Dėl draudimo išmokos grąžinimo

Civilinė byla Nr. 3K-7-402/2013

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-01585-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

73.2.6.1; 113.6.1.9 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje nagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Litaksa“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo,,BTA Insurance Company“ SE, veikiančio per filialą Lietuvos Respublikoje, ieškinį atsakovui UAB „Litaksa“ dėl draudimo išmokos grąžinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 12 152,38 Lt draudimo išmokos ir 6 proc. metinių procesinių palūkanų. Ieškinio reikalavimai grindžiami aplinkybe, kad atsakovas – krovinių pervežimus vykdanti įmonė (draudėjas), sudarydamas dviejų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, nesuteikė ieškovui (draudikui) teisingos informacijos, t. y. nenurodė, kad vykdys pervežimus ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir už jos ribų, todėl ieškovas į tai neatsižvelgė apskaičiuodamas draudimo riziką. Draudimo sutarčių galiojimo laikotarpiu Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje ieškovo apdrausti automobiliai sukėlė eismo įvykius, kurių metu padarytą žalą ieškovas atlygino išmokėdamas 24 304,74 Lt draudimo išmokų. Motyvuodamas tuo, kad atsakovas pažeidė pareigą pateikti teisingą informaciją, ieškovas prašė priteisti iš jo pusę išmokėtos draudimo išmokų sumos.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, atsikirsdamas tuo, kad neprivalo nei informuoti ieškovo apie transporto priemonės naudojimą ES valstybėse, nei mokėti už tai papildomą draudimo įmoką, nes tiek nacionalinė, tiek ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų visoje ES teritorijoje, o draudimo įmokos (premijos) dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo apsauga kitoje ES valstybėje narėje.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. liepos 30 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 12 152,38 Lt draudimo išmokos ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad 2008 m. lapkričio 24 d. ieškovas (draudikas) sudarė su atsakovu (draudėju) dvi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis: Nr. 12 1916462 dėl automobilio „Volvo FM42R“ (duomenys neskelbtini) ir Nr. 12 1916448 dėl automobilio „Renault HR 370.18“ (duomenys neskelbtini). Šalys draudimo sutarčių 10 punkte nustatė, kad apdrausta transporto priemonė nenaudojama ir nebus naudojama krovinių pervežimams už Lietuvos Respublikos ribų. 2009 m. vasario 22 d. Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio, kurio kaltininkas vairavo atsakovui priklausantį automobilį „Volvo FM42R“, metu buvo apgadintas automobilis „Audi“ (duomenys neskelbtini). 2009 m. rugsėjo 28 d. ieškovas išmokėjo nukentėjusiajam 3284,13 Lt (951,15 euro) draudimo išmoką. 2009 m. rugsėjo 7 d. Vokietijoje įvyko kitas eismo įvykis, kurio kaltininkas vairavo atsakovui priklausantį automobilį „Renault HR 370.18“. Ieškovas už eismo įvykio metu apgadintą namą ir šviestuvą išmokėjo 21 020,61 Lt (6087,99 euro) draudimo išmoką (2010 m. vasario 23 d. – 3442,38 euro, o 2011 m. rugpjūčio 23 d. – 2645,61 euro).

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ) neleidžia siaurinti draudimo apsaugos Europos Sąjungos valstybėse narėse, todėl draudėjo informacija apie pervežimus už Lietuvos Respublikos ribų negali turėti reikšmės ir nekeičia draudiko prisiimamos rizikos; teismas nurodė, jog draudimo išmoka buvo išmokėta už abu eismo įvykius, įvykusius skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse, todėl akivaizdu, kad draudimo apsauga galiojo, o TPVCAPDĮ reikalavimai nebuvo pažeisti. Atsakovas, t. y. įmonė, besiverčianti tarptautiniais pervežimais, sudarydamas sutartis, privalėjo informuoti, tačiau neinformavo ieškovo, kad transporto priemonėmis kroviniai bus gabenami už Lietuvos ribų. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, jog draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 62.2 punkte (redakcija, galiojusi eismo įvykių metu) nurodyta, kad draudikas turi teisę reikalauti, jog draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Kadangi atsakovas, pažeisdamas draudimo sutarties sąlygas, automobilius naudojo už Lietuvos Respublikos ribų, tai yra priežastinis ryšys tarp ieškovo patirtos žalos ir atsakovo veiksmų, nes atsakovas be ieškovo sutikimo gerokai padidino ieškovo prisiimtą riziką, ir toks sutarties pažeidimas lėmė žalą ieškovui. Teismas, remdamasis CK 6.270 straipsnio 1 dalimi, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi, ieškinį tenkino.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. gruodžio 27 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 30 d. sprendimą pakeitė: priteisė ieškovui iš atsakovo 4567,38 Lt draudimo išmokos ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškinio pareiškimo metu buvo pasibaigęs CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams grąžinti 50 proc. pirmųjų dviejų draudimo išmokų, kurios buvo išmokėtos atitinkamai 2009 m. rugsėjo 28 d. (931,15 euro) ir 2010 m. vasario 23 d. (3442,38 euro), todėl šiuos reikalavimus atmetė dėl ieškinio senaties ir toliau sprendė tik dėl reikalavimo priteisti 50 proc. trečiosios 2645,61 euro (9134,76 Lt) išmokos, kuriam pareikšti ieškinio senaties terminas nepraleistas (išmoka išmokėta 2011 m. rugpjūčio 23 d.).

Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju šalių ginčas kilo ne dėl to, ar buvo suteikta draudimo apsauga, o dėl to, ar yra pagrindas draudikui reikalauti iš draudėjo grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos. Aplinkybė, kad ieškovas išmokėjo nukentėjusiesiems draudimo išmokas, patvirtina, jog draudimo apsauga šiuo atveju galiojo Europos Sąjungos valstybėse narėse, o išmokų dydis negalėjo būti mažinamas dėl to, kad atsakingas asmuo pažeidė draudimo sutarties sąlygas, tačiau sutarties pažeidimas gali būti pagrindu reikalauti iš draudėjo grąžinti sumokėtų draudimo išmokų dalį. Teisėjų kolegija nurodė, kad draudiko atgręžtinis reikalavimas draudėjui nepaneigia civilinės atsakomybės tikslų, o tokio reikalavimo pareiškimo galimybė grindžiama neteisėtais draudėjo veiksmais, kurie visiškai ar iš dalies panaikina jo interesų draudimo apsaugą. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė arba netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Šalys, sudarydamos draudimo sutartis, laisva valia ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas, sutarčių sąlygos neprieštarauja įstatymams, todėl sutartys šalims turi įstatymo galią (CK 6.156 straipsnio 1 ir 4 dalys, 6.189 straipsnio 1 dalis). Draudimo sutarčių 12 punkte nustatyta, kad draudimo įmoka krovininiams automobiliams apskaičiuota įvertinant riziką, pagal kurią transporto priemonė bus naudojama vietiniams pervežimams. Draudimo sutarčių 10, 11 punktuose nurodyta, kad tuo atveju, kai transporto priemonė bus naudojama keleivių ar krovinių pervežimui už Lietuvos Respublikos ribų, tai reikš draudimo rizikos padidėjimą; apie tai draudėjas privalo raštu informuoti draudiką ir sumokėti draudiko apskaičiuotą papildomą draudimo įmoką. Atsakovas šių draudimo sutartyse nustatytų pareigų nevykdė ir, pažeisdamas sutarčių sąlygas, transporto priemones naudojo pervežimams už Lietuvos Respublikos ribų. Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Taisyklių 62.2 punkte nustatyta, kad draudikas turi teisę reikalauti, jog draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams dėl draudimo rizikos padidėjimo apimties, draudėjui nesilaikant draudimo sutarties sąlygų dėl rizikos padidėjimo transporto priemones naudojant ne tik vietiniams pervežimams, taip pat nurodė, kad draudėjo veiksmai, nesilaikant sutartinių įsipareigojimų, vertintini kaip nesąžiningi ir iš esmės pažeidžiantys įstatyme įtvirtintus sutarčių vykdymo principus (CK 6.200 straipsnis), todėl 50 proc. grąžintinos draudimo išmokos dalis atitinka draudėjo pareigų pažeidimą, kuris priežastiniu ryšiu susijęs su eismo įvykiu ir dėl kurio draudikas patyrė didesnę žalą, nei patirtų dėl eismo įvykio Lietuvoje. Remdamasi tokiais argumentais, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir ieškinį patenkino iš dalies, priteisdama ieškovui iš atsakovo 50 proc. trečiosios išmokos (9134,76 Lt), t. y. 4567,38 Lt.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Litaksa“ prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 30 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismų išvada, kad pagal šalių suderintą valią transporto priemonė galėjo būti eksploatuojama tik Lietuvoje, prieštarauja TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytam vienos (bendros) įmokos principui, pagal kurį draudimo sutartys suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Analogiškos nuostatos įtvirtintos 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB 3 straipsnio 2 dalyje ir 1990 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnyje (šių direktyvų nuostatos perkeltos į TPVCAPDĮ). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad individualios draudimo sutarties sąlygos priklauso nuo draudėjo pasirinkimo neperžengiant tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-315/2006). Tai reiškia, kad draudėjas ir draudikas naudojasi sutarčių laisvės principu tiek, kiek to nedraudžia įstatymas. TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, draudėjui pageidaujant, jog jam pagal sudarytą ar sudaromą įprastinę draudimo sutartį būtų suteikiama draudimo apsauga žaliosios kortelės sistemai priklausančiose užsienio valstybėse (Įstatymo 2 straipsnio 21 dalis), draudikas draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis papildomai draudėjui išduoda žaliąją kortelę; jeigu žaliojoje kortelėje nurodoma, kad ji galioja tik ES valstybėse narėse ir Šveicarijos Konfederacijoje, tokia žalioji kortelė draudėjui išduodama nemokamai. Taigi šalys negali susitarti dėl draudimo sutarties galiojimo ir draudimo apsaugos suteikimo išimtinai Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. susitarimu pakeisti TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalies nuostatų ir už žaliąją kortelę, kuri galioja tik ES valstybėse narėse bei Šveicarijoje ir kuri draudėjui turi būti išduodama nemokamai, prašyti papildomos įmokos. Šalys taip pat negali susitarti, kad netaikys TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1, 2 dalių ir kad už galimybę naudotis šiame straipsnyje suteikiama apsauga draudikas turi teisę prašyti papildomos įmokos, laikydamas tai rizikos padidėjimu. Kiekvienai Lietuvos Respublikos teritorijoje sudarytai transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarčiai taikomos TPVCAPDĮ, Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų (toliau – ir Standartinės sąlygos) bei kitų teisės aktų nuostatos. Standartinių sąlygų 3 punkte nurodyta, kad šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ reikalavimų. Sudarant draudimo sutartį, joje ab initio nustatytas draudimo apsaugos suteikimas visose ES valstybėse narėse bei Šveicarijoje, todėl neaišku, kodėl teismai sprendė, kad kai kurios tų pačių draudimo sutarčių sąlygos privalomos tik draudėjui, o draudikas jų nesaistomas. Taip teismai paneigė įstatymo viršenybę prieš sutarties sąlygas.

2. Draudimo sutarčių 10 punkto nuostatos, kad draudimo rizika laikoma padidėjusia, jeigu transporto priemonė vienos kelionės metu naudojama užsienyje ilgiau nei 28 dienas arba naudojama keleiviams ar kroviniams pervežti už Lietuvos Respublikos ribų, prieštarauja TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 daliai, 10 straipsnio 1, 2 dalims, Standartinių sąlygų 3, 24 punktų nuostatoms. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja; ši nuostata sutarčių atžvilgiu atkartota CK 6.224 straipsnyje, o CK 6.226 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties. Šių CK normų pagrindu draudimo sutarčių 10 punkto sąlyga pripažintina niekine. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/14/EEB 17 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad kai kurios draudimo įmonės įtraukia į draudimo liudijimus (polisus) sąlygas, pagal kurias sutartis bus nutraukta, jeigu transporto priemonė už registracijos valstybės narės ribų bus ilgiau nei nurodytą laikotarpį; tai prieštarauja Direktyvos 90/223/EEB 2 straipsnyje įtvirtintam principui, pagal kurį privalomuoju transporto priemonių draudimu, remiantis vienkartine draudimo įmoka, turėtų būti draudžiama visoje Bendrijos teritorijoje.

3. Kadangi byloje kilo ES teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas, reikalingas kompetentingos ES teisminės institucijos preliminarus nutarimas, ar galima laikyti draudimo rizikos padidėjimu ir prašyti papildomos įmokos sudarius standartinę transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį norint vykti į kitą ES valstybę narę pagal 1990 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvos 90/332/EEB 2 straipsnį, pagal kurį draudimo apsauga visoje ES teritorijoje privalo būti suteikta vieningos draudimo įmokos pagrindu ir ab initio galioti visoje ES teritorijoje be jokių papildomų įmokų. Neteisingas ES teisės aktų taikymas nagrinėjamoje byloje lėmė neteisėto sprendimo priėmimą, todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip galutinės instancijos teismas, vadovaudamasis Teismų įstatymo 40(1) straipsnio 2 dalimi, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

4. Delsdamas išmokėti išmokas, ieškovas elgėsi neapdairiai, todėl praleido įstatyme nustatytą terminą ieškiniui pareikšti ir prarado teisę į teisminę gynybą. Ieškinio senaties termino pradžia turėjo būti skaičiuojama nuo ieškovo atstovo (korespondento), o ne nuo paties ieškovo atlikto draudimo išmokos išmokėjimo momento, nes šiuos asmenis (ieškovą ir jo atstovą) sieja atstovavimo teisiniai santykiai, kuriuose draudėjas nėra šalis, todėl negali būti saistomas draudiko ir jo atstovo susitarimų dėl tarpusavio atsiskaitymų tvarkos.

5. Teismai nepagrįstai byloje taikė Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 patvirtintų Taisyklių 62.2 punktą. Šis teisės aktas nereglamentuoja nagrinėjamo ginčo santykių. Taisyklių 3 punkte nurodyta, kad pagal jas žala nustatoma ir draudimo išmoka mokama dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje, o nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog eismo įvykiai įvyko Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Taigi teismai neturėjo vadovautis nurodytu teisės aktu kaip ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisės atsiradimo pagrindu.

6. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad draudimo sutartį individualizuojančios sąlygos priklauso nuo draudėjo pasirinkimo, neperžengiant tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADBB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, bylos Nr. 3K-3-257/2009). Tai reiškia, kad draudimo sutartis sudaroma neišeinant už draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų ribų, kiek tai leidžia įstatymai. TPVCAPDĮ nenustatyta galimybės sudaryti sutarties, kurioje kaip išlyga būtų įtvirtintas tam tikrų įstatymo nuostatų netaikymas. Aiškindami priešingai, teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas,,BTA Insurance Company“ SE, veikiantis per filialą Lietuvos Respublikoje, prašo kasacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą; nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Kasatorius teisingai teigia, kad negalima riboti draudimo apsaugos (tai draudžia tiek TPVCAPDĮ, tiek Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2009/103/EB), tačiau netinkamai aiškina ribojimo sąvokos turinį, neatsižvelgia į transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslus bei paskirtį. TPVCAPDĮ 10 straipsnyje nustatyta, kad draudimo apsauga galioja visoje ES ir jos riboti negalima. Nagrinėjamu atveju draudimo apsauga galiojo, nes draudimo įmonė sumokėjo nukentėjusiajam draudimo išmoką. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje Nr. AC 34-1 (Teismų praktika 34) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad tokiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reguliavimu, kai draudikas už transporto priemonės valdytoją atlygina trečiajam asmeniui nuostolius net ir tais atvejais, kai pagal bendrąsias draudimo teisės normas tokios pareigos įprastai neturėtų (pvz., transporto priemonės valdytojo tyčios ar jai pagal padarinius prilygintais atvejais), ginami ne transporto priemonės valdytojo, bet nukentėjusiojo interesai, kartu suteikiant teisę išmokėjusiam išmoką draudikui ar Draudikų biurui atgręžtiniu reikalavimu susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo už žalą asmens arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį (TPVCAPDĮ 17, 22, 23 straipsniai). Kasacinis teismas taip pat pasisakė, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnyje nustatyta išimtis, suteikianti teisę draudikui pareikšti atgręžtinį reikalavimą draudėjui, nepaneigia civilinės atsakomybės draudimo tikslų; ji paremta draudėjo neteisėtais veiksmais, kurie panaikina jo interesų draudimo apsaugą. Taigi reikia atskirti draudimo apsaugą, teikiamą nukentėjusiajam, ir draudimo apsaugą, teikiamą apdraustajam. Draudimo apsauga galioja nukentėjusiajam visais atvejais, o apdraustajam – kai jis nepažeidžia draudimo sutarties. TPVCAPDĮ nustatyta keletas atvejų, kai draudėjo interesų apsauga panaikinama arba sumažinama. Nagrinėjamos bylos atveju aktualios TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio nuostatos, nurodančios draudėjo apsaugos išimtis ir pagrindus, kai draudėjui kyla prievolė grąžinti dalį draudiko išmokėtų sumų. Vienas iš tokių atvejų yra draudimo sutarties pažeidimas, kai draudėjas, pažeisdamas draudimo sutarties sąlygas, nesumoka papildomos draudimo įmokos ir savo rizika išvyksta už Lietuvos Respublikos ribų.

2. TPVCAPD sutartis, kaip rizikos sutartis, yra fiduciarinio pobūdžio. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, tai abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, o ypač ją vykdydamos. Šalių bendradarbiavimas, pagrįstas pasitikėjimu, leidžia draudikui prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta draudėjo pareiga pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Draudimo sutarties šalys gali savo nuožiūra nustatyti sutarties sąlygas, neprieštaraujančias imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Kadangi draudimo sutartis yra rizikos sutartis, tai draudimo įmokos dydis priklauso nuo sutarties šalių aptartų individualių sutarties sąlygų, turinčių įtakos draudimo rizikai. Sudarant sutartis kasatorius patvirtino, kad jose nurodytos transporto priemonės bus naudojamos tik Lietuvos Respublikoje (sutarčių 10 punktas). Draudėjas siekė kuo pigiau apsidrausti ir pasinaudoti įmokos nuolaida, todėl draudimo įmonė sutiko bendradarbiauti. Draudėjas patvirtino, kad, prieš automobiliui išvykstant už Lietuvos ribų, sumokės papildomą įmoką (sutarties 10, 11, 12 punktai). Pažeisdamas draudimo sutartį, draudėjas išvyko už Lietuvos ribų nesumokėjęs papildomos įmokos, taigi prisiėmė visą su tuo susijusią riziką. Pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 2 dalį draudimo įmonė privalo sumokėti ir sumokėjo nukentėjusiajam draudimo išmoką. Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintų Taisyklių 62 punkte nustatyta atsakomybė už sutarties netinkamą vykdymą.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UADB „Seesam Lietuva“ v. A. P., bylos Nr. 3K-3-499/2012, išaiškino, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda tada, kai draudimo išmoka sumokama korespondentui, o ne nuo tada, kai korespondentas sumoka nukentėjusiajam.

4. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamoje byloje netaikytinos Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintos Taisyklės. Kasatoriaus nurodyta Taisyklių nuostata reglamentuoja žalos atlyginimą nukentėjusiajam, o ne atgręžtinio reikalavimo teisę. Dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 795 taikymo sprendžiant draudiko regreso teisės klausimus yra pasisakęs kasacinis teismas pirmiau nurodytoje byloje Nr. 3K-3-499/2012.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai

Ginčui spręsti svarbios faktinės aplinkybės ir teisinis reguliavimas

Ieškovas (draudikas) ir atsakovas, užsiimantis krovinių vežimu motorinėmis transporto priemonėmis (draudėjas), 2008 m. lapkričio 24 d. sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis dėl dviejų atsakovui priklausančių krovininių automobilių; sutarčių galiojimo laikas – 2008 m. lapkričio 25 d.–2009 m. lapkričio 24 d. Sutarčių 10 punkte nustatyta, kad tais atvejais, jeigu draudimo rizika padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo apie tai raštu informuoti draudiką, o to nepadarius, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos; pagal to paties punkto nuostatas vienas iš draudimo rizikos padidėjimo atvejų – transporto priemonės naudojimas keleivių ar krovinių pervežimui už Lietuvos Respublikos ribų. Sutarčių 11 punkte įtvirtinta draudėjo (apdraustojo) pareiga padidėjus draudimo rizikai sumokėti draudiko paskaičiuotą papildomą draudimo įmoką. Sutarčių 12 punkte pažymėta, kad draudimo įmoka krovininiams automobiliams suskaičiuota įvertinant šią riziką: transporto priemonė naudojama vietiniams pervežimams; transporto priemonė nebus naudojama pervežant padidintos rizikos krovinius (degalai, degios, sprogios, cheminės medžiagos). Taigi šalys draudimo sutartyse susitarė, kad transporto priemonės bus naudojamos tik Lietuvos teritorijoje, o jų išvykimą į kitas ES šalis apibrėžė kaip riziką didinantį veiksnį, lemiantį draudėjo pareigą už draudiko prisiimamą didesnę riziką sumokėti papildomą draudimo įmoką. Toks šalių susitarimas iš esmės reiškia apdraustajam teikiamos draudimo apsaugos susiaurinimą teritoriniu atžvilgiu, tačiau jis neliečia trečiųjų nukentėjusių asmenų teisių, nes transporto priemonės išvykimas į kitą ES valstybę narę nustatytas ne kaip nedraudžiamasis įvykis, eliminuojantis draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką, bet, minėta, kaip draudimo riziką, kuria remiantis apskaičiuota draudimo įmoka, didinantis veiksnys, kuriam atsiradus draudikui išlieka pareiga mokėti draudimo išmoką, tačiau jis įgyja teisę reikalauti taikyti draudėjui civilinę atsakomybę už sutarties pažeidimą – grąžinti dalį sumokėtų draudimo išmokų.

Apdraustomis transporto priemonėmis išvykęs už Lietuvos Respublikos ribų, atsakovas Didžiojoje Britanijoje bei Vokietijoje sukėlė eismo įvykius. Ieškovas (draudikas) atlygino šių eismo įvykių metu nukentėjusiems asmenims padarytą žalą ir kreipėsi į teismą, reikalaudamas priteisti iš atsakovo 50 proc. išmokėtų draudimo išmokų, remdamasis tuo, kad atsakovas pažeidė draudimo sutarčių sąlygas, įtvirtinančias draudėjo pareigą pranešti apie ketinimą transporto priemonę naudoti kitoje ES valstybėje narėje ir už tai sumokėti papildomą draudimo įmoką. Ieškovas ieškinio reikalavimą grindė nacionalinės teisės nuostatomis, t. y. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią tais atvejais, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, o draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkte nurodyta: jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.

Atsakovas su ieškinio reikalavimais nesutiko, teigdamas, kad, sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis ir sumokėjęs vienkartinę draudimo įmoką, jis pagal ES direktyvas dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo, perkeltas į nacionalinę teisę, įgijo draudimo apsaugą visoje ES erdvėje, o šalių sudarytų draudimo sutarčių sąlygos, suteikiančios draudikui teisę reikalauti papildomos įmokos už transporto priemonės naudojimą kitose ES šalyse, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra niekinės ir negali būti teisinis pagrindas jo sutartinei atsakomybei kilti. TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose ES valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje ES valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos ES valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė.

Dėl draudiko ir draudėjo teisės susitarti dėl transporto priemonės eksploatavimo teritorija apibrėžtos rizikos

Taigi atsakovas kelia sutarties sąlygų, už kurių pažeidimą ieškovas prašo taikyti jam civilinę atsakomybę, teisėtumo klausimą. Sutarties sąlygų teisėtumo (neteisėtumo) nustatymo būtina prielaida yra tinkamas teisės normų, reglamentuojančių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius, aiškinimas. Pagrindinis nacionalinės Lietuvos teisės aktas, reglamentuojantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius, yra Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (TPVCAPDĮ). Kadangi TPVCAPDĮ yra priimtas įgyvendinant ES direktyvas, nustatančias privalomąjį motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, nacionalinis įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti aiškinami direktyvų siekiamais tikslais.

Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kilo ES direktyvų aiškinimo klausimų (šiai bylai ypač aktualios Direktyva 72/166/EEB, Direktyva 90/232/EEB ir Direktyva 2005/14/EEB), reikšmingų sprendžiant dėl draudiko teisės reikalauti iš draudėjo sumokėti dalį nukentėjusiems asmenims sumokėtų draudimo išmokų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija nagrinėjant šią bylą ir jo priimta nutartis būtų galutinė ir neskundžiama (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 362 straipsnis[1]). Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalį Sąjungos institucijų aktų išaiškinimo klausimui (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalies b punktas) iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šioje byloje nustatytos ir nagrinėtos aplinkybės iš viso ar iš dalies neatitinka Teisingumo Teismo sprendimuose jau analizuotų pirmiau nurodytų direktyvų nuostatų aiškinimo aspektų. Bylos išnagrinėjimas tiesiogiai priklauso nuo Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateikiamų Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo. Taip pat pažymėtina, kad specifinės nagrinėjamos bylos aplinkybės nacionaliniam teismui neleidžia kilusių klausimų išspręsti savarankiškai taikant acte clair doktriną, ypač atsižvelgiant į grėsmę nukrypti nuo vienodo Europos Sąjungos teisės taikymo.

Pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnyje, iš dalies pakeisto Direktyvos 2005/14/EB 4 straipsniu, nurodyta, jog valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų garantuoti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galioja visoje Bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse, ir tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu garantuoja kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalauja tos šalies įstatymai, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Nagrinėjamos bylos atveju šalių susitarimu draudimo įmoka išskaidyta atsižvelgiant į tai, kokioje teritorijoje bus naudojama transporto priemonė: jei ja išvykstama į kitą ES valstybę, tai laikoma draudimo rizikos padidėjimu, už kurį draudėjas turi sumokėti papildomą draudimo įmoką. Tuo atveju, jeigu toks susitarimas būtų pripažįstamas teisėtu, šios draudėjo sutartinės prievolės nevykdymas turėtų būti laikomas sutarties pažeidimu, užtraukiančiu civilinę atsakomybę, t. y. draudikas įgytų teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dalį išmokėtų draudimo išmokų. Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnyje, minėta, yra nustatyta, kad draudimo apsauga įgyjama visoje ES teritorijoje vienkartinės draudimo įmokos pagrindu. Dėl to kyla klausimas, ar vienkartinės draudimo įmokos nuostata yra imperatyvi ir besąlygiškai sietina su šios įmokos pagrindu įgyjama draudimo apsaugos apimtimi tiek teritorijos (visoje ES erdvėje), tiek laiko (visą sutarties galiojimo terminą) atžvilgiu, ir ar nagrinėjamos bylos šalių susitarimas dėl draudimo įmokos diferencijavimo priklausomai nuo to, kokioje teritorijoje naudojama transporto priemonė – ar visoje ES, ar tik Lietuvos Respublikoje, – ir draudiko teisė reikalauti papildomos įmokos už draudimo apsaugą transporto priemonės naudojimo kitose ES valstybėse narėse atveju, nors ir neliečiant trečiųjų asmenų teisių, bet taikant atsakomybę draudėjui už sutarties pažeidimą (transporto priemonės naudojimą kitos ES valstybės narės teritorijoje), nepažeidžia vienkartinės draudimo įmokos nuostatos.

Antra, Direktyvos 90/232/EEB 7 konstatuojamojoje dalyje nurodyta: <...> kadangi apdraustosios šalies interesų labui kiekviena draudimo sutartis turėtų taip pat garantuoti, sumokėjus vieną draudimo įmoką, draudiminę apsaugą kiekvienoje valstybėje narėje <...>, o Direktyvos 2005/14/EB 1 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas yra ypač svarbus Europos piliečiams nepriklausomai nuo to, ar jie yra draudėjai, ar – įvykio metu nukentėję asmenys. Teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar, atsižvelgiant į šias ir kitas Direktyvų nuostatas, kuriose akcentuojamas ne tik nukentėjusių, bet ir apdraustų asmenų interesų gynimas, tokiam tikslui neprieštarauja skirtingų draudimo įmokų praktika, priklausanti nuo draudėjo veiklos teritorijos. Nagrinėjamos bylos šalių susitarimas, apribojantis draudimo apsaugos apdraustajam galiojimą tik Lietuvos Respublikos teritorija, turi įtakos tik draudiko ir draudėjo teisėms bei pareigoms ir neturi jokios įtakos nukentėjusių asmenų teisėms gauti (ir atitinkamai – draudiko pareigai mokėti) draudimo išmoką atsitikus draudžiamajam įvykiui. Neaišku, ar tokiu atveju gali būti konstatuojama, kad draudimo apsauga (pagal tą prasmę, kuri šiai sąvokai suteikiama Direktyvose) buvo suteikta, jeigu, įvykus draudžiamajam įvykiui, nors ir buvo išmokėtos draudimo išmokos nukentėjusiajam, tačiau draudikas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę dėl dalies išmokų išieškojimo iš draudėjo. Pažymėtina, kad draudimo apsauga nukentėjusiems asmenims buvo suteikta. Dėl to kyla klausimas, ar dėl direktyvos siekiamų tikslų ir juos įgyvendinančio reguliavimo draudimo sutartyje privalomai turi būti įtvirtinta sąlyga, kad sutartis visa apimtimi visą jos galiojimo terminą galiotų visoje ES teritorijoje ne tik dėl nukentėjusių asmenų, bet ir dėl apdraustojo interesų apsaugos, eliminuojant galimybę draudimo sutarties šalims susitarti dėl mažesnės draudimo apsaugos net ir neliečiant trečiųjų asmenų teisių, t. y. vien tik draudiko ir draudėjo santykiuose.

Trečia, kasaciniam teismui taip pat kyla abejonių, ar ES direktyvų nuostatų aiškinimas taip, kad kiekviena draudimo sutartis turi galioti visoje ES teritorijoje ir užtikrinti draudimo apsaugą ne tik nukentėjusiems asmenims, bet ir apdraustajam, nereikštų nepagrįsto ir neproporcingo draudimo sutarties šalių sutarčių laisvės principo suvaržymo, atsižvelgiant į tai, kad jų susitarimas dėl draudimo apsaugos susiaurinimo išskirtinai dėl apdraustojo neturi įtakos trečiųjų asmenų teisėms ir niekaip jų nesuvaržo.

Vis dėlto teigiant priešingai, t. y. pripažįstant draudėjo ir draudiko teisę susitarti dėl draudimo apsaugos diferencijavimo remiantis teritoriniu principu, neaišku, ar taip nebūtų iškreipti Direktyvų tikslai stiprinti vieningos ES erdvės kūrimą, garantuojant visiems asmenims tam tikros minimalios reikalaujamos apimties draudimo apsaugą ir taip dar labiau prisidedant prie laisvo asmenų judėjimo principo įgyvendinimo. Direktyvos 72/166/EEB 1 konstatuojamojoje dalyje nustatyta: kadangi sutarties tikslas yra sukurti bendrąją rinką, kuri iš esmės yra panaši į šalies vidaus rinką, ir kadangi viena iš pagrindinių tam reikalingų sąlygų yra laisvas prekių ir asmenų judėjimas; ši nuostata išplėtota ir konkretizuota vėlesnėse Direktyvose (pvz., Direktyvos 2005/14/EB 1 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta nuostata, kad transporto priemonių draudimas taip pat daro įtaką laisvam asmenų ir transporto priemonių judėjimui; todėl vieningos transporto priemonių draudimo rinkos stiprinimas ir konsolidavimas turėtų būti svarbiausias Bendrijos veiksmų finansinių paslaugų srityje tikslas; kt.).

Iš pirmiau aptartų argumentų galima daryti prielaidą, kad šiuo atveju susiduria du svarbūs ES teisės principai – sutarčių laisvės ir laisvo asmenų judėjimo – todėl nacionaliniam teismui kilo poreikis išsiaiškinti, kuris iš šių principų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykiuose gintinas prioritetiškai. Šios kolizijos išsprendimas priklauso nuo teisingo direktyvų tikslų ir nuostatų išaiškinimo. Taigi tam, kad nagrinėjamoje byloje būtų galima priimti teisingą sprendimą, būtina, jog ESTT išspręstų šią koliziją.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 356 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

Keiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnis, pakeistas Direktyvos 2005/14/EB 4 straipsniu, aiškintinas taip, kad draudimo sutarties šalys neturi teisės susitarti dėl draudimo apsaugos apdraustajam susiaurinimo teritorijos atžvilgiu (taikyti skirtingą draudimo įmoką priklausomai nuo to, kokioje teritorijoje naudojama transporto priemonė – ar visoje ES, ar tik Lietuvos Respublikoje), tačiau bet kokiu atveju nesusiaurinant nukentėjusiųjų apsaugos, t. y. transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų kitoje ES valstybėje narėje apibrėžti kaip draudimo riziką didinantį veiksnį, kuriam esant turi būti sumokėta papildoma draudimo įmoka?

2. Ar laisvo asmenų ir transporto priemonių judėjimo visoje ES erdvėje principas bei bendrasis Europos Sąjungos lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principas turi būti aiškinami taip, kad jiems prieštarauja pirmiau nurodytas draudimo sutarties šalių susitarimas, susiejantis draudimo riziką su transporto priemonės eksploatavimu teritorijos atžvilgiu?

Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Janina Januškienė

Egidijus Laužikas

Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė

Janina Stripeikienė

[1] žr. nuorodą į tinklalapį http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=284330