Dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia ir laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės

Civilinė byla Nr. 3K-3-555/2014

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-01149-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 36.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „Swedbank“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia ir laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės; trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Neto“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami materialiosios teisės normų, nustatančių laiduotojo atleidimą nuo atsakomybės tais atvejais, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti savo reikalavimą iš jo naudai nustatyto prievolės įvykdymo užtikrinimo, aiškinimo bei taikymo klausimai.

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti pasibaigusia laidavimo prievolę pagal 2006 m. gegužės 2 d. laidavimo sutartį (toliau – Laidavimo sutartis) ir atleisti nuo atsakomybės pagal šią sutartį.

Byloje nustatyta, kad atsakovas ir trečiasis asmuo UAB „Neto“ 2006 m. gegužės 2 d. sudarė kredito sutartį (toliau – Kredito sutartis). Tą pačią dieną atsakovas ir ieškovas (trečiojo asmens vienintelis akcininkas ir vadovas) pasirašė Laidavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo UAB „Neto“ tinkamai neįvykdžius visų ar dalies savo prievolių pagal Kredito sutartį kartu su kredito gavėju atsakyti solidariai, visu savo turtu. UAB „Neto“ įsipareigojimai atsakovui taip pat užtikrinti bendrovei priklausančio turto įkeitimu. Trečiasis asmuo neįvykdė savo prievolių pagal Kredito sutartį, Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi jam iškelta bankroto byla, kurioje, be kitų, po patikslinimų patvirtinti 568 084,19 Lt atsakovo ir 7869,34 Lt ieškovo finansiniai reikalavimai. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 13 d. sprendimu atsakovui priteista iš ieškovo 2 491 444,49 Lt skolos ir 5 proc. dydžio procesinės palūkanos bei atmestas priešieškinis dėl Laidavimo sutartimi atsakovui suteiktos teisės pasirinkti, kokią prievolės užtikrinimo priemonę realizuoti ir kokiu eiliškumu realizuoti kelias užtikrinimo priemones (šios bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka sustabdytas).

Ieškovas nurodo, kad atsakovui įkeistą UAB „Neto“ turtą vertinusi UAB „Liturta“ nustatė, jog jo rinkos vertė 2 501 000 Lt, o likvidacinė – 1 760 000 Lt. BUAB „Neto“ kreditorių susirinkimas nutarė priimti atsakovo pasiūlytą nutarimą parduoti jam įkeistą turtą viešose varžytynėse, pradinę pardavimo kainą nustatant lygią turto vertintojų nustatytai vertei, neįvykus pirmoms varžytynėms, antrose (pakartotinėse) varžytynėse turto kainą mažinti 10 proc. nuo turto vertintojo nustatytos vertės, o nepardavus – kainą nustatyti kitame kreditorių susirinkime; susirinkime dalyvavęs ieškovas su turto vertinimu nesutiko. Nekilnojamasis turtas buvo parduotas už 1 923 360 Lt. Ieškovo teigimu, atsakovas nesilaikė įstatymų nustatytos pareigos bendradarbiauti ir vykdyti sutartį kuo ekonomiškesniu ieškovui būdu, savo sprendimais bankroto procese nepagrįstai sumažino pagrindinės skolininkės BUAB „Neto“ įkeisto nekilnojamojo turto vertę, jis buvo parduotas su atsakovu susijusioms įmonėms. Ieškinyje nurodoma, kad atsakovas gavo naudos ir nepagrįstai padidino ieškovo įsipareigojimus pagal Laidavimo sutartį.

Teismo ekspertas prof. S. R. nurodė, kad iš varžytynių parduoto nekilnojamojo turto rinkos ir likvidacinė vertė buvo apskaičiuotos netinkamai, UAB „Liturta“ vertinimo ataskaitose neatlikta privaloma vertinamojo nekilnojamojo turto rinkos apžvalga, neteisingai nustatytos inžinerinės komunikacijos. Ekspertas, taikydamas lyginamosios vertės metodą, nustatė, kad atsakovui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertė 2009 m. liepos 28 d. vertinimo metu buvo 3 947 000 Lt, o likvidacinė – 3 290 000 Lt, turto pardavimo metu – 3 343 000 Lt ir 2 785 000 Lt (nekilnojamasis turtas parduotas už 1 923 360 Lt).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – atleido ieškovą nuo 189 361,39 Lt (trečdalio sumos) sumokėjimo pagal Laidavimo sutartį; kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad ieškovas neįvykdė Laidavimo sutartimi prisiimto įsipareigojimo per 5 dienas sumokėti trečiojo asmens negrąžintą paskolos dalį; pagal šią sutartį laiduotojas su trečiuoju asmeniu atsako solidariai (CK 6.76 straipsnio 1 dalis, 6.82 straipsnio 1 dalis). Nagrinėdamas atsakovo sąžiningumo klausimą, teismas vertino visų byloje dalyvaujančių asmenų (sutarčių šalių ir verslo partnerių) veiksmus, pažymėjo, kad ieškovas yra verslininkas, atsakovas – bankas; jiems abiems keliami aukštesni standartai, atlikdami pareigas jie privalo kooperuotis (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), vykdyti sutartis kuo ekonomiškesniu ne tik sau, bet ir kitai šaliai būdu (CK 1.137 straipsnio 2–5 dalys, 6.200 straipsnio 3 dalis); banko santykiai su klientais grindžiami abipusiu lojalumu, pasitikėjimu ir ilgalaikiu bendradarbiavimu, vykdydamas veiklą, bankas pagal savo galimybes ir priimtiną riziką atsižvelgia į klientų interesus. Teismas nustatė, kad atsakovas, įvertinęs trečiojo asmens vykdomą veiklą, sprendė, jog ji priimtina, UAB „Neto“ finansinis saugumas užtikrintas, įmonė galės įvykdyti įsipareigojimus bankui ir nustatė užtikrinimo priemones. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas padarė išvadą, kad visi byloje dalyvaujantys asmenys turėjo dėti maksimalias pastangas, kad Kredito ir Laidavimo sutartys būtų įvykdytos kuo efektyviau ir ekonomiškiau, o įkeistas turtas parduotas kuo naudingiau (CK 6.200 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 14 punktas, 33 straipsnio 5 dalis). Kadangi atsakovas kartu su AB DNB banku ir „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyriumi yra didžiausi trečiojo asmens kreditoriai (turintys 92 proc. kreditorių reikalavimų), tai teismas sutiko su ieškovu, kad kreditorių susirinkimo nutarimus parduoti turtą ir pardavimo kainas faktiškai nustatė šie kreditoriai. UAB „Neto“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto 2009 m. gruodžio 30 d., kai atsirado pirmųjų nekilnojamojo turto rinkos stabilumo ženklų, apie juos žinojo ar turėjo žinoti bankai ir su nekilnojamuoju turtu dirbantys verslininkai (CPK 182 straipsnio 1 punktas). BUAB „Neto“ turto realizavimo procesas tebevyksta, todėl teismas sprendė, kad 2009 m. spalio 28 d. kreditorių susirinkimo sprendimas parduoti atsakovui įkeistą prestižinių gyvenamųjų namų kvartale esantį nekilnojamąjį turtą už kainą, kuri neatitiko net tuo metu buvusios likvidacinės vertės, atsižvelgiant į aplinkybę, jog turtą pirko su banku susijęs asmuo, įsteigtas siekiant įsigyti, valdyti, parduoti banko perimtą turtą ir susigrąžinti kuo daugiau vertės, turi spekuliatyvumo požymių. Teismas sutiko, kad per krizę sudėtinga parduoti nekilnojamąjį turtą, tačiau pažymėjo, jog, esant nekilnojamojo turto rinkos stabilizavimo požymių, būtų protinga ir apdairu nerizikuoti ir neskubėti parduoti turto. Atsakovas nesiūlė kreditorių susirinkimui perimti neparduoto turto, pats neperėmė iš varžytynių neparduoto turto, o sumažinęs kainą sudarė sąlygas nupirkti jį susijusioms įmonėms nepraėjus nė trims mėnesiams po įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog šis nebuvo suinteresuotas, kad žemės sklypus kuo pigiau nusipirktų susijusios įmonės UAB „Ektornet Real Estate Lithuania“ ir UAB „Ektornet Land Lithuania“; faktą, kad žemės sklypai buvo parduoti žymiai (80–94 proc.) mažesnėmis kainomis, patvirtino aplinkybė, jog praėjus 1,5 metų žemės sklypai parduoti 49–53 proc. brangiau. Teismas nurodė, kad hipotekos kreditorius ir bankroto procese privalo veikti taip, kad išieškojimas vyktų kuo ekonomiškiau (CK 4.1941 straipsnio 4, 6 dalys), tačiau nepripažino, kad atsakovas bendradarbiavo, buvo sąžiningas, vykdė sutartis kuo ekonomiškesniu ne tik sau, bet ir ieškovui būdu, todėl sprendė, jog jam tenka atsakomybės už Laidavimo sutarties nevykdymą dalis (CK 1.136 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 6 punktas). Teismas konstatavo, kad ieškovas savo prievolių nevykdė tinkamai. Būdamas BUAB „Neto“ kreditorius, įmonės vadovas, Laidavimo sutarties šalis, jis nebuvo pakankamai aktyvus, nebendradarbiavo, neveikė sąžiningai, neginčijo kreditorių susirinkimo nutarimų, nesiėmė priemonių, kad apie varžytynes taptų žinoma kuo plačiau, o ne tik paskelbta leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“, nesirūpino turto pardavimu, be to, jis nebandė atidėti savo prievolės pagal laidavimo sutartį vykdymo. Taigi jis prisidėjo prie greito ir nenaudingo įkeisto turto pardavimo ir nėra pagrindo teigti, kad jis įsipareigojimų negalėjo vykdyti tik dėl atsakovo nepakankamo bendradarbiavimo ar kitokios šio kaltės. Ieškovo atsakomybės pagal Laidavimo sutartį padidėjimui iš dalies turėjo įtakos ir vangi BUAB „Neto“ bankroto administratoriaus veikla, kuris nesiėmė pakankamų priemonių ne tik hipotekos kreditorių, bet ir kitų kreditorių bei bankrutuojančios įmonės teisėms ir interesams ginti, neorganizavo ir neatliko skaidraus turto pardavimo rinkos kainomis. Teismas konstatavo, kad Laidavimo sutartis neįvykdyta ir atsakomybės pagal ją apimtis dėl išieškojimo iš pagrindinio skolininko specifikos atsirado ne tik dėl ieškovo kaltės, bet ir dėl atsakovo įtakos įkeisto turto pardavimui, todėl sumažino ieškovo atsakomybę nepaisydamas fakto, jog jo atsakomybė yra solidari. Kadangi Laidavimo sutartis sudaryta laisva valia, ieškovas yra trečiojo asmens kreditorius, verslininkas (nelaikomas vartotoju), tai teismas sprendė, kad jam tenka didesnė atsakomybės už Laidavimo sutarties nevykdymą dalis; ginčo šalių teisių pusiausvyrą atkurtų ieškovo atleidimas nuo trečdalio atsakomybės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. kovo 14 d. nutartimi pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą – atleido ieškovą nuo 568 084,19 Lt mokėjimo pagal Laidavimo sutartį; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija sprendė, kad faktas, jog bankas prievolių įvykdymą yra užtikrinęs ne tik hipoteka, kuri jam garantuoja pirmumo teisę (ĮBĮ 34 straipsnis), bet ir laidavimu, nepaneigia jo kaip kreditoriaus pareigos siekti kuo efektyvesnio ir visiems kreditoriams naudingesnio turto realizavimo, naudojantis hipoteka, priimti racionalius sprendimus dėl turto realizavimo. Kolegijos vertinimu, negali būti laikomi sąžiningais ir pateisinami formalių procedūrų laikymusi atsakovo veiksmai, kai jis, turėdamas finansinių galimybių, kvalifikuotą personalą, dukterinių įmonių, užsiimančių nekilnojamojo turto valdymu, bankroto byloje sprendimus priima vadovaudamasis vien tik savo interesais, pasinaudodamas aplinkybe, jog jo prievolės yra užtikrintos dviejomis užtikrinimo priemonėmis, atgauna skolas ir per susijusias įmones gauna naudą iš turto pardavimo sandorių. Tai, kad bankas kartu su kitais kreditoriais turto pardavimo procese kainą mažino laikydamasis teisės aktų reikalavimų, nepaneigia jo kaip kreditoriaus pareigos elgtis rūpestingai ir siekti protingos naudos. Kainos nepagrįstumą patvirtino byloje atlikta ekspertizė, kurios akto atsakovas neginčijo. Įmonių bankroto įstatymo nuostatos suteikia kreditoriams teisę spręsti ne tik dėl turto pardavimo kainos ir tvarkos, bet ir kontroliuoti pardavimo procesą organizuojantį bankroto administratorių, todėl kolegija atmetė pirmosios instancijos teismo motyvus, kad dėl nepakankamo bankrutuojančios įmonės priverstinio turto pardavimo proceso išviešinimo atsakingas ieškovas. Bylos duomenys patvirtino aplinkybę, kad du žemės sklypus įsigijusios UAB „Ektornet Real Estate Lithuania“ ir UAB „Ekornet Land Lithuania“ yra su atsakovu susijusios įmonės; susidarė faktinė situacija, jog atsakovas (bankas) veikė kaip kreditorius, kuriam įstatymas suteikia teisę spręsti dėl turto pardavimo, jo kainos, o su juo susijusios įmonės įsigijo parduodamą turtą už žymiai mažesnę kainą – žemės sklypai parduoti už 183 000 Lt ir 255 000 Lt, nors, ekspertizės duomenimis, jų rinkos vertė pardavimo metu buvo 291 000 Lt ir 375 000 Lt, o priverstinio pardavimo vertė – 243 000 Lt ir 312 000 Lt; taigi pardavimo kainos ir rinkos vertės skirtumas sudarė 228 000 Lt, o pardavimo kainos ir priverstinio pardavimo vertės skirtumas – 117 000 Lt. Dėl to bankrutuojanti įmonė negavo mažiausiai 117 000 Lt pajamų, kurios galėjo būti panaudotos įkaito turėtojo reikalavimui padengti, t. y. iš esmės nesumažėjo skolininko kreditoriaus reikalavimas ir laiduotojo atsakomybės apimtis. Kolegija nustatė, kad didžiausi BUAB „Neto“ kreditoriai buvo atsakovas ir „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyrius, kurie aktyviai dalyvavo sprendžiant jiems įkeisto turto pardavimo klausimus; spręsdami dėl kitam įkaito turėtojui priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo, pritardavo šio pozicijai, taigi sprendimus dėl turto pardavimo kainos formaliai priėmė kreditorių susirinkimas, tačiau faktiškai tokio sprendimo iniciatyva kilo iš paties įkaito turėtojo. Kolegija, įvertinusi atsakovo reikalavimams pagal Kredito sutartį užtikrinti įkeistų žemės sklypų ir juose esančių kotedžų pardavimo iš varžytynių kainas ir ekspertizės akte nurodytas mažiausias eksperto nurodytas priverstinio pardavimo kainas, nustatė, kad jų skirtumas yra 861 640 Lt. Kolegija pažymėjo, kad faktas, jog atsakovas pirmiausia nukreipė išieškojimą į įkeistą turtą, pats savaime nesudaro pagrindo spręsti dėl laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės; tokį pagrindą teikia aplinkybė, jog atsakovas pasiūlė daug mažesnę turto pardavimo kainą, nei jo rinkos vertė ar priverstinio pardavimo kaina. Be to, apie vykdomą turto pardavimą nebuvo stengiamasi informuoti daugiau žmonių, nepardavus turto, kaina buvo dar labiau mažinama, o galiausiai, dalį turto – du žemės sklypus – įsigijo su atsakovu susijusios įmonės. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad sudarytų sandorių ir eksperto nustatytų kainų skirtumas yra esminis, jis negali būti vertinamas kaip krizės padarinys, rinkos svyravimai ir pan. Teisėjų kolegija, įvertinusi sudarytų sandorių ir realių jų kainų skirtumą, sprendė, kad buvo peržengtos protingumo ribos; tokia situacija atsirado dėl kreditoriaus veiksmų, jo priimamų sprendimų, nepakankamai efektyvios bankroto administratoriaus kontrolės; ieškovas tokių kreditoriaus veiksmų negalėjo numatyti. Kolegija nesutiko, kad prie greito ir nenaudingo turto pardavimo prisidėjo ieškovas – 2009 m. spalio 28 d. kreditorių susirinkimo metu jis nesutiko su turto vertinimu, pažymėjo, jog dėl to nuostolių patirs tiek įmonė, tiek jos kreditoriai, tačiau nei kreditoriai, nei bankroto administratorius į šias pastabas neatsižvelgė. Kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, sprendė, kad yra pagrindas atleisti ieškovą nuo 568 084,19 Lt atsakomybės pagal Laidavimo sutartį. Jos vertinimu, faktas, jog ieškovas nesiėmė priemonių, kad labiau išviešintų turto pardavimo faktą, nebandė atidėti savo prievolės pagal Laidavimo sutartį, neturėjo įtakos išieškojimo iš įkeisto turto pagrįstumui, o aplinkybė, kad jis neginčijo kreditorių susirinkimo nutarimo, negali užtraukti didesnės atsakomybės nei tiems subjektams, kurie dalyvavo priimant šį sprendimą. Didelis pardavimo ir realių kainų skirtumas susidarė ne atsitiktinai, dėl objektyviai susiklosčiusios situacijos, bet dėl apgalvotų, aiškių ir kryptingų atsakovo ir kito stambaus kreditoriaus veiksmų. Kolegija konstatavo, kad savo sprendimais atsakovas atsisakė (tinkamai nepasinaudojo) kito jo naudai nustatyto prievolės įvykdymo užtikrinimo, nors juo pasinaudojęs galėjo gauti daugiau nei 800 000 Lt, o skolai padengti būtų pakakę 568 084,19 Lt.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartį ir palikti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

Dėl netinkamo kreditorių teisių ir pareigų bankroto procese aiškinimo. Kasatorius mano, kad teisėjų kolegija, pažeisdama kreditorių lygiateisiškumo principą (paritas creditorum), nepagrįstai išskyrė kreditorius, kurių reikalavimai apsaugoti hipoteka, nurodydama, jog jie turi didesnį suinteresuotumą nei kiti kreditoriai ir dėl to turi prisiimti didesnes pareigas (jiems turi tekti didesnė atsakomybė). Kasatorius pažymi, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas); kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Talesta“ skundą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTQvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-514/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-514/2012">3K-3-514/2012</a>). Teisėjų kolegija nepagrindė, kodėl kasatorius privalo atsakyti savo skolininkams dėl to, kad bankroto procese nepavyksta realizuoti įkeisto turto; už turto pardavimo eigą, informacijos išviešinimą ir pan. atsakingas bankrutuojančios įmonės administratorius (ĮBĮ 33 straipsnis, 14 straipsnio 1 dalis), o ne sprendimus dėl bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainų priimantys kreditoriai. Kasatorius teigia, kad jam pritaikyta atsakomybė be kaltės, nekonstatavus jo neteisėtų veiksmų, jų ir žalos priežastinio ryšio. Kasatoriui nepagrįstai perkelta pareiga rūpintis kito kreditoriaus (ieškovo) teisėmis, pareigomis ir jo turtiniais interesais – jis galėjo teikti pasiūlymus, nesutikdamas su kitų kreditorių nuomone ar manydamas, kad kreditorių susirinkimo sprendimas pažeidžia jo teises, turėjo teisę juos ginčyti, tačiau to nepadarė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ieškovo (verslininko) neveikimą, pagrįstai sprendė, kad jis kaltas, jog nesiėmė aktyvių veiksmų.

Dėl netinkamo Laidavimo sutarties pagrindu atsirandančių teisinių santykių kvalifikavimo. Kasatoriaus įsitikinimu, kolegija padarė neteisingą išvadą, kad dėl kasatoriaus netinkamų veiksmų parduodant įmonės turtą ir nepakankamos bankroto administratoriaus kontrolės susiklostė situacija, kai ieškovas neteko galimybės patenkinti savo reikalavimo, nes bankrutuojanti įmonė neturi turto, iš kurio ieškovas galėtų išieškoti kasatoriui sumokėtas sumas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Laidavimo sutarties nuostatas UAB „Neto“ ir laiduotojas (ieškovas) atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis), todėl kasatorius turėjo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Ieškovas ne tik atsisakė laiku ir tinkamai įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, bet savo pasyvumu ir neveikimu neprisidėjo prie greito ir efektyvaus skolos susigrąžinimo (bankroto byloje). Teisėjų kolegija nevertino šių aplinkybių, priešingai – visą atsakomybės už tinkamą prievolės pagal Laidavimo sutartį vykdymo naštą perkėlė kasatoriui, nepagrįstai aiškino, jog jis atsako, kad laiduotojas vėliau gautų reikalavimo patenkinimą iš skolininko. Pasak kasatoriaus, kolegija netinkamai aiškino jo veiksmus CK 6.86 straipsnio nuostatų kontekste – nenustatė, kad kasatorius aiškiai atsisakė pirmenybės teisių patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto; apsiribojo tik konstatavimu, jog kasatorius nesilaikė bendrųjų civilinės teisės principų, jo veiksmai buvo neefektyvūs, neatitiko protingumo kriterijaus. Kolegija nenurodė, kokiu pagrindu kasatorius neturėjo vadovautis bankroto byloje nepriklausomo turto vertintojo atliktu kasatoriui įkeisto turto vertinimu, kuris nenuginčytas, jokie kiti įrodymai, kad parduodamo turto vertė yra didesnė, pateikti nebuvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc v. M. B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Ni8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-56/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-56/2014">3K-3-56/2014</a>, išaiškinta, kad pagrindas spręsti, jog kreditorius pakeitė prievolės sąlygas, pablogindamas laiduotojo padėtį, būtų tada, jei ta padėtis atsirastų dėl nuo kreditoriaus priklausančių priežasčių, kurių laiduotojas, sudarydamas sutartį, negalėjo numatyti, taip pat jei kreditorius savo nepateisinamais veiksmais ar neveikimu adekvačiai atitinkamoje situacijoje peržengtų protingumo kriterijaus ribas. Teisėjų kolegija netinkamai pasinaudojo šiuo išaiškinimu, neatsižvelgė į aplinkybę, kad nurodytoje byloje buvo vertinama kreditoriaus ir laiduotojo tarpusavio prisiimtų pareigų apimtis, akcentuojama laiduotojo sąsaja su pagrindiniu skolininku, už kurį jis laidavo; teisėjų kolegija, motyvuodama netinkamus kasatoriaus veiksmus, laiduotojo pareigas kreditoriui pakeitė kreditoriaus pareiga rūpintis laiduotojo interesais ir privalomu jo teisių gynimu, taip iškreipdama solidariosios prievolės sampratą ir sumenkindama laidavimo instituto reikšmę.

Dėl netinkamo kreditorių susirinkimo sprendimų vertinimo. Kasatoriaus įsitikinimu, teisėjų kolegijos išvados dėl BUAB „Neto“ 2009 m. spalio 28 d. kreditorių susirinkimo protokolo prieštarauja byloje surinktiems įrodymams – dėl turto rinkos vertės nustatymo buvo apklaustos kelios nekilnojamojo turto agentūros, tačiau savo paslaugas pasiūlė tik UAB „Liturta“, ji niekaip nesusijusi su kreditoriais; ieškovas, pasisakydamas dėl atlikto vertinimo, atkreipė kreditorių dėmesį į tai, kad keli objektai nebuvo vertinti, tačiau pastabų dėl nustatytų turto kainų nereiškė ir kreditorių susirinkimo nutarimo neskundė. Kasatoriaus teigimu, kreditoriai, nuspręsdami pasitelkti nepriklausomą turto vertintoją BUAB „Neto“ nekilnojamojo turto vertei nustatyti, veikė atsakingai ir rūpestingai, ieškovas nepareiškė pretenzijų dėl BUAB „Neto“ 2009 m. spalio 28 d. kreditorių susirinkime patvirtintos pradinės kasatoriui įkeisto turto pardavimo kainos, susirinkimo nutarimo neginčijo, todėl teisėjų kolegija nepagrįstai kvestionuoja teisėtus kreditorių susirinkimo nutarimus. Teisėjų kolegija galėtų remtis ekspertizės duomenimis, jei bankroto byloje nebūtų atliktas nepriklausomas BUAB „Neto“ turto vertinimas. Kadangi vertinimas buvo atliktas ir priežasčių, kodėl kreditoriai turėjo abejoti jo objektyvumu ir verčių atitiktimi rinkos kainoms, nenustatyta (kolegija jų taip pat nenurodė), tai kasatorius mano, kad kolegija nepagrįstai sprendė dėl jo pareigos parduoti turtą už didesnę nei nepriklausomo turto vertintojo nustatyta kaina, ir atkreipia dėmesį į tai, kad tiksli įkeisto daikto vertė paaiškėja tik pardavus jį varžytynėse, o priverstinai parduodamo turto rinkos kainos nustatymas yra tik atskaitos taškas, parodantis šio proceso skaidrumą ir sąžiningumą; esant paklausai, kaina gali pakilti daugiau, nei nustatė vertintojas, ir, priešingai – nesant paklausos, turto vertė krinta iki tokios kainos, kuri sudomina pirkėją (tai patvirtina ir BUAB „Neto“ turto pardavimo eiga). Ieškovas, pasitelkęs savo nekilnojamojo turto vystytojo žinias, turėjo galimybes ir teisę ieškoti ar padėti kreditoriams surasti pirkėją, kuris už parduodamą turtą mokėtų brangiau, nei nustatė kreditoriai, tačiau tokių veiksmų nesiėmė, nedalyvavo kreditorių susirinkimuose, nesidomėjo bankroto eiga, nebuvo suinteresuotas vykdyti Laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o ginti savo ekonominius interesus pradėjo tik po to, kai turtas buvo parduotas ir kasatorius pareikalavo įvykdyti prievoles pagal Laidavimo sutartį. Tokius laiduotojo veiksmus kasatorius laiko nesąžiningais. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad UAB „Ektornet Real Estate Lithuania“ ir UAB „Ektornet Land Lithuania“ turtą įsigijo pirmosiose varžytynėse už nepriklausomo turto vertintojo nustatytą rinkos kainą, nelaukė antrųjų ar vėlesnių varžytynių, kuriose turtas buvo parduodamas 10 ir 20 proc. pigiau.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

Dėl netinkamo kreditorių teisių ir pareigų bankroto procese aiškinimo. Ieškovo vertinimu, teisėjų kolegija hipotekos kreditoriams nepriskyrė daugiau pareigų, nepažeidė kreditorių lygiateisiškumo principo, o tik pasisakė dėl kasatoriaus veiksmų, juos vertindama ne bankroto procedūros, bet Laidavimo sutarties vykdymo kontekste. Kolegija pagrįstai nustatė, kad kasatorius neveikė tokiu būdu, kad iš įkeisto turto būtų gauta reali ir protinga nauda, kurios galėjo tikėtis ieškovas; tokie kasatoriaus veiksmai turėjo tiesioginės įtakos ieškovo (laiduotojo) atsakomybės pagal Laidavimo sutartį dydžiui. Kasatorius nepaneigė fakto, kad du įkeistus žemės sklypus pardavė susijusioms įmonėms, kurios vėliau juos pardavė brangiau ir iš to uždirbo pelno; kreditorių susirinkime buvo priimti nutarimai, kuriuose aiškiai nurodytas būsimas kainų mažinimas, todėl visi sklypai nupirkti trečiosiose varžytynėse. Skundžiamoje nutartyje tiesiogiai nekonstatuotas didžiųjų kreditorių susitarimas, tačiau iš bylos duomenų teisingai nustatyta, kad faktiškai nutarimai dėl kasatoriui įkeisto turto pardavimo priimti jo sprendimu; teiginiai, kad tai padarė kreditorių susirinkimas, yra formos iškėlimas aukščiau už turinį. Ieškovo vertinimu, kasatoriui nebuvo perkelta pareiga rūpintis jo teisėmis ir interesais. Neprotingas kasatoriaus aiškinimas, kad laiduotojas, kuris yra ir bankrutuojančio skolininko kreditorius, yra labiau atsakingas nei kreditoriumi nesantis laiduotojas; teisė apskųsti kreditorių susirinkimo nutarimą negali būti laikoma aplinkybe, darančia įtaką laiduotojo atsakomybei. Ieškovas teigia, kad turi būti vertinama ne aplinkybė, ar ieškovas skundė kreditorių susirinkimo nutarimus, bet kasatoriaus elgesys – aplinkybės, jog jis priėmė sprendimus ir atliko veiksmus, kuriais įkeistas turtas parduotas skubiai, pigiai, su kasatoriumi susijusioms įmonėms; kasatorius veikė atsižvelgdamas tik į savo interesus (nustatė turto pardavimo kainą, neperėmė turto už varžytynėms nustatytą kainą), taip reguliuodamas ieškovo (laiduotojo) atsakomybę. Nesutikdamas su kasacinio skundo argumentais dėl jo neveikimo, ieškovas pažymi, kad neigiami padariniai kilo ne dėl jo neveikimo, bet dėl kasatoriaus veiksmų.

Dėl netinkamo Laidavimo sutarties pagrindu atsirandančių teisinių santykių kvalifikavimo. Ieškovas nurodo, kad jo, kaip laiduotojo, atsakomybės dydis pagal Laidavimo sutartį priklausė nuo kasatoriaus veiksmų ir priimamų sprendimų, todėl kasatorius negalėjo vadovautis išimtinai savo interesais, pažeisdamas ieškovo interesą gauti kuo didesnes pajamas iš parduodamo įkeisto turto ir taip sumažinti savo atsakomybės dydį. Ieškovas pažymi, kad CK 6.200 straipsnio nuostatos įpareigoja išieškojimą iš įkeisto turto vykdyti ekonomišku būdu ir sąžiningai; laiduotojo atsakomybė pagal laidavimo sutartį neabsoliuti, gali kisti priklausomai nuo kreditoriaus veiksmų (CK 6.86, 6.87 straipsniai). Kasatorius nepasinaudojo teise perimti įkeistą turtą už nustatytą pradinę kainą (tokiu atveju ieškovo neįvykdyti įsipareigojimai būtų sumažėję 2 063 000 Lt), to būtų pakakę visiems UAB „Neto“ neįvykdytiems įsipareigojimams padengti ir būtų pasibaigusi ieškovo prievolė pagal Laidavimo sutartį; suorganizavus trečiąsias varžytynes ir turto kainą sumažinus dar 20 proc., turtas parduotas už neprotingai mažas kainas. Toks įkeisto turto pardavimas (sąmoningai mažinant parduodamo turto kainas), susijusių įmonių sandoriai, įkeisto turto neperėmimas, teisėjų kolegijos pagrįstai aiškintas kaip kasatoriaus atsisakymas jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo. Kasatorius nulėmė BUAB „Neto“ kreditorių susirinkimo sprendimą dėl mažų pradinių įkeisto turto kainų. Teisėjų kolegija pagrįstai rėmėsi byloje atliktos ekspertizės išvadomis, nes ją atliko kvalifikuotas ekspertas, kasatorius nepateikė išvadas paneigiančių duomenų. Ieškovas pažymi, kad jeigu įkeistas turtas būtų parduotas už UAB „Liturta“ nustatytas rinkos kainas, to būtų užtekę, kad kasatoriaus reikalavimas skolininkui būtų patenkintas; kasatoriui buvo žinoma turto vertė jo įkeitimo metu, todėl jos mažesnės vertės nustatymas turėjo sukelti abejonių. Kasatorius nepagrįstai pabrėžia UAB „Liturta“ atlikto turto vertinimo reikšmę, nes kreditorių susirinkimas gali nustatyti ir didesnę pradinę turto pardavimo iš varžytynių vertę, nei nurodyta turto vertinime. Ieškovo teigimu, jis neturėjo galimybių, kaip nurodo kasatorius, veikti tokiu būdu, kad skolininko prievolės kasatoriui būtų įvykdytos greitai ir efektyviai, nes skolininkui buvo iškelta bankroto byla. Ieškovas pažymėjo, kad šios ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc. v. M. B. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Ni8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-56/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-56/2014">3K-3-56/2014</a>, aplinkybės skyrėsi, ieškovas neturėjo galimybės veikti tokia apimtimi, kaip laiduotojai nurodytoje byloje.

Dėl netinkamo kreditorių susirinkimo sprendimų vertinimo. Ieškovo teigimu, byloje įrodyta, kad kasatorius teikė siūlymus dėl pradinių įkeisto turto pardavimo iš varžytynių kainų nustatymo ir už juos balsavo, siūlė mažinti įkeisto turto kainas, su juo susijusios įmonės įsigijo du sklypus ir juos pardavusios uždirbo 220 000 Lt. Ieškovas nesutinka, kad skundžiama nutartimi kvestionuoti kreditorių susirinkimo nutarimai, pažymėdamas, jog jie nepripažinti neteisėtais, dėl jų pasisakyta tik vertinant kasatoriaus valią bankroto procese ir jos įforminimą. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad, skelbiant pirmąsias varžytynes, kasatorius iškart nurodė ir antrųjų varžytynių pradinę turto pardavimo kainą, taip aiškiai parodydamas potencialiems dalyviams, kad kaina bus mažinama. Kasatoriaus, kaip itin patyrusio verslininko, negalėjo suklaidinti UAB „Liturta“ atliktas turto vertinimas, nes jis žinojo arba turėjo žinoti, jog įkeisto turto vertė didesnė. Be to, nepalankūs padariniai atsirado ne dėl UAB „Liturta“ nustatytų sumažintų turto rinkos verčių, bet dėl kasatoriaus atlikto paskesnio jų sumažinimo. Ieškovas nesutinka, kad tiksli įkeisto turto vertė paaiškėja tik jį pardavus varžytynėse, ir pažymi, jog tuomet paaiškėja jo kaina, už kurią daiktas nupirktas, bet ne jo vertė; jo rinkos vertę galima apskaičiuoti lyginamosios vertės metodu. Šioje byloje nustatyta, kad turto pardavimo kaina buvo žymiai mažesnė nei jo rinkos vertė. Ieškovo manymu, kasatoriaus teiginys, kad ieškovas turėjo rasti pirkėjus, kurie turtą įsigytų už didesnę kainą, nei nustatyta pradinė priverstinio pardavimo kaina, nepagrįstas ir nesąžiningas, nes niekas nepirktų turto brangiau, nei to reikalauja pardavėjas. Ieškovas teigia dalyvavęs kreditorių susirinkimuose, juose pasisakydavo; savo teises pradėjo ginti pardavus turtą, nes tik tuomet jos buvo pažeistos (ieškovas nurodo tikėjęsis, kad įkeisto turto vertės užteks kreditoriaus reikalavimui patenkinti).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kreditoriaus naudai nustatyto prievolės užtikrinimo atsisakymo kaip pagrindo atleisti laiduotoją nuo atsakomybės (CK 6.86 straipsnis)

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant laiduotojo (ieškovo) atleidimo nuo atsakomybės pagal Laidavimo sutartį CK 6.86 straipsnio pagrindu klausimą, svarbi aplinkybė, kad išieškojimas iš įkeisto skolininko (trečiojo asmens), kuris kreditoriui kartu su laiduotoju atsako solidariai, turto vykdomas skolininko, kurio prievolė kreditoriui buvo užtikrinta skolininkui priklausančio turto įkeitimu, bankroto byloje, o tai lemia poreikį taikyti įmonių bankroto procesą reglamentuojančias teisės normas. Įmonės bankroto procedūrų teisinis nagrinėjimas, jų kontrolė ir tvirtinimas teismų procesiniais sprendimais atliekamas visų pirma taikant ĮBĮ nuostatas. Toks specifinis teisinis reguliavimas būtinas dėl to, kad bankroto teisiniai santykiai susiklosto ne tik dėl kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo, bet paprastai daro įtaką ir kitų subjektų, kuriems įmonės bankroto procedūros sukelia ar gali sukelti atitinkamas teises ar pareigas, teisėtiems interesams. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad įmonės bankroto procese siekiama patenkinti visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Bankroto procedūras vykdo kreditorių susirinkimas, kurio daugumos sprendimai, jeigu įstatymų nustatyta tvarka nepripažinta, kad jie prieštarauja ir pažeidžia įstatymo nurodymus, privalomi visiems kreditoriams. ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo teises. Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti L. K. IĮ „Talka“ v. UAB „Skirnuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-477/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-477/2011">3K-3-477/2011</a>). Pagal ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalį kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos. Įstatyme atskirai neaptariama situacija, kai daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos turi vienas ar keli pagrindiniai kreditoriai, kurių balsais ir priimamas nutarimas. Kasacinio teismo konstatuota, kad vien ta aplinkybė, jog dominuojantis vienas kreditorius nulemia nutarimo priėmimą, net kai kiti likę kreditoriai nepritaria tokiam nutarimui, nereiškia ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalyje nustatytos kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo tvarkos nesilaikymo, priešingai, įstatyme kaip teisėtas įvardijamas nutarimo priėmimas visų balsų (absoliučia) dauguma nepaisant to, kiek kreditorių sudaro balsų daugumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. I. skundą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-606/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-606/2012">3K-3-606/2012</a>).

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau pateiktais išaiškinimais, konstatuoja, kad, nepaisant kreditorių reikalavimo teisių (taigi ir balsų kreditorių susirinkime) apimties ir jų (kreditorių) skaičiaus, sprendimus, inter alia dėl įkeisto turto kainos nustatymo ir jo pardavimo iš varžytinių, bankroto procese priima kreditorių susirinkimas, laikydamasis ĮBĮ nustatytos tvarkos. Be to, nutarimus vykdo ir teisės aktuose nustatytas procedūras atlieka bankroto administratorius, kuriam ĮBĮ pavesta ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 14, 20 punktai). Kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumas gali būti kvestionuojamas jį apskundžiant teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis), o bankroto administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės (ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalis). Toks teisinis reguliavimas nustatytas siekiant užtikrinti, kad bankroto procedūros bus vykdomos laikantis ĮBĮ reikalavimų.

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė faktines aplinkybes, kad iš varžytynių parduodamo turto kainos ir pardavimo tvarka nustatyta trečiojo asmens kreditorių susirinkimo 2009 m. spalio 28 d. ir 2010 m. balandžio 2 d. nutarimais. Šie nutarimai teismui nebuvo skundžiami. Ginčą sprendęs apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad valią dėl turto pardavimo kainos išreiškė ne kreditorių susirinkimas, bet du kreditoriai (bankai). Kasaciniame skunde pateikti argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas kreditorių lygiateisiškumo principą, nepagrįstai išskyrė kreditorius, kurių reikalavimai apsaugoti hipoteka, nustatydamas jiems daugiau pareigų, nors bankroto procedūras vykdo visi, o ne pavieniai kreditoriai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išaiškinimas, kad sprendimus tik formaliai priėmė kreditorių susirinkimas, nes įkaito turėtojas nuspręsdavo, už kokią kainą jiems įkeistas turtas bus parduodamas, o kitas kreditorius tam tik pritardavo, neatitinka pirmiau pateiktų kasacinio teismo išaiškinimų, pagal kuriuos nutarimas laikomas teisėtu, nepaisant to, kokia ir kelių kreditorių balsų dauguma jis priimtas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad turto pardavimo kaina ir tvarka buvo nustatyta kreditorių susirinkime, o nenuginčijus jo nutarimų, šie galioja ir sukelia teisinius padarinius. Ieškovas, būdamas trečiojo asmens kreditorius, nesutikdamas su kreditorių susirinkimo nutarimais, turėjo teisę juos ginčyti ir taip kartu ginti savo, kaip laiduotojo, interesus. Be to, iki kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo galėjo pasirūpinti alternatyviu turto vertinimu ar kitais būdais siekti maksimalaus iš varžytynių parduodamo turto įkainojimo, o paskelbus varžytynes – viešinti jas, kad apie parduodamą turtą sužinotų daugiau potencialių pirkėjų. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į tai, kad laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį, taip pat praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc. v. M. B. ir D. Z., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Ni8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-56/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-56/2014">3K-3-56/2014</a>). Ieškovas neginčijo kreditorių susirinkimo sprendimus įtvirtinančių nutarimų (kreditorių susirinkimo metu teikė tik pastabas) ir nesiėmė kitų priemonių, taigi pats nebuvo pakankamai aktyvus ir prisidėjo prie atsakomybės pagal Laidavimo sutartį padidėjimo (solidaraus laiduotojo atsakomybės apimtis priklausė nuo įkeisto turto pardavimo kainos). Šame kontekste svarbios teismų nustatytos aplinkybės, kad ieškovas buvo vienintelis UAB „Neto“ akcininkas ir vadovas. Taigi laiduodamas už savo įmonės prievoles, jis žinojo apie jos mokumą, galimybes atsiskaityti su kreditoriais ir prievolės įvykdymui užtikrinti kasatoriui įkeičiamo turto vertę. Ieškovas yra verslininkas, dirbantis ir turintis patirties statybos bei nekilnojamojo turto pardavimo srityse, veiklą vykdantis Klaipėdos regione, todėl, siekdamas sumažinti savo, kaip laidotojo atsakomybę, galėjo ir turėjo imtis aktyvių veiksmų, kurie leistų kasatoriui įkeistą turtą parduoti už didžiausią įmanomą kainą, o to nepadaręs netenka teisės reikalauti, kad įkaito turėtojas prisiimtų visą atsakomybę dėl to, jog įkeistas turtas buvo parduotas už tam tikrą (tariamai mažesnę) kainą. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmiau nurodyta pareiga būti aktyviam ieškovui kyla dėl jo, kaip laiduotojo, prisiimtų įsipareigojimų, o ne dėl to, kad jis yra bankrutuojančios įmonės kreditorius (ši aplinkybė tik padidina jo galimybes veikti skolininko bankroto byloje). Dėl to atmestinas atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, jog laiduotojas, kuris yra ir bankrutuojančio skolininko kreditorius, yra labiau atsakingas, nei kreditoriumi nesantis laiduotojas.

Kasaciniam teismui sprendžiant laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės klausimą CK 6.86 straipsnio pagrindu buvo konstatuota, kad laiduotojas turi įrodyti, jog kreditorius turėjo pirmumo teisę visiškai patenkinti savo reikalavimą: buvo reali galimybė patenkinti reikalavimą pasinaudojant kitomis teisėmis ir kreditorius šių savo teisių atsisakė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNS8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-35/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-35/2013">3K-3-35/2013</a>). Teismas taip pat pažymėjo, jog kreditorius neprivalo užtikrinti, kad laiduotojas būtų maksimaliai apsaugotas nuo prievolės vykdymo kreditoriui už asmenį, už kurį laiduota, šiam neįvykdžius savo įsipareigojimų, nebent būtų susitarta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc. v. M. B. ir D. Z., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Ni8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-56/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-56/2014">3K-3-56/2014</a>). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi šia kasacinio teismo praktika, tačiau padarė išvadą, kad egzistuoja pagrindas atleisti ieškovą nuo atsakomybės pagal Laidavimo sutartį. Tokį sprendimą teismas motyvavo aplinkybėmis, kad kasatorius pasiūlė mažesnę nei rinkos turto pardavimo kainą (nepardavus turto, ją dar mažino), apie vykdomą turto pardavimą nesistengė informuoti kuo platesnio asmenų rato, nepakankamai efektyviai kontroliavo bankroto administratorių, dalį turto – du žemės sklypus – įsigijo su kasatoriumi susijusios įmonės, didžiausią balsų skaičių turintys kreditoriai (bankai) sprendė dėl jiems įkeisto turto pardavimo kainos ir tvarkos bei pritarė kito banko pasirinktai jam įkeisto pardavimo kainai ir tvarkai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vertinant, ar kreditorius išreiškė valią atsisakyti savo teisių į prievolės įvykdymo užtikrinimą įkeitimu, svarbūs Kredito ir Laidavimo sutarčių šalių veiksmai įgyvendinant savo teises, sprendžiant prievolių vykdymo klausimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad kreditorius turi teisę, o ne pareigą pasinaudoti prievolės užtikrinimo priemonėmis, taip pat teisę spręsti, kada, kokiomis priemonėmis pasinaudoti, o jų nepanaudojimas sukelia kreditoriui neigiamus padarinius, nes jis sumažina savo galimybes pasiekti, kad skolininko prievolė būtų įvykdyta. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie leistų vienareikšmiškai spręsti, kad kasatorius atsisakė savo teisių realiai patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto. Tokią išvadą patvirtina teismų nustatytos aplinkybės – parduodamo įkeisto turto vertei nustatyti buvo atliktas nepriklausomas turto vertinimas, kasatoriaus pasiūlytoms kainoms, paremtoms vertinimo išvadomis, pritarė kreditorių susirinkime balsų daugumą turintys kreditoriai, kiti kreditoriai tokio nutarimo neginčijo, nėra duomenų, kad turtą parduodant iš varžytynių (taip pat ir mažinant parduodamo turto kainą) nesilaikyta teisės aktų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, kad kasatorius apie vykdomą turto pardavimą nesistengė informuoti kuo platesnio asmenų rato ar nepakankamai efektyviai kontroliavo bankroto administratorių, nesudaro pagrindo mažinti ieškovo atsakomybės dydžio, nes tokios pareigos vienoda apimtimi kyla visiems bankrutuojančios įmonės kreditoriams (tarp jų – ir ieškovui), todėl nė vieno iš jų tokių pareigų nevykdymas (netinkamas vykdymas) negali būti vertinamas griežčiau nei kitų kreditorių tokių pareigų nevykdymas. Atmestinas ir ieškovo atsiliepime į kasacinį skundą pateiktas argumentas, kad viena iš jo atsakomybę mažinančių aplinkybių yra faktas, jog kasatorius nesiūlė kreditorių susirinkimui perimti neparduoto turto ir pats neperėmė iš varžytynių neparduoto turto. Tokia įkaito turėtojo teisė įtvirtinta ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje. Pagal šią normą, jis ne vėliau kaip per 20 dienų nuo varžytynių dienos gali kreiptis į kreditorių susirinkimą su pasiūlymu perimti varžytynėse neparduotą įkeistą turtą už varžytynėse nustatytą pradinę pardavimo kainą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau nurodytas reguliavimas suteikia įkaito turėtojui teisę, o ne pareigą perimti jam įkeistą turtą, todėl nepasinaudojimas ja negali būti pripažįstamas ieškovo teisių pažeidimu ar atsakomybės padidinimu, nes jis negali reikalauti iš kasatoriaus pozityvių veiksmų perimant turtą.

Nors tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad du bankrutuojančiai įmonei priklausančius žemės sklypus įsigijo UAB „Ektornet Real Estate Lithuania“ ir UAB „Ekornet Land Lithuania“, kurios yra susijusios su kasatoriumi, svarbi teismų įvertinta aplinkybė, jog šie žemės sklypai parduoti pirmosiose varžytynėse, už turto vertintojo UAB „Liturta“ nustatytą ir BUAB „Neto“ kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintą pradinę turto pardavimo kainą, nelaukiant, kol ji bus mažinama organizuojant antrąsias ar trečiąsias varžytynes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad turto pardavimo kainos nustatymo paskirtis – nurodyti, kokia varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina yra optimaliausia. Tačiau nustatyta turto vertė nebūtinai yra lygi pardavimo kainai. Turtas parduodamas už aukščiausią pirkėjų pasiūlytą kainą, kuri gali sutapti, būti mažesnė ar didesnė už to turto rinkos kainą. Taigi įkainojimas atlieka tam tikrą skolininko teisių apsaugos funkciją, užtikrina, kad turtas nebūtų parduodamas, nepagrįstai jį nuvertinant. Bankrutuojančios įmonės kreditorius, nesutikdamas su nustatyta kaina ir manydamas, kad ji pasirinkta nepagrįstai, turi teisę ginčyti tokį kreditorių susirinkimo nutarimą. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje tai nebuvo padaryta. Be to, teismai nustatė, kad penki kotedžai su žemės sklypais parduoti trečiųjų varžytynių metu, nustačius 30 proc. mažesnę nei pirmųjų varžytynių kainą. Tokios faktinės bylos aplinkybės leidžia spręsti, kad priverstinai realizuojamo turto rinkos kainą atitiko 30 proc. mažesnė nei UAB „Liturta“ atliktame turto vertinime nurodyta turto vertė. Tokius parduodamo turto kainos pokyčius (mažėjimą) lėmė rinkos pokyčiai, nes paduodamo turto kainą jo pardavimo metu suformuojama ir nustatoma pagal ekonominę situaciją, pasiūlą bei paklausą. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje atliktos teismo ekspertizės metu nustatytos turto kainos yra hipotetinės, jos neatitiko realių priverstinio realizavimo kainų, kurias patvirtina turto pardavimo iš varžytynių aktai, todėl plačiau nepasisako dėl kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, susijusių su UAB „Liturta“ ir teismo eksperto atliktų turto vertinimų teisėtumu bei UAB „Neto“ kreditorių susirinkimo nutarimų, kuriais nustatyta turto pardavimo kaina, pagrįstumu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus kasacinio teismo išaiškinimus, pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinį visa apimtimi, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir nustatė neproporcingų pareigų įkaito gavėjui, nepagrįstai atleisdamas laiduotoją nuo jam iš Laidavimo sutarties kylančios atsakomybės. Dėl to kasacinis skundas tenkintinas, skundžiama nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog Laidavimo sutartis neįvykdyta ir atsakomybės pagal ją dydis priklausė tiek nuo ieškovo kaltės, tiek nuo kasatoriaus veiksmų, pagrįstai ir proporcingai atleido ieškovą nuo trečdalio atsakomybės pagal Laidavimo sutartį. Toks procesinis sprendimas priimtas teismui įvertinus bendradarbiavimo (CK 6.200 straipsnio 2 dalis), ekonomiškumo (CK 6.200 straipsnio 3 dalis) ir sąžiningumo (CK 6.158 straipsnio 1 dalis) principus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas galioti (ieškovo apeliacinis skundas atmestas), tai jo už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis iš atsakovo nepriteistinas (CPK 93 straipsnio 1–3 dalys).

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovas, pateikdamas kasacinį skundą, sumokėjo 5841 Lt žyminio mokesčio, kuris, skundą patenkinus, jam priteistinas iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 43,61 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą.

Priteisti AB „Swedbank“ (j. a. k. 112029651) iš V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5841 (penkis tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt vieną) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 43,61 Lt (keturiasdešimt tris Lt 61 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas

Janina Stripeikienė