Dėl draudimo išmokos grąžinimo

Civilinė byla Nr. 3K-7-334-687/2015

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-01585-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 73.2.6.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Litaksa“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA Insurance Company SE“, veikiančio per filialą Lietuvos Respublikoje, ieškinį atsakovui UAB „Litaksa“ dėl draudimo išmokos grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 12 152,38 Lt draudimo išmokos ir 6 proc. metinių procesinių palūkanų. Ieškinio reikalavimai grindžiami aplinkybe, kad atsakovas – krovinių pervežimus vykdanti įmonė (draudėjas), sudarydamas dviejų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, nesuteikė ieškovui (draudikui) teisingos informacijos, t. y. nenurodė, kad vykdys pervežimus ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir už jos ribų, todėl ieškovas į tai neatsižvelgė apskaičiuodamas draudimo riziką. Draudimo sutarčių galiojimo laikotarpiu Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje ieškovo apdrausti automobiliai sukėlė eismo įvykius, jų metu padarytą žalą ieškovas atlygino išmokėdamas 24 304,74 Lt (7039,14 Eur) draudimo išmokų. Motyvuodamas tuo, kad atsakovas pažeidė pareigą pateikti teisingą informaciją, ieškovas prašė priteisti iš jo pusę išmokėtos draudimo išmokų sumos.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, atsikirsdamas tuo, kad neprivalo nei informuoti ieškovo apie transporto priemonės naudojimą ES valstybėse, nei mokėti už tai papildomą draudimo įmoką, nes tiek nacionalinė, tiek ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų visoje ES teritorijoje, o draudimo įmokos (premijos) dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo apsauga kitoje ES valstybėje narėje.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. liepos 30 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 12 152,38 Lt (3519,57 Eur) draudimo išmokos ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad 2008 m. lapkričio 24 d. ieškovas (draudikas) sudarė su atsakovu (draudėju) dvi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis: Nr. 12 1916462 dėl automobilio „Volvo FM42R“ (duomenys neskelbtini) ir Nr. 12 1916448 dėl automobilio „Renault HR 370.18“ (duomenys neskelbtini). Šalys draudimo sutarčių 10 punkte nustatė, kad apdrausta transporto priemonė nenaudojama ir nebus naudojama krovinių pervežimams už Lietuvos Respublikos ribų. 2009 m. vasario 22 d. Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio, kurio kaltininkas vairavo atsakovui priklausantį automobilį „Volvo FM42R“, metu buvo apgadintas automobilis „Audi“ (duomenys neskelbtini). 2009 m. rugsėjo 28 d. ieškovas išmokėjo nukentėjusiajam 3284,13 Lt (951,15 Eur) draudimo išmoką. 2009 m. rugsėjo 7 d. Vokietijoje įvyko kitas eismo įvykis, kurio kaltininkas vairavo atsakovui priklausantį automobilį „Renault HR 370.18“. Ieškovas už eismo įvykio metu apgadintą namą ir šviestuvą išmokėjo 21 020,61 Lt (6087,99 Eur) draudimo išmoką (2010 m. vasario 23 d. – 3442,38 Eur, o 2011 m. rugpjūčio 23 d. – 2645,61 Eur).

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – ir TPVCAPDĮ) neleidžia siaurinti draudimo apsaugos Europos Sąjungos valstybėse narėse, todėl draudėjo informacija apie pervežimus už Lietuvos Respublikos ribų negali turėti reikšmės ir nekeičia draudiko prisiimamos rizikos; teismas nurodė, jog draudimo išmoka buvo išmokėta už abu eismo įvykius, įvykusius skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse, todėl akivaizdu, kad draudimo apsauga galiojo, o TPVCAPDĮ reikalavimai nebuvo pažeisti. Atsakovas, t. y. įmonė, besiverčianti tarptautiniais pervežimais, sudarydamas sutartis, privalėjo informuoti, tačiau neinformavo ieškovo, kad transporto priemonėmis kroviniai bus gabenami už Lietuvos ribų. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, jog draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 62.2 punkte (redakcija, galiojusi eismo įvykių metu) nurodyta, kad draudikas turi teisę reikalauti, jog draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Kadangi atsakovas, pažeisdamas draudimo sutarties sąlygas, automobilius naudojo už Lietuvos Respublikos ribų, tai yra priežastinis ryšys tarp ieškovo patirtos žalos ir atsakovo veiksmų, nes atsakovas be ieškovo sutikimo gerokai padidino ieškovo prisiimtą riziką, ir toks sutarties pažeidimas lėmė žalą ieškovui. Teismas, remdamasis CK 6.270 straipsnio 1 dalimi, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi, ieškinį tenkino.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. gruodžio 27 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 30 d. sprendimą pakeitė: priteisė ieškovui iš atsakovo 4567,38 Lt (1322,80 Eur) draudimo išmokos ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškinio pareiškimo metu buvo pasibaigęs CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams grąžinti 50 proc. pirmųjų dviejų draudimo išmokų, kurios buvo išmokėtos atitinkamai 2009 m. rugsėjo 28 d. (931,15 Eur) ir 2010 m. vasario 23 d. (3442,38 Eur), todėl šiuos reikalavimus atmetė dėl ieškinio senaties ir toliau sprendė tik dėl reikalavimo priteisti 50 proc. trečiosios 2645,61 Eur (9134,76 Lt) išmokos, kuriam pareikšti ieškinio senaties terminas nepraleistas (išmoka išmokėta 2011 m. rugpjūčio 23 d.).

Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju šalių ginčas kilo ne dėl to, ar buvo suteikta draudimo apsauga, o dėl to, ar yra pagrindas draudikui reikalauti iš draudėjo grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos. Aplinkybė, kad ieškovas išmokėjo nukentėjusiesiems draudimo išmokas, patvirtina, jog draudimo apsauga šiuo atveju galiojo Europos Sąjungos valstybėse narėse, o išmokų dydis negalėjo būti mažinamas dėl to, kad atsakingas asmuo pažeidė draudimo sutarties sąlygas, tačiau sutarties pažeidimas gali būti pagrindu reikalauti iš draudėjo grąžinti sumokėtų draudimo išmokų dalį. Teisėjų kolegija nurodė, kad draudiko atgręžtinis reikalavimas draudėjui nepaneigia civilinės atsakomybės tikslų, o tokio reikalavimo pareiškimo galimybė grindžiama neteisėtais draudėjo veiksmais, kurie visiškai ar iš dalies panaikina jo interesų draudimo apsaugą. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė arba netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Šalys, sudarydamos draudimo sutartis, laisva valia ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas, sutarčių sąlygos neprieštarauja įstatymams, todėl sutartys šalims turi įstatymo galią (CK 6.156 straipsnio 1 ir 4 dalys, 6.189 straipsnio 1 dalis). Draudimo sutarčių 12 punkte nustatyta, kad draudimo įmoka krovininiams automobiliams apskaičiuota įvertinant riziką, pagal kurią transporto priemonė bus naudojama vietiniams pervežimams. Draudimo sutarčių 10, 11 punktuose nurodyta, kad tuo atveju, kai transporto priemonė bus naudojama keleiviams ar kroviniams pervežti už Lietuvos Respublikos ribų, tai reikš draudimo rizikos padidėjimą; apie tai draudėjas privalo raštu informuoti draudiką ir sumokėti draudiko apskaičiuotą papildomą draudimo įmoką. Atsakovas šių draudimo sutartyse nustatytų pareigų nevykdė ir, pažeisdamas sutarčių sąlygas, transporto priemones naudojo pervežimams už Lietuvos Respublikos ribų. Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Taisyklių 62.2 punkte nustatyta, kad draudikas turi teisę reikalauti, jog draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje nurodytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams dėl draudimo rizikos padidėjimo apimties, draudėjui nesilaikant draudimo sutarties sąlygų dėl rizikos padidėjimo transporto priemones naudojant ne tik vietiniams pervežimams, taip pat nurodė, kad draudėjo veiksmai, nesilaikant sutartinių įsipareigojimų, vertintini kaip nesąžiningi ir iš esmės pažeidžiantys įstatyme įtvirtintus sutarčių vykdymo principus (CK 6.200 straipsnis), todėl 50 proc. grąžintinos draudimo išmokos dalis atitinka draudėjo pareigų pažeidimą, kuris priežastiniu ryšiu susijęs su eismo įvykiu ir dėl kurio draudikas patyrė didesnę žalą, nei patirtų dėl eismo įvykio Lietuvoje. Remdamasi tokiais argumentais, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir ieškinį patenkino iš dalies, priteisdama ieškovui iš atsakovo 50 proc. trečiosios išmokos (9134,76 Lt (2645,61 Eur), t. y. 4567,38 Lt (1322,80 Eur).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Litaksa“ prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 30 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismų išvada, kad pagal šalių suderintą valią transporto priemonė galėjo būti naudojama tik Lietuvoje, prieštarauja TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatytam vienos (bendros) įmokos principui, pagal kurį draudimo sutartys suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Analogiškos nuostatos įtvirtintos 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB 3 straipsnio 2 dalyje ir 1990 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnyje (šių direktyvų nuostatos perkeltos į TPVCAPDĮ). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad individualios draudimo sutarties sąlygos priklauso nuo draudėjo pasirinkimo neperžengiant tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. E. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-315/2006). Tai reiškia, kad draudėjas ir draudikas naudojasi sutarčių laisvės principu tiek, kiek to nedraudžia įstatymas. TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, draudėjui pageidaujant, jog jam pagal sudarytą ar sudaromą įprastinę draudimo sutartį būtų suteikiama draudimo apsauga žaliosios kortelės sistemai priklausančiose užsienio valstybėse (Įstatymo 2 straipsnio 21 dalis), draudikas draudimo sutartyje nustatytomis sąlygomis papildomai draudėjui išduoda žaliąją kortelę; jeigu žaliojoje kortelėje nurodoma, kad ji galioja tik ES valstybėse narėse ir Šveicarijos Konfederacijoje, tokia žalioji kortelė draudėjui išduodama nemokamai. Taigi šalys negali susitarti dėl draudimo sutarties galiojimo ir draudimo apsaugos suteikimo išimtinai Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. susitarimu pakeisti TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalies nuostatų ir už žaliąją kortelę, kuri galioja tik ES valstybėse narėse bei Šveicarijoje ir kuri draudėjui turi būti išduodama nemokamai, prašyti papildomos įmokos. Šalys taip pat negali susitarti, kad netaikys TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1, 2 dalių ir kad už galimybę naudotis šiame straipsnyje suteikiama apsauga draudikas turi teisę prašyti papildomos įmokos, laikydamas tai rizikos padidėjimu. Kiekvienai Lietuvos Respublikos teritorijoje sudarytai transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarčiai taikomos TPVCAPDĮ, Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų (toliau – ir Standartinės sąlygos) bei kitų teisės aktų nuostatos. Standartinių sąlygų 3 punkte nurodyta, kad šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ reikalavimų. Sudarant draudimo sutartį, joje ab initio nustatytas draudimo apsaugos suteikimas visose ES valstybėse narėse bei Šveicarijoje, todėl neaišku, kodėl teismai sprendė, kad kai kurios tų pačių draudimo sutarčių sąlygos privalomos tik draudėjui, o draudikas jų nesaistomas. Taip teismai paneigė įstatymo viršenybę prieš sutarties sąlygas.

2. Draudimo sutarčių 10 punkto nuostatos, kad draudimo rizika laikoma padidėjusia, jeigu transporto priemonė vienos kelionės metu naudojama užsienyje ilgiau nei 28 dienas arba naudojama keleiviams ar kroviniams pervežti už Lietuvos Respublikos ribų, prieštarauja TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 daliai, 10 straipsnio 1, 2 dalims, Standartinių sąlygų 3, 24 punktų nuostatoms. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja; ši nuostata sutarčių atžvilgiu atkartota CK 6.224 straipsnyje, o CK 6.226 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties. Šių CK normų pagrindu draudimo sutarčių 10 punkto sąlyga pripažintina niekine. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/14/EEB 17 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad kai kurios draudimo įmonės įtraukia į draudimo liudijimus (polisus) sąlygas, pagal kurias sutartis bus nutraukta, jeigu transporto priemonė už registracijos valstybės narės ribų bus ilgiau nei nurodytą laikotarpį; tai prieštarauja Direktyvos 90/223/EEB 2 straipsnyje įtvirtintam principui, pagal kurį privalomuoju transporto priemonių draudimu, remiantis vienkartine draudimo įmoka, turėtų būti draudžiama visoje Bendrijos teritorijoje.

3. Kadangi byloje kilo ES teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas, reikalingas kompetentingos ES teisminės institucijos preliminarus nutarimas, ar galima laikyti draudimo rizikos padidėjimu ir prašyti papildomos įmokos sudarius standartinę transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį norint vykti į kitą ES valstybę narę pagal 1990 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvos 90/332/EEB 2 straipsnį, pagal kurį draudimo apsauga visoje ES teritorijoje privalo būti suteikta vienos draudimo įmokos pagrindu ir ab initio galioti visoje ES teritorijoje be jokių papildomų įmokų. Neteisingas ES teisės aktų taikymas nagrinėjamoje byloje lėmė neteisėto sprendimo priėmimą, todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip galutinės instancijos teismas, vadovaudamasis Teismų įstatymo 40(1) straipsnio 2 dalimi, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

4. Delsdamas išmokėti išmokas, ieškovas elgėsi neapdairiai, todėl praleido įstatyme nustatytą terminą ieškiniui pareikšti ir prarado teisę į teisminę gynybą. Ieškinio senaties termino pradžia turėjo būti skaičiuojama nuo ieškovo atstovo (korespondento), o ne nuo paties ieškovo atlikto draudimo išmokos išmokėjimo momento, nes šiuos asmenis (ieškovą ir jo atstovą) sieja atstovavimo teisiniai santykiai, kuriuose draudėjas nėra šalis, todėl negali būti saistomas draudiko ir jo atstovo susitarimų dėl tarpusavio atsiskaitymų tvarkos.

5. Teismai nepagrįstai byloje taikė Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 patvirtintų Taisyklių 62.2 punktą. Šis teisės aktas nereglamentuoja nagrinėjamo ginčo santykių. Taisyklių 3 punkte nurodyta, kad pagal jas žala nustatoma ir draudimo išmoka mokama dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje, o nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog eismo įvykiai įvyko Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Taigi teismai neturėjo vadovautis nurodytu teisės aktu kaip ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisės atsiradimo pagrindu.

6. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad draudimo sutartį individualizuojančios sąlygos priklauso nuo draudėjo pasirinkimo, neperžengiant tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADBB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, bylos Nr. 3K-3-257/2009). Tai reiškia, kad draudimo sutartis sudaroma neperžengiant draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų ribų, kiek tai leidžia įstatymai. TPVCAPDĮ nenustatyta galimybė sudaryti sutartį, kurioje kaip išlyga būtų įtvirtintas tam tikrų įstatymo nuostatų netaikymas. Aiškindami priešingai, teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas,,BTA Insurance Company SE“, veikiantis per filialą Lietuvos Respublikoje, prašo kasacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą; nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Kasatorius teisingai teigia, kad negalima riboti draudimo apsaugos (tai draudžia tiek TPVCAPDĮ, tiek Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr. 2009/103/EB), tačiau netinkamai aiškina ribojimo sąvokos turinį, neatsižvelgia į transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslus bei paskirtį. TPVCAPDĮ 10 straipsnyje nustatyta, kad draudimo apsauga galioja visoje ES ir jos riboti negalima. Nagrinėjamu atveju draudimo apsauga galiojo, nes draudimo įmonė sumokėjo nukentėjusiajam draudimo išmoką. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje Nr. AC 34-1 (Teismų praktika Nr. 34) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad tokiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reguliavimu, kai draudikas už transporto priemonės valdytoją atlygina trečiajam asmeniui nuostolius net ir tais atvejais, kai pagal bendrąsias draudimo teisės normas tokios pareigos įprastai neturėtų (pvz., transporto priemonės valdytojo tyčios ar jai pagal padarinius prilygintais atvejais), ginami ne transporto priemonės valdytojo, bet nukentėjusiojo interesai, kartu suteikiant teisę išmokėjusiam išmoką draudikui ar Draudikų biurui atgręžtiniu reikalavimu susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo už žalą asmens arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį (TPVCAPDĮ 17, 22, 23 straipsniai). Kasacinis teismas taip pat pasisakė, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnyje nustatyta išimtis, suteikianti teisę draudikui pareikšti atgręžtinį reikalavimą draudėjui, nepaneigia civilinės atsakomybės draudimo tikslų; ji paremta draudėjo neteisėtais veiksmais, kurie panaikina jo interesų draudimo apsaugą. Taigi reikia atskirti draudimo apsaugą, teikiamą nukentėjusiajam, ir draudimo apsaugą, teikiamą apdraustajam. Draudimo apsauga galioja nukentėjusiajam visais atvejais, o apdraustajam – kai jis nepažeidžia draudimo sutarties. TPVCAPDĮ nustatyta keletas atvejų, kai draudėjo interesų apsauga panaikinama arba sumažinama. Nagrinėjamos bylos atveju aktualios TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio nuostatos, nurodančios draudėjo apsaugos išimtis ir pagrindus, kai draudėjui kyla prievolė grąžinti dalį draudiko išmokėtų sumų. Vienas iš tokių atvejų yra draudimo sutarties pažeidimas, kai draudėjas, pažeisdamas draudimo sutarties sąlygas, nesumoka papildomos draudimo įmokos ir savo rizika išvyksta už Lietuvos Respublikos ribų.

2. TPVCAPD sutartis, kaip rizikos sutartis, yra fiduciarinio pobūdžio. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, tai abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, o ypač ją vykdydamos. Šalių bendradarbiavimas, pagrįstas pasitikėjimu, leidžia draudikui prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta draudėjo pareiga pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Draudimo sutarties šalys gali savo nuožiūra nustatyti sutarties sąlygas, neprieštaraujančias imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Kadangi draudimo sutartis yra rizikos sutartis, tai draudimo įmokos dydis priklauso nuo sutarties šalių aptartų individualių sutarties sąlygų, turinčių įtakos draudimo rizikai. Sudarydamas sutartis kasatorius patvirtino, kad jose nurodytos transporto priemonės bus naudojamos tik Lietuvos Respublikoje (sutarčių 10 punktas). Draudėjas siekė kuo pigiau apsidrausti ir pasinaudoti įmokos nuolaida, todėl draudimo įmonė sutiko bendradarbiauti. Draudėjas patvirtino, kad, prieš automobiliui išvykstant už Lietuvos ribų, sumokės papildomą įmoką (sutarties 10, 11, 12 punktai). Pažeisdamas draudimo sutartį, draudėjas išvyko už Lietuvos ribų nesumokėjęs papildomos įmokos, taigi prisiėmė visą su tuo susijusią riziką. Pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 2 dalį draudimo įmonė privalo sumokėti ir sumokėjo nukentėjusiajam draudimo išmoką. Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintų Taisyklių 62 punkte nustatyta atsakomybė už sutarties netinkamą vykdymą.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UADB „Seesam Lietuva“ v. A. P., bylos Nr. 3K-3-499/2012, išaiškino, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda tada, kai draudimo išmoka sumokama korespondentui, o ne nuo tada, kai korespondentas sumoka nukentėjusiajam.

4. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamoje byloje netaikytinos Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintos Taisyklės. Kasatoriaus nurodyta Taisyklių nuostata reglamentuoja žalos atlyginimą nukentėjusiajam, o ne atgręžtinio reikalavimo teisę. Dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 795 taikymo sprendžiant draudiko regreso teisės klausimus yra pasisakęs kasacinis teismas pirmiau nurodytoje byloje Nr. 3K-3-499/2012.

IV. Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

ir šio teismo priimto prejudicinio sprendimo esmė

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. spalio 17 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnis, pakeistas Direktyvos 2005/14/EB 4 straipsniu, aiškintinas taip, kad draudimo sutarties šalys neturi teisės susitarti dėl draudimo apsaugos apdraustajam susiaurinimo teritorijos atžvilgiu (taikyti skirtingą draudimo įmoką priklausomai nuo to, kokioje teritorijoje naudojama transporto priemonė – ar visoje ES, ar tik Lietuvos Respublikoje), tačiau bet kokiu atveju nesusiaurinant nukentėjusiųjų apsaugos, t. y. transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų kitoje ES valstybėje narėje apibrėžti kaip draudimo riziką didinantį veiksnį, kuriam esant turi būti sumokėta papildoma draudimo įmoka?

2. Ar laisvo asmenų ir transporto priemonių judėjimo visoje ES erdvėje principas bei bendrasis Europos Sąjungos lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principas turi būti aiškinami taip, kad jiems prieštarauja pirmiau nurodytas draudimo sutarties šalių susitarimas, susiejantis draudimo riziką su transporto priemonės eksploatavimu teritorijos atžvilgiu?

ESTT 2015 m. kovo 26 d. sprendime Litaksa (C-556/13, dar nepaskelbtas Rinkinyje) (toliau – prejudicinis sprendimas) nurodė, kad 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeistos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad „vienkartinės įmokos“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje Europos Sąjungos teritorijoje.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinio reguliavimo

Siekiant palengvinti laisvą asmenų ir transporto priemonių judėjimą tarp valstybių narių, taip pat sustiprinti asmenų, nukentėjusių per eismo įvykius, bei apdraustųjų šalių apsaugą, Europos Sąjungos teisės lygmeniu sukurta sistema, skirta valstybių narių teisės aktams, susijusiems su motorinių transporto priemonių privalomuoju draudimu, derinti. Šia sistema ES teisės aktų leidėjas valstybėms narėms nustatė pareigą užtikrinti, kad visi transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra valstybių narių teritorijoje, savininkai (valdytojai) sudarytų su draudimo bendrove sutartį, pagal kurią, neperžengiant ES teisės apibrėžtų ribų, būtų apdrausta jų civilinė atsakomybė. Pagrindiniai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo instituto tikslai – užtikrinti tiek per eismo įvykį nukentėjusios šalies teisę į patirtos žalos atlyginimą, tiek transporto priemonės draudėjo teisę apdrausta transporto priemone neribotai judėti visoje Europos Sąjungoje. Taigi šiuo institutu pirmiausia siekiama užtikrinti nukentėjusio asmens interesus nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje yra apdrausta transporto priemonė, sukėlusi eismo įvykį, ir kur – nukentėjusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos ar kitoje valstybėje – įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis, kartu įtvirtinant ir draudėjo interesų apsaugos priemones, kurių tikslas – palengvinti draudėjo administracinę naštą užtikrinant, kad, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, draudimo liudijimo pagrindu suteikiama apsauga galiotų visoje Europos Sąjungos teritorijoje.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniam reguliavimui Europos Sąjungos teisėje skirtos 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo; 1983 m. gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo; 1990 m. gegužės 14 d. Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo; 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (Ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva); 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Visos nurodytose direktyvose įtvirtintos taisyklės kodifikuotos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuri galioja nuo 2009 m. spalio 27 d. Ja panaikintos ankstesnės penkios direktyvos, o nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą.

Kaip prejudiciniame sprendime nurodė ESTT, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės susiklostė prieš įsigaliojant Direktyvai 2009/103/EB, bylai reikšmingą teisinį pagrindą sudaro minėtos penkios direktyvos, ypač 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB ir 1990 m. gegužės 14 d. Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB, iš dalies pakeista Direktyva 2005/14/EB (prejudicinio sprendimo 4 punktas). Direktyva 90/232/EEB laikytina Direktyvos 72/166/EEB sukurtos sistemos dalimi, papildančia pastarosios nuostatas. Nurodytų direktyvų nuostatos nacionalinėje Lietuvos teisėje yra įgyvendintos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu.

Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią ESTT praktiką nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo von Colson ir Kamann, 14/83, Rink. p. 1891, 26 ir 28 punktus; 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo Marleasing, C‑106/89, Rink. p. I‑4135, 8 punktą; 2005 m. kovo 10 d. Sprendimo Nikoloudi, C‑196/02, Rink. p. I‑1789, 73 punktą ir 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Uniplex (UK), C‑406/08, Rink. p. I‑817, 45 ir 46 punktus). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę atitinkant ES teisę išplaukia iš pačios Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo sistemos, nes ji leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką ES teisės veiksmingumą (žr. šiuo klausimu 2003 m. gegužės 15 d. sprendimo Mau, C‑160/01, Rink. p. I‑4791, 34 punktą). Taigi TPVCAPDĮ ir jo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti aiškinami ES teisės aktų siekiamais tikslais.

Dėl draudimo diferencijuoti draudimo įmokos dydį atsižvelgiant į transporto priemonės naudojimo teritoriją

Pagal Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnį, kuris iš dalies buvo pakeistas Direktyvos 2005/14/EB 4 straipsniu, valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų garantuoti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galioja visoje Bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse, ir tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu garantuoja kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalauja tos šalies įstatymai, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Savo turiniu iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje.

ESTT, aiškindamas minėtą nuostatą, prejudiciniame sprendime nurodė, kad iš Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio formuluotės matyti, jog pagal visas motorinių transporto priemonių privalomojo draudimo sutartis, sumokėjus vienkartinę įmoką, turi būti suteikta draudiminė apsauga, galiojanti visoje Sąjungos teritorijoje. Tokia valstybėms narėms tenkanti pareiga sustiprinta tame pačiame straipsnyje įtvirtintu reikalavimu, kad ši draudiminė apsauga galiotų visą sutarties galiojimo laikotarpį, įskaitant laikotarpį, kai transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse nei ta, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta (prejudicinio sprendimo 19, 20 punktai). Remiantis prejudiciniame sprendime suformuluotu išaiškinimu pažymėtina, kad tiek Direktyvoje 90/232/EEB, tiek TPVCAPDĮ nurodyta, kad draudimo apsauga, tokia, kokios reikalaujama pagal tos valstybės teisės aktus, privalo būti suteikta vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu. Taigi tiek nacionalinė teisė, tiek ES teisė nustato, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi vienos draudimo įmokos pagrindu draudimo apsauga transporto priemonę vairuojantiems asmenims suteikiama kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje.

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1, 2 dalys). Jai nustatyta privaloma sudarymo tvarka, ją sudarant turi būti vadovaujamasi teisės aktais (CK 6.988 straipsnio 3 dalis), taip pat Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-162/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-162/2013">3K-3-162/2013</a>).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. lapkričio 24 d. šalys sudarė dvi transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis dėl dviejų atsakovui priklausančių krovininių automobilių: Nr. 12 1916462 dėl automobilio „Volvo FM42R“ (duomenys neskelbtini) ir Nr. 12 1916448 dėl automobilio „Renault HR 370.18“ (duomenys neskelbtini). Sutarčių 10 punkte nustatyta, kad tais atvejais, jeigu draudimo rizika padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo apie tai raštu informuoti draudiką, o to nepadarius, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos; pagal to paties punkto nuostatas vienas iš draudimo rizikos padidėjimo atvejų – transporto priemonės naudojimas keleiviams ar kroviniams pervežti už Lietuvos Respublikos ribų. Sutarčių 11 punkte įtvirtinta draudėjo (apdraustojo) pareiga padidėjus draudimo rizikai sumokėti draudiko apskaičiuotą papildomą draudimo įmoką (atsakovas šių draudimo sutartyse nustatytų pareigų nevykdė). Taip pat byloje nustatyta, kad ieškovas, vykdydamas įsipareigojimus pagal šalių sudarytas draudimo sutartis po Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje įvykusių eismo įvykių, išmokėjo nukentėjusiesiems atitinkamai 3284,13 Lt (951,15 Eur) ir 21 020,61 Lt (6087,99 Eur) draudimo išmokas.

Pagal CK 6.1010 straipsnio 1 dalį draudimo rizika laikoma padidėjusia tada, kai atsiranda ar pasikeičia draudimo sutartyje aptartos aplinkybės, apie kurių egzistavimą draudimo sutarties sudarymo metu draudikas nežinojo ir apie kurias draudėjas privalo pranešti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus sužinojo. Draudiko teisė dėl draudimo rizikos pasikeitimo reikalauti papildomos draudimo įmokos įtvirtinta CK 6.1010 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamos bylos atveju tarp draudiko ir draudėjo sudarytų sutarčių pagrindu draudimo įmoka buvo išskaidyta atsižvelgiant į tai, kokioje teritorijoje bus naudojama transporto priemonė: šalys susitarė, kad transporto priemonės bus naudojamos tik Lietuvos teritorijoje, o jų išvykimą į kitas ES šalis apibrėžė kaip riziką didinantį veiksnį, lemiantį draudėjo pareigą už draudiko prisiimamą didesnę riziką sumokėti papildomą draudimo įmoką.

Kaip prejudiciniame sprendime nurodė ESTT, nagrinėjamu atveju aktualus tampa klausimas, ar minėtos Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatos dėl vienkartinės įmokos ir draudiminės apsaugos galiojimo teritorijos atžvilgiu apimties taikomos tik draudiko ir nukentėjusių asmenų santykiams, ar taip pat draudiko ir draudėjo santykiams (prejudicinio sprendimo 22 punktas). Atsakydamas į minėtą klausimą ESTT prejudiciniame sprendime konstatavo, kad draudimo sandoriui paprastai būdinga tai, jog draudikas, gavęs draudimo įmoką, įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudėjui išmoką, sutartą sudarant sutartį (prejudicinio sprendimo 28 punktas). Kartu ESTT išaiškino, kad Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatos dėl vienkartinės įmokos ir draudiminės apsaugos galiojimo teritorijos atžvilgiu apimties taikomos ne tik draudiko ir nukentėjusių asmenų santykiams, bet ir draudiko ir draudėjo santykiams. Šiomis nuostatomis reikalaujama, kad draudikas, kuriam sumokėta vienkartinė įmoka, iš principo prisiimtų riziką nukentėjusiems asmenims išmokėti išmokas dėl įvykio, kurį gali sukelti apdrausta transporto priemonė, neatsižvelgiant į tai, kurios Sąjungos valstybės narės teritorijoje ši transporto priemonė naudojama ir kur šis įvykis įvyko (prejudicinio sprendimo 29 punktas).

Nustatyta faktinė aplinkybė, kad ieškovas išmokėjo draudimo išmoką per eismo įvykius nukentėjusiems asmenims Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje, patvirtina, jog šalių sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis suteikė draudimo apsaugą ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, vienas pagrindinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo instituto tikslų šiuo atveju buvo įgyvendintas. Ieškovas taikė draudimo apsaugą per eismo įvykį nukentėjusiems asmenims ir išmokėjo draudimo išmoką, o iš atsakovo reikalauja grąžinti dalį draudimo išmokos remdamasis aplinkybe, kad atsakovas nevykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieškovą apie draudimo rizikos padidėjimą – transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų.

Tiek Direktyva, tiek TPVCAPDĮ suteikia draudimo apsaugą nukentėjusiems asmenims visose Europos Sąjungos valstybėse narėse nepriklausomai nuo to, kad žala padaroma transporto priemonei būnant kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, nepriklausomai nuo draudėjo ir draudiko tarpusavio susitarimu nustatytų TPVCAPD sutarties sąlygų. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl vienos tokių sąlygų – konkrečiai ar TPVCAPD sutarties šalys savo susitarimu gali susiaurinti draudėjui (apdraustajam) teikiamą draudimo apsaugą teritorijos atžvilgiu, jei toks susitarimas neriboja trečiųjų nukentėjusių asmenų teisių.

Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį į tai, kad draudimo sutarties šalių susitarimas laikyti transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų riziką didinančia aplinkybe, apie kurią reikia papildomai pranešti, reikštų, jog draudikas turėtų teisę nustatyti vieną draudimo įmoką, mokamą už draudimo apsaugą tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama Lietuvoje, ir papildomą draudimo įmoką tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama už Lietuvos ribų. Toks susitarimas neatitinka TPVCAPDĮ įtvirtinto reikalavimo draudikui suteikti įstatyme nustatytos apimties draudimo apsaugą, t. y. apsaugą, galiojančią be išlygų visoje ES teritorijoje, vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu. Prejudiciniame sprendime ESTT konstatavo, kad „vienkartinės įmokos“ sąvokos neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje Sąjungos teritorijoje (prejudicinio sprendimo 30 punktas).

Atsižvelgiant į nacionalinį ir Europos Sąjungos teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad draudiko ir draudėjo sutartyje nustatyta sąlyga, daranti draudiko įsipareigojimą prisiimti riziką priklausomą nuo papildomos draudimo įmokos sumokėjimo, kai transporto priemonė naudojama už valstybės narės, kurioje yra įprastinė jos buvimo vieta, ribų, nėra suderinama su Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatomis ir prieštarauja imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl yra niekinė. ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje Europos Sąjungos teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms.

Dėl draudiko reikalavimo grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos

Nagrinėjamoje byloje draudikas transporto priemonių naudojimą keleiviams ar kroviniams pervežti už Lietuvos Respublikos ribų vertina kaip draudimo rizikos padidėjimą, o draudėjui apie tai nepranešus ir nesumokėjus papildomos draudimo įmokos, tokius jo veiksmus vertina kaip šalių sudarytos sutarties pažeidimą ir reikalauja grąžinti dalį sumokėtų draudimo išmokų.

Pažymėtina, kad kaip prejudiciniame sprendime yra nurodęs ESTT, ES direktyvų, skirtų derinti valstybių narių teisės aktus, susijusius su motorinių transporto priemonių privalomuoju draudimu, tikslas, inter alia, yra sustiprinti ne tik asmenų, nukentėjusių per įvykius, kilusius dėl transporto priemonės naudojimo, bet ir apdraustųjų šalių apsaugą (prejudicinio sprendimo 26 punktas). Ne tik dėl nukentėjusių asmenų, bet ir dėl apdraustosios šalies interesų valstybės narės turi pareigą užtikrinti, kad, sumokėjus vienkartinę įmoką, būtų garantuojama draudimo apsauga kiekvienoje valstybėje narėje.

Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Pagal draudimo sutartį draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką; be to, tai yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei), sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vigidas“ v. UAB DK „Censum“, bylos Nr. 3K-3-546/2003; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ Interselas“ v. UAB „ IF draudimas“, bylos Nr. 3K-3-518/2008, kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad įvardyti draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę šios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra pabrėžęs vieno iš bendrųjų prievolių vykdymo principų – šalių bendradarbiavimo – ypatingą svarbą draudimo teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Interselas“ v. UAB „IF draudimas“, bylos Nr. 3K-3-518/2008; 2011 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Detonas“ v. UAB „Balti technika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-16/2011). Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, turi įvertinti draudimo riziką. Nustatydamas draudimo riziką, draudikas vertina draudėjo pateiktą informaciją, nes faktai, kuriais remiantis gali būti nustatyta draudimo rizika, paprastai būna žinomi tik draudėjui. CK 6.993 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudėjo pareiga suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui. Draudikas pasitiki draudėjo atskleidžiamais faktais ir prisiima riziką manydamas, kad šis nenuslėpė jokių draudiminio įvykio tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui reikšmingų aplinkybių. Draudėjo pateikta informacija gali lemti draudimo sutarties sąlygas, tarp jų ir draudimo įmokos (premijos) dydį.

Sudarydamas draudimo sutartį, draudikas privalo apskaičiuoti draudimo įmoką pagal tai, kokia draudimo apsauga nustatyta TPVCAPDĮ, t. y. įvertinęs visą prisiimamos rizikos apimtį. Nagrinėjamu atveju draudikas, kaip savo srities profesionalas, turintis patirties sudarant transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, žinodamas, kad atsakovas (draudėjas) užsiima krovinių vežimu motorinėmis transporto priemonėmis, turėjo pagrindo numatyti, kad transporto priemonės bus naudojamos už Lietuvos Respublikos ribų, todėl, spręsdamas dėl draudimo įmokos dydžio, galėjo atsakovo vykdomos veiklos pobūdžiu pasidomėti papildomai. Be to, turint omenyje tai, kad TPVCAPDĮ nustatyta draudimo apsauga privalo būti suteikiama visoje ES teritorijoje, už įprastine ir pasienio draudimo sutartimis teikiamą draudimo apsaugą mokama draudimo įmoka visais atvejais turi būti apskaičiuojama įvertinus draudimo rizikos galimus pasikeitimus dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų.

Ieškovas savo reikalavimą grindžia šalių sudaryta sutartimi ir nacionalinės teisės nuostatomis, t. y. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią tais atvejais, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, o draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkte nurodyta: jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.

Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nors ES teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principas daugiausia susijęs su nacionalinėmis nuostatomis, priimtomis siekiant perkelti į nacionalinę teisę atitinkamą direktyvą, jis neapsiriboja tik šių nuostatų aiškinimu, bet įpareigoja nacionalinį teismą atsižvelgti į visą nacionalinės teisės sistemą, siekiant nustatyti, kokiu mastu ji turi būti taikoma, kad būtų išvengta priešingo nei siekiamas direktyva rezultato (1999 m. vasario 25 d. sprendimo Carbonari ir kt., C‑131/97, Rink. p. I‑1103, 49 ir 50 punktai, 2004 m. spalio 5 d. sprendimo Pfeiffer ir kt., C‑397-403/01, Rink. p. I-8835, 115 punktas). Taigi nacionalinis teismas, siekdamas priimti direktyvos tikslą atitinkantį sprendimą nagrinėjamoje byloje, taikydamas nacionalinės teisės nuostatas, perkeliančias į nacionalinę teisę direktyvoje nustatytus įpareigojimus, taip pat turi atsižvelgti į visą nacionalinės teisės normų sistemą ir kiek įmanoma jas aiškinti pagal konkrečios direktyvos formuluotes ir jos galutinį tikslą.

Turint omenyje tai, kad nagrinėjamos bylos atveju papildomos draudimo įmokos reikalavimas pasikeitus apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijai nėra suderinamas su ES teise, o transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis negali įvesti ribojimo apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos atžvilgiu, darytina pagrįsta išvada, kad papildomos draudimo įmokos nesumokėjimas negali būti laikomas draudimo sutarties pažeidimu ar netinkamu vykdymu, todėl draudiko reikalavimas draudėjui grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos laikytinas nepagrįstu.

Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis ESTT prejudiciniame sprendime suformuluotais išaiškinimais ieškinio senaties taikymo klausimas nagrinėjamoje byloje netenka teisinės reikšmės.

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ESTT prejudiciniame sprendime suformuluotus išaiškinimus ir nustačiusi, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), sprendžia, kad atsakovo kasacinis skundas tenkintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinio reikalavimus atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Išplėstinei teisėjų kolegijai patenkinus kasacinį skundą ir nauju sprendimu ieškinį atmetus visiškai, atitinkamai paskirstytinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys), t. y. iš ieškovo atsakovui priteistinas jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, o valstybei – procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas (CPK 88 straipsnis); ieškovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas už teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į ieškinį pirmosios instancijos teisme sumokėjo 1500 Lt (434,43 Eur), tiek pat išlaidų turėjo apeliacinės instancijos teisme už apeliacinio skundo surašymą, taigi iš viso 3000 Lt (868,86 Eur). Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atsakovui pagal pavedimą atstovavo ne advokatas ar advokato padėjėjas, bet UAB „D. G. ir partnerių juridinė kontora“, kuriai ir buvo atlyginta už teisinių paslaugų suteikimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąrašas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, įtvirtintas CPK 56 straipsnyje ir jis yra baigtinis. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į CPK 56 straipsnyje nustatytą sąrašą, negali atstovauti civiliniame procese pagal pavedimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. T. v. VšĮ Panevėžio rajono savivaldybės poliklinika, bylos Nr. 3K-3-212-219/2015). Šiame straipsnyje nenumatyta galimybė, kad bylos šaliai juridiniam asmeniui atstovautų teisinių paslaugų įmonė. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad atstovavimui nustatyti apribojimai ir reikalavimai lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. T. v. VšĮ Panevėžio rajono savivaldybės poliklinika, bylos Nr. 3K-3-212-219/2015). Nors cituojamoje byloje buvo sprendžiama dėl atstovavimo fiziniam asmeniui, o nagrinėjamoje byloje – dėl atstovavimo juridiniam asmeniui, tačiau teisėjų kolegija remiasi pirmiau nurodytu išaiškinimu, nes CPK įtvirtintas atstovavimo reglamentavimas šiai bylai aktualiu aspektu yra analogiškas. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015 taip pat yra išaiškinta ir tai, kad atlyginimas, sumokėtas už teisines paslaugas neturinčiam teisės atstovauti pagal pavedimą asmeniui, negali būti vertinamas ir kaip kitos būtinos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Atstovavimo išlaidos yra tiesiogiai aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), todėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimui priteisti CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas netaikytinas. Remdamasi nurodytais argumentais išplėstinė teisėjų kolegija nepriteisia atsakovui išlaidų, sumokėtų teisinių paslaugų įmonei už teisinę pagalbą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo.

Pateikdamas apeliacinį skundą atsakovas sumokėjo 363 Lt (105 Eur) žyminį mokestį ir 365 Lt (105 Eur) žyminį mokestį už kasacinį skundą. Šių išlaidų (210 Eur) atlyginimas jam priteistinas iš ieškovo.

Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme buvo patirta 17,78 Lt (5 Eur) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. gegužės 29 d. pažymoje nurodyta, kad kasaciniame teisme tokių išlaidų buvo 4,76 Eur. Šių išlaidų (9,76 Eur) atlyginimas iš ieškovo priteistinas valstybei.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 30 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo „BTA Insurance Company SE“, veikiančio per filialą Lietuvos Respublikoje, ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui UAB „Litaksa“ (j. a. k. 133018170) iš ieškovo „BTA Insurance Company SE“, veikiančio per filialą Lietuvos Respublikoje (j. a. k. 300665654), 210 (du šimtus dešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovo „BTA Insurance Company SE“, veikiančio per filialą Lietuvos Respublikoje (j. a. k. 300665654), 9,76 Eur (devynis Eur 76 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Janina Januškienė

Egidijus Laužikas

Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė

Janina Stripeikienė