Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-330-916/2017

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-13027-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.29.1; 3.2.4.4; 3.2.4.9.2; 3.2.4.9.3.3; 3.2.4.11.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M.-Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M.-Ž. ieškinį atsakovui A. Ž. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo T. J..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos teisinius santykius, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo pareigą kvalifikuoti teisinius santykius, įrodymų tyrimą, vertinimą, įrodinėjimo naštos paskirstymą ir šalių teisę remtis liudytojų parodymais, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė iš atsakovo priteisti 23 503,82 Eur (81 154 Lt) skolos ir 5 proc. metinių palūkanų. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovas 2005 m. gegužės 6 d. sudarė žodinę paskolos sutartį, pagal kurią ji už atsakovą įvykdė jo asmeninę prievolę, kilusią iš 2005 m. balandžio 22 d. atsakovo, trečiojo asmens ir V. M.-J. sudarytos nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties.

Ieškovė pagal atsakovo prašymą pervedė 17 712,29 Eur (61 157 Lt) į trečiojo asmens banko sąskaitą, o 5792,40 Eur (20 000 Lt) ieškovė išėmė iš savo banko sąskaitos ir perdavė trečiajam asmeniui. Iš karto po pinigų perdavimo turto pardavėjui atsakovas su juo sudarė perdavimo–priėmimo aktą ir įregistravo žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini), kaip savo nuosavybę.

Visos teisės ir pareigos, kylančios iš paskolos sutarties, yra ikisantuokinės. Prieš santuoką ir po jos sudarymo šalys neturėjo bendrų finansų, atsakovas neprisidėjo nei prie šeimos turto gausinimo, nei prie ieškovės išlaikymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovo 23 503,82 Eur (81 154 Lt) skolos ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. spalio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, kad nei trečiasis asmuo, nei atsakovas nepaneigė, kad ieškovė trečiajam asmeniui už atsakovo prievolę pervedė 17 711,42 Eur (61 154 Lt). Ieškovė ir atsakovas susituokė 2009 m. vasario 13 d., ieškovė 2010 m. liepos 26 d. buvo pateikusi ieškinį atsakovui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, tačiau civilinė byla buvo nutraukta patvirtinus taikos sutartį. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nesvarbu, ar ieškovė ir atsakovas gyveno kartu, ar vedė bendrą ūkį, tačiau svarbu nustatyti, kokią reikšmę savo veiksmams ieškovė suteikė, kai atliko pavedimą už atsakovą. Iš šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad nėra asmenų, galinčių patvirtinti šalių nurodytas aplinkybes nei dėl to, ar ieškovė skolino pinigus, ar šiaip davė, ar tiesiog gavo iš atsakovo pinigus, o iš savo sąskaitos už tai pervedė atitinkamą pinigų sumą. Rašytinių paskolos raštelių ar kitų dokumentų šalys nesudarė. Tai, kad abi šalys turėjo pakankamai lėšų piniginėms operacijoms atlikti, taip pat negali tiesiogiai įrodyti jų nurodytų aplinkybių dėl valios, nes šalys yra laisvos nuspręsti, kaip disponuoti pinigais.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė, prisiekusi sakyti byloje tiesą, nurodė, jog jos valia buvo paskolinti pinigus atsakovui, sprendė, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Tai, kad ieškovė iki šiol nereiškė pretenzijų ir neprašė grąžinti pinigų, nepaneigė jos nurodytos aplinkybės dėl paskolos. Atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų įrodyti, kad ieškovė būtų buvusi suinteresuota finansuoti veršidės pastato su sklypu įsigijimą. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad jis davė ieškovei ginčo sumą, nėra pagrįstos jokiais kitais įrodymais, išskyrus jo paaiškinimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).

Teismas nustatė, kad 2005 m. gegužės 6 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1 ieškovė iš savo banko sąskaitos trečiajam asmeniui pervedė 17 712,29 Eur (61 157 Lt), mokėjimo paskirtyje nurodė „už žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)“, taip pat išėmė 5792,40 Eur (20 000 Lt). 2005 m. balandžio 22 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties 2.1.2 punkte nustatyta, kad likusią turto kainos dalį (23 503,82 Eur (81 154 Lt) atsakovas įsipareigojo pervesti į trečiojo asmens nurodytą sąskaitą per 14 kalendorinių dienų nuo sutarties pasirašymo dienos, taigi ieškovės banko sąskaitoje atliktos operacijos atitinka sutarties sumą ir įsipareigojimo įvykdymo terminą. Trečiasis asmuo patvirtino, kad atsakovas jam perdavė 5792,40 Eur (20 000 Lt).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija pabrėžė, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog ieškovė jo prašymu iš savo banko sąskaitos 2005 m. gegužės 6 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1 trečiajam asmeniui pervedė 17 711,42 Eur (61 154 Lt) už atsakovo iš trečiojo asmens perkamą žemės sklypą. Atsakovas paaiškino, kad tai buvo padaryta tik todėl, jog trečiasis asmuo norėjo, kad ši pinigų suma būtų sumokėta jam banko pavedimu. Atsakovas nurodytą pinigų sumą perdavė ieškovei, kad ši už jį atliktų banko pavedimą trečiajam asmeniui.

Atsakovas trečiajam asmeniui 5792,40 Eur (20 000 Lt) už perkamą žemės sklypą sumokėjo dar 2005 m. balandžio mėn., todėl ieškovės iš banko sąskaitos 2005 m. gegužės 6 d. išimti 5792,40 Eur (20 000 Lt) nebuvo ir negalėjo būti paskolinti atsakovui. Tokie atsakovo paaiškinimai atitinka trečiojo asmens atsiliepime išdėstytas faktines aplinkybes dėl atsakovo ir trečiojo asmens atsiskaitymo už žemės sklypą eigos.

Teismas nustatė, kad didžioji dalis ieškovės nurodytos paskolos sumos – 17 711,42 Eur (61 154 Lt) – buvo pervesta ne atsakovui, o trečiajam asmeniui, įrodymų, kad likusi dalis ieškovės nurodytos paskolos sumos – 5792, 40 Eur (20 000 Lt) – buvo perduota atsakovui, apskritai nėra, taip pat nėra įrodymų, kad atsakovas būtų įsipareigojęs grąžinti ieškovei 23 503,82 Eur (81 154 Lt).

Teismas pažymėjo, kad 2010 m. inicijuotoje ginčo šalių santuokos nutraukimo byloje nė viena iš ginčo šalių nėra nurodžiusi, kad tarp jų būtų susiklostę kokie nors paskolos teisiniai santykiai, nors buvo sprendžiami klausimai dėl ginčo šalių tarpusavio turtinių santykių. Tariami paskolos santykiai tarp ginčo šalių atsirado dar iki santuokos sudarymo, tačiau šių santykių neaptarimas santuokos nutraukimo byloje, turint omeny ieškovės nurodomą paskolos dydį ir jos negrąžinimo faktą, neatitinka protingo ir apdairaus elgesio standartų.

Teisėjų kolegija rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTMxMy01OTAvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1313-590/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1313-590/2016">2A-1313-590/2016</a> nustatytomis prejudicinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis. Minimoje byloje teismas nagrinėjo A. Ž. ieškinį R. M.-Ž. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto lygių dalių nustatymo ir nusprendė, kad pastato – sodo namo, esančio (duomenys neskelbtini), 90/100 dalių nuosavybės teise priklauso R. M.-Ž., o 10/100 dalių nuosavybės teise priklauso A. Ž.. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad 2005–2007 m. atsakovo išlaidos buvo 77 259 Eur (266 762 Lt), jas sudarė 43 443 Eur (150 000 Lt) žemės sklypo su pastatu įsigijimo išlaidos, o tai atitinka kainą, nurodytą šioje byloje esančioje 2005 m. balandžio 22 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje, kurios pagrindu atsakovas iš trečiojo asmens įsigijo žemės sklypą. Teisėjų kolegija nurodė, kad šis prejudicinis faktas neabejotinai patvirtina atsakovo paaiškinimus, jog su trečiuoju asmeniu už perkamą žemės sklypą jis atsiskaitė savomis, o ne skolintomis iš ieškovės lėšomis (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės ir atsakovo nesiejo paskolos teisiniai santykiai, nes ieškovė neįrodė paskolos dalyko perdavimo atsakovui ir atsakovo įsipareigojimo grąžinti paskolos dalyką faktų. Teismas apskritai nenustatė, kokie teisiniai santykiai tarp šalių susiklostė. Tokiais savo veiksmais apeliacinės instancijos teismas neįvykdė įstatyme (CPK 3 straipsnyje) nustatytos pareigos – tinkamai teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius. Teismai turi pareigą tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius ir pritaikyti faktinei situacijai aktualias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011; 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2011). Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva – byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2012). Be to, byloje nenustatyta, kad ieškovę ir trečiąjį asmenį sietų kokie nors teisiniai santykiai, dėl kurių atsirastų ieškovės piniginė prievolė trečiajam asmeniui. Taigi apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Nagrinėjamoje byloje įstatymo reikalaujama rašytinės formos paskolos sutartis šalių nebuvo sudaryta, todėl ieškovė sandorio faktą įrodinėjo asmeninės sąskaitos išrašu bei jos atliktu mokėjimo pavedimu trečiajam asmeniui, kuriame buvo aiškiai įvardyta mokėjimo paskirtis. Atsakovas neneigė, kad mokėjimo pavedimas trečiajam asmeniui buvo atliktas už jo prisiimtas prievoles. Šie rašytiniai įrodymai pagrindžia ieškovės valią perduoti pinigus, todėl ieškovės pateiktas banko pavedimas turėtų būti laikomas pakankamu paskolos sutartinių teisinių santykių įrodymu.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTMxMy01OTAvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1313-590/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1313-590/2016">2A-1313-590/2016</a> nustatytomis prejudicinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad 2005–2007 m. atsakovo išlaidos buvo 77 259 Eur (266 762 Lt), jas sudarė 43 443 Eur (150 000 Lt) žemės sklypo su pastatu įsigijimo išlaidos, o tai atitinka nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje, kurios pagrindu atsakovas iš trečiojo asmens įsigijo žemės sklypą, nurodytą kainą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šis prejudicinis faktas patvirtina atsakovo paaiškinimus, jog su trečiuoju asmeniu už perkamą žemės sklypą jis atsiskaitė savomis, o ne skolintomis iš ieškovės lėšomis (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Su šia teismo išvada negalima sutikti, kadangi teismas rėmėsi tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalimi ir jos neaiškino kartu su CK 6.871 straipsnio 3 dalies norma, įtvirtinančia, kad paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku. Sisteminis šių dviejų teisės normų aiškinimas reiškia, kad nuo tada, kai ieškovė atsakovo nurodymu pervedė pinigus trečiajam asmeniui, paskolos sutartis buvo sudaryta, o pinigai tapo asmenine paskolos gavėjo nuosavybe, todėl tai neprieštarauja civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTMxMy01OTAvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1313-590/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1313-590/2016">2A-1313-590/2016</a> nustatytam prejudiciniam faktui, kad atsakovas žemės sklypą pirko nuosavomis (priklausančiomis jam nuosavybės teise) lėšomis. Apeliacinės instancijos teismas, tarp šalių susiklosčiusių santykių nekvalifikuodamas kaip paskolos, pažeidė CK 6.870, 6.871, 6.875 straipsnių nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių normų taikymo ir aiškinimo praktikos.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. nukrypo nuo CPK 12 ir 178 straipsnių taikymo ir aiškinimo praktikos. Vilniaus apygardos teismas, nurodydamas, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė paskolos dalyko perdavimo atsakovui ir atsakovo įsipareigojimo grąžinti paskolos dalykų faktų, t. y. paskolos sutarties esminių sąlygų egzistavimo (CPK 176, 177, 185 straipsniai), ir nereikalaudamas, kad atsakovas įrodytų faktą, jog paskola jam nebuvo suteikta, iš esmės paneigė rungtyniškumo principą civiliniame procese ir atleido atsakovą nuo įrodinėjimo pareigos.

Byloje nėra ginčo dėl paties pinigų perdavimo fakto ir dėl perduotų pinigų sumos (pats atsakovas pripažino, kad pinigus trečiajam asmeniui ieškovė pervedė jo nurodymu), tačiau atsakovas ginčija savo prievolę grąžinti jam perduotus pinigus. Aplinkybių, atleidžiančių atsakovą nuo prievolės grąžinti jam perduotus pinigus, įrodinėjimo našta nagrinėjamoje byloje priklausė atsakovui, tačiau byloje nėra jokių rašytinių ar kitų įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo ieškovei faktą. Atsakovas savo prievolės grąžinti jam paskolintus pinigus nebuvimą grindžia tik savo paties asmeniniu liudijimu. Atsakovas neįvykdė jam tenkančios įrodinėjimo pareigos ir neįrodė, kad pinigų negavo (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo CK 1.93 straipsnio 2 dalies ir 6 dalies 4 punkto taikymo ir aiškinimo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 išaiškino, kad aplinkybes, jog pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta rašytine forma, tačiau ginčijama sutartis nėra rašytinė paskolos sutartis ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantis dokumentas, atsakovas, ginčydamas paskolos sutartį tuo pagrindu, kad pinigų ar daiktų jis faktiškai negavo arba gavo mažiau, negali remtis liudytojų parodymais, išskyrus atvejus, įtvirtintus CK 1.93 straipsnio 6 dalyje. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, lemiančių būtinumą remtis CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytomis išimtimis, nemotyvavo savo sprendimo remtis trečiojo asmens parodymais, kurie teismui buvo pateikti raštu, nedavus priesaikos teisme. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą iš esmės grindė vien tik atsakovo ir trečiojo asmens parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai netaikydamas draudimo atsakovui remtis liudytojo parodymais, netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas.

Sprendžiant klausimą, ar labiau tikėtina, kad šalis siejo paskolos santykiai, ar ne, reikia įvertinti, kokia buvo tikroji ieškovės valia, ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. jos asmeninės sąskaitos išrašą bei jos atliktą mokėjimo pavedimą trečiajam asmeniui, kurio suma atitinka tarp atsakovo ir trečiojo asmens sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, su jame aiškiai įvardyta mokėjimo paskirtimi, taip pat įvertinti atsakovo logikai prieštaraujantį asmeninį liudijimą, kad jis neva atnešė 17 711,42 Eur (61 154 Lt) trečiajam asmeniui, o pastarasis jų nepriėmė, nes pageidavo, kad pinigai būtų pervesti į jo sąskaitą, įvertinti trečiojo asmens parodymus apie neva atsisakymą iš atsakovo priimti 17 711,42 Eur (61 154 Lt). Atsakovas, pildydamas tokį trečiojo asmens pageidavimą, neturėjo jokių kliūčių pats nueiti į banką ir padaryti mokėjimo pavedimą trečiajam asmeniui, nes pastarojo sąskaitos numeris atsakovui buvo žinomas. Be to, tai, kad trečiasis asmuo patvirtino, jog atsakovas neva buvo atnešęs pinigus, bet jis jų nepriėmė, nes norėjo, kad pinigai būtų įnešti į sąskaitą, niekaip neįrodo fakto, kad atsakovas pinigus perdavė ieškovei. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad trečiasis asmuo ieškovės kviečiamas į teismą neatvyko, liudijimus davė raštu, neprisiekęs teisme, ieškovė neturėjo jokios galimybės užduoti jam klausimų. Todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai padarė išvadą, kad trečiasis asmuo yra nesuinteresuotas bylos eiga. Kaip ieškovė ne kartą buvo nurodžiusi procesiniuose dokumentuose, trečiasis asmuo yra geras atsakovo draugas, bendramokslis, turintis su atsakovu verslo ryšių (jie abu 2008 m. įsteigė UAB „Reljef“, yra vieninteliai šios bendrovės akcininkai, o T. J. yra šios įmonės direktorius). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas: darydamas tikėtinas išvadas, kad paskolos santykiai šalių nesiejo, rėmėsi subjektyviais, silpnais pagal prigimtį bei suinteresuoto pagal bylos aplinkybes trečiojo asmens parodymais bei suinteresuotos šalies aiškinimu (CPK 185 straipsnis).

Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašo atmesti ieškovo kasacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Teismas neturi teisės ir neprivalo išeiti už ieškinio, bylos ir įrodinėjimo aplinkybių ribų, o konstatavęs, kad konkrečios aplinkybės neteikia pagrindo daryti išvadą dėl paskolos sutarties egzistavimo, neprivalo nurodyti, kokie santykiai tarp šalių susiklostė.

Vien tai, kad ieškovė trečiajam asmeniui už atsakovą pagal trečiojo asmens ir atsakovo sudarytą nekilnojamojo turto įsigijimo sandorį pervedė atitinkamą lėšų dalį, nereiškia, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, kad kasatorė perdavė pinigus atsakovui nuosavybės teise, nes pinigai buvo pervesti ieškovės trečiajam asmeniui, kad atsakovas įsipareigojo (išreiškė valią) atitinkamas lėšas, kaip suteiktą tariamą paskolą, grąžinti. Ieškovės trečiajam asmeniui atliktame mokėjimo pavedime (mokėjimo paskirtyje) neatsispindi nei ieškovės valia suteikti paskolą atsakovui, nei atsakovo valia paskolą priimti ir įsipareigojimas tariamą paskolą grąžinti.

Ieškovė, reikalaudama iš atsakovo priteisti tariamai negrąžintą ir tariamai ieškovės atsakovui suteiktą paskolą, pirmiausia turėjo įrodyti esminių paskolos sutarties elementų egzistavimą, t. y. kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, kad ieškovė buvo paskolos davėja, o atsakovas – paskolos gavėjas, kad atsakovui nuosavybės teise buvo perduotos lėšos, o atsakovas įsipareigojo atitinkamas lėšas atsakovei grąžinti.

Ieškovės teiginiai, kad byloje nėra ginčo dėl pinigų perdavimo fakto bei dėl perduotų pinigų sumos, tačiau atsakovas ginčija savo prievolę grąžinti jam perduotus pinigus, yra nepagrįsti ir klaidinantys, kadangi atsakovas ne tik neigia prievolę grąžinti tariamą paskolą, bet ir ginčija atitinkamos tariamos paskolos sumą. Net jeigu ir yra atitinkamą ieškovės pavedimą trečiajam asmeniui patvirtinantis rašytinis įrodymas (mokėjimo pavedimo kopija), tačiau duomenų apie tai, kad ieškovė pasiėmė 5792,40 Eur (20 000 Lt) ir juos perdavė atsakovui ar trečiajam asmeniui, byloje nėra.

Bylos medžiagoje esantys rašytiniai įrodymai (2002 m. Gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaracija (deklaruotos šeimos turimos lėšos – 26 934,66 Eur (93 000 Lt), 2005 m. sausio 31 d. buto pirkimo–pardavimo sutartis (butas parduotas už 49 235,40 Eur (170 000 Lt), E. B. Ž. raštas dėl dovanojamų 13 032,90 Eur (45 000 Lt), P. Ž. raštas dėl dovanojamų 11 584 Eur (40 000 Lt) patvirtina, kad atsakovas turėjo pakankamai lėšų, jog įsigytų atitinkamą nekilnojamąjį turtą. Tai paneigia ieškovės nurodytas aplinkybes, kad ji paskolino atsakovui pinigų, nes pastarasis jų neturėjo.

Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, atitinkamas išvadas skundžiamame sprendime padarė tinkamai ištyręs ir įvertinęs bylos medžiagoje esančių įrodymų visumą, o tai, kad teismas nepalankiai ar kritiškai vertino ieškovės nurodytas aplinkybes, nesuponuoja išvados dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo.

Ieškovė klaidina teismą, nurodydama, kad atsakovas ir trečiasis asmuo yra tos pačios įmonės (UAB „Reljef“) akcininkai, nes, viešo registro duomenimis, atsakovas nuo 2012 m. nėra minėtos įmonės akcininkas, o tai, kad jis kurį laiką dirbo šioje įmonėje, nesuponuoja išvados, kad trečiasis asmuo yra suinteresuotas konkrečios bylos eiga ir baigtimi ar kad jo procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės ir jomis negalima remtis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo teisinius santykius ir dėl to priėjo prie nepagrįstos išvados dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių prigimties ir jų vertinimo.

CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nurodytas proceso normas, yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 20 punktas). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-486/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-486/2012">3K-3-486/2012</a>). Tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-105/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-105/2012">3K-3-105/2012</a>; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTctNjg3LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-117-687/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-117-687/2016">3K-3-117-687/2016</a> 18 punktą).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškinyje R. M.-Ž., be kitų reikalavimų, nurodo, kad jos reikalavimas priteisti iš atsakovo lėšas yra grindžiamas CK 6.50 straipsnio, reglamentuojančio trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę ir iš šio veiksmo kylančius teisinius padarinius, nuostatomis.

CK 6.50 straipsnyje įtvirtinta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Kreditorius taip pat negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus CK 6.51 straipsnio 1 dalyje nustatytą atvejį, o CK 6.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Taigi, įstatyme įtvirtinta, kad kito asmens prievolės įvykdymas už skolininką, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra pradinio kreditoriaus reikalavimo pasibaigimo pagrindas, skolininkui prievolė (ir visos iš šios prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos) nepasibaigia – jis ją turi įvykdyti trečiajam asmeniui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017 35 punktą).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas asmeninės nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą su statiniais iš T. J. ir V. M.-J. per kelis kartus atsiskaitydamas su pardavėjais. Byloje nėra ginčo, kad dalį sklypo kainos – 17 711,42 Eur (61 154 Lt) – mokėjimo pavedimu, jame nurodydama mokėjimo paskirtį – „už žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)“, vykdydama atsakovo prievolę sumokėti trečiajam asmeniui T. J. pagal 2005 m. balandžio 22 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį už atsakovo asmeninės nuosavybėn įgyjamą žemės sklypą su statiniais, sumokėjo ieškovė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios teismų nustatytos aplinkybės duoda pagrindą daryti išvadą, jog atsakovo prievolę, kylančią iš 2005 m. balandžio 22 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, sumokėti mokestį už įgyjamą žemės sklypą su statiniais įvykdė trečiasis asmuo (ieškovė), todėl trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis).

Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė teisiniai santykiai, nes ieškovė iš dalies įvykdė prievolę už atsakovą ir dėl to jai perėjo kreditoriaus teisė (CK 6.50 straipsnio 3 dalis).

Bylos nagrinėjimo metu atsakovas tvirtino, jog ieškovės sumokėtą 17 711,42 Eur (61 154 Lt) sumą grąžino. Šią aplinkybę atsakovas įrodinėjo teigdamas, kad tą pačią dieną, kai ieškovė pervedė trečiajam asmeniui 17 711,42 Eur (61 154 Lt), jis grynaisiais pinigais tokią pačią sumą jai grąžino. Šios aplinkybės atsakovas negali pagrįsti tiesioginiais įrodymais, tik išdėsto poziciją, jog ieškovei atsiskaityti su statybas vykdančiais subjektais buvo reikalingi grynieji pinigai, kadangi tuo metu buvo remontuojamas jos sodo namas.

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03OC02ODYvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-78-686/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-78-686/2017">3K-3-78-686/2017</a>, 40 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas atsiskaitė su ieškove už šios įvykdytą prievolę už atsakovą trečiajam asmeniui, nėra pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kuriais būtų galima konstatuoti, jog ieškovės teiginiai, esą ji turėjusi pakankamai lėšų atsiskaityti su statybą vykdančiais subjektais ir esą ieškovas su ja neatsiskaitęs ir negrąžinęs 17 711,42 Eur (61 154 Lt), yra mažiau tikėtini nei atsakovo teiginiai, kad jis esą atsiskaitė su ieškove tą pačią dieną grąžindamas jai trečiajam asmeniui pervestą sumą. Pabrėžtina, kad prieidamas prie šios išvados apeliacinės instancijos teismas nenurodė, dėl kokios priežasties pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas neatsiskaitė su ieškove, yra nepagrįsta ir neteisėta. Pirmosios instancijos teismas prie šios savo išvados priėjo argumentuodamas, kad aplinkybė, jog atsakovas davė ieškovei ginčo sumą, nėra pagrįsta jokiais kitais įrodymais, išskyrus jo ir T. J. (trečiojo asmens) paaiškinimus, kurie nelaikytini objektyviai pagrįstais.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais ir tai buvo viena iš neteisėto sprendimo priėmimo priežasčių.

Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą taip pat grindė prejudiciniais faktais, nustatytais kitoje byloje. Dėl faktų pripažinimo prejudiciniais plačiau pasisakoma šios nutarties 30-34 punktuose.

Dėl faktų pripažinimo prejudiciniais

Kasacinis teismas yra suformulavęs tokius prejudicinių faktų kriterijus (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-134/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-134/2011">3K-3-134/2011</a>; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTQtOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-294-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-294-916/2015">3K-3-294-916/2015</a>; 2017 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTItNjkwLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-252-690/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-252-690/2017">3K-3-252-690/2017</a> 50 punktą).

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai prejudiciniu laikė Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-83-430/2014 nustatytą faktą, jog atsakovas žemės sklypui su statiniais įsigyti išleido 43 443 Eur (150 000 Lt), o tai reiškia, kad šios sumos jis negalėjo panaudoti sodo namui statyti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-83-430/2014 buvo nagrinėjami ieškovo A. Ž. reikalavimai, susiję su bendro gyvenimo metu įgyto ir sukurto turto pripažinimu bendrąja daline nuosavybe, turto lygių dalių nustatymu, dovanojimo sutarties pripažinimu negaliojančia ab initio (nuo jos sudarymo) ir restitucijos taikymo. Teismas nenagrinėjo R. M.-Ž. ir A. Ž. paskolos teisinių santykių ar kitu pagrindu kilusių prievolių vienas kitam. Civilinėje byloje Nr. 2-83-430/2014 buvo įvertintos A. Ž. pajamos konkrečiu laikotarpiu, jų šaltiniai, tokie, kokie buvo nurodyti jo paties. Tuo tarpu nors R. M.-Ž. toje byloje nuosekliai laikėsi pozicijos dėl paskolos teisinių santykių tarp jos ir A. Ž. egzistavimo, tačiau teismas šių argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė, nes tai nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas, o dėl skolos priteisimo jau buvo pradėta civilinė byla, kuri buvo sustabdyta tol, kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-83-430/2014, taip pat nepasisakė dėl to, kad tokio reikalavimo nekėlė nė viena ginčo šalių. Taigi, civilinę bylą Nr. 2-83-430/2014 nagrinėjęs teismas trečiojo asmens, įvykdžiusio prievolę už skolininką, regreso teisės ir (ar) paskolos teisinių santykių egzistavimo ar neegzistavimo tarp R. M.-Ž. ir A. Ž. klausimo nenagrinėjo, nevertino su šiais santykiais susijusių aplinkybių ir dėl jų nepasisakė. Civilinėje byloje Nr. 2-83-430/2014 A. Ž. įrodinėjo, kad jis turėjo teorines finansines galimybes prisidėti prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos ir kad tai buvo pagrindas jo bendro turto daliai atsirasti. Teismas tyrė, ar A. Ž. prisidėjo prie namo sukūrimo ir jei taip, tai kokio dydžio įnašas tai galėjo būti.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-83-430/2014 įrodinėjimo dalyku ar jo dalimi nebuvo aplinkybės dėl ieškovės už atsakovą įvykdytos prievolės pagal 2005 m. balandžio 22 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį trečiajam asmeniui, taip pat paskolos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovo.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo įtvirtintas taisykles, kuriomis vadovaujantis bylos aplinkybės pripažįstamos prejudiciniais faktais, ir nepagrįstai priėjo prie išvados, kad A. Ž. savo, o ne iš dalies ieškovės lėšomis, įvykdė prievolę trečiajam asmeniui pagal 2005 m. balandžio 22 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo konstatuojant paskolos teisinių santykių egzistavimą tarp ginčo šalių

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina paskolos sutarties sudarymo aplinkybės, t. y. dėl esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Jos gali būti, be kita ko, nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas. Aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-916/2017, 21 punktas).

Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

Paskolos gavėjas gali ginčyti paskolos sutartį CK 6.875 straipsnio pagrindu tais atvejais, kai paskolos sutarties šalys siekė CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų paskolos sutarties teisinių padarinių, tačiau paskolos davėjas neperdavė paskolos objekto (pinigų ar daiktų) ar perdavė jų mažiau. Taigi šiai normai taikyti reikšmingos dvi sąlygos. Pirma, sudarydamos paskolos sutartį šalys ketino sukurti sutartinius paskolos santykius. Antra, paskolos gavėjas pinigų ar daiktų negavo arba gavo jų mažiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011).

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovė paskolos teisinių santykių tarp šalių atsiradimą grindė už atsakovą trečiajam asmeniui pervesta lėšų suma, t. y. šios nutarties 22 punkte nurodytomis aplinkybėmis dėl 17 711,42 Eur (61 154 Lt) pervedimo ir 5792,40 Eur (20 000 Lt) perdavimo grynaisiais pinigais, prieš tai šią sumą išgryninus iš ieškovės banko sąskaitos, ir aplinkybe, kad tą pačią dieną su trečiuoju asmeniu atsakovas atsiskaitė ne tik ieškovės atliktu 17 711,42 Eur (61 154 Lt) sumos banko pavedimu, bet ir sumokėdamas 20 000 Lt grynaisiais pinigais, kuriuos, kaip pati ieškovė teigia, ji išėmė iš banko sąskaitos ir perdavė atsakovui, t. y. faktiškai paskolino.

Kasacinio teismo teisėjų kolegijai kvalifikavus ieškovės atliktą banko mokėjimo pavedimą kaip iš dalies ieškovės įvykdytą prievolę trečiajam asmeniui už atsakovą, argumentai dėl 17 711,42 Eur (61 154 Lt) paskolos teisinių santykių vertintini kaip teisiškai nereikšmingi.

Paskolos teisiniai santykiai teismų turi būti analizuojami ir vertinami atsižvelgiant į kasacinio teismo suformuluotas tokio pobūdžio santykiams taikomas įrodinėjimo taisykles, nurodytas šios nutarties 36 punkte. Taigi, ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad 5792,40 Eur (20 000 Lt) paskolino atsakovui, o ieškovei įrodžius pinigų perdavimo faktą, atsakovas turėjo įrodyti, kad šią sumą grąžino ieškovei.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, pirma, kad ieškovės banko sąskaitoje vieną dieną atliktos operacijos (mokėjimo pavedimas pervesti 17 711,42 Eur (61 154 Lt) sumą trečiajam asmeniui ir 5792,40 Eur (20 000 Lt) sumos išėmimas iš banko sąskaitos) atitinka atsakovo neįvykdyto įsipareigojimo pagal 2005 m. balandžio 22 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį trečiajam asmeniui sumokėti likusią 23 503,82 Eur (81 154 Lt) sumą ir įsipareigojimo įvykdymo terminą ir, antra, kad ieškovė buvo finansiškai pajėgi vykdyti savo įsipareigojimus statybas vykdantiems subjektams, sprendė, kad labiau tikėtina, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai dėl 23 503,82 Eur (81 154 Lt) sumos. Remdamasis šiuo vertinimu pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ji paskolino, o atsakovas įsipareigojo grąžinti 5792,40 Eur (20 000 Lt) paskolos sumą, todėl šią ieškinio dalį atmetė.

Įrodymų vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumu. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodymų vertinimo, skiria nevienodą tiesioginių ir netiesioginių įrodymų reikšmę. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTQ1LTQxNS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-145-415/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-145-415/2017">e3K-3-145-415/2017</a>, 9 punktas).

Minėta, kad pirmosios instancijos teismas prie išvados dėl tarp šalių egzistavusių paskolos teisinių santykių ieškovei paskolinant 5792,40 Eur (20 000 Lt) atsakovui priėjo remdamasis netiesioginiais įrodymais. Ieškinio reikalavimo pagrindimas tik netiesioginiais įrodymais, kurie vienareikšmiškai nepatvirtina byloje įrodinėtinų aplinkybių, taip pat nenurodant kitų su įrodinėjimo dalyku tiesiogiai susijusių aplinkybių, kurių visetas leistų teismui daryti išvadas apie įrodinėtinų aplinkybių egzistavimą, sudaro prielaidas teismui tokių įrodymų visumą įvertinti kaip nepakankamą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas minėtus įrodymus kaip nepakankamus paskolos teisinių santykių egzistavimui tarp ieškovės ir atsakovo pagrįsti, vadovavosi kasacinio teismo suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir priėjo pagrįstą išvadą, o kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo ją naikinti ar keisti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius dėl ieškovės trečiajam asmeniui banko pavedimu pervestų 17 711,42 Eur (61 154 Lt), netinkamai taikė kasacinio teismo suformuluotas įrodymų vertinimo, taip pat prejudiciniais pripažintinų faktų vertinimo taisykles ir dėl to priėjo prie nepagrįstos išvados šią ieškinio dalį atmesti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ši Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalis keistina ir paliktina nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 17 711,42 Eur (61 154 Lt) skola. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl 5792,40 Eur (20 000 Lt) paskolos priteisimo, tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, tinkamai vertino įrodymus, todėl priėjo prie teisėtos ir pagrįstos išvados, taigi šią teismo sprendimo dalį naikinti dėl kasaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Iš dalies patenkinus ieškovo kasacinį skundą, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos turi būti proporcingai paskirstytos: ieškovei – patenkintų, o atsakovui – atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas visiškai tenkino ieškovės ieškinį, priteisdamas jos naudai 23 503,82 Eur (81 154 Lt). Apeliacinės instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė. Ieškovė kasaciniu skundu prašė palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. ginčo suma buvo 23 503,82 Eur (81 154 Lt). Kasacinis teismas ieškovės naudai priteisė 17 711,42 Eur (61 154 Lt), taip tenkindamas 75 proc. ieškovės reikalavimo.

Pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė 1688,48 Eur (5830 Lt) bylinėjimosi išlaidas (57,92 Eur (200 Lt) žyminis mokestis + 1630,56 Eur (5630 Lt) atstovavimo išlaidos). Iš ieškovės pirmosios instancijos teisme pareikšto 23 503,82 Eur (81 154 Lt) reikalavimo, tenkinant jo dalį dėl 17 711,42 Eur (61 154 Lt), ieškovei iš atsakovo priteistini 75 proc. jos šiame teisme patirtų išlaidų, t. y. 1266,36 Eur. Atsakovas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Ieškovė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartimi buvo atleista nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo (nuo 647,30 Eur (2235 Lt)), todėl 75 proc. šio žyminio mokesčio valstybei priteistina iš atsakovo, t. y. 485,48 Eur. Be to, valstybei iš atsakovo priteistina 75 proc. išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, t. y. 10,75 Eur (14,34 Eur (49,50 Lt) x 75 proc.), o iš ieškovės atitinkamai priteistina 25 proc. išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, t. y. 3,59 Eur (14,34 Eur (49,50 Lt) x 25 proc.).

Apeliaciniame procese atsakovas patyrė 58 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminis mokestis už apeliacinį skundą). Nuo 647 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimo atsakovas buvo atleistas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės kasacinis skundas nepatenkintinas 25 proc., valstybei iš ieškovės priteistina 161,75 Eur žyminio mokesčio dalis (647 Eur x 25 proc.). Atsakovui iš ieškovės priteistinos 14,50 Eur bylinėjimosi išlaidos (58 Eur x 25 proc.), o ieškovei iš atsakovo priteistinos 217,22 Eur (750 Lt) atstovavimo išlaidos (289,62 Eur (1000 Lt) x 75 proc.) apeliaciniame procese.

Kasaciniame teisme ieškovė patyrė 150 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kadangi kasacinis teismas tenkino 75 proc. kasacinio skundo reikalavimo, atitinkamai ieškovės naudai iš atsakovo priteistinas 75 proc. bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, t. y. 112,50 Eur. Atsakovas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartimi ieškovei nutarta atidėti 379 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės kasacinis skundas tenkintinas 75 proc., iš ieškovės valstybei priteistina 94,75 Eur žyminio mokesčio dalis, o iš atsakovo – 284,25 Eur žyminio mokesčio dalis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 5,17 Eur tokių išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės kasacinis skundas tenkintinas 75 proc., iš jos priteistinos pašto išlaidos kasaciniame procese sudaro mažiau nei 3 Eur, o tai yra mažesnė suma nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.), todėl nurodytas procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalies atlyginimas valstybės naudai iš ieškovės nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis). Kita pašto išlaidų dalis, t. y. 3,88 Eur, valstybei priteistina iš atsakovo (5,17 Eur x 75 proc.) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl 17 711,42 Eur skolos priteisimo iš atsakovo ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei R. M.-Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteista 17 711,42 Eur skola.

Perskirstyti šalių procese turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti ieškovei R. M.-Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1483,58 (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt tris Eur 58 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Priteisti atsakovui A. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės R. M.-Ž. (a. k. 456808020257) 14,50 (keturiolika Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės R. M.-Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 165,34 (vieną šimtą šešiasdešimt penkis Eur 34 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 496,23 (keturis šimtus devyniasdešimt šešis Eur 23 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Priteisti ieškovei R. M.-Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 112,50 (vieną šimtą dvylika Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės R. M.-Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 94,75 (devyniasdešimt keturis Eur 75 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 288,13 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis Eur 13 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 5792,40 Eur, palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Rimvydas Norkus

Dalia Vasarienė