Civilinė byla Nr. e3K-3-174-248/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04747-2015-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 3.1.6.1; 3.1.7.13; 3.3.1.20
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių I. S. ir I. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovams I. S., A. M. ir I. M. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, trečiasis asmuo – V. M.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, ir proceso teisės normų, nustatančių įrodinėjimo, įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvavimo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisykles, įtvirtinančių teisę į nešališką teismą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo padalyti šalių bendrosios dalinės nuosavybės teise turimą turtą:
2.1. ieškovei priteisiant natūra asmeninės nuosavybės teise 0,704 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas), ir 32,46 kv. m ploto pastatą – sodo pastatą (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sodo pastatas);
2.2. atsakovėms I. M. ir I. S. priteisiant natūra asmeninės nuosavybės teise kiekvienai po 5/16 dalis 32,23 kv. m ploto negyvenamosios patalpos – garažo (bokso) (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Garažas), ir po 5/48 dalis 54,19 kv. m buto su rūsiu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas);
2.3. ieškovei priteisiant kompensaciją už atsakovėms I. S. ir I. M. tenkančią didesnės vertės turto dalį – iš kiekvienos po 1538,75 Eur.
3. Nurodė, kad šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo turtą: Žemės sklypą (ieškovei priklauso 5/8 dalys, I. S. ir I. M. – po 3/16 dalis); Sodo pastatą (ieškovei priklauso 5/8 dalys, I. S. ir I. M. – po 3/16 dalis); Butą (ieškovei priklauso 5/24 dalys, A. M. –1/16 dalis, A. M. ir jo sutuoktinei V. M. jungtinės nuosavybės teise – 1/3 dalis, I. S. – 1/16 ir 1/3 dalys); Garažą (ieškovei priklauso 5/8 dalys, I. S. ir A. M. – po 3/16 dalis).
4. Ieškinyje pažymėta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių nekilnojamojo turto objektų naudojimas, valdymas ir disponavimas jais yra apsunkintas, o taikiai jų pasidalyti nepavyksta. Žemės sklypas ir Sodo pastatas, remiantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, negali būti padalyti, o atsakovai nesutinka sumokėti ieškovei vidutinės rinkos vertės dydžio kompensaciją už jai priklausančią turto dalį (iš viso – 37 937,50 Eur), todėl vienintelis būdas padalyti daiktus jiems nepadarant žalos – apsikeitimas dalimis natūra. Ieškovė teigia, kad ji neturi transporto priemonių, todėl Garažas jai yra nereikalingas, o Bute nuolat gyvena A. M. ir I. M. Sodo sklypas ir Sodo pastatas yra ieškovės motinos I. K. palikimas jai, brangus kaip moralinė vertybė, motinos darbo juose atminimas. Anot ieškovės, po I. K. mirties I. M. ėmė savavaliauti sode, be ieškovės sutikimo iškirto medžius, krūmus, išgriovė Sodo pastato vidines sienas, savavališkai įvedė vandentiekį; su tokiais piktavališkais bendraturčiais ieškovei būtų sudėtinga įgyvendinti planus dirbti sode, auginti ekologiškas daržoves.
5. Kadangi ieškovei iš atsakovų natūra priteistinos daiktų dalies vertė yra mažesnė nei atsakovams iš ieškovės priteistinos daiktų dalies vertė, tai ieškovė nurodo, kad jai iš atsakovų turėtų būti priteistos kompensacijos, t. y. iš I. S. ir I. M. po 1538,75 Eur.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – atidalijo Žemės sklypą ir priteisė I. M. bei I. S. nuosavybės teise lygiomis dalimis ieškovei priklausančias 5/8 dalis Žemės sklypo; atidalijo Sodo pastatą ir priteisė I. M. bei I. S. nuosavybės teise lygiomis dalimis ieškovei priklausančias 5/8 dalis Sodo pastato; atidalijo Butą ir priteisė A. M. bei I. M. nuosavybės teise lygiomis dalimis ieškovei priklausančias 5/24 dalis Buto; atidalijo Garažą ir priteisė A. M. bei I. S. nuosavybės teise lygiomis dalimis ieškovei priklausančias 5/8 dalis Garažo; priteisė ieškovei iš I. M. 10 893,75 Eur, iš I. S. – 18 456,28 Eur, o iš A. M. – 8584,62 Eur kompensaciją; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nustatė, kad I. K. ir A. M. buvo sudarę santuoką. Ieškovė V. K. yra I. K. duktė ir jos nekilnojamojo turto paveldėtoja, o atsakovai A. M. ir I. S. yra A. M. vaikai iš pirmosios santuokos bei jo nekilnojamojo turto paveldėtojai. I. M. yra A. M. duktė.
8. Pažymėjęs, kad, atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės, pirmenybė teiktina bendrosios dalinės nuosavybės objekto atidalijimui natūra (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 2 dalis), teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju toks turto atidalijimas, atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusią itin konfliktišką situaciją, yra neįmanomas, todėl vienintelis galimas turto padalijimo būdas yra kompensacijos išmokėjimas pinigais.
9. Teismas nustatė, kad atsakovai nurodė, jog yra finansiškai pajėgūs išmokėti kompensaciją, o ieškovės atstovas 2015 m. spalio 12 d. pranešime informavo, kad ieškovei didesnės kompensacijos sumokėjimas būtų pernelyg didelė finansinė našta. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kasacinis teismas formuoja praktiką, jog pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį kompensaciją galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui; teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir, remdamasis proporcingumo bei protingos, teisingos ir sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais, išspręsti ginčą.
10. Teismas sutiko su ieškovės nurodyta nekilnojamojo turto verte, kuri atitinka 2017 m. viešai Nekilnojamojo turto registre skelbiamą ginčo nekilnojamųjų daiktų mokestinę vertę, pažymėjo, kad atsakovai nepateikė ją paneigiančių motyvuotų argumentų ir įrodymų. Teismas nesirėmė A. M. pateiktu UAB „Vilniaus turtas“ nekilnojamojo turto ekspertės A. J. rekomendacinio pobūdžio turto vertinimo raštu, pagal kurį ieškovės turimo nekilnojamojo turto dalys įvertintos: Buto – 11 750 Eur, Sodo pastato – 1410 Eur, Sodo sklypo – 4400 Eur, nes neaišku, kokiais kriterijais vadovavosi specialistė, šio rašto negalima prilyginti turto vertinimo ataskaitai, kurią rengdamas nekilnojamojo turto vertintojas turi laikytis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimų.
11. Teismas nustatė, kad atsakovų nurodytoje civilinėje byloje Nr. e2-43578-595/2015 buvo nagrinėjamas ieškinys dėl A. M. ir I. M. sudarytos dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, o aplinkybės dėl I. M. rūpinimosi sodu nebuvo vertinamos, todėl šioje byloje priimtame sprendime padarytos išvados teismas nepripažino nagrinėjamoje byloje turinčia prejudicinę galią.
12. Teismas sprendė, kad į bylą pateiktas 2014 m. spalio 29 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą patvirtina I. M. nurodytas aplinkybes, jog ji save laikė sodo šeimininke ir juo rūpinosi. Iš šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad I. M. rūpinosi sodu – apmokėjo vandens įvedimą, aptvėrė tvorą, prižiūrėjo medžius ir vaiskrūmius. Ieškovė, nors ir nurodė, kad sklypo priežiūrą patikėjo savo broliui T. K., gyvendama ir dirbdama Liuksemburge, turi ribotas galimybes rūpintis sodu. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad tikslingiau Žemės sklypą ir Sodo pastatą priteisti I. M. ir I. S. bei jas įpareigoti sumokėti ieškovei kompensaciją, pažymėjo, kad ieškovė neprieštaravo dėl kompensacijos gavimo (jos tik netenkino atsakovų siūlomas kompensacijos dydis).
13. Iš VĮ Registrų centro vidutinės rinkos vertės paieškos pagal unikalų numerį duomenų teismas nustatė, kad Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 26 400 Eur. Ieškovei priklauso 5/8 dalys (62,5 proc.) Žemės sklypo, o tai atitinka 16 500 Eur vertę. I. M. ir I. S. kiekvienos turimos 3/16 dalys (po 18,75 proc.) Žemės sklypo atitinka po 4950 Eur vertę. Teismas ieškovei priklausančias 5/8 dalis Žemės sklypo priteisė I. M. ir I. S., o iš šių atsakovių priteisė ieškovei 16 500 Eur kompensaciją, t. y. iš kiekvienos po 8250 Eur.
14. Iš VĮ Registrų centro vidutinės rinkos vertės paieškos pagal unikalų numerį duomenų teismas nustatė, kad Sodo pastato vidutinė rinkos vertė yra 8460 Eur. Ieškovės turimos 5/8 dalys (62,5 proc.) Sodo pastato atitinka 5287,50 Eur vertę. I. M. ir I. S. kiekvienos turimos 3/16 dalys (po 18,75 proc.) Sodo pastato atitinka po 1586,25 Eur. Teismas ieškovei priklausančias 5/8 dalis Sodo pastato priteisė I. M. ir I. S., o iš šių atsakovių priteisė ieškovei 5287,50 Eur kompensaciją, t. y. iš kiekvienos po 2643,75 Eur.
15. Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog Garažas po atidalijimo nuosavybės teise priklausytų A. M. ir I. S., nes juo naudojasi tik A. M. bei jo šeimos nariai, o ieškovė nurodė, kad neturi automobilio (Garažas jai nereikalingas). A. M. nurodė, kad nors Garažą įsigijo mirusio tėvo A. M. vardu, jį pirko už savo lėšas, tėvas niekada nėra buvęs Garaže, tačiau šių aplinkybių neįrodinėjo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis), todėl teismas vadovavosi viešais ir nenuginčytais registro duomenimis apie nuosavybės teisę į Garažą. Iš VĮ Registrų centro Vidutinės rinkos vertės paieškos pagal unikalų numerį duomenų teismas nustatė, kad Garažo vidutinė rinkos vertė yra 2340 Eur. Ieškovės turimos 5/8 dalys (62,5 proc.) Garažo atitinka 1462,50 Eur vertę. A. M. ir I. S. kiekvieno turimos 3/16 dalys Garažo atitinka po 438,75 Eur vertę. Teismas ieškovei priklausančias 5/8 dalis Garažo priteisė faktiškai juo besinaudojančiam A. M. ir jo seseriai I. S., o iš šių atsakovų priteisė ieškovei 1462,50 Eur kompensaciją, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 731,25 Eur.
16. Teismas nustatė, kad Bute visą laiką gyveno ir gyvena A. M. ir V. M., jie ir toliau nori gyventi ginčo Bute, o ieškovė sutiko, kad Butas po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės priklausytų A. M., jo sutuoktinei ir I. S. Iš VĮ Registrų centro Vidutinės rinkos vertės paieškos pagal unikalų numerį duomenų teismas nustatė, kad Buto vidutinė rinkos vertė yra 70 500 Eur. Ieškovės turimos 5/24 dalys (20,83 proc.) Buto atitinka 14 685,15 Eur vertę, A. M. turima 1/16 dalis (6,26 proc.) Buto atitinka 4413 Eur vertę, A. M. ir jo sutuoktinės V. M. jungtinės nuosavybės teise turima 1/3 dalis (33,33 proc.) Buto atitinka 23 497,65 Eur vertę; I. S. turimos 1/16 ir 1/3 dalys (39,58 proc.) Buto atitinka 27 903,90 Eur vertę. Teismas ieškovei priklausančias 5/24 dalis Buto priteisė faktiškai jame gyvenančiam A. M., jo sutuoktinei V. M. ir seseriai I. S., o ieškovei priteisė kompensaciją iš A. M. – 7853,62 Eur (už asmeninės nuosavybės teise turimą Buto dalį – 1938,44 Eur, už jungtinės nuosavybės teise turimą Buto dalį – 5915,18 Eur) ir iš I. S. – 6831,53 Eur.
17. Kadangi I. M. nebuvo Buto ir Garažo bendraturtė, tai teismas atmetė ieškinio reikalavimą po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės priteisti I. M. šio nekilnojamojo turto dalį. Taip pat teismas atmetė atsakovų prašymą skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nes nenustatė, kad ji buvo nesąžininga ir procesinėmis teisėmis naudojosi ne pagal paskirtį.
18. Nurodęs, kad ieškinys buvo patenkintas 50 proc., teismas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteisė ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis jos turėtų bylinėjimosi išlaidų (žyminis mokestis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti, išlaidos už kelionės bilietus, eksperto konsultacija) atlyginimą bei proporcingai atmestų reikalavimų daliai priteisė atsakovams iš ieškovės jų turėtų bylinėjimosi išlaidų (išlaidos advokato pagalbai) atlyginimą.
19. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių I. S. ir I. M. apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
20. Kolegija nurodė, kad byloje buvo 3 realiai dalytini objektai (Žemės sklypas, Sodo pastatas ir Garažas), nes ieškovei išpirkti 19/24 dalių Buto, verto 70 500 Eur, kuriame gyveno M. šeima, buvo neracionalu. Dėl to, pirmosios instancijos teismui nesutikus su ieškovės reikalavimu jos Buto dalį priteisti I. S. ir I. M. ar vienai iš jų, vienintelis teisingas atidalijimo būdas buvo kompensacijos iš Buto bendraturčių priteisimas. I. S. ir I. M. nesutikus gauti iš ieškovės piniginės kompensacijos ar kito bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto, pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti iš atsakovių kompensaciją ieškovei buvo logiškas, racionalus, teisingas, pagrįstas sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principu.
21. Kolegija sprendė, kad A. M. pateiktą nekilnojamojo turto brokerio nuomonę dėl turto dalies vertės paneigė teismo eksperto J. J., turinčio teisę atlikti nekilnojamojo turto vertinimą, pažyma; joje nurodyta, kad brokerio pažymoje pateiktas vertinimas neatitiko Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo bei Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimų. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė vadovautis atsakovo pateikta brokerio pažyma. Be to, teismas ne kartą siūlė atsakovams pateikti savo turto vertinimą ar prašyti skirti turto vertinimo ekspertizę, tačiau jie šia teise nepasinaudojo. Atsižvelgdama į tai kolegija atmetė argumentus, kad atidalijamo turto vertė neatitinka rinkos vertės.
22. Kolegija, nustačiusi, kad ieškovė 2017 m. rugpjūčio 24 d. teismo posėdžio metu sutiko gauti kompensaciją už jai priklausančią turto dalį, buvo pateikti paaiškinimai, jog atsakovai turi pakankamai lėšų sumokėti kompensacijas už ieškovės turto dalį, ieškovė 2017 m. rugsėjo 4 d. pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio dalyko papildymo, kolegija atmetė atsakovių argumentus, kad pirmosios instancijos teismas peržengė byloje pareikštus reikalavimus. Kolegija pažymėjo, kad esminis reikalavimas nustatant kompensaciją (jos dydį) – kad ji būtų teisinga; teismo teisės spręsti dėl kompensacijos dydžio negali riboti ieškovo reikalavime nurodyta suma; spręsdamas dėl priteistinos kompensacijos dydžio teismas vertina, koks dydis yra teisingiausias, labiausiai atitinka šalių interesus, užtikrina interesų balansą. Kolegija konstatavo, kad didesnės, nei nurodyta ieškinyje, kompensacijos priteisimas savaime nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu.
23. Kolegija nurodė, kad reikalaujamo atidalyti turto vertę ieškovė grindė VĮ Registrų centro duomenimis, kurie yra pakankami ir tinkami įrodymai byloje nustatant kompensacijos dydį. Atsakovės nepateikė jokių leistinų įrodymų dėl kitokios ginčo turto rinkos kainos, nors turėjo tokią pareigą (CPK 12, 178 straipsniai). Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą ir taikė išimtinį CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą – nustatė kompensacijos dydį.
24. Kolegija atmetė atsakovių argumentus, kad teismas detaliai neištyrė, ar bendraturčiai išgali sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją. Kadangi atsakovai teismo posėdžio metu patvirtino savo galimybes sumokėti kompensaciją ieškovei už jiems tenkančią turto dalį, tai kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, pažymėjo, kad kartu su apeliaciniu skundu nepateikta jokių negalėjimą sumokėti kompensaciją patvirtinančių įrodymų. Priteistos kompensacijos sumos kolegija nepripažino siurprizine atsakovėms, nes šios turėjo procesinę galimybę atsikirsti į ieškovės argumentus dėl teisingos kompensacijos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, prisidėjimas prie kasacinio skundo
25. Kasaciniu skundu atsakovės I. S. ir I. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
25.1. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad kompensacijos dydį nustato pagal VĮ Registrų centro vidutines rinkos vertes, tačiau klaidingai taikė kitokias dalijamo turto vertes nei nurodytos teismo iniciatyva 2017 m. rugsėjo 5 d. išreikalautame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (pavyzdžiui, sprendime nurodyta Žemės sklypo vertė – 26 400 Eur, o VĮ Registrų centro išraše – 23 000 Eur). Bendras dalytino turto verčių skirtumas – 8184 Eur. Atsakovas A. M. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą dėl rašymo apsirikimo ištaisymo, tačiau šis jo prašymas (vėliau ir atskirasis skundas) buvo atmestas, nurodant, kad toks suklydimas nelaikytinas aritmetine klaida.
25.2. Teismai nepagrįstai nurodė, kad tarp šalių nebuvo ginčo, jog Garažas po atidalijimo priklausytų A. M. ir I. S., pirmosios instancijos teisme nebuvo kalbama apie Garažo priteisimą I. S. Ši atsakovė gyvena ir dirba Tauragėje, niekada neturėjo vairuotojo pažymėjimo ar automobilio, todėl argumentai dėl Garažo dalies priteisimo I. S. vertintini kaip teismo klaida. Apeliacinės instancijos teismas nevykdė pareigos iš naujo tirti ir vertinti byloje esančius įrodymus, analizuoti faktines bylos aplinkybes, nors apeliacinis skundas buvo grindžiamas pirmosios instancijos teismo padaryta fakto klaida.
25.3. Padarydamas šios nutarties 21 punkte nurodytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas vertino tik aplinkybę, kad atsakovės nepasinaudojo savo teisėmis atlikti ekspertizę, tačiau neatsižvelgė į tai, kad ieškovė šia teise taip pat nepasinaudojo, pateikė tik eksperto J. J. pažymą, bet ne turto vertinimą; vidutinę turto vertę nurodė lentelėje. Teismai, atmesdami vienus įrodymus tuo pagrindu, kad nebuvo laikomasi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo taisyklių, netaikė tokių pat reikalavimų kitai ginčo šaliai, pažeidė šalių lygybės ir rungtyniškumo principus.
25.4. Šios nutarties 22 punkte nurodytais argumentais išaiškinta, kad, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, teismas gali peržengti ieškinio ribas, nors tą imperatyviai draudžia CPK. Palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriame taikytos išimtinės CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, kuo pasireiškia šios bylos išimtinumas, kodėl ieškovės reikalavimams taikytinos privilegijos, kokiu būdu bus užtikrinti bendraturtės I. S. interesai (jai priteisus Garažą ir sodą Vilniuje, nors ji gyvena ir dirba Tauragėje, o iš jos priteisus sumą, kurios ji nepajėgi iškart sumokėti, bei nenustačius protingo termino šiai sumai išmokėti).
25.5. Teismai netyrė ir nevertino bendraturčių galimybės sumokėti kompensaciją, nepatikslino šalių pareigos įrodinėti ir dėl to pažeidė CPK 159 straipsnio 1 dalies, 179 straipsnio 1 dalies, 225 straipsnio 1 punkto, 226 straipsnio, 227 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nurodyti proceso teisės normų pažeidimai yra esminiai, dėl jų galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Teismai nebuvo objektyvūs, savo teiginius pateikė ieškovei naudinga kryptimi, vertino byloje neegzistuojančius faktus, buvo šališki.
25.6. Apeliacinės instancijos teismas nutarties motyvuojamąją dalį su smulkiausiomis detalėmis nukopijavo iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, o tai teikia pagrindą manyti, kad byla nebuvo nagrinėta ir tinkamai teisiškai įvertinta, nutartis neatitinka CPK 331 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas byloje Nr. 35/03-11/06; kt.).
25.7. Iš viešai skelbiamų teisėjų, nagrinėjusių bylą apeliacine tvarka, Alvydo Barkausko ir Rūtos Petkuvienės biografijų matyti, kad jie 1998–2002 metais buvo Mykolo Romerio universiteto (anksčiau – Lietuvos teisės universitetas) doktorantai. Tuo metu šio universiteto doktorantas buvo ir ieškovės atstovas Arūnas Bertulis. Neabejotina, kad doktorantai buvo pažįstami, todėl bylą nagrinėję teisėjai privalėjo nusišalinti, bet to nepadarė. Atsakovės neturėjo galimybės teikti prašymo dėl teisėjų nušalinimo, nes joms nebuvo pranešta apie bylą nagrinėsiančio teismo sudėtį. Analogišku atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujino civilinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NzUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-675/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-675/2007">3K-3-675/2007</a> nagrinėjimą.
25.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinys tenkintas 50 proc.; byloje nebuvo patenkintas nė vienas ieškovės reikalavimas. Faktas, kad teismas nutarė atidalyti ieškovės turtą iš bendrosios nuosavybės, negali būti laikomas ieškinio patenkinimu, nes teismui nebuvo pareikštas reikalavimas atidalyti turtą tokiu būdu, kokiu tai buvo padaryta.
25.9. Į bylinėjimosi išlaidas nepagrįstai buvo įtrauktos ieškovės kelionės iš Liuksemburgo į Vilnių išlaidos. Kadangi ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė savo gyvenamąją vietą Vilniuje, pati inicijavo procesą, tai jos kelionės į kitas šalis išlaidos nėra bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovių argumentų, susijusių su nepagrįstai iš jų priteistu ieškovės kelionės išlaidų atlyginimu.
26. Prisidėjimu prie atsakovių I. S. ir I. M. kasacinio skundo atsakovas A. M., palaikydamas kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
27. Ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistus; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
27.1. Skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismai netyrė ir nevertino bendraturčių galimybės sumokėti kompensaciją, buvo neobjektyvūs ir šališki. Ieškovė 2017 m. rugpjūčio 24 d. teismo posėdžio metu sutiko gauti kompensaciją, taip pat buvo pateikti atsakovių atstovų paaiškinimai, kad jos turi pakankamai lėšų kompensacijoms už ieškovės turto dalį sumokėti. Reaguodama į tai, ieškovė 2017 m. rugsėjo 4 d. pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio dalyko papildymo. Nors teismas šio prašymo nepriėmė, tačiau jis patvirtina, kad šalys aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė poziciją dėl kompensacijos mokėjimo (gavimo).
27.2. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį daikto atidalijimas natūra yra prioritetinis būdas, tačiau jis nėra absoliutus ir esant pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą, gali būti taikomi kiti atidalijimo būdai. Teismai pagrįstai sprendė, kad geriausias atidalijimo būdas – kompensacijos iš atsakovų priteisimas ieškovei. Pirmosios instancijos teismas parinko racionaliausią atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą, toks sprendimas nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu, nes atidalijimo būdą parenka teismas (CK 4.80 straipsnio 2 dalis), juolab kad šalys sutarė, jog bendras turto valdymas nėra įmanomas, o atsakovių dalys nedalytinuose ir neatskiriamuose Žemės sklype, Sodo pastate ir Garaže yra labai mažos – po 3/16 dalis (ieškovės – 5/8 dalys).
27.3. Atsakovė I. S. nekilnojamąjį turtą Vilniuje valdo nuo 1992 m. gegužės 28 d., kai asmeninės nuosavybės teise įsigijo 1/3 dalį Buto (Sodo pastatą, Žemės sklypą ir Garažą – nuo 2014 m.), tačiau ji nesiėmė jokių veiksmų, kad perduotų ar kitaip perleistų sau nereikalingas nekilnojamojo turto dalis, – priešingai, valdė ir naudojo jas kaip savas, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad tikisi, jog vaikai rekonstruos Sodo pastatą ir apsigyvens jame. Dėl to pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atidalijo turtą, o šios nutarties 25.2 punkte nurodyti kasacinio skundo argumentai – nepagrįsti.
27.4. Atmestinas skundo argumentas, kad teismai pažeidė šalių lygybės ir rungtyniškumo principą; šis argumentas nepagrįstas jokiais teisiniais argumentais ir faktinėmis bylos aplinkybėmis. Savo teisės neįgyvendinimas negali būti vertinamas kaip šalių proceso lygybės ir rungtyniškumo principų pažeidimas; teismas nesudarė jokių kliūčių teikti papildomus įrodymus ar prašyti skirti turto vertinimo ekspertizę. Bylos nagrinėjimo metu atsakovės neteikė jokių įrodymų, susijusių su ginčo turto verte (tai darė tik kasacinio skundo nepateikęs A. M.), todėl kyla pagrįstų abejonių, ar šios nutarties 25.3 punkte nurodyti atsakovių argumentai gali būti kasacinio skundo dalykas.
27.5. Teigdamos, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjai A. Barkauskas ir R. Petkuvienė turėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, atsakovės, be abstraktaus mokymosi vienoje įstaigoje fakto, nepateikė kitų argumentų, kurie teiktų pagrindą teisėjui nusišalinti. Be to, analogiškoje byloje (kurioje teisėja ir vienos šalies atstovas dirbo tame pačiame universitete, skirtingose katedrose) kasacinis teismas konstatavo, kad abejonė dėl galimo šališkumo grindžiama tik prielaida, todėl negali paneigti preziumuojamo teisėjos asmeninio nešališkumo principo ir neteikia pagrindo išvadai, kad teisėja subjektyviąja ar objektyviąja prasme galėjo būti šališka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2005).
27.6. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi VĮ Registrų centro vidutinės rinkos vertės paieškos pagal unikalų numerį 2017 m. kovo 1 d. duomenimis, jie tinkamai (be klaidų) perkelti į teismo sprendimą. Atsakovių nurodytuose Nekilnojamojo turto registro 2017 m. rugsėjo 5 d. išrašuose ginčo nekilnojamųjų daiktų vidutinės rinkos vertės nustatytos pagal 2014 m. spalio 28 d. vertes, taigi, ne ginčo nagrinėjimo metu, kai buvo sprendžiamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimas. Dėl to rašymo apsirikimo ištaisymo klausimą sprendę teismai teisingai konstatavo, kad 2017 m. gruodžio 7 d. sprendime ir jo pagrindu išduotame vykdomajame rašte nėra rašymo apsirikimų.
27.7. Ieškovė prašė atidalyti jai priklausančią bendrosios dalinės nuosavybės dalį ir taip nutraukti turtinius santykius su atsakovais. Atsakovai nesutiko su ieškovės pasiūlytu atidalijimo variantu, tačiau savo pasiūlymų neteikė, todėl teismas, apgindamas ieškovės teises, sprendime pagrįstai nustatė, jog ieškinys buvo patenkintas 50 proc.
27.8. Ieškovė yra tik laikina rezidentė Liuksemburge ir turi teisę deklaruoti gyvenamąją vietą Vilniuje. Kadangi į posėdį ieškovė, tuo metu dirbusi Liuksemburge, turėjo atvykti atsakovų iniciatyva, t. y. būtinos procesinės išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas) susidarė ne ieškovės, bet atsakovų iniciatyva, tai teismai pagrįstai priteisė jų atlyginimą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės
28. CK 4.80 straipsnyje įtvirtinta bendraturčių teisė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Dėl šios teisės įgyvendinimo būdo bendraturčiai sprendžia bendru sutarimu. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.
29. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDE2LTk2OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-416-969/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-416-969/2017">e3K-3-416-969/2017</a> 19 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
30. CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinta bendroji daikto atidalijimo taisyklė – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant daiktą natūra bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-403/2019 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
31. Kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės: bylos šalių valia, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikis dalijamam daiktui, galimybė įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams, kitos reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-149/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-149/2014">3K-3-149/2014</a>).
32. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį, kuriuo prašė atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakovais valdomą turtą – natūra priteisti ieškovei Žemės sklypą ir Sodo pastatą, o atsakovėms I. M. ir I. S. – kiekvienai po 5/16 dalis Garažo ir po 5/48 dalis Buto, taip pat priteisti ieškovei iš atsakovių kompensaciją už joms tenkančią didesnės vertės turto dalį.
33. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies – atidalijo turtą ir priteisė I. M. bei I. S. lygiomis dalimis ieškovei priklausančias 5/8 dalis Žemės sklypo ir Sodo pastato, A. M. ir I. M. – lygiomis dalimis ieškovei priklausančias 5/24 dalis Buto, A. M. bei I. S. – lygiomis dalimis ieškovei priklausančias 5/8 dalis Garažo, o ieškovei priteisė iš I. M. 10 893,75 Eur, iš I. S. – 18 456,28 Eur, iš A. M. – 8584,62 Eur kompensaciją. Apeliacinės instancijos teismas šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
34. Nesutikdamos su teismų procesiniais sprendimais, atsakovės kasaciniame skunde nurodo argumentus dėl teismų taikyto netinkamo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo (kompensacijos pinigais priteisimo), bendraturčių galimybės sumokėti kompensaciją neįvertinimo, ieškinio ribų peržengimo, netinkamo atidalijamo turto paskirstymo. Šie argumentai pripažintini nepagrįstais.
35. Kaip jau buvo nurodyta, pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką, atidalijant turtą iš bendrosios nuosavybės, prioritetas teikiamas jo padalijimui natūra ir tik įvertinus visas reikšmingas aplinkybes (šios nutarties 30 punktas) galimas sprendimas dėl išimtinio atidalijimo būdo – kompensacijos pinigais – taikymo.
36. Nagrinėjamu atveju spręsdami dėl turto atidalijimo teismai nustatė faktines aplinkybes, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi itin konfliktiška situacija. Vertindami kiekvieno iš bendraturčių poreikį atidalijamiems daiktams teismai nustatė, kad I. M. save laikė sodo šeimininke ir juo rūpinosi, ieškovė, gyvendama ir dirbdama Liuksemburge, turėjo ribotas galimybes rūpintis sodu, Garažu naudojosi tik A. M. ir jo šeimos nariai, ieškovė neturėjo automobilio ir Garažas jai buvo nereikalingas, Bute visą laiką gyveno A. M. ir V. M., jie ir toliau norėjo gyventi ginčo Bute, o ieškovė sutiko, kad Butas po atidalijimo priklausytų A. M., jo sutuoktinei V. M. ir I. S.
37. Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu duotuose paaiškinimuose ieškovė nurodė, kad neturėtų finansinių galimybių sumokėti kompensacijos už jai tenkančią atsakovų turto dalį, tačiau pažymėjo, kad sutiktų gauti kompensaciją iš atsakovų už jai priklausančią ginčo turto dalį. Atsakovai savo procesiniuose dokumentuose nesutiko su ieškovės siūlomu turto atidalijimo būdu, laikė jį nepriimtinu, teikė argumentus dėl ryšio su ginčo turtu ir siekio jį išlaikyti kaip savo nuosavybę, tačiau konkretaus atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo nesiūlė.
38. Teisėjų kolegija, įvertinusi teismų nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas, sprendžia, kad šio konkretaus ginčo atveju, viena vertus, natūra padalyti kiekvieną ginčo turto vienetą pagal bendraturčių turimas jų dalis nebuvo galimybės tiek dėl susiklosčiusių konfliktiškų santykių, kurie būtų apsunkinę naudojimąsi atskira turto dalimi (nesutarimai dėl naudojimosi sodu vyko jau iki ieškovės kreipimosi į teismą), tiek dėl nusistovėjusio atitinkamo naudojimosi konkrečiu turtu (pavyzdžiui, Bute visą laiką gyveno atsakovas A. M. ir jo sutuoktinė) bei nedidelės ieškovės turimos Buto, Garažo dalies, dėl ko atidalijant atsirastų neproporcinga žala turto paskirčiai. Kita vertus, atsakovai nesutiko nei su ieškovės siūlomu mišriu atidalijimo būdu (turtą padalijant natūra ir bendraturčiui, gavusiam mažesnę turto dalį, kompensuojant ją pinigais), nei su alternatyva mokėti jos reikalaujamo dydžio kompensaciją, tačiau konkretaus jų interesus atitinkančio turto atidalijimo natūra varianto nepateikė.
39. Šiame kontekste pažymėtina, kad bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo sprendžiami dviejų ar daugiau bendraturčių teisių ir pareigų klausimai, todėl jos, kaip ir kitos civilinės bylos, teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
40. Ieškovė ieškinyje ir vėlesniuose jo patikslinimuose siūlė savo bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo variantą, bylos nagrinėjimo metu taip pat išreiškė poziciją, kad sutinka gauti kompensaciją už kitiems bendraturčiams priteistinas jai priklausančias ginčo turto dalis, teikė įrodymus dėl turto vertės. Atsakovai, nesutikdami su ieškovės pasiūlymais, prieštaravo ginčo turto atidalijimui, ieškovės siūlomam variantui, tačiau nepateikė nei savo pasiūlymų, nei jų poziciją dėl ieškovės pasiūlymo netinkamumo pagrindžiančių įrodymų. Atsižvelgiant į pirmiau aptartą šalių įrodinėjimo pareigą tokio pobūdžio bylose, atsakovams iš esmės nebendradarbiaujant, pasyviai neigiant ieškovės poziciją, tačiau nepateikiant kitokių pasiūlymų dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo ir šalims nepavykus rasti atidalijimo natūra varianto, ginčo atveju teismų taikytas atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais būdas pripažintinas tinkamu.
41. Remiantis tuo, kad nurodyta, atmestini kasacinio skundo argumentai, kad teismai nepasisakė dėl išimtinių šios bylos aplinkybių, sudarančių pagrindą priteisti kompensaciją, egzistavimo. Atsakovams neįrodžius realios galimybės atidalyti turtą natūra, nepateikus alternatyvių atidalijimo variantų, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino tinkamu pirmosios instancijos atliktą turto atidalijimą priteisiant kompensaciją pinigais, dėl kurio ieškovė sutiko (ką patvirtina jos teismo posėdžio metu teikti paaiškinimai ir aplinkybė, kad ji teismų procesinių sprendimų neskundė), o atsakovai patvirtino galintys mokėti kompensaciją. Šiame kontekste ta aplinkybė, kad tokio pobūdžio turto atidalijimas atsakovams atrodo nepriimtinas, neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą, juolab kad, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, kito bendraturčio nenoras, kad būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NjYvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-466/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-466/2008">3K-7-466/2008</a>).
42. Dėl pirmiau aptartų argumentų visumos ginčijami teismų procesiniai sprendimai nevertintini kaip priimti peržengus ieškinio ribas. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad, byloje nagrinėjant ieškinio reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovė, pateikdama alternatyvą savo ieškinio reikalavimams, išreiškė sutikimą gauti kompensaciją už jai priklausančią turto dalį, o atsakovai pabrėžė savo ryšį su nekilnojamuoju turtu ir siekį jį išlaikyti kaip savo nuosavybę bei teismo posėdžio metu patvirtino, kad turi finansines galimybes sumokėti kompensaciją ieškovei, taigi toks atidalijimo būdas buvo svarstomas, dėl jo šalys galėjo pasisakyti, todėl nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pripažintina, kad teismai pagrįstai sprendė dėl kompensacijos pinigais priteisimo ieškovei.
43. Vertinant kasacinio skundo argumentus, kad teismai netyrė atsakovų galimybės sumokėti kompensaciją, nepatikslino jų pareigos įrodinėti, akcentavo tik aplinkybę, jog atsakovai nepasinaudojo savo teisėmis atlikti ekspertizę, tačiau neatsižvelgė į tai, kad ieškovė šia teise taip pat nepasinaudojo, visų pirma atkreiptinas dėmesys į šios nutarties 9, 22 punktuose nurodytas teismų nustatytas aplinkybes, kurios patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas aiškinosi ir nustatė atsakovų galimybę sumokėti kompensaciją ieškovei. Atsakovai, nesutikdami su šia teismo išvada, ginčijo ją apeliaciniu skundu, tačiau duomenų ar argumentų, kurie patvirtintų po teismo posėdžio, kuriame buvo pareikšta apie galimybes išmokėti kompensaciją, pasikeitusią jų finansinę padėtį, teismui nepateikė. Kadangi kasacinis teismas bylos faktų netiria, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o kasaciniame skunde, be teisės normų ir teismų praktikos citatų, nebuvo pateikta argumentų apie nustatant atsakovų galimybę išmokėti kompensaciją padarytus konkrečius įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimus, tai dėl nurodyto kasacinio skundo argumento šioje nutartyje plačiau nepasisakoma.
44. Dėl argumentų, susijusių su skirtingu šalių pasyvumo nesikreipiant dėl ekspertizės skyrimo vertinimu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė prie ieškinio dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pridėjo išrašus su VĮ Registrų centro vidutinės rinkos vertės paieškos pagal unikalų numerį rezultatais, taigi įvykdė savo pareigą nurodyti dalytino turto vertę ir pateikė ją pagrindžiančius įrodymus. Tokie duomenys kasacinio teismo praktikoje pripažįstami tinkamais turto vertės įrodymais (plačiau žr. šios nutarties 47 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką). Atsižvelgiant į tai, remiantis CPK 12, 178 straipsniuose įtvirtintomis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis pripažintina, kad, atsakovams nesutinkant su ieškovės pateiktuose įrodymuose nurodyta turto verte ir siekiant paneigti jos teisingumą (įrodyti, kad turto vertė kitokia), pareiga pateikti kitokią turto vertę patvirtinančius duomenis, kurie, be kita ko, galėjo būti gauti ir atlikus ekspertizę dėl turto vertės nustatymo, kilo atsakovams. Dėl to, teismams nustačius, kad atsakovo A. M. pateikta nekilnojamojo turto brokerio rekomendacinio pobūdžio nuomonė apie ginčo turto dalių vertę neatitinka teisės aktuose turto vertinimui nustatytų reikalavimų (šios nutarties 10, 21 punktai), ir pasiūlius ginčą dėl turto vertės spręsti kreipiantis dėl ekspertizės skyrimo, neatmetant to, kad ir ieškovė galėjo kreiptis dėl ekspertizės turto vertei nustatyti skyrimo, būtent atsakovų pasyvumas nulėmė teismo išvadą, kad atsakovai nepaneigė ieškovės nurodytos turto vertės, nepasinaudojo savo teisėmis prašyti skirti ekspertizę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad taip spręsdami teismai nepažeidė šalių lygybės ir rungtyniškumo principų, nes, kaip minėta, ieškovė savo pareigą pagrįsti turto vertę įvykdė pateikdama kitus leistinus įrodymus.
45. Kasaciniu skundu taip pat ginčijama teismų išvada po atidalijimo ieškovei priklausiusią Garažo dalį priteisti A. M. ir I. S. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė I. S. nei atsiliepime į ieškinį, nei kituose savo vardu ar kartu su kitais atsakovais teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose aiškiai nenurodė jai tinkančio atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės modelio, konkretaus turto paskirstymo varianto, neteikė argumentų dėl to, kurių dalytino turto objektų nenorėtų (dėl objektyvių priežasčių negalėtų) valdyti asmeninės nuosavybės teise, priešingai, išreiškė norą nuosavybės teise išlaikyti paveldėtus nekilnojamojo turto objektus. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, be kita ko patvirtinančiomis atsakovės I. S. bendradarbiavimo sprendžiant atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą stoką, ir teismų nustatytu faktu, kad ir iki atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovei I. S. jau priklausė 3/16 dalys Garažo, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad, priteisdami I. S. dalį Garažo, teismai netinkamai sprendė šio objekto atidalijimo klausimą.
Dėl teismų procesiniuose sprendimuose nurodytos atidalijamo turto vertės
46. Kasaciniame skunde atsakovės pateikė argumentus, kad nustatydamas kompensacijos dydį pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė turto vertę – taikė kitokias dalijamo turto vertes, nei nurodytos teismo iniciatyva 2017 m. rugsėjo 5 d. išreikalautame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše.
47. Kasacinis teismas formuoja praktiką, jog atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies vertę. Dėl to prieš atidalijant bendraturčio dalį būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio, ir parinkti teisingą kompensacijos dydį. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę; turi būti nustatyta turto rinkos vertė bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-535/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-535/2012">3K-3-535/2012</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDE2LTk2OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-416-969/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-416-969/2017">e3K-3-416-969/2017</a> 21–22 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
48. Iš nagrinėjamos bylos duomenų ir pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktų nuorodų į dokumentus, kuriais remiantis jis buvo priimtas, matyti, kad, nustatydamas atidalijamo turto vertę, teismas rėmėsi 2017 m. kovo 1 d. gautais VĮ Registrų centro vidutinės rinkos vertės paieškos pagal unikalų numerį duomenimis (1 el. b. t., b. l. 167–170). Ginčydamos šių duomenų teisingumą (tinkamumą), atsakovės nurodo, kad jie skiriasi nuo VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2017 m. rugsėjo 5 d. išraše nurodytų duomenų (2 el. b. t., b. l. 48–55).
49. Sutiktina su atsakovėmis, kad pirmiau aptartuose dokumentuose yra nurodytos skirtingos ginčo turto vidutinės rinkos vertės. Taip yra todėl, kad 2017 m. kovo 1 d. atspausdintos VĮ Registrų centro vidutinės rinkos vertės paieškos pagal unikalų numerį rezultatuose pateikti duomenys, galioję nuo 2017 m. sausio 1 d., o Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2017 m. rugsėjo 5 d. išraše nurodyti 2015 m. kovo 18 d. atlikto masinio turto vertinimo duomenys.
50. Kaip buvo nurodyta šios nutarties 47 punkte, nustatant kompensacijos pinigais dydį taikoma turto rinkos vertė bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu. Sprendžiant dėl turto vertės, svarbus jos nustatymo momentas, o ne šaltinio (dokumento, kuriame nurodyta turto vertė) data, nes galimi atvejai, kai tokiame dokumente pateikiami ankstesni (senesni) duomenys apie turto vertę. Nagrinėjamoje byloje priteistinos kompensacijos dydis buvo nustatytas 2017 m. gruodžio 7 d. pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl konstatuotina, kad priimdamas šį sprendimą teismas pagrįstai rėmėsi byloje turimais naujausiais, t. y. galiojusiais nuo 2017 m. sausio 1 d., duomenimis apie ginčo turto vertę. Šie duomenys, kaip nustatė ir prašymą bei atskirąjį skundą dėl rašymo apsirikimo ištaisymo nagrinėję teismai, į pirmosios instancijos teismo sprendimą iš 2017 m. kovo 1 d. atspausdintų VĮ Registrų centro vidutinės rinkos vertės paieškos pagal unikalų numerį rezultatų perkelti teisingai, be klaidų. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl klaidingai nurodytos atidalijamo turto vertės.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimo
51. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems procesiniams sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.
52. Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
53. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), nurodydamas, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui; teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Kita vertus, pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91, par. 29).
54. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-406/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-406/2013">3K-3-406/2013</a>; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-298-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-298-687/2015">3K-3-298-687/2015</a>). Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-298-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-298-687/2015">3K-3-298-687/2015</a>).
55. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTU2LTQwMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-156-403/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-156-403/2018">e3K-3-156-403/2018</a> 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
56. Atsakovės kasaciniame skunde nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties motyvuojamąją dalį nukopijavo iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, skundžiama nutartis neatitinka CPK 331 straipsnyje nustatytų reikalavimų, o tai teikia pagrindą manyti, kad byla nebuvo nagrinėta ir tinkamai teisiškai įvertinta.
57. Kasacinio skundo argumentai, kad dalis skundžiamos apeliacinės teismo nutarties motyvuojamosios dalies atitinka pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, yra pagrįsti. Kolegijos vertinimu, ši aplinkybė gali patvirtinti tiek tai, kad apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms ir dėl tos skundžiamos nutarties dalies papildomų argumentų ar motyvų neturėjo, tiek tai, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko papildomo bylos aplinkybių ir apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių vertinimo, taigi padarė proceso teisės normų pažeidimą, kuris gali būti pripažintas esminiu. Vis dėlto būtina atkreipti dėmesį į tai, kad, be pakartotų pirmosios instancijos teismo motyvų, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal atsakovių apeliacinį skundą, įvertino pirmosios instancijos teismo parinkto turto atidalijimo būdo pagrįstumą, glaustai pasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų dėl byloje pareikštų reikalavimų peržengimo, netinkamo turto vertės ir galimybės mokėti kompensaciją nustatymo, rungimosi principo (ne) pažeidimo. Taigi, skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies turinys leidžia daryti išvadą, kad teismas vertino atsakovių apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus.
58. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimas vertintinas kaip glaustas, neišsamus, tačiau vien šis motyvavimo aiškumo ir išsamumo pažeidimas nesudaro pagrindo jį pripažinti esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir konstatuoti, kad byla galėjo būti išspręsta neteisingai, juolab kad, minėta, teismų praktikoje pripažįstama apeliacinės instancijos teismo teisė, atmetant apeliacinį skundą, pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tai konstatavus pripažintina, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktų reikalavimų ir dėl to buvo padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), dėl kurio skundžiama nutartis privalėtų būti panaikinta.
Dėl teismo nešališkumo
59. Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai).
60. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Vokietiją, peticijos Nr. 10486/83). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją, peticijos Nr. 19874/92; 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Miller ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 45825/99, 45826/99 ir 45827/99). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. EŽTT 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22399/93). Be kita ko, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr. EŽTT 2000 m. birželio 22 d. sprendimą Coeme ir Kiti prieš Belgiją, peticijos Nr. 32492/96; 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Salov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 65518/01).
61. Kasaciniame skunde nurodytas atsakovių teisės į nešališką teismą pažeidimas grindžiamas aplinkybėmis, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėję teisėjai A. Barkauskas ir R. Petkuvienė 1998–2002 metais buvo Mykolo Romerio universiteto doktorantai, tuo pačiu metu šio universiteto Teisės fakulteto doktorantas buvo ir ieškovės atstovas A. Bertulis; doktorantai buvo pažįstami, todėl nurodyti bylą nagrinėję teisėjai privalėjo nusišalinti.
62. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio skundo argumentai dėl teisėjų, nagrinėjusių bylą apeliacinės instancijos teisme, šališkumo grindžiami tik aplinkybe apie teisėjų ir kitos šalies advokato doktorantūros studijų faktą bei iš jo daroma prielaida, kad ieškovės atstovas ir teisėjai, tikėtina, buvo pažįstami. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų nurodyta abejonė dėl galimo teismo šališkumo yra paremta iš esmės vien tik jų subjektyviu vertinimu, todėl, nesant jokių duomenų apie teisėjų ir ieškovės advokato ryšius ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjų nešališkumo, negali paneigti preziumuojamo teisėjų asmeninio nešališkumo principo ir neteikia pagrindo daryti išvadą, kad teisėjai subjektyviąja ar objektyviąja prasme galėjo būti šališki.
63. Šios išvados nekeičia kasaciniame skunde cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NzUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-675/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-675/2007">3K-3-675/2007</a> teismo pateikti išaiškinimai, nes nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės iš esmės skyrėsi. Kasacinis teismas, civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NzUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-675/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-675/2007">3K-3-675/2007</a> nustatęs, kad katedros vedėją (advokatą) ir katedros darbuotoją (bylą nagrinėjusį teisėją) sieja subordinacijos (pavaldumo) santykiai, konstatavo, jog tokia situacija objektyviai sukelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta teisėjų ir kitos šalies atstovo pavaldumo santykių, o juos galimai siejęs ryšys (studijos doktorantūroje) nutrūko (studijos buvo baigtos) prieš daugiau nei 15 metų iki skundžiamos nutarties priėmimo. Dėl to pripažintina, kad šiuo atveju neegzistavo pagrįstų abejonių dėl teisėjų subjektyvaus ar objektyvaus nešališkumo ir jiems nekilo pareigos nusišalinti nuo šios bylos nagrinėjimo.
Dėl bylos šalies turėtų kelionės išlaidų atlyginimo ir teismų atlikto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
64. Kasaciniame skunde teikiami argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti ieškovei jos turėtų kelionės išlaidų atlyginimą.
65. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kasacinis teismas nekonstatavo kitų bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka pagrindų, ieškovės patirtas kelionės išlaidas ir jų dydį patvirtinantys dokumentai yra pateikti į bylą, juos ištyrė ir dėl jų pasisakė pirmosios instancijos teismas, kiti dalyvaujantys byloje asmenys šių išlaidų dydžio neginčija, siekdama užtikrinti proceso ekonomiškumą ir koncentruotumą (CPK 7 straipsnis) bei neužvilkinti bylos nagrinėjimo, konstatuoja, kad atsakovių argumentai dėl kelionės išlaidų atlyginimo gali būti išnagrinėti kasaciniame teisme.
66. CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktą (atitinkantį šiuo metu galiojančio CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkto redakciją), yra pažymėjęs, kad teismas, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, gali išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, pripažinti ne tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai išvardytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose, bet ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Tam, kad įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo daryti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-104/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-104/2009">3K-3-104/2009</a>).
67. Kasacinis teismas, civilinėje byloje vertindamas, ar ieškovas, kartu su jam atstovavusiu advokatu vykęs iš Šiaulių į Lietuvos apeliacinį teismą, turi teisę į patirtų kelionės išlaidų atlyginimą, yra konstatavęs, kad ieškovas, būdamas byloje apeliantas, turėjo teisę dalyvauti nagrinėjant bylą teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme, į kurį atvykdamas iš kito miesto patyrė kelionės išlaidų, pagrįstų rašytiniais įrodymais, todėl šios išlaidos atitinka CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte (atitinkančiame šiuo metu galiojančio CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkto redakciją) nustatytus būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, kas sudaro pagrindą šias išlaidas priskirti prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, ir įtraukti jas į paskirstytinų bylinėjimosi išlaidų sudėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-144/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-144/2014">3K-7-144/2014</a>). Būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis kasacinio teismo taip pat pripažintos ir kelionės išlaidos, patirtos į teismo posėdžius bei teismo ekspertizę vykstant iš kitos valstybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-444/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-444/2014">3K-3-444/2014</a>).
68. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. posėdžio metu buvo nutarta patenkinti atsakovų prašymą ir pripažinti ieškovės dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. Vykdydama šį nurodymą ieškovė dalyvavo 2017 m. rugsėjo 28 d. vykusiame teismo posėdyje ir pateikė prašymą atlyginti atvykstant į teismo posėdį patirtas kelionės iš Liuksemburgo į Vilnių išlaidas. Atsižvelgiant į šias bylos aplinkybes ir pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės patirtas kelionės iš Liuksemburgo į Vilnių išlaidas pripažino būtinomis ir pagrįstomis išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, bei sprendė dėl jų atlyginimo priteisimo.
69. Kasacinio skundo argumentai, kad nurodytos kelionės iš kitos šalies išlaidos negali būti susijusios su bylinėjimosi išlaidomis, nes ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė savo gyvenamąją vietą Vilniuje, ji pati inicijavo procesą, yra teisiškai nepagrįsti, todėl atmestini. Pažymėtina, kad pagal CPK 88 straipsnį išlaidų vertinimas kaip susijusių su bylos nagrinėjimu nesiejamas su jas patyrusių asmenų procesine padėtimi (jie inicijavo procesą ar ne), nes, remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas tai šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Aplinkybė, kad procesiniuose dokumentuose asmuo nurodo vieną (teismo vietos miesto) adresą, taip pat nepanaikina teisės gauti kelionės į teismo posėdį išlaidų atlyginimo, jeigu nustatoma, jog asmuo į teismą atvyko iš kitos nuolatinės savo gyvenamosios ar darbo vietos. Nagrinėjamu atveju nebuvo keliamas klausimas ir atsakovai neginčijo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė faktiškai gyveno ir dirbo Liuksemburge, o ne Vilniuje, nors jos procesiniuose dokumentuose buvo nurodytas adresas būtent šiame mieste.
70. Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamai teismo nustatyta patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcija, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šios proporcijos nustatomos įvertinus šalių pareikštus reikalavimus ir dėl jų teismų priimtus procesinius sprendimus.
71. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės teise su atsakovais valdomą turtą, taikyti mišrų atidalijimo būdą, t. y. turtą padalyti natūra, taip pat priteisti kompensaciją už tenkančią didesnės vertės turto dalį. Pirmosios instancijos teismas ir jo sprendimą palikęs galioti apeliacinės instancijos teismas pripažino ieškovės reikalavimo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pagrįstumą ir ieškinį tenkino iš dalies – atidalijo turtą ir priteisė I. M. bei I. S. lygiomis dalimis ieškovei priklausančias 5/8 dalis Žemės sklypo ir Sodo pastato, A. M. ir I. M. – lygiomis dalimis ieškovei priklausančias 5/24 dalis Buto, A. M. bei I. S. – lygiomis dalimis ieškovei priklausančias 5/8 dalis Garažo, o ieškovei priteisė iš I. M. 10 893,75 Eur, iš I. S. – 18 456,28 Eur, iš A. M. – 8584,62 Eur kompensaciją. Taigi buvo patenkintas ieškovės reikalavimas atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau teismas parinko iš dalies kitokį, nei buvo nurodytas ieškinyje, atidalijimo būdą – atsakovams priteistas ne tik Butas ir Garažas (kaip reikalavo ieškovė), bet ir Sodo pastatas su Žemės sklypu, o už ieškovei priklausiusią jų dalį priteista kompensacija pinigais. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai pripažino, jog buvo patenkinta 50 proc. ieškinio reikalavimų, t. y., vertinant iš esmės, buvo patenkintas ieškovės reikalavimas Butą ir Garažą priteisti atsakovams, o Sodo pastatas ir Žemės sklypas atidalytas konstatavus pagrindą priteisti ieškovei kompensaciją pinigais, dėl kurios ieškovė sutiko. Argumentų, kurie paneigtų teismų atlikto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tinkamumą, kasaciniame skunde nepateikta.
72. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl ji paliktina galioti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
73. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
74. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdamos kasacinį skundą atsakovės I. M. ir I. S. sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 400 Eur išlaidų advokato pagalbai, jų atlyginimą prašė priteisti iš ieškovės. Konstatavus, kad atsakovių kasacinis skundas atmestinas, jų prašymas priteisti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkintinas (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
75. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą turėjo 150 Eur atstovavimo išlaidų, jų atlyginimą prašė priteisti iš atsakovių I. M. ir I. S. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.14 punkte nurodyto dydžio, todėl ieškovei priteistinas lygiomis dalimis iš atsakovių, iš kiekvienos po 75 Eur (CPK 98 straipsnio 1dalis).
76. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 8,83 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus atsakovių kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovių lygiomis dalimis, iš kiekvienos po 4,42 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš I. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 75 (septyniasdešimt penkis) Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš I. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 75 (septyniasdešimt penkis) Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš I. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,42 Eur (keturis Eur 42 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Priteisti valstybei iš I. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4,42 Eur (keturis Eur 42 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Janina Januškienė
Algirdas Taminskas
