Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinio asmens teisę kreiptis į teismą, ginant dalykinę reputaciją Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 2.24 straipsnio pagrindu, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-7-471-403/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14860-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.12; 3.1.14.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Virgilijaus Grabinsko, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės, Antano Simniškio, Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės koncerno „MG Baltic“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės koncerno „MG Baltic“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl paskleistų duomenų pripažinimo neatitinkančiais tikrovės ir pažeidžiančiais juridinio asmens dalykinę reputaciją.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinio asmens teisę kreiptis į teismą, ginant dalykinę reputaciją Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnio pagrindu, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė teismo pripažinti atsakovo 2018 m. kovo 9 d. pažymoje Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui „Dėl informacijos pateikimo“ viešai paskleistus duomenis, kad „UAB koncernas „MG Baltic“ 2005–2018 m. atliko neteisėtus veiksmus (įskaitant paperkant, šantažuojant), kuriais buvo sistemingai siekiama neteisėtai paveikti valstybės institucijas, politikus ir politinius procesus, daryti neteisėtą poveikį teisėsaugos ar kitoms kontroliuojančioms institucijoms“, neatitinkančiais tikrovės ir pažeidžiančiais ieškovo dalykinę reputaciją.

3. Ieškovas nurodė, kad atsakovas paskleidė šiuos tikrovės neatitinkančius ir ieškovo dalykinę reputaciją pažeidžiančius duomenis: „Koncernas „MG Baltic“ 2005–2018 m. laikotarpiu atliko neteisėtus veiksmus (įskaitant paperkant, šantažuojant), kuriais buvo sistemingai siekiama neteisėtai paveikti valstybės institucijas, politikus ir politinius procesus, daryti neteisėtą poveikį teisėsaugos ar kitoms kontroliuojančioms institucijoms“. Vėliau atsakovo pažyma ir (ar) atskiros jos dalys buvo paskelbtos per visuomenės informavimo priemones. 2018 m. gegužės 8 d. visas atsakovo pažymos tekstas buvo paskelbtas per naujienų agentūrą „Baltic News Service“ (BNS).

4. Atsakovo buvo paskleista žinia – informacija apie konkrečius faktus, kuriuos galima patikrinti, įrodyti, jiems taikomas tiesos kriterijus. Atsakovas pateikė ir neva žinias pagrindžiančius faktus. Atsakovo paskleistiems teiginiams ir jų patikimumui keliami aukšti reikalavimai, jiems informacijos gavėjai suteikia didesnį svorį. Žurnalistai neprivalo papildomai tikrinti informacijos, kurią jie gauna iš oficialių šaltinių ir pareigūnų. Atsakovo raštas ir jo turinys tapo žinomas tretiesiems asmenims, buvo plačiai paskleistas visuomenės informavimo priemonėse, taip pat buvo viešai aptarinėjamas, nagrinėjamas.

5. Atsakovo pažyma adresuota Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, tačiau jo turinys tapo žinomas tretiesiems asmenims, nutenkinus tokią informaciją visuomenės informavimo priemonėms. Tai laikoma žinių paskleidimu, už kurį atsako tiek jį nutekinusios institucijos, tiek tos, kurios neužtikrino, kad jų parengti dokumentai nebūtų paskleisti tretiesiems asmenims, t. y. atsakovas ir patys nutekintos informacijos rengėjai.

6. Atsakovo rašto paskleidimo tretiesiems asmenims faktas, tokio rašto turinys ir jo teikimas laikytinas nesąžiningu (melagingu), peržengiančiu sąžiningo ir teisėto teisių įgyvendinimo ribas ir šiurkščiai pažeidžiančiu kitų asmenų teises bei laisves (CK 1.138 straipsnis).

7. Atsakovas įvardijo visą ieškovo pavadinimą, viešai paskelbė ieškovo prezidento, buvusio viceprezidento, kitų valdymo organų narių pavardes ir pateikė kitą išimtinai su ieškovu susijusią informaciją. Taigi neabejotinai žinios buvo paskleistos apie ieškovą, kiekvienas informacijos adresatas tai suprato.

8. Atsakovo paskleisti duomenys tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma pažymoje, o atsakovo veiksmai vertintini kaip neadekvatūs vykusiems faktams.

9. Šiuo atveju visuomenei buvo pranešta vienareikšmiškai suprantama žinia, kad neva ieškovas daug metų sistemingai darė neteisėtas veikas, įskaitant nusikaltimus, todėl tapo grėsme nacionaliniam saugumui. Tai akivaizdūs ieškovo dalykinę reputaciją pažeidžiantys, žeminantys duomenys, kurių pobūdžio papildomai įrodinėti nereikia.

10. Ieškovo paskleista informacija visuomenės buvo įvertinta kaip neginčijamai konstatuotas faktas, o visuomenės informavimo priemonės plačiai nušvietė, aptarinėjo nurodytas aplinkybes, iš viešai paskelbtos atsakovo pažymos darydamos kategoriškas išvadas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 25 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį.

12. Teismas nurodė, kad atsakovo 2018 m. kovo 9 d. pažymoje Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui pateikta apibendrinta informacija apie neteisėtus UAB koncerno „MG Baltic“ atstovų bandymus paveikti valstybės institucijas, politikus ir politinius procesus, daryti poveikį teisėsaugos ar kitoms kontroliuojančioms institucijoms, visuomenės informavimo priemonių pasitelkimą verslo interesams įgyvendinti. Pažymoje nurodoma, kad Valstybės saugumo departamento tyrimų metu gauta informacija 2006–2017 m. buvo nuolat perduodama Specialiųjų tyrimų tarnybai.

13. Ieškinio reikalavimas kildinamas iš teisinių santykių, susiklosčiusių valstybės įgaliotiems pareigūnams vykdant Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo apibrėžtus uždavinius ir teikiant Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui turimus žvalgybos duomenis, kurie gali būti naudojami tik įstatymo nustatytiems tikslams įgyvendinti. Duomenų, gautų vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą, teisingumas negali būti nuginčijamas civilinio proceso nustatyta tvarka; gali būti teikiamas skundas atitinkamoms veiklos priežiūros institucijoms, todėl ieškinį atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, Žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 16 straipsnio 2 dalis, 17 straipsnio 6 dalis, 21, 23 straipsniai, Seimo statuto 63 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ (toliau – ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimas Nr. 1) 16 punktas).

14. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2018 m. birželio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartį.

15. Kolegija nurodė, kad ieškinys pareikštas CK 2.24 straipsnio pagrindu. Žinių perdavimo kitiems asmenims aspektai turi didelę reikšmę sprendžiant dėl ieškinio priimtinumo nagrinėti teisme. Teismui pateikto ieškinio reikalavimu yra prašoma pripažinti neatitinkančiais tikrovės ir pažeidžiančiais ieškovo dalykinę reputaciją atsakovo pažymoje Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui paskleistus duomenis. Dėstydamas ieškinio aplinkybes ieškovas taip pat nurodo ir paskleidimo per naujienų agentūrą „Baltic news service“ (BNS) faktą bei ieškinio prieduose prideda duomenis apie atsakovo pažymoje esančių duomenų skleidimą per visuomenės informavimo priemones, taip pat kitus informacijos šaltinius. Teikdamas šiuos argumentus ieškovas nesieja žinių paskleidimo per visuomenės informavimo priemones su atsakovo veiksmais, į ieškinį neįtraukia kitų atsakovų. Ieškinyje nėra nurodyta, kad atsakovas kokiu nors būdu yra prisidėjęs prie to, kad žinios būtų paskleistos ir kitu būdu nei atsakovo pažymą pateikiant Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Taigi šios bylos dalykas yra atsakovo pažymoje esančių duomenų pateikimas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Duomenų paskleidimas per visuomenės informavimo priemones, kai jis nėra susietas su ieškinyje nurodyto atsakovo veiksmais, gali būti aptariamas, svarstant padarytos žalos dydį, jei būtų įrodytas neteisėto žinių paskleidimo faktas bei kitos ieškiniui tenkinti reikalingos aplinkybės.

16. Ieškinio reikalavimas kildinamas iš teisinių santykių, susiklosčiusių valstybės įgaliotiems pareigūnams vykdant Žvalgybos įstatymo apibrėžtus uždavinius ir teikiant Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui turimus žvalgybos duomenis. Atsakovo raštas gautas ir pateiktas Žvalgybos įstatymo 18 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu. Žvalgybos įstatymo 18 straipsnyje nurodoma, kad žvalgybos informacija teikiama oficialiu dokumentu. Žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją teikia Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms ir kitoms valstybės institucijoms pagal Valstybės gynimo tarybos patvirtintus žvalgybos informacijos poreikius ir prioritetus. Seimo statuto 63 straipsnis įtvirtina, kad Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto veiklos kryptys, be kita ko, yra svarstyti ir teikti pasiūlymus dėl krašto visuomenės ir valstybės apsaugos politikos formavimo, atitinkamų struktūrų kūrimo ir tobulinimo; atlikti krašto apsaugos, valstybės saugumo, civilinės saugos, valstybės sienų apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų tyrimų tarnybos parlamentinę kontrolę, teikti pasiūlymus ir rekomendacijas dėl jų veiklos pagerinimo. Tai patvirtina, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas turi teisę gauti informaciją pagal Žvalgybos įstatymo 18 straipsnį.

17. Žvalgybos įstatymas nustato atskiras Valstybės saugumo departamento veiklos kontrolės formas. Atsakovo veiksmų, kuriais jis atlieka Žvalgybos įstatyme įtvirtintas funkcijas, tinkamumas yra tikrinamas Žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka priklausomai nuo tikrinimo pagrindą sudarančio dalyko kvalifikavimo. Žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas nurodo, kad Valstybės saugumo departamentas yra atskaitingas Lietuvos Respublikos Seimui bei Lietuvos Respublikos Prezidentui. Žvalgybos įstatymo 20 straipsnio „Bendrieji žvalgybos institucijos veiklos kontrolės principai“ 1 dalis nustato, kad žvalgybos institucijos vadovas kiekvienais metais atsiskaito Valstybės gynimo tarybai už savo vadovaujamos žvalgybos institucijos veiklą, teikia žvalgybos institucijos veiklos strategijos projektus pagal žvalgybos institucijos veiklos sritis. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad duomenys, galintys atskleisti įslaptintų žvalgybos pareigūnų ar žvalgybos slaptųjų bendradarbių tapatybę, žvalgybos metodus ir priemones, veiklos taktiką ir padaryti žalos žvalgybos institucijų veiklai, vykdant žvalgybos institucijų veiklos kontrolę, neteikiami. Pagal Žvalgybos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį žvalgybos institucijų parlamentinę kontrolę Seimo statuto nustatyta tvarka atlieka Seimo statute nurodytas Seimo komitetas. Pagal Žvalgybos įstatymo 21 straipsnio 3 dalį Seimo komitetas turi teisę gauti ir svarstyti taip pat ir žvalgybos institucijų veiklos ataskaitas (2 punktas); žvalgybos institucijų vadovų ir pareigūnų paaiškinimus žodžiu ir raštu, pranešimus, kaip vykdomi Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai (4 punktas). Seimo komitetas taip pat nagrinėja asmenų skundus dėl žvalgybos institucijų ir žvalgybos pareigūnų veiksmų (Žvalgybos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Žvalgybos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad Vyriausybė žvalgybos institucijų kontrolę atlieka pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatytą kompetenciją. Žvalgybos įstatymo 23 straipsnis įtvirtina, kad skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ar laisves, vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą, tiria ir nagrinėja Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriai Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo nustatyta tvarka.

18. Ieškovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 16 punktu, nes reikėjo taikyti šio nutarimo 4 punktą. Kolegijos teigimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 4, 16 punktuose pateikiami išaiškinimai apie skirtingus teisinius faktus, t. y. nutarimo 4 punktas nurodo šaltinius, kuriuose gali būti paskleistos žinios, o 16 punktas apibrėžia dokumentus, kuriuose paskleistų žinių teisėtumas nenagrinėjamas teisme, taip pat nustato išimtį iš 4 punkte nurodytų šaltinių, taip susiaurindamas teismo jurisdikciją.

19. Žvalgybos įstatymo 17 straipsnio 6 dalis nustato, kad asmenys, neteisėtai atskleidę žvalgybos informaciją ar panaudoję šią informaciją kitiems tikslams, negu nustato šis įstatymas, atsako teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad CK 2.24 straipsnis neriboja subjektų rato, dėl kurių paskleistos informacijos gali būti reiškiami reikalavimai, nereiškia, jog tokie ribojimai negali būti nustatyti kituose įstatymuose. Žvalgybos įstatymas pagal savo reguliuojamų santykių pobūdį pripažintinas specialiuoju įstatymu ir turi būti taikomas nustatant CK 2.24 straipsnio išimtis.

20. Ieškovo cituojamoje teismų praktikoje buvo nagrinėjami kitokio pobūdžio teisiniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1082/2003 analizuojamas informacijos paskleidimas informaciniame pranešime, o 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2011">3K-3-340/2011</a> analizuojami Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus teiginiai. Abiejose bylose teiktos informacijos negalima prilyginti veiksmams, atliktiems vykdant Žvalgybos įstatyme nustatytas funkcijas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-180-20-06 ir 2018 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0yMzExLTEwNjIvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-2311-1062/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-2311-1062/2018">A-2311-1062/2018</a> analizuotos žinių paskleidimo kitų institucijų dokumentuose aplinkybės.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų nutartis ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

21.1. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Žvalgybos įstatymo 23 straipsniu, nurodė, kad šis įstatymas pagal savo reguliuojamų santykių pobūdį pripažintinas specialiuoju įstatymu ir turi būti taikomas nustatant CK 2.24 straipsnio išimtis, taip paneigdamas ieškovo teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, užkirsdamas kelią ieškovui civiline tvarka apginti savo pažeistas teises teisme. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 13 straipsnis nustato, kad kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją, nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą padarė asmenys, eidami savo oficialias pareigas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra ne kartą konstatavęs, kad Konvencijos 13 straipsnyje nurodyta teisinės gynybos priemonė turi būti „veiksminga“ ir praktikoje, ir teisėje, t. y. turi būti arba užkirstas kelias nurodytam pažeidimui ar jis nutrauktas, arba turi būti suteiktas bet kokio jau padaryto pažeidimo tinkamas žalos atlyginimas. Be to, valstybės institucijos savo veiksmais ar neveikimu neturi nepagrįstai trukdyti įgyvendinti nacionalines teisines gynybos priemones. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovui nebuvo suteiktos veiksmingos teisinės gynybos priemonės kaip tik teisė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių. Kreipimasis į Seimo kontrolierių nesudaro Konvencijos prasme „efektyvios priemonės“. Seimo kontrolieriai tiria pareiškėjų skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo, biurokratizmo ar kitaip pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje (Seimo kontrolierių įstatymo 5 straipsnis). Ieškovas neprašė ištirti tokių pareigūnų veiksmų. Tokio tyrimo pagrindas yra formalus (procedūrinis arba administracinis aspektas). Ieškovas reiškė ieškinį CK 2.24 straipsnio pagrindu, tai yra ginčas dėl esmės ir šį (ne formalųjį – administracinį) aspektą turi tirti bendrosios kompetencijos teismas, nes Seimo kontrolierius neturi tokios kompetencijos (Seimo kontrolierių įstatymo 3 straipsnis). Seimo kontrolieriaus priimtas sprendimas – pažyma – neužkirs kelio ieškovo nurodomam pažeidimui, juolab nenutrauks pažeidimo (Seimo kontrolierių įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Be to, Seimo kontrolierius neturi teisės priimti sprendimo dėl žalos atlyginimo. Seimo kontrolieriaus tyrimo galutiniai aktai yra tik rekomendacinio pobūdžio, negali būti skundžiami administraciniam teismui. EŽTT yra konstatavęs, kad valstybės institucijos išvadų priverstinis nevykdytinumas bei galių neturėjimas priimti privalomą sprendimą dėl žalos atlyginimo nesudaro „efektyvios priemonės“ Konvencijos 13 straipsnio prasme.

21.2. CK 2.24 straipsnis detalizuoja Konvencijos ir Konstitucijos saugomos vertybės – asmens dalykinės reputacijos – gynimą specialiais civilinių teisių gynimo būdais. Vienas iš specialių teisių gynimo būdų, kurį prašė taikyti ieškovas, – pripažinti atitinkamą viešai paskleistą informaciją neatitinkančia tikrovės ir pažeidžiančia ieškovo dalykinę reputaciją. Šis teisių gynimo būdas yra savarankiškas ir gali būti reiškiamas atskirai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2011">3K-3-340/2011</a>), negali būti taikomas ar pasiektas skundžiant valstybės įgaliotų pareigūnų veiksmus jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta specialia tvarka (specializuotiems teismams ar kitiems organams). CK normos yra taikomos tiesiogiai ir civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima savarankišką sprendimą dėl CK normų pagrindu pareikšto reikalavimo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymų nustatyta tvarka buvo skundžiamas atitinkamas pareigūnų procesinis veiksmas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-2/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-2/2012">3K-3-2/2012</a>). Specialiuosiuose įstatymuose yra nustatytos ir kitos (specialios) garbės ir orumo gynimo procedūros, tačiau teismų praktikoje jos vertinamos kaip papildomos, alternatyvios, tačiau nepaneigiančios asmens teisės kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl jo pažeistos garbės ir orumo, dalykinės reputacijos gynimo CK 2.24 straipsnio pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS03OTItNDM4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-792-438/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-792-438/2016">A-792-438/2016</a>). Tai, kad specialusis įstatymas nustato papildomus garbės ir orumo gynimo būdus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama kaip asmens teisė pasirinkti pažeistų teisių gynimo būdą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-3299-11). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens garbės ir orumo gynimas administracine tvarka neužkerta kelio reikšti ieškinį CK 2.24 straipsnio pagrindu, pvz., žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas, priimtas administracinio proceso tvarka, neturi oficialaus rašytinio įrodymo statuso, teismas tokį inspektoriaus sprendimą civilinėje byloje iš naujo turi vertinti kartu su visais kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016).

21.3. CK 2.24 straipsnyje įtvirtinto specialaus delikto dalykas gali būti ir viešai paskelbta valstybės įgaliotų pareigūnų surinkta informacija, jiems vykdant įstatymų nustatytas funkcijas. Atsakovo įstatymų nustatyta tvarka surinkta (nepaisant procesinės ar neprocesinės formos) ir vėliau paviešinta žvalgybinė informacija, pateikti vertinimai gali būti ieškinio, reiškiamo CK 2.24 straipsnio pagrindu, dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1082/2003; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2011">3K-3-340/2011</a>). Tokiu atveju teisiškai reikšmingas kitas faktas – duomenų paskleidimo forma. Atsakovo raštas, laiškas, reikalinio susirašinėjimo dokumentai gali būti informacijos viešo paskleidimo forma, nagrinėjant ieškinį CK 2.24 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2011">3K-3-340/2011</a>; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 4 punktas). Teismai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 16 punktu (nenagrinėtini reikalavimai paneigti duomenis, nurodytus teismų sprendimuose, apeliaciniuose, kasaciniuose skunduose, nuosprendžiuose, nutarimuose, priimtuose tardymo organų ir administracinių teisės pažeidimų bylose, valstybės kontrolės, mokesčių ir muitinės institucijų priimtuose sprendimuose), kuris nors yra specialioji norma, bet jame nurodomi kitokios formos dokumentai. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas gali spręsti dėl atsakovo sąžiningumo pagal kompetenciją vykdant susirašinėjimą, kitaip pagal kompetenciją viešai skleidžiant informaciją tik nagrinėdamas bylą iš esmės, spręsdamas, ar egzistuoja viena iš CK 2.24 straipsnyje įtvirtintam deliktui įrodyti būtinų sąlygų – žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2003; 2004 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2004; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjQvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-264/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-264/2006">3K-3-264/2006</a>; 2018 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTI3LTQwMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-127-403/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-127-403/2018">e3K-3-127-403/2018</a>; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 4 punkto 3 papunktis). Teismai neįvertino, kad ieškovas ieškinyje nurodė, jog atsakovo raštas buvo paviešintas per visuomenės informavimo priemones, įskaitant spaudos pranešimą per BNS naujienų agentūrą, ir kad laiko atsakovą prisidėjus prie informacijos paskleidimo per visuomenės informavimo priemones ir atsakingu taip pat ir už šią paskleidimo formą (būdą). Ar ieškovo ieškinyje pateikti argumentai ir įrodymai, susiję su tuo, kas konkrečiai paviešino informaciją, kas reikšmingai prisidėjo prie paviešinimo ir už tai atsakingas, yra pakankami įrodyti šiam juridiniam faktui byloje, teismas gali nuspręsti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės ir įvertinęs pateiktus įrodymus, t. y. spręsdamas dėl vieno iš CK 2.24 straipsnyje įtvirtintam deliktui įrodyti būtinų juridinių faktų – žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo fakto.

22. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

22.1. Įstatymų leidėjas skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ir laisves, vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą, tyrimą ir nagrinėjimą priskyrė neteisminei institucijai. Toks įstatymų leidėjo pasirinkimas grįstinas žvalgybos institucijos veiklos specifika (Žvalgybos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, 21, 23 straipsniai, Seimo statuto 63 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1 16 punktas). Kasaciniame skunde ieškovas pripažįsta, kad neteisminė institucija gali būti tiek pat efektyvi kaip ir teisminė, tačiau teigia, kad neteisminei institucijai, (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui ar atitinkamam Lietuvos Respublikos Seimo statute nurodytam komitetui) suteiktos galios ir garantijos nėra tiek veiksmingos, kad tinkamai galėtų apginti galimai pažeistas ieškovo teises ir teisėtus interesus. Ieškovas net nepasinaudojo Žvalgybos įstatymo 21, 23 straipsniuose nustatytomis garantijomis kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių ar atitinkamą Lietuvos Respublikos Seimo komitetą. Taigi ieškovas savo tariamai pažeistas teises ir teisėtus interesus siekė ginti ne įstatymų nustatyta tvarka. Netinkamai pasirinkdamas gynybos priemones ieškovas negali paneigti tinkamų priemonių efektyvumo, t. y. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus ar atitinkamo Lietuvos Respublikos Seimo komiteto galių tiriant ir nagrinėjant skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų (nagrinėjamu atveju – patikrinti pažymoje pateiktų vertinimų pagrįstumo). Ieškovo netinkamą tariamai pažeistų teisių gynybos būdą patvirtina ir netinkamas paskleistos informacijos vertinimas, atsakovų nurodymas, nesinaudojimas įstatyme įtvirtinta replikos teise.

22.2. Pažymoje pateikta informacija – tai įstatymų nustatyta tvarka surinktų faktų, duomenų ir įvykių vertinimai. Pažymoje tikslingai sakinių pradžioje nurodoma – „Valstybės saugumo departamento vertinimu“, taip siekiant pabrėžti, jog pažymoje nurodyta informacija – tai atlikto subjektyvaus vertinimo rezultatas, todėl ji negali būti traktuojama kaip žinia. Be to, pažymėtina, kad pažyma buvo skirta tik tarnybiniam naudojimui (sprendimui priimti) ir jos turinio nebuvo galima atskleisti Žvalgybos įstatyme nenustatytiems subjektams, juolab viešai aptarinėti spaudoje. Spaudoje pažyma buvo paviešinta ne atsakovo iniciatyva, 2018 m. gegužės 22 d. buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su prašymu pradėti tyrimą dėl išviešintos žvalgybos informacijos.

22.3. Nors šiuo atveju visuomenės informavimo priemonėse publikuoti atsakovo vertinimai nelaikytini žinia, tuo labiau kad negalima laikyti neatitinkančiais tikrovės, tačiau ieškovas, reikšdamas reikalavimą paneigti, jo manymu, tikrovės neatitinkančią informaciją, privalėjo kaip atsakovus byloje nurodyti ir visuomenės informavimo priemones, kuriose buvo skelbtos publikacijos su pažymoje nurodyta informacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016).

22.4. CK 2.24 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta privaloma išankstinė ginčo sprendimo ne teismo tvarka, t. y. replikos teisė, – asmuo turi reikalauti, kad visuomenės informavimo priemonė paneigtų paskelbtus duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2008; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-488/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-488/2007">3K-3-488/2007</a>; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-498/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-498/2010">3K-3-498/2010</a> ir kt.).

22.5. Šios bylos faktinės aplinkybės kardinaliai skiriasi nuo kasaciniame skunde ieškovo nurodytų bylų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju atsakovas vykdė 2018 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto paklausimą, t. y. pagal paklausime suformuluotus klausimus parengė 2018 m. kovo 9 d. pažymą Nr. 19-286 „Dėl informacijos pateikimo“, išimtinai adresuodamas ją Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, įstatymo nustatytiems tikslams įgyvendinti. Tai reiškia, kad pažyma buvo skirta tik tarnybiniam naudojimui (sprendimų priėmimui) ir jos nebuvo galima atskleisti Žvalgybos įstatyme nenustatytiems subjektams, juolab viešai aptarinėti spaudoje. Taigi atsakovas žvalgybinės informacijos neviešino ir dėl to sutikimo nedavė.

22.6. Pažymoje pateikti atsakovo, kaip ir kitų institucijų, vertinimai padėjo Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui padaryti savo išvadas. Kaip yra žinoma, Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys A. A., komentuodamas atsakovo pažymoje nurodytos informacijos ir išvadų santykį, viešai nurodė, kad komitetas neturėjo tikslo nurašinėti tarnybų pateiktos informacijos, darė savo išvadas, kad pagrindinė informacija apie tai, kaip buvo daroma įtaka kišantis į politinius procesus ar partijos vidaus gyvenimą, išvadose yra. Šie atsakovo pažymoje nurodytą informaciją patvirtinantys vertinimai buvo paskelbti viešai, ieškovo neginčijami.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl juridinio asmens teisės kreiptis į teismą, ginant dalykinę reputaciją CK 2.24 straipsnio pagrindu

23. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

24. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzUzLTY5MC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-353-690/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-353-690/2018">e3K-3-353-690/2018</a>, 13 punktas). Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamos bylos atveju aktualiame CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.

25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą. Toks teisinis reguliavimas siejamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principais. Situacija, kai asmuo netenka galimybės savo civilinio pobūdžio teisių klausimą išspręsti teisme, gali prilygti su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Tserkva Sela Sosulivka prieš Ukrainą, peticijos Nr. 37878/02; 2011 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Zylkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 5613/04; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzUzLTY5MC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-353-690/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-353-690/2018">e3K-3-353-690/2018</a>, 12 punktas).

26. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų (be kita ko, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą) kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas. Nors gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme. Tokią teisę turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2001 m. vasario 12 d., 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. birželio 6 d., 2007 m. sausio 31 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai ir kt.).

27. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

28. Pagal EŽTT praktiką teisės kreiptis į teismą efektyvumui užtikrinti būtina, kad asmuo turėtų aiškią, praktinę galimybę ginčyti veiksmą (aktą), apribojantį jo teises (EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Bellet prieš Prancūziją, peticijos Nr. 23805/94). Tai taikoma ne tik jau prasidėjusiam procesui, nes šia nuostata „gali remtis bet kuris asmuo, kuris mano, kad vienos iš jo (civilinių) teisių apribojimas yra neteisėtas ir skundžiasi dėl neturėjimo galimybės dėl to pateikti ieškinį (reikalavimus, pretenziją) teismui, atitinkančiam Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimus“ (EŽTT 1981 m. birželio 23 sprendimas byloje Le Compte, Van Leuven ir De Meyere prieš Belgiją, peticijų Nr. 6878/75 ir 7238/75).

29. Kartu EŽTT praktikoje yra nuosekliai pabrėžiama, kad gali būti taikomi įvairūs teisės kreiptis į teismą ribojimai. Šie ribojimai neturi suvaržyti asmens teisės kreiptis į teismą taip, kad būtų pažeista pati tokios teisės esmė. Taikomas ribojimas neatitiks Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jeigu juo nebus siekiama teisėto tikslo ir nebus pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (EŽTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13; 2017 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06).

30. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad Konvencija garantuoja „praktines ir efektyvias teises, bet ne teorines ir iliuzines“, todėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja valstybes kiekvienam asmeniui užtikrinti veiksmingą teisę kreiptis į teismą (EŽTT 1979 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Airey prieš Airiją, peticijos Nr. 6289/73). Nacionalinėje teisėje įtvirtintas teismo,,prieinamumo“ laipsnis turi būti pakankamas asmens teisei kreiptis į teismą garantuoti, atsižvelgiant į teisės viršenybės principą demokratinėje visuomenėje (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 8225/78). Teisinio ar faktinio pobūdžio šios teisės ribojimai gali būti pripažinti nesuderinamais su Konvencija, jei jie apsunkina pareiškėjo teisės kreiptis į teismą efektyvumą.

31. Nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškiamu ieškiniu prašė pripažinti atsakovo 2018 m. kovo 9 d. pažymoje Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui „Dėl informacijos pateikimo“ viešai paskleistus duomenis, kad „UAB koncernas „MG Baltic“ 2005–2018 m. atliko neteisėtus veiksmus (įskaitant paperkant, šantažuojant), kuriais buvo sistemingai siekiama neteisėtai paveikti valstybės institucijas, politikus ir politinius procesus, daryti neteisėtą poveikį teisėsaugos ar kitoms kontroliuojančioms institucijoms“, neatitinkančiais tikrovės ir pažeidžiančiais ieškovo dalykinę reputaciją. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto, Žvalgybos įstatymo 21, 23 straipsnių pagrindu, nurodė, kad ieškovas gali teikti skundą atsakovo veiklos priežiūros institucijoms. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys nenagrinėtinas teisme, nurodė, kad pagal Žvalgybos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 2 punktą būtent Seimo komitetas nagrinėja asmenų skundus dėl žvalgybos institucijų ir žvalgybos pareigūnų veiksmų, o pagal šio įstatymo 23 straipsnį skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ar laisves, vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą, tiria ir nagrinėja Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriai Seimo kontrolierių įstatymo nustatyta tvarka. Išplėstinė teisėjų kolegija laiko nurodytas teismų išvadas nepagrįstomis.

32. Žvalgybos įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) nustatyti specialieji žvalgybos institucijų veiklos principai, tarp jų – objektyvumo, nustatantis, kad žvalgybos informacija turi būti neiškraipyta ir nešališka; aiškumo – nustatantis, kad žvalgybos informacija turi būti pateikiama taip, jog negalima būtų jos suvokti dviprasmiškai ir kitaip (4 straipsnio 3 dalies 4, 5 punktai). Žvalgybos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta žvalgybos institucijų pareiga teikti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančioms valstybės institucijoms žvalgybos informaciją, reikalingą jų funkcijoms atlikti. Žvalgybos informacija teikiama oficialiu dokumentu (Žvalgybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Žvalgybos įstatymo 18 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtinti žvalgybos informacijos gavėjai – institucijos, kurioms teikiama žvalgybos informacija, t. y. įstatyme nustatytais atvejais Lietuvos nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms, teisėsaugos institucijoms, žvalgybos institucijų kontrolę vykdančioms institucijoms ir kt.

33. Remdamasis nurodytomis teisės normomis atsakovas atlieka Žvalgybos įstatyme nustatytas funkcijas – pagal kompetenciją renka ir teikia surinktą informaciją Žvalgybos įstatyme nurodytoms valstybės institucijoms įstatyme nustatytais atvejais. Žvalgybos įstatyme yra taip pat įtvirtinti reikalavimai žvalgybos institucijoms, šioms vykdant įstatyme nustatytas funkcijas, šių institucijų veiklos kontrolė ir asmenų atsakomybė už tokios informacijos neteisėtą paskleidimą ar panaudojimą.

34. Žvalgybos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žvalgybos institucijų veiklos metu surinkta žvalgybos informacija turi būti tvarkoma taip, kad nebūtų neteisėtai ar nepagrįstai atskleisti žvalgybos informacijos šaltiniai, pažeistos su žvalgybos institucijomis bendradarbiaujančių asmenų teisės ar teisėti jų interesai. Žvalgybos institucijos žvalgybos informaciją naudoja tik joms pavestiems uždaviniams įgyvendinti ir tik tiems tikslams, kuriems ji buvo renkama (Žvalgybos įstatymo 17 straipsnio 1 dalis). Žvalgybos įstatymo 17 straipsnio 6 dalis nustato, kad asmenys, neteisėtai atskleidę žvalgybos informaciją ar panaudoję šią informaciją kitiems tikslams, negu numato šis įstatymas, atsako teisės aktų nustatyta tvarka.

35. Žvalgybos įstatymo 21 straipsnyje įtvirtinta žvalgybos institucijų parlamentinė kontrolė, šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad Seimo komitetas nagrinėja asmenų skundus dėl žvalgybos institucijų ir žvalgybos pareigūnų veiksmų. Seimo statuto 63 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad viena iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto veiklos krypčių yra atlikti krašto apsaugos, valstybės saugumo, civilinės saugos, valstybės sienų apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų tyrimų tarnybos parlamentinę kontrolę, teikti pasiūlymus ir rekomendacijas dėl jų veiklos pagerinimo.

36. Žvalgybos įstatymo 23 straipsnis nustato, kad skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, pažeidžiančių žmogaus teises ar laisves, vykdant žvalgybą ir kontržvalgybą, tiria ir nagrinėja Seimo kontrolieriai Seimo kontrolierių įstatymo nustatyta tvarka. Remiantis Seimo kontrolierių įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi Seimo kontrolieriai tiria pareiškėjų skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo, biurokratizmo ar kitaip pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje. Seimo kontrolieriaus veiklos vienas iš tikslų – gerinti viešąjį administravimą (Seimo kontrolierių įstatymo 5 straipsnis). Taigi Seimo kontrolierius, tirdamas Žvalgybos įstatymo 23 straipsnio pagrindu skundus dėl žvalgybos pareigūnų veiksmų, turi tikslą gerinti atsakovo darbą, priimdamas sprendimus dėl konkrečių pareigūnų netinkamo funkcijų vykdymo, gali nurodyti, kas taisytina atsakovo veikloje, atitinkamą pareigūnų atsakomybę ir pan. Seimo kontrolierių įstatymo 19 straipsnyje nustatytos Seimo kontrolieriaus teisės: siūlyti žvalgybos institucijai atleisti pareigūnus iš einamų pareigų ar pačiam kreiptis į teismą dėl kaltų piktnaudžiavimu ar biurokratizmu pareigūnų atleidimo iš einamų pareigų, siūlyti, kad įstatymų nustatyta tvarka būtų atlyginta turtinė ar neturtinė žala, kurią patyrė pareiškėjas dėl pareigūnų padarytų pažeidimų, perduoti medžiagą ikiteisminio tyrimo įstaigai ar prokurorui, siūlyti skirti pareigūnams nuobaudas, siūlyti kolegialiai institucijai ar pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka panaikinti, sustabdyti ar pakeisti įstatymams bei kitiems teisės aktams prieštaraujančius sprendimus ar siūlyti priimti sprendimus, kurie nepriimti dėl piktnaudžiavimo ar biurokratizmo, ir pan.

37. Remiantis nurodytomis teisės normomis Seimo komitetas ar Seimo kontrolierius neturi kompetencijos priimti tam tikras skundą pateikusiam asmeniui teigiamas pasekmes lemiančio sprendimo, kurio vykdymas būtų privalomas ir galėtų būti apgintos jo pažeistos teisės bei teisėti interesai (nagrinėjamu atveju – dalykinė reputacija). Tokiu būdu nėra užtikrinama efektyvi ir veiksminga asmens teisių gynyba, kuri galima asmeniui ginant savo teises teisme. Ši teisė į teisminę gynybą pagal minėtą Konstitucinio Teismo praktiką yra absoliuti (išskyrus tam tikrus procesinius ribojimus, kurie nepažeidžia pačios šios teisės esmės), taigi negali būti paneigiama ar dirbtinai varžoma (ribojama) (nutarties 25–30 punktai). Išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama Žvalgybos įstatymą nurodytų Konstitucijos ir Konvencijos nuostatų kontekste, sprendžia, kad Žvalgybos įstatyme nustatytos priemonės (parlamentinė kontrolė ir kreipimasis į Seimo kontrolierių) nesudaro pagrindo riboti teisę į teisminę gynybą, tiesiogiai išplaukiančią iš Konstitucijos ir Konvencijos. Atitinkamai, žvalgybos institucijos neturi imuniteto ieškiniams, kuriais ginama juridinio asmens dalykinė reputacija.

38. Nagrinėjamoje byloje ieškovas reiškė ieškinį atsakovui CK 2.24 straipsnio pagrindu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas (dalykinė reputacija) pagal CK 2.24 straipsnį ginami, kai nustatomas faktas, kad yra paskleisti asmens garbę ir orumą (dalykinę reputaciją) žeminantys ir tikrovės neatitinkantys duomenys. Kiekvienu atveju teismas, nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-507/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-507/2006">3K-3-507/2006</a>; 2018 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTI3LTQwMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-127-403/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-127-403/2018">e3K-3-127-403/2018</a>, 32 punktas).

39. Ieškovas pateiktame teismui ieškinyje nurodė, kad nors atsakovo pažyma adresuota Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, tačiau jos turinys tapo žinomas tretiesiems asmenims, nutekinus tokią informaciją visuomenės informavimo priemonėms. Ieškovo nuomone, tai laikoma žinių paskleidimu, už kurį atsako tiek jį nutekinusios institucijos, tiek tos, kurios neužtikrino, kad jų parengti dokumentai nebūtų paskleisti tretiesiems asmenims, t. y. atsakovas ir patys nutekintos informacijos rengėjai. Taigi ieškovas pateiktame ieškinyje nurodė argumentus, kurie, jo nuomone, patvirtina, kad atsakovas savo veiksmais prisidėjo prie to, kad žinios būtų paskleistos tretiesiems asmenims per visuomenės informavimo priemones. Atsakomybė už juridinio asmens dalykinės reputacijos sumenkinimą, paskleidžiant tikrovės neatitinkančią informaciją tretiesiems asmenims, yra reglamentuota CK 2.24 straipsnyje. Šio straipsnio dispoziciją atitinkantį faktinį pagrindą ieškovas nurodė savo pateiktame ieškinyje. Išplėstinė teisėjų kolegija laiko pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad ieškinio argumentai ir pateikti įrodymai, ieškovo nuomone, patvirtinantys asmenis, paviešinusius (prisidėjusius paviešinant) per visuomenės informavimo priemones tretiesiems asmenims informaciją, esančią Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui skirtoje pažymoje, turi būti įvertinti bylą nagrinėjant iš esmės.

40. Išplėstinė teisėjų kolegija laiko nepagrįstu atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentą, kad ieškovas, prieš kreipdamasis į teismą, privalėjo pasinaudoti CK 2.24 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta privaloma išankstine ginčo sprendimo ne teismo tvarka, t. y. replikos teise (asmuo turi reikalauti, kad visuomenės informavimo priemonė paneigtų paskelbtus duomenis). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką asmuo CK 2.24 straipsnio 2, 4 dalyse nustatyta replikos teise privalo pasinaudoti tik tada, kai duomenis paskelbė visuomenės informavimo priemonė. Jeigu duomenis per visuomenės informavimo priemonę paskelbė kitas asmuo, o visuomenės informavimo priemonė perteikė neiškraipytus duomenis paskelbusio asmens citatas, tai asmuo, apie kurį paskelbti duomenys, turi teisę nepasinaudojęs replikos teise kreiptis į teismą ir reikalauti, kad teismas įpareigotų duomenis paskelbusį asmenį adekvačiai paneigti duomenis ir atlyginti žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NS8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-65/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-65/2006">3K-3-65/2006</a>; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2011">3K-3-340/2011</a>; kt.). Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje nurodė, kad jo dalykinę reputaciją menkinanti informacija buvo paskleista galimai atsakovo ar kitų asmenų per visuomenės informavimo priemones, todėl tokiu atveju pasinaudojimas replikos teise nėra privalomas.

41. Remdamasi nurodytais argumentais išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nebuvo pagrindo atsisakyti priimti ieškovo pateiktą ieškinį dėl teismų nutartyse nurodytos priežasties, t. y. kad ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, nes ieškovas savo teises turėtų ginti kreipdamasis į atsakovo veiklos kontrolę atliekančias institucijas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

42. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje netinkamai taikytos CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos ir dėl esminio proceso teisės normos pažeidimo yra pagrindas panaikinti ieškinio priėmimo klausimą sprendusių teismų nutartis ir grąžinti ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Kasaciniam teismui nusprendus, kad ieškinio priėmimo klausimas perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 26 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo spręsti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Virgilijus Grabinskas

Rimvydas Norkus

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis

Algirdas Taminskas

Dalia Vasarienė