Civilinė byla Nr. 3K-3-444/2014
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-02935-2012-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 77.4.3; 114.4; 114.11 (S)
2014 m. spalio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo W. M. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimų peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo W. M. M. ieškinį atsakovei I. R. dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo, institucija, teikianti išvadą, – Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliamas teisės normų, reglamentuojančių tėvų bendravimą su vaiku ir dalyvavimą jį auklėjant, aiškinimo ir taikymo klausimas.
Ieškovas prašė nustatyti bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką: 1. ieškovas bendrauja su sūnumi kiekvienais metais iki vaiko pilnametystės laikotarpiais nuo liepos 1 d. iki liepos 31 d., vaikui atvykstant pas jį į Jungtinę Karalystę. 2. Atsakovė turi užtikrinti vaiko atvykimą į Jungtinę Karalystę šios tvarkos 1 punkte numatytam bendravimui ne vėliau kaip iki kiekvienų metų liepos 1 d. Vaiko ir tėvo bendravimas prasideda tėvo ir motinos sutartoje vietoje Jungtinėje Karalystėje, o jei dėl tokios vietos nesusitariama, – Londono Lutono oro uoste. Ieškovas užtikrina vaiko grįžimą į Lietuvos Respubliką ne vėliau kaip iki liepos 31 d. ir perduoda jį atsakovei šalių sutartoje vietoje, o šalims nesusitarus – Rygos oro uoste. 3. Ieškovas apmoka vaiko kelionės išlaidas į Jungtinę Karalystę ir atgal. Iki vaikas sulauks 14 metų tėvas apmoka ir motinos ar vieno iš asmenų lydinčių vaiką kelionės išlaidas iki Jungtinės Karalystės ir atgal pagal pateiktus dokumentus, tačiau šios išlaidos vieną kartą negali viršyti 1000 Lt. Tėvas nemoka motinos ar kitų asmenų gyvenamosios vietos nuomos ir kitų išlaidų, susijusių su bendravimo su vaiku užtikrinimu. 4. Tėvas taip pat bendrauja su vaiku: 4.1. Nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m. sausio 7 d.; 4.2. Nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. sausio 7 d.; 4.3 Nuo 2017 m. gruodžio 23 d. iki 2018 m. sausio 7 d.; 4.4. Nuo 2019 m. gruodžio 23 d. iki 2020 m. sausio 7 d.; 4.5. Nuo 2021 m. gruodžio 23 d. iki 2022 m. sausio 7 d.; 5. Tėvo bendravimui su vaiku pagal šios tvarkos 4 punktą mutatis mutandis taikomi šios tvarkos 2 ir 3 punktai. 6. Tėvas bendrauja su vaiku per vaiko pavasario ir rudens atostogas. Šiuo laikotarpiu tėvas turi teisę paimti vaiką iš motinos gyvenamosios vietos iki 7 parų ir su vaiku būti jo pasirinktoje vietoje Lietuvos Respublikos arba Latvijos Respublikos teritorijoje. Jeigu vaikui nepriklauso rudens ir (ar) pavasario atostogos, tėvas su vaiku bendrauja nuo lapkričio 1 d. iki lapkričio 7 d. ir nuo balandžio 1 d. iki balandžio 7 d. 7. Visais šioje tvarkoje numatytais atvejais tėvas su vaiku bendrauja nedalyvaujant motinai. 8. Motina raštu informuoja tėvą per tris dienas, jeigu vaikui atsiranda sveikatos problemų ir (ar) taikomas ambulatorinis ar stacionarus gydymas.
Ieškovas nurodė, kad iki 2008 m. gruodžio 23 d. jis ir atsakovė gyveno Jungtinėje Karalystėje, o nuo 2009 m. kovo mėn. – Lietuvoje. (duomenys neskelbtini) Jungtinėje Karalystėje jiems gimė sūnus J. - D. R. – M. Su atsakove jie tvarkė bendrą ūkį, kartu prižiūrėjo ir auklėjo savo sūnų. Pablogėjus sveikatai, ieškovas vienas išvyko gydytis į Jungtinę Karalystę, nes atsakovė atsisakė vykti kartu. Atsakovei likus gyventi su vaiku Lietuvoje, Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu iš ieškovo priteisė nepilnamečiam sūnui materialinį išlaikymą. Ieškovo teigimu, atsakovė daugiau kaip dvejus metus trukdo jam bendrauti su sūnumi, neteikia jokios informacijos apie jį, neleidžia su juo susitikti, ignoruoja telefonų skambučius ir SMS žinutes, su atsakove susitarti gražiuoju nepavyko.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, nustatė ieškovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi J.-D. R. –M. tvarką:
1) iki 2013 metų gruodžio 31 d. tėvas gali netrukdomai bendrauti su vaiku kitoje valstybėje tik dalyvaujant vaiko motinai (ieškovei). Tuo atveju, jeigu tėvas atvyksta į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip vienos savaitės laikotarpiui, vaikas praleidžia (gyvena) su tėvu jo gyvenamojoje vietoje;
2) motina įpareigojama netrukdyti tėvui ir sūnui netrukdomai bendrauti telefonu ir internetu bei kasmet, pradedant nuo 2014 metų, išleisti jį pas tėvą, atsižvelgiant į paties vaiko norą, šv. Velykų, šv. Kalėdų, Naujųjų metų šventėms (poriniais kalendoriniais metais – pas tėvą, neporiniais – pas motiną), vaiko pasirinkimu pusę žiemos ir pavasario, rudens mokyklos atostogų ir vieną mėnesį (pasirinktinai) vasaros mokyklos atostogų praleisti (gyventi) kartu su tėvu jo gyvenamojoje vietoje;
3) visais atvejais tėvas, ketindamas atvykti į Lietuvą ir turėdamas tikslą bendrauti su vaiku, privalo prieš penkias dienas pranešti apie savo atvykimą ir išvykimą;
4) tėvas, norėdamas pasiimti vaiką su savimi į kitą šalį, privalo prieš dvi savaites informuoti apie tai vaiko motiną raštu;
5) ieškovas vaiką paima ir grąžina į atsakovės gyvenamąją vietą;
6) vaiko kelionės išlaidas abu tėvai dengia lygiomis dalimis;
7) esant nenumatytoms ir nuo šalių valios nepriklausančioms aplinkybėms, šalių sutarimu gali būti keičiama nustatyta bendravimo tvarka.
Teismas, atsižvelgdamas į Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą, kad tėvo ir vaiko santykius reikia atkurti palaipsniui, teismo psichologinės–psichiatrinės ekspertizės išvadą, jog vaiko išvykimas iš nuolatinės gyvenamosios vietos yra galimas, jei abi šalys jį tam paruoštų, dėl reto fizinio kontakto, betarpiško bendravimo su tėvu, vaikui reikalingas papildomas laikas prie jo priprasti, tačiau bendravimas su tėvu reikalingas tolimesnei vaiko raidai, remdamasis šalių paaiškinimais, nustatė, kad iki 2013 metų pabaigos bendravimas galimas neišvykstant vaikui į kitą šalį be motinos, tačiau suteikiant ilgesnį bendravimo laikotarpį tėvui esant Lietuvoje. Šiuo laikotarpiu abu tėvai privalo siekti, kad vaikas patirtų kuo mažiau streso, adaptacijos sunkumų, todėl turi teisę pasinaudoti psichologo konsultacijomis, stengtis neįtraukti vaiko į suaugusiųjų konfliktus. Tam, kad šalys ir vaikas išvengtų nesusipratimų, teismas nurodė, jog tikslinga nustatyti protingą laikotarpį, per kurį ieškovas informuotų atsakovę apie savo atvykimą į Lietuvą ir ketinimą išvykti į kitą šalį. Abu tėvai turi vienodas teises ir pareigas bendraujant su vaiku, todėl kelionės išlaidas jie taip pat turi dengti lygiomis dalimis. Teismo vertinimu, nustatoma bendravimo tvarka nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra optimaliausia, geriausiai užtikrinsianti vaiko bei ieškovo teises ir teisėtus interesus. Teismas atmetė ieškovo reikalavimus įpareigoti atsakovę skatinti vaiką pasveikinti jį Tėvo dienos proga, pateikti duomenis apie vaiko problemas, nes šiuos siekius ieškovas gali įgyvendinti pats netrukdomai ir nepriklausomai nuo atsakovės. Teismas atmetė ieškovo prašymą priteisti papildomas bylinėjimosi išlaidas, konstatavęs, kad jos nepriskiriamos prie būtinų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų CPK 88 straipsnyje nustatyta tvarka.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies, nustatė ieškovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarką taip:
1) tėvui atvykus į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip vienos savaitės laikotarpiui, vaikas praleidžia (gyvena) su tėvu jo nurodytoje gyvenamojoje vietoje adresu: Kėdainiai, Putinų g. 15-1, tam, kad galima būtų užtikrinti vaiko grąžinimą motinai nakčiai, kilus vaiko baimių ar kitaip reaguojant į aplinkybę, jog reikia miegoti kitoje vietoje;
2) pradedant nuo 2014 metų vaikas kartu su tėvu Lietuvos Respublikoje leidžia šv. Velykas (dvi dienos), Kūčias ir šv. Kalėdas (gruodžio 24-26 d.), paskutiniąją metų dieną (gruodžio 31 d.) bei Naujuosius Metus (sausio 1 d.) (poriniais kalendoriniais metais – pas tėvą, neporiniais – pas motiną) bei pusę žiemos ir pavasario, rudens mokyklos atostogų ir vieną mėnesį (pasirinktinai) vasaros mokyklos atostogų;
3) visais atvejais tėvas, ketindamas atvykti į Lietuvą ir turėdamas tikslą bendrauti su vaiku, privalo prieš penkias dienas pranešti atsakovei apie savo atvykimą ir išvykimą;
4) motina netrukdo tėvui ir sūnui bendrauti telefonu ir internetu bei kitomis komunikacijos priemonėmis;
5) ieškovas nepilnametį vaiką paima ir grąžina į atsakovės gyvenamąją vietą;
6) esant nenumatytoms ir nuo šalių valios nepriklausančioms aplinkybėms, bendru šalių sutarimu nustatyta bendravimo tvarka gali būti keičiama.
Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, visiškai nevertino Jungtinės Karalystės Lincolno grafystės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimo, kuriuo buvo nustatytos aplinkybės dėl smurto prieš atsakovę naudojimo bei nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Be to, teisėjų kolegijos teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka motyvuojamosios dalies: nors teismo sprendime nurodoma, kad staigus vaiko išsiskyrimas su motina ilgesniam laikotarpiui, kelionės į kitą šalį gali jam sukelti psichologinį nestabilumą, dėl ko reikalingas adaptacinis laikotarpis, sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatytas netrukdomas tėvo bendravimas su vaiku ir kitoje valstybėje. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas tėvo bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką, iš esmės rėmėsi tik CK 3.170 straipsnyje įtvirtintomis principinėmis nuostatomis, jog negyvenantis kartu su vaiku tėvas turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, tačiau, nustatydamas maksimalią tėvo bendravimo su vaiku tvarką, teismas iš esmės nesiaiškino, ar ieškovo pasiūlyta tvarka atitinka vaiko interesus, ar dėl vaiko amžiaus ir jo sveikatos būklės realiai bus galima įgyvendinti priimtą teismo sprendimą, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovo reikalavimas. Pagal CK 3.177 straipsnio nuostatas teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus, šie norai turi būti vertinami atsižvelgiant į tai, ar jie atitinka vaiko interesus (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams, kuriuos kiekvienoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. V. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-49/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-49/2009">3K-3-49/2009</a>). Teisėjų kolegija vertino, kad šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, jog vaikui diagnozuotas specifinis mišrus raidos sutrikimas, mišrus emocijų ir elgesio sutrikimas, dėmesio ir aktyvumo sutrikimas. Teisėjų kolegija rėmėsi Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadomis, kad: vaikas dar negali išreikšti savarankiškos nuomonės dėl bendravimo su ginčo šalimis nustatymo tvarkos; vaikas teigia mylintis abu tėvus, norintis bendrauti su tėvu, tačiau nenorintis vykti į kitą šalį jo aplankyti; vaiko pateikiami argumentai neatitinka jo amžiaus, protinio išsivystymo bei sudėtingų situacijų suvokimo lygio, pateikiami atsakymai atspindi suaugusiųjų konfliktinės situacijos niuansus, jų baimes, reiškiamą pyktį vienas kito atžvilgiu; abu tėvai vaikui yra reikšmingi asmenys, tačiau dėl reto fizinio kontakto, betarpiško bendravimo su tėvu trūkumo stebimas sumišimas, pasimetimas, nežinojimas, kaip elgtis, todėl reikalingas papildomas laikas, kad vaikas priprastų prie tėvo buvimo šalia, nurimtų, geriau susikauptų, tikslingiau dalyvautų bendroje veikloje; vaiko išvykimas iš nuolatinės gyvenamos vietos yra galimas, jei abi šalys jį tinkamai tam paruoštų, t. y. vaikui svarbu jausti kuo mažiau nerimo, baimės dėl to, jog jis terminuotam laikui skiriasi su motina, o tėvui svarbu sukurti tokias vaiko sutikimo sąlygas, jog, ilgą laiką nebuvęs kitoje aplinkoje, vaikas jaustųsi saugiai, patirtų kuo mažiau adaptacijos sunkumų; siekiant įvykdyti šias sąlygas, rekomenduojamos psichologo konsultacijos abiem šalims. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė palaikė ekspertų poziciją, tam pritarė ir atsakovė, teigdama, jog vaikas nori važiuoti pas tėvą, tačiau nori miegoti namuose. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas šiuo metu negali išsivežti vaiko iš Lietuvos. Be to, teisėjų kolegija pabrėžė, kad vertinant byloje esančių duomenų visumą svarbus yra Jungtinės Karalystės Lincolno grafystės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimas, iš kurio matyti, kad: vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina ir šiai suteiktas leidimas išgabenti vaiką už Anglijos ir Velso jurisdikcijos ribų; nustatyta ieškovo bendravimo tvarką, nurodant, kad ieškovas gali gauti tik informaciją apie vaiko raidą; W. M. M. yra oficialiai pasižadėjęs negrasinti ir nenaudoti smurto prieš vaiko motiną. Teisėjų kolegija kritiškai įvertino ieškovo paaiškinimus apie tai, kad Jungtinės Karalystės Lincolno grafystės teismas neva tik prevenciškai pareikalavo iš ieškovo pirmiau nurodyto oficialaus pasižadėjimo, pažymėjo, jog apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovė patvirtino priešingas aplinkybes, paaiškindama, kad ieškovas ją terorizuoja jau ketverius metus, tris kartus buvo išėjusi iš namų su vaiku dėl smurto, bet grįždavo ieškovui pažadėjus pasitaisyti, ieškovas grasinęs išsivežti vaiką, šiuo metu ieškovas grasina telefonu, todėl atsakovė jo bijanti. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog smurto (fizinio ar psichologinio) grėsmė išnyko, taip pat pažymėjo, jog atsakovė nurodė, kad ateityje, vaikui pripratus, ji neprieštarautų, jog sūnus būtų bendravimo laikui išvykęs į Angliją, tačiau apmokėti sūnaus kelionės išlaidų, pati vykti kartu su juo negalinti dėl savo užimtumo ir finansinių priežasčių. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovas gali prašyti bendravimo su vaiku tik Lietuvos valstybėje, ir, išklausęs šalių paaiškinimus bei ištyręs kitus duomenis, atitinkamai nustatė ieškovo bendravimo su šalių nepilnamečiu vaiku tvarką. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad mažametį vaiką ir jo motiną sieja ypač stiprūs emociniai ryšiai, motina yra natūralus ir svarbiausias mažamečio vaiko socialinis partneris, todėl mažamečiam vaikui yra reikalinga didesnė motinos globa ir tai nėra asmenų lyčių lygybės įstatymui principo pažeidimas, taip tik geriau užtikrinami vaiko interesai. Vaiką išvežus pas tėvą į kitą šalį, jis patektų į jam nežinomą aplinką, kas gali turėti tiesioginės įtakos jo sveikatai. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo priteisti ieškovo naudai jo patirtų papildomų bylinėjimosi išlaidų (1 606 Lt už kelionę lėktuvu, 720 Lt gyvenamosios vietos išlaidų, 2192,89 Lt negauto darbo užmokesčio), nes jos nepriskiriamos prie būtinų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų CPK 88 straipsnio nustatyta tvarka.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimo dalį dėl išlygos, kad vaiko ir tėvo bendravimas turi vykti atsižvelgiant į paties vaiko norą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad „maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principas (CK 3.175 straipsnio 2 dalis) nustatant bendravimo tvarką reiškia, jog tėvui (motinai), negyvenančiam kartu su vaiku, neturi būti daromi apribojimai bendrauti su vaiku (vietos, būdo, sąlygų ir pan.), jeigu jie nereikalingi vaiko interesams apsaugoti. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką“ (2003 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. U. v. G. U., bylos Nr. 3K-3-1176/2003, 2005 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-242/2005). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs ir sąlygas, kurioms esant pateisinamas minimalaus bendravimo nustatymas, t. y. jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (2005 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-242/2005). Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas bendravimą su vaiku tik Lietuvoje, apribojo bendravimą labiau, nei tai yra reikalinga vaiko interesams apsaugoti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į galinčius kilti kasatoriaus ir jo vaiko bendravimo sunkumus, nustatė adaptacinį periodą, t. y. nustatė skirtingą bendravimo su vaiku tvarką iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir po šio laikotarpio; iš pradžių bendravimas turėjo vykti tik Lietuvoje, sustiprinant tėvo ir vaiko tarpusavio ryšius, o vėliau, atsižvelgiant į ekspertų išvadas, numatyta kasatoriaus teisė su vaiku vykti ir į užsienio šalį. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas pervertino vaiko raidos sutrikimų reikšmę, be to, nenustatė konkretaus adaptacinio laikotarpio.
2. Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Jungtinės Karalystės Lincolno grafystės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimu bei besąlygiškai tikėjo atsakovės paaiškinimais dėl smurto prieš ją vartojimo. Dėl to teismas, spręsdamas dėl tariamo kasatoriaus smurto, nesilaikė reikalavimo atitinkamas išvadas pagrįsti įrodymais. Be to, kasatorius pažymėjo, kad šioje byloje sprendžiamas ne kasatoriaus ir atsakovės tarpusavio santykių, o bendravimo su sūnumi klausimas, todėl apeliacinės instancijos teismas aiškinosi aplinkybes, neturinčias reikšmės bylai išspręsti.
3. Dėl draudimo priimti sąlyginius sprendimus. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas išlygą, kad atsakovė vaiką privalo išleisti pas kasatorių atsižvelgiant į paties vaiko norą, pažeidė CPK 267 straipsnyje įtvirtintą draudimą priimti sąlyginius sprendimus. Šiuo atveju teismas atsakovės pareigą išleisti sūnų pas kasatorių susiejo su sąlyga – paties vaiko noru, kurį nežinia kaip reikėtų nustatyti ir įvertinti. Kasatoriaus nuomone, atsakovė ir jos motina piktybiškai formuoja vaiko nusistatymą prieš tėvą, šią aplinkybę patvirtino teismo atlikta psichologinė ekspertizė. Taigi formalus vaiko atsisakymas gali būti panaudotas kaip pretekstas neleisti kasatoriui bendrauti su sūnumi. Pabrėžtina, kad nustatant vaiko interesus būtina atsižvelgti į jo norą, tačiau tai nėra vaiko interesų turinį nulemianti aplinkybė. Vaiko interesas bendrauti su abiem tėvais yra preziumuojamas ir jo papildomai įrodinėti nereikia. Kasacinio teismo praktikoje laikoma, kad net aiškiai išreikštas vaiko nenoras bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu, nulemtas kito iš tėvų, nėra pagrindas apriboti skyrium gyvenančio tėvo ir vaiko bendravimą (2007 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. N. Ž., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-123/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-123/2007">3K-3-123/2007</a>). Dėl nurodytų priežasčių būtina panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos antro punkto išlygą ir nustatyti besąlyginį atsakovės įpareigojimą.
4. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kasatorius, remdamasis CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktu, teigia, kad teismai nepagrįstai atsisakė jo naudai priteisti 4518,89 Lt bylinėjimosi išlaidų (lėktuvo bilietai, nakvynės išlaidos, negautas darbo užmokestis). Jis nurodo, kad tam, jog galėtų tinkamai apginti savo interesus, turėjo vykti į Lietuvą į bylos nagrinėjimą, todėl nurodytos patirtos išlaidos ir negautos pajamos priskirtinos būtinosioms bylinėjimosi išlaidoms CPK 88 straipsnio prasme.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Atsakovės teigimu, kasatorius iš esmės kelia fakto, o ne teisės taikymo klausimą. Atsakovė pabrėžė, kad nei ji, nei jos motina nedaro neigiamos įtakos vaiko nuomonei apie tėvą, nesiekia išgauti formalų vaiko nenorą bendrauti su kasatoriumi. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kasatoriaus bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką, pagrįstai įvertino teisiškai reikšmingus faktus, pirmiausia, vaiko norą, jo prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, atsižvelgė į jo sveikatos būklę. Teismas konstatavo, kad vaikui priprasti prie tėvo reikalingas papildomas laikas, o išsiskyrimas su motina ilgesniam laikui, kelionės į kitą šalį gali jam sukelti psichologinį nestabilumą. Atsakovės nuomone, bylą nagrinėjusių teismų sprendimai yra teisėti ir jų naikinti ar keisti nėra pagrindo.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės normų, reglamentuojančių skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymą, aiškinimo ir taikymo.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintas vienas pagrindinių šeimos teisės principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Pagal CK 3.155 straipsnį tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvai, auklėdami vaikus, turi lygias teises ir pareigas savo vaikams, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium (CK 3.156 straipsnis). Tėvams nesutariant dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, teismas gali nustatyti bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką (CK 3.170 straipsnio 4 dalis). Teismas, nustatydamas skyrium gyvenančio vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarką, pirmiausia turi atsižvelgti į vaiko interesus ir, jei tai neprieštarauja vaiko interesams, gali nustatyti skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai galimybę maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką; minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tada, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas, jei dažni susitikimai ir bendravimas su antruoju iš tėvų traumuoja vaiką psichologiškai, neatitinka vaiko individualių interesų, norų ir pažiūrų, daroma įtaka vaiko brandai ir pasaulėžiūrai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-242/2005). Vaikų interesų patenkinimą turi užtikrinti abu tėvai nepriklausomai, ar jie gyvena kartu su vaikais ar skyriumi. Tėvas (motina), su kuriuo pasilieka gyventi vaikai po santuokos nutraukimo, įgyja papildomų pareigų, iš kurių viena svarbiausia – užtikrinti vaikų bendravimą su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikai negyvena.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą nurodęs, kad tėvo (motinos) ir vaiko mėgavimasis vienas kito draugija yra esminė šeimos gyvenimo dalis netgi tais atvejais, kai tėvų tarpusavio santykiai nutrūko (žr. Keegan v. Ireland, 26 May 1994, par. 50, Series A no. 290; Diamante and Pelliccioni v. San Marino, no. 32250/08, 27 September 2011, par. 170). Vis dėlto nacionalinių valdžios institucijų pareiga imtis priemonių palengvinti kartu negyvenančio tėvo bendravimą su vaiku nėra absoliuti ir gali prireikti tam tikrų pasirengimo priemonių (žr. Gluhakovič v. Croatia, no. 21188/09, 12 April 2011, par. 57). Šiuo atveju itin svarbu apsvarstyti geriausius vaiko interesus (žr. Diamante and Pelliccioni v. San Marino, par. 176).
Vienas esminių nagrinėjamos bylos kasacinio skundo argumentų yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai nustatė, jog kasatorius bendravimo su vaiku gali prašyti tik Lietuvoje. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neproporcingai apribojo kasatoriaus galimybes dalyvauti auklėjant vaiką ir bendrauti su juo, dėl to vaiko interesai pažeidžiami labiau, negu reikia siekiant juos apsaugoti.
Vaiko interesus nulemia vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jam turi būti suteikta galimybė turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme), kurioje jis galėtų būti, užsiimti vaiko vystymuisi reikalingais dalykais, todėl kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl vaiko interesų turi būti įvertinama reikšmingų faktų visuma. Nustatant vaiko interesų turinį, reikia atsižvelgti į objektyvius kriterijus, visų pirma įvertinti vaiko poreikius. Vaiko teisių konvencija, įtvirtindama prioritetinį vaiko interesų principą (Konvencijos 3 straipsnis), nustato jį užtikrinti turinčias vaiko teises, taip pat vaiko teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamam (Konvencijos 7 straipsnio 1 dalis), vaiko teisę nebūti išskirtam su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus, kai toks atskyrimas būtinas siekiant apsaugoti vaiko interesus (Konvencijos 9 straipsnio 1 dalis), vaiko teisę nuolat bendrauti su tėvais ar vienu iš jų, su kuriuo buvo išskirtas, išskyrus, kai tai nesuderinama su vaiko interesais (Konvencijos 9 straipsnio 3 dalis). Kaip vaiko interesų garantas Konvencijoje įtvirtintas ir bendros bei vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir raidą principas (Konvencijos 18 straipsnio 1 dalis), kurį valstybė turi ginti. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad, nustatant vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką, visų pirma įgyvendinamos vaiko teisės ir ginami vaiko interesai, nes, tik atsižvelgiant į juos, gali būti ribojamas vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu (motina).
Vertindamas vaiko interesų turinį nagrinėjamos bylos kontekste, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į vaiko amžių, sveikatos būklę, teismo ekspertų išvadas bei Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų nuomonę, taip pat į Jungtinės Karalystės Lincolno grafystės teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą, kuriuo vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina. Ekspertų išvadose konstatuota, kad vaiko emocinei būklei įtaką daro su juo gyvenantys asmenys, vaikas nesugeba kritiškai vertinti sudėtingesnį kitų asmenų elgesį, negali išreikšti savarankiškos nuomonės dėl bendravimo su ginčo šalimis nustatymo tvarkos, o tam, kad nejaustų nerimo ir baimės, likdamas terminuotam laikui su tėvu, prie jo priprastų, būtina vaiką paruošti, skirti papildomą laiką, rekomenduojama psichologo pagalba. Remiantis šiomis išvadomis, vaikui reikalingas adaptacinis laikotarpis, kurio metu jis būtų tinkamai paruoštas psichologiškai ir galėtų išvykti iš Lietuvos, tačiau toks išvykimas šiuo metu vaikui sukeltų didelį stresą ir tai būtų žalingas sveikatai. Šiose išvadose taip pat pabrėžiama tėvo dalyvavimo vaiko gyvenime svarba jo tolimesnei raidai ir gebėjimui kurti bei palaikyti santykius su aplinkiniais. Pabrėžtina, kad iš esmės analogiškas išvadas dėl vaiko ryšio su abiem tėvais palaikymo reikšmės ir vystymo galimybių padarė ir pirmosios instancijos teismas, konkrečiai apibrėžęs adaptacinį periodą, per kurį vaikas būtų tinkamai paruoštas laikinai išvykti iš Lietuvos, t. y. buvo nustatyta, jog tėvo bendravimas su vaiku apribojamas Lietuvos valstybės teritorija iki 2014 m. pavasario (šv. Velykų). Taigi nagrinėjamu atveju vertintina, ar apeliacinės instancijos teismas, ginčijamu sprendimu nebenustatęs konkretaus vaiko raidos specialistų rekomenduojamo adaptacinio laikotarpio, neproporcingai nesuvaržė kasatoriaus, kaip tėvo, teisių ir teisėtų interesų dalyvauti auklėjant vaiką. Pažymėtina, kad teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, o jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl geriausių vaiko interesų apsaugojimo tiek, kiek tai būtina, nagrinėjamos bylos kontekste svarbu atsižvelgti į inter alia atsakovės, vaiko motinos, su kuria nustatyta nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, poziciją šiuo klausimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme atsakovė didžiąja dalimi sutiko su kasatoriaus prašoma nustatyti bendravimo su vaiku tvarka, šalys buvo numačiusios sudaryti taikos sutartį, tačiau ši nebuvo sudaryta atsakovei nesutikus su ieškovo siūloma bendravimo su vaiku 2013 metų Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpiais tvarka. Pažymėtina, kad nei atsakovė, nei Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius nekvestionavo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta, kad tėvai, būdami vaiko atstovai pagal įstatymą, privalo rūpintis vaiku, jam atstovauti, ginti jo teises ir teisėtus interesus. Viena iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus funkcijų yra atstovauti vaiko teisėms ir teisėtiems interesams; atlikdamas su vaiko interesais susijusius veiksmus ir priimdamas sprendimus, skyrius pirmiausia privalo atsižvelgti į tai, kas geriausia vaikui (Bendrųjų vaiko teisių apsaugos skyrių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1593, 10–11 punktai). Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, be to, vaiko teisių apsaugos institucijai bei atsakovei nekvestionavus pirmiau nurodytos pirmosios instancijos teismo nustatytos tvarkos, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasatoriaus bendravimo su sūnumi tik Lietuvos valstybėje apribojimas iki 2014 m. pavasario buvo pakankamas geriausiems vaiko interesams užtikrinti.
Pažymėtina, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, ekspertų išvadas, išklausė šalis, vaiko teisių apsaugos specialistus, taip pat ir pirmiau nurodytą Jungtinės Karalystės Lincolno grafystės teismo sprendimą. Byloje konkrečių duomenų dėl kasatoriaus psichologinio ar fizinio smurto šeimoje nenustatyta, o atsakovės paaiškinimai dėl kasatoriaus elgesio prieštaringi: viena vertus, atsakovė nurodo, kad kasatoriaus jai grasina, ji jo bijanti, kita vertus, neprieštarauja, jog vaikas po pereinamojo laikotarpio vyktų pas kasatorių, nori, kad vaikas artimiau bendrautų su tėvu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė sutiko svarstyti klausimą dėl taikos sutarties sudarymo, nurodė, jos nuomone, galimą pereinamąjį laikotarpį, o teismui tokį laikotarpį nustačius šio sprendimo neskundė apeliacine tvarka. Be to, bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad kasatoriaus bendravimas su sūnumi darytų jam žalingą poveikį. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl vaiko bendravimo su kasatoriumi nustatymo išimtinai Lietuvoje be pereinamojo laikotarpio, objektyviai neįvertino visų faktinių aplinkybių, pagrindinę įrodomąją vertę teikdamas ekspertų išvadoms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra nurodžiusi, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis), teismas ją įvertina, atsižvelgdamas į jos teiginių ryšį su kitais įrodymais, be to, teismas neturi apsiriboti vien ekspertizės akte esančiomis išvadomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. N. Ž., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-123/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-123/2007">3K-3-123/2007</a>). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sutinka su kasatoriumi, kad apeliacinės instancijos teismas apribojo jo bendravimą su sūnumi labiau, nei tai yra reikalinga, ir dėl to neproporcingai pasunkino kasatoriaus galimybes bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, netinkamai įgyvendino vaiko teises ir gynė jo interesus. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė kasatoriaus bendravimo su vaiku tvarką, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytą kasatoriaus bendravimo su vaiku tvarką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš dalies keistinas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasatorius, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, apeliacine tvarka ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl nustatytos bendravimo tvarkos antro punkto sąlygos, pagal kurią vaiko lankymasis pas kasatorių siejamas su vaiko noru. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriumi, kad į vaiko norus atsižvelgti būtina ne visada, o tik jeigu tai atitinka vaiko interesus. Remiantis kasacinio teismo praktika, net esant išreikštam vaiko nenorui bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, tai nėra lemiamas kriterijus sprendžiant dėl skyrium gyvenančio tėvo ir vaiko bendravimo nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. N. Ž., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-123/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-123/2007">3K-3-123/2007</a>; 2014 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. N. v. A. S. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-202/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-202/2014">3K-3-202/2014</a>). Tokios pozicijos laikomasi ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., Hokkanen v. Finland, no. 19823/92, 23 September 1994). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad tais atvejais, kai vaikas išreiškia akivaizdžias neigiamas nuostatas dėl bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos ir nenorą bendrauti, teismas turi įvertinti šių neigiamų nuostatų susiformavimo priežastis ir ar vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) ribojimas yra būtinas siekiant apsaugoti vaiko interesus; jeigu nėra kitų objektyvių aplinkybių, dėl ko galėtų būti ribojamas vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), o tik vaiko prieštaravimas, teismas gali neatsižvelgti į vaiko nuomonę ir nustatyti, jo manymu, geriausiai vaiko poreikius ir interesus atitinkančią bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2014 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. N. v. A. S. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-202/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-202/2014">3K-3-202/2014</a>). Pagal bylos duomenis, vaikas dar negali išreikšti savarankiškos nuomonės dėl bendravimo su tėvu nustatymo tvarkos, jis teigia mylintis abu tėvus, norintis bendrauti su tėvu, tačiau nenorintis vykti į kitą šalį šio aplankyti, vaiko pateikiami argumentai neatitinka jo amžiaus, protinio išsivystymo bei sudėtingų situacijų suvokimo lygio, pateikiami atsakymai atspindi suaugusiųjų konfliktinės situacijos niuansus, jų baimes, reiškiamą pyktį vienas kito atžvilgiu. Byloje nėra nustatyta, jog kasatoriaus bendravimas su sūnumi šiam darytų žalingą poveikį. Pažymėtina, kad CPK 267 straipsnis įtvirtina draudimą priimti sprendimus, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo. Teismo procesiniai sprendimai turi būti konkretūs ir aiškūs, o šiuo atveju pirmosios instancijos teismas priėmė sąlyginį sprendimą, nes jo nustatytos bendravimo tvarkos antro punkto įgyvendinimą susiejo su sąlyga – vaiko noru. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria vaiko išleidimas pas ieškovą susaistytas vaiko noro, naikintina.
Santykiai dėl bendravimo su vaikais ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvo ar motinos bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaiko interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat naikintinas kaip perteklinis pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos punktas, pagal kurį bendravimo tvarka gali būti keičiama bendru šalių sutarimu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktą
Kasatorius, remdamasis CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktu, teigia, kad teismai nepagrįstai atsisakė jo naudai priteisti 4518,89 Lt bylinėjimosi išlaidų (lėktuvo bilietai, nakvynės išlaidos, negautas darbo užmokestis). Jis nurodo, kad tam, jog galėtų tinkamai apginti savo interesus, turėjo vykti į Lietuvą į bylos nagrinėjimą, todėl nurodytos patirtos išlaidos ir negautos pajamos priskirtinos būtinosioms bylinėjimosi išlaidoms CPK 88 straipsnio prasme.
CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktą (atitinkančio šiuo metu galiojančio 9 punkto 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. IX 1480 redakciją), yra pažymėjęs, kad teismas, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, gali išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, pripažinti ne tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai išvardytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose, bet ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Tam, kad įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo daryti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. V. v. D. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-104/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-104/2009">3K-3-104/2009</a>).
Nagrinėjamoje byloje kasatorius prašė į priteistinų bylinėjimosi išlaidų sudėtį įtraukti jo patirtas kelionės į Lietuvą išlaidas (1606 Lt), gyvenamosios vietos išlaidas (720 Lt), negautą darbo užmokestį (2192,89 Lt), iš viso – 4518,89 Lt. Bylą nagrinėję teismai šį prašymą atmetė.
Bylos duomenys patvirtina, kad kasatorius į Lietuvą iš Didžiosios Britanijos vyko tris kartus: du kartus į bylos nagrinėjimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (2012 m. spalio 8 d., 2013 m. birželio 28 d.) ir kartą – atliekant teismo paskirtą ekspertizę (2013 m. vasario 26 d.). Byla pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, todėl kasatorius turėjo teisę dalyvauti teismo posėdžiuose, į kuriuos turėjo atvykti iš kitos valstybės. Teismo paskirtoje ekspertizėje kasatoriui dalyvauti buvo privaloma. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vykstant į teismo posėdžius iš kitos vietovės kuro išlaidos laikomos būtinomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ratas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-114/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-114/2011">3K-3-114/2011</a>). Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, kelionės išlaidos, patirtos į teismo posėdžius bei teismo ekspertizę vykstant iš kitos valstybės, taip pat gali būti laikomos būtinomis ir susijusiomis su bylos nagrinėjimu. Kasatorius pateikė lėktuvo bilieto nuorašą 2012 m. spalio 7 d.–2012 m. spalio 12 d. reisui Londonas-Ryga-Londonas bei 2013 m. sausio 1 d. ir 2013 m. birželio 8 d. išrašytas sąskaitas skrydžiams Londonas-Ryga-Londonas. Pažymėtina, kad šiose sąskaitose nenurodytos skrydžių datos, todėl jos nelaikytinos tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais patirtas išlaidas. Iš lėktuvo bilieto matyti, kad kasatorius sumokėjo 105,54 svaro sterlingų, tačiau ši suma, atsižvelgiant į bylos baigtį, pagal kurią vertintina, kad sprendimas byloje 50 procentų dalimi priimtas kasatoriaus naudai, proporcingai mažintina, t. y. kasatoriui priteistina iš atsakovės 50 proc. šių kelionės išlaidų, iš viso – 230,25 Lt (52,77 svaro sterlingų x 4,3632) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 93 straipsnio 2 dalis).
Kasatorius prašo priteisti 720 Lt už nakvynę viešbutyje „Pas Katiną“, kuriame esą buvo apsistojęs atvykęs į teismo paskirtą ekspertizę. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad kasatorius sumokėjo 229 Lt už vieną nakvynę nurodytame viešbutyje 2013 m. birželio 27 d. Kadangi teismo ekspertizė vyko 2013 m. vasario 26 d., tai darytina išvada, kad kasatoriaus prašomų priteisti išlaidų jo pateikti duomenys nepatvirtina, todėl šios nepriteistinos.
Kasatorius taip pat nurodo dėl Lietuvoje praleisto laiko praradęs darbo pajamų, kurias prašo priteisti, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, negautas darbo užmokestis negali būti laikomas išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu. Atvejai, kada atlyginama už atitraukimą nuo tiesioginio darbo, nustatyti CPK 89 straipsnio 1 dalyje: šią teisę turi tik liudytojai, ekspertai ir vertėjai. Dėl to kasatoriui jo prašomas negautas darbo užmokestis nepriteistinas.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, atmesdami kasatoriaus prašymą priteisti jo naudai iš atsakovės 230,25 Lt kelionės išlaidų, netinkamai taikė CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Šis nustatytas netinkamas proceso teisės normos taikymas ištaisytinas kasacinio teismo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Naikinant ir keičiant teismų procesinius sprendimus atitinkamai pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Paskirstant bylinėjimosi išlaidas atsižvelgtina į tai, kad byloje šalims buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, ieškovui – apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, o atsakovei – apmokant 50 procentų šios pagalbos išlaidų. Teisėjų kolegija vertina, kad sprendimas byloje 50 procentų dalimi priimtas ieškovo naudai ir proporcingai šiai daliai paskirsto šalims bylinėjimosi išlaidas (CPK 93, 96, 961, 99 straipsniai).
Kaip jau nurodyta šioje nutartyje, iš atsakovės kasatoriaus naudai priteistina 230,25 Lt kelionės išlaidų.
Atsižvelgus į bylos duomenis apie joje patirtas bylinėjimosi išlaidas ir šiuo aspektu teismų nustatytas faktines aplinkybes, spręstina, kad atlyginant valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės valstybės naudai priteistina 562,75 Lt išlaidų antrinei teisinei pagalbai apmokėti, 331 Lt išlaidų, susijusių su ekspertizės atlikimu, 21,12 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, patirtų pirmosios instancijos teisme. Kasaciniame teisme patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (iš viso 14,86 Lt), iš atsakovės valstybei nepriteistinos, nes jai tenkanti atlyginti šių išlaidų dalis – 3,72 Lt – yra mažesnė už teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimą pakeisti, vykdytiną rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Nustatyti ieškovo W. M. M., gim. (duomenys neskelbtini), bendravimo su jo sūnumi J.-D. R. –M., gim. (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) tvarką taip:
- iki 2013 metų gruodžio 31 d. tėvas gali netrukdomai bendrauti su vaiku kitoje valstybėje tik dalyvaujant vaiko motinai (ieškovei). Tuo atveju, jeigu tėvas atvyksta į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip vienos savaitės laikotarpiui, vaikas praleidžia (gyvena) su tėvu jo gyvenamojoje vietoje;
- motina įpareigojama netrukdyti tėvui ir sūnui netrukdomai bendrauti telefonu ir internetu bei kasmet, pradedant nuo 2014 metų, išleisti J.-D. R. –M. pas tėvą šv.Velykų, šv.Kalėdų, Naujųjų metų šventėms (poriniais kalendoriniais metais – pas tėvą, neporiniais – pas motiną), vaiko pasirinkimu pusę žiemos ir pavasario, rudens mokyklos atostogų ir vieną mėnesį (pasirinktinai) vasaros mokyklos atostogų praleisti (gyventi) kartu su tėvu jo gyvenamojoje vietoje;
- visais atvejais tėvas, ketindamas atvykti į Lietuvą ir turėdamas tikslą bendrauti su vaiku, privalo prieš penkias dienas pranešti apie savo atvykimą ir išvykimą;
- tėvas, norėdamas pasiimti vaiką su savimi į kitą šalį, privalo prieš dvi savaites informuoti apie tai vaiko motiną raštu;
- ieškovas vaiką paima ir grąžina į I. R. gyvenamąją vietą;
- vaiko kelionės išlaidas, abu tėvai dengia lygiomis dalimis;
Kitą ieškinio dalį atmesti.“
Priteisti iš atsakovės I. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 230,25 Lt (du šimtus trisdešimt litų 25 ct) kelionės išlaidų ieškovui W. M. M., gim. (duomenys neskelbtini).
Priteisti iš atsakovės I. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 562,75 Lt (penkis šimtus šešiasdešimt du litus 75 ct) išlaidų antrinei teisinei pagalbai apmokėti (įmokos kodas 5630), 331 (tris šimtus trisdešimt vieną) Lt išlaidų, susijusias su ekspertizės atlikimu, 21,12 Lt (dvidešimt vieną litą 12 ct) išlaidų, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė
