Dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų

Civilinė byla Nr. 3K-3-492/2007

Procesinio sprendimo kategorija 50.11.4

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės P. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto ieškinį atsakovėms P. P. ir I. P. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2006 m. liepos 4 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus miesto 1–ąjį apylinkės teismą ir ieškinio bei aptikslinto ieškinio pareiškimuose nurodė, kad Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1987 m. vasario 25 d. sprendimu ieškovo darbuotojui V. P. ir jo šeimos nariams leista apsigyventi tarnybinėse gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini). Ieškovo darbuotojui V. P. 1995 metais mirus, darbo santykiai nutrūko, todėl, ieškovo nuomone, su darbuotoju gyvenę šeimos nariai privalo išsikelti iš gyvenamųjų patalpų, kurios priklauso valstybei ir turėtų būti naudojamos viešiesiems interesams tenkinti, t. y. ieškovo prižiūrimiems socialiai remtiniems žmonėms, kuriems reikalinga globa, apgyvendinti.

Ieškovas, remdamasis CK 6.620, 6.621 straipsniais, prašė teismo iškeldinti atsakoves iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), suteikiant joms kitas gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino: iškeldino atsakoves iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), suteikiant kitas gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini); priteisė ieškovui iš atsakovių po 50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas sprendime nurodė, kad Personalinių pensininkų pensionatas savo darbuotojui V. P. 1982 metais leido apsigyventi tarnybiniame bute, kuriam toks statusas suteiktas Vilniaus m. LDT Vykdomojo komiteto 1979 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 236. Atsakovių naudojamų patalpų nuomos sutartis nebuvo sudaryta, bet teisė teisėtai jame apsigyventi suteikta specialiu 1987 m. kovo 10 d. orderiu. Teismas padarė išvadą, kad, nors šiuo atveju nėra raštu sudarytos tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, tai nedaro negaliojančios nuomos sutarties ir nesuteikia teisės toliau gyventi tarnybinėje gyvenamojoje patalpoje, kai sąlygos, kurioms egzistuojant ši tarnybinė patalpa buvo darbuotojui suteikta, išnyksta ar pasibaigia. Rašytinės nuomos sutarties formos nesilaikymas nedaro negaliojančios nuomos sutarties. Teismas nustatė, kad pirmą nuomotoją, vėliau ieškovą ir nuomininką V. P. siejo faktiniai tarnybinės patalpos nuomos santykiai, kurie nutrūko 1995 m. lapkričio 20 d. po nuomininko mirties. Teismas nurodė, kad nebuvo teisinio pagrindo nutraukti nuomos sutartį ar iškeldinti nuomininką su šeima 1992 metais. Teismas atmetė atsakovių argumentus, kad buto tarnybinis statusas, patalpas perdavus ieškovui, pasibaigė, todėl jos negali būti keldinamos iš šio buto kaip iš tarnybinio. Teismas pažymėjo, kad juridinis faktas, su kuriuo siejamas iškeldinimas iš tarnybinės patalpos – darbo santykių pasibaigimas dėl darbuotojo mirties, įvykęs, todėl ieškovo reikalavimas iškeldinti atsakoves iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų yra teisėtas net neatsižvelgiant į priežastis, dėl kurių to siekiama. Teismas nurodė, kad atsakovėms ir pačiam nuomininkui nebuvo leista privatizuoti šio buto dėl jo priskyrimo tarnybinių butų kategorijai. Atsakovės pačios nepasirūpino įsiregistruoti į savivaldybėse sudaromą eilę gyvenamajam būstui įgyti, toks neveikimas CK 1.5 straipsnio prasme nepripažintinas protingu, apdairaus ir rūpestingo žmogaus elgesiu. Ieškovas pateikė įrodymus, kad kitos gyvenamosios patalpos gyventi yra tinkamos, taigi atitinka sanitarinius ir techninius reikalavimus, kaip tai nustatyta CK 6.622 straipsnyje, kuris yra specialioji teisės norma CK 6.617 straipsnio atžvilgiu. Dėl to teismas konstatavo, kad CK 6.617 straipsnio 2 dalis kitiems iškeldinamiems asmenims atsakovių atžvilgiu netaikytinos (CK 1.9 straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 19 d. nutartimi atmetė atsakovės P. P. apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo butas buvo suteiktas kaip tarnybinis butas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tuo metu, kai 1991 metais Vilniaus pensionatas buvo perduotas valstybiniam Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutui, buto nuomos santykius reglamentavo Butų kodeksas (galiojo nuo 1982 gruodžio 2 d. iki 1988 m. liepos 1 d.). Teismas nurodė, kad pagal Butų kodeksą valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose gyvenamosios patalpos nuomos sutartis galėjo būti nutraukta tik įstatymu nustatytais pagrindais ir tiktai teismine tvarka; nebuvo nustatyta galimybės nutraukti nuomos santykius, turtui perėjus iš vienos valstybinės organizacijos kitai. Teismas pritarė pirmosios instancijos teismui, kad po pensionato pastato perdavimo tarnybinio buto nuomos santykiai su darbuotoju V. P. nebuvo nutraukti, todėl perdavus pastatą neatsirado pagrindo nutraukti nuomos sutartį ir naujai suteikti tą patį butą. Teismas taip pat nurodė, kad pastato, kuriame yra ginčijamas butas, perdavimo metu Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 495 patvirtintų Tarnybinių gyvenamųjų patalpų suteikimo, apskaitos ir naudojimo taisyklių 11 punkte buvo nustatyta, jog gyvenamieji namai arba atskiri butai iš tarnybinių gyvenamųjų namų kategorijos išbraukiami miesto, rajono valdybos potvarkiu (žinybinio butų fondo namai ar butai – tarpininkaujant įmonės, įstaigos, organizacijos administracijai). Byloje nėra duomenų, kad tarnybinis ginčo buto statusas panaikintas pagal nurodytą tvarką. Atsižvelgdamas į tai, kad šalių nuomos teisiniai santykiai atsirado iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir tęsėsi, šių teisinių santykių pabaigai (reikalavimui iškeldinti iš tarnybinio buto) teismas taikė 2000 m. CK 6.621 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės neprarado Butų kodekso pagrindu įgytos savo teisės gauti kitą gyvenamąją patalpą iškeldinimo atveju, bet suteikiama patalpa turi atitikti tuo metu galiojusio Butų kodekso 96 straipsnio reikalavimus, t. y. būti toje pat vietovėje ir atitikti techninius ir sanitarinius reikalavimus. Pagal CK 6.621 straipsnį atsakovės neturi teisės į kitos gyvenamosios patalpos suteikimą, todėl teismas nurodė, kad Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 878 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos tvarkos patvirtinimo“ 16 punktas, kuriame nustatyti papildomi reikalavimai suteikiamoms patalpoms, nagrinėjamoje byloje netaikytinas. Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimui išsikelti iš tarnybinių patalpų pateikti neišnykęs ieškinio senaties terminas, nes po V. P. mirties atsakovės liko gyventi bute, nors teisinis pagrindas tokiems nuomos santykiams išnyko (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė P. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 30 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Bylą nagrinėję teismai neteisingai konstatavo, kad buto įrašymas į tarnybinių butų registracijos knygą šiam suteikia tarnybinio buto statusą visam laikui. Dėl to teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad tarnybinio buto statusas išlieka net panaikinus jį gavusio darbuotojo organizaciją, perdavus butą į kitos žinybos fondą, nesant valstybinės institucijos, kuri įregistravo tokį buto statusą, kol paskutinis fondo valdytojas nutars panaikinti šio buto statusą.

Teismai nesiaiškino, kaip ieškovas galėjo panaikinti ginčijamo tarnybinio buto teisinę registraciją ir ar kiti butai liko tarnybiniai. Kasatorės manymu, teismai tai turėjo padaryti. Ieškovas neįgyvendino Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. 704 nuostatų, nes neatliko gyvenamojo namo, kuriame gyvena atsakovės, inventorizacijos, nenustatė darbuotojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis poreikio, nesutvarkė butų apskaitos, teisinės registracijos, nepateikė žinių atitinkamoms institucijoms. Ieškovas gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), 1993 m. vasario 20 d. kaip patikėjimo teise valdomą valstybės nuosavybę įregistravo savo vardu, bet jo ir butų Nr. 1 ir Nr. 2 nepriskyrė prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų, tinkamai neįregistravo, neapskaitė ir nesudarė butų nuomos sutarties.

Teismai turėjo pripažinti, kad name (duomenys neskelbtini), gyvenantys asmenys negali būti laikomi gyvenančiais tarnybinėse gyvenamosiose patalpose, nes, įrašęs namą į savo balansą, ieškovas tinkamai neapskaitė tarnybinių gyvenamųjų patalpų.

Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad kasatorė gali būti iškeldinta suteikiant kitą gyvenamąją patalpą, atitinkančią CK 6.617 straipsnio reikalavimus.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime, priešingai negu kasaciniame skunde, nurodoma, kad ieškovo ir nuomininko V. P. faktiniai tarnybinės patalpos nuomos santykiai tęsėsi, kol nuomininkas dirbo, ir baigėsi, kai ieškovas mirė ir Gerontologijos ir reabilitacijos centro direktoriaus 1995 m. lapkričio 20 d. įsakymu nutraukė nuomos sutartį. Dėl to ieškovas nurodė, kad iki tol, kol tęsėsi V. P. ir ieškovo darbo santykiai, jis turėjo teisę naudotis tarnybiniu butu. Tokia išvada, ieškovo manymu, atitinka kasacinio teismo praktiką, suformuotą dėl nuomos sutarties galiojimo pasikeitus nuomotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kauno baldai“ v. P. G. D. ir kt., byla Nr. 3K-3-723/2003). Atsiliepime nurodoma, kad ginčijamam butui tarnybinių patalpų statusas suteiktas Vykdomojo komiteto 1979 metų sprendimu Nr. 236, o panaikintas 2006 m. sausio 9 d. Teisės aktai negalioja atgaline tvarka, todėl, ieškovo nuomone, ieškovą ir atsakovę siejo tarnybinių patalpų nuomos teisiniai santykiai iki tarnybinių patalpų statuso panaikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. G. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, byla Nr. 3K-3-384). Atsiliepime pabrėžiama, kad tarnybinių patalpų statusas yra suteikiamas ne patalpų valdytojui, bet konkrečioms patalpoms. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad atsakovė proceso metu elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, nes atsiliepime tvirtino, jog gyvena tarnybinėse patalpose, bet triptike savo poziciją pakeitė. Ieškovo nuomone, kasaciniame skunde iš naujo vertinamos faktinės bylos aplinkybės.

konstatuoja:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Personalinių pensininkų pensionatas savo darbuotojui V. P. (ankstesnė pavardė (duomenys neskelbtini) 1982 metais suteikė teisę apsigyventi tarnybiniame bute (duomenys neskelbtini), kuriam tarnybinio buto statusas suteiktas Vilniaus m. LDT Vykdomojo komiteto 1979 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 236. Nuo 1983 m. rugpjūčio 17 d. šiame bute gyvenamąją vietą deklaravo atsakovė P. P., o nuo 1995 m. balandžio 13 d. – atsakovė I. P. Atsakovų naudojamų patalpų nuomos sutartis nebuvo sudaryta. Teisė teisėtai jame apsigyventi suteikta specialiu 1987 kovo 10 d. išduotu orderiu. Pagal Vyriausybės 1992 m. lapkričio 16 d. potvarkį Nr. 1099p pensionato pastatas (duomenys neskelbtini), buvo perduotas Valstybiniam eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutui, įpareigojant jame įkurti Gerontologijos ir reabilitacijos centrą. Vykdant šį potvarkį, nurodytas namas įrašytas į ieškovo balansą kaip patikėjimo teise valdoma valstybės nuosavybė. V. P. 1995 m. lapkričio 16 d. mirė. Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto tarybos 2006 m. sausio 9 d. posėdyje nuo 2006 m. sausio 10 d. panaikintas tarnybinių patalpų (duomenys neskelbtini), statusas.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias buvusius ir esančius šalių ginčo teisinius santykius. Atsakovės ir jų tėvas bei vyras ginčijamame trijų kambarių bute apsigyveno 1982 metais (b. l. 40). Tuo metu atsiradę nuomos civiliniai teisiniai santykiai buvo reglamentuoti 1964 m. CK ir Butų kodekse (galiojo nuo 1983 m. kovo 1 d. iki 1998 m. liepos 1 d.). Tam, kad atsirastų tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos santykiai, privalėjo būti visos šios įstatyme nustatytos sąlygos: specialus nuomos sutarties objektas – patalpos, turinčios tarnybinių gyvenamųjų patalpų statusą; specifinės sutarties šalys – darbovietė (įstaiga, organizacija) ir darbuotojas; speciali sutarties įforminimo tvarka – rajono (miesto) Darbo žmonių deputatų (Liaudies deputatų) tarybos vykdomojo komiteto sprendimu priskiriant patalpas tarnybinių gyvenamųjų patalpų fondui ir suteikiant jas nuomininkui pagal vykdomojo komiteto išduodamą specialų orderį, t. y. nebuvo įstatyme nustatyto reikalavimo sudaryti rašytinę tarnybinių gyvenamųjų patalpų sutartį kaip atskirą dokumentą (1964 m. CK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Bylą nagrinėję teismai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir nustatė, kad atsakovių tėvui ir vyrui ginčijamas trijų kambarių butas suteiktas esant visoms 1964 m. CK 320 straipsnyje nustatytoms sąlygoms. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1979 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 236 trijų kambarių butui (duomenys neskelbtini) suteiktas tarnybinių patalpų statusas; 1987 m. kovo 10 d. išduotas vykdomojo komiteto orderis V. P., kaip Socialinio aprūpinimo ministerijos Personalinių pensininkų pensionato darbuotojui (b. l. 15–17, 41, 108, 109). Dėl to teismai teisingai tokius atsiradusius teisinius santykius kvalifikavo kaip tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos. Kasacinis teismas privalo vadovautis žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir negali nustatinėti naujų faktų, todėl detaliau nenagrinėja 1964 m. CK 320 straipsnio (iki 1983 m. gruodžio 10 d. galiojusi redakcija) taikymo sąlygų, nes priešingu atveju peržengtų kasacinės bylos nagrinėjimo ribas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasatorė tvirtina, kad Vyriausybės 1992 m. lapkričio 16 d. potvarkiu Nr. 1099p pensionato pastatą (duomenys neskelbtini), kaip valstybės nuosavybę, perdavus ieškovui valdyti patikėjimo teise, ginčijamas trijų kambarių butas neteko tarnybinių gyvenamųjų patalpų statuso (pirmasis kasacinio skundo argumentas). Šį atsakovių argumentą išnagrinėjo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ir atmetė remdamiesi išsamiais argumentais. Teisėjų kolegija su jais sutinka. Kasaciniame skunde nenurodoma, dėl kokių priežasčių kasatorė nesutinka su žemesniųjų instancijų pateiktais argumentais. Bylą nagrinėję teismai teisingai nurodė, kad, perdavus ginčijamą butą, taip pat visą pensionato pastatą, ieškovui, nenutrūko darbo atsakovių tėvo ir vyro darbo santykiai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tuo, kad ginčijamo buto patikėjimo teisės turėtojo pasikeitimo metu galiojusiame Butų kodekse nebuvo nustatyta savininko pasikeitimo kaip pagrindo tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarčiai nutraukti. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi kasacinio teismo suformuota praktika, jog, pasikeitus nuomos objekto savininkui, nuomos teisiniai santykiai tęsiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kauno baldai“ v. P. V. D. ir kt., byla Nr. 3K-3-723/2003). Teisėjų kolegija nurodo, kad tai, jog, kasatorės teigimu, patikėjimo teise įgijęs ginčijamą butą, ieškovas neįvykdė visų tuo metu teisės aktuose nustatytų pareigų, nagrinėjamoje byloje reikšmės neturi, nes teismai šioje byloje sprendė iš nuomininko ir nuomotojo sutartinių santykių kilusį ginčą. Nurodyta aplinkybė būtų reikšminga tik nagrinėjant nuomos sutarties šalių ir trečiųjų asmenų, ne nuomos teisinių santykių dalyvių, santykius. Dėl to taip pat atmetami antrasis ir trečiasis kasacinio skundo argumentai.

Kasatorė nepagrįstai tvirtina, kad atsakovės gali būti iškeldintos tik į CK 6.617 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkančias kitas gyvenamąsias patalpas (ne mažesnes, be bendrojo naudojimo patalpų) (trečiasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su žemesniųjų instancijų išvadomis dėl ieškovo atsakovėms siūlomos gyvenamosios patalpos, todėl atmeta šį kasacinio skundo argumentą. Atsakovių tėvas ir vyras mirė 1995 metais, todėl nuo šio momento pasibaigė nuomos teisiniai santykiai ir atsirado atsakovių, kaip mirusio tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos narių, teisė išsikelti į kitas gyvenamąsias patalpas, nustatyta tuo metu galiojusio Butų kodekso 105 straipsnio 10 punkte. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad dabar galiojančiame CK nustatyta, jog, pasibaigus darbo sutarčiai (tarnybai), darbuotojas (tarnautojas) privalo išsikelti kartu su gyvenančiais šeimos nariais, ir jiems nesuteikiama kita gyvenamoji patalpa, išskyrus tam tikrus atvejus, kurių nagrinėjamoje byloje nėra (CK 6.616, 6.620, 6.621 straipsniai). Butų kodekso 96 straipsnyje buvo nustatyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti dėl iškeldinimo suteikiama kita gyvenamoji patalpa. Būtent šia teisės norma teismai ir vadovavosi. Apeliacinės instancijos teismas teisingai ją taikė, nes pagal ginčo sprendimo metu galiojantį CK 6.621 straipsnį, iš tarnybinio buto iškeldintos atsakovės neturi teisės gauti kitų gyvenamųjų patalpų. Toks teisės normų aiškinimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus bei atsakovių interesus (CPK 1.5 straipsnio 4 dalis). Butų kodekso 96 straipsnio galiojimo metu teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad dėl iškeldinimo kita suteikiama gyvenamoji patalpa turėjo atitikti tokius reikalavimus: leidžiama pabloginti iškeldinamo buto sąlygas, bet patalpos dydis ir kokybė turi būti tokie, kad iškeldintiesiems nereikėtų gerinti buto sąlygų; suteikiamos patalpos turi atitikti sanitarinius techninius reikalavimus; patalpa turi būti tinkama asmenims, atsižvelgiant į jų sveikatos būklę; suteikiamoje patalpoje ploto gali būti mažiau, negu buvo, ji gali būti nebūtinai atskiras butas; patalpa turi būti toje pačioje gyvenamoje vietovėje. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai įvertino šiuos Butų kodekso 96 straipsnio reikalavimus ir taikymo sąlygas. Dėl to jų išvada, kad atsakoves galima iškeldinti iš tarnybinių patalpų, suteikiant kitas gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), yra pagrįsta ir teisėta.

Be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovas nuo 1996 metų ne kartą bandė įgyvendinti savo teisę iškeldinti atsakoves ir siūlė jas apgyvendinti pirmiau nurodytose patalpose, taip pat patarė kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl gyvenamųjų patalpų suteikimo, esant įstatyme nustatytam draudimui privatizuoti tarnybines gyvenamąsias patalpas, joms ir V. P. ne kartą siūlytas komunalinis butas, bet jo atsakovės atsisakė (b. l. 4, 20–24, 43–44, 46 48, 50–52). Taigi tokio atsakovių elgesio apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nepripažino protingo, apdairaus ir rūpestingo žmogaus elgesiu. Šios teismų nustatytos aplinkybės patvirtina ieškovo interesų teisėtumą, kuris ir turėjo būti apgintas.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo remiantis kasacinio skundo argumentais naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų, todėl jie paliekami nepakeisti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Virgilijus Grabinskas

Gintaras Kryževičius

Egidijus Laužikas