Dėl įstatymo uždraustų veikų, nurodytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 2 dalyje, 286 straipsnyje, padarymo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė - stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje

Baudžiamoji byla Nr. 2K-121-976/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-34618-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.14; 2.1.7.4.1; 2.1.6.2.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, A. A. gynėjos advokatės Dianos Višinskienės kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties, kuria A. A. dėl įstatymo uždraustų veikų, nurodytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, 286 straipsnyje, padarymo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 13 d. nutartis, kuria A. A. gynėjos advokatės Dianos Višinskienės apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. A. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas ir jam priverčiamoji medicinos priemonė taikyta už tai, kad jis artimoje aplinkoje panaudojo fizinį smurtą, būtent: 2019 m. rugpjūčio 13 d. apie 21.00 val. prie namo kiemo vartų, esančių (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su šeimos nare – sutuoktine D. A. – metu tyčia dešine ranka sugriebė jai už kaklo ir jį spaudė, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai D. A. fizinį skausmą. Šiais veiksmais A. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

2. Taip pat A. A. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas ir jam priverčiamoji medicinos priemonė taikyta už tai, kad jis 2019 m. rugpjūčio 13 d. apie 21.30 val., būdamas namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nevykdydamas valstybės tarnautojų – (duomenys neskelbtini) vyriausiųjų patrulių A. S. ir A. J., atvykusių pagal iškvietimą dėl galimo smurto artimoje aplinkoje, teisėto reikalavimo prieiti prie tarnybinio automobilio „Volkswagen Transporter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), siekiant išsiaiškinti galimo smurto artimoje aplinkoje aplinkybes, keikdamas juos necenzūriniais žodžiais, elgdamasis agresyviai bei siekdamas išvengti sulaikymo, tyčia kaire koja vieną kartą įspyrė vyriausiajam patruliui A. S. į dešinę koją ir vieną kartą įspyrė vyriausiajam patruliui A. J. į dešinę koją, taip sukeldamas fizinį skausmą nukentėjusiesiems A. S. ir A. J., ir tokiu būdu panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino savo pareigas atliekantiems (duomenys neskelbtini) vyriausiesiems patruliams. Šiais veiksmais A. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nustatytą BK 286 straipsnyje.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, A. A. gynėja advokatė Diana Višinskienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 13 d. nutartį ir baudžiamąją bylą A. A. nutraukti arba pakeisti Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 13 d. nutartį ir panaikinti A. A. taikytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarų stebėjimą specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nurodytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, buvo grindžiama išimtinai tik nukentėjusiosios D. A., liudytojų T. V. ir G. U. parodymais. T. V. parodymai paneigia nukentėjusiosios D. A. parodymus apie patirtą smurtą, kadangi šis liudytojas negalėjo nurodyti įvykio aplinkybių, ir, tik teisėjai pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis juos patvirtino. Apeliacinės instancijos teismas tokius liudytojo parodymus vis vien vertino kaip patikimus ir objektyvius. Nuo pat apklausos pradžios pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu liudytojas T. V. patvirtino, kad nukentėjusioji kontakto su A. A. neturėjo, tik vėliau, teisėjai perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, T. V. neva prisiminė, kad A. A. puolė D. A. už kaklo. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl šio liudytojo parodymų patikimumo buvo padaryta išsamiai neįvertinus jo parodymų. Pažymėjo, kad šis liudytojas yra nukentėjusiosios draugas, todėl jo pirminiai parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, būtent ir atskleidžia tikrąsias įvykio aplinkybes. Skunde taip pat pažymėta, kad nukentėjusiosios D. A. ir liudytojo G. U. parodymų prieštaravimai dėl nukentėjusiosios patirto sužalojimo (fizinio skausmo) nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo nebuvo įdėmiai įvertinti. Nors nukentėjusioji ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. A. ją smaugė, tačiau vertinant jos parodymus nebuvo atsižvelgta į tai, kad policijos pareigūnai buvo kviesti praėjus 1–2 valandoms. Remiantis ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų S. S., E. G., T. V. parodymais, nustatyta, kad nukentėjusioji pas A. A. atvyko apie 19–20 val. Iš ROIK žiūryklės duomenų matyti, kad policijai buvo skambinta tik 21.26 val., be to, skambinta ne iš įvykio vietos. Nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu parodė, kad sužalota nebuvo, jautė tik fizinį skausmą. Tuo tarpu liudytojas G. U. parodė, kad ant sesers kaklo matėsi raudonos žymės. Tačiau nei pati nukentėjusioji, nei liudytojas T. V. tokių aplinkybių apie kaklo sužalojimą – raudonas žymes – nenurodė. Kasatorė teigia, kad T. V. fizinio kontakto nepatvirtino (iki ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų perskaitymo, teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusioji niekuo nesiskundė), nukentėjusioji nurodė, kad jautė tik fizinį skausmą, liudytojas G. U. nurodė, kad ant kaklo buvo raudonos žymės, t. y. visi asmenys, kurių parodymais yra grindžiama A. A. kaltė, nurodė skirtingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad parodymuose esantys neesminiai netikslumai leidžia manyti, jog asmenys nėra susitarę, nėra tarpusavyje suderinę parodymų, šie yra nuoseklūs ir sudaro logišką įrodymų grandinę, yra neteisėta, nes šių asmenų parodymų prieštaravimai dėl nukentėjusiosios smaugimo, jai sukeliant fizinį skausmą, yra esminiai, o ne mažareikšmiai.

3.2. Nors tarnybiniame pranešime apie galimą smurtą, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose yra nurodoma, kad nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, tačiau tai yra netiesioginiai įrodymai. Jeigu tiesioginiai įrodymai, kaip šiuo atveju T. V. parodymai, nepatvirtina veikos fakto, grįsti kaltinimą netiesioginiais įrodymais, kurių pirminis šaltinis yra tiesioginiai įrodymai, nėra pagrindo. Nukentėjusiosios ir T. V. bei G. U. parodymai yra esmingai prieštaringi dėl reikšmingų įvykio aplinkybių – fizinio kontakto ir fizinio skausmo (sužalojimo) sukėlimo, todėl šių tiesioginių įrodymų pagrindu negali atsirasti patikimų ir objektyvių netiesioginių įrodymų – policijos pareigūnų procesiniuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės yra gautos iš tiesioginių įrodymų šaltinio, todėl, pripažinus tiesioginius įrodymus nepatikimais, netiesioginiai įrodymai taip pat turi būti vertinami kaip nepakankami išvadai, kad A. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nurodytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, grįsti.

3.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė ir nevertino liudytojos E. G. parodymų, kuriuose ji nurodė, kad A. A. prie nukentėjusiosios priėjęs nebuvo, jos nesmaugė. Taip pat nebuvo vertinti ir teisiamojo posėdžio metu apklausto liudytojo D. P. parodymai, kuriuose jis taip pat parodė, kad fizinio kontakto tarp nukentėjusiosios ir A. A. nematė. Šis liudytojas, be kita ko, parodė, kad konfliktas kilo tarp G. U. ir E. P.. Pažymėtina, kad policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, neužfiksavo visų asmenų, kurie buvo įvykio metu. Tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo yra nurodytas tik vienas liudytojas – G. U., tuo tarpu įvykio metu buvę A. A. giminaičiai tarnybiniame pranešime nebuvo įrašyti. Tai rodo baudžiamojo proceso paskirties – išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas – ignoravimą. Liudytojos E. G. parodymai, priimant skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, vertinti nebuvo. L. A., N. G., E. P., S. S., R. S. ikiteisminio tyrimo metu apklausti nebuvo. Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu buvo pateiktas prašymas apklausti šiuos asmenis, tačiau teismas nemotyvuotai šį prašymą atmetė, nurodydamas, kad dėl COVID-19 viruso jie negalės atvykti, nors tuo metu atvykimas į Lietuvos Respubliką jau buvo galimas. Netenkinus šio prašymo, buvo pateiktas prašymas šiuos asmenis apklausti nuotoliniu būdu, tačiau ir šis prašymas buvo nemotyvuotai atmestas. Taigi, baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta paviršutiniškai, neapklausti įvykyje dalyvavę asmenys, kurie gali nurodyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Nors šį procesinį pažeidimą bandė ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, tačiau apeliacinio proceso metu nebuvo apklausti visi prašyti apklausti liudytojai, nuotoliniu būdu buvo apklausti tik R. S. ir E. P..

3.4. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad apklaustų liudytojų E. G., D. P., E. P., R. S. parodymai nesudaro pagrindo netikėti nukentėjusiosios, G. U. ir T. V. parodymų teisingumu. Pastarieji sutartinai tvirtino, kad A. A. fizinio smurto prieš savo žmoną nenaudojo, net nebuvo išėjęs už kiemo vartelių, tačiau jų parodymai kito viso proceso metu (E. G., D. P. parodymai), teikiant detalesnius parodymus, ne tik prieštaravo tarpusavyje ir vieni kitiems, bet ir paties A. A. paaiškinimams apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad keitėsi liudytojos E. G., D. P. parodymai dėl asmenų, kurie buvo išėję už kiemo vartelių, kurioje vietoje jie buvo, kai vyko konfliktas tarp nukentėjusiosios ir A. A., tačiau pažymėtina, kad liudytojų E. G., D. P. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių (dėl ko prasidėjo konfliktas, kad buvo nuėję prie vartelių, kad A. A. fizinio kontakto su nukentėjusiąja neturėjo) nuo pat pradžių buvo nuoseklūs, tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme liudytojai detaliau nurodydavo įvykio aplinkybes, pateikdami atsakymus į jiems užduodamus klausimus, negali būti vertinama kaip jų parodymų prieštaringumas. Taikomi dvejopi standartai liudytojų, kurie yra nukentėjusiosios pusėje, ir liudytojų, kurie yra kaltinamojo pusėje, parodymų vertinimui, nes esminiai nukentėjusiosios, T. V., G. U. parodymai dėl fizinio kontakto ir fizinio skausmo (sužalojimo) sukėlimo apeliacinės instancijos teismo buvo įvertinti kaip nuoseklūs, nors akivaizdžiai skyrėsi, o kaltinamojo giminaičių parodymai, kurie yra netikslūs dėl neesminių įvykio aplinkybių (kiek buvo išgėręs A. A., kas buvo išėjęs už vartelių, kurioje vietoje, ar ties varteliais, ar ties namo kampu, nuo kurio irgi matosi visas vaizdas prie vartelių, stovėjo įvykyje dalyvavę liudytojai), jau yra vertinami kaip neteisingi, neobjektyvūs ir nepatikimi. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes vieniems įrodymams suteikė nepagrįstą pranašumą prieš kitus įrodymus, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio reikšmės ir svarbos.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad liudytojų E. G., D. P., R. S., E. P. parodymai yra atmetami ir dėl to, jog juos su A. A. sieja artimi šeiminiai ir giminystės ryšiai, tad pastarieji neabejotinai yra suinteresuoti duoti A. A. palankius paaiškinimus, siekdami, kad šis išvengtų neigiamų padarinių savo įprastam gyvenimui. Tačiau ir nukentėjusiosios pusės liudytojas G. U. yra nukentėjusiosios brolis, T. V. – draugas, todėl jie yra suinteresuoti duoti tokius parodymus, kurie patvirtintų nukentėjusiosios parodymus. Taigi, vien tai, koks ryšys sieja liudytojus su kaltinamuoju ar nukentėjusiąja, negali paneigti šių liudytojų parodymų svarbos, objektyvumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai suteikė išskirtinę įrodomąją reikšmę tik nukentėjusiosios ir jos pusės liudytojų parodymams.

3.6. Be to, įvykio dieną nukentėjusioji D. A. buvo atvykusi tris kartus pas A. A. – pirmą kartą pasiimti vaikų po krikštynų, antrą kartą, kai atvežė daiktus, kai neva buvo prieš ją smurtaujama, ir trečią kartą jau su policijos pareigūnais. Todėl liudytojų E. G., D. P., R. S., E. P. parodymai apie tai, kada kas buvo priėjęs prie vartelių, kur kas buvo, turėjo būti vertinami atsižvelgiant į tai, kada D. A. buvo atvykusi, ar pirmą kartą, ar jau antrą kartą, kai buvo neva panaudotas fizinis smurtas. Dėl šios dalies apeliacinės instancijos teismas ir įžvelgė šių liudytojų parodymų prieštaravimus, tačiau nebuvo pakankamai įdėmiai atsižvelgta į tai, apie kurį D. A. atvykimo momentą liudytojai pasakojo. Paminėta, kad A. A., duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme, parodė, jog tiesė ranką link sutuoktinės, nes norėjo ją apkabinti, nes iš karto dar nevyko barnis, norėjo susitaikyti (nukentėjusioji buvo nepatenkinta dėl vaiko krikštynų stačiatikių bažnyčioje), kai ji pirmą kartą buvo atvykusi. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismo išvados, išdėstytos nutarties 15 punkte, yra neteisingos, akivaizdu, kad buvo supainiotos faktinės įvykio aplinkybės, dėl netikima, jog A. A. tiesė ranką norėdamas apkabinti, o kaip pažymėjo teismas, tuo metu jis atliko nukentėjusiosios, T. V., G. U. nurodytą veiksmą – nukentėjusiosios suėmimą už kaklo ir smaugimą.

3.7. Dėl BK 286 straipsnyje nustatytos veikos padarymo kasatorė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ši veika yra įrodyta liudytojų parodymais, – iš nutarties motyvacinės dalies matyti, kad buvo išdėstyti tik nukentėjusiųjų parodymai. Kokių liudytojų parodymais pirmosios instancijos teismas rėmėsi, nėra aišku, nes tokių liudytojų parodymai nebuvo pateikti. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad teismas netiki apeliacinės instancijos teisme A. A. duotais parodymais, kad jis nesipriešino policijos pareigūnams, nes pasipriešinimo faktą patvirtina nuoseklūs nukentėjusiųjų A. S. ir A. J. parodymai. Besąlygiškai remtasi tik policijos pareigūnų parodymais, tačiau neatsižvelgta į šiuose parodymuose esančius esminius prieštaravimus. Nukentėjusysis A. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad TASER prietaisą panaudojo prieš A. A. spyrį, o nukentėjusysis A. S. parodė, kad po spyrio. Be to, nukentėjusysis A. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad A. A. įspyrė tik jam, apie tai, kad A. A. įspyrė ir kitam pareigūnui, nenurodė, o teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis jau parodė, kad buvo įspirta ir jo kolegai. Pažymėjo, kad A. S. teisme pirmas davė parodymus, todėl A. J. duodant parodymus jau buvo žinomas kolegos A. S. parodymų turinys. Nukentėjusysis A. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad neprisimena, ar kolegai A. A. spyrė, taip pat neprisimena, kada jis spyrė, ar prieš TASER prietaiso panaudojimą, ar po jo. Taigi, nukentėjusiųjų parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, daugiau jokių įrodymų, kurie patvirtintų jų nurodomas aplinkybes, nėra surinkta ir ištirta.

3.8. Apeliacinės instancijos teismas liudytojų E. G., R. S., L. A. parodymais netikėjo. Teismas pasisakė, kad netiki R. S. parodymais, nes jis parodė, kad A. A. nebuvo girtas, o išgėręs tik porą skardinių alaus, nors, asmens neblaivumo testo duomenimis, A. A. nustatytas 1,5 promilės girtumas. Tokia teismo išvada subjektyvi. Juolab R. S. nurodė, kad A. A. buvo išgėręs alaus, t. y. jis pripažino faktą, kad A. A. buvo neblaivus, o ar jis jam atrodė girtas, ar ne, yra subjektyvi nuomonė, kuri negali paneigti liudytojo parodymų patikimumo, atitikties faktinėms bylos aplinkybėms. Vertindamas E. G., R. S. ir L. A. parodymus, apeliacinės instancijos teismas juos atmetė ir tuo aspektu, kad šie asmenys neigė turint A. A. psichikos sutrikimų, nors byloje esantis ekspertizės aktas, A. A. rašytos SMS žinutės, laiškai Prezidentui byloja priešingai. Tokia teismo išvada parodo išankstinį nusiteikimą tiek dėl A. A., tiek ir dėl jo pusės liudytojų parodymų vertinimo. Vien tai, kad ekspertizės aktu yra nustatyta, jog A. A. turi psichikos sutrikimų, nepaneigia fakto, kad iki aptariamo įvykio jis gyveno normalų ir įprastą gyvenimą, tuo tarpu jo požiūris, išdėstytas SMS žinutėse, laiškuose Prezidentui, galėjo būti nežinomas liudytojams, todėl tuo pagrindu jų parodymai buvo atmesti nepagrįstai ir šališkai. Paminėtina ir tai, kad tiek iki įvykio, tiek ir po paleidimo iš (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės A. A. tęsė darbinius santykius UAB „B“, 2020 m. rugsėjo 22 d. darbdavio charakteristikoje nurodoma, kad A. A. mažai bendraujantis, darbo užduotis vykdo, su administracija ir bendradarbiais konfliktinių situacijų nepastebėta. Taigi, teigiama A. A. charakteristika suponuoja išvadą, kad jo turimi psichikos sutrikimai netrukdo jam gyventi įprasto gyvenimo, todėl ir aptariamų liudytojų parodymai apie A. A. būdą negali suponuoti išvados nesiremti iš esmės jų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas aptartų liudytojų parodymus įvertino ne pagal BPK nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, o remdamasis šališka ir subjektyvia nuomone.

3.9. Policijos pareigūnas A. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. A. veiksmais buvo sukeltas trumpalaikis, momentinis fizinis skausmas. Policijos pareigūnas A. S. parodė, kad sužalojimų nepatyrė, buvo sukeltas tik fizinis skausmas. Taigi, dėl neva smurtinių A. A. veiksmų jokių liekamųjų reiškinių policijos pareigūnams po šio įvykio nebuvo, jie net nesikreipė į medikus. Liudytoja E. G. parodė, kad A. A. pareigūnams nesipriešino, jokių smurtinių veiksmų neatliko. Ši liudytoja taip pat nepatvirtino, kad policijos pareigūnai išreiškė kokį nors skausmo pojūtį. Taigi, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aktyvius A. A. fizinio pobūdžio veiksmus prieš pareigūnus, negalima spręsti, kad A. A. padarė BK 286 straipsnyje įtvirtintą nusikalstamą veiką.

3.10. Neabejotina, kad pasyvus pasipriešinimas, neklausant teisėtų nurodymų ir reikalavimų, kuris paprastai suponuoja tam tikrų įpareigojimų ar draudimų nevykdymą, necenzūriniai žodžiai nesudaro šio nusikaltimo sudėties. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors nukentėjusioji D. A., liudytojai T. V. ir G. U. ir nematė, kas vyko kieme, kai policijos pareigūnai nuėjo pas A. A., tačiau girdėjo, kad A. A. keikė pareigūnus. Tačiau šių asmenų parodymai negali patvirtinti, kad A. A. padarė BK 286 straipsnyje nustatytą veiką, nes jie tiesiogiai neva pasipriešinimo nematė, o kaip minėta, necenzūriniai žodžiai nesudaro šio nusikaltimo sudėties.

3.11. Apeliacinės instancijos teismas dėl byloje nesančio vaizdo įrašo, kai A. A. buvo sulaikomas policijos pareigūnų, pažymėjo, kad policijos pareigūnai nebuvo tikri dėl to, ar sulaikant A. A. buvo naudotos mobiliosios vaizdo fiksavimo priemonės, nors ir nurodė jas turėję. Policijos pareigūnas A. S. parodė, kad mano, jog darė vaizdo įrašą, kad jį perdavė, pagal įstatymą jis visada turi įjungti ir daryti vaizdo įrašą. A. J. parodė, kad vaizdo medžiaga buvo perduota ikiteisminio tyrimo tyrėjai. Tačiau baudžiamojoje byloje yra tik vienas vaizdo įrašas, kai nukentėjusioji D. A. nurodo aplinkybes, kodėl kvietė policijos pareigūnus. Vaizdo įrašo, kaip buvo sulaikomas A. A., prie baudžiamosios bylos pridėta nebuvo, nors A. A. sulaikymo metu vaizdo įrašas buvo daromas. Per bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme buvo teiktas prašymas dėl vaizdo įrašo, kuriame fiksuotas A. A. sulaikymas, išreikalavimo, tačiau teismas šį prašymą atmetė. Taigi, baudžiamojoje byloje nebuvo išsiaiškinta, kur yra vaizdo įrašas, kuris buvo daromas A. A. sulaikymo metu, kodėl šis įrašas nebuvo pateiktas prie baudžiamosios bylos. Paminėtina, kad vaizdo įrašas yra vienas svarbiausių įrodymų, kuris patvirtintų A. A. parodymus apie tai, kad jis policijos pareigūnams nesipriešino, prieš juos fizinio smurto nevartojo, juolab kad policijos pareigūnų parodymai yra prieštaringi dėl neva aktyvaus A. A. priešinimosi.

3.12. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme buvo pateiktas 2020 m. rugsėjo 23 d. nušalinimas teisėjams Dariui Kantaravičiui ir Nerijui Meilučiui, remiantis nušalinimo pagrindu, nurodytu BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 2 dalies 2 punkte. Baudžiamojoje byloje 2020 m. rugpjūčio 3 d. Baudžiamų bylų skyriaus teisėjų kolegija (Daiva Jankauskienė, Darius Kantaravičius, Nerijus Meilutis) priėmė nutartį, kuria nutarė A. A. atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą – (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninę – terminą pratęsti dviem mėnesiams. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi minėtą 2020 m. rugpjūčio 3 d. Kauno apygardos teismo nutartį panaikino ir A. A. paskyrė ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Tačiau, pareiškus nušalinimą, teisėjai nuo baudžiamosios bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNTIzLTgxMy8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-523-813/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-523-813/2020">1A-523-813/2020</a> nagrinėjimo nenusišalino. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismo procese baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas, jau išankstinę nuomonę turintis, be to, ir neteisingos sudėties teismas, nes teisėjai Darius Kantaravičius ir Nerijus Meilutis, kurie 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi pratęsė procesinės prievartos priemonės taikymą, negalėjo nagrinėti apeliacinio skundo toje pačioje byloje. Tai laikytina esminiu BPK reikalavimo pažeidimu apeliacinės instancijos teismo procese, dėl šio pažeidimo buvo suvaržytos A. A. teisės į nešališką teismą, tinkamą bylos išnagrinėjimą. Šis esminis proceso pažeidimas sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas buvo objektyviai šališkas.

3.13. Stacionarus stebėjimas paskirtas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis, t. y. (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje. Ši priemonė buvo pritaikyta besąlygiškai remiantis tik teismo psichiatrijos, teismo psichologijos aktu Nr. 72U-II-125/2019, kuriame nurodyta, kad baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu A. A. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, taip pat kad šiuo metu jis serga lėtiniu psichikos sutrikimu, negali suprasti savo veiksmų esmės, reikšmės ir jų valdyti. Aplinkybės, kad iki jo sulaikymo jis dirbo UAB „B“, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, nurodant, kad A. A. yra mandagus, drausminių nuobaudų neturėjo, administracija ir bendradarbiai konfliktinių situacijų nepastebėjo, aktyvioje priežiūroje registruotas nebuvo, nesigydė (2019 m. rugpjūčio 16 d. (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro pažyma), įvertintos nebuvo. Būtent šios aplinkybės patvirtina, kad A. A. nėra pavojingas visuomenei, dėl to jo izoliavimas nėra pagrįstas.

3.14. Pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė Jolanta Didžiokienė teismo posėdyje parodė, kad šiuo metu ji neturi duomenų apie A. A. psichikos būseną, nes atliko tik ekspertizę. Be to, ypač svarbu tai, kad ekspertė paaiškino, jog kai yra pareikštas įtarimas dėl nusikalstamos veikos, tada kitaip žiūrima į lėtinėmis psichikos ligomis sergančius asmenis. Toks ekspertės pasakymas suponuoja išvadą, kad priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarus stebėjimas – A. A. buvo rekomenduota būtent dėl to, kad jam buvo pareikštas įtarimas, nes, kaip pati ekspertė parodė, daugiau jokių duomenų apie A. A. ankstesnius teisės pažeidimus, jo pavojingumą neturėjo. Apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas A. A. po jo išleidimo iš (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės prižiūrintis gydytojas S. J., jis parodė, kad vaistų A. A. nėra išrašęs, kai jį matė du kartus, jam didelių pretenzijų dėl psichikos būklės neturi, aktyvios psichosomatikos nestebi, dėl vaistų nevartojimo ir A. A. būklės – šiuo metu ji nekinta, A. A. nėra piktas, tiesiog sako, kad su juo buvo elgiamasi neteisingai. Dinamikos šiuo metu nėra, kiek matė iš dokumentų, tas pats buvo ir jo gydymo ligoninėje metu. Dėl ambulatorinio gydymo naudos – jeigu tuo metu kils kokių problemų, būtų galima užsiimti jų korekcija, bet šiuo metu jų nėra, A. A. tvarkosi, dirba ir socialinių problemų niekam nekelia.

3.15. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad A. A. yra socialiai pavojingas, todėl yra galimas tik stacionaraus pobūdžio gydymas. Tačiau, pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus, tokia išvada padaryta vertinant ne byloje surinktų įrodymų dėl A. A. psichikos būsenos visumą, o išimtinai remiantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos aktu Nr. 72U-II-125/2019. Tik šiame akte yra nurodoma, kad A. A. yra socialiai pavojingas, pažymėtina, kad ekspertė pirmosios instancijos teisme pasisakė, kad ji neturi informacijos apie dabartinę A. A. būklę, todėl nėra teisinio pagrindo besąlygiškai remtis tik 2019 m. lapkričio 6 d. – gruodžio 3 d. laikotarpiu atlikta ekspertize, neįvertinus aplinkybių, kad A. A. šiuo metu niekam socialinių problemų nekelia, dinamika dėl gydymo tiek stacionariai, tiek ambulatoriškai nekinta, tai patvirtino šiuo metu A. A. prižiūrintis gydytojas.

3.16. Kasatorė nurodo, kad tai turi būti pripažinta įrodymų vertinimo išsamumo reikalavimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nesilaikymu ir išvadų motyvavimo (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys) trūkumu. Šie pažeidimai yra esminiai BPK pažeidimai, jie sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Kasaciniame skunde pasisakant dėl, kasatorės nuomone, neteisingo A. A. veiksmų vertinimo padarant baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nurodytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nesutinkama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, pateikiamas kitoks, nei nustatė teismai, aplinkybių ir byloje apklaustų liudytojų parodymų vertinimas, pateikiami ir analizuojami, ginčijami faktiniai bylos duomenys, pateikiamos, kasatorės nuomone, tinkamos išvados dėl įrodymų turinio. Tokiu būdu kasatorės išsakytos abejonės dėl teismų nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

4.2. Kasacinio skundo teiginiai, susiję su teismų padarytais BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimais, nėra pagrįsti. Byloje esančių ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų duomenų visuma – nukentėjusiosios parodymai, tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų (G. U. ir T. V.) parodymai, netiesioginiai įrodymai (policijos pareigūnų parodymai, rašytiniai įrodymai, vaizdo įrašas) – patvirtina, kad A. A. byloje nustatytu laiku ir aplinkybėmis konflikto su sutuoktine D. A. metu sugriebė ją už kaklo ir taip sukėlė jai fizinį skausmą. Tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą. Nors pirmosios instancijos teismas nutartyje nepakankamai pasisakė dėl surinktų byloje duomenų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas ištaisė šią klaidą ir, atlikęs įrodymų tyrimą, dar kartą įvertinęs byloje surinktus duomenis bei apklausęs papildomus liudytojus, išsamiai pasisakė, kaip vertina nukentėjusiosios, liudytojų G. U. ir T. V. parodymus, kodėl juos laiko patikimais, o liudytojų E. G., D. P., E. P. ir R. S. parodymus atmeta, pateikė išsamius motyvus, kodėl šių liudytojų parodymus laiko nepatikimais ir jais nesivadovauja priimdamas sprendimą.

4.3. Skunde siekiant pagrįsti teiginius, kad vertinant įrodymus buvo nesilaikoma BPK 20 straipsnio reikalavimų, nepagrįstai nurodoma, kad teismai, priimdami sprendimą, negalėjo vadovautis liudytojo T. V. parodymais, kadangi apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis tiksliai neprisiminė visų įvykio aplinkybių ir tik teisėjai pagarsinus jo tyrimo metu duotus parodymus juos patvirtino. Kaip matyti iš 2020 m. birželio 9 d. teisiamojo posėdžio protokolo, T. V. nurodė, kad atvažiavus įvyko konfliktas tarp D. ir jos vyro, jo metu buvo sugriebta D. už kaklo. Kadangi liudytojas nurodė, kad tiksliai neprisimena įvykio aplinkybių, teisėja pagarsino jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, juos liudytojas patvirtino. Tai, kad, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio nuostatomis, liudytojui tiksliai neprisimenant aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus, teismas jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus pagarsino, o liudytojas juos patvirtino, nedaro šio liudytojo parodymų nepatikimų ir neužkerta kelio teismui juos vertinti kaip įrodymą byloje. Liudytojas parodymus davė praėjus nemažam laiko tarpui po įvykio, todėl išsamiai neprisiminė visų įvykio aplinkybių, tačiau nurodė konflikto, kurio metu nukentėjusiajai buvo sugriebta už kaklo, tarp jos ir A. A. faktą. Teismai pagrįstai T. V. parodymus apie smurtą vertino kaip patikimus ir laikė juos įrodymu byloje.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą apklausdamas kai kuriuos gynybos prašomus liudytojus, išklausė asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, paaiškinimus, motyvuotai išsprendė kitus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų tyrimo, dar kartą įvertino pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus ir pateikė motyvuotas išvadas dėl įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, nurodytos BK 286 straipsnyje, kvalifikavimo bei atsakė į esminius gynėjos apeliacinio skundo argumentus. Išvadą apie tai, kad A. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nustatytą BK 286 straipsnyje, teismas padarė ištyręs ir įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes: nukentėjusiųjų (A. S. ir A. J.), liudytojų (G. U., T. V., D. A., B. G., R. S.) parodymus, asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, A. A. paaiškinimus, rašytinius įrodymus, vaizdo įrašą. Atsiliepime taip pat pažymima, kad kasatorė nepagrįstai nurodo, jog nenustačius A. A. veikoje tiesioginės tyčios nėra ir nusikaltimo, nurodyto BK 286 straipsnyje, sudėties. Baudžiamosiose bylose dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nepakaltinamo asmens kaltės forma, rūšis BK 15, 16 straipsnių prasme nenustatoma ir negali būti nustatyta, tai nėra tokios kategorijos bylų įrodinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg1LTIyMi8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-385-222/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-385-222/2018">2K-385-222/2018</a>), todėl kasacinio skundo argumentai dėl A. A. kaltės formos nenustatymo atmestini.

4.5. Prokuroras nesutinka ir su kasatorės argumentais, kuriais grindžiamas teismo šališkumas, netinkama sudėtis. Prokuroras akcentavo BPK 141 straipsnio bei 127 straipsnio 9 dalies nuostatas ir pažymėjo, kad iš 2020 m. liepos 24 d. Kauno apygardos teismo laikinai atliekančio Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko funkcijas teisėjo A. P. nutarties matyti, kad baudžiamajai bylai dėl gauto advokatės D. Višinskienės apeliacinio skundo nagrinėti apeliacine tvarka buvo sudaryta teisėjų kolegija, į kurios sudėtį įėjo ir teisėjai D. Kantaravičius ir N. Meilutis, šiai kolegijai buvo pavesta nagrinėti minėtą bylą. Tokiu būdu byla buvo minėtos sudėties teismo žinioje ir, remiantis BPK 127 straipsnio 9 dalies nuostatomis, teismas privalėjo spręsti tolesnį priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo A. A. klausimą, toks sprendimas nei sudaro nušalinimo pagrindą, nurodytą BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte, nei suteikia pagrindą teigti, kad išnagrinėję šį klausimą teisėjai įgijo išankstinę nuomonę ir A. A. atžvilgiu tapo šališki.

4.6. Priverčiamoji medicinos priemonė taikyta pagrįstai. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų – išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQzLTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-343-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-343-648/2015">2K-343-648/2015</a>). Nagrinėjamoje byloje teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikę ekspertai nustatė, kad A. A. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu ir ekspertizės atlikimo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – kliedesiniu sutrikimu, dėl to negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Ekspertai rekomendavo taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, nes tiriamasis serga lėtiniu psichikos sutrikimu, nėra kritiškas, jo veiksmai neprognozuojami, jis yra socialiai pavojingas. Apklausta pirmosios instancijos teismo ekspertė J. Didžiokienė patvirtino ekspertizės išvadas bei rekomendacijas, nurodė, kad atliekant ekspertizę viso stebėjimo metu buvo įtampa, priešiškumas, pasunkėjęs kontaktas. A. A. viską slėpė, nebuvo atviras, fiksuoti kliedesiai žmonos, pareigūnų ir įvairių institucijų atžvilgiu. Byloje buvo rašytinė medžiaga, kurioje atsispindėjo mąstymo nenuoseklumas, sunkiai suvokiamas turinys, padrikumas ir minėto turinio kliedesiai, savikritikos stoka, A. A. savęs nelaikė ligoniu, kategoriškai atsisakė gydymo. Jis kaltino ekspertus vykdant policijos užsakymą ir darant jį ligoniu. Sergant lėtiniu sutrikimu ambulatorinio gydymo jam nepakanka, kadangi padarė nusikalstamą veiką, be to, nėra kritiškas savo būsenai, negalima prognozuoti jo elgesio tam tikroje situacijoje. Apeliacinės instancijos teismas, pagal apeliacinį skundą patikrinęs bylą, pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl A. A. nepakaltinamumo bei priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo. Teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą, dar kartą įvertino A. A. asmenybę, jo pavojingumą visuomenei, A. A. neigiamą požiūrį į savo ligą ir būtiną gydymą, teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas, A. A. gydžiusių gydytojų (S. J. ir A. P.) paaiškinimus, kad A. A. atsisako gydymo, nemano, kad turi psichikos sutrikimų, jo būklė išlieka tokia pati, kaip nurodyta ekspertizės akte. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl būtinumo skirti pakartotinę ekspertizę, pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atlikta ekspertizė ar gauti rezultatai yra neteisėti ir neišsamūs. Byloje nėra patikimų duomenų, kurie leistų suabejoti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadomis, o gynėjos nurodomos aplinkybės (A. A. dirba, šiuo metu nekelia jokių socialinių problemų, jam pratęstas vairuotojo pažymėjimo galiojimas ir pan.), tariamai rodančios jo nepavojingumą, nesudaro pagrindo abejoti ekspertizės akto pagrįstumu ir nepaneigia teismo ekspertų psichiatrų išvadų.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, A. A. gynėjos advokatės Dianos Višinskienės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio taikymo

6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>, 2K-7-9-976/2020).

7. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Dėl to tie kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos atskiros teismų nuosprendžiuose padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, daryti kitokias išvadas dėl teismų nuosprendžių išvadų atitikties bylos aplinkybėms, nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama teiginiams, kad teismai neteisingai nustatė faktines aplinkybes – fizinio skausmo sukėlimą visiems nukentėjusiesiems. Šie argumentai nesudaro kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalyko. Kasaciniame skunde taip pat detaliai dėstoma, kuriuos liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus teismai vertino ne taip, kaip prašė gynyba, ir prašoma juos vertinti priešingai, nei juos vertino teismai. Tokie skundo argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jais remiamasi nurodant teismų galimai padarytus esminius baudžiamojo proceso pažeidimus vertinant įrodymus ir motyvuojant jų vertinimą.

8. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytus įrodymų tyrimui ir vertinimui keliamus reikalavimus, t. y. neapklausė visų liudytojų, kuriuos apklausti prašė gynyba, taikė dvejopus standartus vertindami nukentėjusiosios ir asmens, kuris padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, artimųjų ir šeimos narių parodymus. Kasatorės teigimu, netinkamas liudytojų parodymų vertinimas lėmė tai, kad teismai netinkamai nustatė būtinuosius BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 286 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų požymius.

9. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai.

10. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-314-693/2018, 2K-7-9-976/2020).

11. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, atliko dalinį įrodymų tyrimą apklausdamas kai kuriuos gynybos prašomus liudytojus, išklausė asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, paaiškinimus, motyvuotai išsprendė kitus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų tyrimo, dar kartą įvertino pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus ir pateikė motyvuotas išvadas dėl įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, nurodytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 286 straipsnyje, kvalifikavimo bei atsakė į esminius gynėjos apeliacinio skundo argumentus. Tai, kad teismas apklausė ne visus liudytojus, kuriuos apklausti prašė gynyba, nereiškia esminio baudžiamojo proceso pažeidimo – liudytojai, kurių parodymai buvo svarbūs nustatant bylos aplinkybes, buvo apklausti, dėl kitų gynybos prašymų buvo motyvuotai pasisakyta.

12. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog pirmosios instancijos teismo nutartyje neišdėstyti motyvai, kodėl teismas nesivadovauja liudytojų E. G., D. P. teisme duotais parodymais, spręsdamas dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos aplinkybių. Konstatavęs šį pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas jį ištaisė ir nutarties 12–15 punktuose, detaliai ištyręs ginčijamų parodymų turinį, pateikė išsamius motyvus dėl jų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad liudytojų E. G., D. P., R. S., E. P. teikiamuose paaiškinimuose gausu neatitikimų, be kita ko, atsižvelgdamas ir į tai, kad A. A. su visais šiais liudytojais sieja artimi šeiminiai ir giminystės santykiai, padarė motyvuotą išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas netiki ta dalimi liudytojų E. G., D. P., R. S., E. P. parodymų, kurie nesutampa nei tarpusavyje, nei su nuosekliais ir tarpusavyje derančiais nukentėjusiosios D. A. bei liudytojų T. V. ir G. U. parodymais ir kita medžiaga.

13. Padaręs tokią pačią išvadą dėl motyvų nenurodymo pirmosios instancijos teismui sprendžiant dėl nukentėjusiųjų parodymų, reikšmingų nustatant BK 286 straipsnyje nurodytos veikos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nutarties 19, 20, 22, 25 punktuose išdėstė nukentėjusiųjų A. S. ir A. J. apie įvykio aplinkybes duotų parodymų turinį ir pateikė išsamius motyvus, kodėl juos vertina kaip nuoseklius, vienodus ir dėl esminių detalių sutampančius parodymus. Tuo tarpu nutarties 21 punkte teismas motyvavo, kodėl nesiremia E. G. ir R. S. parodymais, kaip prieštaraujančiais tarpusavyje ir objektyviems byloje esantiems duomenims.

14. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, kasacinio skundo argumentai, kad liudytojų parodymai buvo vertinami nesilaikant BPK reikalavimų, pripažįstami nepagrįstais.

15. Kasaciniame skunde, kaip ir apeliaciniame, taip pat keliamas klausimas dėl vaizdo įrašo, kuriame fiksuota A. A. sulaikymo situacija, pateikimo į bylą. Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad toks įrašas sulaikymo metu buvo daromas, gynyba taip pat nepateikė jokių duomenų, kuriais grįstų byloje padarytus proceso pažeidimus, susijusius su galimu įrašo egzistavimu ir atitinkamai jo pateikimu bylą nagrinėjantiems teismams. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, byloje yra tik vienas vaizdo įrašas, kuriame, kaip tai nustatyta įvykio metu galiojusiame Lietuvos policijos generalinio komisaro 2018 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 5-V-611 patvirtintas Policijos pareigūnų reagavimo į pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje, teismo sprendimo dėl laikinųjų smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių skyrimo vykdymo ir šio sprendimo vykdymo kontrolės tvarkos apraše (toliau – Aprašas), buvo užfiksuotas nukentėjusiosios D. A. pokalbis su policijos pareigūnu. Tuo tarpu reikalavimas visais atvejais, nesvarbu, ar pasitvirtins smurto artimoje aplinkoje atvejis, policijos pareigūnams mobiliosiomis vaizdo fiksavimo priemonėmis fiksuoti įvykio aplinką, joje esančių asmenų būklę, jų kūno sužalojimus, patalpų ar aplinkos, kur įvyko įvykis, būklę, sugadintą ar apgadintą turtą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės įvykio tyrimui, įtvirtintas tik nuo 2020 m. kovo 3 d. įsigaliojusioje Aprašo redakcijoje. Taigi, nenustačius, kad toks įrašas buvo darytas, skundo argumentai, susiję su jo galima reikšme bylos aplinkybėms nustatyti, atmetami.

16. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius gynėjos apeliacinio skundo argumentus, remdamasis jais nustatė ir ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, vertindamas įrodymus nepadarė esminių BPK pažeidimų.

17. Konstatavusi, kad įrodymų vertinimas nagrinėjamoje byloje neturi esminių trūkumų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tinkamai nustačius faktines įvykių aplinkybes buvo padarytos pagrįstos išvados, jog A. A. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, nustatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 286 straipsnyje. Šios išvados padarytos ištyrus ir įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes: nukentėjusiųjų (D. A., A. S. ir A. J.), liudytojų (G. U., T. V., D. A., B. G., R. S. ir kitų) parodymus, asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, A. A. paaiškinimus, rašytinius įrodymus, vaizdo įrašą. Kasacinio skundo argumentas, kad nenustačius A. A. veikoje tiesioginės tyčios nėra ir nusikaltimo, nustatyto BK 286 straipsnyje, sudėties, yra nepagrįstas, nes nustačius, kad asmuo veikė būdamas nepakaltinamas, asmens padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra ir negali būti subjektyviojo požymio – kaltės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg1LTIyMi8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-385-222/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-385-222/2018">2K-385-222/2018</a>, 2K-253-976/2019, 2K-117-976/2020, 2K-5-976/2021). Priverčiamosios medicinos priemonės gali būti taikomos tik asmenims, padariusiems pavojingas veikas, įtvirtintas BK specialiojoje dalyje, t. y. padarytos veikos turi atitikti nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų objektyviuosius požymius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQ0LTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-244-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-244-942/2016">2K-244-942/2016</a>).

Dėl teismo nešališkumo

18. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos procese baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas, nes du kolegijos nariai buvo teismo kolegijos, kuri 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi pratęsė procesinės prievartos priemonės taikymą, sudėtyje, todėl jie negalėjo nagrinėti apeliacinio skundo toje pačioje byloje. Taigi, nagrinėjamoje byloje keliamas objektyvaus teismo šališkumo klausimas.

19. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nurodytą asmens teisę į nešališką teismą detalizuojantis BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą, taip pat nurodo, kad proceso dalyviai gali motyvuotai nurodyti kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Taigi BPK nepateikiamas baigtinis nušalinimą pagrindžiančių aplinkybių sąrašas.

20. Vienas iš teismo nešališkumo aspektų yra objektyvusis nešališkumas, kurio esmė yra ta, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2008">2K-340/2008</a>, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-187/2011, 2K-132/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMjQtNjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-124-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-124-648/2015">2K-7-124-648/2015</a>, 2K-102-222/2016, 2K-162-697/2016, 2K-65-976/2017, 2K-117-976/2020).

21. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, pagal kurią tai, kad bylą nagrinėjantis teisėjas anksčiau procese yra priėmęs su ta pačia nusikalstama veika susijusių sprendimų, savaime negali būti traktuojama kaip aplinkybė, pateisinanti baiminimąsi dėl jo nešališkumo trūkumo; šiuo atveju yra svarbus atitinkamų sprendimų pobūdis (2014 m. gegužės 27 d. sprendimas byloje Marguš prieš Kroatiją, peticijos Nr. 4455/10, par. 85). Tuo atveju, jeigu teisėjas anksčiau baudžiamajame procese yra priėmęs tik formalius procesinio pobūdžio sprendimus, kuriuos priimant nepateikiamas įrodymų vertinimas ir neišreiškiama pozicija dėl kaltinamojo kaltumo (bylos esmės), nešališkumo trūkumo problemų nekyla (2008 m. liepos 22 d. sprendimas byloje Gómez de Liano y Botella prieš Ispaniją, peticijos Nr. 21369/04; 1996 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Bulut prieš Austriją, peticijos Nr. 17358/90). Taigi, garantuojant kaltinamojo teisę į nešališką bylos nagrinėjimą teisme, būtina, kad bylą nagrinėtų teisėjas, dėl kaltinamojo nepriėmęs sprendimų, kuriuose būtų pasisakęs dėl įtarimų pagrįstumo, duomenų (įrodymų) vertinimo ir pan. Teisėjo pasisakymas dėl įtarimų pagrįstumo ar faktinių bylos aplinkybių vertinimo paprastai rodo išankstinę teisėjo nuomonę dėl bylos baigties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMjQtNjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-124-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-124-648/2015">2K-7-124-648/2015</a>).

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl to, ar teismas (teisėjai), kuris apeliacinio proceso metu sprendė asmeniui taikomos procesinės prievartos priemonės, nurodytos BPK 141 straipsnyje, pratęsimo klausimą, gali nagrinėti bylą iš esmės, t. y. būti objektyviai nešališkas.

23. BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, kai jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Tačiau ši bendra norma detalizuojama, nustatant specialią taisyklę, taikomą atvejais, kai suėmimo ar kitus klausimus būtina spręsti jau perdavus bylą teismui. Būtent, BPK 127 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad kai byla perduota teismui, suėmimo termino pratęsimo klausimą sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 141 straipsnyje nurodytos procesinės prievartos priemonės – atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą – taikymo tvarka yra analogiška. BPK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įtariamasis atiduodamas į ekspertizės įstaigą, taip pat laikymo joje terminai nustatomi ar pratęsiami laikantis tos pačios tvarkos, kaip ir skiriant, pratęsiant ar apskundžiant suėmimą. Taigi, teismas, kurio žinioje yra byla, turi teisę ir pareigą spręsti priverčiamosios priemonės taikymo, įskaitant ir termino pratęsimą, klausimą. Atkreiptinas dėmesys, kad tokiu atveju faktinių veikos aplinkybių konstatavimas turi neperžengti asmens „įtarimo būklės“ aprašymo ir netapti asmens kaltumo pripažinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-7-81/2013). Tokia pati praktika pradėta formuoti ir vertinant teismo nešališkumą priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese priimant tarpinius sprendimus, tarp jų ir sprendimus dėl asmens atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-976/2020).

24. Kaip matyti iš 2020 m. liepos 24 d. Kauno apygardos teismo laikinai atliekančio Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko funkcijas teisėjo A. Paštuolio nutarties, baudžiamajai bylai dėl gauto advokatės D. Višinskienės apeliacinio skundo nagrinėti apeliacine tvarka buvo sudaryta teisėjų kolegija, ją sudarė teisėjai D. Kantaravičius, N. Meilutis ir A. Giedraitis. Ši kolegija buvo įgaliota spręsti visus su minėta byla susijusius klausimus. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas 2020 m. rugpjūčio 3 d. potvarkiu, įvertinęs tai, kad teisėjui A. Giedraičiui yra suteiktos kasmetinės atostogos, pakeitė šį kolegijos narį teisėja D. Jankauskiene skubiems veiksmams byloje atlikti. Taigi ši kolegija (D. Kantaravičius, N. Meilutis ir D. Jankauskienė), remdamasi BPK 141 straipsnio, BPK 127 straipsnio 9 dalies nuostatomis, išnagrinėjo ir išsprendė A. A. atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą termino pratęsimo klausimą. Kaip matyti iš 2020 m. rugpjūčio 3 d. nutarties turinio, joje priimtas sprendimas pratęsti šį terminą yra motyvuojamas duomenų apie A. A. sveikatos būklę vertinimu, visiškai nevertinant jo galimo dalyvavimo padarant baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, t. y. nepasisakant iš anksto dėl faktinių aplinkybių įrodytumo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegijai reikštas nušalinimas, kaip matyti iš posėdžio protokolo, buvo motyvuotai atmestas, nurodant BPK nustatytą atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą termino pratęsimo tvarką, kurios laikėsi teismas.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi procesinės prievartos priemonės – atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą – paskyrimo ir terminų pratęsimo procedūros teisinį reguliavimą bei bylos aplinkybes, daro išvadą, kad, bylai esant teismo žinioje, joje priimtas procesinis sprendimas dėl BPK 141 straipsnyje nurodytos procesinės prievartos priemonės taikymo, įskaitant ir termino pratęsimo klausimą, nesudaro nušalinimo pagrindo, nustatyto BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkte, taip pat nesuteikia pagrindo spręsti, kad išnagrinėję šį klausimą teisėjai tapo šališki. Tai, kad apskųstas toks procesinis sprendimas buvo panaikintas instancine tvarka, savaime, nesant BPK nustatytų teismo galimo šališkumo pagrindų, nereiškia, kad teismas yra šališkas.

Dėl BK 98 straipsnio 1 dalies taikymo

26. Kasaciniame skunde teikiami argumentai, kad nagrinėjamoje byloje parinkta netinkama priverčiamoji medicinos priemonė. Šie argumentai pagrįsti.

27. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį, BPK 403 straipsnio 2 dalį, asmenims teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, gali paskirti priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

28. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, įvertinus tai, kad tai ne bausmė, o priverstinio gydymo priemonė, turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Teisinis procesas dėl nesavanoriško asmens hospitalizavimo psichiatrijos įstaigoje turi atitikti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies e punkto reikalavimus, kurie užtikrina veiksmingas procesines garantijas nuo savivalės. Pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktą, laisvė gali būti atimta tik įvykdžius tris minimalias sąlygas: pirma, psichikos liga turi būti aiški, tai yra tikslų psichikos sutrikimą turi nustatyti kompetentinga institucija pagal objektyvią medicininę ekspertizę; antra, psichikos sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį hospitalizavimą; trečia, priverstinio hospitalizavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar psichikos sutrikimas išlieka (žr. Liuiza prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06, 2012 m. liepos 31 d.; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). EŽTT jurisprudencijoje taip pat formuojami procesiniai reikalavimai teismo sprendimui dėl priverstinio gydymo: skiriant priverstinį gydymą, turi būti vertinama esama sveikatos būklė, turi būti motyvuojama, kodėl nebūtina skirti naujos ekspertizės galimai pasikeitusiai psichikos būklei įvertinti (jei pateikiamas toks prašymas ir nurodomi nauji duomenys); teismas turėtų motyvuoti būtinybę skirti priverstinį gydymą; teismas turėtų motyvuoti, kodėl neskiriamos švelnesnės priemonės nei stacionarus priverstinis gydymas (D.R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Lietuvos teismų praktikoje pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones asmeniui, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQzLTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-343-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-343-648/2015">2K-343-648/2015</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODctNjk3LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-87-697/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-87-697/2021">2K-87-697/2021</a>).

29. Pirmas kriterijus parenkant priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQzLTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-343-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-343-648/2015">2K-343-648/2015</a>). Remiantis BPK 400 straipsnio 2 dalimi, sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, teisiamajame posėdyje turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Taigi, teismai, spręsdami priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimą, be kitų byloje esančių duomenų, privalo ištirti ir įvertinti eksperto ar atitinkamos sveikatos priežiūros įstaigos atstovo pateiktą informaciją ir nuomonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA4LTc4OC8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-208-788/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-208-788/2020">2K-208-788/2020</a>). Tokia praktika atitinka ir EŽTT jurisprudenciją, kurioje pabrėžiama, kad, norint izoliuoti asmenį nuo visuomenės, psichikos sutrikimas turi būti tokios rūšies ar laipsnio, kuris lemia priverstinio izoliavimo būtinybę ir kurį konstatuoti gali tik objektyvi medicininė ekspertizė (Winterwerp prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 6301/73, 1977 m. gruodžio 15 d.). Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką psichiškai nesveiko asmens laisvės atėmimas gali būti būtinas ne tik tuo atveju, kai jam reikia gydymo, vaistų ar kitos klinikinės priežiūros siekiant jį išgydyti arba pagerinti jo būklę, bet ir tuo atveju, kai asmeniui reikia kontrolės bei priežiūros siekiant neleisti jam, pavyzdžiui, padaryti žalos sau ar kitiems (Liuiza prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06, 2012 m. liepos 31 d.). Kita vertus, svarbu pažymėti, kad sveikatos priežiūros specialistams suteiktos plačios galios turi būti atsvertos procedūromis, kuriomis siekiama užkirsti kelią savavališkam priverstiniam hospitalizavimui (žr. D.R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.).

30. Tačiau tai nereiškia, kad šis, t. y. psichikos sutrikimo pobūdžio, kriterijus yra vienintelis. Kaip minėta pirmiau, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODctNjk3LzIwMjE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-87-697/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-87-697/2021">2K-87-697/2021</a>).

31. Sprendžiant dėl pavojaus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, būtina įvertinti ir tai, kad stacionarus priverstinis gydymas sveikatos priežiūros įstaigoje pagal savo pobūdį yra viena griežčiausių priemonių. EŽTT nurodo, kad psichikos liga sergantys asmenys sudaro ypač pažeidžiamą grupę, todėl jų teisių apribojimas turi būti labai tikslus ir gali būti pateisinamas tik dėl „labai svarių priežasčių“ (žr. Alajos Kiss prieš Vengriją, Nr. 38832/06, § 42, 2010 m. gegužės 20 d; Zagidulina prieš Rusiją, peticijos Nr. 11737/06, § 53, 2013 m. gegužės 2 d.; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Asmens laisvės atėmimas yra tokia griežta priemonė, kad ji gali būti pateisinama tik tuo atveju, jei, įvertinus kitas švelnesnes priemones, nustatoma, kad jų nepakanka asmens arba viešajam interesui apsaugoti, todėl atitinkamą asmenį reikia sulaikyti (žr. O. G. prieš Latviją, peticijos Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; Lazariu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Todėl, sprendžiant dėl stacionaraus gydymo, svarbu ir tai, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims.

32. Siekiant nustatyti šias svarbias aplinkybes, pagal BPK 395 straipsnio nuostatas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese, be kita ko, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTMzLTk0Mi8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-133-942/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-133-942/2020">2K-133-942/2020</a>).

33. Iš byloje esančio (duomenys neskelbtini) ekspertinio skyriaus 2019 m. lapkričio 6 d. – gruodžio 3 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-II-125/2019 matyti, kad A. A. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu sirgo ir šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – kliedesiniu sutrikimu (F22.0), dėl kurio jis negalėjo ir negali suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Šiame akte nustatyta ir tai, kad dėl lėtinio psichikos sutrikimo A. A. negali būti apklausiamas ikiteisminiame tyrime, jam nerekomenduojama dalyvauti teismo procese, nes dėl lėtinio psichikos sutrikimo jis nebus visavertis teismo proceso dalyvis ir tai gali pabloginti jo psichikos būseną. Dėl dabartinės psichikos būsenos jis negali visiškai aiškiai suprasti teisiškai svarbių baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo aplinkybių, turinčių reikšmės ikiteisminiam tyrimui ar bylos nagrinėjimui teisme; negali adekvačiai suvokti su juo atliekamų veiksmų esmės; savarankiškai realizuoti savo procesinių teisių ir pareigų. A. A. rekomenduojamas priverstinis gydymas – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis. Ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad A. A. nėra kritiškas, jo veiksmai neprognozuojami, jis yra socialiai pavojingas.

34. (Duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninė 2020 m. gegužės 14 d. rašte Nr. 142/2019(10.21) S3E-1471 informavo, kad A. A. psichikos sveikatos būklė nuo hospitalizavimo (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje yra be esminės dinamikos. Išlieka kliedesinė simptomatika, nekritiškumas būklei, mąstymas, stokojantis nuoseklumo. Pacientas įtarus, gynybiškas, yra išsakęs grasinimus medicinos personalui. A. A. gydymosi procese nebendradarbiauja – kategoriškai atsisako vartoti medikamentus. Skyriuje paciento elgesys tvarkingas, agresijos, režimo pažeidimų, konfliktų nebuvo.

35. 2020 m. birželio 9 d. Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) teisiamajame posėdyje, nagrinėjant bylą dėl priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių taikymo, apklausta ekspertė J. Didžiokienė patvirtino ekspertizės akte Nr. 75U-II-125/2019 suformuluotas išvadas ir paaiškino, kad ekspertizės atlikimo metu buvo stebėta A. A. kritikos stoka, jis nepripažino turintis psichikos problemų, gydymo atsisakė. Ekspertė teigė, kad A. A. atveju sergant lėtiniu sutrikimu ambulatorinio gydymo nepakanka, kadangi jis padarė nusikalstamą veiką, anksčiau psichiatro gydytas nebuvo. Taip pat paaiškino, kad tiriamojo elgesio jam neįprastoje situacijoje prognozuoti negalima, galimi paūmėjimai, agresyvūs veiksmai. Kartu ekspertė nurodė, kad šiuo metu ji neturi duomenų apie jo psichikos būseną.

36. Nagrinėjant gynybos skundą dėl procesinės prievartos priemonės termino pratęsimo, Lietuvos apeliaciniame teisme apklaustos A. A. gydančios gydytojos psichiatrės A. P. teigimu, A. A. būklė šiuo metu yra be esminės dinamikos, pagerėjimo požymių nėra. A. A. išlieka nekritiškas, neigia turintis psichikos sutrikimą, nebendradarbiauja gydymo procese, atsisako vartoti medikamentus. Stebėjimo laikotarpiu buvo stebėta kliedesinė simptomatika. Per buvimo gydymo įstaigoje laikotarpį jis yra išsakęs grasinimus personalui, įžeidžiančių, žeminančių žodžių jų atžvilgiu. Specialistė teigė, kad, esant tokiai diagnozei, vartojant medikamentus A. A. psichikos būklė pagerėtų, tačiau, jos nuomone, A. A., būdamas ne ligoninėje, medikamentų nevartos ir pas psichiatrus nesilankys. Jo psichikos būsenai būdingi nedideli bangavimai, jam diagnozuota liga yra lėtinė, ji gali tęstis visą gyvenimą.

37. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos 2020 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje, kuria buvo panaikintas BPK 141 straipsnyje nurodytos procesinės prievartos priemonės – atidavimo į sveikatos priežiūros įstaigą – tolesnis taikymas, buvo konstatuota, kad vien psichikos ligos diagnozavimo bei asmens sveikatos būklės nepagerėjimo konstatavimas, nenustačius asmens pavojingumo jo paties ar aplinkinių asmenų gyvybei ar sveikatai, negali būti pagrindas tęsti vienos griežčiausių procesinės prievartos priemonių, ribojančių asmens laisvę, jo judėjimo laisvę, galimybes bendrauti su kitais asmenimis, taikymą, taigi A. A. paskirtas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

38. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas gydytojas S. J., pas kurį A. A. ambulatoriškai lankosi po to, kai Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi buvo panaikintas atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą – (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninę ir A. A. paskirtas ambulatorinis stebėjimas, nurodė, kad A. A. pas jį lankosi kas mėnesį, jam vaistai neskirti, su A. A. vyksta pokalbiai. A. A. psichikos būklės dinamikos nestebi. Gydytojas nurodė, kad gydant ambulatoriškai galima vykdyti gydymo korekcijas, bet šiuo metu tokio poreikio nėra, nes A. A. tvarkosi, dirba ir socialinių problemų nekelia.

39. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas A. A., kuris pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą nedalyvavo, nes teismo ekspertai nerekomendavo teismui jo kviesti, nurodę, jog jis dėl jo psichinės būsenos negebės veiksmingai dalyvauti procese, davė paaiškinimus dėl įvykių faktinių aplinkybių, atsakė į prokurorės ir advokatės klausimus, nurodė, kad lankosi pas socialinį darbuotoją ir psichiatrą, vaistų nevartoja, nes buvo informuotas, kad gali atsisakyti vaistų, dirba įmonėje, darbas sekasi gerai.

40. Bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme metu buvo pateikti duomenys, kad A. A. iš ligoninės buvo išrašytas 2020 m. rugpjūčio 27 d., tuoj po Lietuvos apeliacinio teismo nutarties dėl procesinės prievartos priemonės, nurodytos BPK 141 straipsnyje, taikymo panaikinimo; A. A. nuo 2020 m. rugsėjo 3 d. dirba toje pačioje įmonėje, kurioje dirbo iki priverstinio hospitalizavimo, iš 2020 m. gruodžio 20 d. (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro rašto matyti, kad A. A. po išrašymo iš (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės (2020 m. rugpjūčio 28 d.) kreipėsi dėl ambulatorinio stebėjimo pirminės priežiūros centre, socialinio darbuotojo ir gydytojo psichiatro konsultacijose lankosi reguliariai, pagal nustatytą grafiką, medikamentinis gydymas neskirtas.

41. Taigi, byloje nustatyta, kad A. A. tiek baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu, tiek ir šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – kliedesiniu sutrikimu. Iš bylos ir teismų sprendimų matyti, kad A. A. psichinės sveikatos būklė per visą jo buvimo (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje laikotarpį (nuo 2019 m. gruodžio 6 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d.) nepagerėjo ir nepablogėjo, ambulatorinio stebėjimo metu būsenos dinamika taip pat nestebima. Byloje nenustatyta, kiek laiko A. A. serga lėtine psichikos liga, tačiau šios ligos požymiai A. A., tikėtina, pasireiškė jau prieš kelerius metus, tačiau į gydymo įstaigą dėl psichikos sutrikimų jis anksčiau nesikreipė, gydytas nebuvo. Vertinant jo padarytų veikų pavojingumo pobūdį, byloje nustatyta, kad A. A. yra pripažintas padaręs dvi nesunkias baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, nurodytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 286 straipsnyje, kurios buvo padarytos tą pačią dieną, t. y. fizinio smurto panaudojimas prieš savo šeimos narį – sutuoktinę ir pasipriešinimas valstybės tarnautojams. Nagrinėjamu atveju visiems nukentėjusiesiems buvo sukeltas fizinis skausmas, kitokie padariniai sveikatai nebuvo sukelti. Vertinant paties A. A. asmens pavojingumą, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad jis anksčiau teistas nebuvo, ikiteisminių tyrimų dėl jo taip pat nebuvo pradėta, buvo baustas administracine tvarka, tačiau padaryti nusižengimai nėra susiję su fizinio smurto panaudojimu. Iki baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo A. A. dirbo UAB „B“, kaip matyti iš kartu su kasaciniu skundu pateiktos medžiagos, ten pat dirba nuo 2020 m. rugsėjo 3 d., po išrašymo iš (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės. Darbdavio charakterizuojamas teigiamai, nurodoma, kad su administracija ir bendradarbiais konfliktinių situacijų nepastebėta. Pasak nukentėjusiosios D. A., A. A. smurtą prieš ją panaudojo pirmą kartą. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad prieš baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymą, net ir pasireiškus ligos simptomams, A. A. elgesys nekėlė pavojaus jo paties ar aplinkinių asmenų gyvybei ar sveikatai. Pažymėtina, kad nors, jį gydžiusios gydytojos psichiatrės A. P. teigimu, A. A. buvimo jų gydymo įstaigoje metu išsakė grasinančio pobūdžio žodžius personalui, tačiau rašte, kurį pateikė gydymo įstaigos administracija, nurodyta, jog paciento elgesys tvarkingas, agresijos, režimo pažeidimų, konfliktų nebuvo.

42. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai, įvertinę teismo ekspertizės išvadą, specialistų paaiškinimus, informaciją apie A. A. ligos eigą, kitą bylos medžiagą, pagrįstai konstatavo, jog A. A. baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas padarė būdamas nepakaltinamas, todėl jam privaloma skirti priverčiamąją medicinos priemonę. Tačiau, parinkdami priverčiamąją medicinos priemonę, teismai, nagrinėję bylą, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl asmens priverstinio hospitalizavimo būtinumo. Dar kartą pažymėtina, kad nors teismo ekspertizės išvados dėl rekomenduojamos parinkti priemonės rūšies yra ypač svarbios tokio pobūdžio bylose, tačiau vien jų buvimas neatleidžia teismo nuo pareigos vertinti visas bylos aplinkybes, būtent ligos ir jos gydymo pobūdį, padarytų veikų pavojingumą ir paties asmens socialinį pavojingumą.

43. Bylos medžiaga leidžia konstatuoti, kad A. A. padarytos veikos yra nesunkios, padarytos iš esmės vienu metu, jis serga lėtine psichikos liga, kurios dinamika (nei gerėjanti, nei blogėjanti) nestebėta nei jam būnant gydymo įstaigoje (nuo 2019 m. gruodžio 6 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d.), nei prižiūrimam ambulatorine tvarka, 2020 m. rugpjūčio 27 d. A. A. buvo išrašytas iš psichikos sveikatos priežiūros įstaigos ir nuo 2020 m. rugsėjo 3 d. dirba, lankosi socialinio darbuotojo ir gydytojo psichiatro konsultacijose, medikamentinis gydymas jam neskirtas. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo teigti, jog A. A. ligos pobūdis, jo padarytų uždraustų baudžiamojo įstatymo veikų pavojingumas, jo paties socialinis pavojingumas yra tokio pobūdžio, kad jam turėtų būti taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. A. tikslinga paskirti ambulatorinį stebėjimą ir gydymą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą ((duomenys neskelbtini)) (BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Kiekvienu atveju teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą (BK 98 straipsnio 6 dalis) ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, o pagal BPK 405 straipsnį minėtus klausimus sprendžia teismas pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą.

44. Konstatavus netinkamą BK 98 straipsnio 1 dalies taikymą, abiejų instancijų teismų sprendimai dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – skyrimo keičiami.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 13 d. nutarties dalis, kuriomis A. A. dėl įstatymo uždraustų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, 286 straipsnyje padarymo, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje.

A. A. taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Kitas Kauno apylinkės teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 13 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Arvydas Daugėla

Tomas Šeškauskas

Rima Ažubalytė