D. A. pagal BK 129 str. 2 d., 180 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-86/2013

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00303-1993-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.2.1;1.1.12.1;

1.2.3.2.2;1.2.3.2.5;

1.2.3.2.7;1.2.3.2.9;

1.2.3.2.10;1.2.3.2.11. (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Bliuvui,

nukentėjusiajam V. B.,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Vygantui Barkauskui,

gynėjai advokatei Ingridai Botyrienei,

nuteistajam D. A.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. gynėjos advokatės Ingridos Botyrienės ir nukentėjusiojo V. B. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. nuteistas pagal:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 9 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) (dėl R. Ž. ir A. Č. nužudymo) laisvės atėmimu keturiolikai metų;

BK 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-I968 redakcija) (nusikaltimas prieš V. B.) laisvės atėmimu penkeriems metams;

BK 137 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-I968 redakcija) (nusikaltimas prieš R. V.) laisvės atėmimu dvejiems metams;

1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – 1961 m. BK) 112 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1984 m. vasario 29 d. įsako Nr. 3796 redakcija) (nusikaltimas prieš I. K.) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams;

BK 140 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-I968 redakcija) (nusikaltimas prieš Ž. J. ir S. K.) laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešiolikai metų.

Iš D. A. priteista turtinei žalai atlyginti 45 200 Lt D. Ž., 40 000 Lt V. B., 300 Lt R. V. D. Ž. bei R. V. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Iš D. A. priteista R. V. 300 Lt proceso išlaidų atlyginimo, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 4069 Lt proceso (ekstradicijos) išlaidų. Iš. D. A. priteista Valstybinei ligonių kasai 1320, 74 Lt už Ž. J., I. K., S. K. ir R. V. gydymo išlaidas.

Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 12 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nuosprendis pakeistas taip:

D. A. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal 1961 m. BK 112 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1984 m. vasario 29 d. įsako Nr. 3796 redakcija) ir BK 140 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), perkvalifikuotos į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 5, 7, 10, 11 punktus, ir jam paskirta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais subendrinta su bausmėmis, paskirtomis Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 9 punktus, BK 180 straipsnio 3 dalį, BK 137 straipsnio 1 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė D. A. paskirta laisvės atėmimas devyniolikai metų.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos nuorodos apie tai, kad nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 9 punktuose, nuteistasis D. A. padarė veikdamas bendrininkų grupe.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta aplinkybė, kad į autobuse sėdėjusio nukentėjusiojo R. V. krūtinę pataikė rikošetavusi kulka.

Skundžiamu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 12 d. nuosprendžiu taip pat atmesti nuteistojo D. A. gynėjos, nukentėjusiųjų V. B., R. V. apeliaciniai skundai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą, nukentėjusiojo V. B. ir jo atstovo, prašiusių nukentėjusiojo kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo D. A. ir jo gynėjos, prašiusių nuteistojo gynėjos kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio paduotus kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžiu D. A. nuteistas už tai, kad 1993 m. liepos mėnesį, Vilniuje, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą užvaldyti A. Č. priklausančius 10 000 JAV dolerių, (tai pagal tuo metu visuotinai žinomą aplinkybę, vėliau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 213 patvirtintą oficialų JAV dolerio ir lito santykį (toliau – JAV dolerio ir lito santykį) atitiko 40 000 Lt sumą), R. Ž. priklausantį laikrodį „Rolex“ 10 000 JAV dolerių vertės (tai pagal tuo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį atitiko 40 000 Lt sumą), vaizdo kamerą „Sony“ su vaizdajuoste, bendros 300 JAV dolerių vertės (tai pagal tuo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį atitiko 1200 Lt sumą), auksinį žiedą su briliantu 1000 JAV dolerių vertės (tai pagal tuo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį atitiko 4000 Lt sumą) ir pašalinti asmens, dėl kurio tyrimas buvo išskirtas į atskirą tyrimą, verslo partnerį R. Ž. tam, kad tik pastarajam (asmeniui, dėl kurio tyrimas buvo išskirtas į atskirą tyrimą) liktų visas pelnas iš bendro verslo – dėl savanaudiškų paskatų, 1993 m. liepos 23 d., nuo 12 iki 17 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe kartu su ikiteisminio tyrimo ir teismo metu nenustatytais asmenimis, panaudodamas fizinį smurtą, virvėmis surišo rankas ir kojas R. Ž. ir A. Č., taip atimdamas nukentėjusiesiems galimybę priešintis, panaudodamas fizinį smurtą, sudavė bejėgiškos būklės R. Ž. smūgius į nosį, antakius, lūpą, smakrą, krūtinę, petį, blauzdą, taip pat sudavė bejėgiškos būklės A. Č. smūgius į nosį bei antakius, o po to nužudė nukentėjusiuosius, juos pasmaugdamas virve, šūviais iš nenustatyto 9 mm kalibro pistoleto peršovė lavonų galvas bei užvaldė A. Č. priklausančius 10 000 JAV dolerių (tai pagal tuo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį atitiko 40 000 Lt sumą), R. Ž. priklausantį laikrodį „Rolex“ 10 000 JAV dolerių vertės (tai pagal tuo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį atitiko 40 000 Lt sumą), vaizdo kamerą „Sony“ su vaizdajuoste bendros 300 JAV dolerių vertės (tai pagal tuo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį atitiko 1200 Lt sumą), auksinį žiedą su briliantu 1000 JAV dolerių vertės (tai pagal tuo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį atitiko 4000 Lt sumą), t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 9 punktuose.

D. A. nuteistas ir už tai, kad 1993 m. rugpjūčio 17 d., apie 11.40 val., Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, važiuodamas automobiliu „VAZ 2105“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), turėdamas tikslą pasisavinti V. B. priklausantį didelės vertės turtą – laikrodį „Rolex“ 10 000 JAV dolerių vertės (tai pagal tuo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį atitiko 40 000 Lt sumą), panaudojo šaunamąjį ginklą – įrėmė automobilio priekinėje keleivio vietoje sėdinčiam nukentėjusiajam V. B. į galvą 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automatą, o nukentėjusiajam iššokus iš automobilio ir bandant pabėgti, D. A. jį pasivijo, sudavė rankomis, kojomis ir automato buože smūgius į galvą bei krūtinę, po to du kartus iššovė iš „Kalašnikov“ tipo automato į žemę šalia gulinčio V. B. bei nuplėšdamas nuo jo rankos pagrobė šiam priklausantį laikrodį „Rolex“ 10 000 JAV dolerių vertės (tai pagal tuo metu galiojantį JAV dolerio ir lito santykį atitiko 40 000 Lt sumą), t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje.

D. A. nuteistas ir už tai, kad 1993 m. rugpjūčio 17 d., apie 11.50 val., Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, siekdamas nuslėpti prieš V. B. padarytą nusikaltimą, automobiliu „VAZ 2105“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamu D. S., bandydamas pasišalinti iš nusikaltimo vietos, pro automobilio priekinio stiklo viršutinę dalį pradėjo šaudyti iš 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automato į šalia įvykio vietos buvusių Lietuvos kariuomenės bataliono „Geležinis Vilkas“ karių Ž. J., I. K. bei S. K. pusę, kurie, vykdydami tarnybos ir piliečio pareigas, bandė apginti V. B. nuo nusikalstamų D. A. veiksmų ir nusikaltimo padarymo vietoje sulaikyti D. A., apsupdami automobilį „VAZ 2105“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo važiavo D. A., neturėdamas tikslo sunkiai sužaloti R. V., rikošetavus kulkai ir pataikius šalia įvykio vietos buvusiame autobuse „Ikarus-3376“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) sėdėjusiam R. V. į krūtinę, dėl neatsargumo padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 straipsnio l dalyje.

D. A. nuteistas ir už tai, kad 1993 m. rugpjūčio 17 d., apie 11.50 val., Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, siekdamas nuslėpti prieš V. B. padarytą nusikaltimą, automobiliu „VAZ 2105“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamu D. S., bandydamas pasišalinti iš nusikaltimo vietos, pro automobilio priekinio stiklo viršutinę dalį pradėjo šaudyti iš 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automato į šalia įvykio vietos buvusių Lietuvos kariuomenės bataliono „Geležinis Vilkas“ karių Ž. J., I. K. bei S. K. pusę, kurie, vykdydami tarnybos ir piliečio pareigas, bandė apginti V. B. nuo nusikalstamų D. A. veiksmų ir nusikaltimo padarymo vietoje sulaikyti D. A., apsupdami automobilį „VAZ 2105“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo važiavo D. A., padarydamas I. K. – nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. BK 112 straipsnio 2 dalyje.

Be to, D. A. nuteistas už tai, kad 1993 m. rugpjūčio 17 d., apie 11.50 val., Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, siekdamas nuslėpti prieš V. B. padarytą nusikaltimą, automobiliu „VAZ 2105“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamu D. S., bandydamas pasišalinti iš nusikaltimo vietos, pro automobilio priekinio stiklo viršutinę dalį pradėjo šaudyti iš 5,45 mm kalibro „Kalašnikov“ konstrukcijos automato į šalia įvykio vietos buvusių Lietuvos kariuomenės bataliono „Geležinis Vilkas“ karių Ž. J., I. K. bei S. K. pusę, kurie, vykdydami tarnybos ir piliečio pareigas, bandė apginti V. B. nuo nusikalstamų D. A. veiksmų ir nusikaltimo padarymo vietoje sulaikyti D. A., apsupdami automobilį „VAZ 2105“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuo važiavo D. A., padarydamas Ž. J. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat padarydamas S. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio l dalyje.

Nuteistojo D. A. gynėja advokatė I. Botyrienė kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 12 d. nuosprendį ir bylą D. A. nutraukti.

Nuteistojo gynėja nurodo, kad bylą nagrinėję teismai išsamiai ir nešališkai neištyrė visų bylos aplinkybių, nuosprendžius pagrindė ne nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, bet prielaidomis, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo metodinių rekomendacijų, išdėstytų apžvalgoje dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl D. A. kaltės padarius BK129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 9 punktuose numatytą nusikalstamą veiką pagrindė nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, asmenų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ar paaiškinimais, rašytiniais įrodymais, baudžiamosios bylos dėl D. A. veikos, numatytos 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalyje, duomenimis, tačiau iš šių duomenų analizės matyti, kad jie nepateikia jokios informacijos apie D. A. dalyvavimą padarant šią veiką, o patvirtina tik patį R. Ž. ir A. Č. nužudymo faktą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes D. A. kaltę dėl šios veikos pagrindė tik bylos duomenimis, kurie nepatvirtina jokių jo sąsajų su jam inkriminuojama nusikalstama veika. Apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė, nes niekaip nepaaiškino, kaip šie bylos duomenys visi kartu ir (ar) kiekvienas atskirai įrodo D. A. dalyvavimą padarant šią nusikalstamą veiką, kaip jie gali sudaryti netiesioginių įrodymų grandinę, įrodančią D. A. kaltę dėl savanaudiškų paskatų nužudžius du bejėgiškos būklės žmones. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir tuo, kad nevertino aplinkybės, jog nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo gauta visiškai jokių duomenų, kurie D. A. tiesiogiai ar netiesiogiai susietų su nužudymo vieta bei įvykdytu nusikaltimu ir suteiktų pagrindą nustatyti konkretų jo vaidmenį šioje nusikalstamoje veikoje bei konkrečius jo atliktus veiksmus. Pažymėtina, kad jokie konkretūs D. A. veiksmai ir (ar) vaidmuo nenurodyti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiuose, nors juose nustatyta, kad nusikalstamą veiką D. A. padarė su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Antai nė vienas nukentėjusysis ar liudytojas nėra matęs D. A. nusikalstamos veikos padarymo vietoje prieš pat jos padarymą, jo metu ar iš karto po jo, nėra davę parodymų apie jo vaidmenį ar kokius nors konkrečius veiksmus padarant nusikalstamą veiką; įvykio vietoje nerasta jokių D. A. rankų pirštų atspaudų ar kitokių pėdsakų (specialisto išvados Nr. 140-(261)-IS1-1499, 140-(10617)-IS1-714); nei nusikalstamos veikos padarymo vietoje, nei D. A. gyvenamojoje vietoje, nei pas D. A. nebuvo rastas nusikalstamos veikos padarymo įrankis – šaunamasis ginklas, kuriuo peršauti R. Ž. ir A. Č. lavonai. Apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas įrodymų vertinimo taisyklių ir reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to reikalaujama apeliaciniame skunde, šių svarbių bylos aplinkybių taip pat nevertino, dėl šio esminio apeliacinio skundo argumento nepasisakė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, D. A. kaltę padarius šią nusikalstamą veiką grindė ir realiai jį teisinančiais įrodymais, kurie paneigia D. A. sąsajas su nusikalstamos veikos padarymo vieta ir patvirtina jo parodymus, kad jis niekada nėra lankęsis R. Ž. gyvenamojoje vietoje, t. y. specialisto išvada Nr. 140-(261)-IS1-1499, kuria nustatyta, kad trys rankų pirštų pėdsakai, paimti įvykio vietos apžiūros metu, yra palikti ne D. A., bet kitų asmenų, specialisto išvada Nr. 140-(10617)-IS1-714, kuria nustatyta, kad ant laido, virvių, užvalkalo, pledo, paimtų įvykio vietos apžiūros metu, rastas kraujas nepriklauso D. A. Apeliacinės instancijos teismas argumentą dėl iš esmės neteisingo byloje surinktų įrodymų vertinimo atmetė deklaratyviai nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas atliko visus tinkamam įrodymų vertinimui būtinus atlikti veiksmus, nors realiai pirmosios instancijos teismas apsiribojo mechaniniu šių duomenų perkėlimu į apkaltinamąjį nuosprendį iš kaltinamojo akto. Akivaizdu, kad toks byloje surinktų įrodymų, kurie palankūs kaltinamajam, tačiau nepalankūs kaltinimui, vertinimas, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurie susietų D. A. su šia nusikalstama veika, yra iš esmės neteisingas, o apeliacinio skundo atmetimas tokiais argumentais neįtikinamas, nelogiškas, nepateisinamas. Visa tai rodo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų neobjektyvumą ir galimą šališkumą, pažeidžia nekaltumo prezumpciją. Be to, apeliacinės instancijos teismo neobjektyvumą rodo ir aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas vietoje to, kad atsakytų į apeliaciniame skunde iškeltą argumentą, kad D. A. nebuvo žinoma R. Ž. gyvenamoji vieta, dėl šio argumento visiškai nepasisakė, o nuosprendyje nemažai dėmesio skyrė aplinkybei, ar D. A. pažinojo R. Ž., nors apeliacinis skundas šia aplinkybe nebuvo grindžiamas. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir tuo, kad savo išvadą dėl D. A. kaltės padarius šią nusikalstamą veiką pagrindė D. A. laišku V. B., laikydamas laišką D. A. prisipažinimu, nors pačiame laiške nenurodyta jokių šių asmenų nužudymo aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad laiško autoriui yra žinoma kas nors daugiau, nei vien nužudymo faktas, ir kurios leistų konkretizuoti nužudyme dalyvavusių asmenų veiksmus, be to, laiške išdėstytų aplinkybių nepatvirtina jokie kiti šios bylos duomenys. Pažymėtina, kad netinkamas šio įrodymo vertinimas nulėmė iš esmės neteisingas teismo išvadas, todėl turi būti pripažintas esminiu įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas šio esminio BPK pažeidimo neištaisė, o apeliacinio skundo argumentus atmetė be jokių įtikinamų ir logiškai teismo išvadas paaiškinančių argumentų. Be to, apeliacinės instancijos teismas šį įrodymą taip pat vertino vienpusiškai, o ne išsamiai ir nešališkai patikrinęs visas bylos aplinkybes, nes rėmėsi tik tomis laiške nurodytomis aplinkybėmis, kurios palankios kaltinimui pagrįsti, ignoruodamas aplinkybes, kurios kaltinimo nepatvirtina, laiško dalių turinį aiškindamas atskirai nuo kitų laiško dalių. Apeliacinės instancijos teismo šališkumą rodo ir aplinkybė, kad teismas padarė išvadą, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad laišku D. A. siekė pagąsdinti V. B., nes tokią D. A. versiją patvirtina V. B., R. S. parodymai. Visos anksčiau nurodytos aplinkybės ir argumentai rodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išsamiai ir nešališkai neištyrę visų bylos aplinkybių, bylos duomenis dėl R. Ž. ir A. Č. nužudymo vertinę paviršutiniškai ir vienpusiškai, nustatydami faktines bylos aplinkybes rėmęsi prielaidomis ir spėlionėmis, visus neaiškumus aiškinę kaltinamojo nenaudai, nevertinę, ar laiškas kaip pagrindinis D. A. kaltės įrodymas yra pakankamas įrodymas pripažinti D. A. kaltu dėl dviejų bejėgiškos būklės žmonių nužudymo dėl savanaudiškų paskatų, iš esmės pažeidė BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą baudžiamajame procese. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime nepasisakęs dėl aptartų esminių apeliacinio skundo argumentų, iš esmės pažeidė ir BPK įtvirtintą reikalavimą bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Minėti pažeidimai yra esminiai, nes nulėmė neteisingą D. A. nuteisimą dėl šios nusikalstamos veikos, nors byloje nesurinkta jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų.

Nuteistojo gynėja nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų ir pripažindami D. A. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje. Pirmosios instancijos teismas tiems patiems duomenims suteikė skirtingą reikšmę priklausomai nuo vertinamos situacijos ir aplinkybių. Šis teismas nukentėjusiojo V. B. parodymais dėl pasikėsinimo nužudyti rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai, tuo tarpu to paties nukentėjusiojo parodymais dėl jo apiplėšimo rėmėsi nepriklausomai nuo to, ar juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas padarė tą patį pažeidimą, todėl taip pat pažeidė įrodinėjimo taisykles. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde buvo akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas dėl V. B. plėšimo turi esminių spragų ir yra vienpusiškas, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmetė tokiais motyvais, kurie logiškai nepaaiškina teismo padarytų išvadų dėl D. A. kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, nes teismo nuoroda į D. Ž., D. A., D. S. parodymus nesuteikia pagrindo išvadai, kad nukentėjusysis V. B. veikos padarymo metu turėjo laikrodį „Rolex“, kuris iš jo plėšimo metu buvo pagrobtas. Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl nukentėjusiojo V. B. parodymų nuoseklumo, D. A. ir V. B. santykių draugiškumo taip pat neleidžia pagrįsti išvados, kad D. A. kaltas dėl šios nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir dėl tokių esminių apeliacinio skundo argumentų, kad V. B. parodymai nenuoseklūs, jog byloje nėra jokių duomenų, kad įvykio dieną V. B. būtų turėjęs laikrodį „Rolex“, o iš D. A., D. S. parodymų matyti, kad brangių daiktų V. B. nesinešiojo, kad nėra jokių objektyvių duomenų, jog D. A. įvykio metu būtų pagrobęs laikrodį „Rolex“ iš V. B. Aptarti esminiai BPK pažeidimai sutrukdė teismams priimti teisingus sprendimus, nes nulėmė neteisingą D. A. pripažinimą kaltu dėl šios nusikalstamos veikos.

Nuteistojo gynėja teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pripažindami D. A. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 straipsnio 1 dalyje. Gynėjos nuomone, teismai išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, kad įvykio metu D. A. nukentėjusiojo R. V. iš viso nematė ir negalėjo jo matyti, nes R. V. sėdėjo autobuse ir stebėjo gatvėje vykusius įvykius, kad D. A. nešaudė į autobusą ar į kuriuos nors jame sėdėjusius žmones, kad autobuso sienoje yra tik vienas kiauryminis pažeidimas, kad R. V. buvo sužalotas tuo metu, kai šūviai buvo paleisti į kareivių pusę, jas vertino paviršutiniškai, todėl padarė iš esmės neteisingas išvadas pripažindami, jog D. A. turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl jo veikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai. Aptartas BPK pažeidimas nulėmė neteisingą D. A. nuteisimą dėl šios nusikalstamos veikos, todėl laikytinas esminiu.

Nuteistojo gynėja teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas D. A. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 10, 11 punktuose, išsamiai ir nešališkai neištyrė visų I. K., S. K., Ž. J. sužalojimų aplinkybių, neišnagrinėjo svarbių kriterijų, atskleidžiančių asmens psichinio santykio su jam inkriminuojama veika turinio, jų neįvertino; konkrečiai, teismas nevertino aplinkybių, kad nukentėjusiesiems esant mažu atstumu nuo galingo automatinio ginklo nė vienas jų ne tik nebuvo nužudytas, bet net nebuvo sužalotas į gyvybiškai svarbias kūno vietas; kad S. K. sveikata buvo nežymiai sutrikdyta ne dėl šautinio sužalojimo, bet kulkos skeveldrai atsitiktinai pataikius į jo galvą; kad toks pats yra vieno kūno sužalojimo padarymo I. K. mechanizmas, ir tai objektyviai rodo, jog į S. K. apskritai nebuvo šauta, o I. K. padarytas tik vienas šautinis sužalojimas; kad iki įsėdimo į automobilį D. A. šūviais iš automato nesužalojo nė vieno iš įvykio vietoje susirinkusių žmonių, o tai rodo, jog iki susidūrimo su S. K., I. K. ir Ž. J. D. A. elgesys nebuvo pavojingas aplinkiniams ir jis nesiėmė jokių veiksmų tam, kad nuslėptų prieš V. B. tariamai padarytą nusikalstamą veiką; kad iš automobilio galėjo būti iššauti ne daugiau kaip keturi šūviai; kad D. A. turint galingą šaunamąjį ginklą, o nukentėjusiesiems nuo jo esant labai mažu atstumu, I. K. ir Ž. J. padaryta tik po vieną šautinį sužalojimą, tai rodo, kad D. A. veiksmai nebuvo intensyvūs; kad D. A. savo valia nutraukė veiksmus ir iš įvykio vietos pasišalino (nebuvo kitų asmenų, kurie jam bandytų sutrukdyti išvykti iš įvykio vietos, o sužeistų kareivių, kurie negalėjo jam sutrukdyti pasišalinti iš įvykio vietos, jis nenušovė, nors išvykdamas iš įvykio vietos jis galėjo tai padaryti, jei iš tiesų būtų turėjęs tiesioginę tyčią nužudyti). Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių visai nevertino, tai rodo teismo neobjektyvumą ir galimą šališkumą bei paviršutinišką ir vienpusišką bylos duomenų apie faktinę įvykio situaciją vertinimą. Apie šiuos ir kitus esminius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus leidžia spręsti ir apeliacinės instancijos teismo išvados dėl iš automobilio paleistų šūvių kryptingumo, nes byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad šaudymo kryptis keitėsi taikantis į kiekvieną prie automobilio artėjantį asmenį, tačiau visos abejonės ir neaiškumai teismo vertintos kaltinamojo nenaudai, taip pažeidžiant in dubio pro reo principą. Gynėjos nuomone, apie šiuos pažeidimus leidžia spręsti ir aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas savo esme tapačias bylos aplinkybes, nesivadovavo vienodais logikos dėsniais ir taikė skirtingus vertinimo kriterijus. Antai, įvertinęs tarp D. A. ir V. B. buvusį mažą atstumą bei ginklo savybes, teismas padarė išvadą, kad jei D. A. būtų turėjęs tyčią nužudyti V. B., tai ją būtų realizavęs, tuo tarpu vertindamas situaciją su sužalotais kareiviais, teismas nevertino nei atstumo tarp D. A., nei šaunamojo ginklo savybių, nei pagal įvykio aplinkybes buvusių realių galimybių kareivius nužudyti, jei tokia tyčia būtų buvusi. Dėl to teismas padarė iš esmės neteisingą išvadą, kad D. A. tyčia buvo nukreipta į šių asmenų nužudymą. Apeliacinės instancijos teismo neobjektyvumą ir šališkumą taip pat rodo aplinkybė, kad padaręs išvadą, jog D. A. veikė alternatyvia tiesiogine tyčia, nenurodė nei kuo ši tyčios rūšis šiuo atveju pasireiškė, nei kokias savarankiškas individualizuotas pasekmes D. A. numatė, nei kokiomis bylos aplinkybėmis remdamasis teismas padarė išvadą, kad veika padaryta būtent šia tyčios rūšimi. Esminius įrodymų vertinimo trūkumus rodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas logiškai nepaaiškina teismo išvadų dėl D. A. tariamo tikslo nužudyti S. K., I. K. ir Ž. J. Antai apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad D. A. pasikėsino nužudyti minėtus asmenis turėdamas tikslą paslėpti kitą nusikaltimą – V. B. apiplėšimą, tačiau tokia teismo išvada prieštarauja logikai, nes negalima nuslėpti nusikaltimo nužudžius kelis kareivius, kai pats įvykis įvyko viešoje vietoje, įvykį matė daugybė žmonių, o nukentėjęs nuo plėšimo V. B. yra gyvas ir sveikas. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl D. A. tyčios kryptingumo prieštarauja logikai ir tuo aspektu, kad, viena vertus, teismas nurodo, jog veika padaryta turint tikslą paslėpti prieš V. B. įvykdytą plėšimą, o kita vertus, teismas nurodo, kad D. A. buvo ginklą nukreipęs į artėjančius kareivius, taip tikėdamasis pašalinti kliūtį išvykti iš įvykio vietos. Visi anksčiau aptarti BPK pažeidimai nulėmė neteisingą D. A. pripažinimą kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, todėl laikytini esminiais.

Nuteistojo gynėja nurodo, kad BPK 70 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, draudžianti užsienio valstybės išduotą ar perduotą asmenį Lietuvos Respublikoje sulaikyti, traukti baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisti už iki jo išdavimo ar perdavimo padarytą nusikalstamą veiką, už kurią jis nebuvo išduotas ar perduotas. Ukrainos Respublikos generalinė prokuratūra atsisakė Lietuvos Respublikai išduoti D. A. dėl BK 180 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesivadovavo nei tarptautinės, nei nacionalinės teisės normomis, reglamentuojančiomis užsienio valstybės perduoto ar išduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribas, nevertino bylos medžiagoje esančio užsienio valstybės vienareikšmio atsisakymo išduoti D. A. dėl jos ir dėl šios veikos pripažino jį kaltu bei nuteisė. Tokia pati situacija susiklostė ir D. A. pripažįstant kaltu bei nuteisiant pagal BK 137 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas šio BPK pažeidimo neištaisė, nevertino tokio paties apeliacinio skundo argumento. Dėl šių pažeidimų buvo suvaržyta įstatymo garantuota D. A. teisė nebūti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistam už veiką, dėl kurios jį išdavusi užsienio valstybė atsisakė jį išduoti, todėl padarytas BPK pažeidimas yra esminis.

Nuteistojo gynėja nurodo, kad teismas netinkamai taikė BK 3 straipsnio 1 dalį, nes D. A. veikas, kuriomis nužudyti R. Ž. ir A. Č., pasikėsinta nužudyti I. K., S. K., Ž. J., kvalifikavo pagal griežtesnę baudžiamąją atsakomybę numatantį įstatymą, t.y. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 9 punktus, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 10, 11 punktus. Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Prieš įstatymo įsigaliojimą padarytoms nusikalstamoms veikoms taikomas veikos padarymo metu negaliojęs baudžiamasis įstatymas, jeigu jis švelnina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį. 1961 m. BK 105 straipsnis už šias D. A. nusikalstamas veikas numatė terminuotą laisvės atėmimo bausmę, kurios maksimumas buvo penkiolika metų, tačiau teismai, spręsdami dėl taikytino baudžiamojo įstatymo, atsižvelgė tik į minimalias skirtinas bausmes, neatsižvelgdami į sankcijų maksimumą ir jų medianą, kurias įvertinus, baudžiamasis įstatymas, pagal kurį teismai kvalifikavo D. A. su nužudymu susijusias veikas, yra griežtesnis (1961 m. BK bausmės mediana yra vienuolika su puse metų, o pagal BK redakciją, galiojusią nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 21 d., – dvylika su puse metų, tuo tarpu pagal BK redakciją, galiojančią nuo 2007 m. liepos 21 d., – keturiolika metų). Sprendžiant dėl sankcijos griežtumo nėra pagrindo atsižvelgti į straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį, nes jos skyrimas D. A. net nesvarstytas. Nuteistojo gynėja pažymi, kad nors spręsdamas dėl taikytino baudžiamojo įstatymo apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad D. A. taikytina BK redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. liepos 21 d., tačiau realiai perkvalifikavęs D. A. veiką į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 10, 11 punktus taikė įstatymo redakciją, įsigaliojusią nuo 2007 m. liepos 21 d., kuri numato sunkesnę nuteistojo teisinę padėtį. Analogiška baudžiamojo įstatymo taikymo klaida padaryta ir parenkant taikytiną baudžiamąjį įstatymą už R. V. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, kuris kvalifikuotas pagal griežtesnę sankciją numatančią BK 137 straipsnio 1 dalį, nors veikos padarymo metu galiojęs 1961 m. BK 115 straipsnis už šią veiką numatė švelnesnę sankciją.

Nuteistojo gynėja teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus, reglamentuojančius patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatį. Ji pažymi, kad 1961 m. BK 49 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatį, yra švelnesnės nuteistajam lyginant su BK 95 straipsnio nuostatomis, nes numato trumpesnius senaties terminus, be to, numato, kad senaties termino eiga nutrūksta tik tada, kai padaromas toks naujas nusikaltimas, už kurį gali būti skiriamas laisvės atėmimas daugiau kaip dvejiems metams, tuo tarpu pagal BK 95 straipsnį baudžiamosios atsakomybės senaties termino eiga nutrūksta padarius bet kokią nusikalstamą veiką. Dėl to šiuo atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami, ar dėl veikos nėra suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybės senaties terminas, turėjo vadovautis 1961 m. BK 49 straipsnio taisyklėmis (kasacinės nutartys 2K-238/2007; 2K-775/2007; <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-143/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-143/2008">2K-143/2008</a> ir kt.), tačiau to nepadarė, todėl pripažino D. A. kaltu ir nuteisė suėjus patraukimo baudžiamosios atsakomybės senačiai. Išvados apie tai nepaneigia aplinkybė, kad D. A. buvo nuteistas pagal Vokietijos Federacinės Respublikos BK 12 ir 267 paragrafo taisykles, nes už šią nusikalstamą veiką jam paskirta tik 400 eurų bauda, ir tai atitinka baudžiamojo nusižengimo kategoriją (pagal Vokietijos Federacinės Respublikos BK baudžiamasis nusižengimas yra nusikalstama veika, už kurią numatytos sankcijos minimali riba yra mažesnė nei vieneri metai laisvės atėmimo arba pasirinktinai skirtina bauda), todėl pagal 1961 m. BK 49 straipsnio 2 dalies taisykles senaties termino eigos nenutraukia.

Baigdama kasacinį skundą, nuteistojo gynėja taip pat nurodo, kad kasaciniame skunde detaliai aptarti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo padaryti BK ir esminiai BPK pažeidimai akivaizdžiai rodo, kad šios bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu buvo iš esmės pažeista D. A. teisė į teisingą ir sąžiningą procesą, nes šiuo atveju procesas buvo nukreiptas ne į objektyvios tiesos nustatymą išsamiai ir nešališkai ištiriant ir įvertinant bylos aplinkybes, bet į kaltinimo palaikymą, siekiant bet kokiomis priemonėmis D. A. pripažinti kaltu ir nuteisti dėl jam inkriminuotų labai sunkių nusikaltimų padarymo.

Nukentėjusysis V. B. kasaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendį ta apimtimi, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, D. A. veiką, kvalifikuotą pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir skirti jam bausmę sankcijos ribose. Be to, nukentėjusysis prašo iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teiginius (iš viso nurodomi septyni punktai), kurie leidžia daryti išvadą, kad jis organizavo R. Ž. ir A. Č. nužudymą, padarė kitas nusikalstamas veikas.

Nukentėjusysis nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindami, jog D. A. veika prieš V. B. kvalifikuotina pagal BK 180 straipsnio 3 dalį. Savo sprendimą teismai motyvavo tuo, kad D. A., darydamas prieš V. B. nukreiptą nusikalstamą veiką, veikė neapibrėžta tyčia. Ši išvada nepagrįsta, nes nuteistojo tyčia, įvertinus veikos padarymo mechanizmą, panaudotą nusikalstamos veikos padarymo įrankį, buvo tiesioginė ir apibrėžta, o konkrečiau – D. A. veikė tiesiogine alternatyviai apibrėžta tyčia. Esant tiesioginei alternatyviai tyčiai, veika kvalifikuojama pagal sunkiausius iš padarinių, kuriuos kaltininkas numatė kaip galinčius kilti. Akivaizdu, kad šiuo atveju nuteistasis D. A. numatė gyvybės V. B. atėmimo galimybę, todėl nuteistojo veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas nužudyti. Darydami išvadą, kad D. A. neturėjo tyčios V. B. nužudyti, teismai rėmėsi nuteistojo D. A. parodymais, kad santykiai tarp jų buvo geri, tačiau tokie nuteistojo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes negali būti gerų tarpusavio santykių su žmogumi, į kurį nuteistasis šaudė iš šaunamojo ginklo, spardė, mušė rankomis, ginklo buože, tempė į automobilį, nuplėšė laikrodį. Darydami išvadą, kad D. A. neturėjo tyčios V. B. nužudyti, teismai negalėjo vienareikšmiškai remtis ir aplinkybe, kad D. A. į jį nepataikė, stovėdamas labai arti ir šaudydamas į jį iš automatinio šaunamojo ginklo. Nukentėjusysis nurodo, kad D. A. į jį nepataikė ne dėl to, kad nenorėjo to padaryti, o dėl to, kad jis stengėsi išvengti kulkų vartydamasis ir kitaip judėdamas. Be to, į įvykio vietą pradėjo rinktis žmonės, ir D. A. turėjo į juos nukreipti savo dėmesį. Aplinkybė, kad D. A. pradėjo šaudyti iš turimo ginklo į artėjančius žmones, tik patvirtina jo tiesioginę tyčią nužudyti jį, V. B. Nukentėjusysis pažymi, kad, pritarus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimui dėl prieš jį padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo, iš esmės būtų panaikinta baudžiamoji atsakomybė už pasikėsinimą nužudyti, nes kaltininkas, kuriam nepavyko įgyvendinti nusikalstamo sumanymo, visada galėtų sušvelninti savo teisinę padėtį, nurodydamas, kad tikslo nužudyti nukentėjusįjį jis neturėjo. Dėl to nuteistojo D. A. veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 180 straipsnio 3 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Nukentėjusysis taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes, nuosprendžio aprašomojoje dalyje panaudojo teiginius, kuriais faktiškai konstatuojama, kad V. B. organizavo D. A. įvykdytą R. Ž. ir A. Č. nužudymą, padarė kitas nusikalstamas veikas. Šie teiginiai iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies turi būti pašalinti, nes jų nurodymas iš esmės pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą. Be to, šios išvados padarytos neužtikrinus minimalių Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK numatytų garantijų kaltinamajam, tokių kaip teisės į gynybą, tinkamo teismo proceso ir kitų su jomis susijusių ir iš jų išplaukiančių teisių. Panaudodamas šiuos teiginius pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė ir BPK 255 straipsnio 1 dalį, nes byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, tuo tarpu nagrinėjama byla nebuvo perduota nagrinėti teisiajame posėdyje dėl V. B. ar kokios nors iš jo veikų. Pažymėtina, kad prašomi pašalinti teiginiai neatitinka teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengtoje Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje, apžvalgoje nurodoma, kad nuosprendyje negali būti formuluočių, kuriomis konstatuojama kitų asmenų, išskyrus jau nuteistų ar atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltė padarius nusikalstamas veikas. Nukentėjusysis papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo aprašomosios dalies teiginiai, kuriais faktiškai konstatuojama, kad jis padarė nusikalstamas veikas, prieštarauja tikrovei, neatitinka byloje surinktų įrodymų, gauti remiantis nepatikimais įrodymais. V. B. teigia, kad kitoje byloje dėl šioje byloje nagrinėjamo įvykio jam yra pareikštas įtarimas, todėl jo, kaip įtariamojo, teisė į gynybą turėtų būti suvokiama plačiai, kad jis ir šioje byloje galėtų ginčyti pirmosios instancijos teismo išvadas, kuriomis faktiškai nustatoma, jog jis padarė nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas jo teisę į gynybą aiškino siaurai, laikydamas, kad savo teise į gynybą jis gali naudotis tik toje byloje, kurioje jam pareikštas įtarimas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų jo apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo ginčijami pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies teiginiai, todėl nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Kasaciniai skundai atmetami.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, nes šis teismas tikrina skundžiamus teismų sprendimus tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats iš naujo įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (plenarinės sesijos nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012).

Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta, taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K-84/2013)

Taigi, kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės nagrinėti atskirų įrodymų, nuteistojo D. A., nukentėjusiųjų V. B., D. Ž., liudytojo D. S. parodymų, nustatinėti nuteistojo D. A. laiško V. B. įrodomąją reikšmę, iš naujo vertinti įrodymus patikimumo ir pakankamumo aspektais, jų pagrindu nustatyti aplinkybes, nagrinėti nuteistojo D. A., nukentėjusiojo V. B. parodymų nuoseklumą, aiškintis D. A. ir R. Ž. pažinties aplinkybes ir pan. Šie ir kiti kasaciniuose skunduose keliami klausimai susiję su nuosprendžio pagrįstumo tikrinimu nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko, todėl nenagrinėtini.

Dėl BPK 20 straipsnio 1-5 dalies ir susijusių kitų proceso teisės pažeidimų

Teismai įrodymus privalo tirti ir tikrinti laikydamiesi BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kolegija neturi pagrindo patvirtinti nuteistojo gynėjos kasacinio skundo teiginius, kad teismai nagrinėjamoje byloje pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias BPK normas, išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, galėjusių iš esmės paveikti teismo išvadas nuteistojo naudai, o pripažindami D. A. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, rėmėsi prielaidomis ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 1-5 dalies pažeidimus, pažeidė nuteistojo teisę į teisingą ir sąžiningą procesą.

Nuteistojo gynėjos kasacinio skundo teiginiai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neatsižvelgė į tai, jog byloje nėra asmenų parodymų, kurie leistų patikimai susieti D. A. ir jam inkriminuojamą R. Ž. ir A. Č. nužudymą, kad nusikalstamos veikos padarymo vietoje nerasta D. A. pirštų atspaudų, kad nei pas D. A., nei jo gyvenamojoje vietoje nerastas šaunamasis ginklas, kuriuo nužudyti R. Ž. ir A. Č., nesuteikia pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, darydami išvadą dėl D. A. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 9 punktuose, tuo iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Tokia išvada darytina todėl, kad nuteistojo gynėjos nurodomos aplinkybės nepaneigia kitų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl įrodymų pakankamumo, pripažįstant D. A. kaltu dėl R. Ž. ir A. Č. nužudymo.

Nuteistojo gynėja nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, iš esmės apsiribojo tuo, kad perkėlė kaltinamojo akto duomenis į apkaltinamąjį nuosprendį, nes iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas ne tik aprašė tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, tačiau paaiškino, kaip jie siejasi tarpusavyje, kodėl vienais iš jų grindžia nuosprendį, o kitus atmeta, t. y. teismas pirma BPK numatyta tvarka teismo posėdyje patikrino byloje surinktus įrodymus ir tik tada remdamasis jais padarė išvadas byloje sprendžiamais klausimais.

Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių taip pat matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, darydami išvadas dėl D. A. kaltės apiplėšus nukentėjusį V. B. ir dėl D. A. kaltės nebuvimo pasikėsinus šį asmenį nužudyti, nukentėjusiojo V. B. parodymus vertino ne „atsižvelgdami į situaciją ir vertinamas aplinkybes“, o vadovaudamiesi byloje dėl šių kaltinimų surinktų įrodymų visetu. Teismai pripažino, kad nukentėjusiojo V. B. parodymai dėl iš jo pagrobto laikrodžio yra patikimi, nes nukentėjusysis tokius parodymus davė nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, šie parodymai nekito, juos iš dalies patvirtino nukentėjusiosios D. Ž., liudytojo D. S., paties D. A. parodymai. Nukentėjusiojo V. B. parodymus, kad D. A. norėjo jį nužudyti, teismai vertino kritiškai, nes šie prieštaravo kitai bylos medžiagai ir šiuos jo parodymus patvirtinančioms faktinėms bylos aplinkybėms, kad D. A., turėdamas šaunamąjį ginklą ir neturėdamas jokių kliūčių, nepasinaudojo galimybe atimti V. B. gyvybę.

Kasaciniu pagrindu apskųstiems žemesnės instancijos teismų sprendimams naikinti ir keisti laikomi tokie atvejai, kai žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų tyrimas ar (ir) vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusiškas, logiškai nepaaiškinantis teismų padarytų išvadų, tačiau kolegija neturi pagrindo patvirtinti kasacinio skundo teiginius, kad teismai nustatydami D. A. kaltumą padarė tokio pobūdžio pažeidimus ir nesilaikė skunde nurodytų įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų.

Dėl gynėjos skundo argumentų, susijusių su baudžiamojo įstatymo taikymu

Nuteistojo gynėja nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo D. A. veiką, kuria sužaloti nukentėjusieji S. K., I. K. ir Ž. J., nes neatsižvelgė į aplinkybes, kad nei vienas iš nukentėjusiųjų nebuvo sužalotas į gyvybiškai svarbias kūno vietas, į kūno sužalojimų padarymo nukentėjusiesiems I. K. ir S. K. mechanizmo ypatumus, į tai kad D. A. iššovė ne daugiau kaip keturis šūvius ir savo valia nusikalstamą veiką nutraukė bei iš įvykio vietos pasišalino ir kita.

Kolegija pažymi, kad nuteistojo gynėjos nurodomi argumentai nepaneigia išvadų dėl D. A. kaltės nustatymo padarant veiką, kuria sužaloti nukentėjusieji, nes esminę reikšmę šiai išvadai turi aplinkybės, kad D. A. sąmoningai panaudojo automatinį šaunamąjį ginklą, paleisdamas šūvius, taikydamas į nukentėjusiuosius ir į juos pataikydamas. Kūno sužalojimų nukentėjusiesiems padarymo sunkumas šiuo atveju neteikia informacijos apie D. A. bylos aplinkybių suvokimą ir valines pastangas siekiant padarinių. Atkreiptinas dėmesys, kad nustatyti keturi šūviai yra daugiau nei pakankamas skaičius šūvių, kurie reikalingi siekiant atimti gyvybę trims asmenims.

Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, kolegija sprendžia, kad visos bylos aplinkybės, leidžiančios nustatyti pasikėsinimą padaryti kvalifikuotą nužudymą, išnagrinėtos, o pakeistas nuosprendis pagrįstas konkrečiais ir teisingai įvertintais faktais, iš kurių pagrįstai nustatyta, kad D. A., siekdamas pašalinti kliūtį, trukdančią išvykti iš įvykio vietos, koviniu ginklu skirtingomis kryptimis, ne vieną kartą šaudė į supančius automobilį karius S. K., I. K. ir Ž. J.

Atlikdamas tokius veiksmus nuteistasis veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, tai yra suprato, kad siekdamas nuslėpti padarytą plėšimą, pabėgti iš įvykio vietos išsiveždamas automobiliu nukentėjusįjį V. B., pavojingu būdu kėsinasi į tam trukdančių, vykdančių tarnybos ir piliečio pareigas karių gyvybę, numatė, kad gali gyvybę atimti ir tokių padarinių norėjo, tačiau jie nekilo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Apeliacinės instancijos teismas pateikė perteklinius samprotavimus apie alternatyvinės tyčios nustatymo galimybes, kai pasikėsinama tyčia nužudyti kitą žmogų, tačiau apibūdindamas konkrečias šios bylos aplinkybes, nuosprendyje pateikė pakankamai išsamius argumentus, kokiais įrodymais ir iš jų nustatytomis aplinkybėmis remdamasis nustatė D. A. kaltę, pasireiškusią tiesiogine apibrėžta tyčia.

D. A. padaryti kitų žmonių gyvybei pavojingi veiksmai siekiant išvengti sulaikymo už viešai atliktus plėšimo veiksmus, pasišalinti iš įvykio vietos jėga išsivežant plėšimo auką, atitinka ir BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punkte nurodyto veiką kvalifikuojančio požymio turinį.

Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas D. A. veiką kvalifikuodamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 10, 11 punktus baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Kasatorė teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nuteistojo D. A. veiką, kvalifikuodami pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, nes D. A., šaudydamas iš šaunamojo ginklo, nematė nukentėjusio R. V., sėdėjusio autobuse, į autobusą ar į kuriuos nors autobuse sėdėjusius žmones nešaudė, kad yra tik vienas kiauryminis autobuso sienos pažeidimas. Kolegija pažymi, kad BK 137 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, kuris padaromas tiek tada, kai kaltininkas suvokia rizikingą savo veikimo pobūdį, tačiau lengvabūdiškai tikisi padarinių išvengti, tiek tada, kai kaltininkas nesuvokia rizikingo savo veikimo pobūdžio, nors pagal faktines bylos aplinkybes ir asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti kilsiančius padarinius. Iš bylos duomenų matyti, kad D. A. nukentėjusį R. V. sužalojo nuolatinėje žmonių buvimo vietoje–mieste–viena iš kulkų, paleistų iššaunant šūvių seriją iš automatinio šaunamojo ginklo. Šaudymas tokiu ginklu žmonių gyvenamoje teritorijoje yra objektyviai rizikinga veikla, ir šiai išvadai neturi reikšmės aplinkybės, kad D. A., paleisdamas šūvius į nukentėjusiuosius S. K., I. K. ir Ž. J. nematė nukentėjusiojo R. V., kad padarytas tik vienas kiauryminis autobuso sienos pažeidimas. Teismai, pripažindami, kad D. A., sunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo R. V. sveikatą veikė neatsargiai, ir kvalifikuodami jo veiką pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl D. A. nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal 2000 m. BK

Nuteistojo gynėja nurodo, kad teismas netinkamai taikė BK 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes D. A. veikas, kuriomis nužudyti R. Ž. ir A. Č., pasikėsinta nužudyti I. K., S. K., Ž. J., kvalifikavo pagal griežtesnę baudžiamąją atsakomybę numatantį įstatymą, t.y. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 9 punktus, BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 10, 11 punktus, atsižvelgė tik į minimalias skirtinas bausmes, neatsižvelgė į sankcijų maksimumą ir jų medianą.

BK 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. BK 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios.

Kiekvienu atveju spręsdamas, kuris baudžiamasis įstatymas kaltininkui turi būti taikomas, teismas, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turi kompleksiškai įvertinti tiek atitinkamo Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankciją, tiek Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatas, susijusias su nusikalstamą veiką padariusio asmens teisine padėtimi (kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-143/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-143/2008">2K-143/2008</a>).

Nusikalstamos veikos, dėl kurių padarymo D. A. nuteistas, padarytos 1993 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais, t. y. galiojant 1961 m. BK. Tuo metu dėl kvalifikuoto tyčinio nužudymo (arba tyčinio nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis) padarymo kaltininko baudžiamąją atsakomybę numatė 1961 m. BK 105 straipsnis (1991 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. I-2061 redakcija), leidęs kaltininką nubausti laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki penkiolikos metų arba mirties bausme. Vėliau šio nusikaltimo baudžiamumas kito tiek sunkėjančia, tiek lengvėjančia prasmėmis, nes nuo 1997 m. gegužės 14 d. (1997 04 30 įstatymo Nr. VIII-210 redakcija) 1961 m. BK 105 straipsnyje nustatytos terminuotos laisvės atėmimo bausmės minimumas padidėjo iki dešimties metų, o maksimumas iki dvidešimties, o nuo 1998 m. gruodžio 31 d. (1998 12 21 įstatymo Nr. VIII-983 redakcija) mirties bausmė pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

Apkaltinamojo nuosprendžio D. A. priėmimo metu galiojo 2000 m. BK, pagal kurio labiausiai kaltininko padėtį palengvinančią BK 129 straipsnio 2 dalies redakciją (2000 09 26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojusi iki 2007 m. liepos 21 d.) buvo numatyta galimybė kaltininkui skirti laisvės atėmimą nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Pagal teismų praktiką po 2003 m. gegužės 1 d. kvalifikuojant kaltininkų veikas kaip tyčinius nužudymus sunkinančiomis aplinkybėmis, padarytus galiojant 1961 m. BK 105 straipsniui, ta aplinkybė, kad 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje buvo žymiai sumažinta minimali laisvės atėmimo bausmės riba, o 2000 m. BK bendrosios dalies nuostatos numatė didesnes galimybės švelninti bausmes, naujasis įstatymas nebuvo laikomas griežtesniu (kasacinės nutartys Nr. 2K-441/2003, 2K-434/2008, 2K-83/2011, 2K-84/2013, išplėstinės septynių teisėjų kolegijos kasacinė nutartis 2K-583/2003).

Nagrinėjamoje byloje atsižvelgdami į 2000 m. BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas teismai išdėstė aiškius argumentus, kodėl 1993 metų liepos mėnesį dėl savanaudiškų paskatų padarytas dviejų bejėgiškos būklės žmonių nužudymas kvalifikuotinas pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 9 punktus (2000 09 26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir tokia veikos kvalifikacija atitinka teismų praktiką.

Dėl pasikėsinimo nužudyti nukentėjusiuosius I. K., S. K. ir Ž. J. apeliacinės instancijos teismas D. A. veiką taip pat kvalifikavo pagal 2000 m. BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 5, 7, 10, 11 punktus. Nors šis teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė konkrečios BK 129 straipsnio 2 dalies straipsnio įstatymo redakcijos, nėra jokio pagrindo manyti, kad BK specialiosios dalies normos pritaikytos netinkamai ir būtina šią veiką kvalifikuoti pagal 1961 m. BK 105 straipsnio atitinkamus punktus.

Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, kad 1961 m. BK 105 straipsnio sankcijoje buvo numatyta mirties bausmė, kurią pakeitus laisvės atėmimu iki gyvos galvos padaryti tiek minimalios, tiek maksimalios terminuotos laisvės atėmimo bausmės dydžio pokyčiai nepalengvino nuteistojo teisinės padėties. Įsigaliojus 2000 m. BK, maksimalios terminuotos laisvės atėmimo bausmės dydis, kurį galima skirti už kvalifikuotą nužudymą, nesikeitė, o minimali sankcijos riba buvo nustatyta žemesnė nei 1961 m. BK. Šiuo atveju naujojo baudžiamojo įstatymo – 2000 m. BK 62 straipsnio 4 dalies, 54 straipsnio 2 dalies 4 punkto, 57 straipsnio nuostatos, nustatančios teismų pareigą vertinti pasikėsinimo padaryti nusikaltimą pavojingumą, galimybę švelninti bausmę pasikėsinus padaryti tyčinį nužudymą, akivaizdžiai palankesnės negu 1961 m. BK nustatytos bausmių skyrimo taisyklės.

Taigi nuteistojo gynėjos kasacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo įžvelgti netinkamo BK 3 straipsnio nuostatų taikymo, nes vien kvalifikuoto nužudymo terminuotos laisvės atėmimo bausmės maksimalių bausmių dydžio palyginimas, sankcijos medianos nustatymas negali būti vieninteliai kriterijai nustatant švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį baudžiamąjį įstatymą. Kiekvienu atveju kaltininko padaryta veika vertintina pagal visus BK numatytus kriterijus: veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą, taip pat veiką padariusio asmens teisinės padėties turinį.

Kasaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad D. A. nusikalstama veika dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam R. V. perkvalifikuota į 2000 m. BK 137 straipsnio 1 dalį, kuri numato didesnę maksimalią laisvės atėmimo bausmės ribą nei 1961 m. BK 115 straipsnio sankcija. Tačiau kodėl neteisingi pirmosios instancijos teismo motyvai dėl naujos alternatyvios BK 137 straipsnio 1 dalies sankcijos – arešto, leidžiančio paskirti švelnesnę bausmės rūšį negu buvo numatyta senuoju įstatymu, kasaciniame skunde argumentų nėra.

Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties

Gynėjos kasaciniame skunde išdėstyta nuomonė, kad nuteistajam taikytinos 1961 m. BK 49 straipsnio nuostatos, nes dėl senaties terminų jos švelnesnės palyginti su BK 95 straipsnio nuostatomis. Be to, Vokietijos Federacinėje Respublikoje padaryta D. A. nusikalstama veika, už kurią jis nubaustas tik bauda, laikytina baudžiamuoju nusižengimu, ir tokia veika BK 49 straipsnio 2 dalyje numatyto senaties termino eigos nenutraukia.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes D. A. po paskutinio nusikaltimo padarymo slapstėsi nuo Lietuvoje pradėto baudžiamojo persekiojimo. Apkaltinamasis nuosprendis šiam nuteistajam priimtas praėjus septyniolikai metų nuo nusikaltimų padarymo, teismams konstatavus, kad senaties eigą nutraukė Vokietijos Federacinėje Respublikoje 2002 m. balandžio 14 d. D. A. padaryta nusikalstama veika – dokumentų klastojimas, kvalifikuotas pagal Vokietijos BK 267 § 1 už kurį gali būti skiriamas laisvės atėmimas daugiau kaip dvejiems metams.

Tiek 1961 m. BK 49 straipsnio, tiek 2000 m. BK 95 straipsnio nuostatos draudžia priimti apkaltinamąjį nuosprendį suėjus senaties terminams. Šiuose straipsniuose numatytos skirtingos senaties eigos nutrūkimo sąlygos, kai sustojus ar einant senačiai kaltininkas padaro naują nusikalstamą veiką. Išties nagrinėjamu atveju 1961 m. BK 49 straipsnio nuostatos dėl senaties taikymo numato palankesnes asmeniui senaties nenutrūkimo sąlygas (už padarytą naują nusikaltimą gali būti skiriamas laisvės atėmimas daugiau kaip dvejiems metams) ir trumpesnį senatį panaikinantį terminą net tais atvejais, kai padarytas nusikaltimas susijęs su tyčiniu žmogaus gyvybės atėmimu. Tačiau vien dėl šio straipsnio 4 dalyje numatytos teismo galimybės asmeniui, padariusiam kvalifikuotą nužudymą, visai netaikyti senaties šios nuostatos neturėtų būti vertinamos kaip lengvinančios asmens teisinę padėtį.

Vertinant, nutrūko ar nenutrūko senatis dėl naujos veikos padarymo, kolegijos nuomone, teisinę reikšmę turi ne naujos veikos baudžiamumo nustatymas pagal nusikaltimo vietos padarymo užsienio valstybės baudžiamąjį įstatymą, o tokios veikos nusikalstamumo ir baudžiamumo požymių vertinimas pagal Lietuvos Respublikos BK. Šiuo atveju tiek pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 1 dalies, tiek pagal 2000 m. BK 300 straipsnio 1 dalies požymius Lietuvos Respublikos piliečio paso suklastojimas ir panaudojimas laikytinas tyčine nusikalstama veika, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė viršija dvejus metus.

Taigi darytina išvada, kad taikydami D. A. 2000 m. BK nuostatas teismai teisingai nustatė, jog senaties terminai dėl padarytų nusikalstamų veikų nesuėjo ir dėl 2002 m. padarytos nusikalstamos veikos D. A. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis laikytina nutrūkusia.

Dėl užsienio valstybės išduoto D. A. baudžiamosios atsakomybės ribų

1957 m. Europos konvencijos dėl ekstradicijos 14 straipsnio, Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių 53 straipsnio ir BPK 70 straipsnio prasme iš Ukrainos išduotam asmeniui negali būti Lietuvos Respublikoje pradėtas baudžiamasis persekiojimas, jis negali būti nuteistas už iki išdavimo padarytą nusikalstamą veiką, už kurią nebuvo išduotas, jeigu nėra asmenį išdavusios valstybės sutikimo.

Nuteistojo gynėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs D. A. kaltu pagal BK 180 straipsnio 3 dalį ir 137 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 70 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Iš bylos medžiagos (T. 10, b. l. 153-200) matyti, kad Lietuvos generalinė prokuratūra, remdamasi 1957 m. Europos konvencija dėl ekstradicijos bei Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių, prašė D. A. ekstradicijos baudžiamajam persekiojimui už nusikalstamas veikas, padarytas taip pat ir 1993 m. rugpjūčio 17 d. prieš nukentėjusiuosius V. B. ir R. V. Prašyme išduoti D. A. šios veikos aprašytos kaip pasikėsinimas nužudyti kelis asmenis (jų tarpe ir nukentėjusiuosius V. B. ir R. V.) ir kvalifikuotos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8, 9, 10, 11 punktus. Veika, padaryta prieš V. B., kvalifikuota dar ir pagal sutaptį su BK 180 straipsnio 3 dalimi, t. y. manant, kad šią D. A. veiką sudarančių faktų visumos teisinis įvertinimas reikalauja taikyti dvi nusikaltimo sudėtis.

Ukraina, remdamasi 1957 m. Europos konvencijos 10 straipsniu, atsisakė išduoti D. A. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, nes dėl tokios veikos suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, tačiau išdavė D. A. baudžiamajam persekiojimui dėl pasikėsinimo nužudyti visa prašyme nurodyto kaltinimo apimtimi, kuriame D. A. inkriminuojami veiksmai susiję su savanaudiškomis paskatomis, šaunamojo ginklo ir kitokio pavojingo gyvybei smurto panaudojimu prieš minėtus nukentėjusiuosius ir nustatyti tokių veiksmų padariniai – užvaldytas V. B. didelės vertės laikrodis bei visuotinai pavojingu būdu padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas R. V.

Kaltinimas D. A. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį nebuvo pareikštas ir jis dėl kvalifikuoto plėšimo nuteistas pirmosios instancijos teismui perkvalifikavus jo veiksmus iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto, o pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, jis nuteistas perkvalifikavus D. A. veiksmus iš BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 5, 7, 10, 11 punktų. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu D. A. nebuvo nuteistas už jokias kitas, o tik už prašyme išduoti aprašytas veikas.

Kolegijos manymu, BPK 70 prasme šiuo atveju išduoto asmens D. A. baudžiamosios atsakomybės ribos nebuvo peržengtos, nes nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nepasitvirtinus daliai aplinkybių buvo pakeistas tik tų pačių nusikalstamų veikų, už kurias D. A. išduotas, kvalifikavimas.

Dėl nukentėjusiojo V. B. kasacinio skundo

Nukentėjusysis V. B. prašo iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti atskirus teiginius ir motyvus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, nuosprendžio aprašomojoje dalyje pavartojo teiginius, kuriais pažeidžiamas jo nekaltumo prezumpcijos principas, BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatos. Kasatorius mano, kad teismai konstatavo, jog būtent jis organizavo D. A. padarytą R. Ž. ir A. Č. nužudymą, padarė kitas nusikalstamas veikas.

Tokio pobūdžio prašymas negali būti patenkintas. Nagrinėjamoje byloje dėl R. Ž. ir A. Č. nužudymo baudžiamojo proceso įstatymo priemonėmis kaltumas nustatytas ne liudytojui V. B., o nuteistajam D. A. V. B. taip pat nėra dėl R. Ž. ir A. Č. kvalifikuoto nužudymo pripažintas nukentėjusiuoju, t. y asmeniu, kuriam šiuo nusikaltimu padaryta moralinės, fizinės ar turtinės žalos. Taigi V. B. BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais pagal BPK 367 straipsnio 1 dalies nuostatas neturi teisės paduoti kasacinio skundo dėl D. A. priimto apkaltinamojo nuosprendžio dalies, kuria šis asmuo nuteistas pagal 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 9 punktus dėl R. Ž. ir A. Č. nužudymo.

Nukentėjusysis nepagrįstai nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindami, jog D. A. veika prieš V. B. kvalifikuotina pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, o ne pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą.

Išvadą, kad D. A., smurtaudamas prieš V. B., neveikė turėdamas apibrėžtą tyčią nukentėjusįjį nužudyti, o naudojo fizinį smurtą siekdamas nukentėjusįjį apiplėšti, teismai padarė išanalizavę ir įvertinę reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias su D. A. panaudoto fizinio smurto pobūdžiu, šaunamojo ginklo panaudojimo būdu, nukentėjusiojo laikrodžio pagrobimo faktu, D. A. veiksmais po šūvių tempiant nukentėjusįjį atgal į automobilį. Taigi apie D. A. tyčios turinį teismas sprendė atsižvelgdamas į reikiamas nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankio panaudojimo aplinkybes, šaudymo pobūdį, kaltininko veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo.

Dėl BPK pažeidimų nagrinėjant apeliacinius skundus

Kasaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas įrodymų vertinimo taisyklių ir reikalavimo patikrinti bylą tiek, kiek to reikalaujama apeliaciniame skunde, nevertino svarbių bylos aplinkybių, nepasisakė dėl esminių apeliacinių skundų argumentų ir buvo šališkas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys. BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos reikalauja patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus apeliacinės instancijos teismas savo sprendime privalo nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinio skundo argumentai atmetami, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ar keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Nurodytų baudžiamojo proceso nuostatų apeliacinės instancijos teismas laikėsi, dėl visų apeliantų iš esmės ginčijamo pirmosios instancijos teismo išvadų atitikties bylos aplinkybėms ir baudžiamojo įstatymo taikymo prieštaravimų pateikė motyvuotas išvadas, nurodė, kodėl apkaltinamasis nuosprendis pakeičiamas, kodėl nuteistojo gynėjos ir nukentėjusiojo V. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Nustatęs, kad byloje būtina ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas papildomas aplinkybes dėl automobilio VAZ apžiūros, pakartotinai apklausti atskirus asmenis, šis teismas atliko per TV parodyto reportažo peržiūrą, papildomai apklausė D. A., V. B., savo išvadas pagrindė tiek šiame teisme, tiek pirmosios instancijos teisme išnagrinėtais įrodymais. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismo nurodyti argumentai dėl D. A. nustatytų nusikalstamų veikų įrodytumo ir kvalifikavimo neįtikina nuteistojo gynėjos, nėra pagrindas pripažinti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo gynėjos nurodomi argumentai apie apeliacinės instancijos teismo išvadų prieštaravimą logikai ir taip pažeistas įrodymų vertinimo taisykles, yra nepagrįsti, nes, kolegijos nuomone, nuteistojo gynėjos nurodomų prieštaravimų logikai įvertinant įrodymus nėra.

Kasatorės argumentai dėl teismų šališkumo susiję su tuo, kad, jos nuomone, teismai netinkamai įvertino įrodymus, nepriėmė gynėjos pasiūlymų vertinti įrodymus kitaip. Toks argumentavimas neįrodo teisėjų šališkumo, be to, šiuo atveju kolegija nekonstatuoja BPK nuostatų vertinant įrodymus esminio pažeidimo.

Nukentėjusiojo V. B. kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinio proceso metu pažeisti BPK 312 straipsnio 1 dalies reikalavimai, kad atmesdamas jo prašymą šalinti atskirus apkaltinamojo nuosprendžio atskirus teiginius apeliacinės instancijos teismas išdėstė prieštaringus argumentus, yra nepagrįsti, nes šio teismo nuosprendyje aiškiai nurodyta, kad dėl V. B. procesinės padėties dalis jo apeliacinio skundo prašymų negali būti išnagrinėta.

Taigi darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžių turinys neduoda pagrindo įžvelgti esminių BPK nuostatų pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių šiuos skundžiamus teismų sprendimus reikėtų keisti ar bylą nutraukti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo D. A. gynėjos advokatės Ingridos Botyrienės ir nukentėjusiojo V. B. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Vytautas Greičius

Tomas Šeškauskas