Dėl garbės ir orumo, privataus gyvenimo pažeidimo, neturtinės žalos atlyginimo ir delspinigių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-488/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.7; 26.6; 26.7; 123.8 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. B. ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių naujienos” kasacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių naujienos” dėl garbės ir orumo, privataus gyvenimo pažeidimo, neturtinės žalos atlyginimo ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė 2006 m. liepos 25 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad laikraštis „Šiaulių naujienos” nuo 2004 metų numeriuose spausdino duomenis, kurie neatitiko tikrovės, žeidė ieškovės garbę ir orumą. Dienraštyje spausdinamoje lentelėje apie įmones ir asmenis, netinkamai vykdžiusius įsipareigojimus, buvo skelbiamas ieškovės vardas, pavardė ir adresas. Ieškovė 2005 m. rugsėjo 16 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu nurodyti, kas buvo šių duomenų skleidimo užsakovas, tačiau atsakovas į tai neatsakė, ir toliau spausdino tikrovės neatitinkančius duomenis. 2006m. birželio 1 d. ieškovė raštiškai kreipėsi į atsakovą, prašydama laikraštyje paneigti tikrovės neatitinkančius ir jos garbę ir orumą žeminančius duomenis, tačiau atsakovas nei po pirmojo, nei po antrojo ar trečiojo ieškovės kreipimosi nenustojo skleisti tikrovės neatitikusius duomenis. Ieškovės teigimu, atsakovo skelbti duomenys apie ją neatitiko tikrovės; atsakovas nekonkretizavo pažeidimų, todėl asmenys, perskaitę tokią informaciją, ieškovę galėjo laikyti įvairių teisės šakų pažeidėja. Ieškovės paskelbimas pažeidėja ir tokių duomenų nuolatinis platinimas spaudoje žemino jos garbę ir orumą. Be to, atsakovas, skleisdamas tikrovės neatitinkančius duomenis, paskelbė ir ieškovės asmeninius duomenis, gyvenamosios vietos adresą, todėl pažeidė ieškovės teisę į privatumą pagal Konstitucijos 22, 24, 25 straipsnius, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 8 straipsnį. Ieškovės manymu, atsakovas tyčia skleidė šiuos duomenis, turėjo tikslą pažeminti ieškovę, sugriauti jos reputaciją visuomenėje, todėl privalėjo atlyginti tokiu piktnaudžiavimu ieškovei padarytą žalą. Skleidžiant tikrovės neatitinkančius duomenis, ieškovės reputacijai buvo padaryta didelė žala, dėl to ji patyrė sunkius dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, negalėjo susirasti darbo. Ieškovė prašė teismo pripažinti, kad atsakovo keletą kartų laikraštyje paskleisti duomenys, jog A. B., gyvenanti (duomenys neskelbtini), netinkamai vykdo savo įsipareigojimus, neatitiko tikrovės, žemino jos garbę ir orumą, pažeidė jos teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, įpareigoti atsakovą paskelbti šių žinių paneigimą, priteisti 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimu paliko nenagrinėtus ieškovės reikalavimus dėl garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos priteisimo; pripažino, kad atsakovo paskleisti duomenys, jog A.B., gyvenanti (duomenys neskelbtini), netinkamai vykdo savo įsipareigojimus, paskelbiant jos duomenis apie gyvenamąją vietą, pažeidė ieškovės teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, priteisė iš atsakovo 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas. Teismas nurodė, kad ieškovė nesikreipė pirmiausia į visuomenės informavimo priemonę, jog ši paneigtų, ieškovės manymu, skleidžiamą neteisingą informaciją, t. y. nesilaikė CK 2.24 straipsnio 2 dalyje nustatyto reikalavimo dėl privalomos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos, todėl pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktą paliko nenagrinėtus ieškovės reikalavimus dėl prašymo pripažinti neatitinkančiais tikrovės duomenis, paskelbtus laikraštyje 2006 m. birželio 5 d., 2006 m. birželio 12 d., 2006 m. birželio 19 d., 2006 m. birželio 26 d., 2006 m. liepos 10 d., 2006 m. liepos 17 d. Ieškovei nesikreipus į atsakovą su prašymu paneigti šias publikacijas, ji nepaliko galimybės atsakovui apsvarstyti, ar tolimesnis informacijos skelbimas po 2006 m. birželio 1 d. apie įsipareigojimų nevykdymą atitiko faktines aplinkybes, 2006 m. birželio d. ieškovei sumokėjus įsiskolinimą atsakovui. Be to, nuo 2006 m. liepos 17 d. publikacijos paskelbimo iki ieškinio pateikimo, praėjo mažiau laiko nei CK 2.24 straipsnio 2 dalyje nustatytas keturiolikos dienų terminas. Teismas, vertindamas ieškovės reikalavimą pripažinti, kad duomenys, paskleisti laikraštyje apie ieškovės netinkamą pareigų vykdymą, neatitiko tikrovės ir žemino jos garbę ir orumą, nustatė, kad ieškovė nuo 1992 m. gruodžio 2 d. iki 2002 m. birželio 10 d. dirbo pas atsakovą vyriausiąja finansininke, turėjo pareigą tinkamai, pagal norminius aktus tvarkyti atsakovo buhalterinę apskaitą, tačiau Šiaulių apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus atsakovo finansinės veiklos patikrinimą, 2003 m. rugsėjo 22 d. patikrinimo aktu buvo nustatyta, kad atsakovo buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant įstatymus (ieškovė netinkamai atliko savo, kaip vyriausiosios finansininkės pareigas, nepagrįstai sumažindavo apmokestinamas pajamas, neišskaičiuodavo mokesčių), todėl ieškovė už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir nuteista Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu trims mėnesiams laisvės atėmimo, tačiau pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos“ 1 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ji buvo atleista nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. birželio 27 d. nutartimi paliko nuosprendį nepakeistą. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, atsakovas pareiškė teisme reikalavimą priteisti iš ieškovės 7427,74 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; Šiaulių miesto apylinkės teismas 2006 m. kovo 14 d. sprendimu priteisė iš ieškovės 6227,74 Lt žalos atlyginimo, atsiradusio dėl ieškovės netinkamo vyriausiosios finansininkės pareigų vykdymo; Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 30 d. nutartimi priteistą sumą sumažino iki 4439,75 Lt. Dėl to teismas, nustatęs šias aplinkybes, pripažino, kad duomenys, paskleisti 2004 m. balandžio 3 d.–2006 m. gegužės 29 d. publikacijose, nežemino ieškovės garbės ir orumą, nes šie faktai egzistavo tikrovėje. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo apie jos privataus gyvenimo pažeidimą, nurodė, kad gyvenamoji vieta yra vienas iš asmens duomenų, kurių tvarkymą reglamentuoja Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, Gyventojų registro įstatymas ir Asmens duomenų valdytojų valstybės registro nuostatai, kurių VI.39 punkte nurodyta, kad asmens registro duomenys yra vieši, išskyrus asmens kodą, gyvenamąją vietą ir kt., t. y. norminiai aktai gyvenamosios vietos paviešinimą saugo daugiau negu kitus duomenis, tai laiko privataus gyvenimo dalimi. Teismas, nurodęs, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalį informacija apie privatų gyvenimą galėjo būti skleidžiama be sutikimo tuo atveju, jei tai nedarė žalos asmeniui, pažymėjo, kad duomenų apie ieškovės gyvenamąją vietą paviešinimas laikraštyje padarė ieškovei žalą, nes jis tuo metu buvo bedarbė, buvo įskaitoje asmenų, siekiančių gauti darbą, o tokių duomenų paskleidimas leido identifikuoti ieškovę kaip konkretų asmenį. Atsakovui nepateikus įrodymų, kad ieškovė leido skelbti visuomenės informavimo priemonėse savo gyvenamosios vietos adresą ar buvo jį paviešinusi viešai ir nesant visuomenės intereso tai žinoti, teismas tai pripažino ieškovės privataus gyvenimo pažeidimu. Teismas, priteisdamas ieškovei 1000 Lt neturtinei žalai už jos privataus gyvenimo detalių (gyvenamosios vietos adreso) paviešinimą atlyginti, nurodė, kad ieškovės veiksmai iš dalies sąlygojo žalos atsiradimą, nes dalis informacijos paskelbimo buvo susiję su jai iškelta baudžiamąja byla, jos skola atsakovui; ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad jai dėl paskelbtos informacijos pablogėjo sveikata, atsirado neigiama visuomenės reakcija ar ji negalėjo susirasti darbo, pati ieškovė nurodė, jog jai buvo svarbiau ginti garbę ir orumą negu jos privataus gyvenimo paviešinimas.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2007 m. kovo 27 d. nutartimi juos atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija, atmesdama atsakovo apeliacinį skundą, nurodė, kad pagal Asmens duomenų valdytojų valstybės registro nuostatų 39 punktą asmens gyvenamoji vieta priskirtina prie neviešų asmens duomenų, asmuo turi teisę į tokių duomenų paviešinimo apsaugą, o vien tik tą aplinkybę, kad AB,,Lietuvos telekomas“ telefonų knygose,,Šiaulių apskritis“ buvo spausdinami duomenys apie P. B., R. B. gyvenamąsias vietas, kolegija nepripažino esmine, nes kitų, nors ir artimų ieškovei, asmenų duomenys negali būti tiesiogiai susiejami su pačia ieškove. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo priteistu ieškovei neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, motyvavo, kad tikslus ir objektyvus neturtinės žalos įvertinimas dažniausiai yra neįmanomas, nes neturtinė žala yra subjektyvaus pobūdžio, todėl pripažino, kad, atsižvelgiant į neturtinės žalos ir jos įvertinimo specifiką, pirmosios instancijos teismo ieškovei priteistas neturtinės žalos dydis atitiko patenkintų ir atmestų reikalavimų santykį, jų pobūdį, nepažeidė įstatyme nustatytų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Kolegija, vertindama ieškovės apeliacinio skundo argumentus, nurodė, kad ieškovė tinkamai nesilaikė išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, ne dėl visų publikacijų kreipėsi į atsakovą, tuo tarpu būtina pateikti prašymą dėl duomenų paneigimo dėl kiekvienos publikacijos, tik tokiu atveju būtų pagrindas pripažinti, jog buvo vykdoma išankstinio ginčo sprendimo ne teisme procedūra ir tik visuomenės informavimo priemonei atsisakius paskelbti paneigimą per nustatytą terminą, CK 2.24 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybė asmeniui kreiptis į teismą. Kolegija taip pat atmetė ieškovės apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad atsakovo apskleisti duomenys neatitiko tikrovės ir žemino jos garbę ir orumą; motyvavo, kad Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos akte, Šiaulių miesto apylinkės teismo baudžiamosios bylos nuosprendyje, Šiaulių apygardos teismo nutartyje buvo konstatuota, jog ieškovė, dirbdama atsakovo įmonėje, aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, atliko nusikalstamą veiką, dėl netinkamo ieškovės darbinių pareigų įvykdymo atsakovas patyrė nuostolių, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad publikacijų paskelbimo laikotarpiu, kai būtent tada atsirado ieškovės skola atsakovui, buvo paskelbti tikrovės neatitikę duomenys; nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nebuvo pagrindo jį įpareigoti paneigti paskelbtus duomenis.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į kasacinį skundą esmė

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad buvo pažeista ieškovės teisė į privatų gyvenimą ir priteistas žalos atlyginimas bei bylinėjimosi išlaidos, Šiaulių apygardos teismo Civilinių ylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutarties dalį, kurioje buvo atmestas atsakovo apeliacinis skundas ir ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir ieškovės reikalavimus atmesti, priteisti atsakovui iš ieškovės 2360 Lt už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme, 150 Lt žyminio mokesčio ir 1770 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme, priteisti iš ieškovės valstybės naudai 11,84 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų; priteisti atsakovui iš ieškovės 150 Lt žyminio mokesčio ir 1770 Lt už advokato pagalbą kasacinės instancijos teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino, kad atsakovas, paviešindamas ieškovės gyvenamąją vietą, pažeidė ieškovės teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą. Kasatoriaus manymu, ieškovės gyvenamosios vietos adresą buvo būtina nurodyti, nes nenurodžius papildomų duomenų, informacijos gavėjai galėjo klaidingai suprasti, jog informacija skelbiama ne apie tą asmenį, apie kurį ketinta paskelbti informaciją, bet apie kitą, niekuo dėtą asmenį. Be to, asmens deklaruota gyvenamoji vieta, netgi asmens kodas, yra nurodyti viešame registre, kurį administruoja Gyventojų registro tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, pagal teisės teorijoje reiškiamą nuomonę darytina išvada, kad asmens privataus gyvenimo dalis nėra informacija, skelbiama viešuose registruose, nes jame paskelbta, ji tampa vieša, be to, ji viešai skelbiama tam, kad būtų prieinama kitiems suinteresuotiems asmenimis. Ieškovės deklaruota gyvenamoji vieta, įtraukta į viešąjį registrą, yra (duomenys neskelbtini); šią gyvenamąją vietą ieškovė deklaravo dar 1975 m. kovo 20 d. Kasatoriaus teigimu, ieškovės deklaruotos gyvenamosios vietos adresas iki informacijos laikraštyje išspausdinimo buvo daug kartų viešai paskelbtas AB „Lietuvos telekomas“ telefonų knygose, iš kurių matyti, kad nurodytu adresu 2001 metais buvo registruotas buvęs ieškovės vyras, 2002 metais ieškovės duktė; tiek šios buto adresas, tiek telefono numeris viešai nurodomi ir interneto tinklapyje. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisingai pripažino, kad šie duomenys negali būti tiesiogiai siejami su ieškove. Telefonų knygose nurodomi tik telefono abonentai, todėl ieškovės vardas ir pavardė nebuvo nurodyti, tačiau telefonų knygoje ir internete nurodyti asmenys nebuvo pašaliniai ieškovei asmenys, o tuometinis ieškovės vyras ir ieškovės duktė. Be to, daugkartinis, periodinis, viešas ieškovės gyvenamosios vietos adreso skelbimas suteikė atsakovui pakankamą pagrindą manyti, kad ieškovė neprieštaravo ir neprieštarauja duomenų apie ieškovės gyvenamąją vietą viešam paskelbimui. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai rėmėsi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, Gyventojų registro įstatymu, ir Asmens duomenų valdytojų valstybės registro nuostatais, kurie reglamentuoja kitus, specifinius teisinius santykius, susijusius arba su asmens duomenų tvarkymu automatiniu ar neautomatiniu būdu, arba su Gyventojų registro veikla, arba su Asmens duomenų valdytojų valstybės registro veikla. Be to, teismas, motyvuodami sprendimus, turėjo nurodyti ne tik apskritai įstatymo, kuriuo rėmėsi, pavadinimą, tačiau nurodyti ir konkretų įstatymo straipsnį ir jo dalį.

2. Bylą nagrinėję teismai turėjo atsižvelgti į teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. UAB „Lietuvos rytas“; Nr. 3K-3-87/2004) ir į CK 2.23 straipsnio 3 dalį, pagal kurią galima skleisti informaciją apie asmens privatų gyvenimą, jeigu tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti. Kasatoriaus manymu, atsižvelgiant į ieškovės įvykdytą nusikalstamą veiką, visuomenės interesas buvo žinoti tokią informaciją. Be to, Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime „Dėl Operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir BPK 1981 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodė, kad asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime išdėstė konstitucinę doktriną dėl asmens teisės į privatų gyvenimą ribų, todėl bylą nagrinėję teismai turėjo atsižvelgti į šį Konstitucinio Teismo nutarimą kiek tai buvo reikšminga nagrinėjamam ginčui. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. P. v. UAB „Leosona“ ir kt.; bylos Nr. 3K-3-1621/2002, nurodė, kad demokratinėje visuomenėje spauda atlieka labai svarbų vaidmenį kovojant su nusikalstamumu; todėl spaudos galimybių rašyti apie nusikaltimus darančių asmenų veiklą, vertinti jų elgesį ne tik teisės, bet ir moralės požiūriu, ribojimas prieštarautų viešam interesui ir keltų pavojų demokratinėms vertybėms, nes visuomenė prarastų labai svarbų ginklą kovojant su asmenimis, kurių veika kelia pavojų tiek visuomenei, tiek ir pačiai demokratinei santvarkai. Dėl to ieškovės įvykdyta ir apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu konstatuota nusikalstama veika – aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas – atsakovo buvo apibūdinta itin nuosaikiai, kaip netinkamas įsipareigojimų vykdymas.

3. Kasatorius pažymi, kad ieškovė neturtinės žalos atlyginimo pagrindu nurodė du deliktus – garbės ir orumo pažeidimą, teisės į privatų gyvenimą pažeidimą, tačiau pareiškė vieną reikalavimą, todėl ieškovei nenurodžius neturtinės žalos dydžio kiekvieno delikto atveju, yra pakankamai sunku nustatyti, kokia proporcija teismai tenkino ieškinio reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pažeidus teisę į privatų gyvenimą.

4. Bylą nagrinėję teismai neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nors ieškinio patenkinimo procentą tuo atveju, kai reiškiami tiek turtiniai, tiek neturtiniai reikalavimai, apskaičiuoti sudėtinga, tačiau šiuo atveju buvo patenkinta ne daugiau kaip 20 procentų ieškovės reikalavimų (10 procentų turtinių ir 10 procentų neturtinių reikalavimų), todėl bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio ir išlaidų advokato pagalbai apmokėti) ieškovei turėjo būti priteista ne daugiau kaip 20 procentų (400 Lt), o atsakovui – ne mažiau kaip 80 procentų (1888 Lt). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas ieškovei priteisė 2000 Lt advokato pagalbai apmokėti, o atsakovo turėtų 2360 Lt advokato pagalbai apmokėti nepriteisė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neteisingai išsprendė išlaidų advokato pagalbai atlyginimo klausimą, ir 2000 Lt priteisė tik ieškovei, o atsakovo turėtų 1770 nepriteisė, nors tiek ieškovės, tiek atsakovo apeliacinius skundus atmetė. Be to, apeliacinės instancijos teismas neišsprendė klausimo ir dėl kitų bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) paskirstymo, nei ieškovei, nei atsakovui jų sumokėto žyminio mokesčio nepriteisė. Kasatoriaus manymu, patenkinus kasacinį skundą, pakeitus procesinius teismų sprendimus ir ginčijamoje dalyje atmetus ieškinį, iš ieškovės priteistinos atsakovui turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme – 2360 Lt ir apeliacinės instancijos teisme – 1770 Lt; šios išlaidos atitiktų Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas.

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutartį, pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimo dalis, kuriomis palikti negarinėti ieškovės reikalavimai, atmestas reikalavimas dėl garbės ir orumo pažeidimo, pripažinta, kad tik duomenų apie jos gyvenamąją vietą paskleidimas, pažeidė ieškovės teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, ir pripažinti, kad atsakovo paskleisti duomenys, jos ieškovė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), netinkamai vykdo savo įsipareigojimus, neatitinka tikrovės, žemina jos garbę ir orumą, pažeidžia jos teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą; įpareigoti atsakovą per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo paskelbti dienraštyje „Šiaulių naujienos“ skelbtų duomenų vietoje ne mažesniu nei skelbtų duomenų šriftu paneigimą; priteisti iš atsakovo žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 2.24 straipsnio 2 dalį, padarė neteisingą išvadą, kad ieškovė ne teismine tvarka turėjo kreiptis į atsakovą dėl kiekvienos publikacijos, kurioje buvo skleidžiami tie patys duomenys. Ieškovės manymu, CK 2.24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad turi būti prašoma paneigti paskleistus duomenis, o ne kiekvieną tapačių duomenų paskleidimo atvejį ar kiekvieną publikaciją, todėl ieškovės 2006 m. birželio 1 d. atsakovui pateiktas prašymas paneigti jo paskelbtus tikrovės neatitinkančius ir ieškovės garbę ir orumą žeminančius duomenis visiškai atitiko įstatymo nustatytus reikalavimus ir turėjo būti taikytinas tiek iki 2006 m. birželio 1 d., tiek ir po 2006 m. birželio 1 d. atsakovo neteisėto duomenų paskleidimo atvejams.

2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskleistų duomenų pripažinimo neatitinkančiais tikrovės bei žeminančiais garbę ir orumą tvarką. Atsakovas privalėjo įrodyti, kad jo paskleisti duomenys atitiko tikrovei, tačiau, ieškovės manymu, veiksmai, kuriuos atlikus ieškovė buvo pripažinta kalat, įvyko nuo 1996 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d., tačiau atsakovas apie ją duomenis skleidė 2006 metais. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nesiaiškino tikrojo paskleistų duomenų turinio, leido atsakovui įrodinėti šiems duomenims paties atsakovo pateikiamą tariamą turinį. Visi teismų nurodyti atvejai, kurie tarsi patvirtino atsakovo skelbtų duomenų tikrumą, įvyko daug anksčiau nei buvo skelbti duomenys, o teismų išvada, kad atsakovo skelbti duomenys apie ieškovės įsipareigojimų nevykdymą atitiko tikrovę, nes ieškovė nevykdė tam tikrų įsipareigojimų dirbdama pas atsakovą vyriausiąja finansininke 1996-2001 metais, prieštarauja protingumo ir teisingumo principams. Be to, atsakovas, 2006 metais laikraštyje skelbdamas duomenis, nenurodė, kad ieškovė nevykdė įsipareigojimų 1996–2001 metais, priešingai, atsakovas skelbė, kad ieškovė 2006 metais netinkamai vykdė savo įsipareigojimus. Tokie duomenys neatitiko tikrovės. Žurnalisto profesinė etika reikalauja skelbti tik patikrintą tikrą ir tikslią nedviprasmišką, informaciją; tuo tarpu atsakovas veikė nesąžiningai, pažeidė pagrindinius visuomenės informavimo principus, nes asmenys, perskaitę tokią informaciją atsakovo laikraštyje, galėjo mane vertinti kaip įvairių teisės šakų pažeidėja.

3. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias teisės į privatų gyvenimą gynimą, nepagrįstai jos teisės į privatumą pažeidimu pripažino tik duomenų apie ieškovės gyvenamąją vietą paskleidimą, tačiau nepripažinta, kad duomenys apie jos neva netinkamą įsipareigojimų vykdymą taip pat pažeidė ieškovės teisę į privatų gyvenimą. Iš atsakovo laikraštyje skelbtų duomenų teksto ir būdo, gali suprasti, kad ieškovė 2006 metais neįvykdė finansinių įsipareigojimų, ir ne UAB „Šiaulių naujienos“, o trečiajam asmeniui, kurio užsakymu ir buvo skelbiama nurodyta informacija. Be to, privataus asmens teisės yra ginamos, kai nustatoma, jog informacija apie asmens privatų gyvenimą yra paskelbta be asmens sutikimo ir nesant teisėto visuomenės intereso. Atsakovas tikslingai pasirinko neapibrėžtą ir nekonkretų informacijos skleidimo būdą, siekdamas tokia dviprasmiška informacija kuo labiau pakenkti ieškovei, pasilikdamas sau galimybę priklausomai nuo situacijos aiškinti savo paskleistus duomenis. Dėl to atsakovas, ieškovės manymu, akivaizdžiai piktnaudžiavo informacijos laisve.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovė prašo teismo jį atmesti. Ji nurodo, kad bylą nagrinėję teismai padarė teisingas išvadas, kad atsakovas, skleisdamas apie ją duomenis, siekė ją pristatyti netinkami, veikė ne dėl viešo visuomenės intereso, o dėl savo privataus, paskleisdamas duomenis apie ieškovės gyvenamąją vietą, pažeidė jos teisė į privatumą, teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašo teismo jį atmesti. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai paliko nenagrinėtus ieškovės reikalavimus dėl duomenų paneigimo, nes, nesilaikius išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, teismas turi atsisakyti priimti tokį pareiškimą, o jį priėmus, palikti nenagrinėtu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylą nagrinėję teismai taip pat tinkamai aikšto ir taikė materialinės teisės normas dėl garbės ir orumo gynimo, padarė teisingas išvadas, kad atsakovas, paviešinęs informaciją apie tai, jog ieškovė netinkamai vykdė įsipareigojimus, nepažeidė įstatymų. Ieškovės kasaciniame skunde dėstomi argumentai dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo yra nenuoseklūs ir neaiškūs, kurią sprendimo dalį ieškovė ginčija.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Atsakovas – laikraštis „Šiaulių naujienos” nuo 2004 metų numeriuose spausdino duomenis apie tai, kad ieškovė netinkamai vykdė įsipareigojimus, buvo skelbiamas ieškovės vardas, pavardė ir gyvenamosios vietos adresas. Teismai nustatė, kad ieškovė nesikreipė pirmiausia į visuomenės informavimo priemonę, jog ši per tam tikrą laikotarpį paneigtų skleistą, ieškovės manymu, neteisingą informaciją, todėl ieškinio reikalavimus dėl per tą laikotarpį skleistų duomenų paneigimo paliko nenagrinėtus. Pripažino, kad atsakovo skleisti duomenys buvo teisingi, nes ieškovė už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir nuteista trims mėnesiams laisvės atėmimo. Teismai pripažino, kad ieškovės gyvenamosios vietos adresas galėjo būti skleidžiama tik su jos sutikimu, todėl nesant tokio sutikimo ir visuomenės intereso tai žinoti, teismai pripažino, kad duomenų apie ieškovės gyvenamąją vietą paviešinimas laikraštyje pažeidė ieškovės teisę į privatų gyvenimą, padarė jai žalą, priteisė 1000 Lt neturtinei žalai už jos privataus gyvenimo detalių paviešinimą atlyginti.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nevertina faktinių bylos aplinkybių, pasisako tik dėl teisės klausimų, t. y. tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 2.23, 2.24 straipsnius, ar nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų ar nenukrypo nuo teismų praktikos šiais klausimais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Dėl teisės normų, reglamentuojančių išankstinę ginčo sprendimo ne teisme tvarką garbės ir orumo gynimo bylose, aiškinimo ir taikymo.

CK 2.24 straipsnio 2 dalis taikoma tik tais atvejais, kai tikrovės neatitinkantys duomenys paskleidžiami per visuomenės informavimo priemones. Šioje teisės normoje įtvirtinta vadinamoji replikos teisė, kai asmuo, manantis, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą, pirmiausia turi kreiptis į visuomenės informavimo priemonę, kad ši ne vėliau kaip per dvi savaites paneigtų tokius duomenis ir tik atsisakius tai padaryti, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą. CK 2.24 straipsnio 2 dalyje nėra reglamentuota duomenų paneigimo tvarka, kai skelbiamos to paties turinio publikacijos keletą kartų iš eilės, tačiau, aiškinant šią teisės normą, pažymėtina, kad periodiškai laikraštyje skelbiant to paties turinio publikaciją, tai laikytina tęstiniu teisės pažeidimu, todėl taptų beprasmiška dėl kiekvienos paskesnės publikacijos kreiptis į laikraštį su prašymu paneigti tokią informaciją, todėl asmeniui, manančiam, kad ši informacija pažeidžia jo garbę ir orumą ir neatitinka tikrovės, užtenka vieną kartą kreiptis ir nebūtina kreiptis dėl kiekvienos paskesnės publikacijos paneigimo. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje, ieškovės manymu, atsakovo nuo 2004 metų numeriuose spausdinti tikrovės neatitikę duomenys ir žeidę jos garbę ir orumą, buvo tęstinis teisės pažeidimas, nes atsakovui netenkinus pirmojo ieškovės prašymo, jis toliau sistemingai ir pakartotinai skleidė tapačius duomenis keletą kartų iš eilės, todėl ieškovei nebuvo pagrindo kreiptis į atsakovą su prašymu paneigti kiekvieną identiško turinio publikaciją; užteko, kad ieškovė kreipėsi dėl pirmosios publikacijos paneigimo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė pirmą kartą į atsakovą su prašymu paneigti paskelbtus duomenis kreipėsi 2006 m. birželio 1 d., todėl pripažintini nepagrįstais pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų motyvai, kad ieškovė nesikreipė į atsakovą dėl vėlesnių publikacijų (2006 m. birželio 5 d., 2006 m. birželio 12 d., 2006 m. birželio 19 d., 2006 m. birželio 26 d., 2006 m. liepos 10 d., 2006 m. liepos 17 d.) paneigimo. Šioje dalyje skundžiami teismų procesiniai sprendimai naikintini, pripažįstant, kad ieškovė pasinaudojo CK 2.24 straipsnio 2 dalyje nustatyta ikiteismine ginčo sprendimo tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl teisės normų, reglamentuojančių paskleistų duomenų pripažinimo neatitinkančiais tikrovės bei žeminančiais garbę ir orumą, aiškinimo ir taikymo.

Asmens garbė ir orumas gali būti ginami paneigiant tikrovės neatitinkančius duomenis; teismo sprendimu pripažįstant juos neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais asmens garbę bei orumą; priteisiant turtinę ir(ar) neturtinę žalą. Kiekvienas iš šių gynimo būdų gali būti savarankiškas. Teismas pagal ieškovo suformuluotą ieškinio dalyką sprendžia, ar pripažinimas duomenų neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais asmens garbę bei orumą yra neturtinės žalos reikalavimo pagrindas, ar materialinis teisinis reikalavimas. Jeigu duomenų pripažinimas neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais garbę bei orumą nesuformuluotas kaip ieškinio dalykas, tai nereiškia, kad aplinkybės yra teisiškai nereikšmingos ir netiriamos. Jos gali būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos priteisimo, t. y. kaip ieškinio reikalavimo faktinės aplinkybės. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. K. v UAB „TV progrupė“, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“; bylos Nr. 3K-3-569/2006).

Kad duomenys neatitinka tikrovės, reiškia, jog paskleistos žinios yra melagingos, pramanytos, išgalvotos, t. y. iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių nebuvo arba būta kitokių. Iš spaudos nereikalaujama visiško tikslumo ir kad duomenys visiškai atitiktų tikrovę, tačiau reikalaujama, kad žurnalistas, paskleidęs žinias, elgtųsi sąžiningai.

Ar paskleisti tikrovės neatitinkantys duomenys žemina asmens garbę ir orumą, yra fakto klausimas. Kad buvo pažeista garbė ir orumas turi įrodyti ieškovė, o kad duomenys atitiko tikrovę – atsakovas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė nuo 1992 m. gruodžio 2 d. iki 2002 m. birželio 10 d. dirbo pas atsakovą vyriausiąja finansininke, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu nuteista trims mėnesiams laisvės atėmimo už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimu iš ieškovės priteista 6227,74 Lt žalai, atsiradusio dėl ieškovės netinkamo vyriausiosios finansininkės pareigų vykdymo, atlyginti; Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 30 d. nutartimi priteista suma sumažinta iki 4439,75 Lt. Skolą ieškovė atsakovui sumokėjo 2006 m. birželio 23 d. Teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad teismai neteisingai įvertino įrodymus ir netinkamai nustatytoms bylos aplinkybėms taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias asmens garbės ir orumo gynimą. Bylą nagrinėję teismai neįvertino to, kad atsakovas, visų pirma, tiksliai nenurodydamas, kokių konkrečių įsipareigojimų nevykdė ieškovė, pirmą kartą informaciją paskelbė 2004 m. balandžio 3 d.; tuo tarpu ieškovė teismo nuosprendžiu kalta buvo pripažinta tik 2004 m. lapkričio 23 d., t. y. teismai turėtų aiškintis, kokią informaciją atsakovas skelbė nuo 2004 m. balandžio mėnesio iki 2004 m. lapkričio 23 d., ir ar tikrai visuomenė turėjo poreikį tą informaciją žinoti. Be to, teismai neįvertino aplinkybės, kad atsakovas nekonkrečią informaciją apie ieškovės įsipareigojimų nevykdymą skelbė iki 2006 m. liepos 17 d., tačiau ieškovė 4439,75 Lt skolą atsakovui sumokėjo 2006 m. birželio 23 d., t. y. nepraėjus net mėnesiui po Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 30 d. nutarties priėmimo, todėl teismai turėtų įvertinti šią aplinkybę, ar tikrai atsakovas, neturėdamas asmeninių paskatų, elgėsi sąžiningai ir tik norėjo informuoti visuomenę, ir apie kokių visuomenei būtinų žinoti ieškovės skolinių įsipareigojimų nevykdymą.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nebuvo jokio ryšio tarp atsakovo skelbtų duomenų (kad ieškovė nevykdo finansinių įsipareigojimų, juolab nesukonkretinta kokių) ir baudžiamojoje byloje paaiškėjusių faktų, nes, kaip nurodė pats atsakovas kasaciniame skunde, atsakovas skelbė duomenis, norėdamas visuomenę informuoti ne tik apie tai, kad ieškovė aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, bet ir tai, kad nemokėjo mokesčių už butui teikiamą šilumos energiją ir karštą vandenį. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad finansinių įsipareigojimų nevykdymas nereiškia aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, nes įsipareigojimas reiškia pareigą (dažniausiai sutartinę) prieš kitą šalį atlikti tam tikrus veiksmus, tuo tarpu remiantis baudžiamąja byla ir joje nustatytomis aplinkybėmis, kurios, beje, duomenų skleidimo metu tapo nebeaktualios, negalima konstatuoti, jog ieškovė, nubausta už netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamai vykdė finansinius įsipareigojimus. Be to, aplinkybė, kad ieškovė nemokėjo skolos atsakovui ir kiek ilgai, taip pat yra reikšminga, nustatant, ar duomenys apie ieškovės finansinių įsipareigojimų nevykdymą buvo skelbti teisėtai ir sąžiningai, siekiant informuoti visuomenę. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad atsakovas nepagrįstai skelbė duomenis apie tai, jog ieškovė nemokėjo mokesčių už šilumos energiją ir karštą vandenį, papildomai motyvuoja, kad ši informacija negalėjo būti skelbiama, nes tai nebuvo buto savininkės skolos, o visuomenė, jei ir turėjo poreikį žinoti tokią informaciją, tai šiuos duomenis turėjo skelbti energiją teikianti įmonė, bet ne atsakovas.

Apskritai, duomenų apie tai, kad fizinis asmuo nevykdo finansinių įsipareigojimų (nesukonkretinant kokių), paskelbimas pripažintinas privataus asmens gyvenimo pažeidimu, nes privatus fizinis asmuo naudojasi didesne privataus gyvenimo apsauga nei viešas asmuo ar juridinis asmuo, todėl negalima skelbti netikslių ar bendro pobūdžio duomenų vien tik todėl, kad fizinis asmuo neįvykdė konkrečių įsipareigojimų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinis teismas netiria ir iš naujo nenustatinėja naujų aplinkybių. Tai yra žemesnės instancijos teismų kompetencija, todėl, kasaciniam teismui nustačius, kad teismai ištyrė ir įvertino ne visas bylai reikšmingas aplinkybes, neteisingai įvertino nustatytas aplinkybes ir šioms aplinkybėms netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 2.24 straipsnį), šiuos pažeidimus gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Vadovaujantis CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių teisės į privatų gyvenimą gynimą.

Privatus yra toks asmeninis žmogaus gyvenimas, kuris vyksta ne viešumoje ir į kurį visuomenė neturi teisės kištis; teritorine prasme asmens privatus gyvenimas yra asmens gyvenamoji patalpa (butas, namas), taip pat ir duomenys apie gyvenamąją vietą. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Konstitucijos 22 straipsnis). Nuostata, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas, yra įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Draudžiama skelbti turimą, surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, išskyrus esant to asmens sutikimui (CK 2.23 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, nesutikdama su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad pagal teisės teorijoje reiškiamą nuomonę asmens privataus gyvenimo dalis nėra informacija, skelbiama viešuose registruose, nes jame paskelbta, ji tampa vieša, be to, ji viešai skelbiama tam, kad būtų prieinama kitiems suinteresuotiems asmenimis, motyvuoja, kad asmens privatūs duomenys (vardas, pavardė, asmens kodas, adresas) yra privataus gyvenimo dalis, tačiau nuo to momento, kai informacija paskelbiama viešuosiuose registruose, duomenys nebelaikomi asmens privataus gyvenimo dalimi, nes jie tampa vieši, o privačių asmens duomenų paskelbimu būtent ir siekiama viešumo tikslų, t. y. kad registre paskelbti privatūs asmens duomenys taptų prienami visiems suinteresuotiems asmenims, tačiau pažymėtina, kad tokie privatūs duomenys skelbiami tik esant fizinio asmens, kurio duomenys skelbiami, sutikimui. Bylą nagrinėję teismai nenustatė aplinkybės, kad ieškovė būtų davusi sutikimą skelbti jos duomenis (nagrinėjamu atveju gyvenamosios vietos adresą) Gyventojų registro įstatyme nustatyta tvarka, o gyvenamosios vietos adresas, paskelbtas telefonų knygoje, buvo ne ieškovės, o jos dukters; ieškovės adresas telefonų knygoje nebuvo skelbtas.

Nagrinėjamoje byloje kilo saviraiškos laisvę ir teisę į privatų gyvenimą įtvirtinančių teisės normų kolizija, todėl teisėjų kolegija pasisako apie tai plačiau. Laisvė reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra tvirtinta Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje ir Konstitucijos 25 straipsnyje (žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti; žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas; laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai). Tai yra vienas iš svarbiausių demokratinės visuomenės principų, tačiau ši laisvė nėra absoliuti. Kaip ir bet kuriuose kituose teisiniuose santykiuose, pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnį asmuo, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos, įstatymų, nevaržyti ir nepažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių, todėl ir nagrinėjamoje byloje atsakovas – laikraštis, įgyvendindamas teisę skleisti informaciją ir informuoti visuomenę, neturėjo varžyti kitų asmenų teisių, t. y. naudodamasis saviraiškos laisve, ja turėjo naudotis teisėtai, nepažeisdamas įstatymų ir neviršydamas jam suteiktų teisių dėl pareigos informuoti visuomenę.

Jeigu pripažįstama, kad atsakovo skleisti duomenys neatitiko tikrovės, pripažintina ir privataus gyvenimo pažeidimu gyvenamosios vietos paskelbimas, nors fizinio asmens gyvenamosios vietos duomenų paskelbimas be asmens sutikimo būtų pripažįstamas privataus gyvenimo pažeidimu bet kuriuo atveju, nepaisant to, ar paskleistos žinios atitiko tikrovę, buvo teisingos, koks buvo žinių pobūdis (neutralus, žeminantis asmens garbę ir orumą). Taigi šioje nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės atsakovo kasacinio skundo argumentas, kad duomenys apie ieškovės finansinių įsipareigojimų nevykdymą laikraštyje buvo paskelbti etiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Simon Louwerse International Transport“ v. UAB „Dinaka“; Nr. 3K-3-169/2006; skelbta Teismų praktika 25). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. V. M. v. Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos tarnyba (bylos Nr. 3K-3-600/2004) aiškino CK 2.23 straipsnį ir nurodė, kad teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą nepripažįstama pažeista, jeigu publikacijos turinio elementai nesudaro galimybės identifikuoti asmens, apie kurį publikacijoje pateikiama informacija. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovas kaip tik pabrėžė tai, jog skelbė ieškovės adresą tam, kad ją būtų buvę galima identifikuoti. Teismai šios aplinkybės neįvertino ir dėl jos nepasisakė.

CK 2.23 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis, kai duomenys apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiami net ir nesant to asmens sutikimo, t. y. informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skleidžiama atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar jo padėtį visuomenėje ir jei tokios informacijos skleidimas atitiktų teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti. Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad ieškovė duomenų skelbimo laikraštyje metu būtų ėjusi svarbias pareigas ar būtų užėmusi reikšmingą padėtį visuomenėje, t. y. nenustatė aplinkybių, dėl kurių visuomenei būtų buvęs suinteresuotumas žinoti ieškovės asmeninius duomenis (vardą, pavardę, gyvenamosios vietos adresą). Aiškinant trečiąją sąlygą skleisti informaciją (teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas žinoti informaciją apie asmens privatų gyvenimą), byloje pirmiausia kilo klausimas, ar laikraštis, aiškindamasis ieškovės veiksmus dėl finansinių įsipareigojimų nevykdymo, neperžengė savo kompetencijos ribų ir ar neprisiėmė valstybės institucijoms priskirtų funkcijų (aiškintis fizinių asmenų nemokumo klausimus) vykdymo. Aiškinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintą saviraiškos laisvės ir teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą santykį, pažymėtina, kad visuomenė turi teisę žinoti apie asmenis, vengiančius vykdyti vienas ar kitas pareigas, tačiau informacijos skleidėjas privalėjo analizuoti, ar paskelbti apie privatų fizinį asmenį informaciją, nurodant asmens privačius duomenis (vardą ir pavardę, gyvenamosios vietos adresą), tikrai buvo neišvengiamai būtina. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, pilnai neįvertinę ir neištyrę aplinkybių, konstatavo, jog atsakovas, turėdamas asmeninį suinteresuotumą pakenkti ieškovei, prisidengdamas visuomenės teise žinoti apie teisės pažeidėjus, viešai neteisėtai paskleidė žinias apie ieškovės privatų gyvenimą, šis paskleidimas neatitiko CK 2.23 straipsnio reikalavimų, todėl ir šioje dalyje skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, nustačius, kad buvo pažeistos įrodymų įvertinimą reglamentuojančios procesinės teisės bei bylos aplinkybėms netinkamai taikytos materialinės teisės normos, ir grąžintina apeliacinės instancijos teismui iš naujo nagrinėti.

Dėl neturtinės žalos ieškovei priteisimo.

Visuomenės informavimo priemonei paskelbus tikrovės neatitinkančius duomenis ir atsisakius juos paneigti, asmuo, kuris mano, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą, turi teisę reikalauti informaciją paskleidusį asmenį atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo kasacinio skundo argumento, kad ieškovė neturtinės žalos atlyginimo pagrindu nurodė du deliktus – garbės ir orumo pažeidimą, teisės į privatų gyvenimą pažeidimą, tačiau pareiškė vieną bendrą reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, nurodo, jog suformulavus ieškinio reikalavimą dėl teisės į privatų gyvenimą gynimo, pripažįstant teismo sprendimu šios teisės pažeidimą, ir neturtinės žalos priteisimo, turi būti išsiaiškinta, ar reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo asmuo gynė tik savo privatumą ar kartu ir garbę bei orumą. Tai priklauso nuo faktų, kuriais grindžiamas reikalavimas priteisti neturtinę žalą. Jeigu šie faktai yra susiję tik su asmens privatumu, tai reikalavimu priteisti neturtinę žalą ginamas asmens privatumas. Jeigu jie yra susiję su neatitinkančių tikrovės ir žeminančių asmenį žinių paskleidimu, tai reikalavimu priteisti neturtinę žalą gali būti prašoma ginti asmens garbę ir orumą. Toks šių pažeistų teisių gynimas nustatytas CK 2.22–2.24 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. K. v. UAB „TV progrupė“, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“; bylos Nr. 3K-3-569/2006). CK 2.23 straipsnio 4 dalyje ir CK 2.24 straipsnio 1 dalyje nustatyti teisės į privatų gyvenimą ir asmens garbę ir orumą pažeidžiančių veiksmų gynimo civiliniai teisniai būdai. Nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad atsakovo paskleisti duomenys apie ieškovę neatitiko tikrovės, CK 2.24 straipsnis taikytinas kartu su CK 2.23 straipsniu ir todėl gali būti reiškiamas vienas bendras reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kurios dydį pinigais įvertina teismas, išsiaiškinęs ir nustatęs reikšmingas aplinkybes. Taigi gali būti įvertintas tik vienas arba abu teisės pažeidimai ir nustatyta, kokio dydžio neturtinė žala buvo padaryta ieškovei kiekvienu konkrečiu deliktu arba abiem kartu. Nagrinėjamoje byloje pripažinus, kad teismai neteisingai taikė materialinės teisės normas nustatytoms aplinkybėms, iš naujo vertintinas ir nustatytinas atlygintinos ieškovei neturtinės žalos dydis, kuris yra fakto klausimas. Dėl to šioje dalyje byla taip pat grąžintina iš naujo nagrinėti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad grąžinant bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, byla dar nėra išnagrinėta iš esmės ir nėra priimtas ginčą galutinai išsprendžiantis teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų išspręsti šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, iš naujo įvertindamas ir perskaičiuodamas visus bylinėjimosi išlaidų dydžius.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nurodyti materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimai galėjo turėti įtakos neteisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimui, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla grąžinama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Algirdas Taminskas

Pranas Žeimys