Dėl išimtinės distribucijos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, negautų pajamų ir papildomų išlaidų atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-544-684/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02609-2009-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.8.11.1; 2.5.10.2.4.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo „IDS Borjomi Beverages Co. N. V.“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Accuratus“ ieškinį atsakovui „IDS Borjomi Beverages Co. N. V.“, trečiajam asmeniui Audriui Jurguliui, dėl išimtinės distribucijos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, negautų pajamų ir papildomų išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiami klausimai dėl teisės normų, reglamentuojančių bylos teismingumą, vienašalį distribucijos sutarties nutraukimą ir nuostolių atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti UAB „Accuratus“ ir GEORGIAN GLASS & MINERAL WATER Co. N. V. Tbilisio filialo 2007 m. vasario 28 d. sutarties Nr. 15/07 (toliau – Sutartis) nutraukimą neteisėtu, priteisti iš atsakovo 2 067 890,23 Lt (598 902,41 Eur) negautų pajamų už 2008 metus; 2 455 807,67 Lt (711 251,06 Eur) negautų pajamų už 2009 metus; 145 968,05 Lt (42 275,26 Eur) brokuotos produkcijos perpakavimo išlaidų; 816 843,85 Lt (236 574,33 Eur) reklamos (rinkodaros) išlaidų už 2007 metus; 634 490,11 Lt (183761,04 Eur) reklamos (rinkodaros) išlaidų už 2008 metus; 12,70 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad atsakovas Sutartį nutraukė nurodydamas, jog ieškovė neįvykdė Sutartyje nustatytų 2007 ir 2008 metų pardavimo planų ir pažeidė Sutarties priede Nr. 2 nurodytus atsiskaitymo terminus.

Pagal Sutarties 12.1 punktą atsakovas galėjo vienašališkai nutraukti Sutartį, jei: ieškovė neįvykdo metinio pardavimo plano arba nuolat pažeidinėja 5.1 punkte (kuris reglamentuoja prekių užsakymų, preliminaraus pirkimo plano, ataskaitų pateikimo tvarką ir terminus) nustatytus reikalavimus. Iki Sutarties nutraukimo ginčo dėl Sutarties 5.1 punkto pažeidimo nebuvo, šio pažeidimo atsakovas byloje neįrodinėja. Sutarties 12.1 punkte (taip pat ir jokiame kitame Sutarties ar jo priedų punkte) nėra nustatyta, kad, ieškovei pažeidus Sutartyje nustatytus mokėjimo terminus, atsakovas gali vienašališkai ją nutraukti, t. y. pagal Sutartį mokėjimo terminų pažeidimas pats savaime nelaikomas esminiu jos pažeidimu. Be to, nors, atsakovo teigimu, ieškovė 2007 metais nuolat vėluodavo atsiskaityti už prekes ir susidarė didelė skola, tačiau šia aplinkybe, kaip Sutarties nutraukimo pagrindu, atsakovas savo 2008 m. lapkričio 18 d. pranešime nesirėmė, todėl tai dar ir dėl šios priežasties negali būti pagrindas nutraukti Sutartį.

Pažymėtina, kad iš atsakovo 2011 m. lapkričio 15 d. pažymos matyti, jog visos jo JAV doleriais išrašytos sąskaitos, kurių mokėjimo terminai suėjo iki 2008 m. kovo 31 d., buvo apmokėtos anksčiau termino. Sutarties nutraukimo dieną ieškovės pradelstas įsiskolinimas buvo tik 172 989,19 Eur, tai nesudarė esminio Sutarties pažeidimo ir atsakovas, neįspėjęs bei nenustatęs papildomo termino skolai sumokėti, neturėjo teisės vienašališkai nutraukti Sutartį.

Kai atsakovas 2008 m. lapkričio 18 d. nutraukė Sutartį, jis prekių nebetiekė, tačiau ieškovės įsiskolinimas padidėjo, nes po Sutarties nutraukimo suėjo terminai mokėti už atitinkamas prekių siuntas, kurios buvo pristatytos iki Sutartį nutraukiant. Kadangi šių prekių apmokėjimo terminas suėjo jau po Sutarties nutraukimo, tai negalėjo būti priežastis nutraukti Sutartį.

Aplinkybė, kad 2007 metais nebuvo įvykdytas Sutartyje nustatytas pardavimo planas, taip pat negalėjo būti pagrindas nutraukti Sutartį, nes tai įvyko dėl atsakovo kaltės – jis 2007 metais patiekė didelį kiekį mineralinio vandens iš gręžinių Nr. 38 ir 41, o šis vanduo buvo išbrauktas iš ES valstybių pripažįstamo natūralaus mineralinio vandens sąrašo, todėl jo nebuvo galima įvežti į ES valstybes ir juo čia prekiauti. Jeigu atsakovas būtų pristatęs visą ieškovės užsakytą produkcijos kiekį, 2008 metų pardavimo planas būtų buvęs įgyvendintas ir net viršytas. Atsakovas, atsakydamas į ieškovės pretenziją, 2010 m. spalio 19 d. elektroniniame laiške nurodė, kad pristato prekių tiek, kiek, jo nuomone, turėtų užtekti mažiausiai pusantro mėnesio, ir pasiūlė pardavinėti brokuotas prekes, taip pripažindamas šį faktą. Brokuotų prekių kiekis nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2008 m. spalio 26 d. buvo itin didelis – net 620 480 vnt. įvairios talpos butelių.

Tikroji Sutarties nutraukimo priežastis yra ta, kad, dar tebegaliojant Sutarčiai, pagal kurią ieškovė turėjo išimtinę teisę platinti „Borjomi“ produkciją iki 2009 m. gruodžio 31 d., atsakovas 2008 m. gegužės 26 d. įsteigė patronuojamąją bendrovę UAB „IDS Borjomi Europe“, kurios tikslas buvo platinti „Borjomi“ produkciją, dėl to turėjo būti nutraukta su ieškove sudaryta Sutartis.

Dėl atsakovo kaltės neįvykdžius Sutartyje nustatytų pardavimo planų, be to, jam nepagrįstai nutraukus Sutartį, ieškovė ne tik negavo planuojamo pelno, iš kurio būtų buvusi dengiama pagal Sutartį ieškovei tenkanti rinkodaros (kurios rezultatu naudojasi atsakovo patronuojamoji bendrovė UAB „IDS Borjomi Europe“) išlaidų dalis. Ieškovės teisėti lūkesčiai nutraukus Sutartį buvo pažeisti, todėl atsakovas privalo kompensuoti 2007 metais ir 2008 metais ieškovės patirtas rinkodaros išlaidas (816 843,85 Lt ir 634 490,11 Lt).

2014 m. liepos 2 d. ieškovė pateikė pareiškimą dėl dalies ieškinio reikalavimų (dėl negautų pajamų) atsisakymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 30 d. sprendimu priėmė ieškovės dalies ieškinio reikalavimų atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė; ieškinį patenkino iš dalies: pripažino Sutarties nutraukimą neteisėtu; priteisė iš atsakovo 66 577,95 Lt brokuotos produkcijos perpakavimo išlaidų, 816 843,85 Lt reklamos (rinkodaros) išlaidų už 2007 metus, 626 174,32 Lt reklamos (rinkodaros) išlaidų už 2008 metus, 12,70 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 509 596,12 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitą ieškinio dalį atmetė.

Spręsdamas dėl teismingumo teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2011, išaiškino, jog tai, kad yra priimtas Gruzijos teismo sprendimas, nėra kliūtis nagrinėti šią civilinę bylą. Be to, ieškinio pateikimo dieną (2009 m. spalio 6 d.) Gruzijos teismo sprendimas nebuvo priimtas. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 4 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą ieškovei UAB „Accuratus“, todėl, atsižvelgiant į Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 14 straipsnio 3 dalies, 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, ginčas teismingas Lietuvos Respublikos teismams (CK 1.11, 1.12 straipsniai).

Dėl Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu teismas nurodė, kad dėl įsipareigojimų pagal Sutartį nevykdymo kaltos abi šalys: dėl padidinto bario kiekio atsakovo gaminama produkcija negalima buvo prekiauti tam tikrose ES valstybėse, tačiau ieškovė, sudarydama sutartį ir užsakydamas prekes, turėjo žinoti, kokia produkcija gali prekiauti ES valstybėse, todėl nėra pagrindo teigti, jog tik dėl atsakovo kaltės buvo pristatytas mineralinis vanduo, kuriuo prekiauti ES šalyse nebuvo galima; nepaisant to, atsakovui taip pat tenka atsakomybė už ieškovės pardavimo plano neįvykdymą, nes jis turėjo žinoti ir galėjo informuoti ieškovę apie Europos Komisijos sprendimą neįtraukti į ES pripažįstamų natūralių mineralinių vandenų sąrašą mineralinių vandenų iš „Borjomi“ gręžinių Nr. 38 ir 41.

Teismas nustatė, kad ieškovė 2007 metais vėluodavo sumokėti atsakovui už patiektą produkciją, tačiau vėlavimas atsiskaityti buvo įprasta tarp šalių susiklosčiusi praktika, todėl kaip nepagrįstą atmetė atsakovo argumentą, jog jis buvo sustabdęs prievolių vykdymą.

Kadangi abi šalys netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus 2007 metais, tai remtis Sutarties pažeidimais kaip pagrindu nutraukti sutartį, teismo vertinimu, atsakovas neturėjo pagrindo.

Teismas nustatė, kad ieškovė 2008 metų pardavimo plano neįvykdė dėl to, jog atsakovas laiku nepatiekė ieškovės užsakytos produkcijos bei patiekė brokuotą produkciją, todėl sprendė, jog atsakovas nepagrįstai kaip Sutarties esminį pažeidimą nurodė 2008 metų pardavimo plano neįvykdymą dėl ieškovės kaltės. Teismas nurodė, kad ieškovė vėluodavo atlikti kai kuriuos mokėjimus, tačiau sprendė, jog, vertinat vėlavimo terminus ir apimtį, negalima teigti, kad toks ieškovės Sutarties pažeidimas laikytinas esminiu, atsižvelgiant į tai, kad toks atsiskaitymo būdas buvo nusistovėjęs ilgą laiką ir buvo šalims priimtinas. Be to, atsakovas, pareikšdamas apie vienašalį Sutarties nutraukimą, nenustatė papildomo termino prievolei įvykdyti.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas Sutartį vienašališkai nutraukė neteisėtai. Nustatęs, kad atsakovas dar galiojant Sutarčiai su ieškove 2008 m. gegužės 26 d. įsteigė patronuojamąją įmonę UAB „IDS Borjomi Europe“ ir suteikė jai teisę parduoti savo produkciją Baltijos šalyse, teismas sprendė, kad atsakovas siekė nutraukti Sutartį ir savo produkcija prekiauti per savo įkurtą įmonę, todėl tokius atsakovo veiksmus pripažino nesąžiningais.

Pripažinus, kad Sutartis buvo nutraukta neteisėtai, ieškovė įgijo teisę prašyti negautų pajamų atlyginimo, tačiau jai teko pareiga įrodyti, jog patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl atsakovo neteisėtų veiksmų padarinių. Kadangi ieškovė to nepadarė, o byloje paskirtos ekspertizės išvados buvo nevienareikšmės, teismas reikalavimą priteisti negautas pajamas už 2008 metus ir 2009 metus atmetė kaip neįrodytą.

Dėl brokuotos produkcijos perpakavimo išlaidų priteisimo teismas nurodė, kad atsakovas neginčijo fakto, jog buvo patiekta brokuota produkcija, ir įsipareigojo atlyginti jos perpakavimo išlaidas. Išlaidas ieškovė grindė sąskaitomis faktūromis, dalį jų atsakovas pripažino pasirašydamas. Kadangi byloje nebuvo duomenų, jog jos yra apmokėtos, tai teismas priteisė 19 282,31 Eur (66 577,95 Lt) išlaidų pagal dvi atsakovo pasirašytas sąskaitas faktūras ir atmetė reikalavimą priteisti brokuotos produkcijos perpakavimo išlaidas pagal sąskaitas faktūras, kurių atsakovas nepripažino.

Dėl rinkodaros išlaidų priteisimo teismas nurodė, kad Sutarties 2.3 punkte šalys susitarė, jog 2007 m. rinkodaros biudžetas sudarys 1 750 646 JAV dolerius be PVM, kurio 30 proc. įsipareigoja padengti ieškovė, o 70 proc. – atsakovas. Ieškovė 2007 m. gruodžio 28 d. išrašė sąskaitą faktūrą už reklamos paslaugas 2007 m. (800 827,30 JAV dolerio), ją atsakovas priėmė ir pasirašė. Atsakovas ieškovei tenkančių rinkodaros išlaidų (343 211,70 JAV dolerio (816 843,85 Lt) neapmokėjo, todėl teismas sprendė, kad jos yra priteistinos iš atsakovo ieškovės naudai kaip nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). Atsižvelgdamas į šalių susirašinėjimą teismas sprendė, kad šalys buvo sutarusios dėl 907 906 JAV dolerių rinkodaros išlaidų už 2008 metus. Nustatęs, kad bendro sutarto biudžeto likutis ieškovei yra 181352,62 Eur (626 174,32 Lt), teismas sprendė, jog ši suma priteistina iš atsakovo kaip ieškovės nuostoliai dėl neteisėto Sutarties nutraukimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2015 m. vasario 26 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 30 d. sprendimo dalį, kuria priimtas ieškovės ieškinio reikalavimų dėl 758 037,89 Lt negautų pajamų už 2008 metus ir 1 815 712,47 Lt negautų pajamų už 2009 metus atsisakymas ir byla dėl šios dalies nutraukta bei Sutarties nutraukimas pripažintas neteisėtu, paliko nepakeistą. Kitą sprendimo dalį teismas pakeitė: priteisė ieškovei iš atsakovo jos 296 622,74 Eur (1 024 179 Lt) negautų pajamų už 2008 metus, 434 052,94 Eur (1 498 698 Lt) negautų pajamų už 2009 metus, 21 078,59 Eur (72 780,15 Lt) brokuotos produkcijos perpakavimo išlaidų, 236 574,33 Eur (816 843,85 Lt) reklamos (rinkodaros) išlaidų už 2007 metus, 181 352,62 Eur (626 174,32 Lt) reklamos (rinkodaros) išlaidų už 2008 metus, 12,70 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 1 169 681,22 Eur (4 038 675,32 Lt) sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad Gruzijos Respublikos teismas 2010 m. kovo 26 d. daliniu sprendimu iš dalies patenkino „IDS Borjomi Beverages Co. N. V.“ ieškinį ir priteisė iš UAB,,Accuratus“ nuostolių atlyginimą. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl lis pendens taisyklės taikymo nurodydamas, kad, nesant sudarytos Lietuvos Respublikos ir konkrečios užsienio valstybės tarptautinės sutarties dėl teisinių santykių civilinėse bylose, Lietuvos Respublikoje galiojančios tarptautinio civilinio proceso taisyklės nedraudžia sutampančių ar iš dalies sutampančių klausimų nagrinėti Lietuvos Respublikos teismuose, jei Lietuvos Respublikoje nėra išspręstas šio užsienio teismo sprendimo pripažinimo klausimas, todėl nėra teisinių kliūčių Lietuvos Respublikos teismams analizuoti ir vertinti tas pačias aplinkybes, kurios buvo analizuotos užsienyje vykusiame teismo procese ar net priimti kitokius sprendimus, nei yra priėmęs užsienio valstybės teismas.

Teismas nurodė, kad ūkinės komercinės veiklos subjektai gali raštu susitarti, jog ginčai, kylantys iš sutartinių teisinių santykių, bus nagrinėjami ne Lietuvos teismuose, jeigu ginčas nepriskirtas išimtinei Lietuvos teismų kompetencijai ir susitarimas neprieštarauja tos valstybės, kurios teismų kompetencijai numatoma paskirti ginčo nagrinėjimą, teisei (CPK 788 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovei Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla, o pagal ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalį ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą, taikytina ši imperatyvi nuostata dėl teismingumo.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Gruzijos Respublikos teismas, priėmęs nagrinėti „IDS Borjomi Beverages Co. N. V.“ ieškinį UAB,,Accuratus“ dėl nuostolių atlyginimo, negautų pajamų priteisimo ir kt., 2009 m. gruodžio 22 d. sustabdė bylą dėl „IDS Borjomi Beverages Co. N. V.“ reikalavimo priteisti iš UAB,,Accuratus“ negautas pajamas iki tol, kol Lietuvos Respublikos teisme bus išnagrinėtas Sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas.

Pasisakydamas dėl Sutarties nutraukimo teisėtumo teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl ieškovės 2007 m. ir 2008 m. neįvykdyto pardavimo plano atsakomybė tenka tiek ieškovei, tiek atsakovui, todėl atsakovas nutraukdamas Sutartį šia aplinkybe negalėjo remtis (Konvencijos 80 straipsnis, CK 6.206 straipsnis).

Teismas nurodė, kad aplinkybe, jog 2007 metais ieškovė vėlavo mokėti už patiektą produkciją, atsakovas savo 2008 m. lapkričio 18 d. pranešime nesirėmė, taigi ši aplinkybė nebuvo Sutarties nutraukimo pagrindu, todėl ji neaktuali sprendžiant Sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą. Be to, visos atsakovo sąskaitos faktūros už 2007 metus ieškovės buvo apmokėtos iki 2008 m. kovo 7 d., todėl nutraukiant Sutartį ieškovė nebuvo skolinga atsakovui už 2007 metais pristatytą produkciją.

Pagal atsakovo byloje pateiktą 2011 m. lapkričio 15 d. pažymą Sutarties nutraukimo dieną ieškovės skola buvo 491 589,98 Eur, tačiau į ją neįtraukta 274 510,98 Eur skola už brokuotas prekes, todėl skola Sutarties nutraukimo dieną buvo tik 217 079 Eur. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas prieš nutraukdamas Sutartį būtų nustatęs ieškovei terminą skolai apmokėti, o ieškovė būtų atsisakiusi įvykdyti sutartinius įsipareigojimus.

Pasisakydamas dėl negautų pajamų priteisimo konstatavus netinkamą Sutarties nutraukimą teismas pažymėjo, kad ieškovė, turėdama su atsakovu sudarytą galiojančią Sutartį dėl išimtinės teisės platinti atsakovo gaminamą produkciją Baltijos šalyse ir daugiau kaip metus nuolat gaudama pajamų iš jos vykdymo, turėjo lūkestį tokių pajamų gauti visą Sutartyje sulygtą laikotarpį (iki 2009 m. rugsėjo 31 d.). Atsakovas, neteisėtai nutraukęs sutartį su ieškove, dėl savo gaminamos produkcijos platinimo Baltijos šalyse sudarė sutartį su kita įmone, todėl ieškovė negavo planuotų pajamų. Atsižvelgęs į ekspertizės išvadas teismas sprendė, kad ieškovės 2008 metų negautos pajamos (grynasis pelnas) sudarė 1 024 179 Lt, o 2009 metais – 1 498 698 Lt.

Dėl brokuotos produkcijos perpakavimo išlaidų priteisimo teismas nurodė, kad atsakovas 2009 m. kovo 6 d. rašte atsisakė patvirtinti tik vieną iš penkių ieškovės nurodomų sąskaitų faktūrų (4806,28 Eur), todėl papildomai, lyginant su pirmosios instancijos teismo sprendimu, priteisė 1796,28 Eur.

Dėl rinkodaros išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir skaičiavimais.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas „IDS Borjomi Beverages Co. N. V.“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti arba palikti nenagrinėtą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl vienašalio Sutarties nutraukimo. Teismai netinkamai aiškino bei taikė vienašalį sutarties nutraukimą reglamentuojančias nuostatas (CK 6.217 straipsnio 2, 5 dalys), neįvertino, ar atsakovas iš Sutarties gavo tai, ko tikėjosi, neatsižvelgė, kad ieškovė nuolat pažeidinėjo Sutartį nepaisydama atsakovo raginimo jos laikytis. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu šalys susitarė, jog tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Be to, ne kiekvienas sutartyje įtvirtintas vienašalio nutraukimo atvejis turi būti susietas su kitos šalies kalte.

Vadovaujantis Sutarties 12.1 punktu, ieškovei nevykdant Sutartyje ir jos prieduose nustatytų planų, pagal kuriuos ji įsipareigojo nupirkti iš atsakovo konkrečius prekių kiekius, pastarasis įgijo teisę nutraukti Sutartį vienašališkai. Tokią teisę atsakovas būtų turėjęs net ir tuo atveju, jei ieškovės kaltės dėl šių planų neįvykdymo nebūtų buvę, nes Sutarties 12.1 punkte nustatytas Sutarties nutraukimo pagrindas nesiejamas su ieškovės kalte.

Be to, ieškovės padaryti pažeidimai buvo esminiai ir atsakovas turėjo teisę nutraukti Sutartį remdamasis Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių (toliau – ir Konvencija) 64 straipsniu bei savo esme jo turinį atitinkančia CK 6.217 straipsnio 2 dalimi. Ieškovė turėjo išimtinę distribucijos teisę Baltijos šalyse, o teismai konstatavo, kad ji nepardavė sutartų prekių kiekių ir tinkamai neįgyvendino kitos reikšmingos sandorio sąlygos – laiku neatsiskaitydavo už jai patiektą produkciją. Kitaip tariant, ieškovė iš esmės neįgyvendino to, ko pagrįstai tikėjosi atsakovas, sudarydamas Sutartį.

Dėl įrodinėjimo. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo principus, neatsižvelgė į byloje esančių įrodymų visumą. Teismai konstatavo, kad Sutartimi šalys susitarė, jog atsakovas 2007 m. padengs 70 procentų rinkodaros išlaidų. Šios išlaidos sudarė 1 144 039 JAV dolerius, atsakovas pripažino jam tenkančią dalį (800 827,30 JAV dolerio) ir 2007 m. gruodžio mėnesį jas kompensavo ieškovei, padarydamas įskaitymą už savo neapmokėtas PVM sąskaitas faktūras nuo 2007 m. liepos 30 d. iki 2007 m. lapkričio mėnesio. Nepaisant to, teismai papildomai priteisė 343 211,70 JAV dolerio iš atsakovo, nors pagal Sutarties 2.3 punktą šios išlaidos teko ieškovei.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nepateikti įrodymai, kurie patvirtintų, jog atsakovas pranešė ieškovei apie 2008 metais sustabdytą prekių tiekimą, nors byloje yra pateiktas 2007 m. rugsėjo 26 d. Z. K. laiškas, kuriame nurodoma, jog prekių pristatymas stabdomas, kol nebus išspręstas atsiskaitymo su atsakovu klausimas; 2008 m. gruodžio 12 d. laiškas, kuriame nurodoma, kad atsakovas sulaiko bet kokį prekių pristatymą dėl netinkamo ieškovės įsipareigojimų vykdymo.

Teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovei kilo pareiga pateikti tiek užsakymų, kad būtų nupirktas visas metiniame plane nurodytas kiekis. Tačiau atsakovas nebuvo įpareigotas šio kiekio patiekti net ir tais atvejais, kai ieškovė nesilaikydavo savo sutartinių įsipareigojimų.

Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad atsakovas buvo suinteresuotas, jog ieškovė tiektų prekes Latvijos, Estijos ir Lietuvos rinkoms, todėl sustabdė prievolės vykdymą tik iš dalies (siekdamas aprūpinti rinką prekėmis, kad neprarastų lojalių klientų). Byloje esantys atsakovo laiškai ir raštai patvirtina, kad jis nerimavo dėl susidariusios skolos, nes jeigu jis ir toliau būtų pristatinėjęs prekes, ši ir toliau būtų didėjusi. Šie nuogąstavimai pasitvirtino, nes ieškovė bankrutavo.

Teismas neatkreipė dėmesio, kad „Borjomi“ gręžinių Nr. 38 ir 41 mineraliniu vandeniu nebuvo leidžiama prekiauti tik Latvijos ir Estijos valstybėse, o Lietuvoje prekyba buvo galima. Šį vandenį užsakė pati ieškovė ir dėl jos neatidumo vanduo pateko į Latvijos ir Estijos rinkas.

Teismas konstatavo, kad Sutarties nutraukimo dieną ieškovės skola buvo 491 589,98 Eur (t. y. viršijo sutartą 300 000 JAV dolerių dydžio kredito limitą), tačiau vertino, jog į šią sumą nėra įtraukta 274 510,98 Eur skola už brokuotas prekes, nors nenurodė, kokiais įrodymais rėmėsi.

Naujas importuotojas (patronuojamoji bendrovė UAB „IDS Borjomi Europe“) buvo įsteigtas tik tinkamam ir operatyviam logistikos procesui užtikrinti, o atsakovas neimportavo produkcijos iki tol, kol informavo ieškovę apie Sutarties nutraukimą. Dėl ieškovės kaltės nutraukus sutartį, reikėjo ieškoti sprendimų realizuoti jau paruoštą produkciją.

Dėl negautų pajamų. Teismas, pripažinęs, kad atsakovas nutraukė Sutartį neteisėtai ir nepagrįstai, priteisė ieškovės naudai negautas pajamas, kurias jis patyrė dar iki Sutarties nutraukimo, t. y. 2008 m. ir 2009 m., taip pažeisdamas materialiosios ir proceso teisės normas. Pirma, tarp iki Sutarties nutraukimo patirtų negautų pajamų ir Sutarties nutraukimo nėra priežastinio ryšio. Antra, iki Sutarties nutraukimo ieškovė galėjo negauti pajamų tik dėl kitų pažeidimų, tačiau teismas jų nenustatė. Trečia, negautų pajamų priteisimas, nesant priežastinio ryšio su neteisėtais veiksmais, iš esmės reiškia sutartinės atsakomybės taikymą, nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų, ir ieškinio reikalavimų peržengimą (CPK 265 straipsnio 2 dalis), nes ieškovė prašė taikyti sutartinę atsakomybę tik dėl Sutarties nutraukimo. Be to, teismas konstatavo, kad dėl sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo 2007 m. ir 2008 m. kalti tiek ieškovė, tiek atsakovas, tačiau netaikė CK 6.259 straipsnio ir nuostolius visa apimtimi priteisė tik iš atsakovo.

Ieškovė neteko pajamų dėl savo kaltės, nes nepardavė sutarto kiekio produkcijos, kuri jai nebuvo pristatyta dėl vėlavimo atsiskaityti. Ieškovės patirtos rinkodaros išlaidos, kurias priteisė teismas, nėra susijusios su Sutarties nutraukimu. Teismas nurodė, kad rinkodaros išlaidos turi būti kompensuotos iš negautų pajamų, tačiau ieškovei priteisė tiek negautas pajamas, tiek rinkodaros išlaidas.

Dėl palūkanų. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme nustatyto dydžio palūkanas, išieškotinas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo, padarė šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punkto pažeidimą, nes nepagrįstai procesines palūkanas priteisė už mokėjimus, susijusius su nuostolių atlyginimu.

Dėl teismingumo. Teismai nepagrįstai sprendė, kad kilęs ginčas yra teismingas Lietuvos teismams. Teismų vertinimu, kadangi tarp Lietuvos ir Gruzijos nėra sudaryta tarptautinė sutartis, todėl byloje netaikytinas lis pendens principas, įpareigojantis palikti ieškinį nenagrinėtą, kai užsienio valstybėje jau yra nagrinėjamas tapatus ginčas. Teismai sprendė, kad pagal CPK 781 straipsnio 2 dalies nuostatas Lietuvos Respublikos teismai yra kompetentingi nagrinėti civilines bylas ir ši kompetencija neišnyksta, kai tapati byla yra nagrinėjama užsienio valstybės teisme. Atsakovo nuomone, CPK 781 straipsnio 2 dalis nedraudžia taikyti lis pendens principo.

Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CPK 788 straipsnio 1 dalies, kuri įpareigoja gerbti šalių susitarimą dėl ginčo teismingumo. Nagrinėjamu atveju šalys buvo sutarusios, kad ginčai teismingi Gruzijos teismams, tačiau, teismo nuomone, ieškovei iškėlus bankroto bylą Lietuvoje, ginčas tapo teismingas Lietuvos teismams pagal ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tokia išvada nepagrįsta, nes ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies norma nėra specialioji ar turinti viršenybę CPK 788 straipsnio 1 dalies atžvilgiu, ir ji netaikytina sprendžiant tarptautinio teismingumo klausimus.

Ieškovė UAB „Accuratus“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl Sutarties nutraukimo. Nagrinėjamu atveju sprendžiant Sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą CK 6.217 straipsnio 5 dalis netaikytina, nes ginčas sprendžiamas pagal Konvencijos nuostatas, CK nuostatos taikomos spręsti tik tiems klausimams, kurių nereglamentuoja Konvencija (Sutarties 12.3 punktas), o sutarties nutraukimo klausimus ji reglamentuoja.

Pagal Konvencijos 64 straipsnio 1 punktą pardavėjas gali pareikšti apie sutarties nutraukimą, jeigu pirkėjo prievolių nevykdymas sudaro esminį sutarties pažeidimą arba jeigu pirkėjas per papildomą pardavėjo pagal 63 straipsnyje nustatytą terminą neįvykdo prievolės sumokėti kainą arba pareiškia, kad to per nustatytą terminą nepadarys. Konvencijos 25 straipsnyje nustatyta, kad pažeidimas, padarytas vienos iš šalių, yra esminis, jeigu jis padaro kitai šaliai tokią žalą, kad ji žymia dalimi netenka to, ko turėjo teisę tikėtis pagal sutartį, išskyrus atvejus, kai pažeidusioji šalis nenumatė tokio rezultato ir protingas asmuo tokiomis pačiomis aplinkybėmis jo nebūtų numatęs.

Konvencijoje nenustatyta galimybė nutraukti sutartį joje įtvirtintais pagrindais, neatsižvelgiant į tai, ar sutarties pažeidimai yra esminiai ar neesminiai, todėl vien pardavimo planų neįvykdymo faktas nesuteikė atsakovui teisės vienašališkai nutraukti Sutartį.

Be to, net ir taikant CK 6.217 straipsnio 5 dalį, pagal kasacinio teismo praktiką (2014 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2014), turi būti įvertinama tai, kad tokiu nutraukimu nebūtų padaroma neproporcingai didelė žala kontrahento teisėtiems interesams, lyginant su sutartį nutraukiančios šalies interesais.

Konvencijos 80 straipsnyje nustatyta, kad šalis negali remtis kitos šalies prievolės neįvykdymu ta apimtimi, kiek toks neįvykdymas buvo pirmosios šalies veiksmų ar aplaidumo pasekmė. Dėl šios priežasties atsakovas kaip vienašaliu Sutarties nutraukimo pagrindu negali remtis aplinkybe, kad nebuvo įvykdyti Sutartyje nustatyti pardavimo planai, nes tai nebuvo padaryta dėl atsakovo kaltės, jam nepatiekus prekių.

Dėl įrodinėjimo. Atsakovas CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų pažeidimą grindžia tuo, kad bylą nagrinėję teismai, netinkamai įvertinę byloje surinktus įrodymus, nenustatė ieškovės padarytų nuolatinių Sutarties pažeidimų. Kasacinis teismas apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir (ar) nutartis patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl nagrinėjant bylą kasacine tvarka turi būti vertinama, ar teismai teisingai taikė esminio pažeidimo kriterijus, atsižvelgdami į byloje nustatytas aplinkybes. Byloje nenustatyta jokių ieškovės nuolatinių pažeidimų nei vykdant pardavimo planus, nei atliekant mokėjimus. Atsakovo argumentai dėl įrodymų vertinimo yra grįsti fakto, bet ne teisės klausimais, todėl jie negali būti kasacinio skundo objektas, be to, jie nepagrįsti.

Bylą nagrinėję teismai išsamiai įvertino visus įrodymus dėl prekių tiekimo sustabdymo, įskaitant ir atsakovo nurodytus elektroninius laiškus. Atsakovo nurodomos aplinkybės dėl ieškovės parduodamų produkcijos kiekių, turimų atsargų sandėlyje, prekių kredito limito viršijimo ar faktinio atsiskaitymo negalėjo būti pagrindu atsakovui nevykdyti ar tik iš dalies vykdyti ieškovės užsakymus, nes tokia teisė atsakovui Sutartyje nebuvo nustatyta. Be to, nuo 2008 m. gegužės 1 d. kredito limitas buvo panaikintas ir Sutarties nutraukimo dieną (2008 m. lapkričio 18 d.) ieškovė jo negalėjo viršyti.

Atsakovo argumentas, kad ieškovės užsakymai turėjo būti tvirtinami elektroniniu paštu ir tik patvirtinus užsakymą atsirasdavo atsakovo prievolė tiekti prekes, yra naujas, todėl juo negalima grįsti kasacinio skundo (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

Dėl negautų pajamų priteisimo. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti 2 825 927,12 Lt negautų pajamų, patirtų 2008 metais, o 2014 m. liepos 2 d. pareiškimu iš dalies atsisakė šio reikalavimo ir prašomą priteisti negautų pajamų sumą sumažino iki 2 067 890,23 Lt. Apeliacinės instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą patenkino iš dalies ir priteisė 296 622,74 Eur (1 024 179 Lt) negautų pajamų, todėl negalima teigti, kad jis peržengė ieškinio reikalavimus.

Ieškovė reikalavimą dėl 2008 metais negautų pajamų priteisimo grindė tuo, kad atsakovas nepagrįstai nutraukė Sutartį ir nepristatė visų ieškovės užsakytų prekių. Teismai nustatė neteisėtus atsakovo veiksmus, susijusius su 2008 metų pardavimo plano vykdymu (nepristatė sutarto kiekio, o dalis pristatytos produkcijos buvo brokuota). Šie atsakovo neteisėti veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su 2008 metų pardavimo plano neįvykdymu ir dėl to ieškovės patirtais nuostoliais (negautomis pajamomis). Taigi laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl negautų pajamų, patirtų 2008 metais, CK 6.246–6.249 straipsnių nepažeidė.

Kadangi byloje nenustatyti ieškovės Sutarties pažeidimai (neteisėti veiksmai, kurie būtų priežastiniu ryšiu susiję su 2008 m. pardavimo plano neįvykdymu), tai sprendžiant ieškovės negautų pajamų, patirtų 2008 m., priteisimo klausimą, nebuvo pagrindo taikyti CK 6.259 straipsnio nuostatas ir spręsti dėl atsakovo civilinės atsakomybės sumažinimo. Be to, šis argumentas taip pat yra naujas ir negali būti kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Atsakovo argumentai dėl 2009 metais ieškovės negautų pajamų yra faktinio pobūdžio, todėl nenagrinėtini. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad priteistinos žalos dydis mažintinas, kadangi ieškovė kalta dėl to, jog Sutartis buvo nutraukta ir jis 2009 m. negavo pajamų, nes atsakovas Sutartį nutraukė vienašališkai ir neteisėtai. Dėl šios priežasties jis laikytinas prisiėmusiu riziką atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius.

Dėl 2007–2008 m. rinkodaros išlaidų atlyginimo. Pagal Konvencijos 74 straipsnio nuostatas nuostoliai dėl sutarties pažeidimo vienos iš šalių sudaro sumą, lygią tai žalai, įskaitant negautas pajamas, kurią patyrė kita šalis dėl sutarties pažeidimo. Jeigu Sutartis būtų buvusi tinkamai vykdoma iki 2009 m. gruodžio 31 d., ieškovė būtų gavusi atitinkamas pajamas, kurių sąskaita būtų buvusi kompensuota ieškovei tenkanti rinkodaros išlaidų dalis. Tačiau tiek 2007 metų, tiek 2008 metų pardavimo planai nebuvo įvykdyti, o nuo 2009 m. sausio 1 d. Sutartis buvo nutraukta. Dėl šios priežasties teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės prašomos priteisti rinkodaros išlaidos laikytinos jos nuostoliais, patirtais dėl neteisėto Sutarties nutraukimo. Kadangi ieškovės kaltė dėl Sutarties nutraukimo nenustatyta, nėra pagrindo mažinti iš atsakovo priteistiną sumą.

Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas neturėjo pagrindo priteisti ir rinkodaros išlaidų, ir negautų pajamų, nes negautos pajamos turi kompensuoti rinkodaros išlaidas, tačiau tai yra naujas argumentas, nenagrinėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, ir jis negali būti nagrinėjamas kasaciniame teisme.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo. Atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme procesinių palūkanų dydžio neginčijo, todėl šis reikalavimas nenagrinėtinas.

Be to, ieškinio reikalavimai susiję ne tik nuostolių priteisimu, bet ir su brokuotos produkcijos perpakavimo išlaidų atlyginimu, todėl nuo šios sumos priteistinos 12,7 procento dydžio procesinės palūkanos.

Dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos. Kasaciniame teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-3-191/2011, kurioje buvo sprendžiamas atsakovo prašymas pripažinti ir Lietuvos Respublikoje leisti vykdyti Gruzijos teismo 2010 m. kovo 26 d. sprendimą. Kasacinis teismas atmetė atsakovo argumentus, kad Vilniaus apygardos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės ieškinį, nes tapati byla jau yra išnagrinėta Gruzijos teisme, pažymėdamas, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo taikyti lis pendens taisyklės.

Be to, Lietuvoje ir Gruzijoje pareikšti ieškiniai netapatūs, nes Lietuvoje pareikštu ieškiniu ieškovė prašo pripažinti Sutarties nutraukimą neteisėtu, o Gruzijoje išnagrinėtoje byloje tokio reikalavimo nebuvo pareikšta ir Sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas Gruzijos teismo 2010 m. kovo 26 d. sprendimu neišspręstas.

Pažymėtina, kad atsakovas netinkamai aiškina Sutarties 12.3 punktą. Šiuo punktu šalys susitarė, kad šalių ginčai perduodami nagrinėti ieškovės šalies teismui, taigi, ieškovė, atsižvelgiant į tai, kad jos buveinė yra registruota Lietuvos Respublikoje, Vilniuje, pagrįstai ieškinį pateikė Vilniaus apygardos teismui. Be to, Sutarties 12.3 punktas reglamentuoja tik ieškinio, o ne priešpriešinių reikalavimų teismingumo klausimą, todėl negalima teigti, kad šalių pareikšti reikalavimai privalo būti nagrinėjami vienoje byloje.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Gruzijos Respublikoje pareikšto ieškinio ieškovas yra „IDS Borjomi Beverages Co. N. V.“, kurio buveinė yra Nyderlandų Antiluose, taigi, šis ieškinys Gruzijos teismams neteismingas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta pagrindų peržengti kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos ribas. Nurodytuose procesiniuose dokumentuose, be kita ko, teisės taikymo aspektu keliami bylos teismingumo, sutarties aiškinimo, jos nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, nuostolių atlyginimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimai, kuriais būtina pasisakyti.

Dėl bylos teismingumo

Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai netaikė lis pendens taisyklės ir sprendė, jog kilęs ginčas yra teismingas Lietuvos teismams. Be to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CPK 788 straipsnio 1 dalies, kuri įpareigoja gerbti šalių susitarimą dėl ginčo teismingumo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje IDS Borjomi Beverages Co. N.V. v. BUAB „Accuratus“, bylos Nr. 3K-3-191/2011, išaiškino, kad nagrinėjamu atveju nesant sudarytos Lietuvos Respublikos ir Gruzijos Respublikos sutarties dėl teisinių santykių civilinėse bylose, nėra teisinio instrumento, kuris sudarytų sąlygas išvengti paralelių teismo procesų skirtingose valstybėse, kuriuose būtų nagrinėjami sutampantys ar iš dalies sutampantys klausimai. Pagal CPK 781 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu Lietuvos Respublikos teismai pagal CPK nustatytas teismingumo taisykles yra kompetentingi nagrinėti civilines bylas, ši kompetencija neišnyksta, kai ta pati (panaši) byla yra nagrinėjama užsienio valstybės teisme. Užsienio teismo sprendimai (išskyrus CPK 809 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus) sukelia teisinius padarinius Lietuvoje ir gali būti vykdomi tik tada, kai jie yra pripažinti CPK nustatyta tvarka (CPK 809 straipsnio 1 dalis). Kol užsienio teismo sprendimas (nagrinėjamos bylos atveju Gruzijos Respublikos teismo 2010 kovo 26 d. sprendimas) nėra pripažintas, jis neturi nei res judicata, nei prejudicinės galios Lietuvos Respublikoje, todėl nėra teisinių kliūčių Lietuvos Respublikos teismams analizuoti ir vertinti net ir tas pačias aplinkybes, kurios buvo analizuotos užsienyje vykusiame teismo procese, ar net priimti kitokius sprendimus, nei yra priėmęs užsienio valstybės teismas.

Pagal CPK nuostatas šalys gali susitarti dėl ginčo, kylančio iš sutartinių santykių, teismingumo, jeigu ginčas nepriskirtas išimtinei Lietuvos teismų kompetencijai ir susitarimas neprieštarauja tos valstybės, kurios teismų kompetencijai numatoma paskirti ginčo nagrinėjimą, teisei (CPK 788 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ginčo šaliai iškėlus bankroto bylą bylos teismingumą lemia imperatyviosios Įmonių bankroto įstatymo nuostatos (ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bankrutavusi techninių paslaugų kooperatinė bendrovė „Kotenas“ v. Emmelev A/S, ŽŪK „Raseinių javai“, bylos Nr. 3K-3-700/2013).

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teismingumo taisyklės pažeistos nebuvo.

Dėl vienašalio sutarties nutraukimo

Kasatorius nurodo, kad, vadovaujantis Sutarties 12.1 punktu, ieškovei nevykdant Sutartyje ir jos prieduose nustatytų planų, pagal kuriuos ji įsipareigojo nupirkti iš atsakovo konkrečius prekių kiekius, pastarasis įgijo teisę nutraukti Sutartį vienašališkai. Šie pažeidimai, pasak kasatoriaus, buvo esminiai ir jis turėjo teisę nutraukti Sutartį remdamasis Jungtinių Tautų konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių 64 straipsniu bei savo esme jo turinį atitinkančia CK 6.217 straipsnio 2 dalimi.

Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje, aiškinant vienašalį sutarties nutraukimą reglamentuojančias teisės normas, yra pažymėta, jog įprastinėmis aplinkybėmis, nesant ypatingų atvejų (pvz., nurodytų CK 6.204 straipsnyje), sutartis gali būti vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukta esant šiems pagrindams: pirma, esant esminiam sutarties pažeidimui (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys, specialiosios normos, kuriose įvardyti esminiai atskirų sutarčių rūšių pažeidimai, kaip šių sutarčių vienašalio nutraukimo pagrindai, pvz., CK 6.497, 6.498 straipsniai); antra, neįvykdžius sutarties per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); trečia, šalių sutartyje nustatytais pagrindais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), kurie gali būti nesiejami su esminiais sutarties pažeidimais. Taigi sutartis gali būti nutraukta vienašališkai, t. y. nesikreipiant į teismą, tik įstatymuose ar sutartyje nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Kotesa“ v. „Autoera“, bylos Nr. 3K-3-102/2011). Sutartyje ir įstatyme nustatytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Girobusas“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-143-690/2015). Teismas įvertina, ar sutarties sąlyga dėl teisės vienašališkai ją nutraukti nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo nuostatų. Priešingu atveju, ji neturėtų teisinių padarinių, atitinkamai, teisė vienašališkai nutraukti sutartį nebūtų atsiradusi. Iš sutarties atsiradusi teisė vienašališkai nutraukti sutartį realizuojama tik dėl tų aplinkybių, kurios sutartyje aptartos kaip pagrindas vienašališkai sutartį nutraukti.

Nagrinėjamoje byloje Sutarties 12.1 punkte šalys buvo sutarusios, kad pardavėjas (atsakovas) gali vienašališkai nutraukti Sutartį, jeigu pirkėjas (ieškovė) netinkamai vykdys metinį pardavimo planą pagal Sutarties 6 punktą arba jeigu pirkėjas nuolat nevykdys Sutarties 5.1 punkte nustatytų įsipareigojimų. Sutarties 5.1 punkte nustatyti pirkėjo įsipareigojimai dėl preliminaraus ir galutinio pirkimo plano ateinantiems mėnesiams, prekių pardavimo rinkoje ir jų atsargų ataskaitų bei reklamos kampanijos ataskaitų pateikimo pardavėjui. Šio punkto pažeidimo atsakovas neįrodinėja ir vienašališko Sutarties nutraukimo šiuo argumentu negrindė, todėl teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.

Atsakovas vienašalį Sutarties nutraukimą motyvavo tuo, kad ieškovė nevykdė pardavimo plano. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad dėl plano neįvykdymo kaltos abi šalys, nes atsakovas nepatiekė tiek produkcijos, kiek ieškovė jos buvo užsakiusi, taip pat dalis jo patiektos produkcijos buvo netinkamos kokybės. CK 2.206 straipsnyje nustatyta, kad šalis negali remtis kitos šalies prievolės neįvykdymu ta apimtimi, kiek toks neįvykdymas buvo pirmosios šalies veiksmų ar aplaidumo pasekmė. Dėl šios priežasties konstatavę, kad dėl 2007 m. ir 2008 m. pardavimo plano neįvykdymo yra atsakingos abi Sutarties šalys, teismai pagrįstai sprendė, kad šiuo pažeidimu atsakovas negalėjo remtis kaip pagrindu Sutarčiai vienašališkai nutraukti.

Bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas taip pat nurodė, kad Sutarties nutraukimo pagrindu buvo ieškovės vėlavimas atsiskaityti už pristatytas prekes. Teisėjų kolegija pažymi, kad vėlavimas atsiskaityti už prekes nebuvo Sutartyje įtvirtintas kaip pagrindas Sutarčiai vienašališkai nutraukti, todėl, vertinant, ar jis buvo pakankamas, atsižvelgtina į CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, t. y. svarstytina, ar toks pažeidimas yra esminis. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad visas atsakovo sąskaitas–faktūras už 2007 metus ieškovė apmokėjo iki 2008 m. kovo 7 d., todėl Sutarties nutraukimo metu ieškovas nebuvo skolingas atsakovui už 2007 metais pristatytą produkciją, tačiau vis tik pats atsiskaitymo vėlavimo faktas už 2007 metais pristatytą produkciją nustatytas, o kad Sutarties nutraukimo dieną – 2008 m. lapkričio 18 d., ieškovė buvo skolinga 217 079 Eur, taip pat bylą nagrinėjusių teismų nustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši skola, atsižvelgiant į egzistavusią šalių komercinę praktiką – vėluojančių atsiskaitymų toleravimas, šiuo atveju pagrįstai nelaikytina esminiu Sutarties pažeidimu, galėjusiu pateisinti vienašalį atsakovo atliktą Sutarties nutraukimą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai vienašalį Sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu ir kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti jų sprendimus.

Dėl nuostolių atlyginimo ir palūkanų

Tinkamai ir laiku vykdyti sutartines prievoles kiekvieno asmens pareiga, kurią pažeidęs jis privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, t. y. asmeniui atsiranda sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnis 1, 2 dalys).

Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartinės atsakomybės atveju svarbu vertinti ne tik sutartinę prievolę pažeidusio asmens (skolininko), bet ir kreditoriaus veiksmus. Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti ne tik sutartinės prievolės pažeidimą – neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), bet ir padarytą žalą bei atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį (CK 6.249 straipsnis). Dar viena iš būtinųjų sąlygų taikyti skolininkui sutartinę civilinę atsakomybę yra kaltė, kuri pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį yra preziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Tačiau apskaičiuota nuostolių suma gali būti mažinama, jeigu nustatoma, kad dėl nuostolių atsiradimo (padidėjimo) yra, be kita ko, kreditoriaus kaltės (CK 6.259 straipsnis), kitais įstatyme nustatytais (pvz., CK 6.251 straipsnio 2 dalis), taip pat šalių sutartyje aptartais pagrindais. CK 6.259 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės. Ši taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti. Pažymėtina, kad kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, ją turi įrodyti skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Parama“ v. UAB,,Klaipėdos keliai“, bylos Nr. 3K-3-370/2007; 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Arno vila“ v. AB „Panevėžio statybos trestas“, bylos Nr. 3K-3-688/2013).

Sutartį pažeidusi ir nuostolių kitai šaliai padariusi šalis, be tiesioginių nuostolių, turi atlyginti ir netiesioginius nuostolius (negautas pajamas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje V. Š. v. A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006, išaiškinta, kad negautos pajamos atlyginamos atsižvelgiant į jų buvimo realumą; turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda; ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų.

Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad dėl netinkamo sutarties vykdymo yra abiejų šalių kaltė, tačiau ieškovės padaryti sutarties vykdymo pažeidimai nebuvo tokie, kuriuos būtų galima pripažinti esminiais ir teikiančiais pagrindą atsakovui nutraukti Sutartį vienašališkai, t. y. atsakovas sutartį nutraukė neteisėtai. Taigi bylą nagrinėję teismai, ištyrę nustatytas faktines aplinkybes ir padarę išvadą, kad nors Sutartis atsakovo buvo nutraukta neteisėtai, ja prisiimtus įsipareigojimus buvo pažeidusios abi jos šalys, t. y. tiek ieškovė, tiek atsakovas, turėjo svarstyti CK 6.259 straipsnio taikymo byloje poreikį ir galimybę.

Minėta, pagal CK 6.259 straipsnio 1 dalį, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės.

Ieškovė reiškė reikalavimus priteisti iš atsakovo 2 067 890,23 Lt (598 902,41 Eur) negautų pajamų už 2008 metus; 2 455 807,67 Lt (711 251,06 Eur) negautų pajamų už 2009 metus; 145 968,05 Lt (42 275,26 Eur) brokuotos produkcijos perpakavimo išlaidų; 816 843,85 Lt (236 574,33 Eur) reklamos (rinkodaros) išlaidų už 2007 metus; 634 490,11 Lt (183 761,04 Eur) reklamos (rinkodaros) išlaidų už 2008 metus. 2014 m. liepos 2 d. pareiškimu dalies ieškinio reikalavimų atsisakė. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniais sprendimais ieškovei priteista 236 574,33 Eur (816 843,85 Lt) reklamos (rinkodaros) išlaidų už 2007 metus, 181 352,62 Eur (626 174,32 Lt) – už 2008 metus bei apeliacinės instancijos teismo nutartimi ieškovei papildomai priteista 296 622,74 Eur (1 024 179 Lt) negautų pajamų už 2008 metus bei 434 052,94 Eur (1 498 698 Lt) – už 2009 metus.

Teismų konstatuota aplinkybė, kad abi Sutarties šalys pažeidė Sutarties įsipareigojimus teikia pagrindą spręsti dėl ieškovės naudai priteistinų jos negautų pajamų dydžio sumažinimo dėl jos pačios netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo (CK 6.259 straipsnis 1, 2 dalys). Byloje nustatyti ir teismų konkrečiai individualizuoti ieškovės (kreditorės) veiksmai, pasireiškę jos neatsargumu ir nerūpestingumu, pateikiant atsakovui pirkimo užsakymus, pavėluotai, pažeidžiant terminus, atsiskaitant už atsakovo patiektą produkciją, o pagal teismų nustatytas aplinkybes tai turėjo įtakos dėl Sutartimi tarp šalių sulygto pardavimo plano neįvykdymo. Taigi pripažinus abiejų šalių kaltę dėl Sutarties netinkamo vykdymo ieškovė (kreditorė), kaip Sutartį taip pat pažeidusi šalis, negali tikėtis visiško nuostolių atlyginimo (CK 6.251, 6.259 straipsniai 1, 2 dalys). Sutartimi nustatydamos pardavimo planus Sutarties galiojimo terminu, šalys nustatė ir rinkodaros biudžetą konkrečia pinigine išraiška 2007 ir 2008 metais. Minėta, pardavimo planai nebuvo įvykdyti, o to priežastis taip pat buvo ir ieškovės veiksmai. Kadangi rinkodaros biudžetas buvo susietas su pardavimo planais, pastarųjų neįvykdžius, negalimas ir visiškas ieškovės patirtų reklamos (rinkodaros) išlaidų atlyginimas.

Byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kuriomis kasacinis teismas yra saistomas, kontekste kolegija sprendžia, kad yra pagrindas ieškovei iš atsakovo priteistas negautas pajamas ir reklamos (rinkodaros) išlaidas mažinti 20 proc.

Ieškovė taip pat pareiškė reikalavimą priteisti palūkanas už laiku neįvykdytą piniginę prievolę pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais, kad nagrinėjamu atveju šio įstatymo nuostatos yra netaikomos remiantis šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu, todėl ieškovei iš atsakovės priteistinos CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytos 6 procentų metinės palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Columbus Lietuva“ v. UAB „Hoptransa“, bylos Nr. 3K-3-507-219/2015).

Remdamasi nurodytais argumentais kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis keistina mažinant ieškovei priteistinas negautas pajamas (CPK 346 straipsnis 2 dalis 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus apeliacinės instancijos teismo priimtą nutartį, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), ieškovei priteistas apeliacinės instancijos teismo sumas sumažinant 20 procentų. Ieškovei iš atsakovo priteistina 542,15 Eur (677,69 x 80 proc. = 542,15) bylinėjimosi

išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 1200 Eur (1500 x 80 proc. = 1200) apeliacinės instancijos teisme, iš viso – 1742,15 Eur. Valstybei iš atsakovo priteistina 6023,73 Eur (7529,66 x 80 proc. = 4517,80) žyminio mokesčio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 26 d. nutarties dalį, kuria iš atsakovo „IDS Borjomi Beverages Co. N. V.“ (duomenys neskelbtini) ieškovės BUAB „Accuratus“ (į. k. 125329563) naudai priteista 296 622,74 Eur negautų pajamų už 2008 metus, šią sumą sumažinant iki 237 298,20 Eur; kuria priteista 434 052,94 Eur negautų pajamų už 2009 metus, šią sumą sumažinant iki 347242,35 Eur; kuria priteista 236 574,33 Eur reklamos (rinkodaros) išlaidų už 2007 metus šią sumą sumažinant iki 189 259,46 Eur; kuria priteista 181 352,62 Eur reklamos (rinkodaros) išlaidų už 2008 metus, šią sumą sumažinant iki 145 082,10 Eur.

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 26 d. nutarties dalį, kuria priteistos 12,70 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisiant 6 proc. dydžio metines palūkanas.

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 26 d. nutarties dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteista 677,69 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 1500 Eur apeliacinės instancijos teisme, bendrą sumą sumažinant iki 1742,15 Eur.

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 26 d. nutarties dalį, kuria valstybei iš atsakovo priteista 7529,66 Eur žyminio mokesčio, šią sumą sumažinant iki 6023,73 Eur.

Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 26 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas