Dėl teisės normų, reglamentuojančių leidimą ne hipotekos kreditoriui išieškoti iš įkeisto skolininko turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo, tokio leidimo suteikimą, kai skolininkui iškeliama bankroto byla ar kai hipotekos kreditorius pradeda priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto, apeliacinio skundo ribas, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-235-823/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-36919-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.5.21.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Alės Bukavinienės ir Gedimino Sagačio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo „Luminor Bank AS“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lankstinys“ ieškinį atsakovams akcinei bendrovei DNB bankui (teisių perėmėjas „Luminor Bank AS“) ir N. M., dalyvaujant tretiesiems asmenims G. M., antstoliui Vaidui Drungilui, dėl leidimo vykdyti išieškojimą iš skolininko įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių leidimą ne hipotekos kreditoriui išieškoti iš įkeisto skolininko turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo, tokio leidimo suteikimą, kai skolininkui iškeliama bankroto byla ar kai hipotekos kreditorius pradeda priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto, apeliacinio skundo ribas, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo leisti vykdyti išieškojimą iš atsakovui AB DNB bankui (toliau – Bankas) įkeisto atsakovo N. M. nekilnojamojo ir kilnojamojo turto be hipotekos kreditoriaus Banko sutikimo.

3. Ieškovė nurodė, kad skolininko N. M. nekilnojamasis turtas ir su kaimo turizmo veikla susijęs kilnojamasis turtas yra įkeistas Bankui. Ieškovei siekiant išieškoti skolą iš skolininko, Bankas 2015 m. rugsėjo 23 d. pranešė antstoliui, kad skolininkas yra skolingas 244 138,42 Eur ir kad Bankas nesutinka prisijungti prie išieškojimo iš įkeisto skolininko turto. Įkeisto turto vertė – 569 868,85 Eur. Ieškovės nuomone, jos reikalavimas, kuris 2014 m. balandžio 18 d. buvo 53 266,59 Eur, gali būti patenkintas iš skolininko turto. Bankas nesiima jokių veiksmų skolai išieškoti ir taip piktnaudžiauja teise, nes be teisėto pagrindo varžo kitų kreditorių teises į skolos išieškojimą iš skolininko turto. Dėl to ieškovės, kaip ne hipotekos kreditorės, interesai gintini leidžiant vykdyti išieškojimą iš skolininko įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino – leido vykdyti išieškojimą ieškovės naudai iš Bankui įkeisto atsakovo N. M. nekilnojamojo ir kilnojamojo turto be hipotekos kreditoriaus Banko sutikimo.

5. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 746 straipsnio nuostatos, jog vykdyti išieškojimą iš įkeisto ar hipoteka apsunkinto turto be įkaito turėtojo sutikimo negalima, nedaro hipotekos kreditoriaus, kaip įkaito turėtojo, teisių absoliučių. Nesutikimas gali būti ginčijamas, jeigu kiti kreditoriai įrodo, kad hipotekos kreditorius neprotingai delsia įgyvendinti savo teises ar kitaip piktnaudžiauja teise (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.138 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2003).

6. Teismas nustatė, kad Bankas ir atsakovas N. M. 2006 m. spalio 20 d. sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią (su vėlesniais sutarties pakeitimais ir papildymais) suteiktas 608 202,04 Eur kreditas. Įsipareigojimų Bankui pagal kreditavimo sutartį įvykdymas užtikrintas hipoteka (įkeisti žemės sklypai, inžineriniai tinklai, gyvenamasis namas, ūkinis pastatas) ir kilnojamojo turto (automobilio, automobilio priekabos, sodybos vidaus baldų, keturračių motociklų) įkeitimu. Kreditas turėjo būti grąžintas iki 2015 m. liepos 30 d. Likusi skola Bankui – 245 166,14 Eur. Teismas sprendė, kad tokia didelė negrąžinta kredito skola susidarė per pakankamai ilgą (ne vienerių metų) laikotarpį. Nors Bankas teigia, kad įgyvendina teisės normų jam suteiktas teises išieškoti jam priklausančią skolą iš jam įkeisto skolininko turto, tačiau net ir 2015 m. lapkričio 27 d. gavęs vykdomuosius įrašus jų neteikia vykdyti antstoliams dėl priverstinio skolos išieškojimo. Teismas konstatavo, kad Bankas neprotingai delsia įgyvendinti savo teises. Privilegijuoto kreditoriaus teisės negali būti saugomos neadekvačiai tos teisės turiniui. Įkeitimo metu skolininko turtas įvertintas 569 868,85 Eur. Bankas vykdomųjų raštų nepateikimą antstoliui vykdyti motyvavo atliekamu vidiniu Banko įkeisto turto vertės vertinimu, tai reiškia, kad Bankas daugiau nei du mėnesius nenustatė įkeisto turto rinkos vertės. 2016 m. kovo 8 d. teismo posėdyje Banko atstovė nurodė, kad įkeisto turto rinkos vertė dar nenustatyta. Taigi Bankas, nesutikdamas su įkeisto turto verte, jos neįrodinėjo (CPK 12, 178 straipsniai), todėl nepaneigta, jog įkeisto turto vertė yra ne mažesnė nei 569 868,85 Eur, o hipotekos kreditoriaus teisių apsauga yra neadekvati prievolės dydžiui bei yra galimybė, realizavus įkeistą skolininko turtą, patenkinti ir ne hipotekos kreditorės ieškovės reikalavimą. Teismas padarė išvadą, kad Bankas, kaip hipotekos kreditorius, nepagrįstai neduoda sutikimo vykdyti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto.

7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo Banko apeliacinį skundą, 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį dėl leidimo vykdyti išieškojimą iš skolininko įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo atmetė.

8. Kolegija pažymėjo, kad apeliaciniame skunde nurodyta, jog Banko vidaus vertintoja nustatė, kad bendra įkeisto turto rinkos vertė yra 276 150 Eur. Kadangi atsakovo N. M. skolą Bankui sudaro 246 166,14 Eur, taip pat 5 proc. dydžio metinės palūkanos iki visiško skolos išieškojimo, yra pagrindas spręsti, kad įkeisto turto vertės nepakaks visiškai atsiskaityti su pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimą turinčiu Banku, taip pat ir su ieškove. Ieškovė, teigdama, kad šiuo metu turto vertė yra didesnė nei nustatytoji hipotekos lakštų išdavimo metu, tai patvirtinančių įrodymų nepateikė.

9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės kasacinį skundą, 2017 m. gruodžio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

10. Kasacinis teismas nurodė, kad kreditorius, kurio reikalavimas nėra užtikrintas, siekdamas nuginčyti privilegijuoto kreditoriaus nesutikimą išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad vykdant išieškojimą jo naudai iš įkeisto turto nebus pažeisti privilegijuoto kreditoriaus teisės bei interesai ir kad pastarasis, nesutikdamas su išieškojimu iš įkeisto turto, piktnaudžiauja nesutikimo teise.

11. Kasacinis teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovės ieškinį pasirėmęs, be kita ko, atsakovo Banko apeliaciniame skunde nurodytu nauju argumentu, kad atliktas Banko vidaus vertinimas nustatė, jog įkeisto turto vertė iš esmės yra tokia pati kaip ir atsakovo N. M. skola Bankui. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tai reiškia, jog įkeisto turto vertės nepakaks visiškai atsiskaityti su pirmumo teisę turinčiu Banku, taip pat ir su ieškove.

12. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nepateiktas įrodymas, patvirtinantis atsakovo Banko nurodomas vidaus vertinimo išvadas apie įkeisto turto vertę, todėl negalėjo būti patikrinta šio įrodymo atitiktis reikalavimams, keliamiems rašytiniams įrodymams, nesudaryta galimybė kitai šaliai atsikirsti į naujai pateiktą įrodymą, sprendė, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo.

13. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo Banko apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

14. Kolegija nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 23 d. rašte Bankas antstoliui, vykdančiam išieškojimą iš atsakovo N. M. ieškovės naudai, nurodė nesutinkantis, kad atsakovo N. M. skola ieškovei būtų išieškotas iš jam įkeisto atsakovo N. M. turto. 2015 m. spalio 19 d. prašymais Bankas kreipėsi į Vilniaus miesto 14-ąjį notarų biurą, prašydamas išduoti vykdomuosius įrašus dėl atsakovo N. M. skolos išieškojimo iš Bankui įkeisto turto, ir pareiškė ieškinį dėl atsakovo N. M. skolos pagal kreditavimo sutartį priteisimo iš laiduotojos K. D.. Notarė 2015 m. lapkričio 27 d. išdavė vykdomuosius įrašus dėl 245 166,14 Eur skolos pagal kreditavimo sutartį ir 5 proc. metinių palūkanų nuo skolos sumos išieškojimo Banko naudai iš Bankui įkeisto turto. Minėti vykdomieji įrašai po jų išdavimo iš karto nepateikti priverstiniam skolos išieškojimui. 2015 m. gruodžio 21 d. laiduotoja K. D. pateikė Bankui prašymą nesiimti veiksmų dėl atsakovo N. M. įkeisto turto, nurodydama, jog ji kaip laiduotoja įsipareigoja per dvejus metus grąžinti visą įsiskolinimą bankui arba rasti asmenį, kuris grąžintų įsiskolinimą vietoj jos. Bankas 2016 m. vasario 1 d. raštu informavo laiduotoją, jog iki 2016 m. vasario 15 d. laiduotoja turi pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad kreipėsi į kitą banką dėl kredito gavimo ir iki 2016 m. kovo 31 d. pateikti kredituojančio banko raštišką patvirtinimą dėl kredito suteikimo. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu patenkino Banko ieškinį dėl atsakovo N. M. skolos pagal kreditavimo sutartį priteisimo iš laiduotojos K. D.. 2016 m. balandžio 26 d. antstolės patvarkymu priimti banko pateikti vykdyti vykdomieji įrašai.

15. Kolegija nurodė, kad atsakovui N. M. ir trečiajam asmeniui G. M. įsiteisėjusia Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinį dėl leidimo vykdyti išieškojimą iš įkeisto turto be Banko kaip hipotekos kreditoriaus sutikimo pareiškė dar iki atsakovo N. M. ir trečiojo asmens G. M. pareiškimo iškelti jiems bankroto bylą teisme pateikimo. Bankas nurodo, kad, iškėlus fizinių asmenų bankroto bylą, išieškojimas iš skolininkų turto ir atsiskaitymas su kreditoriais vyks imperatyviai Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka pagal patvirtintą mokumo atkūrimo planą, atsiskaitymą vykdant per teismo paskirtą bankroto administratorių, tačiau ne per antstolį CPK nustatyta tvarka. Kolegija sprendė, kad vien tuo pagrindu bylos nagrinėjimas negali būti nutrauktas. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnyje nustatyti pagrindai nutraukti fizinio asmens bankroto bylą. Nutraukus fizinio asmens bankroto bylą, išieškojimas vėl būtų vykdomas per antstolį CPK nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo teigti, jog ieškinys negali būti tenkinamas.

16. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad CK 4.170 straipsnio 3 dalyje nustatyta hipotekos turėtojo teisė pirmiau už kitus skolininko kreditorius užsitikrinti reikalavimą nėra absoliuti, t. y. ji neturi pažeisti kitų kreditorių teisių ir teisėtų interesų. Atsakovas N. M. kreditą atsakovei grąžinti turėjo iki 2015 m. liepos 30 d., tačiau įsipareigojimo bankui neįvykdė ir negrąžino 245 166,14 Eur skolos. Bankas kredito grąžinimo terminą pratęsė iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. Pateikti notarės išduotus vykdomuosius įrašus vykdyti buvo delsiama ir jie antstolės priimti vykdyti tik 2016 m. balandžio 26 d., t. y. po to, kai Klaipėdos apylinkės teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu patenkino Banko ieškinį dėl atsakovo N. M. skolos pagal kreditavimo sutartį priteisimo iš laiduotojų K. D. ir G. M..

17. Finansų įstaigoms keliami didesni rūpestingumo ir profesionalumo standartai. Finansų įstaiga privalo laiku pastebėti iš sudaromų paskolų sandorių kylančią galimą riziką, tinkamai ją vertinti bei sumažinti, nuolat ją stebėti, valdyti bei privalo nuolat stebėti bei fiksuoti klientų sutartinių įsipareigojimų vykdymą, finansinę ir ekonominę būklę ir sekti, ar tai nedaro grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui (Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio l dalies 2 punktas, 6 dalis). Šios nuostatos reiškia, kad finansų įstaiga, pastebėjusi paskolos gavėjo nemokumą ir kitą riziką, privalo nedelsdama vykdyti pareigas dėl paskolos išieškojimo. Kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad Bankas nevykdė pareigos laiku pastebėti iš sudaromų paskolų sandorių kylančią riziką, tinkamai jos neįvertino bei nemažino, o priešingai – didino skolininko įsipareigojimų mastą, nesuvaldė rizikos ir ilgus metus toleravo netinkamą skolininko sutartinių įsipareigojimų vykdymą, net ir tuo metu, kai skolininko finansinė ir ekonomine būklė aiškiai kėlė grėsmę finansinio sandorio tinkamam įvykdymui ir vilkinant kredito išieškojimą buvo pažeisti ieškovės interesai. Kolegija nurodė, kad tokia didelė negrąžinto kredito skola susidarė per gana ilgą laiką, tačiau Bankas neketino įgyvendinti ir neįgyvendino hipotekos kreditoriaus teisių. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Bankas neprotingai ilgai, t. y. nuo 2010 m., skolininkui jau nebevykdant kredito grąžinimo prievolės, delsė įgyvendinti savo teises, t. y. išieškoti skolą iš atsakovo N. M., ir taip pažeidė ne hipotekos kreditorės teises. Kolegija pažymėjo, kad Bankas vykdomuosius įrašus išsiėmė tik tuomet, kai skolininkas jau faktiškai buvo tapęs nemokus ir netrukus jam buvo inicijuota bankroto byla.

18. Kolegija nurodė, kad privilegijuoto kreditoriaus teisės negali būti saugomos neadekvačiai tos teisės turiniui. Nagrinėjamu atveju susidaro situacija, kai hipotekos kreditoriaus (Banko) reikalavimas yra 245 166,14 Eur, tačiau jo naudai yra įkeistas 569 868,85 Eur vertės atsakovui N. M. priklausantis turtas. Pagal Banko pateiktus 2018 m. rugsėjo 26 d. nepriklausomos turto vertintojos UAB „Alliance Valuations“ Nekilnojamojo turto komplekso įvertinimo ataskaitą ir Kilnojamojo turto rinkos kainos nustatymo konsultacinio pobūdžio pažymą, Bankui įkeisto turto rinkos vertė 218 000 Eur. Banko teigimu, šie įrodymai patvirtina, kad Bankui įkeisto turto vertės nepakanka hipotekos kreditoriaus Banko reikalavimams padengti. Kolegija įvertino, kad tokia didelė negrąžinto kredito 245 166,14 Eur skola susidarė per gana ilgą laiko tarpą, t. y. nuo 2010 metų. Byloje surinkti įrodymai patvirtina tai, kad įkeisto turto vertė nuo 2010 metų sumažėjo Bankui piktnaudžiaujant savo kaip hipotekos kreditoriaus teisėmis (nesikreipiant dėl išieškojimo). Skolininko turto vertė 2010 metais buvo 569 868,85 Eur dydžio (ką patvirtina hipotekos lakštai), jo būtų pakakę tiek Banko, tiek ieškovės reikalavimus patenkinti. Kolegija sprendė, kad tai, jog šią dieną įkeisto turto vertė sumažėjo, neturi teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, nes tokios aplinkybės yra Banko piktnaudžiavimo savo teisėmis rezultatas. Kolegija nurodė, kad Banko pateikti įrodymai dėl įkeisto turto vertės nedaro įtakos pirmosios instancijos teismo išvadai, jog leidžiant ieškovei vykdyti išieškojimą iš Bankui hipoteka įkeisto turto be Banko sutikimo nebūtų pažeisti Banko, kaip privilegijuoto kreditoriaus, teisės ir interesai. Kolegija sprendė, kad yra pagrindas leisti ieškovei vykdyti išieškojimą iš atsakovui N. M. priklausančio įkeisto Bankui turto be Banko sutikimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

19. Kasaciniu skundu atsakovas „Luminor Bank AS“ (Banko teisių perėmėjas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Teismai neteisingai aiškino ir taikė CPK 747 straipsnį, reglamentuojantį išieškojimą trečiųjų asmenų naudai iš įkeisto skolininko turto, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kad išieškojimas be hipotekos kreditoriaus (įkeitimo teisės turėtojo) sutikimo trečiųjų asmenų naudai iš skolininko įkeisto turto galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms – įrodžius, kad hipotekos kreditorius nepagrįstai delsia įgyvendinti savo teises ar kitaip piktnaudžiauja teise (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDY3LTY4NC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-467-684/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-467-684/2017">e3K-3-467-684/2017</a>; 2003 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2003). Teismai leido ieškovei vykdyti išieškojimą iš Bankui įkeisto turto be Banko kaip hipotekos kreditoriaus sutikimo, ieškovei neįrodžius tam būtinų sąlygų. Teismai nepagrįstai sprendė, kad Bankas pernelyg ilgai nenutraukė kreditavimo sutarties, laiku nepradėjo išieškoti skolos pagal kreditavimo sutartį iš Bankui įkeisto turto. Bankas nedelsė įgyvendinti savo kaip hipotekos kreditoriaus teisių, o aplinkybės, kad nustatė papildomus 1 mėn. ir 3 mėn. terminus skolininkams ir laiduotojai padengti skolą pagal kreditavimo sutartį ir rasti kitų finansinių galimybių, išvengiant priverstinių vykdymo procedūrų, negali būti vertinamos kaip nepagrįstas Banko delsimas įgyvendinti savo kaip hipotekos kreditoriaus teises.

19.2. Teismai pažeidė sutarties uždarumo principą, vertindami hipotekos kreditoriaus ir skolininko tarpusavio santykius. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad Bankas turėjo nelaukdamas galutinio kredito grąžinimo termino (2015 m. liepos 30 d.) pabaigos vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį ir pradėti priverstinį skolos išieškojimą, taip pat, kad Bankas esą nepagrįstai 2010 metais atnaujino sudarytą kreditavimo sutartį. Šios teismo išvados prieštarauja sutarties privalomumo bei favor contractus (prioriteto sutarties vykdymui) principams. Kreditavimo sutarties šalys 2010 metais susitarė dėl kreditavimo sutarties atnaujinimo ir jos vykdymo pakeistomis sąlygomis, nustatant galutinį kredito grąžinimo terminą – 2015 m. liepos 30 d. Sutarčių teisėje prioritetas yra teikiamas sutarties išsaugojimui, šalių bendradarbiavimui, siekiant išsaugoti sudarytą sutartį, o sutarties nutraukimas yra paskutinė priemonė. Sprendžiant dėl hipotekos kreditoriaus nesutikimo išieškoti trečiųjų asmenų naudai iš skolininko įkeisto turto pagrįstumo, reikšmingos yra tokio nesutikimo metu egzistuojančios ir nesutikimą lemiančios aplinkybės, o ne hipotekos kreditoriaus ir skolininko sudarytos sutarties vykdymo tikrinimas, sprendžiant, kada kreditorius turėjo nutraukti su skolininku sudarytą sutartį ir pradėti priverstinį išieškojimą.

19.3. Teismai netinkamai nustatė laikotarpį, kurio metu atlikti hipotekos kreditoriaus veiksmai (neveikimas) gali būti vertinami kaip leidžiantys išieškojimą be sutikimo. Šis laikotarpis prasideda nuo tada, kai paprašoma sutikimo išieškoti. Nagrinėjamu atveju ieškovė leidimo išieškoti iš Bankui įkeisto turto prašė 2015 m. spalio 5 d., todėl iki šios datos buvusios aplinkybės neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl Banko nesutikimo išieškoti teisėtumo.

19.4. Teismai pažeidė CPK 746 straipsnio 5 dalį, Fizinių asmenų bankroto įstatymą, nes leido vykdyti išieškojimą iš skolininkų įkeisto turto, nors byloje yra duomenų, kad skolininkams yra iškelta fizinio asmens bankroto byla. Nagrinėjamu atveju teismų procesiniai sprendimai nesukurs materialiųjų teisinių pasekmių, nes atsiskaitymas su N. M., G. M. kreditoriais vyks Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka, o ne bendra CPK nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai ieškovo reikalavimo patenkinimas nesukels materialiųjų teisinių padarinių, teismas turi nutraukti civilinę bylą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas Banko prašymą dėl bylos nutraukimo nepagrįstai atmetė.

19.5. Teismai neįvertino tos aplinkybės, kad Bankas kaip hipotekos kreditorius dar iki bankroto bylos skolininkams N. M., G. M. iškėlimo pradėjo vykdymo veiksmus dėl skolos pagal kreditavimo sutartį iš Bankui įkeisto turto išieškojimo (antstolė 2016 m. balandžio 26 d. priėmė vykdyti notarės 2015 m. lapkričio 27 d. išduotus vykdomuosius įrašus). Klausimas dėl išieškojimo be hipotekos kreditoriaus sutikimo reikšmingas tik tuomet, jei pats hipotekos kreditorius nepradeda išieškojimo, nes jei išieškojimas pradedamas, tai trečiasis asmuo turi ne teismo prašyti sutikimo leisti išieškoti, bet jungtis prie hipotekos kreditoriaus (įkeitimo teisės turėtojo) pradėto išieškojimo CPK nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo tenkinti ieškinį, nes, Bankui inicijavus vykdomąją bylą dėl skolos iš įkeisto turto išieškojimo, ieškovė turėjo teisę prisijungti prie išieškojimo (dėl skolininkams iškeltos bankroto bylos vykdomoji byla buvo sustabdyta).

19.6. Teismai pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo, nes padarė įrodymais nepagrįstą išvadą, kad Bankas piktnaudžiauja savo kaip hipotekos kreditoriaus padėtimi ir delsia išieškoti iš skolininkų skolą, nors byloje esantys įrodymai ne tik tokio neteisėto neveikimo ar dominavimo padėtimi nepagrindžia, bet ir jį paneigia. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Bankas suteikė skolininkams papildomą terminą pradelstai piniginei prievolei įvykdyti, tenkino už skolininkų prievoles laidavusios K. D. prašymą 2 mėn. nepradėti priverstinio skolos išieškojimo veiksmų, siekiant išnaudoti refinansavimo kitoje kredito įstaigoje galimybę, pagrindžia Banko ir skolininkų bendradarbiavimą, pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), favor contractus (prioriteto sutarties vykdymui), principų sutartiniuose santykiuose taikymą, sprendžiant kreditų grąžinimo klausimus, o ne dominavimą privilegijuota hipotekos kreditoriaus padėtimi. Banko ir už skolos grąžinimą atsakingų asmenų tarpusavio teisiniai santykiai ir jų vykdymas yra nesusiję su trečiaisiais asmenimis ir tai nepagrįstai buvo įvertinta kaip ieškovės, kuri komerciniais tikslais 2013 m. gegužės 29 d. nusipirko kreditoriaus reikalavimą į skolininkus, teisių pažeidimas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (2018 m. rugsėjo 26 d. nepriklausomos turto vertintojos UAB „Alliance Valuations“ Nekilnojamojo turto komplekso įvertinimo ataskaita ir Kilnojamojo turto rinkos kainos nustatymo konsultacinio pobūdžio pažyma) pagrindžia, kad Bankui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertė 2018 m. rugsėjo 26 d. 218 000 Eur, o tai patvirtina, kad Bankui įkeisto turto vertės nepakanka hipotekos kreditoriaus reikalavimams padengti ir kad ieškinys turėjo būti atmestas.

19.7. Apeliacinės instancijos teismas išėjo iš apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnis), nes nutarties motyvuojamojoje dalyje pasisakė dėl bylos nagrinėjimo ir apeliacinio skundo dalyku nesančių klausimų, būtent dėl Bankui įkeisto turto vertės pokyčių ir jų priežasčių, kreditavimo sutarties nutraukimo (nenutraukimo) pagrįstumo, vykdymo (nevykdymo) pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį, nes bylą pirmą kartą kasacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 22 d. nutartimi grąžino bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nurodydamas surinkti byloje įrodymus dėl įkeisto vertės ir jos pakankamumo Banko reikalavimams tenkinti, o ne vykdyti įkeisto turto vertės pokyčių analizę ir nagrinėti kreditavimo sutarties vykdymo istoriją. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kada Bankas turėjo nutraukti sudarytą kreditavimo sutartį, kada pradėti priverstinius skolos išieškojimo veiksmus, nors kreditavimo sutarties nutraukimas nėra ir nebuvo nagrinėjamos bylos ginčo dalykas (dėl to byloje pareikštų reikalavimų nėra). Be to, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių teismo padarytas išvadas dėl įkeisto turto nuvertėjimo priežasčių. Turto vertės pokyčių ir juos lėmusių priežasčių nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, o ekspertizė dėl to, kada, dėl kokių priežasčių ir kokiu mastu sumažėjo įkeisto turto vertė, nebuvo paskirta, nes tai nebuvo ieškinio ir apeliacinio skundo dalykas.

20. Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovas N. M. prisidėjo prie kasacinio skundo, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

21. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

21.1. Teismai tinkamai taikė CPK 747 straipsnį, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad hipotekos kreditoriaus nesutikimas gali būti ginčijamas, jeigu kiti kreditoriai įrodo, kad hipotekos kreditorius neprotingai delsia įgyvendinti savo teises ar kitaip piktnaudžiauja teise (CK 1.138 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2003). Nesutikimas gali būti ginčijamas esant bet kokioms aplinkybėms, kurios neatitinka CK 1.137 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto asmenų nepiktnaudžiavimo teise principo. Bankas nevykdė pareigos laiku pastebėti iš sudaromų paskolų sandorių kylančią galimą riziką, tinkamai jos neįvertino bei nemažino, o priešingai – didino skolininko N. M. įsipareigojimų mastą, nesuvaldė rizikos ir ilgus metus (nuo 2010 m.), toleravo netinkamą skolininko sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymą, net ir tuo metu, kai skolininko finansinė ir ekonominė būklė aiškiai kėlė grėsmę finansinio sandorio tinkamam įvykdymui, kredito išieškojimo vilkinimu buvo pažeisti ieškovės interesai. Nuo 2010 m. trukęs hipotekos kreditoriaus pareigų aplaidus nevykdymas ir skolininko padėties bloginimas sudarė pagrindą pripažinti, kad Bankas piktnaudžiavo savo kaip hipotekos kreditoriaus teisėmis.

21.2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė Banko prašymą dėl bylos nutraukimo. Bankas neteisingai teismo sprendimą suvokia kaip leidimą išieškoti ieškovės reikalavimus be Fizinių asmenų bankroto įstatymo reglamentuojamų procedūrų. Teismo sprendimo pagrindu ieškovei atsirado teisė prašyti bankroto byloje įtraukti į privilegijuotų kreditorių eilę, t. y. į tą pačią eilę, kurioje yra Bankas, nes teismo sprendimo pagrindu abiejų kreditorių reikalavimai būtų tenkinami kartu – pirmąja eile iš įkeisto skolininko turto, nes kiti ne hipotekos kreditoriai tokios teisės neturi.

21.3. Teismų nustatytų aplinkybių visuma pagrindžia teismų išvadas, kad hipotekos kreditorius nepagrįstai ilgai neįgyvendino savo teisių dėl skolos išieškojimo, dėl to ir buvo konstatuota, jog Bankas piktnaudžiavo hipotekos kreditoriaus padėtimi ir teisėmis. Teismai įvertino visus įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.).

21.4. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 320 straipsnio. Ieškinyje ieškovė nurodė CPK 747 straipsnio 3 daliai taikyti aktualias aplinkybes, kad Bankas nuo 2010 m. skolininkui nebevykdant įsipareigojimų veikė pasyviai, nesąžiningai ir piktnaudžiavo privilegijuota padėtimi. Hipotekos kreditorius neprotingai delsė įgyvendinti savo teises ir piktnaudžiavo savo privilegijuota padėtimi, ir pateikė tai pagrindžiančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, teismai pagrįstai vertino Banko elgesį ne tik tada, kai Bankas išsiėmė vykdomuosius įrašus, bet ir ankstesnį Banko elgesį nesąžiningai sudarant sąlygas blogėti skolininko mokumui ir turtinei padėčiai. Skolininkas, neatsiskaitęs už kaimo turizmo sodybos statybos darbus, ją aktyviai eksploatavo nuo 2008 m., kai ji buvo baigta statyti, o skolos už statybos darbus išieškoti nebuvo įmanoma, nes turtas buvo įkeistas Bankui, kuris nesutiko, jog būtų vykdomas išieškojimas. Priėmus naujus Banko įrodymus apeliacinės instancijos teismas turėjo dėl jų pasisakyti ir turėjo įvertinti turto vertės pokyčio aplinkybes (CPK 331straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 263 straipsnio 2 dalies ir pagrįstai pasisakė, kad 2010 m. skolininko turto visiškai pakako ieškovės ir Banko reikalavimams tenkinti, o vėlesnis turto vertės pokytis (remiantis Banko pateiktas įrodymais tik apeliaciniame procese) yra tik Banko delsimo ir piktnaudžiavimo privilegijuota padėtimi pasekmė, už kurią atsakingas išieškojimo veiksmų laiku nesiėmęs Bankas. Nustačius, kad Bankas piktnaudžiavo savo padėtimi, yra nesvarbu, dėl kurių priežasčių skolininko turto vertė nukrito.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl išieškojimo trečiųjų asmenų naudai iš įkeisto skolininko turto be įkaito turėtojo sutikimo

22. Pagal hipoteką reglamentuojančias teisės normas hipotekos kreditoriui prieš kitus kreditorius suteikiama privilegijuota padėtis, kai siekiama priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. CPK 747 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, išieškodamas iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto skolininko turto, antstolis raštu kreipiasi į hipotekos ar įkeitimo kreditorių, siūlydamas duoti sutikimą, kad būtų išieškoma iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto skolininko turto. CPK 747 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu hipotekos ar įkeitimo kreditorius nesutinka, kad būtų išieškoma iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto, arba per keturiolika dienų nepateikia antstoliui savo rašytinio sutikimo dėl išieškojimo, išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto negalima. Taigi, CPK 747 straipsnis nustato sąlygą, kurios reikia laikytis, kad būtų galima išieškoti iš hipoteka apsunkinto skolininko turto – būtina gauti hipotekos kreditoriaus sutikimą.

23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 747 straipsnio nuostatos, jog vykdyti išieškojimo iš įkeisto ar hipoteka apsunkinto turto be įkaito turėtojo sutikimo negalima, nedaro hipotekos kreditoriaus, kaip įkaito turėtojo, teisių absoliučių. Nesutikimas gali būti ginčijamas, jeigu kiti kreditoriai įrodo, kad hipotekos kreditorius neprotingai delsia įgyvendinti savo teises ar kitaip piktnaudžiauja teise. Bet kuri civilinė teisė gali būti ginama, jeigu subjektas nepažeidžia civilinių teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principų. Vieno skolininko kreditorių teisių apsauga vykdoma pagal tų kreditorių interesų derinimo ir teisių apsaugos priemonių pusiausvyros principus. Privilegijuoto kreditoriaus teisės negali būti saugomos neadekvačiai tos teisės turiniui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2003; 2017 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDY3LTY4NC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-467-684/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-467-684/2017">e3K-3-467-684/2017</a> 16 punktą). Nors kreditorius, kurio reikalavimas užtikrintas įkeitimu, yra privilegijuotas kreditorius ir atitinkamai ši teisė suponuoja galimybę nesutikti, kad iš hipoteka ar įkeitimu jam įkeisto turto būtų išieškoma kito kreditoriaus naudai, tačiau ši jo, kaip įkaito turėtojo, teisė nėra absoliuti, kito kreditoriaus ji gali būti nuginčijama (CPK 747 straipsnis 3 dalis, CK 1.137 straipsnis 3 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDY3LTY4NC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-467-684/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-467-684/2017">e3K-3-467-684/2017</a> 18 punktą).

24. Kreditorius, kurio reikalavimas nėra užtikrintas, siekdamas nuginčyti privilegijuoto kreditoriaus nesutikimą išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad vykdant išieškojimą jo naudai iš įkeisto turto nebus pažeisti privilegijuoto kreditoriaus teisės ir interesai ir kad pastarasis, nesutikdamas su išieškojimu iš įkeisto turto, piktnaudžiauja nesutikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDY3LTY4NC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-467-684/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-467-684/2017">e3K-3-467-684/2017</a>, 19 punktas).

25. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad hipotekos kreditoriaus teisių iš esmės nepažeidžia įkeisto daikto perleidimas nuosavybėn kitiems asmenims, nes hipoteka seka paskui daiktą (CK 4.170 straipsnio 6 d?lis). Įkeisto turto priverstinis pardavimas pagal ne hipotekos kreditoriaus prašymą neišlaisvina jo nuo hipotekos. Pagal CK 4.197 straipsnio 1 dalį priverstinis įkeisto daikto realizavimas išlaisvina jį nuo visų hipotekų tik tais atvejais, kai daiktas realizuotas hipotekos kreditoriaus prašymu. Taigi, įkeistą turtą pagal kito, ne hipotekos kreditoriaus reikalavimą pardavus varžytynėse, hipotekos kreditorius išsaugo teisę patenkinti reikalavimą iš šio turto. Kadangi priverstinai realizavus įkeistą turtą pasikeičia jo savininkas, kreditoriui, atsižvelgiant į dispozityvumo principą, suteikiama galimybė nuspręsti, ar toliau tęsti hipotekos teisinius santykius su būsimu nauju įkaito turėtoju. Tokios galimybės atsisakęs, jis turi CK 4.196 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą teisę prieš terminą patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą, todėl jam turi būti pasiūloma prisijungti prie išieškojimo. Nesutikęs pasinaudoti šiuo pasiūlymu, kreditorius kartu nusprendžia tęsti įkeitimo santykius, tačiau tai netrukdo pradėti įkeisto turto realizavimą pagal kito, ne hipotekos kreditoriaus reikalavimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2003).

26. Nei įstatymas, nei teismų praktika nepateikia baigtinio piktnaudžiavimo hipotekos kreditoriaus nesutikimo su išieškojimu iš įkeisto turto teise atvejų sąrašo – tai, ar minėta teise konkrečiu atveju yra piktnaudžiaujama, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiais, kad toks vertinimas visais atvejais turi ir gali apsiriboti vien aplinkybėmis, atsiradusiomis po to, kai paprašoma sutikimo išieškoti.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad privilegijuoto kreditoriaus nesutikimo išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto nuginčijimas teisme leidžia nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą be hipotekos kreditoriaus sutikimo, tačiau nedaro įtakos hipotekos kreditoriaus teisei patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Pagal CPK 754 straipsnio 1 dalį hipotekos kreditoriaus ir įkaito turėtojo reikalavimai iš įkeisto turto visais atvejais patenkinami be eilės. Taigi, priešingai nei teigiama ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą, teismo leidimas nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą be hipotekos kreditoriaus sutikimo nesukuria ne hipotekos kreditoriui privilegijuotos teisinės padėties jo reikalavimų tenkinimo atžvilgiu – nukreipus išieškojimą į hipoteka įkeistą turtą tokio kreditoriaus reikalavimai iš įkeisto turto vertės tenkinami tik po to, kai visiškai patenkinami prisijungusio prie išieškojimo hipotekos kreditoriaus reikalavimai.

28. Atsižvelgiant į šios nutarties 27 punkte nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad vienas iš esminių kriterijų sprendžiant, ar privilegijuotas kreditorius, nesutikdamas su išieškojimu iš įkeisto turto, piktnaudžiauja nesutikimo teise pažeisdamas teisėtus kreditoriaus, kurio reikalavimas neužtikrintas įkeitimu, interesus, yra įkeisto turto vertė ir jos santykis su įkeitimu užtikrinto kreditoriaus reikalavimo dydžiu. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, jei hipotekos kreditoriaus teisių apsauga neadekvati prievolės dydžiui ir yra aiški galimybė gauti iš to paties turto patenkinimą ir kitam, ne hipotekos kreditoriui, yra pagrindas spręsti, jog nesutikimo išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto teise yra piktnaudžiaujama (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2003). Kita vertus, kaip jau minėta šios nutarties 26 punkte, kreditoriaus piktnaudžiavimo teise klausimas kiekvienoje byloje teismo yra vertintinas individualiai ir vien įkeisto turto vertės santykiu su įkeitimu užtikrinto kreditoriaus reikalavimo dydžiu šis vertinimas nėra apribotas. Tokia išvada darytina, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokia kaina vykdymo proceso metu bus realizuotas ginčo turtas, taip pat ar bus norinčių šį turtą įgyti nepaisant apsunkinimo hipoteka (hipotekos kreditoriui neprisijungus prie išieškojimo).

29. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad Bankui įkeisto turto rinkos vertė yra mažesnė nei hipoteka apsaugotas Banko reikalavimas, tačiau šią aplinkybę pripažino nereikšminga sprendžiant dėl leidimo išieškoti iš įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo nurodydamas, jog tokia situacija yra nulemta Banko piktnaudžiavimo savo kaip hipotekos kreditoriaus teisėmis laiku nesikreipiant dėl skolos išieškojimo. Nors šioje nutartyje jau konstatuota, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, vien ta aplinkybė, kad įkeisto turto rinkos vertė yra mažesnė nei įkeitimu užtikrintas kreditoriaus reikalavimas, pati savaime nėra pakankama ieškovės reikalavimui atmesti, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl Banko piktnaudžiavimo teise nagrinėjamu atveju padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles bei peržengiant bylos nagrinėjimo ribas ir kad šie pažeidimai nulėmė nepagrįsto procesinio sprendimo priėmimą.

30. Pirma, pritartina kasacinio skundo argumentui, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog įkeisto turto vertės sumažėjimą nuo 569 868,85 Eur 2010 metais iki 218 000 Eur bylos nagrinėjimo metu lėmė neteisėti Banko veiksmai, neparemta jokiais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad kreditoriaus delsimas išsiieškoti skolą gali turėti įtakos įkeitimu apsaugoto reikalavimo dydžiui, tačiau neturi tiesioginės įtakos įkeisto turto rinkos vertės padidėjimui ar sumažėjimui, kuris paprastai yra nulemtas objektyvių nuo kreditoriaus nepriklausančių aplinkybių.

31. Antra, spręsdamas dėl galimo hipotekos kreditoriaus piktnaudžiavimo nesutikimo išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto teise, teismas neturi vertinti, ar hipotekos kreditorius pagrįstai vienašališkai prieš terminą nenutraukė su skolininku sudarytos kreditavimo sutarties. Priešinga išvada, kaip pagrįstai pažymėta kasaciniame skunde, prieštarautų sutarties šalių autonomijos ir sutartinių santykių išsaugojimo principams bei suteiktų nepagrįstą prioritetą ieškovės interesams ne tik prieš hipotekos kreditoriaus, bet ir prieš skolininko interesus. Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog galutinis kredito grąžinimo terminas pagal tarp šalių sudarytus susitarimus buvo 2015 m. liepos 30 d., apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad Bankas jau nuo 2010 m. nepagrįstai delsė įgyvendinti priverstinio išieškojimo teisę.

32. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2015 m. spalio 19 d. prašymais bankas kreipėsi į Vilniaus miesto 14-ąjį notarų biurą, prašydamas išduoti vykdomuosius įrašus dėl atsakovo N. M. skolos išieškojimo iš Bankui įkeisto turto, ir pareiškė ieškinį dėl atsakovo N. M. skolos pagal kreditavimo sutartį priteisimo iš laiduotojos K. D.. Notarė 2015 m. lapkričio 27 d. išdavė vykdomuosius įrašus dėl 245 166,14 Eur skolos pagal kreditavimo sutartį ir 5 proc. metinių palūkanų nuo skolos sumos išieškojimo Banko naudai iš Bankui įkeisto turto. Minėti vykdomieji įrašai priimti vykdyti 2016 m. balandžio 26 d. antstolės patvarkymu. Byloje taip pat nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 21 d. laiduotoja K. D. pateikė Bankui prašymą nesiimti priverstinio vykdymo veiksmų ir sudaryti jai galimybę per dvejus metus grąžinti visą įsiskolinimą arba rasti asmenį, kuris grąžintų įsiskolinimą vietoj jos. Bankas 2016 m. vasario 1 d. raštu informavo laiduotoją, jog ji iki 2016 m. vasario 15 d. turi pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad kreipėsi į kitą banką dėl kredito gavimo, ir iki 2016 m. kovo 31 d. pateikti kredituojančio banko raštišką patvirtinimą dėl kredito suteikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios teismų nustatytos aplinkybės, priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, nesudaro prielaidų Banko veiksmus vertinti kaip nepagrįstą delsimą imtis priverstinio vykdymo veiksmų ir kartu konstatuoti Banko piktnaudžiavimą nesutikimo išieškoti iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto teise.

33. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti kasacine tvarka skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylos dėl leidimo vykdyti išieškojimą trečiųjų asmenų naudai iš įkeisto skolininko turto nagrinėjimo tais atvejais, kai hipotekos kreditorius pradeda priverstinį išieškojimą iš įkeisto skolininko turto arba kai skolininkui iškeliama bankroto byla

34. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog hipotekos kreditorius pats pradėjo priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto, neturėjo pagrindo tenkinti ieškinį. Jei hipotekos kreditorius pradeda išieškojimą, tai trečiasis asmuo turi ne teismo prašyti leisti vykdyti išieškojimą iš įkeisto skolininko turto, bet jungtis prie hipotekos kreditoriaus pradėto išieškojimo CPK nustatyta tvarka. Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad šios bylos nagrinėjimo metu iškėlus skolininkams fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjama byla turėjo būti nutraukta, kadangi atsiskaitymas su skolininkų kreditoriais toliau vyks Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka, o ne bendra CPK nustatyta tvarka ir dėl šios priežasties ieškovės pareikšto reikalavimo patenkinimas nesukels materialiųjų teisinių padarinių. Kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.

35. Sutiktina, kad, hipotekos kreditoriui pačiam pradėjus priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto, kiti skolininko kreditoriai gali prisijungti prie vykdomo išieškojimo, todėl kreipimasis į teismą dėl leidimo nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą be hipotekos kreditoriaus sutikimo netenka prasmės. Tačiau nagrinėjamoje byloje Bankas kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo jau po to, kai buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys buvo patenkintas, todėl sutiktina su ieškovės argumentais, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesudarė pagrindo teismui atmesti ieškovės pareikšto reikalavimo vien dėl šios priežasties. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK nuostatas pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas gali būti grąžinamas išieškotojui jo prašymu, o hipotekos kreditoriui neprisijungus prie išieškojimo iš įkeisto turto vykdymo veiksmai turi būti stabdomi (CPK 631 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 626 straipsnio 2 dalies 4 punktas), todėl hipotekos kreditoriaus priverstinio vykdymo veiksmų inicijavimas bylos nagrinėjimo metu, esant esminiam nesutarimui tarp bylos šalių dėl galimybės išieškoti iš hipoteka įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus leidimo, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad ieškovės pareikštas reikalavimas buvo geruoju patenkintas.

36. CPK 746 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai skolininkui (įkeisto turto savininkui) pradėta bankroto ar restruktūrizavimo procedūra, įkeistas turtas parduodamas ir hipotekos ar įkeitimo kreditorių reikalavimai tenkinami atitinkamai Lietuvos Respublikos įmonių bankroto, Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo ar Fizinių asmenų bankroto įstatymų nustatyta tvarka. Pagal CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktą iškėlus skolininkui bankroto ar restruktūrizavimo bylą antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą ir persiųsti vykdomąjį dokumentą bankroto bylą iškėlusiam teismui. Taigi, kaip pagrįstai pažymėta kasaciniame skunde, iškėlus skolininkui fizinio asmens bankroto bylą išieškojimas iš šio skolininko turto, taip pat ir įkeisto, turi būti vykdomas Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka, o CPK 747 straipsnio nuostatos tokiu atveju netaikytinos. Kaip jau minėta (šios nutarties 27 punktas), nėra pagrindo pritarti ieškovės argumentui, kad palankus teismo sprendimas šioje byloje galėtų suteikti jai privilegijuotą padėtį skolininko bankroto procese, prilyginant ją hipotekos kreditoriaus teisinei padėčiai. Atsižvelgiant į imperatyvų Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatų pobūdį pritartina kasacinio skundo argumentui, kad vykstant skolininko bankroto procesui teismo suteiktas leidimas išieškoti iš įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo negali būti realizuojamas, kadangi bendrųjų vykdymo procesą reglamentuojančių CPK nuostatų taikymas bankroto proceso metu yra sustabdomas.

37. Kita vertus, kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, skolininkui iškelta fizinio asmens bankroto byla esant įstatyme nustatytoms sąlygoms (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 10 straipsnis) gali būti nutraukta. Tokiu atveju sustabdyta vykdomoji byla gali būti atnaujinama išieškotojo ar skolininko pareiškimu arba antstolio iniciatyva (CPK 628 straipsnis) ir išieškojimas gali būti tęsiamas CPK nustatyta tvarka. Tęsiant išieškojimą CPK nustatyta tvarka ieškovei vėl taptų aktualus leidimas išieškoti iš hipoteka įkeisto turto, jei hipotekos kreditorius tokio sutikimo neduoda. Taigi, kaip pagrįstai sprendė apeliacinės instancijos teismas, vien tik fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo faktas šios bylos nagrinėjimo metu pats savaime nėra pakankamas spręsti, kad ieškovės teisinis suinteresuotumas jos reikalavimo patenkinimu yra išnykęs ar kad priimtas teismo sprendimas jokiais atvejais nebegalės sukelti ieškovei materialiųjų teisinių padarinių, kartu ir nesudaro pagrindo teismui nutraukti bylą pagal ieškovės reikalavimą dėl leidimo išieškoti iš įkeisto turto be hipotekos kreditoriaus sutikimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

38. Tenkinus atsakovo „Luminor Bank AS“ kasacinį skundą ir atmetus ieškovės ieškinį, atitinkamai paskirstytinos šalių bylinėjimosi išlaidos.

39. Atsakovas „Luminor Bank AS“ patyrė 1226,94 Eur išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos), 7, 8.2, 8.3 punktais, atsakovui „Luminor Bank AS“ iš ieškovės priteistina 1226,94 Eur išlaidų advokato pagalbai atlyginimo.

40. Atsakovas „Luminor Bank AS“ sumokėjo 31 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Kadangi atsakovo „Luminor Bank AS“ kasacinis skundas tenkintas, o ieškovės ieškinys atmestas, tai atsakovui „Luminor Bank AS“ iš ieškovės priteistina 31 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnis).

41. Atsakovas „Luminor Bank AS“ patyrė 1831,94 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme, jos viršija Rekomendacijų 7, 8.10 punktuose nustatytą užmokesčio už advokato pagalbą maksimalų dydį. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų 7, 8.10 punktais, atsakovui iš ieškovės priteistina 1286,73 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.

42. Atsakovas „Luminor Bank AS“ patyrė 1331 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimą į ieškovės kasacinį skundą pirmą kartą nagrinėjant bylą kasaciniame teisme. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų 7, 8.14 punktais, atsakovui iš ieškovės priteistina 1331 Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

43. Atsakovas „Luminor Bank AS“ sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Kadangi atsakovo „Luminor Bank AS“ kasacinis skundas tenkintas, o ieškovės ieškinys atmestas, tai atsakovui „Luminor Bank AS“ iš ieškovės priteistina 75 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnis).

44. Atsakovas „Luminor Bank AS“ taip pat prašo grąžinti, jo teigimu, per klaidą sumokėtą 75 Eur žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog šis žyminis mokestis, mokėjimo dokumento duomenimis, sumokėtas kitoje civilinėje byloje, yra sumokėtas per klaidą, šis prašymas netenkintinas.

45. Atsakovas „Luminor Bank AS“ patyrė 2783 Eur išlaidų advokato pagalbai už kasacinį skundą antrą kartą nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, jos viršija Rekomendacijų 7, 8.13 punktuose nustatytą užmokesčio už advokato pagalbą maksimalų dydį. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų 7, 8.13 punktais, atsakovui iš ieškovės priteistina 2115,74 Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

46. Iš viso atsakovui „Luminor Bank AS“ iš ieškovės priteistina 6066,41 Eur (1226,94 + 31 + 1286,73 + 1331 + 75 + 2115,74) bylinėjimosi išlaidų pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose atlyginimo.

47. Atsakovas N. M. patyrė 605 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimą į ieškovės kasacinį skundą pirmą kartą nagrinėjant bylą kasaciniame teisme. Vadovaujantis CPK 98 straipsniais, Rekomendacijų 7, 8.14 punktais, atsakovui iš ieškovės priteistina 605 Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

48. Pirmosios instancijos teisme patirta 8,82 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, tai valstybei iš ieškovės priteistina 8,82 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 92, 96 straipsniai).

49. Kasacinis teismas patyrė 16,95 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, pirmą kartą nagrinėdamas bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, tai valstybei iš ieškovės priteistina 16,95 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 92, 96 straipsniai).

50. Kasacinis teismas patyrė 21,38 Eur išlaidų, susijusių procesinių dokumentų įteikimu, antrą kartą nagrinėdamas bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 1 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, tai valstybei iš ieškovės priteistina 21,38 Eur šių išlaidų atlyginimo (CPK 92, 96 straipsniai).

51. Iš viso valstybei iš ieškovės priteistina 47,15 Eur (8,82 + 16,95 + 21,38) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 7 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui „Luminor Bank AS“ (registracijos kodas Estijos Respublikos komerciniame registre 1315936), Lietuvoje veikiančiam per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių (j. a. k. 304870069), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lankstinys“ (j. a. k. 141680679) 6066,41 Eur (šešis tūkstančius šešiasdešimt šešis Eur 41 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose atlyginimo.

Priteisti atsakovui N. M. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lankstinys“ (j. a. k. 141680679) 605 (šešis šimtus penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lankstinys“ (j. a. k. 141680679) 47,15 Eur (keturiasdešimt septynis Eur 15 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos ir kasaciniame teismuose atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Alė Bukavinienė

Gediminas Sagatys