V. L. pagal BK 140 str., 284 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-260-1073/2018 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28397-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.6.1;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

nuteistajam V. L., jo gynėjui advokatui Arūnui Aleknai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 24 d. nuosprendžio.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. nuosprendžiu V. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, 284 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams, ji, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrinta su pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta laisvės atėmimo bausme ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams aštuoniems mėnesiams.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 24 d. nuosprendžiu pakeistas Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. nuosprendis:

panaikinta nuosprendžio dalis, kuria V. L. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: V. L. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikintos šio nuosprendžio dalys, kuriomis, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi ir 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, subendrintos bausmės.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirta subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. nuosprendžiu paskirta bei neatlikta laisvės atėmimo bausme ir V. L. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams keturiems mėnesiams.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. L. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2017 m. birželio 6 d. 23.00 val. iki 2017 m. birželio 7 d. 4.30 val. (duomenys neskelbtini), G. P. namuose, tyčia ranka sugriebė už kaklo G. P. ir spaudė, sudavė kumščiu nenustatytą skaičių kartų į galvą, veidą, rankas, nugarą, pilvą, kojas, krūtinę, spyrė du kartus į dešinįjį šoną. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2017 m. birželio 7 d. apie 4.30 val., (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo laiptinėje, sugriebė G. P. už galvos ir trenkė galvą į sieną, sugriebė už kaklo ir spaudė.

2. Be to, V. L. nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2017 m. birželio 8 d. apie 23 val. (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – daugiabučio namo laiptinėje – vandališkais veiksmais, t. y. tyčia iš vyrių iškėlęs G. P. priklausančio buto Nr. 9 duris, ir įžūliai elgdamasis, t. y. tyčia kumščiu sudavęs du kartus G. P. į veido sritį, spyrė vieną kartą į kairįjį šoną, keliu sudavė du kartus į dešinįjį šoną, šiais savo veiksmais padarė poodinę kraujosruvą apatinio žandikaulio projekcijos kairėje, dešinės pusės IX–X šonkaulių lūžius, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

3. Be to, V. L. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad 2017 m. birželio 8 d. apie 23 val. (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo laiptinėje, tyčia kumščiu sudavė du kartus G. P. į veido sritį, spyrė vieną kartą į kairįjį šoną, keliu sudavė du kartus į dešinįjį šoną, šiais savo veiksmais padarė poodinę kraujosruvą apatinio žandikaulio projekcijos kairėje, dešinės pusės IX–X šonkaulių lūžius, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą (dėl dešinės pusės IX–X šonkaulių lūžių nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui).

4. V. L. nuteisimas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnį kasacine tvarka neskundžiamas.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

5. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą, įvertinęs V. L., nukentėjusiosios G. P., liudytojos E. P. parodymus, medicininius dokumentus, specialisto išvadą, kitus duomenis, konstatavo, kad byloje išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių V. L. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nuteistasis dėl šios veikos išteisintinas.

III. Kasacinio skundo argumentai

6. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Svajūnas Kuizinas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 24 d. nuosprendį ir palikti galioti Kelmės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių išteisinamojo nuosprendžio surašymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305, 331 straipsniai), taip pat įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) pažeidimus. Skundžiamame nuosprendyje neišdėstytos teismo nustatytos aplinkybės ir įrodymai, kuriais grindžiama teismo išvada dėl V. L. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nenurodyti motyvai, kuriais remdamasis atmetė vienus įrodymus, o kitus patvirtino. Nors apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nukentėjusioji G. P. ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai parodė, kokiomis aplinkybėmis ji buvo sužalota, savo parodymus patvirtino bylos teisminio nagrinėjimo metu, todėl nėra pagrindo ja netikėti, toks konstatavimas prieštarauja teismo priimtam galutiniam sprendimui.

6.2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teigiama: V. L. viso proceso metu savo kaltę neigė; nors nukentėjusioji G. P. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad dėl V. L. 2017 m. birželio 7 d. suduotų smūgių dar ir šiuo metu yra likę mėlynių (1 t., b. 1. 25–26), tiek iš medicininių dokumentų, tiek iš specialisto išvados matyti, kad, be poodinės kraujosruvos apatinio žandikaulio projekcijos kairėje ir dešinės pusės IX–X šonkaulių lūžių (kurie padaryti kito įvykio metu), nebuvo nustatyta jokių kitų sužalojimų (1 t., b. 1. 65–66, 70–72); liudytojos E. P. parodymai nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų apie V. L. atliktus veiksmus (ši liudytoja įvykio nematė, ant nukentėjusiosios kūno ypatingų sužalojimų žymių, kraujo ar nubrozdinimų nepastebėjo) (1 t., b. 1. 50–51; 2 t., b. 1. 24); į policiją nukentėjusioji po įvykio nesikreipė. Įvertinusi V. L. pateiktą kaltinimą ir anksčiau aptartus įrodymus, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių V. L. kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Tačiau teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje neįvardijo, kokiais įrodymais ir motyvais remdamasis jis padarė tokią išvadą.

6.3. Iš skundžiamo nuosprendžio neaišku, kokie liudytojos E. P. parodymai nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų apie V. L. atliktus veiksmus, nurodytus kaltinime. Ši liudytoja patvirtino, kad dieną ar dvi prieš įvykį, tikslaus laiko neprisimena, į jos namų duris beldėsi G. P., prašė įsileisti; kai pradarė duris, link jos koridoriuje bėgo V. L., norėjo stverti G. P., tačiau ji V. L. pastūmė nuo jos ir užsidarė buto duris; V. L. koridoriuje plūdosi necenzūriniais žodžiais; G. P. jai pasakė, kad bijo grįžti į namus, bijo V. L., sakė, kad jis ją mušė, smaugė, jai visur skauda; ant G. P. kūno ypatingų sužalojimo žymių nepastebėjo, kraujo ar nubrozdinimų nematė; davė G. P. nuo skausmo vaistų; ji neklausė, kaip ją mušė V. L., tačiau matėsi, kad G. P. buvo labai susijaudinusi, verkė, buvo patyrusi stresą, bijojo; G. P. policijos nekvietė, nes V. L. pabėgo. Tokie šios liudytojos parodymai esmingai patvirtino nukentėjusiosios duotus parodymus. Nukentėjusioji tvirtino: birželio 6 d. apie 23 val. išėjo į kiemą nuvalyti šiukšlių konteinerio ir greitai grįžo atgal į butą, norėjo užrakinti buto duris, tačiau nespėjo, nes įsiveržė V. L., čiupo jai už kaklo ir spaudė, smaugė, ji juto skausmą; V. L. puolė ją ir kumščiais, sudavė ne mažiau kaip trisdešimt smūgių į įvairias kūno vietas (galvą, veidą, rankas, nugarą, pilvą, kojas, krūtinę, du kartus įspyrė į dešinį šoną); ją mušė iki 2017 m. birželio 7 d. 4.30 val., ji ištrūkti negalėjo, nes kaltinamasis jos neišleido, tačiau apie 4.30 val., atsiradus galimybei, ji išbėgo iš buto link kaimynės E. P. buto; V. L. ją vijosi ir laiptinėje, sugriebęs du kartus trenkė jos galvą į sieną, jai šaukiant pagalbos, čiupo už kaklo ir rankomis spaudė, kad nešauktų; į laiptinę išėjo E. P. ir nukentėjusioji įbėgo į jos butą; tą naktį į policiją nesikreipė, nes V. L. pabėgo, taip pat bijojo, kad kaltinamajam pabėgus policija gali nubausti už melagingą pranešimą (kaip jau ne kartą yra buvę).

6.4. Nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes, nesurinkta neginčijamų įrodymų, jog V. L. 2017 m. birželio 7 d. padarė nusikalstamą veiką, o abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, tačiau nuosprendyje neįvardijo, kokios abejonės bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nebuvo pašalintos. Dėl to sunku spręsti, ar nebuvo tikslinga apeliacinės instancijos teismui atlikti įrodymų tyrimą ir pašalinti kilusias abejones. Priimtas teismo sprendimas chaotiškas, vienos išvados prieštarauja kitoms, nuosprendžio aprašomoji dalis – rezoliucinei daliai, kurioje nurodyta, kad V. L. dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško ir nešališko įrodymų tyrimo, o nuosprendžio motyvacija BPK 331 straipsnio 2 dalies prasme nebuvo paremta visais įrodymais kaip visuma, esant poreikiui, nepasinaudota ir BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta procesine galimybe.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK nuostatų pažeidimų

8. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško ir nešališko įrodymų tyrimo, neišdėstė teismo nustatytų aplinkybių ir įrodymų, kuriais grindžiama teismo išvada dėl V. L. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nenurodė motyvų, kuriais remdamasis atmetė vienus įrodymus, o kitus patvirtino, sprendimo motyvavimo nepagrindė visais įrodymais kaip visuma, taip nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

9. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal šio straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

10. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų esminiais pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

11. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), pagal kasacinio skundo argumentus ir teismo sprendimo turinį teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal paduotą nuteistojo apeliacinį skundą tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atliko įrodymų vertinimą, esmingai pažeisdamas bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kad ignoravo svarbias bylos aplinkybes ar padarė klaidų dėl įrodymų turinio. Prokuroro kasaciniame skunde paminėtas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas yra iš esmės deklaratyvus, siejamas vien su netinkamu nukentėjusiosios G. P. ir liudytojos E. P. parodymų vertinimu, teigiant, kad iš teismo sprendimo nėra aišku, kokie šios liudytojos parodymai nepatvirtino nukentėjusiosios parodymų. Pažymėtina, kad nors prokuroras kasaciniame skunde teigia, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra nurodyti motyvai, kodėl yra atmetami liudytojos E. P. parodymai (jais nesiremiama), prokuroras pačiame skunde juos cituoja ir nurodo teismo motyvus, paaiškinančius, kodėl jie pripažįstami atmestinais. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas teisines išvadas padarė įvertinęs ne tik minėtų nukentėjusiosios ir liudytojos parodymus, bet ir specialisto išvadą, atsižvelgęs į kitas reikšmingas aplinkybes (kad nukentėjusioji iš karto po įvykio (t. y. 2017 m. birželio 7 d.) į policiją nesikreipė, kad liudytoja E. P. paties įvykio nematė ir ant nukentėjusiosios kūno sužalojimų nepastebėjo). Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad: nors nukentėjusioji teigė, jog po nuteistojo atliktų veiksmų ant jos kūno buvo likusios „mėlynės“, tačiau to nepatvirtino medicininiai dokumentai ir specialisto išvada (kurioje, be poodinės kraujosruvos apatinio žandikaulio projekcijos kairėje ir dešinės pusės IX–X šonkaulių lūžių, padarytų kito įvykio, t. y. 2017 m. birželio 8 d., metu, nenustatyta jokių kitų sužalojimų). Taigi apeliacinės instancijos teismas įvertino įrodymų visumą, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, palyginęs juos tarpusavyje, motyvuodamas savo sprendimą. Dėl to negalima sutikti ir su kasatoriaus argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio (be kita ko, nenurodant konkrečiai, kokia šio straipsnio dalis ar dalys buvo pažeistos) ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų, – skundžiamame nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai ir pateikti motyvai, pagrindžiantys kitokį apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymų vertinimą. Savo išvadas dėl nagrinėjamo įvykio apeliacinės instancijos teismas išdėstė nuosprendžio 8 punkte ir nuosekliai jas pagrindė tolesniuose papunkčiuose, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su prokuroro kasacinio skundo teiginiais dėl nuosprendžio chaotiškumo ir prieštaringumo.

12. Atmestinas ir kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško ir nešališko įrodymų tyrimo, kad nepanaudojo BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytos procesinės galimybės. Pagal teismų praktiką, laikydamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, apeliacinės instancijos teismas paprastai priima sprendimą atlikti įrodymų tyrimą, jeigu byloje būtina ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, ir (ar) būtina pakartotinai ištirti tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, o prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tokių įrodymų ištyrimo. Jeigu tokios būtinybės nėra, teismas savo išvadas pagrindžia remdamasis pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistojo gynėja buvo pateikusi prašymą atlikti įrodymų tyrimą (nors konkrečiai nenurodydama, ką konkrečiai reikėtų apklausti). Teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonės, kaip numatyta BPK 324 straipsnio 2 dalyje, priėmė nutartį šio prašymo netenkinti. Taigi pagrindo apeliacinės instancijos teismui atlikti įrodymų tyrimą, pakartotinai tirti pirmosios instancijos teismo jau ištirtus įrodymus ar gauti ir tirti naujus įrodymus nebuvo.

13. Atmestinas kasacinio skundo argumentas dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo aprašomosios dalies, kurioje išdėstyti teismo motyvai ir išvados dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių nebuvimo V. L. veiksmuose, prieštaravimo nuosprendžio rezoliucinei daliai. Kasatoriaus manymu, nors nuosprendyje nurodyta, kad nukentėjusioji G. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo nuosekli dėl to, kokiomis aplinkybėmis ji buvo sužalota, savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino ir bylos nagrinėjimo teisme metu, todėl nėra pagrindo ja netikėti, tačiau tokios išvados prieštarauja priimtam teismo sprendimui, t. y. išteisinti V. L. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokios išvados apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodytos dėstant motyvus dėl nuteistajam inkriminuotų kitų dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnyje, padarytų 2017 m. birželio 8 d. (skundžiamo nuosprendžio 7 punktas, 7.1 papunktis). Teismo motyvai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra išdėstyti nuosprendžio 8 punkte ir atitinkamuose papunkčiuose. Juose, kaip jau minėta, teismas išdėstė motyvus dėl nukentėjusiosios parodymų vertinimo kaip visumos su kitais nurodytais įrodymais (liudytojos E. P. parodymais, specialisto išvada), konstatuojant, kad nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, neginčijamai patvirtinančių nuteistojo kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Tokios išvados atitinka ir nuosprendžio rezoliucinę dalį. Taigi prieštaravimų skundžiamame nuosprendyje nenustatyta.

14. Patikrinusi nagrinėjamą bylą nurodytais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo sprendime atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams bei motyvų trūkumo yra nepagrįstos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Alvydas Pikelis

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė