Civilinė byla Nr. 3K-3-228/2012
Teisminio proceso Nr. 2-05-3-21334-2010-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.4;
(S)
73.2.6.1; 123.7; 123.9
2012 m. gegužės 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kauno stiklas“ kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui UAB „Kauno stiklas“, trečiajam asmeniui G. A. M. dėl išmokėtų sumų grąžinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka prašydamas priteisti iš atsakovo 12 017,53 Lt nuostolių, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje jis nurodė, kad 2009 m. spalio 31 d. Kaune, Pramonės prospekto ir V. Krėvės gatvės sankryžoje, įvyko eismo įvykis, kurio metu nenustatytas asmuo, vairuodamas atsakovui nuosavybės teise priklausantį automobilį, susidūrė su keturiais stovinčiais automobiliais ir juos apgadino. Kaltininkas nebuvo nustatytas, nes iš eismo įvykio vietos pasišalino (Kauno apskrities VPK nutarimu atsisakyta pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną). Pagal 2009 m. balandžio 27 d. atsakovo ir ieškovo sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ieškovas atlygino nuostolius nukentėjusiesiems, iš viso 12 017,53 Lt. Kadangi atsakingas asmuo pasišalino iš eismo įvykio vietos, tai ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą. Jam buvo išsiųstos pretenzijos ir prašoma sumokėti draudiko išmokėtas sumas, tačiau šie prašymai nepatenkinti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 29 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Teismas nurodė, kad atlikus byloje esančių įrodymų vertinimą yra pagrindas ieškinį tenkinti, nes: asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą; didesnio pavojaus valdytojas yra atsakovas, nes jo darbuotojas buvo automobilio valdytojas, kai vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos. Ieškovas, išmokėjęs išmokas nukentėjusiems eismo įvykyje asmenims, turi regreso teisę dėl išmokėtų draudimo išmokų į sukėlusios eismo įvykį transporto priemonės savininką. Atsakovas pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo. Jie buvo priimti.
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 5 d. galutiniu sprendimu 2010 m. gruodžio 29 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, t. y. ieškinį tenkino visiškai. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl atsakovo pareigos grąžinti ieškovo išmokėtas draudimo išmokas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu – kai už žalą atsakingas asmuo pasišalino iš eismo įvykio vietos. Kadangi atsakovui priklausančio automobilio vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos, tai ieškovas turi reikalavimo teisę į už žalą atsakingą asmenį, šiuo atveju – į atsakovą, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoją (CK 6.270 straipsnio 1, 2 dalys), nes žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusių automobilių savininkų ar vairuotojų tyčios. Atsakovo, kaip automobilio savininko, atsakomybė kyla be kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 1 dalis, CPK 177, 185 straipsniai). Trečiojo asmens G. A. M. paaiškinimus dėl laikino neteisėto automobilio valdymo ir jo paties veiksmų, atliktų radus apgadintą automobilį, automobilio patraukimo iš įvykio vietos, nepranešimo policijai apie neteisėtą automobilio valdymą, kai tuo labiau jis teigė numanantis, kas galėjo taip pasielgti, ir kitas jo nurodytas aplinkybes, teismas vertino kritiškai, kaip neatitinkančius vidutiniškai protingai mąstančio asmens veiksmų. Taip pat teismas pripažino, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis neteko automobilio valdymo dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, ir nurodė, kad atsakovas kaip juridinis asmuo šiuo atveju civilines teises ir pareigas prisiėmė per fizinį asmenį, kuriam davė naudotis jam priklausančiu automobiliu. Teismas konstatavo, kad dėl automobilio galimo valdymo netekimo yra ir atsakovo kaltės (nebuvo pakankamai apdairus, atsakingas prižiūrėdamas savo turtą, pažeidė kelių eismo taisykles, nes, įvykus eismo įvykiui su jam priklausančia transporto priemone, nenurodė įvykio metu automobilį vairavusio asmens ir nesiėmė priemonių tam išsiaiškinti), todėl atsakovo atsakomybė turėtų būti solidari su automobilį eismo įvykio metu neteisėtai užvaldžiusiu asmeniu, kuris nenustatytas. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl subrogacijos draudžiamumo, nes ieškovas reikalauja grąžinti išmokas pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnyje nustatytą išimtį.
Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo UAB „Kauno stiklas“ apeliacinį skundą, 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi skundą atmetė ir paliko galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. galutinį sprendimą. Teisėjų kolegija nurodė, kad tam tikrais atvejais draudiko atgręžtinis reikalavimas į draudėją yra pateisinamas, nes draudžiamasis įvykis įvyksta dėl draudėjo veiksmų, kurie įprasto civilinės atsakomybės draudimo atveju būtų pagrindas atleisti draudiką nuo išmokos mokėjimo. Įstatyme nustatyta išimtis (TPVCAPDĮ 22 straipsnis), suteikianti teisę draudikui pareikšti reikalavimą į draudėją atlyginti išmokėtas draudimo sumas, nepaneigia civilinės atsakomybės draudimo tikslų, nes ji paremta draudėjo neteisėtais veiksmais, kurie panaikina jo interesų draudimo apsaugą. Atgręžtinis draudiko reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu yra regresas. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Nagrinėjamu atveju nei transporto priemonės savininkas, nei trečiasis asmuo – jo darbuotojas – nepranešė ikiteisminio tyrimo organams apie tai, kad galimybę valdyti transporto priemonę prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2009 m. gruodžio 9 d. nutarime atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną konstatuota, kad iš automobilio, sukėlusio įvykį, išlipo du asmenys, t. y trečiasis asmuo byloje ir nenustatytas asmuo, kurio tapatybės trečiasis asmuo policijai neatskleidė ir dėl to buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, nubaustas bauda. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakomybės subjektų pagrįstos. Draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pripažino, kad draudėjas su draudiku nebendradarbiavo (CK 6.200 straipsnio 1, 2 dalys) ir, būdamas didesnio pavojaus šaltinio savininkas, samdantis darbuotojus, jau vien dėl trečiojo asmens didelio neatsargumo yra atsakingas dėl įvykio metu atsiradusios žalos (CK 6.270, 6.264 straipsniai). Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliantas nepagrįstai siekia savo atsikirtimais pašalinti šį ryšį su trečiuoju asmeniu, nors pastarasis ir apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad atsakovas jam perdavė automobilį tam, kad, bet kuriuo paros metu iškviestas į darbą, galėtų jį pasiekti. Teismas pripažino, kad trečiojo asmens neteisėti veiksmai sukelia atsakovui pareigą atlyginti žalą. Kolegija sprendė, kad atsakovo ir jo darbuotojo neatidumas, nerūpestingumas ir neatsargumas, perduodant transporto priemonės valdymą asmeniui, kurio tapatybės jie nežinojo ar sąmoningai neatskleidė, yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su šio įvykio metu padaryta žala, todėl atsakovas neturi pagrindo būti atleistas nuo žalos atlyginimo (CK 6.114 straipsnio 5 dalis), o priešinga išvada sudarytų galimybę piktnaudžiauti savo teisėmis, neatitiktų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų (CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys). Teismas pabrėžė, kad ieškovas ieškinio TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostatomis negrindė, pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu jo nenagrinėjo, todėl kolegija dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisakė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsakovas UAB „Kauno stiklas“ kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį bei ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
Dėl darbdavio atsakomybės už darbuotojo veiksmus. Kasatorius nurodo, kad eismo įvykio metu automobilis nebuvo naudojamas kasatoriaus interesais ir veiklą, susijusią su didesnio pavojaus šaltinio naudojimu, vykdė ne kasatorius, todėl jo civilinė atsakomybė pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalies, 6.264, 6.270 straipsnių nuostatas negalima. Darbdavio civilinė atsakomybė už darbuotojo neteisėtus veiksmus negali būti suabsoliutinama ir, anot kasatoriaus, gali atsirasti tik už darbuotojo elgesį vykdant darbo funkcijas, o nagrinėjamu atveju buvo konstatuota absoliuti kasatoriaus atsakomybė už darbuotojo G. A. M. veiksmus valdant ir naudojant automobilį ne darbino pavedimams vykdyti, o asmeniniams poreikiams tenkinti šeštadienį (ne darbo dieną). Darbuotojas pats gali ir turi atsakyti už savo neteisėtus veiksmus, padarytus veikiant savo interesais. Jeigu žala kitam asmeniui vairuojant transporto priemonę buvo padaryta jam vykdant savo darbo funkcijas (veikiant darbdavio interesais), atsakomybė tenka darbdaviui, o jeigu asmuo kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę naudoja savo asmeniniais interesais – toks asmuo taip pat turi atsakyti tretiesiems asmenims už padarytą žalą. Tai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką 2007 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje A. M. v. UAB „Volnata“, bylos Nr. 3K-3-255/2007. Trečiasis asmuo G. A. M. eismo įvykio dieną buvo teisėtas automobilio valdytojas, o kasatorius eismo įvykio dieną nebuvo automobilio valdytojas ir šios teisės prarasti negalėjo, todėl neaišku, kaip jis galėjo tokioje situacijoje pažeisti bendrąją pareigą laikytis elgesio taisyklių, kad jo veiksmais nebūtų padaryta žalos kitam asmeniui. Teismų nustatytos aplinkybės rodo ne kasatoriaus, o eismo įvykį sukėlusio asmens ir galimą trečiojo asmens G. A. M. kaltę. Teismai suabsoliutino darbdavio atsakomybę, konstatuodami, kad darbdavys visais atvejais atsako už jam priklausančios transporto priemonės padarytą žalą, tai, anot kasatoriaus, yra neteisinga, neatitinka teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principų, pažeidžia darbdavio interesus, skatina tolimesnį bylinėjimąsi. Tais atvejais, kai asmuo teisėtai (sutarties, įgaliojimo ar kitu pagrindu) valdo juridiniam asmeniui (ne darbdaviui) ar kitam fiziniam asmeniui priklausančią transporto priemonę, svarbus ne transporto priemonės savininkas, o transporto priemonės valdytojas, kuriam ir tenka civilinės atsakomybės už transporto priemone padarytą žalą atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. ir G. B., bylos Nr. 3K-3-382/2009).
Dėl automobilio valdytojo ir už žalą atsakingo asmens sąvokų. Kasatorius nurodo, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta draudiko teisė sumokėtas dėl padarytos žalos sumas reikalauti grąžinti iš atsakingo už žalą asmens, tačiau ne iš draudėjo ar automobilio savininko. CK 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punkto pagrindu draudimo įmonė įgyja kreditoriaus teises asmens, atsakingo už draudžiamąjį įvykį, atžvilgiu, todėl ieškovo nukreiptas į kasatorių reikalavimas yra nepagrįstas, šis nėra ir negali būti pripažintas atsakingu už žalą asmeniu. Įvertinus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės tikslus bei esmę, akivaizdu, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnyje nustatytų atvejų, kai draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtas sumas iš už žalą atsakingų asmenų, sąrašas yra baigtinis ir jame nėra nustatyta, kad nenustačius už žalą atsakingo asmens draudiko išmokėtas išmokas turi grąžinti transporto priemonės savininkas. Atsakingu už žalą asmeniu gali būti faktiškai automobilį valdęs, naudojęs ir vairavęs fizinis asmuo. Įstatyme atskirai nepateikta už žalą atsakingo asmens sąvokos, tačiau, kasatoriaus teigimu, juo laikytinas savo veiksmais (neveikimu) tiesiogiai padaręs nuostolių asmuo, ne turto savininkas. Draudėjas, transporto priemonės valdytojas ir už žalą atsakingas asmuo gali sutapti, tačiau tai gali būti ir visiškai skirtingi asmenys, šiuo atveju automobilio savininkas ir draudėjas – kasatorius – nebuvo automobilio valdytojas eismo įvykio metu ir negali būti laikomas atsakingu už žalą asmeniu. Teisėtas automobilio valdytojas buvo trečiasis asmuo G. A. M., o faktiškai automobilį vairavęs ir žalą padaręs asmuo nenustatytas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tai, kad TPVCAPDĮ yra lex specialis CK atžvilgiu, todėl nepagrįstai kasatoriaus atsakomybę grindė CK 6.270 straipsnio pagrindu; esant prieštaravimų tarp CK ir TPVCAPDĮ normų, turėjo būti taikomos šio įstatymo normos. CK 6.270 straipsnio 2 dalies nuostata įtvirtina asmens, kuris de jure yra transporto priemonės valdytojas, bendrąją civilinės atsakomybės taisyklę, o pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnį esminę reikšmę turi tai, kas transporto priemonę valdė faktiškai ir valdydamas transporto priemonę padarė žalos, t. y. svarbus transporto priemonės valdytojas de facto, todėl TPVCAPDĮ atskiriamos sąvokos „draudėjas“, „transporto priemonės valdytojas“ ir „už žalą atsakingas asmuo“, tik vadovaujantis jomis gali būti nustatomos atitinkamo asmens atsakomybės ribos. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. ir G. B., bylos Nr. 3K-3-382/2009; 2007 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. D. L., bylos Nr. 3K-3-433/2007), nurodo, kad jis savo kaip automobilio draudėjo pareigas atliko tinkamai ir jo elgesys priežastiniu ryšiu nėra susijęs su ieškovo, išmokant draudimo išmokas, patirtomis išlaidomis, todėl teismai, priteisdami iš jo eismo įvykio metu apgadintų transporto priemonių savininkams išmokėtas draudimo išmokas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Dėl civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo. Teismai, anot kasatoriaus, nepagrįstai tenkino ieškinį, nes dėl kasatoriaus nenustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – kasatorius, kaip juridinis asmuo, neatliko ir negalėjo atlikti jokių neteisėtų veiksmų, nulėmusių nukentėjusių trečiųjų asmenų nuostolius ir ieškovo išlaidas, nes eismo įvykio dieną 2009 m. spalio 31–ąją (šeštadienį) automobilį teisėtai valdė trečiasis asmuo G. A. M., o ne kasatorius; faktiškai automobilį vairavo ir eismo įvykį sukėlė nenustatytas asmuo; iš eismo įvykio vietos pasišalino fizinis asmuo, vairavęs automobilį; kasatorius turėjo teisę suteikti automobilį valdyti G. A. M., todėl nėra pagrindo išvadai, kad kasatorius buvo nerūpestingas ar netinkamai prižiūrėjo turtą; žalą – ieškovo išlaidas lėmė ne automobilio perdavimas valdyti ir naudoti trečiajam asmeniui G. A. M., o fizinio asmens, vairavusio automobilį ir sukėlusio eismo įvykį, pasišalinusio iš įvykio vietos, veiksmai, taigi, ne kasatoriaus veiksmai ar neveikimas; priežastinis ryšys – faktas, kad kasatorius yra automobilio savininkas, negalėjo sukelti trečiųjų asmenų nuostolių ir ieškovo išlaidų. Teismai be pagrindo G. A. M. veiksmus sutapatino su kasatoriaus. Kaltė – kasatorius veikė kaip apdairus ir rūpestingas asmuo. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo kasatoriaus apeliaciniame skunde nurodytų solidariosios trečiojo asmens G. A. M. ir automobilį faktiškai vairavusio asmens atsakomybės aspektų, o draudėjo – savininko leidimas kitam asmeniui naudotis automobiliu, nėra pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ta aplinkybė, kuri leistų taikyti faktiškai automobilį vairavusio asmens ir automobilio draudėjo solidariąją atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. ir G. B., bylos Nr. 3K-3-382/2009).
Dėl atsakingo už žalą asmens, draudėjo ir transporto priemonės valdytojo atsakomybės diferencijavimo. Kasatorius nurodo, kad pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnį ir Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintas Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles (toliau – Taisyklės) atsakomybės dydis yra diferencijuojamas – iš atsakingo už žalą asmens gali būti išsireikalaujama iki 100 proc. išmokėtos draudimo išmokos; iš transporto priemonės valdytojo nuo 20 proc. iki 100 proc.; iš draudėjo ne daugiau kaip 50 proc.; ieškovas iš kasatoriaus reikalavo priteisti draudimo išmokas, kaip šio automobilio valdytojo. Šiuo aspektu teismai ginčo neanalizavo, nors turėjo, atsakomybės diferencijavimas kasatoriaus buvo nurodomas viso proceso metu.
Dėl teismų priimtų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Teismai, kasatoriaus manymu, nagrinėdami bylą nesiaiškino, kas yra atsakingas už automobilio padarytą žalą, neanalizavo ir nevertino visų bylos aplinkybių ir pateiktų įrodymų, nepagrįstai sureikšmino faktą, kad automobilio savininkas buvo kasatorius ir kad jį ir trečiąjį asmenį G. A. M. saisto darbo santykiai, nenustatinėjo kasatoriaus civilinės atsakomybės sąlygų visumos ir apsiribojo fragmentiškais pasisakymais apie tam tikras atsakomybės sąlygas, o ne jų visumą, prilygino G. A. M. veiksmus kasatoriaus veiksmams. Ieškovas, kasatoriaus teigimu, tinkamai neatliko įrodinėjimo pareigos: neįrodinėjo kasatoriaus civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, nepateikė įrodymų, paneigiančių, kad įvykio dieną būtent G. A. M. buvo automobilio valdytojas, o teismai nepagrįstai ieškinį tenkino, t. y. nevertino visų byloje pateiktų įrodymų visumos. Teismai ne tik pažeidė įrodinėjimo taisykles, bet ir, kasatoriaus nuomone, priėmė iš esmės nemotyvuotus procesinius sprendimus, neatitinkančius CPK reikalavimų, nenurodydami, kodėl kasatoriaus nurodomi argumentai ir pateikiami įrodymai atmestini ir kodėl jais nesiremiama.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, su pateiktu kasaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti ir palikti nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą. Ieškovas atsiliepimą grindžia nurodydamas, kad sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtais procesiniais sprendimais juose nurodytais motyvais. Taip pat atsiliepime nurodoma, kad atsakovas perdavė jam nuosavybės teise priklausantį automobilį naudotis darbuotojui darbo funkcijoms vykdyti: vykti į darbą ir iš jo, taip pat ir ne darbo metu. Automobilis buvo skirtas tam, kad darbuotojas bet kuriuo metu galėtų nuvykti į įmonę, kurioje vyksta nepertraukiama gamyba, atsakovas ir trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, kad eismo įvykio metu G. A. M. veikė ne kaip darbuotojas, todėl padaryta teisinga išvada, kad trečiasis asmuo naudojosi automobiliu vykdydamas darbo funkcijas ir atsakomybė už kilusią žalą tenka atsakovui pagal CK 6.270, 6.264 straipsnių nuostatas.
Trečiasis asmuo Gintautas A. M. atsiliepimo į kasacinį skundą nepateikė.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas pranešęs byloje dalyvaujantiems asmenims (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta pagrindų peržengti kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas. Nurodytuose procesiniuose dokumentuose teisės taikymo aspektu keliami draudėjo (transporto priemonės savininko – juridinio asmens) pareigos grąžinti ieškovo išmokėtas draudimo išmokas pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kai šiuo atveju transporto priemonę atsakovas buvo perleidęs naudoti savo darbuotojui, kuris pasišalino iš eismo įvykio vietos, o automobilį vairavęs asmuo apskritai nenustatytas, taip pat kasatoriaus, kaip darbdavio ir kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojo, atsakomybės klausimai, kuriais teisėjų kolegija pasisako.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtintas reglamentavimas nustato, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės ir šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys, kurių patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatyta tvarka atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Finėjas“, bylos Nr. 3K-3-483/2011). Eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei transporto priemonės valdytojas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytas pareigas (CK 6.114 straipsnio 5 punktas, 6.988 straipsnio 3 dalis, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Taisyklių 59.4 punktas). Viena pagrindinių transporto priemonės valdytojo pareigų yra, kad, įvykus eismo įvykiui, su ja susijęs transporto priemonės valdytojas privalo pranešti policijai apie eismo įvykį, taip pat nepasišalinti iš eismo įvykio vietos (TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šie reikalavimai yra svarbūs dėl to, kad, įvykus eismo įvykiui, kuo operatyviau ir objektyviau būtų išsiaiškintos eismo įvykio aplinkybės, dalyviai, asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydis bei civilinės atsakomybės už ją apimtis. Taisyklių 59.4 punkte nustatyta, kad atsakingas draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos jo sumokėtas sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų nustatyta tvarka už žalos padarymą atsakingas asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, pasišalino iš eismo įvykio vietos. Taisyklių 60.1 punkte nustatyta, kad, jeigu apdraustasis transporto priemonės valdytojas nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas vykdė netinkamai, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti iš valdytojo iki 100 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu apie eismo įvykį nebuvo pranešta policijai kelių eismo taisyklėse nustatytais atvejais.
Pagal įstatyme įtvirtintą reglamentavimą transporto priemonės valdytojas – tai asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę. Transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 17 punktas). Nagrinėjamu atveju teismai pagrįstai automobilio valdytoju pripažino kasatorių. Jam, pagal byloje esančius rašytinius įrodymus, nuosavybės teise priklauso automobilis, kuriuo buvo padarytas eismo įvykis. Kastorius šiuo atveju taip pat yra ir draudėjas pagal 2009 m. balandžio 27 d. atsakovo ir ieškovo sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, apdraudęs eismo įvykį sukėlusios transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę. Tai, kad nagrinėjamu atveju kasatorius pripažintinas transporto priemonės valdytoju ir kartu yra draudėjas pagal tarp ieškovo ir kasatoriaus susiklosčiusius transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius, neeliminuoja ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisės į jį, t. y. teisės reikalauti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Taisyklių 59.4, 60.1 punktų pagrindu ieškovo (draudiko) išmokėtų draudimo išmokų eismo įvykio metu nuostolių patyrusiems asmenims (nukentėjusiesiems) grąžinimo. Toks teisės aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl draudiko reikalavimo teisės, regreso tvarka nukreiptos į transporto priemonės valdytoją (draudėją).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus teiginiai, jog jis eismo įvykio metu nebuvo transporto priemonės valdytojas, juo buvo trečiasis asmuo G. A. M., yra nepagrįsti. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad atsakovas yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.), o 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Tokiu atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. Atlyginęs žalą valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsakomybė už didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą atsiranda tada, kai žala yra didesnio pavojaus šaltinio veiklos rezultatas. Veikla – didesnio pavojaus šaltinių dalyvavimas veikiant vienas kitą, kurio padarinys – trečiajam asmeniui padaryta žala. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė atsiranda tiek esant jo kaltei, tiek be kaltės. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės neatsiranda, jeigu jis įrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. UAB „Baltijos realizacijos centras“, R. D., bylos Nr. 3K-3-262/2007). Taigi, atsakomybė pagal CK 6.270 straipsnio nuostatas didesnio pavojaus šaltinio valdytojui atsiranda be kaltės ir ji taikoma visais atvejais, išskyrus nenugalimos jėgos ir nukentėjusiojo tyčios bei didelio neatsargumo atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. Z. v. AB,,Kaišiadorių paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-61/2006).
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad didesnio pavojaus šaltinio – transporto priemonės (automobilio) valdytojas yra kasatorius, kuriam transporto priemonė priklauso nuosavybės teise. Iš byloje esančių įrodymų, kuriuos teismai visapusiškai ištyrė ir įvertino pagal civiliniame procese įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, teismai konstatavo, kad nei kasatorius (transporto priemonės savininkas), nei trečiasis asmuo, kuriam jis buvo suteikęs automobilį naudotis, po eismo įvykio nepanešė ikiteisminio tyrimo organams apie tai, kad jie būtų praradę galimybę valdyti transporto priemonę, t. y. kad transporto priemonė buvo tam tikrą laiką užvaldyta neteisėtai kitų asmenų ar asmens. Taip pat trečiasis asmuo G. A. M., kuris pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes po eismo įvykio kartu su nenustatytu asmeniu išlipo iš apdraustos transporto priemonės ir pasišalino iš eismo įvykio vietos, neatskleidė, kas vairavo automobilį ir sukėlė žalą eismo įvykio metu, už tai buvo baustas administracine tvarka. Taigi, teismai pagrįstai nustatė, kad kasatorius, kaip transporto priemonės valdytojas (tiek CK, tiek TPVCAPDĮ nuostatų prasme) pagal CK 6.270 straipsnio 1 ir 3 dalis neįrodė, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo, taip pat fakto, kad būtų praradęs galimybę valdyti transporto priemonę dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Taigi, pagrįstai pripažintina, kad kasatorius atsako pagal CK 6.270 straipsnio nuostatas už didesnio pavojaus šaltinio, kurio valdytojas ir savininkas jis yra, padarytą žalą. Atsakomybė transporto priemonės valdytojui (šiuo atveju ir trečiojo asmens G. A. M., kuris, bylos duomenimis, dalyvavo eismo įvykyje, transporto priemonės pats nevairavo, tačiau neatskleidė ją vairavusio asmens tapatybės ikiteisminio tyrimo organams, darbdaviui) tokiu atveju kyla be kaltės, t. y. atsiranda objektyvioji didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė.
Kasatoriaus argumentai, kad trečiasis asmuo G. A. M. pripažintinas transporto priemonės valdytoju ir draudikas turėtų reikšti ieškinį dėl išmokėtų draudimo išmokų grąžinimo tiesiogiai jam ir kartu transporto priemonę vairavusiam asmeniui, kurio tapatybė nenustatyta, yra nepagrįsti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką darbuotojas, vairavęs transporto priemonę avarijos metu, nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DB „PZU Lietuva“ v. VĮ „Kauno miškų urėdija“, bylos Nr. 3K-3-682/2006). Taigi, šiuo atveju darbuotojas, kuriam atsakovas buvo suteikęs transporto priemonę naudotis, kuris, bylos duomenimis, transporto priemonės nevairavo, nepripažintinas transporto priemonės valdytoju. Juo yra kasatorius – transporto priemonės, didesnio pavojaus šaltinio savininkas. Tačiau tai nereiškia, kad į darbuotoją, nors ir nevairavusį transporto priemonės, tačiau pasišalinusį iš eismo įvykio vietos, neatskleidusį kasatoriui priklausančią transporto priemonę vairavusio asmens tapatybės ir nepranešusį ikiteisminio tyrimo organams apie neteisėtą automobilio užvaldymą bei eismo įvykį, atgręžtinio (regresinio) reikalavimo neturi darbdavys, kuris draudikui atgręžtinio reikalavimo tvarka sumokėjo draudimo išmoką. Iš darbdavio TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto nurodytu atveju draudiko išreikalauta draudimo išmokos suma gali būti vertinama kaip darbdavio nuostoliai ir gali būti priteisiama, esant darbuotojo kaltei. Bet ši darbuotojo atsakomybė nesudaro pagrindo draudikui tiesiogiai reikalauti pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą išmokėtos draudimo išmokos tiesiogiai iš trečiojo asmens šioje byloje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai priteisė draudiko išmokėtas draudimo išmokas iš atsakovo (kasatoriaus) TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, kaip iš didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, tačiau atsakovas (kasatorius), atlyginęs didesnio pavojaus šaltiniu, kurio valdytojas yra, žalą (CK 6.270 straipsnis), turi atgręžtinio reikalavimo teisę į žalą sukėlusį asmenį, kuris šiuo atveju nenustatytas ir į darbuotoją (trečiąjį asmenį), kuriam buvo leidęs naudotis jam priklausančia transporto priemone ir kuris nepranešė apie galimybės valdyti automobilį praradimą dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų, ikiteisminio tyrimo pareigūnams apie eismo įvykį ir pasišalino iš eismo įvykio vietos.
Dėl nukrypimo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos
Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. ir G. B., bylos Nr. 3K-3-382/2009; 2007 m. spalio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. D. L., bylos Nr. 3K-3-433/2007.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visas nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, nes kasacinio teismo pateikti teisės išaiškinimai yra privalomi teismams tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurią išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Taigi, konkrečiu atveju, siekiant nustatyti, ar nagrinėjamoje byloje nebuvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, būtina išsiaiškinti ne tik tai, kad kasatoriaus keliamu teisės klausimu yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika, bet ir tai, ar teismas sprendime ar nutartyje, kuri skundžiama kasacine tvarka, iš tikrųjų nuo šios praktikos be teisinio pagrindo nukrypo.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kasatoriaus nurodomose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išnagrinėtose civilinėje bylose ir šioje nagrinėjamoje byloje nustatytos kitokios faktinės bylos aplinkybės (bylų ratio decidendi skiriasi), t. y. bylos negali būti vertinamos kaip analogiškos ir jose suformuoti teisės aiškinimo ir taikymo klausimai teismams nagrinėjamu atveju nebuvo privalomi. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009 buvo keliami ir nagrinėjami ieškinio dėl draudimo išmokos grąžinimo pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą senaties termino, solidariosios dviejų šeimos narių (transporto priemonės savininko ir ją vairavusio asmens) civilinės atsakomybės taikymo klausimai, o civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2007 buvo keliami draudiko subrogacinės teisės (nukentėjusio asmens teisių perėjimo draudikui), esant privalomojo draudimo civiliniams teisiniams santykiams, įgyvendinimo ir procesinių palūkanų priteisimo klausimai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nenustatyta, jog bylą nagrinėję teismai būtų be teisinio pagrindo nukrypę nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.
Kiti kasacinio skundo argumentai nedaro įtakos skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų išsamiau neanalizuoja (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino. Pagrindo skundžiamiems pirmosios instancijos teismo sprendimui ir apeliacinės instancijos teismo nutarčiai panaikinti nenustatyta.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 36,50 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš kasatoriaus UAB „Kauno stiklas“ (į. k. 300037592) 36,50 Lt (trisdešimt šešis litus ir penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius
Janina Stripeikienė
