O. R. pagal BK 129 str. 2 d., 145 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-51-788/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26489-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.1.2.8; 2.1.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

nuteistajam S. J., jo gynėjui advokatui Sauliui Lauraičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. gynėjo advokato Mariaus Mikalausko kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. spalio 15 d. nuosprendžio dalies, kuria S. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu devyneriems metams.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 22 d. nutartis, kuria Šiaulių apygardos prokuratūros, nuteistojo O. R., nuteistojo S. J. gynėjo advokato Mariaus Mikalausko apeliaciniai skundai atmesti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas O. R. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 145 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. J. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su O. R., dėl chuliganiškų paskatų nužudė P. V. Nužudymas padarytas šiomis aplinkybėmis:

1.1.

1.2. Minėtais, ne mažiau kaip septyniolika, tiesioginiais trauminiais poveikiais S. J. ir O. R. padarė P. V. sužalojimus: pakaušio, kaktos, nosies, žando, smakro, dešiniojo peties ir nugaros poodines kraujosruvas (galimai kartu su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, veido kairės pusės ir lūpų gleivinių muštinėmis žaizdomis ir kraujosruvą kairiojo inksto vartuose), kaklo poodinę kraujosruvą su poliežuvinio kaulo lūžiais, kairės ausies bei kairiojo dilbio muštines žaizdas su aplinkėmis poodinėmis kraujosruvomis, viršugalvio bei kairiojo peties poodines kraujosruvas, dešinės mentės projekcijos odos nubrozdinimą, krūtinės ląstos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas, daugybinius šonkaulių lūžius su krūtinplėvės pažeidimu, kepenų dešinės skilties traiškytą sužalojimą, dešiniojo plaučio sužalojimą, oro susikaupimą dešinėje krūtinplėvės ertmėje, poodinę emfizemą dešinėje, kraujosruvas diafragmoje, dėl to P. V. nuo dauginių šonkaulių lūžių su vidaus organų sužalojimu įvykio vietoje mirė.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo S. J. gynėjas advokatas M. Mikalauskas prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus dėl S. J., bylą nutraukti ir jį išteisinti arba teismų sprendimus pakeisti – S. J. veiką perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį, pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti švelnesnę negu BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytą bausmę. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio pažeidimų. Išvada, kad S. J. padarė BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytą veiką, padaryta nesirėmus byloje surinktais įrodymais, be to, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas paskiriant S. J. bausmę, nes devynerių metų laisvės atėmimo bausmė neatitinka BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

2.2. Kaltinamųjų ir liudytojų parodymuose, eksperto išvadoje ir eksperto paaiškinimuose teisme nėra duomenų, kad S. J. panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, kuris lėmė nukentėjusiojo mirtį, ar prisidėjo prie tokių veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas padarė S. J. ikiteisminio nagrinėjimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotiems parodymams prieštaraujančią išvadą, kad, įėjus į nukentėjusiojo butą, O. R. pirmas sudavė ranka nukentėjusiajam į veidą, po to S. J. griebė nukentėjusiajam už kaklo, parvertė jį ant lovos ir ranka sudavė jam du smūgius į ranką ir petį, o O. R. ranka sudavė apie 10 smūgių P. V. į krūtinę, tada S. J. atsitraukė nuo jų ir išėjo į lauką. Priešingai – S. J. nė karto nenurodė laikęs P. V., kai šis buvo mušamas O. R., jis kaip tik ragino O. R. išeiti iš nukentėjusiojo buto ir pats iš šio buto išėjo. Kadangi S. J. nebuvo patalpoje ir negalėjo suduoti nukentėjusiajam mirtinų smūgių, nurodytų specialisto išvadose, jo veiksmai be teisinio pagrindo kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnį.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad nėra nustatyta, jog S. J. sudavė mirtį sukėlusius smūgius nukentėjusiajam, tačiau pripažino, kad, suduodant mirtinus smūgius P. V., S. J. veikė grupe kartu su O. R. Darydamas tokią išvadą teismas rėmėsi pagrindiniu įrodymu – S. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kuriame užfiksuota, kad šio procesinio veiksmo metu S. J. parodė laikęs prispaudęs P. V., kol O. R. sudavė šiam 10 smūgių ir įvairias kūno vietas. Tačiau yra nustatyta, kad S. J. pasirašė šį protokolą ne įvykio vietoje, o tik po 3 valandų ir jo neskaitęs. Tai laikytina esminiu BPK 196 straipsnio nuostatų pažeidimu, nes parodymų patikrinimo vietoje metu buvo siekiama ne patikrinti ar patikslinti jo, kaip įtariamojo, parodymus, bet protokole buvo užfiksuoti nauji duomenys, kurie visiškai prieštarauja įtariamojo apklausos protokoluose nurodytoms įvykio aplinkybėms – S. J. neparodė laikęs P. V., kai jį mušė O. R. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose S. J. ne kartą patvirtino šį faktą, bet teismai šių S. J. parodymų nevertino ir jais nesirėmė. BPK 196 straipsnio prasme parodymų patikrinimas vietoje yra ankstesnių įtariamojo apklausų metu duotų parodymų patikslinimas, o išaiškėjus naujoms aplinkybėms, įtariamasis apie jas visapusiškai ir išsamiai turi būti apklausiamas papildomai, jau atlikus parodymų patikrinimą vietoje, ir tada įtariamasis šias naujas aplinkybes patvirtina ar paneigia. Tačiau S. J. turėjo galimybę paneigti jį kaltinantį procesinį veiksmą tik teisme, jis nurodė, kad parodymų patikrinimo vietoje metu save apkalbėjo, tuo metu, kai O. R. smūgiavo į krūtinės ir pilvo sritis, nukentėjusiojo nelaikė, ir tokie S. J. parodymai neprieštarauja surinktai ikiteisminio tyrimo medžiagai. Taigi teismas be teisinio pagrindo rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu atliktu neteisėtu procesiniu veiksmu. Tai prieštarauja teismų praktikai, pagal kurią kaltę patvirtinantis įrodymas turi neprieštarauti kitiems bylos įrodymams, jų visumai. Bet kokie neaiškumai, prielaidos turi būti aiškinami kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas), todėl minėti visi kiti duomenys, kurie nepatvirtina vienų ar kitų faktinių aplinkybių, negali būti laikomi pakankamais.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad S. J. tyčia nebuvo nukreipta padaryti P. V. sunkų kūno sužalojimą ar atimti jam gyvybę, tačiau po to šią išvadą paneigė, teigdamas, kad S. J. susitarė su O. R., konkliudentiniais veiksmais rodė pritarimą O. R. veiksmams, suderintu smurtu stūmė ir laikė nukentėjusįjį, sudavė smūgius rankomis ir (O. R.) kojomis nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, paliko sunkiai sužalotą nukentėjusįjį įvykio vietoje. Dėl tokio prieštaringo apeliacinės instancijos teismo pateikto S. J. veiksmų vertinimo visiškai nebeaišku, kaip, kokiais pagrindais remiantis, turi būti atriboti S. J. ir O. R. veiksmai, nes konkliudentiniais veiksmais nebuvo susitarta intensyviai smurtauti prieš P. V. ir S. J., sudavęs du smūgius ne į pavojingas gyvybei kūno vietas, iš karto atsitraukė ir kitų smūgių nesudavė. Suderintą smurtą, pastumdamas nukentėjusįjį ant lovos ir jį laikydamas, kol pats sudavė du smūgius, S. J. panaudojo labai trumpą laiką ir savo veiksmais nepadėjo O. R. toliau smurtauti prieš nukentėjusįjį, priešingai – įkalbinėjo ir norėjo atitraukti O. R., kad šis smurto nebetęstų, t. y. nerodė pritarimo tolesniam smurtavimui. Šiuo atveju S. J. gali būti inkriminuojama kita nusikalstama veika – sunkiai sužaloto nukentėjusiojo palikimas įvykio vietoje.

2.5. Nužudymas nelaikomas padarytu dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas tarpusavio asmeninio konflikto ar nesutarimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-156/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-156/2010">2K-7-156/2010</a>, 2K-446/2011, 2K-477-746/2015). Nužudymas iš keršto kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistųjų nusikalstamos veikos motyvas – chuliganiškos paskatos ir kad nusikalstama veika padaryta dėl menkavertės priežasties, be pagrindo teigdamas, kad abu nuteistieji, atvykę automobiliu į Agluonų kaimą, užėjo į pirmame pasitaikiusiame name esantį vieną iš butų, pas nuteistiesiems ir G. J. nepažįstamus asmenis ir jokių santykių su G. J. P. V. neturėjo, smurtas prieš P. V. buvo naudojamas be jokios priežasties. Nutartyje netiksliai išdėstytos aplinkybės – abu nuteistieji, nors asmeniškai nepažinojo P. V., žinojo, kur jis gyvena. Apie tai, kad P. V. kėsinosi pagauti ir seksualiai išnaudoti G. J., nuteistiesiems papasakojo kartu į Agluonų kaimą važiavęs ir kelią rodęs L. D. Jis parodė, kad P. V. yra dirbęs kartu su nuteistojo O. R. broliu, todėl P. V. pažinojo ir L. D., ir nuteistasis O. R. Teismai šio fakto nesiaiškino, laikė jį nereikšmingu, todėl šis įrodymas nuteistųjų parodymų kontekste liko neįvertintas. Neatsižvelgta ir į tai, kad nuteistieji – G. J. brolis S. J. ir O. R., kuris draugavo su G. J. ir laikė ją savo mergina, turėjo tikslą bei tiesioginę tyčią atkeršyti P. V. už G. J. patirtą išgąstį ir stresą; G. J. dėl P. V. poelgio buvo įbauginta ir paprašė jų pagalbos. Taigi nuteistųjų veiksmų motyvas vykstant pas P. V. į namus buvo kerštas.

2.6. Apeliacinės instancijos teismas padarė teismų praktikai ir byloje nustatytoms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, kad nuteistojo O. R. atlikti veiksmai prieš nukentėjusįjį negali būti pripažinti vykdytojo ekscesu, argumentuodamas tuo, kad abiejų kaltinamųjų susitarimas daryti nusikaltimą pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, suderintu smurtiniu elgesiu ir O. R. jokių S. J. netikėtų veiksmų neatliko.

2.7. Bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį. Dalyvavimo laipsnį parodo bendrininko aktyvumo lygis atimant gyvybę. Bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą, t. y. už tokius vykdytojo veiksmus, kurie turi ryšį su bendrai daroma veika, bet neapimami bendrininkų tyčia (BK 26 straipsnio l dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką vykdytojo ekscesas yra vykdytojo susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas padaro tokių veiksmų, kurie savo požiūriu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio, arba jis padaro dar kokį nors kitą nusikaltimą, dėl kurio su bendrininku nebuvo susitarta.

2.8. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus). Jokio susitarimo (taip pat ir pasireiškiančio konkliudentiniais veiksmais) tarp O. R. ir S. J. smarkiai sužaloti P. V., juo labiau atimti jam gyvybę, viso bylos proceso metu nebuvo nustatyta. S. J. buvo įsitikinęs, kad P. V. bus pamokytas, kaip reikia elgtis su merginomis, bus suduota keletas smūgių ir viskas tuo baigsis, bet kad panaudotas O. R. smurtas bus toks intensyvus, ilgalaikis ir O. R. nereaguos į S. J. veiksmus (paliepimą eiti iš buto, tempimą už drabužių), kad šis smurtas būtų nutrauktas, S. J. visiškai nesitikėjo, jis tokio intensyvaus smurto prieš nukentėjusįjį nenorėjo. O. R. buvo labai agresyvus, stipriai apsvaigęs nuo psichotropinių medžiagų ir alkoholio ir į S. J. raginimus nereagavo.

2.9. Teisiamajame posėdyje ekspertas L. J. nurodė, kad P. V. mirtis įvyko staiga dėl šonkaulių lūžių, kurie pažeidė plaučius; buvo suduoti ne mažiau kaip 4 smūgiai, lėmę mirtį. Kad lūžtų šonkauliai, smūgiai turėjo būti labai stiprūs ir labiausiai tikėtina, kad tokius sužalojimus O. R. padarė koja spardydamas ant žemės gulintį P. V., kai S. J. buvo išėjęs iš buto, t. y. mirtini sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti ne konflikto pradžioje suduodant nukentėjusiajam kumščiu į įvairias kūno vietas, o jo pabaigoje, kai P. V. jau visiškai nesipriešino. Todėl teisminio bylos nagrinėjimo metu patikslintas kaltinimas, kad mirtini sužalojimai padaryti P. V. tuo metu, kai jį laikė S. J., nepatvirtintas bylos įrodymais. S. J. sudavė nukentėjusiajam tik du smūgius į kairio peties sritį ir atsitraukė, tikėdamasis to paties ir iš O. R., ir po to jokiais veiksmais nepadėjo O. R. smurtauti. O. R. BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte padarytų veiksmų prasme yra vykdytojas ir už savo veiksmus turi atsakyti.

2.10. Priešingai negu nurodo apeliacinės instancijos teismas, byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-186-942/2015).

2.11. S. J. dėl ilgo laikotarpio ne visas nusikalstamos veikos aplinkybes iš karto prisiminė, bet teisminio bylos nagrinėjimo metu nuoširdžiai gailėjosi ir prisipažino atlikęs smurtinius veiksmus, nuteistojo pozicija proceso metu atitinka prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi sampratą. Šis klausimas nėra išspręstas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Abiejų instancijų teismai nurodytų argumentų visumą nelaikė pakankamu pagrindu ir išskirtinėmis aplinkybėmis, leidžiančiomis taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl vykdytojo eksceso ir S. J. veiksmų perkvalifikavimo į švelnesnę nusikalstamą veiką. S. J. gyvena normalų gyvenimą, nuolat dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai, tinkamai bendrauja su aplinkiniais, jo vaidmuo darant nusikalstamą veiką yra antraeilis, pirmosios instancijos teismas šį nusikaltimą vertino kaip atsitiktinį. Dėl to reikšmingai pasikeitė S. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas.

2.12. S. J. paskirta bausmė nepakankamai individualizuota, neatsižvelgta į jo asmenybę ir pirmiau nurodytas aplinkybes, todėl paskirta bausmė nėra proporcinga S. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. S. J. paskirta bausmė dėl savo griežtumo nepasiekia BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų. S. J. nusikalto pirmą kartą, jo padaryti nusikalstami veiksmai laikomi atsitiktiniais, todėl jam skiriamos bausmės paskirtis nėra sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. S. J. ir iki teismo nuosprendžio priėmimo būdamas laisvėje daugiau nenusikalto, laikėsi įstatymų, savo darbu užsidirbo pragyvenimui.

2.13. Teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali paskirti švelnesnę, nei sankcijoje nustatyta, bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, nes švelnesnės bausmės neskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kaip jau minėta, byloje nebūtina išskirti vienos ar kelių išimtinių aplinkybių atskirai, bet, įvertinus šių aplinkybių, svarbių bausmei skirti, visumą, gali būti padaryta išvada, kad ilgesnė laisvės atėmimo bausmė konkrečioje situacijoje prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-267-788/2015, 2K-455-648/2015).

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Nuteistojo S. J. gynėjo advokato M. Mikalausko kasacinis skundas atmestinas.

4. Kasaciniame skunde iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu teismai padarė išvadą, kad nužudymas padarytas bendrais S. J. ir O. R. smurtiniais veiksmais ir kad nukentėjusiojo mirtis nėra išskirtinai O. R. eksceso rezultatas. Ginčijama ir teismų išvada dėl to, kad nužudymas padarytas dėl chuliganiškų paskatų. Minėti kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Dėl įrodymų vertinimo

5. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

6. Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Taigi, kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020 ir kt.).

7. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, S. J. vaidmuo nužudant P. V. teismų nustatytas ne prielaidomis, bet išsamiai įvertinus ir aptarus byloje esančių įrodymų visumą: kaltinamųjų S. J. ir O. R., nukentėjusiosios S. J. teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, įtariamojo S. J. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotus duomenis, specialisto išvadas dėl nukentėjusiojo mirties priežasties ir jam padarytų sužalojimų, medicinos eksperto L. J. paaiškinimus, taip pat visus kitus bylos duomenis, iš kurių aiškėja nuteistųjų veiksmų detalės ir juos paskatinančios priežastys. Kasatoriaus argumentai dėl neteisingai nustatyto S. J. vaidmens yra subjektyvūs ir teismų nustatytų aplinkybių nepaneigia.

8. Nepagrįsti ir kasatoriaus argumentai dėl teismų padaryto BPK 20 straipsnio pažeidimo vertinant ikiteisminio tyrimo metu atlikto S. J. parodymų patikrinimo vietoje rezultatus. Anot kasatoriaus, šis procesinis veiksmas buvo atliktas nesilaikant procesinių reikalavimų (BPK 196 straipsnis). Tokia pozicija argumentuojama tuo, kad protokolas buvo surašytas ne įvykio vietoje, o komisariate, nuteistasis save apkalbėjo, protokolą pasirašė jo neskaitęs, o tyrėja, užfiksavusi visiškai naujus duomenis, palyginti su ankstesniais parodymais, nesurengė papildomos apklausos.

9. Pagal BPK 196 straipsnį, siekiant patikrinti ar patikslinti liudytojo, nukentėjusiojo ar įtariamojo parodymus dėl įvykio vietos arba situacijos, įvykio dalyvių veiksmų ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti, galima atvykti su asmeniu, kurio parodymai tikrinami ar tikslinami, į šio asmens nurodytą vietą ir sugretinti parodymus su aplinkybėmis vietoje. Asmuo, kurio parodymai tikrinami ar tikslinami, savarankiškai parodo vietą, apie kurią davė parodymus, paaiškina savo ankstesnius parodymus, akivaizdžiai juos susiedamas su aplinkybėmis vietoje, ir atsako į užduodamus klausimus. Parodymų patikrinimo vietoje metu turi būti laikomasi šiame kodekse nustatytų bendrųjų liudytojo ir įtariamojo apklausos taisyklių. Atliekant parodymų patikrinimą vietoje, kuriame dalyvauja įtariamasis, įtariamojo prašymu turi dalyvauti jo gynėjas.

10. Teisėjų kolegija, patikrinusi kasacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo daryti išvadą, kad minėtas procesinis veiksmas buvo atliktas nesilaikant įstatymo reikalavimų ir dėl to jo rezultatai neteko įrodomosios reikšmės. Analogiški gynybos argumentai išsamiai patikrinti ir motyvuotai atmesti tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Pirmosios instancijos teismas, reaguodamas į gynybos išsakytus argumentus, ėmėsi procesinių veiksmų tikrindamas šio protokolo surašymo aplinkybes, šiais tikslais apklausė tyrėją I. R., ji paaiškino, kad, atliekant S. J. parodymų patikrinimą vietoje, dalyvavo jo gynėja, minėtas procesinis veiksmas buvo atliekamas nuosekliai, neskubant, prašant S. J. kuo detaliau ir tiksliau nurodyti įvykio aplinkybes, kad S. J. parodymai, protokole užfiksuoti duomenys visiškai atitinka tai, ką sakė ir parodė įtariamasis. Tyrėja patvirtino, kad įvykio vietoje S. J. duotus parodymus ji pasižymėjo lape, skliausteliuose nurodydama nuotraukos numerį, o galutinis protokolas buvo surašytas policijos komisariate, prie jo pridėta fotolentelė, protokolą S. J. perskaitė ir jame pasirašė. Teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais tyrėjos parodymais, kaip ir parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotais duomenimis, todėl visiškai pagrįstai rėmėsi minėtu įrodymu nustatydamas faktines bylos aplinkybes. Pritartina teismų išvadai, kad vien tik tai, jog parodymų patikrinimo vietoje protokolą tyrėja I. R. surašė tik atvykusi į Telšių policijos komisariatą, praėjus dviem trims valandoms po procesinio veiksmo atlikimo, ir tik po to nunešė jį S. J. pasirašyti, nėra pagrindas pripažinti šiame protokole užfiksuotus duomenis neleistinais.

11. Minėto procesinio veiksmo rezultatų įrodomąją reikšmę kasatorius taip pat ginčija tuo, kad parodymų patikrinimo vietoje metu protokole buvo užfiksuoti nauji duomenys, visiškai prieštaraujantys įtariamojo apklausos protokoluose nurodytoms įvykio aplinkybėms, todėl tyrėja privalėjo papildomai apklausti S. J., tačiau to nepadarė. Tokie kasatoriaus teiginiai prieštarauja bylos medžiagai. Visų ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu S. J. patvirtino tiek pats smurtavęs prieš nukentėjusįjį (suėmė už kaklo, nustūmė į lovą, sudavė), tiek ir matęs, kaip toliau nukentėjusįjį muša O. R. Užtat duomenys, užfiksuoti parodymų patikrinimo vietoje protokole, kad S. J. ranka laikė prispaudęs nukentėjusįjį, o tuo metu O. R. sudavė nukentėjusiajam smūgius į pilvo ir krūtinės sritį, nėra nei visiškai nauji, nei esmingai prieštaraujantys anksčiau S. J. duotiems parodymams.

12. Konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia išvados, jog teismai, vertindami įrodymus, nebūtų laikęsi BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Dėl bendrininkavimo

13. Kasaciniame skunde nesutinkama su teismų išvada dėl nužudymo padarymo bendrais veiksmais ir kad abu nuteistieji vertintini kaip bendravykdžiai. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009). Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas, ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-339/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-339/2010">2K-339/2010</a>, 2K-630/2011, 2K-10/2012, 2K-55/2012 ir kt.). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pabrėžtina, kad bendravykdis yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008, 2K-197/2009 ir kt.).

14. Detalizuojant minėtas nuostatas gyvybės atėmimo bylose teismų praktikoje pabrėžiama, kad tais atvejais, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikytini nužudymo bendravykdžiais ir tokiu atveju nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus; pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Kitų vykdytojų dalyvavimas gali pasireikšti ne tik sutrikdant sveikatą, bet ir atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis (surišant jį, laikant už rankų ir pan.) kėsinimosi į jo gyvybę metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIzLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-423/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-423/2006">2K-423/2006</a>, 2K-410/2011, 2K-94/2014, 2K-200-696/2017, 2K-267-942/2017 ir kt.). Taigi, esant visų smurtinius veiksmus atliekančių bendrininkų tiesioginei tyčiai nužudyti, laikoma, kad nužudymas padarytas jų bendrais veiksmais. Tokia pat išvada paprastai daroma ir aukos mirtimi pasibaigusio grupinio intensyvaus smurtavimo atveju, nors bendrininkai ir neturėjo apibrėžto tikslo atimti gyvybę, tačiau numatė tokios baigties galimybę ir demonstravo visišką abejingumą nukentėjusiojo likimui. Tokiais atvejais visų tokio smurto dalyvių pripažinimą nužudymo bendravykdžiais lemia tai, kad jie vieni kitų intensyvaus smurto veiksmams pritarė, vienas su kito minėtais veiksmais sutiko, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą žiauriai smurtauti, suduoti kuo daugiau smūgių, keršyti ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-485/2008, 2K-252/2011, 2K-437-696/2016).

15. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad anksti ryte įsibrovus į nukentėjusiojo namus prieš jį buvo intensyviai ir abiejų įsibrovėlių suderintais veiksmais smurtaujama, buvo suduodami smūgiai rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Stipriai sumuštas nukentėjusysis buvo paliktas mirti. Nukentėjusiajam sužalojimai padaryti ne mažiau kaip septyniolika tiesioginių trauminių poveikių, tačiau mirtį sukėlę sužalojimai padaryti S. J. pastumiant P. V. į lovą ir laikant ranka prispaudus ties kaklu, o O. R. sudavus ranka ne mažiau kaip keturis smūgius į krūtinės ląstą. Nuo dauginių šonkaulių lūžių su vidaus organų sužalojimu nukentėjusysis įvykio vietoje mirė. Konstatuota, kad kaltinamieji neabejotinai suvokė savo veiksmų pavojingumą ir numatė, kad kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei, nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau leido jiems kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

16. Pritartina teismų išvadai, kad visos minėtos aplinkybės rodo, jog nužudymas padarytas bendrais tyčiniais abiejų nuteistųjų, t. y. O. R. ir S. J., veiksmais. Abu nuteistieji į svetimus namus įsibrovė turėdami vienintelį tikslą – smurtauti prieš savininką, vieni kitų intensyvaus smurto veiksmams pritarė, vienas su kito minėtais veiksmais sutiko, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą žiauriai smurtauti, suduoti kuo daugiau smūgių, demonstruodami visišką abejingumą dėl to, kokius padarinius gali sukelti nukentėjusiajam.

17. Pritartina ir apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad byloje nenustatyta jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, jog O. R. nužudė P. V. kokiais nors S. J. netikėtais veiksmais, išeinančiais iš bendro susitarimo intensyviai smurtauti prieš nukentėjusįjį ribų (vykdytojo ekscesas).

Dėl chuliganiškų paskatų

18. Kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai nustatytų chuliganiškų nužudymo paskatų atmestini. Nužudymu dėl chuliganiškų paskatų pripažįstamas nužudymas, padarytas negerbiant, demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati. Nužudymas nelaikomas padarytu dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas tarpusavio asmeninio konflikto ar nesutarimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-156/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-156/2010">2K-7-156/2010</a>, 2K-8-696/2015, 2K-477-746/2015, 2K-40-697/2017 ir kt.).

19. Kasaciniame skunde chuliganiškų paskatų nebuvimas argumentuojamas tuo, kad nuteistųjų smurtinių veiksmų motyvu buvo kerštas dėl netinkamo elgesio su S. J. seserimi (kažkokie vyrai neva ketino ją išprievartauti), tačiau nutylima, kad nei S. J., nei O. R. negalėjo paaiškinti teismui, kodėl jie įsibrovė būtent į P. V. namus ir mušė būtent jį. Byloje nustatyta, kad nuteistieji anksčiau neturėjo jokių santykių su nukentėjusiuoju, jo nepažinojo, keršyti jam nebuvo jokios priežasties, informacijos, kad būtent P. V. netinkamai elgėsi su S. J. seserimi, nuteistieji taip pat neturėjo, taigi net ir klysti dėl to negalėjo. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistųjų paskatos pasireiškė kaip alkoholio ir psichotropinių medžiagų vartojimo paskatintas pykčio protrūkis ir neišprovokuota agresija prieš atsitiktinai pasitaikiusį asmenį. Tokios aplinkybės visiškai atitinka chuliganiškų paskatų turinį.

20. Konstatuotina, kad teismai, kvalifikuodami nužudymą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą kaip padarytą dėl chuliganiškų paskatų, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl bausmės

21. Kasatoriaus teiginiai, kad nuteistajam S. J. paskirta bausmė nepakankamai individualizuota ir neproporcinga, todėl neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų, yra deklaratyvūs. Jokių teisinių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie įstatymo reikalavimų nesilaikymą paskyrus S. J. devynerių metų laisvės atėmimo bausmę už nužudymą dėl chuliganiškų paskatų, kasaciniame skunde nepateikta, todėl prašymas švelninti bausmę netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo S. J. gynėjo advokato Mariaus Mikalausko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Rima Ažubalytė

Olegas Fedosiukas