S. S. pagal BK 260 str., 62 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-5-719/2022

Teisminio proceso Nr. 1-13-1-02943-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.23.2.1; 2.1.7; 1.1.8.1.2; 1.1.8.9; 1.1.10.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. S. gynėjo advokato Andriejaus Melkovo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (2013 m. lapkričio 23 d. veika) laisvės atėmimu trejiems metams, 260 straipsnio 1 dalį (2013 m. lapkričio 24 d. veika) laisvės atėmimu trejiems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 8 d. nutartis, kuria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. nuosprendis pakeistas.

Pašalintos iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybės, kad S. S. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai iš kito asmens įgijo 0,008 g narkotinės medžiagos – heroino.

Nustatytos S. S. nusikalstamos veikos 2013 m. lapkričio 23 d. padarymo aplinkybės.

Pašalintos iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybės, kad S. S. ne vėliau kaip 2013 m. lapkričio 24 d. ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 1,239 g miltelių, kurių sudėtyje yra 0,317 g narkotinės medžiagos – heroino.

Nustatytos S. S. nusikalstamos veikos 2013 m. lapkričio 24 d. padarymo aplinkybės.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. S. nuteista už tai, kad:

1.1. turėdama tikslą parduoti arba kitaip platinti, laikė su savimi 0,008 g narkotinės medžiagos – heroino iki 2013 m. lapkričio 23 d. 11.30 val., kai name Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai už 40 Lt (11,58 Eur) pardavė L. M.;

1.2. nuo nenustatyto laiko iki 2013 m. lapkričio 24 d. laikė su savimi ne mažiau kaip 1,239 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,317 g narkotinės medžiagos – heroino, ir tą pačią dieną apie 11 val. romų bendrijos teritorijoje (duomenys neskelbtini), nenustatytą dalį minėtos narkotinės medžiagos už 20 Lt (5,79 Eur) pardavė A. G. (jis sulaikymo metu minėtą narkotinę medžiagą prarijo), kitą nenustatytą dalį narkotinės medžiagos – heroino už 20 Lt (5,79 Eur) pardavė A. L. (jis minėtą narkotinę medžiagą iš karto suvartojo), kitą dalį – 0,211 g narkotinės medžiagos – heroino už 200 Lt (57,90 Eur) pardavė V. K. (K.), o likusią dalį – 0,106 g narkotinės medžiagos – heroino už 120 Lt (34,75 Eur) pardavė G. O..

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistosios S. S. gynėjas advokatas Andriejus Melkovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 8 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 8 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, arba Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 8 d. nutartį pakeisti: taikyti BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti arba taikyti BK 54 straipsnį ir skirti švelnesnę bausmę. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Apeliacinės instancijos teismas minėtų trūkumų neištaisė ir laikė juos formaliais, nesivadovavo suformuota praktika ir išaiškinimais.

2.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino kalta S. S. dėl narkotinių medžiagų pardavimo 2013 m. lapkričio 24 d., neatsižvelgdamas į teismų praktiką bylose dėl nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, vertinant nusikalstamos veikos dalyką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjcxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-671/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-671/2010">2K-671/2010</a>). Byloje nenustatyta, kokios narkotinės medžiagos ir koks jų kiekis buvo pas A. G. ir A. L., nes objektų tyrimas nebuvo atliktas. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas principą in dubio pro reo (visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai), šios klaidos neištaisė. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis ir visiškai jų nepatikrino arba patikrino ir įsitikino, kad jie gauti naudojant neteisėtus gavimo metodus, bet to nevertino. Byloje apklausto liudytojo S. M. parodymai teisme patikrinti nebuvo, nes liudytojas yra miręs. Teisme apklausti liudytojai A. L. ir V. K. nenurodė, kad narkotines medžiagas pirko būtent iš S. S., tik nurodė, kad pirko iš romų tautybės asmens. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad nors A. G. nematė, ką tiksliai jų įvardijama kaip romų tautybės moteris perdavė kitiems kartu su juo važiuojantiems asmenims, vertinant jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir gretinant juos su G. O. (G. O.) bei V. K. parodymais ir jų visų parodymus palyginus tarpusavyje, nelieka abejonės, kad asmenų įvardijama kaip romų tautybės moteris, pardavusi G. O. ir V. K. narkotinę medžiagą, yra S. S.. Tačiau teismas šių išvadų nepagrindė, nenurodė, kodėl remiasi ne teisminio nagrinėjimo metu gautais duomenimis. Liudytojo A. G. parodymų patikimumą nustatyti nėra galimybės, nes jis mirė, yra tik nustatyta, kad jis buvo likęs automobilyje. V. K. ir A. L. nurodė, kad jie pirko iš skirtingų asmenų. V. K. nurodė, kad A. G., būdamas automobilyje, negalėjo matyti, iš ko jis pirko narkotines medžiagas. V. K. ir L. M. patvirtino pareigūnų poveikį, siekiant gauti jiems naudingus parodymus. A. G. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nurodytas tik bendras romų tautybės moters apibūdinimas (30 metų, neaukšto ūgio, juodos spalvos striuke ir juodu sijonu), akivaizdu, kad toks asmens atpažinimas neatitinka BPK keliamų reikalavimų. Teismas pripažino G. O. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nors jie nebuvo teisme patikrinti, taip pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Baudžiamoji byla pirmosios instancijos teismui buvo perduota 2020 m. sausio mėnesį ir bylą nagrinėjančiam teisėjui buvo žinoma, kad G. O. yra itin svarbus liudytojas byloje, o iš bylos duomenų matyti, kad liudytojas Vokietijoje 2018 m. gruodžio 10 d. buvo nuteistas vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme, todėl faktiškai jo bausmė 2020 m. rugpjūčio mėnesį bus pasibaigusi. Taigi teismas galėjo ir privalėjo imtis priemonių, kad apklaustų nuotoliniu būdu įkalinimo įstaigoje esantį asmenį, objektyvių kliūčių tam nebuvo, gynyba ne kartą to prašė, iki 2020 m. rugpjūčio mėnesio buvo surengtas ne vienas teismo posėdis. G. O. išėjus iš įkalinimo įstaigos, jo surasti teismui nepavyko. Taigi teismas neatliko prievolės apklausti G. O., dėl to buvo užkirstas kelias patikrinti parodymų patikimumą ir pažeistas rungimosi principas procese. Pažymėtina ir tai, kad byloje remiamasi apklausto kaip įtariamojo G. O. parodymais, kuriuose asmenį, iš kurio pirko narkotines medžiagas, jis apibūdino kaip 25 metų apie 150–160 cm ūgio moterį, o S. S. jis neva atpažino pagal bendrus veido bruožus. Akivaizdu, kad toks atpažinimas yra niekinis, ypač vertinant, kad parodymai duoti apklausiant jį kaip įtariamąjį ir kad negalima jų patikrinti. Kaip nustatyta byloje, (duomenys neskelbtini), gyveno labai daug asmenų, taip pat ir moterų vardu S., ir ne viena jų prekiavo narkotinėmis medžiagomis. Byloje nėra tiksliai ir konkrečiai nustatyta S. S. kaltė, todėl ji išteisintina.

2.3. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas 2013 m. lapkričio 23 d. narkotinių medžiagų pardavimo faktą L. M., pripažino įrodymais kaip įtariamosios apklaustos L. M. parodymus, atliktą asmens atpažinimą pagal nuotraukas, kai L. M. neva atpažino pagal veido bruožus, akių, nosies formą S. S. kaip asmenį vardu S., kuri jai pardavė du folijos lankstinukus, taip pat rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu L. M., nors šie duomenys buvo paneigti kitomis bylos aplinkybėmis, bet teismas to nevertino ir nepašalino prieštaravimų nuosprendyje (BPK 20 straipsnis), tiksliau, tai apskritai nutylėjo, neatsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl kito kaltinamojo (kartu toje pačioje byloje kaltinamo asmens) byloje parodymų vertinimo. Liudytoja L. M. buvo sulaikyta 2013 m. lapkričio 23 d. ir apklausiama būdama apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų, tai patvirtina pareigūno T. V. (T. V.) parodymai, medicininės apžiūros apsvaigimui nustatyti aktas. Apeliacinės instancijos teismas apklausė apklausas atlikusias tyrėjas V. J. ir L. G., šios neva nurodė, kad apklausos metu joms atrodė, kad L. M. geba suprasti situaciją ir paaiškinti įvykio aplinkybes, bet akivaizdu, kad tyrėjos nėra specialistės, o apžiūros metu jai buvo nustatytas apsvaigimas, be to, ir pareigūnui T. V. ji atrodė apsvaigusi. Teismas pripažino įrodymais ir 2013 m. lapkričio 25 d. apklaustos kaip įtariamosios, 2016 m. sausio 7 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus L. M. parodymus, kuriuos ji davė būdama apsvaigusi nuo narkotinių (psichotropinių) medžiagų, kai tokio asmens apklausa negali būti vykdoma, o duoti parodymai turi būti vertinami itin preciziškai. L. M. nurodė skirtingo amžiaus moteris, skirtingas už narkotines medžiagas mokėtas pinigų sumas, o moters vardu S. apibūdinimas – 165 cm ūgio, smulkaus kūno sudėjimo – tinka daugeliui romų tautybės moterų. Teismo posėdžio metu L. M. parodė, kad S. S. nepažįsta, iš teisme esančios moters (S. S.) niekada narkotinių medžiagų nepirko, bei paaiškino tariamo jos vykdyto parodymo atpažinti ir parodymų gavimo aplinkybes, kad buvo daromas neleistinas poveikis, ji buvo apsvaigusi nuo narkotikų, išsigandusi, nėščia, norėjo greičiau išeiti, parodė būtent nuotrauką Nr. 4, nes atrodė panašiausia į tą, kuri pardavė narkotikų, nors jos visos panašios, buvo gal trys S., dėl neteisėto poveikio niekur nesikreipė, pabaigoje buvo atvažiavęs tyrėjas L., jis norėjo, kad dirbtų jam, t. y. kad dalytų informaciją, tai buvo darbas už užmokestį ir kt. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo posėdžio protokolas dėl L. M. parodymų nėra tikslus, būtina klausyti teismo posėdžio garso įrašą.

2.4. Pažymėtina, kad 2013 m. lapkričio 24 d. (duomenys neskelbtini), buvo rastos narkotinės medžiagos – 0,005 g heroino, kurias laikė (ir kurios priklausė) ne S. S., o jos motina O. S., tai patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. baudžiamasis įsakymas, bet, šias aplinkybes žinant tyrimą organizuojančiam prokurorui, kaltinimas dėl šių medžiagų iki pat bylos perdavimo teismui buvo inkriminuojamas ir S. S., taip siekiant pasunkinti jos teisinę padėtį ekstradicijos proceso metu. Liudytojų A. T., L. T., V. S., N. S. parodymai, Naujininkų seniūnijos raštas patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), gyveno labai daug moterų vardu S., teisme liudytoja O. S. parodė, kad S. niekada nepardavinėjo narkotikų. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neanalizavo.

2.5. Iš L. M. narkotinės medžiagos 2013 m. lapkričio 23 d. buvo paimtos surašant tarnybinį pranešimą, nors tokio paėmimo būdo BPK nenustato. Patrulis T. V. jas tiesiog pridėjo prie tarnybinio pranešimo ir daiktų pateikimo protokolu BPK 98 straipsnyje nustatyta tvarka pateikė tyrėjui T. D.. Pažymėtina, kad V. S. ir V. K. asmens krata buvo sankcionuojama ikiteisminio tyrimo teisėjo. Tokie veiksmai galėjo būti atlikti tik motyvuota ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, neatidėliotinu atveju – ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu, bet tai nebuvo padaryta. Taigi medžiaga paimta ne tik pažeidžiant įstatymu nustatytą šių duomenų gavimo tvarką, bet ir iš esmės suvaržant asmenų teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22, 24 straipsniuose, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, kurios baudžiamojo proceso metu gali būti apribotos BPK nustatytais atvejais ir tvarka (BPK 44 straipsnio 9 dalis). Be to, net jeigu ir būtų laikoma, kad buvo atlikta (faktiškai) ne krata, o objekto (įvykio vietos) tyrimas, tai ir šis tyrimo veiksmas atliktas pažeidžiant nustatytą tvarką (BPK 179 straipsnis, 168 straipsnio 1 dalis, 205 ir 207 straipsniai). Byloje nėra nei įvykio vietos apžiūros, nei objektų apžiūros, nei kratos ar poėmio protokolo dėl narkotinių medžiagų paėmimo 2013 m. lapkričio 23 d. iš L. M.. Teismų praktikoje išaiškinta, kad jei duomenų rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, jo metu gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNDEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-141/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-141/2008">2K-7-141/2008</a>). Šioje byloje faktinių duomenų rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, todėl nėra pagrindo teigti, kad vėlesnių ikiteisminio tyrimo veiksmų metu gauta informacija tapo teisėta. Nesutiktina su apeliacinio teismo išvada, kad L. M. krata buvo atliekama ją sulaikius BPK tvarka, todėl nereikėjo atskiro nutarimo (nutarties). Bylos duomenys rodo, kad L. M. sulaikymo pagrindas – sulaikyta nusikaltimo padarymo vietoje. 2013 m. lapkričio 23 d. T. V. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad tikrinant L. M. draudžiami daiktai buvo rasti iš jos rankinės išimtoje kosmetinėje, tai patvirtina, kad iki tol pareigūnams net nebuvo žinoma, ar L. M. turi draudžiamų daiktų, tuo metu net nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Taigi byloje buvo šiurkščiai pažeisti BPK reikalavimai dėl draudžiamų narkotinių medžiagų paėmimo iš L. M. ir nėra duomenų, pagrindžiančių, kad ji jas gavo iš S. S..

2.6. Pirmosios instancijos teismo nurodyti bausmės skyrimo S. S. motyvai prieštarauja kasacinės instancijos teismo praktikai dėl realaus laisvės atėmimo bausmės taikymo, neužtikrinamo teisingumo principo įgyvendinimo (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 54 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad nuo veikos padarymo 2013 m. lapkričio 23 ir 24 d. yra praėję šešeri metai, duomenų, jog S. S. būtų padariusi naujų nusikalstamų veikų, nėra, tiriamų įvykių metu S. S. turėjo tris mažamečius vaikus, trūko pinigų, gyvenimo aplinka buvo nesaugi, nes buvęs sugyventinis vartojo narkotines medžiagas, nesirūpino vaikais, namuose nuolat lankėsi narkotines medžiagas vartojantys asmenys. Verčiama sunkių aplinkybių, S. S. legaliai išvyko į Jungtinę Karalystę, joje legaliai įsidarbino, gavo socialinio draudimo numerį, ten nuolat dirbo, gyveno valstybės suteiktame socialiniame būste ir niekur nesislapstė, į bylą pateiktos jos darbo sutartys. S. S. būnant Jungtinėje Karalystėje gimė vaikas, dabar ji turi keturis mažamečius vaikus.

2.7. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad S. S. negali būti atidėtas bausmės vykdymas, remdamasis nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusiomis BK 75 straipsnio (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija, galiojo nuo 2012 m. liepos 1 d.) ir BK 75 straipsnio (2020 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija, galioja nuo 2020 m. liepos 1 d.) nuostatomis, bet neatsižvelgė į BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nuostatas, pagal kurias asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi atsakomybę švelninantis įstatymas turi grįžtamąją galią ir turėtų būti taikomas S. S.. Bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnio nuostatų) taikymas galimas tik tada, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), konkrečią bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

2.8. Sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą, turėjo būti kruopščiai įvertinta tiek su veikos padarymu, tiek su nuteistosios asmenybe susijusių faktinių aplinkybių visuma, tik tada daroma išvada, ar reikia ir galima, atsižvelgiant į teisingumo principą ir bausmės tikslus, skirti švelnesnę, nei įstatymo nustatyta, bausmę. Pažymėtina, kad narkotinės medžiagos išplatintos nebuvo, visi veiksmai buvo kontroliuojami pareigūnų. Teismas, priimdamas sprendimą dėl bausmės skyrimo nuteistajai S. S. ir vertindamas jos padarytos veikos pavojingumo ir asmenybės aspektus, visiškai formaliai ir bendraisiais bruožais vertino jos šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, nors ji aiškiai nurodė, kad jos siekis yra būti kartu su savo šeima bei mažamečiais vaikais, kad ji sunkiai ir teisėtai dirbo šešerius metus, oficialiai mokėdama mokesčius ir padėdama savo šeimai, per tą laiką jokių teisės pažeidimų iš viso nepadarė. Teismai neteisingai ir nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio, 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nesilaikė BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys ir 55–61 straipsniai) dėl bausmės skyrimo.

3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Liutauras Rudzevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistosios S. S. gynėjo advokato A. Melkovo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai bei prašymai nepagrįsti. Teismai, nagrinėdami bylą, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadarė, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Didžiąja dalimi kasacinio skundo argumentų išreiškiamas nesutikimas su byloje atliktu įrodymų vertinimu, teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nesant tai pagrindžiančių teisinių argumentų (BPK 368 straipsnio 2 dalis), kurie leistų konstatuoti, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai. Kasatorius tik deklaratyviai įvardija teismų atliktą įrodymų vertinimą kaip baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, remdamasis tik savo nuomone, kuri nepagrindžiama jokiais argumentais. Todėl tokie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir nenagrinėtini.

3.2. Pažymėtina ir tai, kad kasacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais, kaip ir nuteistosios gynėjo pateiktame apeliaciniame skunde, kurie nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo patikrinti, įvertinti ir dėl kurių teismas argumentuotai ir detaliai pasisakė. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pasisakė dėl: L. M. parodymų apie 2013 m. lapkričio 23 d. įvykį, jų gavimo ir vertinimo, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką (nutarties 22–23 punktai); pas L. M. paimtų narkotinių medžiagų paėmimo tvarkos, faktinių duomenų rinkimo proceso teisėtumo (nutarties 24–25 punktai); narkotinių medžiagų rūšies ir kiekio nustatymo pas A. G. ir A. L. dėl 2013 m. lapkričio 24 d. veikos (nutarties 26–31 punktai); liudytojo V. K. parodymų patikimumo; tarpusavyje palyginti A. G., G. O., V. K. ir A. L. parodymai (nutarties 32–34 punktai); A. G. ir G. O. apklausos dėl asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką ir jų atitikties BPK reikalavimams (nutarties 35 punktas); prievolės apklausti G. O. (nutarties 36–37 punktai). Taigi, visi su įrodymų vertinimu kilę ir nuteistosios gynėjo ginčijami klausimai jau buvo išspręsti apeliacinės instancijos teismo ir kasacinės instancijos teismas nebeturi šių klausimų spręsti.

3.3. Taip pat apeliacinės instancijos teismas argumentuotai bei išsamiai pasisakė ir dėl bausmės nuteistajai S. S. skyrimo, dėl galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, bausmės švelninimo pagal BK 62 straipsnį ir BK 54 straipsnio 3 dalį. Iš tiesų tarp S. S. nusikalstamų veikų padarymo metu (2013 m. lapkričio 23–24 d.) galiojusios BK 75 straipsnio redakcijos (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija) ir naujausios BK 75 straipsnio redakcijos (2020 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija) galiojo tarpinė 2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, nustatanti galimybę atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus, jeigu bausmė neviršija ketverių metų, kuri, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, kaip veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią ir gali būti taikoma iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Kita vertus, visose minėtose BK 75 straipsnio redakcijose nustatyta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai reiškia, kad sprendžiant dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo reikia vertinti visumą aplinkybių, reikšmingų darant išvadą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o ne formaliai ar pasirinktinai sureikšminant tik atskiras aplinkybes. Kasaciniame skunde nenurodyta jokių svarių argumentų, aplinkybių, galinčių pagrįsti išvadą, kad bausmės S. S. tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisės taikymo aspektu paskirta reali laisvės atėmimo bausmė atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį bei nuteistosios asmenybę, todėl nelaikytina per griežta. Įstatymų leidėjas disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti apibrėžė kaip nusikaltimą ir priskyrė jį sunkių nusikaltimų kategorijai, tai rodo, kad ši veika yra pavojinga ir kelia grėsmę visuomenei ir žmonių sveikatai. Todėl, kiekvienu atveju nustatant bausmės dydį už BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymą, būtina kruopščiai įvertinti visas bylos aplinkybes, o esant pagrindui, būtina aiškiai pagrįsti, kodėl konkrečiu atveju veikos pavojingumas yra mažesnis negu įstatymų leidėjo sankcijoje įvertintas analogiškų veikų rūšinis pavojingumas. Šiuo atveju tokių išimtinių aplinkybių, mažinančių S. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nenustatyta ir kasaciniame skunde nenurodyta. Taip pat nenustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, rodančių mažesnį S. S. asmenybės pavojingumą. Pažymėtina, kad S. S. dėl jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų neprisipažino, savo elgesio nepakeitė, nors jau buvo teista už analogišką sunkų nusikaltimą, padarytos nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Aplinkybės, kad S. S. turi keturis vaikus, tarp jų ir mažamečius, kad verčiama sunkių aplinkybių išvyko į Jungtinę Karalystę, ten legaliai įsidarbino, gavo socialinio draudimo numerį, nelaikytinos išimtinėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad S. S. pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ir pažeidė 2013 m. lapkričio 26 d. jai paskirtas kardomąsias priemones. Taigi teismai pagrįstai netaikė BK 62 straipsnio, 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistosios S. S. gynėjo advokato Andriejaus Melkovo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

6. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiama pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2010, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, o padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

7. Tai reiškia, kad šioje byloje kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas, pateikiant savą jų vertinimą bei interpretavimą, ir prašoma atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas ir priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi kasacinio skundo argumentai dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pažeidimų, nurodant, kad žemesniųjų instancijų teismai, remdamiesi prielaidomis, padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas, prieštaraujančias byloje surinktiems įrodymams, vertindami įrodymus padarė klaidų dėl įrodymų turinio, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nebus nagrinėjami, nes šiais skundų argumentais grindžiamas ne minėtų BPK normų pažeidimas, o teismo išvadų atitiktis faktinėms bylos aplinkybėms.

Dėl BPK normų, reglamentuojančių įrodymų rinkimą, ir BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo

8. Kasatorius skunde nurodo, kad byloje nebuvo nustatyta nei kokios narkotinės medžiagos, nei koks jų kiekis buvo pas A. G. ir A. L., nes objektų tyrimas atliekamas nebuvo, todėl S. S. negalėjo būti pripažinta kalta dėl medžiagų šiems asmenims pardavimo.

8.1. BK 260 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, arba neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu. Tokiu būdu šio nusikaltimo dalykas yra tiesiogiai minimas straipsnio dispozicijoje ir sutiktina su kasaciniame skunde nurodytais argumentais, kad byloje būtina nustatyti, kokios tai medžiagos. Nustatant narkotinių ar psichotropinių medžiagų rūšį, pavadinimą, savybes, kiekį ir kt., be kitų įrodymų, paprastai yra reikalinga specialisto išvada arba ekspertizės aktas.

8.2. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje S. S., be kita ko, nuteista už tai, kad 2013 m. lapkričio 24 d. laikė ir pardavė ne mažiau kaip 0,317 g narkotinės medžiagos – heroino: nenustatytą dalį šio heroino už 20 Lt (5,79 Eur) pardavė A. G. (jis sulaikymo metu minėtą narkotinę medžiagą prarijo), kitą nenustatytą dalį heroino už 20 Lt (5,79 Eur) pardavė A. L. (jis minėtą narkotinę medžiagą iš karto suvartojo), 0,211 g heroino už 200 Lt (57,90 Eur) pardavė V. K., o likusią dalį – 0,106 g heroino už 120 Lt (34,75 Eur) pardavė G. O.. Taigi teismai nustatė, kad nuteistoji tuo pat metu toje pačioje vietoje keturiems asmenims pardavė narkotinės medžiagos – heroino. Bylos duomenys patvirtina, kad G. O. kairės rankos rankovėje rasti šeši folijos lankstinukai su milteliais, o pas V. K. – 10 folijos lankstinukų su milteliais. Visos šios medžiagos buvo tiriamos specialisto, jo išvados patvirtina, kad 10 folijos lankstinukų, rastų ir paimtų asmens kratos metu pas V. K., sudėtyje yra narkotinės medžiagos – heroino, kurio masė 0,211 g (2 t., b. l. 97), o šešių folijos lankstinukų, rastų ir paimtų asmens kratos metu pas G. O., sudėtyje yra narkotinės medžiagos – heroino, kurio masė 0,106 g (2 t., b. l. 99). Taigi, S. S. inkriminuotos narkotinės medžiagos kiekis, rūšis ir kitos savybės buvo nustatyti atlikus tyrimą ir gavus specialisto išvadą.

8.3. Nors A. G. ir A. L. parduota medžiaga nebuvo tirta specialisto ar eksperto, apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą išvadą, kad ir šiems asmenims buvo parduota narkotinės medžiagos – heroino. Šis teismas pažymėjo, kad, įvertinus A. L. parodymus, kad jis mokėjo pinigus ir pirko būtent heroiną, kurį tuo pačiu metu pirko ir kiti asmenys, pas kuriuos heroinas buvo surastas, pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistosios kaltės negali būti keičiamos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutikti su tokia išvada neturi teisinio pagrindo. Nors parduotos medžiagos dėl aptartų priežasčių nebuvo ištirtos, nuosprendis gali būti grindžiamas ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2005, 2K-32/2010, 2K-224/2014, 2K-14-895/2015, 2K-343-719/2018, 2K-175-942/2021). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, tarp jų ir A. L. bei A. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad S. S. ir šiems asmenims pardavė narkotinę medžiagą – heroiną. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis neturi reikšmės, o S. S., kaip jau buvo paminėta, inkriminuotas tik tas kiekis narkotinės medžiagos – heroino, kuris buvo rastas, paimtas ir ištirtas specialisto. Todėl teigti, kad S. S. dėl šios veikos negalėjo būti pripažinta kalta, nėra pagrindo.

9. Kasatorius taip pat teigia, kad narkotinės medžiagos iš L. M. buvo paimtos pažeidžiant BPK reikalavimus, nesant atitinkama tvarka priimtos nutarties ar nutarimo, nes L. M. patikrinimo metu nebuvo sulaikyta, o apklausos metu L. M. buvo apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų.

9.1. Analogiški motyvai buvo nurodomi ir apeliaciniame skunde, į juos apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė, pažymėdamas, kad, pagal BPK 146 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas, asmens krata, nepriėmus atskiros nutarties, gali būti daroma sulaikant ar suimant asmenį, taip pat kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad patalpoje ar kitoje vietoje, kur daromas poėmis ar krata, esantis asmuo slepia prie savęs daiktus ar dokumentus, galinčius turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Nors pati L. M. patvirtina, kad buvo sulaikyta ir pristatyta į policijos komisariatą, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs liudytojo T. V. parodymus bei palyginęs juos su L. M. parodymais, nustatė, kad L. M., policijos pareigūnams paklausus, ar neturi draudžiamų daiktų, pati pateikė narkotines medžiagas (skundžiamos nutarties 24 punktas).

9.2. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vertinant policijos pareigūnų veiksmų, kuriais buvo paimtos narkotinės medžiagos iš L. M., teisėtumą pažymėtina, kad policijos pareigūnai turėjo pagrindą manyti, jog L. M. gabena narkotines medžiagas, todėl buvo faktinis pagrindas, nurodytas BPK 140 straipsnio 1 dalyje, laikinai ją sulaikyti ir atlikti asmens kratą be atskiros nutarties ar nutarimo. Bylos duomenys patvirtina, kad L. M. buvo sulaikyta 2012 m. lapkričio 23 d. 12.30 val., dėl to buvo surašytas laikinojo sulaikymo protokolas (1 t., b. l. 137). Tačiau asmens kratos protokolas nebuvo surašytas. Vietoj to buvo surašytas tarnybinis pranešimas, jame nurodyta, kokios medžiagos buvo rastos (1 t., b. l. 1). Taigi veiksmai, kurių metu pas L. M. buvo rasta ir iš jos paimta 0,008 g narkotinės medžiagos – heroino, nebuvo tinkamai procesiškai įforminti, pažeidžiant BPK 149 straipsnio 10 dalyje įtvirtintus reikalavimus dėl kratos ar poėmio surašyti protokolą. Tačiau, įvertinus bylos duomenų visumą, nekyla abejonių, kad minėtos narkotinės medžiagos buvo paimtos pas L. M., šias aplinkybes patvirtina BPK nustatytais veiksmais patvirtinti duomenys – apklaustas tarnybinį pranešimą surašęs policijos pareigūnas, taip pat ir pati L. M., ji iš esmės pripažino, kad narkotinės medžiagos buvo paimtos iš jos. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad aptartas proceso veiksmų fiksavimo pažeidimas nesukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, todėl nepripažintinas esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio skundžiamas nuosprendis turėtų būti naikinamas arba keičiamas.

9.3. Tikrindamas apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad L. M. buvo apklausiama apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų, apeliacinės instancijos teismas taip pat išsamiai patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma. Šis teismas apklausė ikiteisminio tyrimo tyrėjas, sugretino ir aptarė L. M. ikiteisminio pareigūnui, ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisme duotus parodymus ir padarė motyvuotas išvadas, kad skunde nurodytos aplinkybės nepasitvirtino. Buvo įvertintas ir 2013 m. lapkričio 23 d. medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 1795, jame nurodyta, kad apžiūros metu L. M. buvo rami, sąmoninga, tinkamai orientavosi, mąstymas kiek sulėtėjęs, logiškas, kalbos artikuliacija nesutrikusi (1 t., b. l. 169). Atkreiptinas dėmesys, kad kasaciniame skunde dėl L. M. apklausos iš esmės deklaratyviai pakartojami apeliacinio skundo motyvai, nenurodant, kokius pažeidimus padarė apeliacinės instancijos teismas arba į kokius skundo argumentus šis teismas neatsakė, nepateikiant iš esmės jokių motyvų, kurie suteiktų pagrindą padaryti kitokias išvadas, nei padarė apeliacinės instancijos teismas. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus teiginiai yra nepagrįsti.

10. Kasatorius kaip dar vieną iš esminių BPK pažeidimų nurodo aplinkybę, kad teismai sprendimus grindė teisme neapklaustų liudytojų S. M., A. G. (abu mirę) ir G. O. parodymais.

10.1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus, daiktinius įrodymus ir pan.). Be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-276-976/2015, 2K-292-693/2018). Šiomis taisyklėmis, be kita ko, siekiama užtikrinti asmenų parodymų, naudojamų kaip įrodymų byloje, patikimumą ir gynybos teisių įgyvendinimą.

10.2. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu S. M. ir A. G. buvo apklausti kaip liudytojai, o G. O. – kaip įtariamasis. Skundžiamuose teismų sprendimuose nėra nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu šie asmenys apklausti pažeidžiant BPK reikalavimus ar kad jų parodymai buvo gauti neteisėtu būdu, tai taip pat yra reikšminga sprendžiant dėl šių parodymų patikimumo.

10.3. EŽTT jurisprudencijoje, kaip ir Lietuvos teismų praktikoje, pripažįstama, kad tokia situacija, kai apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti, parodymais, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06; Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-136-489/2017, 2K-110-719/2018, 2K-243-689/2019, 2K-35-942/2020). Byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, laikantis tokių reikalavimų: 1) liudytojo nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi (liudytojo mirtis paprastai pripažįstama svarbia priežastimi (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę; 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimas byloje Brzuszczyński prieš Lenkiją, peticijos Nr. 23789/09, 82 punktas; 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Dimović ir kiti prieš Serbiją, peticijos Nr. 7203/12, 56 punktas ir kt.)); 2) tuo atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiamai tokio asmens parodymais, teismas turi kuo kruopščiau patikrinti procesą ir atsakyti į klausimą, ar yra pakankamų tokio įrodymo keliamus nepatogumus kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Tuo atveju, kai liudytojas gynybos nebuvo apklaustas jokioje ankstesnėje proceso stadijoje, jo parodymų panaudojimas vietoj parodymų, duodamų tiesiogiai nagrinėjant bylą teisme, turi būti paskutinė priemonė. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-942/2020).

10.4. Šios bylos kontekste svarbu paminėti, kad abiejų paminėtų liudytojų nebuvo galimybės apklausti teisme, nes jie mirė (S. M. – 2018 m. rugpjūčio 6 d., o A. G.– 2014 m. gruodžio 7 d.). Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs pirmosios instancijos teismo veiksmus, pagrįstai pažymėjo, kad G. O. nebuvo galimybės apklausti dėl objektyvių priežasčių, nes pirmosios instancijos teismas, be siunčiamų šaukimų, ėmėsi visų įmanomų priemonių minėtam asmeniui atvesdinti į teismą, tačiau to padaryti nepavyko, nes šio asmens buvimo vieta nėra žinoma. Taigi, visų šių asmenų nedalyvavimo priežastis pripažintina svarbia. Antra, šių asmenų parodymai nebuvo vieninteliai įrodymai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Visų trijų paminėtų asmenų parodymų patikimumas buvo patikrintas kitomis procesinėmis priemonėmis: išanalizuoti kiti baudžiamojoje byloje esantys liudytojų parodymai, specialisto išvados, rašytinė bylos medžiaga, kuriais buvo grindžiamos teismų išvados dėl nuteistojo kaltės ir motyvai, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti – nuteistąją teisinantys – įrodymai. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistosios kaltė grindžiama nešališku ir objektyviu byloje esančių įrodymų visumos įvertinimu: liudytojų V. K., A. L. teisme duotais parodymais, asmens kratos protokolais, specialisto išvadomis ir kitais įrodymais. Taigi, skirtingai negu teigiama kasaciniame skunde, atsižvelgiant į išdėstytą įrodymų visumą, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad S. S. kaltė grindžiama išimtinai vien teisme neapklaustų asmenų parodymais.

11. Patikrinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi, o kasatoriaus teiginiai apie šio teismo padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies ir kt. nuostatų pažeidimus prieštarauja skundžiamų teismų sprendimų turiniui ir bylos medžiagai.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 ir 75 straipsnių nuostatų taikymo

12. Kasaciniame skunde tvirtinama, kad teismai neteisingai ir nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio, 54 straipsnio 3 dalies bei 75 straipsnio, nesilaikė BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1, 2 dalių ir BK 55–61 straipsnių) dėl bausmės skyrimo.

13. Pažymėtina, kad teismų atliktas faktinių aplinkybių, reikšmingų bausmėms skirti, vertinimas paprastai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Faktinių aplinkybių vertinimo klausimus galutinai išsprendžia ir pirmosios instancijos teismo paskirtų bausmių teisingumą vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai įvertina apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą. Taigi dėl kasacinio skundo argumentų pasisakytina tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

14. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos.

15. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, į kokias aplinkybes teismas turi atsižvelgti, skirdamas bausmę. O pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

16. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-19/2011, 2K-412/2014, 2K-383-895/2015, 2K-126-693/2018, 2K-233-976/2021 ir kt.).

17. BK 62 straipsnyje yra įtvirtinti švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo pagrindai. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse yra įtvirtintos sąlygos, kurioms esant galimas minėtos normos taikymas. Pagal įstatymo prasmę bei susiformavusią teismų praktiką, BK 62 straipsnio taikymas pirmiausia siejamas su kaltininko atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir šiame straipsnyje nurodytomis sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys, kad teismai nenustatė jokių nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Kasaciniame skunde šios aplinkybės taip pat nenurodytos, nėra nurodyta ir tai, kokias sąlygas atitinka nuteistoji S. S., kurioms esant minėta norma galėtų būti taikoma. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 62 straipsnio netaikymas ginčijamas deklaratyviai, nepateikiant teisinių argumentų, ir plačiau dėl to nepasisako, pasisakydama tik dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų netaikymo.

18. Šioje byloje S. S. nuteista už du sunkius nusikaltimus, nurodytus BK 260 straipsnio 1 dalyje, kurios sankcijoje nustatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas nuteistajai paskyrė mažesnes nei bausmės vidurkis ir artimas minimaliam dydžiui trejų metų laisvės atėmimo bausmes už kiekvieną veiką bei galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams. Šis teismas atsižvelgė į tai, kad S. S. anksčiau buvo teista už analogišką sunkų nusikaltimą, Lietuvoje niekur nedirbanti, jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat teismas įvertino tai, kad S. S. turi vaikų. Kartu teismas nurodė motyvus, dėl ko nuteistajai negali būti skiriama švelnesnė bausmė ar bausmės vykdymas negali būti atidėtas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 75 straipsnio nuostatų.

19. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus, juose nurodytus motyvus dėl bausmės S. S. paskyrimo, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 41, 54 straipsnius, padarė teisingas išvadas ir nenukrypo nuo teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą, taip pat išdėstė aiškius, bylos duomenimis pagrįstus ir išsamius motyvus, kodėl BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodytos rūšies ir dydžio bausmės paskyrimas nuteistajai yra proporcingas padarytoms nusikalstamoms veikoms bei nuteistosios asmenybei ir kartu neprieštarauja teisingumo principui. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs tiek padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, tiek nuteistosios asmenybę. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo, tačiau nenustatė BK 54 straipsnio 3 dalyje ar BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje įtvirtintų pagrindų skirti S. S. švelnesnę, nei straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmę ar taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Nepritarti tokioms žemesniųjų instancijų teismų išvadoms nėra teisinio pagrindo.

20. Sutiktina su kasaciniame skunde nurodytais argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl BK 75 straipsnio redakcijos, priimtos 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., kuri įtvirtino galimybę atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmenims, nuteistiems ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, tarp jų ir sunkius.

21. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad, aiškinant šiuo metu galiojančios BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijos taikymo ribas laiko atžvilgiu, įstatymų leidėjas, nustatydamas galimybę taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir asmenims, nuteistiems net už sunkius nusikaltimus, kartu įtvirtino baudžiamosios atsakomybės švelninimo prielaidas, nes netiesiogiai įpareigojo teismus neatimti laisvės teisiamiesiems, kai tai įmanoma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015). Nekyla abejonių, kad visais atvejais kiekvienas toks sprendimas turi atitikti BK 41, 54 ir kituose straipsniuose įtvirtintus reikalavimus skiriamai bausmei.

22. Pagal kasacinę jurisprudenciją laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą (nusikaltimus) ir nuteistiems ne daugiau kaip ketveriems metams laisvės atėmimo bausme (esant ir kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms), taikytinas ir tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta iki BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. redakcijos įsigaliojimo – iki 2015 m. kovo 24 d. – ir kai nepasibaigęs tokios bylos teisminis nagrinėjimas bet kurios instancijos teisme. Tai gali būti daroma paties bet kurios instancijos teismo, nagrinėjančio tokią baudžiamąją bylą, iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-215-303/2015, 2K-216-139/2015, 2K-263-788/2015, 2K-275-895/2015). Taigi, apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl negalimumo taikyti S. S. BK 75 straipsnio formaliais motyvais dėl to, kad veikos padarymo metu (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1861 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. liepos 1 d.) ir šiuo metu galiojanti (2020 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija, įsigaliojusi nuo 2020 m. liepos 1 d.) BK 75 straipsnio redakcija neįtvirtina galimybės atidėti bausmės vykdymą už nusikaltimus, už kuriuos S. S. nuteista, tinkamai nemotyvavo savo sprendimo. Tačiau šio pažeidimo teisėjų kolegija nepripažįsta esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio skundžiamas nuosprendis turėtų būti naikinamas arba keičiamas.

23. Atkreiptinas dėmesys, kad, be formalių BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų, viena svarbiausių aplinkybių, leidžiančių taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo.

24. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba nusikalstamos veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, 2K-132-942/2016). Situacijos, kai nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro tyčinį nusikaltimą, teismų praktikoje paprastai vertinamos kaip paneigiančios galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-228/2010, 2K-171-697/2019 ir kt.).

25. Kasaciniame skunde nurodyti argumentai nėra pagrindas daryti išvados, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, netaikydami bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajai, neteisingai vertino bylos duomenis ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistoji 2010 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu buvo teista už analogišką sunkų BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą (narkotinės medžiagos – heroino pardavimą), 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžiu – už nusikalstamą veiką, nurodytą BK 259 straipsnio 1 dalyje (narkotinės medžiagos – heroino laikymą neturint tikslo platinti ar kitaip parduoti), atliko laisvės atėmimo bausmę ir naujas veikas padarė praėjus tik kiek daugiau nei dviem mėnesiams po paleidimo iš laisvės atėmimo vietos. Tiek ankstesnės, tiek ir naujai padarytos nusikalstamos veikos yra susijusios su disponavimu narkotinėmis medžiagomis – heroinu. Taigi anksčiau S. S. taikytos bausmės siekiamo rezultato nedavė ir nesulaikė jos nuo naujų sunkių nusikaltimų padarymo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistoji po nusikaltimų padarymo slėpėsi užsienyje, buvo paskelbta jos paieška, išduotas Europos arešto orderis, tai rodo, jog nuteistoji vengė atsakomybės ir nėra linkusi paklusti įstatymams. Šios aplinkybės taip pat paneigia kasacinio skundo teiginius, kad bausmės vykdymas nuteistajai gali būti atidėtas.

26. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, apibūdinančias padarytas nusikalstamas veikas ir nuteistosios asmenybę, pagrįstai netaikė bausmės vykdymo atėjimo nuteistajai S. S..

27. Nesant BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, nuteistosios S. S. gynėjo advokato Andriejaus Melkovo kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios S. S. gynėjo advokato Andriejaus Melkovo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Alvydas Pikelis

Artūras Ridikas