Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyto asmens turto suvaržymo panaikinimo procedūrą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-616-248/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33154-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal antstolės N. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. N. skundą dėl antstolės N. Š. veiksmų; suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Įmonių valdymo grupė“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyto asmens turto suvaržymo panaikinimo procedūrą, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėja skundžia antstolės N. Š. veiksmus ir prašo antstolę vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-193-864/2014 ir panaikinti pareiškėjai Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartimi byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškovės BUAB „Įmonių valdymo grupė“ ieškinio reikalavimams užtikrinti 2012 m. liepos 10 d. nutartimi dėl solidarios skolos areštavo atsakovėms J. Š., R. R. ir I. N. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ar (ir) kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims, o nesant turto, areštavo atsakovių lėšas. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo pateikta vykdyti antstolei N. Š. Antstolė 2012 m. rugpjūčio 21 d. ir 2013 m. lapkričio 26 d. patvarkymais sustabdė lėšų išmokėjimą iš pareiškėjai priklausančių banko sąskaitų bei 2012 m. rugsėjo 14 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. patvarkymais sustabdė lėšų išmokėjimą iš darbo užmokesčio. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-193-864/2014 ieškinį atmetė ir panaikino 2012 m. liepos 10 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Sprendimas įsiteisėjo 2014 m. balandžio 21 d. Pareiškėja 2014 m. gegužės 2 d. kreipėsi į antstolę dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, 2014 m. gegužės 31 d. išsiuntė antstolei pretenziją bei 2014 m. kovo 21 d. teismo sprendimą, tačiau laikinosios apsaugos priemonės tebeliko nepanaikintos. Pareiškėjos teigimu, bankas savarankiškai negali panaikinti lėšoms pritaikytų apribojimų, nes, kaip nurodyta antstolės surašytuose bei pasirašytuose patvarkymuose, tokie apribojimai gali būti panaikinti tik juos pritaikiusio antstolio nurodymu. Teismo sprendimą turi vykdyti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdęs antstolis, nors teismo sprendime atskirai ir nėra nurodyta, kad jo pavedimą vykdytų ir konkrečius vykdymo veiksmus atliktų antstolis. Antstolė paaiškino, kad vykdomąjį dokumentą – Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – visiškai įvykdė ir 2014 m. sausio 7 d. grąžino teismui. Antstolių kontoroje nėra pateikta vykdyti jokių vykdomųjų dokumentų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurių vykdymas būtų pavestas antstoliui, bei tuo pagrindu nėra užvesta jokių vykdomųjų bylų. Atlikti vykdymo veiksmus be vykdomojo dokumento draudžiama. Neturėdamas vykdomosios bylos antstolis neturi pagrindo surašyti jokių procesinių dokumentų patvarkymų, o antstolei pateiktas teismo sprendimas nėra vykdomasis dokumentas, pagal CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktą tai yra vykdytinas dokumentas. Pagal CPK 18 straipsnį pareiškėja privalėjo pateikti teismo sprendimą kredito įstaigoms ir darbovietei dėl arešto panaikinimo lėšoms. Nekilnojamojo turto ar kito registruojamo turto areštas automatiškai panaikinamas teismui įsiteisėjusį sprendimą perdavus Turto arešto aktų registrui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 21 d. nutartimi pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų tenkino – įpareigojo antstolę N. Š. panaikinti priverstinio vykdymo priemones, pritaikytas vykdomojoje byloje Nr. 0033/12/00755, vykdant Vilniaus miesto1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-12753-864/2012. Teismas nurodė, kad, esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdęs antstolis privalo panaikinti ir vykdymo procese jo pritaikytas priverstinio vykdymo priemones. Sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nelaikytinas vykdomuoju dokumentu ar vykdytinu dokumentu, kurio pagrindu gali būti pradedamas savarankiškas vykdymo procesas. Teismo sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindu joks išieškojimas nėra vykdomas, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos, tęsiant teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo procesą pagal vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas. Teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grąžinimas po įvykdymo ją išdavusiai institucijai vykdymo proceso neužbaigia, nes šiuo atveju antstolio pritaikytos priverstinio vykdymo priemonės, dėl kurių skolininkas patiria atitinkamų suvaržymų, lieka galioti, o išieškotas turtas ir lėšos nėra paskirstomi. Kadangi įstatyme nenustatyta specialios teismo nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdymo tvarkos, tai teismas sprendė, kad tokios nutartys vykdomos vadovaujantis bendrosiomis vykdymo procesą reglamentuojančiomis teisės normomis. Kadangi teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo nurodytas areštuojamas turtas, o pavesta antstoliui surasti ir aprašyti skolininko turtą bei lėšas, tai, teismo teigimu, visos vykdant teismo nutartį antstolio pritaikytos priverstinės vykdymo priemonės turi būti panaikintos jas pritaikiusio antstolio (CPK 675 straipsnio 2 dalis, 629 straipsnio 2 dalis).

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal antstolės atskirąjį skundą, 2015 m. vasario 13 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad antstolės pareiga buvo surasti areštuotiną turtą ir jį aprašyti nurodant, jog turtas areštuotas taikant laikinąsias apsaugos priemones ir galioja iki išieškojimo į areštuotą turtą nukreipimo ar kitokio teismo patvarkymo. Jeigu antstolė nebūtų nurodžiusi, kad patvarkymai galioja iki visiško jų įvykdymo ar atskiro antstolio patvarkymo, pareiškėja arešto panaikinimo klausimu būtų turėjusi galimybę tiesiogiai darbdaviui ar bankui pateikti įsiteisėjusio sprendimo, kuriame yra nurodymas panaikinti teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kopiją. Tačiau nagrinėjamu atveju antstolė sudarė tokias sąlygas, kad be jos priimtų patvarkymų atšaukimo asmuo, kurio turtas yra areštuotas, pateikęs teismo sprendimą, arešto panaikinti negali. Dėl to antstolė privalėjo atšaukti areštą neskaičiuodama savo finansinių sąnaudų, kurias ji patyrė dėl nepagrįstai išplėstų nurodymų aprašant areštuotą turtą pagal teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu antstolė N. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį ir priimti naują nutartį – pareiškėjos I. N. skundą dėl antstolio veiksmų atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai pažeidė CPK 586 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra šiame skyriuje nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis (o ne vykdytinas) dokumentas, taip pat CPK 586 straipsnio 2 dalį, pagal kurią be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama. Dėl šios priežasties kasatorė teigia, kad CPK 586 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas vykdymo procese – be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus yra draudžiama (taigi ir be vykdomosios bylos), o teismo sprendime dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nėra nurodyta, kad nutartis pavedama vykdyti antstoliui. Anot kasatorės, tai reiškia, kad, esant įvykdytai ir užbaigtai vykdomajai bylai, antstolis neturi jokio teisinio pagrindo surašyti kokius nors procesinius dokumentus – patvarkymus, neturėdamas vykdomojo dokumento ir vykdomosios bylos. Taigi teismo sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nėra vykdomasis dokumentas pagal CPK 587 straipsnį. Areštas nekilnojamajam turtui ar kitam registruotinam kilnojamajam turtui panaikinamas, kai teismas įsiteisėjusį sprendimą perduoda Turto arešto akto registrui, ir nėra reikalingas joks atskiras antstolio patvarkymas, ir tokie patvarkymai nėra rašomi, o juridiniai asmenys (kredito įstaigos, darbovietė ir kt.) privalo vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą (nutartį) dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tiesiogiai (CPK 18 straipsnis), t. y. pačiu teismo sprendimu (nutartimi), kuris yra aukštesnės galios, yra panaikinami visi turto areštai ir antstolio surašyti patvarkymai dėl turto arešto, todėl atskiras patvarkymas dėl turto arešto panaikinimo nebereikalingas. Būtent tokia laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto – panaikinimo procedūra yra susiklosčiusi praktikoje bei, pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą (nutartį) dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, tretieji asmenys (bankai, darbovietė ir kt.) panaikina turto areštus. Taigi teismo sprendimas (nutartis) dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo yra ne vykdomasis, o vykdytinas dokumentas, kurį pagal CPK 18 straipsnį turi vykdyti ne tik išimtinai antstoliai, bet visi asmenys. Sprendimų vykdymo instrukcijos 2 lentelės 7 punkte yra nustatytas vykdymo išlaidų, patiriamų taikant laikinąsias apsaugos priemones, dydis, tačiau nėra nustatyta jokių vykdymo išlaidų už laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdymą. Taigi, nutartys ar teismo sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo nėra laikomi vykdomaisiais dokumentais ir antstoliai neturi pareigos jų vykdyti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad, antstolės patvarkyme esant nurodymui, jog patvarkymas areštuoti turtą galioja iki visiško jo įvykdymo ar atskiro antstolio patvarkymo, antstolei patvarkymų neatšaukus, negalima panaikinti arešto. Tokia teismo išvada prieštarauja CPK 586–587 straipsniams, 584 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 631 straipsnio 6 daliai, 632 straipsnio 1 dalies 1 punktui, t. y. antstolė neturi jokio teisinio pagrindo, nesant vykdomojo dokumento ir vykdomosios bylos bei esant jau užbaigtai vykdomajai bylai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, surašyti patvarkymų. Vien tai, kad patvarkymuose nurodyta, jog jie galioja iki visiško jo įvykdymo ar atskiro antstolio patvarkymo, nereiškia, kad, teismui pačiam priėmus sprendimą (nutartį) dėl laikinųjų apsaugos panaikinimo, būtinas toks patvarkymas dėl turto arešto panaikinimo. Pagal CPK 18 straipsnio ir 152 straipsnio 2 dalies prasmę nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdomos, kai įsiteisėja. Tai iš esmės atitinka vykdytino dokumento pagal CPK 584 straipsnį teisinį statusą, kuris skiriasi nuo vykdomųjų dokumentų (CPK 587 straipsnis, 586 straipsnio 2 dalis) teisinio statuso – vykdymo per antstolius. Be to, pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnį antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas, bet ne visiems asmenims vienodai privalomą vykdytinų dokumentų vykdymą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja prašo atmesti antstolės kasacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas argumentais, kad vykdomuosius dokumentus išvardija CPK 587 straipsnis, kuriame nėra nustatytas baigtinis vykdomųjų dokumentų sąrašas, todėl vykdomieji dokumentai yra ir kiti institucijų, taip pat teismų ir pareigūnų sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurie pagal įstatymus vykdytini CPK VI dalyje nustatyta tvarka. Nutartis panaikinti laikinąją apsaugos priemonę vykdoma, kai ji įsiteisėja, o tokias nutartis teismo antstolis vykdo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, t. y. pati nutartis yra vykdytinas dokumentas (CPK 152 straipsnio 2, 6 dalys, 584 straipsnis). Taigi teismo nutartis, kuria buvo panaikinta laikinoji apsaugos priemonė, pati savaime yra vykdomasis dokumentas, todėl remiantis ja vykdomasis raštas negali ir neturi būti išduodamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-518/2004). Taigi ir tokios nutarties išdavimui netaikomi CPK 646 straipsnio reikalavimai. Be to, pagal CPK 675 straipsnio 3 dalį ir Sprendimų vykdymo instrukcijos 4 punkto 2 dalį, 12 punkto 3 dalį teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra vykdomasis dokumentas, todėl pagal ją vykdomasis raštas neišduodamas. CPK 587 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo nutartys ir institucijų ir pareigūnų nutarimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra vykdomieji dokumentai. Teismo nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, vienos priemonės pakeitimo kita arba jos panaikinimo pati savaime yra ir turi būti laikoma vykdomuoju dokumentu, todėl šios nutarties pagrindu vykdomasis raštas nėra išduodamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis D. B. v. AB,,Krašto projektai” ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTMvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-393/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-393/2006">3K-3-393/2006</a>). Be to, vykdymo procesą detaliai reglamentuoja įstatymas, todėl antstolio vykdymo veiksmai yra teisėti tik jei atliekami laikantis įstatymo nustatytos vykdomųjų veiksmų atlikimo tvarkos. Taigi vykdymo procesui galioja teisėtumo principas, reiškiantis, kad antstolis privalo veikti teisėtai, neviršyti jam teisės aktų suteiktų įgalinimų (CPK 585 straipsnio 3 dalis) ir laikytis CPK bei Sprendimų vykdymo instrukcijos reikalavimų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo sprendimo, kuriuo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, vykdymo

Pagal CPK normas vykdytinų dokumentų sąrašas pateiktas CPK 584 straipsnyje. Jiems, be kitų, priskiriami teismo ir arbitražo sprendimai, nutartys, nutarimai ir įsakymai civilinėse bylose, taip pat bylose dėl administracinių teisinių santykių (CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal CPK 586 straipsnio 1 dalį vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Vykdomųjų dokumentų sąrašas išdėstytas CPK 587 straipsnyje. Iš CPK 584 ir 587 straipsnių turinio matyti, kad įstatymų nustatytais atvejais vykdytinas dokumentas kartu yra ir vykdomasis dokumentas, suteikiantis antstoliui teisę atlikti vykdymo veiksmus. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti teismo įsakymai, nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 584 straipsnio 1 dalis, 587 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Be tiesiogiai CPK 587 straipsnyje išvardytų atvejų, teismo sprendimai ir nutartys gali būti laikomi vykdomaisiais dokumentais kitais įstatymų įtvirtintais atvejais (CPK 587 straipsnio 3 punktas).

Kitais atvejais teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutarimams vykdyti išduodamas vykdomasis dokumentas – vykdomasis raštas (CPK 587 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 646–649 straipsniai). Tačiau vykdomasis raštas išduodamas ne dėl visų teismo priimtų procesinių sprendimų, o tik dėl tokių, kuriems gali būti taikomi priverstinio vykdymo veiksmai. Priverstinai vykdytinų sprendimų rezultatas pasiekiamas tik tada, kai atsakovas atlieka veiksmus, kuriuos atlikti jį įpareigoja teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje. Todėl šie sprendimai, kai atsakovas jų nevykdo gera valia, išieškotojui pateikus vykdomąjį dokumentą vykdomi antstolio, taikant priverstinio vykdymo priemones. Priverstinai vykdytini sprendimai yra, pavyzdžiui, sprendimai pagal ieškinius dėl priteisimo, dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus ir kt. Kiti teismo sprendimai teisinį efektą sukelia savaime, jiems nereikia taikyti priverstinių vykdymo priemonių, pavyzdžiui, teismo sprendimai dėl pripažinimo. Tokiu sprendimu pažeista subjektinė teisė apginama konstatuojant, kad ieškovas turi tam tikrą teisę. Taigi, priverstinis teismo sprendimų vykdymas yra tik viena iš teismo sprendimų įgyvendinimo formų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nepriklausomai nuo to, ar teismo sprendimas vykdytinas priverstinai, ar tokio vykdymo nereikalaujantis, bet kuris įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis ar įsakymas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ar juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Įsiteisėjusį teismo sprendimą privalo vykdyti visi asmenys: tiek dalyvavę nagrinėjant bylą, tiek ir nedalyvavę. Įsiteisėję teismo sprendimai yra privalomi nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. liepos 10 d. nutartimi nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, be kitų, areštuoti pareiškėjos turtą, o jo nesant – lėšas, uždraudžiant jomis disponuoti. Kadangi nutarties priėmimo dieną teismui nebuvo žinoma, kiek ir kokio turto turi pareiškėja, todėl surasti ir aprašyti turtą pavesta ieškovės pasirinktam antstoliui. Ieškovė toje byloje kreipėsi į antstolę N. Š.; ši, vykdydama teismo nutartį, priėmė patvarkymus sustabdyti lėšų išmokėjimą iš banko sąskaitų bei patvarkymus dėl išskaitų iš darbo užmokesčio. 2014 m. sausio 7 d. patvarkymu vykdomoji byla užbaigta ir vykdomasis dokumentas grąžintas teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinys atmestas ir 2012 m. liepos 10 d. teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintos, sprendimas įsiteisėjo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju teismo sprendimas, kuriuo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, nereikalauja antstolio atliekamų priverstinio vykdymo veiksmų. Teismo sprendimu panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, išnyko pagrindas taikyti antstolio patvarkymais nustatytus apribojimus pareiškėjos turtui. CPK 18 straipsnio prasme toks sprendimas yra privalomas subjektams, kurių dispozicijoje esančių lėšų išmokėjimas buvo laikinai sustabdytas. Gavę įsiteisėjusį teismo sprendimą (nutartį), kuriuo laikinosios apsaugos priemonės panaikintos, tokie subjektai turi nebetaikyti lėšoms apribojimų, nustatytų antstolio patvarkymais, padarytais vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo. Vien ta apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, jog patvarkymuose jų (patvarkymų) galiojimas nesusietas su laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimu teismo sprendimu ar nutartimi (beje, tais atvejais, kai ieškinys tenkinamas, laikinosios apsaugos priemonės galioja iki sprendimo įvykdymo – CPK 150 straipsnio 2 dalis), negali lemti būtinybės atlikti kokius nors vykdymo veiksmus. Tais atvejais, kai laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas baigiasi teismui atmetus ieškinį, pagrindas panaikinti suvaržymus, taikytus asmens turtui, yra teismo sprendimas. Nagrinėjamu atveju antstolės patvarkymuose aiškiai nurodyta, kokią teismo nutartį vykdant pritaikyti apribojimai, iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimo taip pat suprantama, kokia nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės naikinamos, todėl nėra kliūčių įgyvendinti teismo sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kaip tai nurodyta CPK 18 straipsnyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad, iškilus kokiems nors neaiškumams dėl taikytų apribojimų pagrindo, apimties ar pabaigos, pavyzdžiui, nesant pakankamos informacijos, kokios teismo nutarties pagrindu pritaikyti atitinkami apribojimai ar pan., teismo antstolis, vykdęs nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi vykdyti bendradarbiavimo pareigą ir tiek asmeniui, kurio turtui buvo taikyti teismo nustatyti apribojimai, tiek subjektui, vykdžiusiam antstolio patvarkymus, teikti reikalingą informaciją ar atlikti kitokius būtinus veiksmus. Taip elgtis antstolį įpareigoja Antstolių įstatymo 3 straipsnis, nustatantis antstolio veiklos principus, pagal kuriuos antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis kooperacijos ir demokratiškumo principais, imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdami kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų, bei CPK 634 straipsnio 2 dalis, pagal kurią antstolis privalo aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus.

Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, išskyrus pareiškėjos teiginius, apie tai, kad pareiškėja būtų kreipusis į institucijas, kuriose yra jai priklausančios lėšos, ir disponavimas kuriomis buvo apribotas antstolės patvarkymu, ir kad jai būtų atsisakyta šias lėšas išmokėti. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamomis teismų nutartimis įpareigojimai antstolei panaikinti patvarkymus, priimtus vykdant Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nustatyti nesant tam teisinio pagrindo. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias vykdymo procesą, dėl to priėmė neteisėtas nutartis, kurios naikintinos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o pareiškėjos skundas dėl antstolio veiksmų atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 3,53 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus antstolės kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos valstybei iš pareiškėjos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad kasatorė 2015 m. birželio 19 d. už kasacinio skundo parengimą advokatui sumokėjo 847 Eur, šių išlaidų atlyginimą prašo priteisti iš pareiškėjos. Prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.14 punkte nurodyto dydžio, todėl priteistina iš pareiškėjos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį panaikinti.

Priimti naują sprendimą. Pareiškėjos I. N. skundą dėl antstolio veiksmų atmesti.

Priteisti antstolei N. Š. iš pareiškėjos I. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 847 (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis) Eur išlaidų už advokato pagalbą kasaciniame teisme.

Priteisti valstybei iš pareiškėjos I. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,53 Eur (tris Eur 53 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Vincas Verseckas