Baudžiamoji byla Nr. 2K-19-788/2019
Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00302-2014-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.6.2.1; 1.2.18.10; 1.2.18.11; 2,1.7.4; 2.4.2.1; 2.4.6.6.2; 2.4.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui,
civilinės ieškovės UAB „K“ atstovui A. S.,
nuteistojo E. N. gynėjui advokatui Romualdui Matoniui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Gintaro Eidukevičiaus kasacinį skundą E. N. baudžiamojoje byloje dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 13 d. nuosprendžio.
Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžiu E. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį ir nuteistas trejų metų laisvės atėmimu; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 90 MGL (3389 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti padarytą turtinę žalą ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Iš E. N. UAB „K“ priteista 63 581,54 Eur turtinės žalos atlyginimo. Pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas turtui.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 13 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžio dalis dėl E. N. pripažinimo kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir dėl to priimtas naujas nuosprendis: E. N. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Panaikinta ir teismo nuosprendžio dalis dėl bausmių bendrinimo, laisvės atėmimo bausmės atidėjimo, UAB „K“ naudai priteisto 63 581,54 Eur žalos atlyginimo. UAB „K“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas turtui. Kita Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžio dalis pakeista: E. N. nusikalstama veika iš BK 222 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 223 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Nagrinėjamoje byloje:
1.1. E. N. apeliacinės instancijos teismo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintas dėl kaltinimo, kad jis nuo 2009 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d., būdamas UAB „K“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), Marijampolė, akcininkas bei direktorius, nežinant kitiems įmonės akcininkams, pervedinėdamas įvairaus dydžio pinigines sumas (detalus finansinių operacijų aprašymas pateiktas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose) iš UAB „K“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, pasisavino jam patikėtą didelės vertės UAB „K“ priklausantį turtą – 219 534,33 Lt (63 581,53 Eur).
1.2. Be to, E. N. apeliacinės instancijos teismo nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas UAB,,K“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu: (duomenys neskelbtini), Marijampolė, direktorius ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, atlikdamas bendrovės valdymo funkcijas, per laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 24 d. netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos ir aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „K“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir jų struktūros, t. y.:
1.2.1. nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 redakcija) 10 straipsnio 2 dalies (2012 m. balandžio 24 d. Nr. XI-1988 redakcija), nes buhalteriu formaliai įdarbino A. S., tačiau pats tvarkė UAB „K“ buhalterinę apskaitą;
1.2.2. nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo (Žin. 2001, Nr. 99-3515) 7 straipsnio 3 dalies, nes nepatvirtino UAB „K“ sąskaitų plano;
1.2.3. nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo (Žin. 2001, Nr. 99-3515) 9 straipsnio, nes neparinko UAB „K“ apskaitos politikos;
1.2.4. nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo (Žin. 2001, Nr. 99-3515) 14 straipsnio, nes nenustatė UAB „K“ dokumentų pasirašymo tvarkos;
1.2.5. nesilaikė Inventorizacijos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 (Žin., 1999, Nr. 50-1622), 10 punkto, nes nesurašė įsakymų dėl inventorizacijų atlikimo;
1.2.6. nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo (Žin. 2001, Nr. 99-3515) 19 straipsnio, nes tinkamai neperdavė UAB „K“ dokumentų naujai išrinktam vadovui A. S.;
1.2.7. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo (Žin. 2001, Nr. 99-3515) 13 straipsnį, nes UAB „K“ kasos pajamų orderiai ir kasos išlaidų orderiai, pagal kuriuos į kasą gauti ir iš kasos išmokėti pinigai už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. kovo 1 d. yra be parašų, atskaitingo asmens E. N. avansinės apyskaitos, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraščiai yra be parašų; 16 straipsnį, nes UAB „K“ apskaitos registrai nepasirašyti juos sudariusio asmens, nėra turto, nuosavo kapitalo, tiekėjų ir pirkėjų skolų, mokėtinų ir gautinų sumų, pajamų ir sąnaudų apskaitos registrų;
1.2.8. pažeidė Inventorizacijos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 (Žin. 1999, Nr. 50-1622), 3 punktą, nes neatliko UAB,,K“ inventorizacijų, nėra atliktų inventorizacijų atlikimo aprašų ir jų palyginimo su buhalterinės apskaitos dokumentų duomenimis; 5 punktą, nes nutrūkus E. N., kuris UAB „K“ apskaitos dokumentuose įvardytas kaip bendrovės kasininkas, darbo sutarčiai nebuvo inventorizuotos jo žinioje esančios lėšos, taip pat ir kitos materialinės vertybės, esančios jo žinioje;
1.2.9. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 redakcija) 12 straipsnio 1 dalį, nes 2009 m. sausio 13 d. kasos pajamų orderis TSO Nr. 0972843, kuriuo į UAB „K“ kasą priimti 4000 Lt, surašytas dar neįvykus ūkinei operacijai, nes iš UAB „K“ banko sąskaitos pinigai buvo išimti tik 2009 m. sausio 20 d., ir dėl to, kad 2009 m. nesant pateisinančio dokumento – darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščio – darbo užmokesčiui išmokėti nurašė 2088 Lt, 2010 m. tokiu pačiu būdu nurašė 7239 Lt, 2013 m. tokiu pačiu būdu nurašė 100 Lt; 13 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3, 4 punktus (2007 m. gruodžio 19 d. Nr. 1360 redakcija), 41 punktą (2010 m. birželio 2 d. Nr. 671 redakcija), nes UAB „K“ kasos pajamų orderiai ir kasos išlaidų orderiai, pagal kuriuos į kasą gauti ir iš kasos išmokėti pinigai už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 27 d. yra be parašų, atskaitingo asmens E. N. avansinės apyskaitos, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir darbo užmokesčio priskaitymo žiniaraščiai yra be parašų;
1.2.10. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 17 punktą (2007 m. gruodžio 19 d. Nr. 1360 redakcija), kadangi UAB „K“ apskaitos registre „Kasos apyvarta“ (buhalterinė sąskaita Nr. 2721) nurodytas 2012 m. kovo 12 d. kasos išlaidų orderis Nr. 2, tačiau pačiame orderyje nurodytas Nr. 3, bei tuo pačiu numeriu Nr. 3 buvo išrašytas 2012 m. balandžio 11 d. kasos išlaidų orderis.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir kitaip juos įvertinęs:
2.1. Išteisino E. N. dėl kaltinimo pasisavinus didelės vertės turtą iš UAB „K“ nustatęs, kad pagal avanso apyskaitas į asmeninę E. N. sąskaitą pervesti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms – atsiskaityti už prekes ir paslaugas, lizingo įmokoms sumokėti, taip pat dividendams išmokėti; šie veiksmai nepadarė jokios žalos UAB „K“. Kartu apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad negali būti tenkinamas prokuroro baigiamųjų kalbų metu pareikštas prašymas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagal kitą kaltinimą. Tokią išvadą teismas argumentavo atitinkamo prokuroro apeliacinio skundo nebuvimu ir teismo pareiga laikytis bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnis).
2.2. Perkvalifikavo byloje nustatytus buhalterinės apskaitos pažeidimus iš BK 222 straipsnio 1 dalies į BK 223 straipsnio 1 dalį. Toks sprendimas motyvuotas tuo, kad nustatyti pažeidimai, t. y. UAB,,K“ sąskaitų plano nepatvirtinimas, apskaitos politikos neparinkimas, dokumentų pasirašymo tvarkos nenustatymas, įsakymų dėl inventorizacijų atlikimo nesurašymas, atitinka objektyvų buhalterinės apskaitos netvarkymo požymį, o visų dokumentų bendrovės buhalteriui nepateikimas bei bendrovės dokumentų naujai išrinktam vadovui tinkamas neperdavimas atitinka aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo požymį.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras G. Eidukevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas prašymą dėl kaltinimo keitimo, turėjo palikti kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes ir jų nekeisti (BPK 256 straipsnis). Pripažindamas E. N. kaltu pagal pakeistą kaltinimą padarė esminius BPK pažeidimus, netinkamai taikė įstatymą. Kaltinamajame akte, kurio pagrindu byla buvo pradėta nagrinėti teisme, E. N. buvo kaltinamas UAB „K“ grynųjų pinigų iš įmonės kasos (643 974,07 Lt) laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 4 d. pasisavinimu. Pakeistame kaltinime nurodyta, kad E. N. laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d. pasisavino UAB „K“ 220 500 Lt juos pervesdamas iš įmonės banko sąskaitos į savo asmeninę. Kaltinimo pakeitimo turinys dėl negrynųjų pinigų pasisavinimo nesusijęs su kaltinamajame akte bei nutartyje dėl bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje inkriminuotu grynųjų pinigų pasisavinimu, tai yra visiškai naujas kaltinimas, kuriame nurodytas skirtingas laikotarpis, skirtingas nusikalstamos veikos dalykas, pasisavinimo būdas, padariniai ir kt. Kaltinimas gali būti keičiamas tik pagal nagrinėjamos bylos ribas, šiuo atveju buvo pateiktas naujas kaltinimas, o ne kaltinimo keitimas. Tai neatitinka BPK 255 straipsnio 1 dalies (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02Ni02NDgvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-66-648/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-66-648/2018">2K-7-66-648/2018</a>).
3.2. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta įrodymų, kad į E. N. asmeninę sąskaitą pervesti pinigai buvo pasisavinti, nes pervestos lėšos buvo apskaitytos kaip atskaitingo asmens gauta avanso suma. Nors pateiktose avanso apyskaitose nėra atskaitingo asmens parašų ir kitų asmenų, sudariusių apyskaitas, parašų, tačiau šios lėšos buvo apskaitytos ir panaudotos įmonės reikmėms.
3.3. Kita vertus, byloje yra įrodymų dėl kaltinimo pasisavinus grynuosius pinigus iš kasos. Šiai pinigų sumai nėra pateikta panaudojimą įmonės reikmėms pateisinančių dokumentų, išvadą dėl nuostolių patvirtina ir specialisto išvada bei ją patikslinantis specialistės paaiškinimas ir jos parodymai teismuose. E. N., būdamas bendrovės administracijos vadovas, žinojo, kad kasoje esančios lėšos yra jam patikėtos ir jis yra atsakingas už jų panaudojimą įmonės reikmėms. Taigi jis žinojo apie pareigą atsiskaityti už panaudotas lėšas. E. N. ir baudžiamajame procese turėjo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius lėšų panaudojimo bendrovės reikmėms faktą. Specialistės paaiškinime nurodytos tikslios pinigų sumos, dėl kurių panaudojimo pateisinantys dokumentai nebuvo pateikti. Taigi pagal apeliacinės instancijos teisme nustatytas faktines aplinkybes E. N., turėdamas jam patikėtus 519 379,43 Lt UAB „K“ grynųjų pinigų, 2014 m. sausio 24 d. pasikeitus UAB „K“ direktoriui ir kasininkui, naujai paskirtam asmeniui A. S. šių pinigų neperdavė, į įmonės kasą ar banko sąskaitą negrąžino, juos pasisavindamas ir taip padarydamas UAB „K“ turtinę žalą. Šių pinigų pasisavinimas įrodytas liudytojų (įmonės darbuotojų bei akcininkų) parodymais, UAB „K“ dokumentais, specialisto išvada ir paaiškinimais. Dėl teismų padarytų teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo klaidų E. N. išvengė baudžiamosios atsakomybės dėl didelės vertės turto pasisavinimo iš UAB „K“.
3.4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2007 m. birželio 28 d. redakcija) tiek, kiek jame nenustatyti apeliacinės instancijos teismo įgaliojimai, ištyrus įrodymus, kuriuos įvertinus galėtų būti padarytos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams. Taigi apeliacinės instancijos teismams, esant analogiškoms situacijoms, nėra jokių kliūčių perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teisme, ištyrus įrodymus, juos įvertinus, darytinos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti esminį E. N. padėties pabloginimą (ne tik keistųsi BK 183 straipsnio 2 dalies faktinės aplinkybės, bet ir didėtų pasisavinto turto vertė (nuo 219 534,33 iki 519 379,43 Lt).
3.5. Be to, apeliacinės instancijos teismas privalėjo spręsti klausimą, ar nėra pagrindo savo iniciatyva keisti kaltinime nurodytas aplinkybes. Tiek pagal kasacinę praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTctNjk2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-57-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-57-696/2017">2K-57-696/2017</a>, 2K-175-303/2018), tiek pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas) apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos jau tirtus ir vertintus įrodymus, turi teisę ir pareigą savo iniciatyva keisti kaltinime nurodytas esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama. Taigi apeliacinės instancijos teismas turėjo ne išteisinti E. N., bet, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, savo iniciatyva pranešti proceso dalyviams, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės (pasisavinimo laikas ir būdas) gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis. Nekeičiant inkriminuojamo turto vertės dydžio, kaltinamojo teisinė padėtis būtų nepasunkinta, palyginti su pirmosios instancijos teismo priimtu nuosprendžiu.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro G. Eidukevičiaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl apeliacinio bylos nagrinėjimo ribų ir galimybių perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo
5. Iš bylos duomenų matyti, kad E. N. baudžiamoji byla teismui buvo perduota su kaltinamuoju aktu dėl svetimo turto pasisavinimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo. 2017 m. balandžio 21 d. prokuroras G. Š. pateikė prašymą pakeisti inkriminuojamo turto pasisavinimo faktines aplinkybes, kartu sumažinant pasisavinto turto vertę nuo 191 631,16 Eur iki 63 861,21 Eur. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis kaltinimo keitimo procedūrų, bylą išnagrinėjo pagal prokuroro iniciatyva pakeistą kaltinimą ir priėmė E. N. apkaltinamąjį nuosprendį.
6. Apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo E. N. gynėjo advokato R. Matonio apeliacinį skundą dėl nuteisimo pagrįstumo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kaltinimą palaikė kitas prokuroras (G. Eidukevičius), kuris teismo posėdyje išreiškė nesutikimą su tuo, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta pagal pakeistą kaltinimą, nes, pasak jo, kaltinimas buvo pakeistas nepagrįstai (6 t., b. l. 132). Per apeliacinio bylos nagrinėjimo procesą bei baigiamąsias kalbas prokuroras išsakė poziciją, kad, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimu, bylą reikia grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui dėl to, kad buvo nepagrįstai pakeistas kaltinimas, o byloje yra duomenų, kad E. N. padarė nusikalstamą veiką aplinkybėmis, nurodytomis pirminiame prokuratūros pateiktame kaltinime.
7. Apeliacinės instancijos teismas prokuroro prašymo netenkino, o, išnagrinėjęs bylą, išteisino E. N. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „K“ turto (219 534,33 Lt) pasisavinimo, konstatavęs, kad šį turtą jis panaudojo įmonės reikmėms, o ne savo naudai.
8. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundo argumentus ir bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su prokuroro skunde pateiktais argumentais ir pateikto prašymo teisiniu pagrindu.
9. Prokuroro kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo ir galėjo savo iniciatyva keisti kaltinimą į pirminį, nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad procesas turi vykti garantuojant atsakomybėn traukiamam asmeniui įstatymuose ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas teises. Viena tokių teisių – skųsti teismo sprendimus. Svarbi veiksmingo šios teisės įgyvendinimo garantija yra draudimo keisti neapskųstą sprendimą į blogąją pusę principas (non reformatio in peius), kuris iš esmės reiškia, kad dėl skundo padavimo skundo padavusio asmens padėtis negali būti pabloginama. Šio principo turi būti laikomasi visose proceso stadijose, kai procesas tęsiasi paties nuteistojo iniciatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzMzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-733/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-733/2007">2K-733/2007</a>, 2K-312/2008, 2K-274/2009, 2K-195/2011, 2K-276/2012, 2K-164/2014, 2K-509-489/2015, 2K-278-788/2018). BPK 320 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Taigi, priešingai nei teigia prokuroras, apeliacinės instancijos teismas negalėjo keisti kaltinimo didindamas jo apimtį.
10. Prokuroro argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimu, turėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat nepagrįsti. Pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą, apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Nė vienos iš nurodytų aplinkybių byloje nenustatyta. Kita vertus, remiantis konstitucine jurisprudencija, tais atvejais, kai baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas, ištyręs įrodymus, nustato, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir jų teisinis vertinimas gali lemti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, teismas, siekdamas užtikrinti teisingumo tikslus, taip pat gali panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą jam nagrinėti iš naujo (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas). Tokie apeliacinės instancijos teismo įgaliojimai grindžiami iš Konstitucijos kylančia teismo pareiga veikti taip, kad būtų teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas, priimti teisingą ir teisingumo principus atitinkantį sprendimą byloje.
11. Taigi, nustačius esminius skirtumus tarp faktinių ir teismo nustatytųjų aplinkybių, nuteistojo teisinės padėties bloginimo perspektyva nėra kliūtis perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, net ir nesant jo teisinę padėtį bloginančio skundo. Kita vertus, minėtas Konstitucinio Teismo išaiškinimas negali būti suprantamas kaip paneigiantis Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtintas kaltinamojo teises į gynybą ir teisingą (sąžiningą) procesą, rungimosi principą.
12. Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo tam, kad šis teismas grąžintų bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagal pirminį (sunkesnį) kaltinimą. Tokio neįprasto procesinio sprendimo prašoma remiantis minėto Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarime esančiu išaiškinimu dėl apeliacinės instancijos teismo galimybės, nustačius skirtumus tarp faktinių ir teismo nustatytųjų aplinkybių, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui net ir nesant atitinkamo apeliacinio skundo. Tačiau, priešingai nei teigia kasatorius, Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarime aptarta situacija neatitinka byloje susiklosčiusios padėties. Pažymėtina, kad tiek pirminis, tiek pakeistas kaltinimai susiję su E. N. veiksmais atliekant finansines operacijas su UAB „K“ pinigais. Iš bylos medžiagos matyti, kad pakeistame kaltinime nurodytos aplinkybės dėl bendrovės pinigų pervedimo į savo asmeninę sąskaitą ir pirminiame kaltinime nurodytos aplinkybės dėl pinigų bendrovės kasoje trūkumo yra glaudžiai susijusios. Taigi nesutiktina su kasatoriumi, kad pirminis ir pakeistas kaltinimai yra visiškai skirtingi. Be to, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, negali daryti vienareikšmės išvados, kad pakeistas kaltinimas neatitinka tikrųjų bylos aplinkybių. Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė prokuroro prašymą grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
13. Be anksčiau išdėstytų argumentų, pasakytina ir tai, kad byloje susiklosčiusi situacija, kai apeliacinės instancijos teisme dalyvaujantis prokuroras reiškia nesutikimą su pirmosios instancijos teisme dalyvavusio prokuroro pozicija dėl kaltinimo turinio ir apimties, taip pat kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimtą pagal prokuroro prašymą, nesiderina su valstybinio kaltinimo funkcija baudžiamajame procese. Teisėjų kolegijos nuomone, prokuroro prašymo tenkinimas skunde nurodytu pagrindu nagrinėjamoje byloje pažeistų kaltinamojo teisę į teisingą procesą, teisę į gynybą ir rungimosi principą.
Dėl kasacinio bylos nagrinėjimo ribų
14. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Nors prokuroro kasaciniame skunde nenurodyti argumentai, kuriais būtų ginčijamas E. N. išteisinimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl kaltinimo pasisavinus UAB „K“ didelės vertės turtą ir nustatytų buhalterinės apskaitos pažeidimų perkvalifikavimas iš BK 222 straipsnio 1 dalies į BK 223 straipsnio 1 dalį, tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama prokuroro skunde esančius argumentus, neišvengiamai išnagrinėjo ir apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumo klausimą.
15. Pasisakydama šiuo klausimu, teisėjų kolegija vadovaujasi iš Konstitucijos išplaukiančiomis nuostatomis, kad teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d. ir kiti nutarimai). Pagal Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalį bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas).
Dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir padarytų išvadų motyvavimo
16. Išnagrinėjus kasacinio skundo turinį, susipažinus su bylos medžiaga ir įvertinus skundžiamą procesinį sprendimą, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka įrodymų vertinimo ir procesinių sprendimų motyvavimo reikalavimų bei palieka abejonių dėl priimto sprendimo pagrįstumo.
17. E. N. išteisinimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį lėmė apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad iš UAB „K“ banko sąskaitos į asmeninę E. N. sąskaitą pervesti pinigai (219 534,33 Lt) nebuvo pasisavinti, nes, kaip nurodyta avanso apyskaitose, jie panaudoti bendrovės reikmėms: atsiskaityti už prekes ir paslaugas (degalus, automobilių dalis ir remontą, kanceliarines prekes, draudimą, kompiuterinę techniką ir kt.), lizingo įmokoms sumokėti, taip pat dividendams išmokėti (nuosprendžio 11 punktas). Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, lėmęs tokią išvadą, neatitinka išsamumo reikalavimo, o pateikti argumentai nėra pakankami tokiai išvadai pagrįsti.
18. Pagal specialisto išvadą byloje nustatyta, kad E. N. asmeninėje sąskaitoje buvo tiek iš UAB,,K“ sąskaitos pervesti 220 500 Lt, tiek ir iš kitų šaltinių gautos lėšos. Per vertinamą laikotarpį (2009 m. balandžio 18 d. – 2014 m. sausio 27 d.) iš šios sąskaitos buvo panaudota 418 442,73 Lt lėšų: 92 700 Lt buvo išimti grynaisiais ir nėra pagrįsta, kur šios lėšos buvo panaudotos; 6369,84 Lt panaudoti atsiskaitymams parduotuvėse; 319 122,89 Lt buvo panaudoti E. N. asmeniniams mokėjimams, tai yra atsiskaitymams už komunalines paslaugas, elektros ir ryšio paslaugas, pervedant lėšų šeimos nariams, draudimo, lizingo įmokoms sumokėti, poilsio kelionėms ir pan.; tik 250 Lt buvo pervesta atgal į UAB „K“ banko sąskaitą (3 t., b. l. 21). Taigi šie duomenys niekaip nepagrindžia E. N. asmeninėje sąskaitoje esančių pinigų tiesioginio naudojimo bendrovės reikmėms.
19. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismo išvada dėl pasisavinimo požymių nebuvimo rėmėsi UAB,,K“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikusios specialistės paaiškinimais, iš kurių išplaukia, kad E. N. su bendrove dėl į jo asmeninę sąskaitą pervestų pinigų atsiskaitydavo pateikdamas avanso apyskaitas kaip atskaitingas asmuo. Iš to galima spręsti, kad pinigų pasisavinimo paneigimas pagrįstas tuo, kad nors E. N. ir nenaudojo tiesiogiai savo sąskaitoje esančių pinigų įmonės reikmėms, bet kaip atskaitingas asmuo kompensavo bendrovei minėtus praradimus apmokėdamas už įmonei perkamas prekes ir kitas paslaugas iš kitų turimų pinigų, ir tai patvirtina metinės avansinės apyskaitos. Konstatuotina, kad ir ši teismo išvada padaryta nepašalinus abejonių dėl avansinėse apyskaitose užfiksuotų duomenų realumo. Turint galvoje, kad minėtos avansinės apyskaitos net nėra pasirašytos ir E. N. pateiktos po to, kai kilo konfliktas su akcininkais, taip pat atsižvelgiant į didelį pinigų trūkumą bendrovės kasoje, minėta teismo išvada galėjo būti padaryta tik įsitikinus ir pagrindžius, kad avansinėse apyskaitose esantys duomenys nėra fikcija. Iš apeliacinės instancijos teismo argumentų matyti, kad avansinėse apyskaitose nurodyti duomenys buvo pripažinti realiais, tačiau neaišku, kaip teismas įvertino specialistės išvadoje nurodytus faktus ir paties E. N. parodymų prieštaravimus, menkinančius šių duomenų įrodomąją reikšmę:
19.1. specialisto išvadoje nurodyta, kad nėra galimybės nustatyti, pagal kokius dokumentus per 2009–2013 m. laikotarpį E. N. panaudojo 93 469,99 Lt iš nurodytų apyskaitose (3 t., b. l. 26);
19.2. į savo avansinę apyskaitą E. N.
19.3. 2013 m. avansinėje apyskaitoje nurodyta, kad E. N. grąžino į kasą 95 000 Lt nepanaudoto avanso (3 t., b. l. 22). Pagal kasos pajamų orderį ši suma grąžinta 2013 m. gruodžio 12 d. Turint galvoje tai, kad, 2014 m. sausio 24 d. atleidus E. N. iš pareigų, kasoje šių pinigų nebuvo, šios sumos įmokėjimo į kasą realumas kelia abejonių. Be to, kasos pajamų orderis, neva patvirtinantis šios sumos įmokėjimą į kasą, nėra pasirašytas (3 t., b. l. 107);
19.4. remiantis kaltinamojo parodymais, jis savo sąskaitoje pasilikdavo tik jam priklausančius dividendus (6 t., b. l. 18), tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 5 dalyje tiesiogiai nurodyta, kad dividendus mokėti avansu draudžiama. Taigi šių pinigų pervedimas į savo sąskaitą negali būti pateisinamas dividendų išmokėjimu. Be to, remiantis avansinėmis apyskaitomis, 2011-2013 metais jis avanso jokiems dividendams nėra išleidęs (3 t., b. l. 22);
19.5. kaip matyti iš bylos medžiagos, E. N. aktyviai grynino pinigus iš įmonės banko sąskaitos (3 t., b. l. 22), todėl lieka neaišku, dėl kokių pozityvių tikslų jam prireikė bendrovės pinigus gryninti ir per savo asmeninę sąskaitą. Anot paties E. N., pasilikęs sau „dividendus“, visus kitus pinigus jis išgrynindavo ir atiduodavo A. S. ir šie pinigai nebuvo oficialiai užpajamuojami (6 t., b. l. 15–18; 6 t., b. l. 168). Tokie nuteistojo parodymai prieštarauja avansinėse apyskaitose nurodytiems duomenims dėl pinigų panaudojimo.
20. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas avansinėse apyskaitose nurodytų duomenų įrodomąją reikšmę, šių aplinkybių neaptarė ir prieštaravimų nepašalino, tai pripažintina esminiu įrodymų vertinimo ir išvadų motyvavimo trūkumu. Konstatuotina, kad avansinėse apyskaitose esančių duomenų įrodomosios reikšmės klausimas reikalauja išsamesnio nagrinėjimo.
21. Nėra pakankamai įtikinami ir apeliacinės instancijos teismo argumentai, pagrindžiantys buhalterinės apskaitos pažeidimų perkvalifikavimą iš BK 222 straipsnio 1 dalies į 223 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta ir apeliacinės instancijos nepaneigta, kad E. N. pats tvarkė buhalterinę apskaitą, nors buhalteriu buvo paskirtas kitas asmuo; apskaita buvo tvarkoma taip, kad, gryninant pinigus iš bendrovės banko sąskaitos, nuolat didėjo apskaitoje fiksuotas pinigų likutis (tiksliau – trūkumas) kasoje ir laiku nebuvo vykdomos mokestinės prievolės; kasos pajamas ir išlaidas patvirtinantys dokumentai nepasirašyti; iš kasos pinigai buvo nurašomi nesant nurodyto gavėjo parašo; remiantis E. N. parodymais, bendrovėje buvo vedama „neoficialioji buhalterija“, o akcininkams prie atlyginimų buvo mokami neapskaityti priedai, vadinami „dividendai“. Pastaroji schema, logiškai mąstant, gali būti taikoma mokesčių (GPM, VSD) vengimo tikslais. Darant išvadą dėl E. N. nusikalstamos veikos atitikties ne apgaulingos, bet aplaidžios apskaitos požymiams, šie ir kiti specialisto išvadoje nurodyti duomenys nebuvo tinkamai įvertinti ir aptarti. Tai pripažintina esminiu įrodymų vertinimo ir išvadų motyvavimo trūkumu.
22. Minėti apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai, neišsamiai nagrinėjant bylos aplinkybes ir vertinant įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis) bei netinkamai nuosprendyje motyvuojant esmines išvadas (BPK 332 straipsnio 3, 7 dalys), pripažintini esminiais, t. y. sukliudžiusiais teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduodama nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 13 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Artūras Pažarskis
Olegas Fedosiukas
