V. M. pagal BK 5 str., 24 str. 4 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-195-458/2020 Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00410-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.2; 1.2.17.1.1; 1.2.17.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Arvydo Daugėlos (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Tomui Uldukiui,

nuteistajam D. M. ir jo gynėjui advokatui Vytautui Klimavičiui,

nuteistojo V. M. (V. M.) gynėjui advokatui Auksanui Čiupailai,

nuteistojo V. S. (V. S.) gynėjai advokatei Rasai Aurelijai Kučinskaitei,

nuteistojo G. P. gynėjui advokatui Dimitrijui Fomkinui (Dimitrijus Fomkin),

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M., G. P., V. S., nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato Vytauto Klimavičiaus kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 20 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu:

V. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 5 straipsnį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1dalį; 5 straipsnį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį; 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį; 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį; 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį; 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį; 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. S. išteisintas pagal BK 5 straipsnį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį; 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį; 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį; 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį; 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį; 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

G. P. išteisintas pagal BK 5 straipsnį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį; 5 straipsnį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį; 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį; 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

D. M. išteisintas pagal BK 5 straipsnį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 20 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendis pakeistas.

Panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalis, kuria V. M. išteisintas pagal BK 5 straipsnį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį; 5 straipsnį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį; 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį; 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį; 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas nuosprendis – V. M. pripažintas kaltu:

pagal

pagal BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) (2010 m. vasario 4 d. veika, pasinaudojant automobiliu „Volvo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir jam paskirta 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) (2010 m. vasario 4 d. veika, pasinaudojant automobiliu „Volvo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir jam paskirta 180 MGL (6778,8?0 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) (2010 m. liepos 3 d. veika) ir jam paskirta 170 MGL (6402,20 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) (2010 m. rugsėjo 6 d. veika) ir jam paskirta 170 MGL (6402,20 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) (2011 m. kovo 26 d. veika) ir jam paskirta 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) (2011 m. balandžio 8 d. veika) ir jam paskirta 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) (2011 m. balandžio 8 d. veika) ir jam paskirta 180 MGL (6778,80? Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos pirma apėmimo būdu (pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį), o po to tarpusavyje dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda.

Pakeista Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalis, kuria V. M. išteisintas pagal BK 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį; 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį; 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, ir V. M. išteisintas:

pagal BK 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) (2010 m. vasario 4 d. veika, pasinaudojant automobiliu „Volvo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

pagal BK 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) (2010 m. liepos 3 d. veika), nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) (2010 m. rugsėjo 6 d. veika), nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

pagal BK 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) (2011 m. kovo 26 d. veika), nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalis, kuria V. S. išteisintas pagal BK 5 straipsnį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį; 5 straipsnį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį; 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį; 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį; 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas nuosprendis – V. S. pripažintas kaltu:

pagal BK 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) (2010 m. vasario 4 d. veika, pasinaudojant automobiliu „Volvo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir jam paskirta 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda;

pagal BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) (2010 m. vasario 4 d. veika, pasinaudojant automobiliu „Volvo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir jam paskirta 180 MGL (6778,80? Eur) dydžio bauda;

pagal BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) (2011 m. balandžio 8 d. veika) ir jam paskirta 180 MGL (6778,8?0 Eur) dydžio bauda.

Pakeista Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalis, kuria V. S. išteisintas pagal BK 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, ir V. S. išteisintas:

pagal BK 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) (2010 m. vasario 4 d. veika, pasinaudojant automobiliu „Volvo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

pagal BK 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) (2010 m. liepos 3 d. veika), nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) (2010 m. rugsėjo 6 d. veika), nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

pagal BK 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) (2011 m. kovo 26 d. veika), nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalis, kuria G. P. išteisintas pagal BK 5 straipsnį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį; 5 straipsnį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį; 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas nuosprendis – G. P. pripažintas kaltu pagal BK 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) (2010 m. vasario 4 d. veika, pasinaudojant automobiliu „Volvo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir jam paskirta 140 MGL (5 272,40 Eur) dydžio bauda.

Į bausmės laiką įskaitytas G. P. laikinojo sulaikymo laikas (viena diena) ir jį prilyginus 2 MGL dydžio baudai nustatyta, kad neatlikta G. P. bausmės dalis yra 138 MGL (5197,08 Eur) dydžio bauda.

Panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalis, kuria D. M. išteisintas pagal BK 5 straipsnį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas nuosprendis – D. M. pripažintas kaltu pagal BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) (2011 m. kovo 26 d. veika) ir jam paskirta 140 MGL (5272,40 Eur) dydžio bauda.

Į bausmės laiką įskaitytas D. M. laikinojo sulaikymo laikas (dvi dienos) ir jį prilyginus 4 MGL dydžio baudai nustatyta, kad neatlikta D. M. bausmės dalis yra 136 MGL (5121,76 Eur) dydžio bauda.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti R. S. (R. S.), J. R., M. M. ir L. P., tačiau dėl R. S., J. R. ir M. M. nuteisimo kasacinių skundų nepaduota, o L. P. kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2020 m. balandžio 30 d. nutartimi atsisakyta priimti ir jis grąžintas jį padavusiam asmeniui.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato V. Klimavičiaus, nuteistojo V. M. gynėjo advokato A. Čiupailos, nuteistojo V. S. gynėjos advokatės R. A. Kučinskaitės, nuteistojo G. P. gynėjo advokato D. Fomkino, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, ir prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. M., V. S. ir G. P. buvo išteisinti pagal BK 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti pagal BK 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) už tai, kad veikdami organizuota grupe su M. M. ir I. Z. (I. Z.) (Baltarusijos Respublikoje 2010 m. vasario 22 d. Vitebsko teismo nutarimu nubaustas administracine tvarka, o 2018 m. balandžio 17 d. priimtas nutarimas dėl jo nutraukti ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu), būdami pasiskirstę konkrečiomis užduotimis ir vaidmenimis, atliko šiuos veiksmus:

1.1. V. M. nurodymu už bendrus jo ir V. S. duotus pinigus G. P. kaip priedangą cigaretėms kontrabanda gabenti įsteigė UAB „I.“, užsiimančią tarptautiniu gabenimu, ir jos vardu kartu su V. S. įgijo vilkiką „Volvo FH12“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba „Sommer“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje V. S. organizavo slėptuvės įrengimą, bei įdarbino bendrovėje vairuotoju V. S. pasiūlytą I. Z., šiam iš anksto sutikus minėtomis transporto priemonėmis už didesnį atlygį kontrabanda gabenti cigaretes ir neteisėtai jomis disponuoti, G. P. UAB „I.“ vardu sudarė sutartį dėl legalaus krovinio gabenimo.

1.2. Tęsdami bendrą nusikalstamą veiką, M. M. kartu su V. S. AB „Grigiškės“ užsakė pagaminti gofruoto kartono dėžes, jos V. S. nurodymu buvo nugabentos į Daugpilį, Latvijos Respubliką. Po to, 2010 m. vasario 3 d., I. Z., vykdydamas G. P. nurodymus, vilkiku „Volvo FH12“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba „Sommer“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su kroviniu nuvyko į Minską, Baltarusijos Respubliką, kur iškrovus legalų krovinį V. M. nurodymu (duomenys neskelbtini) k., Baltarusijos Respublikoje, į priekaboje „Sommer“ įrengtą slėptuvę buvo pakrauti 129 207 pakeliai „Saint George Lights“ ir 31 944 pakeliai „Jin Ling“ cigarečių su Rusijos Federacijos banderolėmis, jų vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą ir yra 305 342,35 Eur. 2010 m. vasario 4 d. apie 9.56 val. I. Z., vykdydamas telefonu gautus V. M. nurodymus, minėtas cigaretes, nepateikęs jų muitinės kontrolei ir taip pažeisdamas 1992 m. spalio 12 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 40 straipsnio, pagal kurį prekės, įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, turi būti pateiktos muitinei, reikalavimus, iš Baltarusijos Respublikos per Urbanų–Silenės muitinės postus pasikėsino atgabenti į Latvijos Respubliką – Bendrijos muitų teritoriją, tačiau savo nusikalstamos veikos nepabaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes 2010 m. vasario 4 d. 10.00 val. jis ir krovinys buvo sulaikyti Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijos pareigūnų Urbanų poste.

2. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. M. ir V. S. buvo išteisinti pagal BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti pagal BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) už tai, kad veikdami organizuota grupe su M. M., J. R. ir V. P. (kuris 2011 m. rugpjūčio 17 d. mirė ir dėl jo 2014 m. birželio 2 d. priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija)), būdami pasiskirstę konkrečiomis užduotimis ir vaidmenimis, atliko šiuos veiksmus:

2.1. Po to, kai V. S. nurodė J. R. surasti įmonę, užsiimančią tarptautiniu gabenimu, kaip priedangą cigaretėms kontrabanda gabenti, šis 2009 m. spalio 27 d., pasinaudojęs gerais santykiais su UAB „M. t.“, (duomenys neskelbtini), direktoriumi, V. M. ir V. S. perduotą vilkiką „Volvo FH12“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba „Sommer“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal nuomos sutartį įregistravo UAB „M. t.“ vardu, 2009 m. lapkričio 11 d. įdarbino įmonėje vairuotoju V. P., kuris iš anksto sutiko minėtomis transporto priemonėmis už didesnį atlygį gabenti kontrabanda cigaretes ir neteisėtai jomis disponuoti, bei UAB „M. t.“ vardu sudarė sutartį dėl legalaus krovinio gabenimo.

2.2. Tęsdami bendrą nusikalstamą veiką, M. M. kartu su V. S. AB „Grigiškės“ užsakė pagaminti gofruoto kartono dėžes ir nugabeno jas į Daugpilį, Latvijos Respubliką. Po to, 2010 m. vasario 3 d., V. P., vykdydamas J. R. nurodymus, vilkiku „Volvo FH12“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba „Sommer“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su kroviniu nuvyko į Minską, Baltarusijos Respubliką, kur iškrovus legalų krovinį V. M. nurodymu (duomenys neskelbtini) k., Baltarusijos Respublikoje, į priekaboje „Sommer“ įrengtą slėptuvę buvo pakrauta 20 800 pakelių cigarečių „Jin Ling“ ir 125 956 pakeliai cigarečių „Saint George Lights“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą ir yra 278 067,31 Eur. 2010 m. vasario 4 d. V. P., vykdydamas telefonu gautus V. S. nurodymus, minėtas cigaretes, nepateikęs jų muitinės kontrolei ir taip pažeisdamas 1992 m. spalio 12 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 40 straipsnio, pagal kurį prekės, įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, turi būti pateiktos muitinei, reikalavimus, iš Baltarusijos Respublikos per Urbanų–Silenės muitinės postus atgabeno į Latvijos Respubliką – Bendrijos muitų teritoriją, po to, pažeisdamas 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB, 15 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, kad akcizinių prekių laikymas turi būti vykdomas apmokestinamų prekių sandėlyje, ir 32 straipsnį, kuris nustato orientacinį ribinį cigarečių kiekį fiziniam asmeniui – 800 vnt. (40 pakelių), bei Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 punkto reikalavimą, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, 3 punkto reikalavimą, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, t. y. kontrabandos būdu įvežtus 20 800 pakelių cigarečių „Jin Ling“ ir 125 956 pakelius cigarečių „Saint George Lights“ pagal iš anksto parengtą planą nugabeno į Daugpilį, Latvijos Respubliką, kur jį, vykdydamas V. S. nurodymus, pasitiko M. M. ir palydėjo iki sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), Daugpilyje, kur minėtas cigaretes turėjo perkrauti į iš anksto atgabentas AB „Grigiškės“ pagamintas gofruoto kartono dėžes, tačiau prie šio sandėlio 2010 m. vasario 4 d. 12.00 val. automobilis su cigaretėmis Latvijos Respublikos teisėsaugos institucijų pareigūnų buvo sulaikytas.

3. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. M. ir V. S. buvo išteisinti pagal BK 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti pagal BK 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) už tai, kad veikdami organizuota grupe su M. M., R. S. ir V. B. (Baltarusijos Respublikoje 2010 m. liepos 22 d. Vitebsko teismo nutarimu nubaustas administracine tvarka, o 2018 m. balandžio 17 d. priimtas nutarimas nutraukti dėl jo ikiteisminį tyrimą, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu), būdami pasiskirstę konkrečiomis užduotimis ir vaidmenimis, atliko šiuos veiksmus:

3.1. Po to, kai V. M. nurodė R. S. surasti įmonę, užsiimančią tarptautiniu gabenimu, kaip priedangą cigaretėms kontrabanda gabenti, šis 2009 m. spalio 2 d., pasinaudojęs gerais santykiais su UAB „E.“, (duomenys neskelbtini), direktoriumi, išnuomojo UAB „E.“ vardu vilkiką „Volvo FH12“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Krone“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje organizavo slėptuvės įrengimą UAB „E.“ priklausančiose patalpose, (duomenys neskelbtini), pasinaudojęs tuo, kad UAB „S.“, (duomenys neskelbtini), direktorė yra jo žmona, 2010 m. gegužės 17 d. įdarbino bendrovėje vairuotoju M. M. pasiūlytą V. B., kuris iš anksto sutiko minėtomis transporto priemonėmis už didesnį atlygį gabenti kontrabanda cigaretes ir neteisėtai jomis disponuoti, bei UAB „S.“ vardu sudarė sutartį dėl legalaus krovinio gabenimo.

3.2. Po to, 2010 m. birželio 22 d., V. B., vykdydamas per M. M. gautus V. S. nurodymus, vilkiku „Volvo FH12“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Krone“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su kroviniu nuvyko į Maskvą, Rusijos Federaciją, kur, iškrovus legalų krovinį, V. M. nurodymu tyrimo metu nenustatytoje vietoje į puspriekabėje įrengtą slėptuvę buvo pakrauta 6470 pakelių cigarečių „Saint George Lights“ ir 5310 pakelių cigarečių „Imperial Classic Red“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL sumą ir yra 22 320,15 Eur.

3.3. 2010 m. liepos 3 d. apie 23.45 val. V. B., vykdydamas per M. M. telefonu gautus V. S. nurodymus, minėtas cigaretes, nepateikęs jų muitinės kontrolei ir taip pažeisdamas 1992 m. spalio 12 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 40 straipsnio reikalavimus, pagal kuriuos prekės, įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, turi būti pateiktos muitinei, iš Baltarusijos Respublikos per Grigorovščinos–Paterniekių muitinės postus pasikėsino atgabenti į Latvijos Respubliką – Bendrijos muitų teritoriją, tačiau nusikalstamos veikos nepabaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi jis ir krovinys Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų pareigūnų Grigorovščinos poste 2010 m. liepos 3 d. 23.45 val. buvo sulaikyti.

4. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. M. ir V. S. buvo išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) už tai, kad veikdami organizuota grupe su J. R. ir J. K., dėl kurio Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 10 d. priėmė baudžiamąjį įsakymą, būdami pasiskirstę konkrečiomis užduotimis ir vaidmenimis, atliko šiuos veiksmus:

4.1. Po to, kai V. M. nurodė J. R. surasti įmonę, užsiimančią tarptautiniu gabenimu, kaip priedangą cigaretėms kontrabanda gabenti, šis 2010 m. rugpjūčio 3 d., pasinaudojęs gerais santykiais su UAB „P.“, (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagaminęs netikrą įgaliojimą veikti įmonės vardu, V. M. ir V. S. perduotą vilkiką „Renault“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Wielton“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo įrengta slėptuvė, pagal suklastotą pirkimo–pardavimo sutartį įregistravo UAB „P.“ vardu, neįdarbinęs įmonėje pasamdė reisui V. S. pasiūlytą J. K., kuris iš anksto sutiko minėtomis transporto priemonėmis už didesnį atlygį gabenti kontrabanda cigaretes ir neteisėtai jomis disponuoti, bei UAB „P.“ vardu sudarė sutartį dėl legalaus krovinio gabenimo.

4.2. Po to, 2010 m. rugsėjo 5 d., J. K., vykdydamas J. R. nurodymus, vilkiku „Renault“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Wielton“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su kroviniu nuvyko į Minską, Baltarusijos Respubliką, kur, iškrovus legalų krovinį, V. M. nurodymu (duomenys neskelbtini) k., Baltarusijos Respublikoje, į puspriekabėje įrengtą slėptuvę buvo pakrauta 8850 pakelių cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 16 768,85 Eur ir viršija 250 MGL dydžio sumą.

4.3. 2010 m. rugsėjo 6 d. apie 19.00 val. J. K., vykdydamas telefonu gautus V. S. nurodymus, minėtas cigaretes, nepateikęs jų muitinės kontrolei ir taip pažeisdamas 1992 m. spalio 12 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 40 straipsnio reikalavimus, pagal kuriuos prekės, įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, turi būti pateiktos muitinei, iš Baltarusijos Respublikos per Kotlovkos–Lavoriškių muitinės postus pasikėsino kontrabanda atgabenti į Lietuvos Respubliką – Bendrijos muitų teritoriją, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes 2010 m. rugsėjo 6 d. 19.00 val. Kotlovkos poste jis ir krovinys buvo sulaikyti Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų pareigūnų.

5. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. M., V. S. ir D. M. buvo išteisinti pagal BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti pagal BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) už tai, kad veikdami organizuota grupe su A. G., dėl kurio Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 23 d. priėmė baudžiamąjį įsakymą, būdami pasiskirstę konkrečiomis užduotimis ir vaidmenimis, atliko šiuos veiksmus:

5.1. V. M. pasiūlius kontrabanda gabenti cigaretes, UAB „S.“, (duomenys neskelbtini), direktorius D. M. sutiko ir pagal nuomos sutartį įregistravo puspriekabę platformą „Schmitz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su jūriniu konteineriu (duomenys neskelbtini) bei įmonėje dirbančiam vairuotojui A. G. pasiūlė minėtomis transporto priemonėmis ir įmonės vardu registruotu vilkiku „Scania“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) už didesnį atlygį kontrabanda gabenti cigaretes, o šiam sutikus, UAB „S.“ vardu sudarė sutartį dėl legalaus krovinio gabenimo.

5.2. Po to, 2011 m. kovo 18 d., A. G., vykdydamas V. M. nurodymus, vilkiku „Scania“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabe platforma „Schmitz“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su jūriniu konteineriu (duomenys neskelbtini) nuvyko į (duomenys neskelbtini) k., Baltarusijos Respublikoje, kur V. M. nurodymu į jūrinį konteinerį buvo pakrautas sauso pieno miltelių krovinys ir 275 142 pakeliai cigarečių „Jin Ling“, 11 990 pakelių cigarečių „Imperial Classic“, 500 pakelių cigarečių „Viceroy Red“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 543 162,05 Eur ir viršija 250 MGL dydžio sumą.

5.3. 2011 m. kovo 26 d. apie 2.00 val. A. G., vykdydamas telefonu gautus V. M. nurodymus, minėtas cigaretes, nepateikęs jų muitinės kontrolei ir taip pažeisdamas 1992 m. spalio 12 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 40 straipsnio reikalavimus, pagal kuriuos prekės, įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, turi būti pateiktos muitinei, iš Baltarusijos Respublikos per Grigorovščinos–Paterniekių muitinės postus atgabeno į Latvijos Respubliką – Bendrijos muitų teritoriją, kur jis ir krovinys Paterniekių poste buvo sulaikyti Latvijos Respublikos teisėsaugos institucijų pareigūnų.

6. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. M. ir V. S. buvo išteisinti pagal BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti pagal BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. X-272 redakcija) už tai, kad veikdami organizuota grupe su L. P. ir V. S., dėl kurio Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 21 d. priėmė baudžiamąjį įsakymą, būdami pasiskirstę konkrečiomis užduotimis ir vaidmenimis, atliko šiuos veiksmus:

6.1. V. M. nurodymu už bendrus jo paties bei V. S. duotus pinigus L. P. kaip priedangą cigaretėms kontrabandos būdu gabenti įsteigė įmonę, užsiimančią tarptautiniu gabenimu, pagamino netikrą įgaliojimą veikti įmonės vardu, pagal suklastotas pirkimo–pardavimo sutartis UAB „J.-T.“ vardu įregistravo iš V. M. ir V. S. gautą vilkiką „DAF FT 95XF.430“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Spier SGL390“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje buvo įrengta slėptuvė, pasamdė reisui V. S., kuris iš anksto sutiko minėtomis transporto priemonėmis už didesnį atlygį gabenti kontrabanda cigaretes ir neteisėtai jomis disponuoti, ir UAB „J.-T.“ vardu sudarė sutartį dėl legalaus krovinio gabenimo.

6.2. Po to, 2011 m. kovo 30 d., V. S., vykdydamas L. P. nurodymus, vilkiku „DAF FT 95XF.430“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Spier SGL390“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su kroviniu nuvyko į Baltarusijos Respubliką, kur, iškrovus legalų krovinį, V. M. nurodymu (duomenys neskelbtini) k., Baltarusijos Respublikoje, į puspriekabėje įrengtą slėptuvę buvo pakrauti 86 198 pakeliai cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, yra 162 743,25 Eur ir viršija 250 MGL dydžio sumą.

6.3. 2011 m. balandžio 8 d. V. S., vykdydamas per L. P. telefonu gautus V. S. nurodymus, minėtas cigaretes, nepateikęs jų muitinės kontrolei ir taip pažeisdamas 1992 m. spalio 12 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 40 straipsnio reikalavimus, pagal kuriuos prekės, įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, turi būti pateiktos muitinei, iš Baltarusijos Respublikos per Urbanų–Silenės muitinės postus atgabeno į Latvijos Respubliką – Bendrijos muitų teritoriją, po to, pažeisdamas 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB, 15 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, kad akcizinių prekių laikymas turi būti vykdomas apmokestinamų prekių sandėlyje, ir 32 straipsnį, kuris nustato orientacinį ribinį cigarečių kiekį fiziniam asmeniui – 800 vnt. (40 pakelių), bei Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 punkto reikalavimą, pagal kurį Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, 3 punkto reikalavimą, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, t. y. kontrabanda įvežtus 86 198 pakelius cigarečių „Jin Ling“ pagal iš anksto parengtą planą gabeno į Daugpilyje, Latvijos Respublikoje, esantį sandėlį, kol kelyje Daugpilis–Silenė 2011 m. balandžio 8 d. 20.47 val. jis ir krovinys Latvijos Respublikos teisėsaugos institucijų pareigūnų buvo sulaikyti.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs V. M., G. P., V. S. ir D. M. bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad veikos, kurių padarymu jie buvo kaltinami, tiek pagal jų padarymo vietos (Latvijos Respublikos) baudžiamąjį kodeksą (BK 190, 191, 221 straipsniai), tiek ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (BK 199, 199² straipsniai) laikomos nusikaltimais, o jų normos skiriasi tik dėl jų konstravimo metodikos. Be to, iš Latvijos Respublikos teisėsaugos institucijų pateiktų duomenų matyti, kad šios valstybės kompetentingos institucijos dėl išteisintiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų jokių sprendimų nepriėmė ir bausmės jiems nebuvo paskirtos. Taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje egzistuoja BK 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta abipusio baudžiamumo sąlyga dėl kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis ir nėra šio straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių V. M., G. P., V. S. ir D. M. už tokias veikas negalėtų atsakyti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuos asmenis išteisino dėl kaltinimų kontrabandos gabenimu ir neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis (2010 m. vasario 4 d. ir 2011 m. balandžio 8 d. veikos).

8. Teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas J. K. baudžiamosios atsakomybės klausimas, o Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų sprendimas nubausti jį administracine tvarka dėl cigarečių su Rusijos Federacijos akcizo ženklais gabenimo per Baltarusijos–Lietuvos valstybių sieną savaime nepanaikina galimybės traukti baudžiamojon atsakomybėn kitus nusikalstamos veikos bendrininkus V. M., V. S. ir J. R. už kontrabandos gabenimą veikiant organizuota grupe. Šiuo atveju kiekvieno bendrininko baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas atskirai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, jog vieniems asmenims buvo pritaikyta tam tikra atsakomybė, neriboja teismo pareigos teisingai nustatyti nusikaltimų padarymo aplinkybes ir, teisingai taikant baudžiamąjį įstatymą, patraukti baudžiamojon atsakomybėn kitus nusikalstamų veikų bendrininkus. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino V. M., V. S. ir J. R. dėl kontrabandos gabenimo (2010 m. rugsėjo 6 d. veika).

9. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra aiškiai įvardyta, už kokias veikas ir kokiais pagrindais yra išteisintas kiekvienas kaltinamasis, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė aiškiai įvardydamas, koks sprendimas priimamas dėl kiekvienam kaltinamajam inkriminuotų atskirų veikų (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

III. Kasacinių skundų argumentai

10. Kasaciniu skundu nuteistasis D. M. ir jo gynėjas advokatas V. Klimavičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria D. M. pripažintas kaltu pagal BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalį, kuria D. M. išteisintas pagal BK 5 straipsnį, 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį. Kasatoriai skunde nurodo:

10.1. Kontrabandos objektyviesiems požymiams būdingi tik aktyvūs veiksmai, t. y. neteisėtas prekių ar kitų daiktų gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Kontrabanda yra privalomų pateikti muitinei daiktų gabenimas nepateikiant jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengiant arba neturint leidimo gabenti jų tiek iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tiek į jos teritoriją. Nuteistajam D. M. inkriminuota veika buvo padaryta užsienyje (gabenant cigaretes iš Baltarusijos Respublikos į Latvijos Respubliką), t. y. ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, Lietuvos Respublikos valstybės siena nebuvo kirsta, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad buvo padaryta BK 199 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika, nes nenustatytas šios veikos objektyviosios pusės požymis – Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimas. Tokia veika Latvijos Respublikos baudžiamajame kodekse nėra įtvirtinta, todėl apeliacinės instancijos teismas, plečiamai aiškindamas BK 5, 8 ir 199 straipsnių nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl šios dalies priėmė neteisėtą sprendimą.

10.2. Pagrindinis byloje keliamas klausimas – ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nustatydamas esant abipusio veikos baudžiamumo sąlygą (BK 8 straipsnio l dalis). Teismas konstatavo, kad D. M. nusikalstamą veiką padarė veikdamas su organizuota grupe, tačiau neįvertino to, kad byloje nėra jokių įrodomųjų duomenų apie tai, kad Latvijos Respublikoje padarius nusikalstamą veiką pagal baudžiamojo įstatymo specialiąją dalį gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė bendrininkams (jų rūšims, formoms). Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Tuo tarpu Latvijos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė – tai daugiau nei dviejų asmenų suburta asociacija, sukurta bendram vieno ar kelių nusikaltimų padarymui ir kurios dalyviai pagal ankstesnį susitarimą pasidalijo atsakomybe. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmens atsakomybė už nusikaltimo padarymą su organizuota grupe taikoma šiame įstatyme nustatytais atvejais už grupės sudarymą ir vadovavimą, dalyvavimą rengiantis sunkiam ar ypač sunkiam nusikaltimui ar padarymą nusikaltimo, nepriklausomai nuo asmens vaidmens bendrai padarytoje nusikalstamoje veikoje. Taigi teisinis reglamentavimas abiejose valstybėse skiriasi. Priešingai nei Lietuvos Respublikos BK, Latvijos Respublikos BK nenustatyta baudžiamoji atsakomybė už apysunkio nusikaltimo padarymą veikiant organizuota grupe, todėl apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į šią aplinkybę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 5 ir 8 straipsniai).

10.3. Nuteistojo D. M. su organizuotos grupės nariais nesiejo ilgesni ir glaudesni ryšiai, jokio susitarimo daryti nusikaltimus tarp jų nebuvo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad D. M. būtų apgalvojęs nusikalstamos veikos mechanizmą, savo veiksmų intensyvumą, tarpusavio vaidmenų pasiskirstymą, jam suteikto vaidmens ar konkrečios užduoties atlikimą, siekiant bendro nusikalstamo tikslo, ar būtų galėjęs suvokti priklausąs asmenų grupei, atitinkančiai organizuotos grupės požymius. Be to, byloje nuteistų asmenų grupėje nebuvo tokio organizuotumo lygio, kad būtų galima ją pripažinti organizuota grupe, nėra nustatytas D. M. susitarimas su kitais asmenimis daryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ar keletą nusikaltimų, jo (taip pat ir kitų nuteistųjų) supratimas, kad jis kaip bendrininkas priklauso tokiai organizuotai grupei. D. M. jokių nurodymų dėl neteisėtos veikos nedavė, o atliko tik teisėtus veiksmus – kasdienės jo vadovaujamos bendrovės veiklos koordinavimą, ir jis nėra atsakingas, jeigu bendrovės vairuotojas gavo nurodymus iš kitų asmenų atlikti neteisėtą veiką ir ją atliko. Faktas, kad D. M. pažinojo vieną iš nuteistųjų, nereiškia, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Jo nurodytos susipažinimo su šiuo asmeniu aplinkybės nėra paneigtos, o ir nusikalstamas bendravimas nėra patvirtintas BPK leidžiamomis priemonėmis ir įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neįvertino, kad D. M. vadovavo beveik 50 vairuotojų kolektyvui ir niekada nėra padaręs nusižengimų ekonomikai ir verslo tvarkai, nors jo vykdyta darbinė veikla ir buvo susijusi su komercinių krovinių pervežimu iš (į) trečiųjų šalių į (iš) Europos Sąjungą.

10.4. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, rėmėsi tik nuteistojo A. G. ir Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus vyriausiojo tyrėjo R. K. parodymais. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių šių asmenų parodymus, todėl jie neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų reikalavimų. Teismas nesiėmė jokių veiksmų abejonėms dėl parodymų patikimumo išsklaidyti ir tokiu būdu pažeidė leistinumo reikalavimą. Akivaizdu, kad nuteistasis A. G., siekdamas švelnesnės bausmės, sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius parodymus ir suklaidino tiek ikiteisminio tyrimo instituciją, tiek teismą. Pažymėtina, kad jo parodymai, kurių pagrindu buvo nuteistas D. M., duoti tik po to, kai 2014 m. birželio 17 d. buvo priimtas Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimas, kuriuo A. G. nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl BK 249 straipsnio l dalyje nustatytos nusikalstamos veikos. Šis faktas kelia pagrįstų abejonių dėl A. G. parodymų patikimumo. Kitas liudytojas – tyrėjas R. K. – iš esmės atstovavo valstybinio kaltintojo pusei, todėl jo, kaip suinteresuoto asmens, parodymai turi būti vertinami kritiškai. Byloje nėra jokių duomenų apie prieš D. M. atliktus kriminalinės žvalgybos veiksmus. R. K. nepateikė jokių duomenų, išskyrus savo nuomonę, kad D. M. dalyvavo nusikalstamoje veikoje, nes buvo pažįstamas su V. M.. Pažymėtina, kad liudytojas patvirtino, jog nurodymus dėl cigarečių vežimo ir jų gabenimo aplinkybių (paėmimo, pakrovimo, iškrovimo, gabenimo maršruto ir kt.) A. G. davė ne D. M., o kiti asmenys. Šie parodymai paneigia kasatoriaus dalyvavimą nusikaltime ir patvirtina, kad jis tik vykdė teisėtą veiklą ir gabeno teisėtą krovinį. Taigi tai, kad D. M. buvo pasinaudota, susitarus padaryti nusikalstamą veiką su jo vadovaujamos bendrovės vairuotoju, savaime negali būti laikoma kasatoriaus kaltės įrodymu, nes asmens kaltė negali būti preziumuojama.

10.5. Kasatorius ilgą laiką (nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki 2012 m. balandžio 25 d. ėjo direktoriaus pareigas, o nuo 2012 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 31d. ėjo transporto vadybininko pareigas pagal Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 4 straipsnio 1 dalį) vadovavo transporto veiklai, t. y. atliko kasdienes darbines funkcijas: registravo (išregistravo) dešimtis vilkikų ir puspriekabių, priėmė šimtus užsakymų dėl krovinių pervežimo, sudarė daug transporto nuomos, pirkimo–pardavimo sutarčių, skirstė užduotis vairuotojams ir krovinius transporto priemonėms. Kasatoriaus einamos pareigos ir vykdyti civiliniai sandoriai buvo skirti tik transporto bendrovės veiklai plėtoti, o ne nusikalstamai veikai padaryti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiejo jo vykdytą darbinę veiklą su organizuotos grupės vykdytais veiksmais, t. y. nemotyvavo įrodymų turinio (liudytojų parodymų) ir bylai reikšmingų aplinkybių (profesinės veiklos vykdymo) tiesioginio ryšio, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

10.6. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas kaip pirminiu įrodymu rėmėsi ir 2014 m. liepos 23 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-401-209/2014, kurioje A. G. buvo nuteistas pagal BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį, tačiau nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai D. M. ir kitus asmenis pagal BK 5 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį išteisino. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad dėl tos pačios veikos keli teismai priėmė iš esmės skirtingus procesinius sprendimus.

11. Kasaciniu skundu nuteistasis G. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 20 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

11.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 5, 8 straipsnius, 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys asmenys, padarę užsienyje nusikaltimus, atsako pagal Lietuvos Respublikos BK tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės įstatymus ir Lietuvos Respublikos BK. Kasatorius nuteistas už veiką, kurią Baltarusijos Respublikoje padarė I. Z., 2010 m. vasario 4 d. sulaikytas Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijų pareigūnų Urbanų poste. Už šią veiką I. Z. Baltarusijos Respublikos Vitebsko teismo 2010 m. vasario 22 d. nutarimu nubaustas administracine tvarka. Taigi I. Z. veika buvo padaryta Baltarusijos Respublikoje, ji šioje užsienio valstybėje neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, todėl kasatorius BK 8 straipsnio 1 dalies pagrindu negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nes veika, už kurią jis apeliacinės instancijos teismo pripažintas kaltu, pagal jos padarymo vietos valstybės baudžiamuosius įstatymus nėra laikoma nusikaltimu.

11.2. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatoriui inkriminuota nusikalstama veika buvo pasikėsinta iš Baltarusijos Respublikos į Latvijos Respubliką gabenti cigaretes nepateikiant jų muitinės kontrolei. Byloje nustatyta, kad I. Z. cigaretes pasikrovė Baltarusijos Respublikoje, ten buvo sulaikytas ir patrauktas administracinėn atsakomybėn, todėl visi jo veiksmai Baltarusijos Respublikoje nebuvo nusikalstami ir tol, kol jis nepaliko šios valstybės (neįvažiavo į Europos Sąjungą), jis nepradėjo realizuoti objektyvių nusikalstamos veikos, nustatytos BK 199 straipsnio 1 dalyje, požymių (nebent būtų galima kalbėti apie BK 21 straipsnyje nurodytą pasirengimą daryti nusikaltimą, bet kasatoriui ši veika nebuvo inkriminuota). Pažymėtina, kad jei asmuo Baltarusijos Respublikoje įsigijo ir disponuoja, pavyzdžiui, 40 pakelių cigarečių, jis nepadaro jokio pažeidimo nei Baltarusijos Respublikoje, nei Lietuvos Respublikoje, bet jei tuos 40 pakelių cigarečių bandys įvežti į Lietuvos Respubliką, jo veikoje jau bus kontrabandos (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 208 straipsnio) požymių.

11.3. Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė esminius BPK 20 straipsnio pažeidimus. Teismas kasatoriaus kaltės įrodymais laikė J. R., I. Z., J. L., A. P. ir R. K. parodymus, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolus. Atkreiptinas dėmesys, kad kasatorius neturėjo nieko bendro nei su A. P., nei su J. L. ar J. R., todėl šių asmenų parodymais jo kaltė negali būti grindžiama (jie nieko apie kasatoriaus neva padarytą nusikalstamą veiką nepaaiškino). Be to, pirmosios instancijos teisme visi kaltinamieji aiškino, kad byloje esančių telefono pokalbių garso įrašuose jie neatpažįsta savo balsų, tai ne jų pokalbiai, tačiau, nepaisant to, liudytojo R. K. parodymai apie byloje nagrinėjamus įvykius grindžiami būtent informacija, gauta telefono pokalbių kontrolės metu. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nepaskyrė byloje fonoskopinio tyrimo, nepašalino abejonių ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.

12. Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas BK 199 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

12.1. Atsižvelgiant į tai, kad kasatoriui inkriminuotos veikos (išskyrus vieną epizodą) įvykdytos (ar pasikėsintos įvykdyti) užsienio valstybėje, t. y. Latvijos Respublikoje, būtent šios valstybės baudžiamosios teisės nuostatos turėjo būti tinkamai įvertintos ir sulygintos su Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo nuostatomis. Tačiau šioje byloje tai nebuvo tinkamai padaryta. Esminis klausimas, kuris apeliacinės instancijos teismo nebuvo tinkamai išspręstas ir nulėmė netinkamą BK taikymą ir nepagrįstą kasatoriaus baudžiamosios atsakomybės išplėtimą, yra veikos abipusio baudžiamumo sąlygos egzistavimas, t. y. nebuvo tinkamai nustatyta, ar padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai konstatuodamas, kad egzistuoja visos sąlygos taikyti personalinį baudžiamosios jurisdikcijos principą, išsamios Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos baudžiamosios teisės normų, nustatančių atsakomybę už kasatoriui inkriminuotas veikas, analizės nepateikė. Tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir Latvijos Respublikos baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyta, kad objektyvusis šių veikų požymis pasireiškia atliekant neteisėtus veiksmus konkrečiai apibrėžtoje teritorijoje. Kriminalizuojant šias veikas siekiama apsaugoti konkretų objektą – konkrečios valstybės ekonomiką ir verslo tvarką. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad tokio sudėties požymio, kuris ir nusako veikos esmę, skirtumas nepakeičia normos prasmės ir neleidžia spręsti apie abipusio baudžiamumo nebuvimą, yra nepagrįstas. Toks BK aiškinimas nepagrįstai išplečia valstybių baudžiamosios jurisdikcijos ribas.

12.2. Latvijos Respublikos BK į kontrabandos nusikaltimo sudėtį įtrauktas ir esminės žalos požymis. Nors skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad tokia žala laikoma 1800 Eur, jokia nuoroda į konkretų Latvijos Respublikos BK straipsnį, kuriame būtų apibrėžtas šis būtinas kontrabandos nusikaltimo požymis, nepateikta. Nuosprendyje taip pat nėra atskleista ir tai, kaip šis požymis pasireiškia ir yra aiškinamas. Akivaizdu, kad esminės žalos požymis negali būti tapatinamas su kontrabandos dalyko verte, nustatyta Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 1 dalyje. Žalos požymis suponuoja dėl kontrabandos kilusius konkrečius padarinius (esminę žalą), tuo tarpu BK įtvirtintos kontrabandos dalyko požymis pagal jo vertę nėra siejamas su jokia žala, t. y. padariniais, kontrabandos sudėtis konstruojama kaip formali. Be to, itin svarbu ir tai, kad šiuo atveju jokia žala Latvijos Respublikos ekonomikai padaryta nebuvo – nebuvo neapskaičiuoti akcizai, nėra pareikšti civiliniai ieškiniai, t. y. nėra duomenų apie tai, kad minėta valstybė būtų patyrusi žalą, kad būtų pažeistas jos baudžiamuoju įstatymu saugomas teisinis gėris. Todėl darytina išvada, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad kasatoriui ir kitiems nuteistiesiems inkriminuotas kontrabandos nusikaltimas atitinka Latvijos Respublikos BK 190 straipsnyje uždraustos veikos sudėtį, t. y. kad yra tenkinama Lietuvos Respublikos BK 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta dvigubo baudžiamumo sąlyga.

12.3. Vertinant, ar kasatorius pagrįstai nuteistas pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, akcentuotina, kad pagal Latvijos Respublikos baudžiamąjį įstatymą už neteisėtą disponavimą tabako gaminiais baudžiamoji atsakomybė taip pat kyla esant esminei žalai. Pripažįstant kasatorių ir kitus asmenis kaltais dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis ir nesant padarytos esminės žalos Latvijos Respublikai, kurią padarius kyla baudžiamoji atsakomybė, vėlgi buvo netinkamai aiškinama ir plečiamai taikoma dvigubo veikos baudžiamumo sąlyga.

12.4. Procesiniuose dokumentuose, pradedant kaltinamuoju aktu, baigiant apkaltinamuoju nuosprendžiu, nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Tai reiškia, kad turi būti aiškus ir tikslus asmens veikos faktinių aplinkybių aprašymas ir aiškus bei tikslus teisinės veikos kvalifikavimas. Šiuo atveju situacija, kai skundžiamu nuosprendžiu kasatorius bei kiti asmenys buvo pripažinti kaltais dėl to, kad atgabeno į Latvijos Respubliką atitinkamą kiekį cigarečių, paženklintų trečiųjų šalių banderolėmis, ir tokiu būdu pažeidė 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvos 92/12/EEB 15 straipsnio 2 dalį, bei Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių reikalavimus, neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų aprašant nusikalstamas veikas. Net ir tokiu atveju, kai dviejose Europos Sąjungos valstybėse narėse (Lietuvos Respublikoje ir Latvijos Respublikoje) nustatyta disponavimo tabako gaminiais tvarka yra iš esmės tapati (ką konstatavo teismas), tai nesuteikia pagrindo, pripažįstant kasatorių kaltu dėl Latvijos Respublikoje įvykdytos veikos, nurodyti, kad pažeisti teisės aktai, kurių jis realiai nepažeidė ir negalėjo pažeisti, nes jis nedisponavo tabako gaminiais Lietuvos Respublikos teritorijoje. Toks veikos aprašymas, kai nurodomi asmens veiksmai, kurių jis realiai neatliko, bei teisės aktų pažeidimai, kurių jis negalėjo atlikti, sudaro pagrindą spręsti tiek apie netinkamą BK 199² straipsnio 1 dalies nuostatų taikymą, tiek apie nuosprendžio surašymo taisyklių nesilaikymą.

12.5. Skundžiamame nuosprendyje daroma išvada apie reikalavimų disponavimui tabako gaminiais Lietuvos Respublikoje ir Latvijos Respublikoje panašumus, tačiau tokių reikalavimų turinys nuosprendyje nėra atskleidžiamas. Nuosprendyje nėra detaliai pasisakoma apie disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis neteisėtumą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę Latvijos Respublikoje, nėra pateikiama nuorodų į konkrečių teisės aktų reikalavimų pažeidimus. Vietoj to klaidingai konstatuotas Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymo pažeidimas, kuris užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nepaisant to, kad nei kasatorius, nei kiti šioje byloje nuteisti asmenys neatliko veiksmų (teisės aktų pažeidimų), nustatytų BK 199² straipsnio 1 dalyje. Toks veikos aprašymas, kai konstatuojama, kad veika buvo įvykdyta ar ją pasikėsinta įvykdyti Latvijos Respublikoje, ir kartu konstatuojami Lietuvos Respublikos poįstatyminių teisės aktų reikalavimų pažeidimai, susiję su asmenų neteisėtu veikimu Lietuvos Respublikoje, yra nelogiškas ir leidžia teigti, kad nebuvo tinkamai nustatyta abipusio veikos baudžiamumo sąlyga. Svarbu ir tai, kad, netgi taikant personalinį (pilietybės) baudžiamosios jurisdikcijos principą, veikos aprašymui ir nuosprendžio surašymui nėra keliami mažesni reikalavimai, aprašant veiką negali būti remiamasi teisės aktais, kurie, nors ir realiai nebuvo pažeisti, teismui atrodo panašūs į tuos, kurie galėjo būti pažeisti. Atsižvelgiant į tai, kad būtent kaltinamasis aktas nustato bylos nagrinėjimo teisme ribas, ir tai, kad kaltinimas dėl kasatoriui inkriminuotų veikų nebuvo pakeistas BPK nustatyta tvarka, apeliacinės instancijos teismas ne tik nepagrįstai pripažino, kad kasatoriui inkriminuota nusikalstama veika, nustatyta BK 199² straipsnio 1 dalyje, tinkamai aprašyta, bet ir pagal taip suformuluotą kaltinimą išvis negalėjo pripažinti kasatoriaus kaltu, nes jis nepadarė teisės pažeidimų, užtraukiančių atsakomybę pagal BK 199² straipsnio 1 dalį.

12.6. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, taip pat padarė esminius įrodymų vertinimo tvarkos pažeidimus, sudarančius pagrindą šį nuosprendį naikinti. Bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo patikimai ir neabejotinai nustatyta esminė aplinkybė, kad būtent kasatorius naudojosi jam priskirtais telefono numeriais ir jo telefono pokalbiai bei SMS žinutės yra užfiksuoti operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose. Apeliacinės instancijos teismas, besąlygiškai tikėdamas šiuose protokoluose užfiksuota informacija, kurią didele apimtimi sudaro subjektyvios juos surašiusių asmenų prielaidos, tenurodė, kad nėra pagrindo abejoti, jog protokoluose užfiksuotuose pokalbiuose dalyvavo konkretūs asmenys, nes jie nurodytais mobiliojo ryšio telefonais bendravo apie tiriamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir jos sutapo su atskirų asmenų parodymais. Vis dėlto gynyba jau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kėlė abejones dėl telefono pokalbių ir SMS žinučių priskyrimo kasatoriui ir jos nebuvo pašalintos. Nė vienas byloje apklaustas asmuo nepaminėjo kasatoriaus, kaip vieno iš nusikaltimų organizatoriaus, nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie jo naudojimąsi operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose nurodytais telefonų numeriais ar apie bet kokį jo vaidmenį padarant nusikalstamas veikas ir leistų bent minimaliai patikimai susieti jį su nagrinėjamomis veikomis. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nebuvo atlikti jokie procesiniai veiksmai, kuriais būtų patikimai nustatyta kasatoriui priskiriamų telefono numerių priklausomybė, o operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose nurodyti telefono pokalbiai ir SMS žinutės identifikuoti kaip kasatoriaus. Protokoluose užfiksuoti duomenys apie tariamus kasatoriaus atliktus veiksmus nėra patvirtinti kitais operatyvinio ar ikiteisminio tyrimo veiksmais, jų nepatvirtina ir jokie kiti įrodymų šaltiniai, todėl juose esanti informacija nepagrįstai pripažinta kaip įrodanti kasatoriaus kaltę.

12.7. Vienintelis įrodymų šaltinis, kuris patvirtina protokolų turinį, – juos surašiusio pareigūno R. K. parodymai. Visos šiai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, kurias R. K. sužinojo eidamas Muitinės kriminalinės tarnybos kriminalinės žvalgybos vyriausiojo tyrėjo pareigas ir atlikdamas operatyvinius veiksmus, turėjo būti išdėstytos tokių veiksmų atlikimo protokoluose, kurių turinys negalėjo būti papildytas ar išplėstas jau vėliau to paties pareigūno neva nustatytais faktais, kurie nebuvo ir nėra užfiksuoti atitinkamų veiksmų atlikimo protokoluose, ar juo labiau akivaizdžiai subjektyviu, ką jis ir pats pripažino teisiamojo posėdžio metu, jo nustatytų faktų vertinimu. Antai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu R. K. nurodė, kad išvadą apie tai, jog 2010 m. vasario 4 d. padarytoms veikoms vadovavo kasatorius ir V. S., jis padarė dėl to, kad vieno telefono pokalbio metu kasatorius nurodė A. G., kada ir kur jam reikia vykti. Taigi R. K. parodymų – vieno esminių kasatoriaus kaltės įrodymų šaltinio – turinį sudaro ne konkretūs faktiniai duomenys apie nustatytas aplinkybes, bet jo pateikiama užfiksuotų duomenų subjektyvi interpretacija, grindžiama prielaidomis. Tai, kad protokolą dėl tyrimo veiksmų atlikimo surašiusio pareigūno parodymai sutampa su protokolo turiniu, nėra pagrindas pripažinti tyrimo metu jo darytų prielaidų patikimu įrodymų šaltiniu ir jomis grįsti kasatoriaus kaltę. Operatyvinio tyrimo metu atliktų veiksmų fiksavimas protokoluose, kuriuose nebuvo užfiksuota jokių kasatoriaus nusikalstamų veiksmų, nėra pakankamas pagrindas teigti šiuos duomenis esant patvirtintus atliekant kitus BPK nustatytus įrodymų tyrimo veiksmus, nes protokolų surašymas yra informacijos fiksavimo, o ne patikrinimo veiksmas. Subjektyvios pareigūno interpretacijos ir prielaidos ne tik negali būti esminis kasatoriaus kaltės įrodymas, bet negali ir kaip savarankiškas įrodymų šaltinis patvirtinti jo paties surašytų protokolų teisingumo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, besąlygiškai remdamasis šio liudytojo parodymais, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir taip padarė esminius BPK 20 straipsnio pažeidimus.

12.8. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme apklausti asmenys nedavė jokių kasatorių kaltinančių parodymų, kurie leistų spręsti apie tai, kad jam iš tiesų buvo žinoma apie cigarečių kontrabandą ar juo labiau kad jis ją organizavo. Vienintelis asmuo – vilkiko vairuotojas A. G. – parodė, kad susitikimo su V. S. ir kasatoriumi metu pastarasis kalbėjo, jog reikės vežti cigaretes, ir davė jam visus nurodymus. Dėl šios dalies konstatuota, kad kasatoriui priskiriamu telefono numeriu jis su A. G. neva derino krovinio vežimo detales, davė jam nurodymus, kaip elgtis muitinėje ir kt., tačiau šių parodymų ne tik nepatvirtino jokie kiti bylos duomenys, bet ir juose nurodomas kasatoriaus tariamas veikimas visiškai neatitinka kituose epizoduose konstatuotų jo veiksmų. Nelogiška, kad būtent šiame viename epizode kasatorius pats tiesiogiai davė nurodymus vairuotojui, su juo nuolat kontaktavo. Tokių jo veiksmų nebuvo nustatyta jokiuose kituose jam inkriminuotuose epizoduose. Jokie byloje ištirti įrodymų šaltiniai nepatvirtino A. G. nurodytų aplinkybių, kurias jis, tikėtina, nurodė, už tai gaudamas atitinkamas procesines nuolaidas.

12.9. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taikomas įrodymų vertinimo būdas, kai besąlygiškai visa apimtimi remiamasi kaltinimo šalies pateiktais ikiteisminio tyrimo duomenimis, apkaltinamąjį nuosprendį grindžiant išimtinai ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai ištirtus įrodymų šaltinius (nuteistųjų, liudytojų parodymus) atmetant kaip gynybinę versiją ar siekį palengvinti nuteistųjų teisinę padėtį, visiškai nesigilinant į tokių parodymų skirtumus, juose nurodomas aplinkybes, ypač paneigiančias kaltinimą, rodo tai, kad šioje byloje įrodymai nebuvo tinkamai ir visapusiškai įvertinti, – tai buvo padaryta paviršutiniškai ir tendencingai. Akivaizdu, kad tokiu būdu įvertintų įrodymų pagrindu padarytos teismo išvados dėl kasatoriaus ir kitų nuteistųjų kaltės negali būti laikomos teisėtomis ir pagrįstomis. Todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti įrodymų vertinimo tvarkos pažeidimai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį, t. y. jie laikytini esminiais BPK 369 straipsnio prasme.

13. Kasaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu įvykdęs nusikalstamas veikas, nustatytas BK 199 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 199² straipsnio 1 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje, ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 31 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

13.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 5 ir 8 straipsnių nuostatas, nustatančias atsakomybę už užsienyje įvykdytas veikas, nepagrįstai išplėsdamas Lietuvos Respublikos baudžiamosios jurisdikcijos ribas. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl personalinio baudžiamosios jurisdikcijos principo taikymo, yra reikšminga Latvijos Respublikos baudžiamoji teisė, tačiau tinkamos ir išsamios Latvijos Respublikos baudžiamosios teisės nuostatų, nustatančių atsakomybę už kontrabandą bei neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, analizės skundžiamame nuosprendyje nepateikė. Spręsdamas dėl kasatoriui inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėčių tapatumo Lietuvos Respublikoje ir Latvijos Respublikoje – būtinos personalinio baudžiamosios jurisdikcijos principo taikymo sąlygos, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) sprendimu byloje C-289/15, tačiau minėtame sprendime teismas pasisakė dėl dvigubo baudžiamumo sąlygos nuosprendžio vykdymo metu, o ne dėl personalinio baudžiamosios jurisdikcijos principo taikymo. Šiame sprendime pabrėžiama būtinybė vykdančiosios valstybės institucijai patikrinti, ar atitinkama veika yra nusikalstama ir pagal jos nacionalinę teisę. Šioje byloje susidarė priešinga situacija, kai Lietuvos Respublikos teismai privalėjo įsitikinti, kad V. S. inkriminuotos veikos laikomos nusikalstamomis ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir Latvijos Respublikoje. Be to, esminis dvigubo baudžiamumo sąlygos kriterijus, kuris nurodomas ir ESTT sprendime, priimtame byloje C-289/15, yra tai, ar abiejose valstybėse veika (konkretūs veiksmai) užtraukia būtent baudžiamąją atsakomybę.

13.2. Vertinant abipusio baudžiamumo sąlygos egzistavimą personalinio baudžiamosios jurisdikcijos principo prasme, svarbu tai, kad tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir Latvijos Respublikos baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyta, jog objektyvieji kasatoriui inkriminuotų veikų požymiai pasireiškia atliekant neteisėtus veiksmus konkrečiai apibrėžtoje teritorijoje (ši aplinkybė akcentuojama ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje). Kriminalizuojant šias veikas, buvo siekiama apsaugoti konkretų objektą – konkrečios valstybės ekonomiką ir verslo tvarką. Lietuvos Respublika (jos teisėsaugos institucijos), vykdydama baudžiamąjį persekiojimą dėl aptariamų veikų ir gindama išimtinai Latvijos Respublikos interesus, nepagrįstai išplėtė savo baudžiamosios jurisdikcijos ribas.

13.3. Nagrinėjamoje byloje esminis momentas sprendžiant dėl abipusio baudžiamumo sąlygos įgyvendinimo, kuris apeliacinės instancijos teismo liko tinkamai neįvertintas, yra tai, kad Latvijos Respublikos BK, nustatant baudžiamąją atsakomybę už kontrabandą ir neteisėtą disponavimą tabako gaminiais, į šių nusikaltimų sudėtį įtrauktas ir esminės žalos požymis. Esminės žalos požymis rodo, kad aptariamų nusikalstamų veikų sudėtys Latvijos Respublikos BK konstruojamos kaip materialiosios, t. y. reikalaujančios padarinių – esminės žalos – kilimo. Vien kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis fakto nustatymas nėra pakankamas tam, kad pagal Latvijos Respublikos BK tokios veikos būtų laikomos nusikalstamomis, – tam būtina nustatyti ir padarinių kilimą. Tačiau tokių padarinių šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta – Latvijos Respublikai nebuvo padaryta jokia žala, byloje nėra nesumokėtų akcizo mokesčių, nebuvo pareikštas civilinis ieškinys. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos BK įtvirtintos kontrabandos dalyko požymis, apibrėžiamas pagal jo vertę, nėra siejamas su jokia žala, t. y. padariniais, todėl šie požymiai negali būti tapatinami.

13.4. Pagal Latvijos Respublikos BK tik esant esminės žalos požymiui kontrabanda laikoma nusikalstama veika. Daugelyje valstybių, taip pat ir Lietuvos Respublikoje bei, manytina, Latvijos Respublikoje, už kontrabandą nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė, kuri paprastai yra atribojama pagal padarytą žalą ar dalyko vertę, todėl veikų tapatumas turi būti vertinamas kur kas kruopščiau, tačiau šioje baudžiamojoje byloje tai nebuvo padaryta. Nebuvo nustatyta, kad kasatoriui ir kitiems nuteistiesiems inkriminuoti kontrabandos bei neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nusikaltimai, kuriais nebuvo padaryta jokia žala, atitinka Latvijos Respublikos BK uždraustas veikas. Tokiu būdu nebuvo tenkinta BK 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta abipusio veikos baudžiamumo sąlyga, būtina BK 5 straipsnio taikymui.

13.5. Vienintelis asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikaltimo sudėties buvimas jo veikoje. Procesiniuose dokumentuose, kuriais asmeniui inkriminuojamos atitinkamos veikos ar pripažįstama jo kaltė, nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Nagrinėjamu atveju BK 199² straipsnio 1 dalies norma yra blanketinė, tačiau tai nereiškia, kad asmeniui inkriminuotos veikos aprašymas gali neatitikti minėtų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad prokuroras, inkriminuodamas kasatoriui BK 199² straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką bei darydamas nuorodas į Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos teisės aktus (Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymą), nors nusikalstamos veikos padarytos ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, įstatymų nepažeidė, kadangi disponavimo tabako gaminiais Latvijos Respublikoje reikalavimai iš esmės yra labai panašūs (tapatūs) reikalavimams, įtvirtintiems Lietuvos Respublikoje. Byloje susiklosčiusi situacija – teismas konstatavo, kad kasatorius ir kiti organizuotos grupės nariai neteisėtai disponavo tabako gaminiais Latvijos Respublikoje, tačiau pripažino juos kaltais tokiu būdu pažeidus Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių reikalavimus – yra nelogiška.

13.6. Teismas ne tik konstatavo, kad kasatorius ir kiti nuteistieji pažeidė teisės aktų reikalavimus, užtraukiančius baudžiamąją atsakomybę, kurie nėra aktualūs ir neatitinka veikos aplinkybių, bet ir nepagrįstai pripažino nusikalstamais tokius kasatoriaus veiksmus, kurie neatitinka BK 199² straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties, nukreipiančios į kitus teisės aktus (šiuo atveju į Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymą), požymių visumos. Todėl tokie kasatoriui inkriminuoti Latvijos Respublikoje atlikti veiksmai negali būti vertinami kaip BK 199² straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas, įvykdytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu nustatytą tvarką, t. y. jie neatitinka kasatoriui inkriminuotos veikos konkrečių požymių visumos. Be to, toks veikos aprašymas, kai konstatuojami kaip įrodyti teisės aktų pažeidimai, kurių, pagal byloje nustatytas aplinkybes, asmuo neatliko, neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų.

13.7. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Vertindamas operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose esančią informaciją, apeliacinės instancijos teismas ją priėmė kaip neginčytiną tiesą, nepaisydamas to, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos teisminio nagrinėjimo žemesniosios instancijos teismuose metu nebuvo patikimai nustatyta, kad protokoluose kasatoriui priskiriamas telefono numeris iš tiesų priklauso jam. Kasatorius nuosekliai viso proceso metu šią aplinkybę neigė ir niekada nebuvo nustatyta priešingai – kasatoriaus asmens kratos ir kratos jo gyvenamojoje vietoje metu nebuvo rasti ir paimti jokie telefonai, byloje nebuvo atlikta fonoskopinė ekspertizė, taip pat nebuvo kitais BPK įtvirtintais būdais nustatyta, kad kasatorius naudojosi jam priskiriamu telefono numeriu, taigi kartu ir atliko jam operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose priskiriamus veiksmus. Tokių aplinkybių patikimai nepatvirtina jokie kiti byloje esantys savarankiški įrodymų šaltiniai.

13.8. Vertinant kitą esminį kasatoriaus kaltės įrodymą – operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus surašiusio ikiteisminio tyrimo pareigūno R. K. parodymus, pažymėtina, kad šio liudytojo parodymai yra ne duomenų šaltinis apie jo sužinotas faktines aplinkybes, reikšmingas nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, pateiktas objektyviai ir be jokio procesinio suinteresuotumo, kaip to reikalauja jo procesinė padėtis – liudytojo statusas, tačiau jo subjektyvios išvados ir prielaidos apie įrodinėtinas bylos aplinkybes, įskaitant ir kasatoriaus bei kitų nuteistųjų tariamai nusikalstamų veiksmų apimtį, vaidmenį. Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, liudytojas patvirtino, kad išvados apie kasatoriaus, kaip vieno iš nusikalstamų veikų organizatoriaus, vaidmenį yra jo subjektyvi nuomonė, o asmenų identifikavimas, pateikiamas protokoluose, yra tik jo prielaidos ir kitos informacijos, kuri jas patvirtintų, nėra. Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūno parodymai savo turiniu suteikia ne kokių nors žinių apie jo užfiksuotus konkrečius faktus ir kasatoriaus nusikalstamus veiksmus, bet yra jo surašytus protokolus papildantis duomenų šaltinis, kuriame pateikiamos subjektyvios pareigūno įžvalgos ir išvados. Be to, šis įrodymų šaltinis neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyto reikalavimo, kad įrodymus turi būti įmanoma patikrinti kitais BPK nustatytais veiksmais. R. K. subjektyvios išvados, tiek surašytos kriminalinės žvalgybos veiksmų protokoluose, tiek ir išdėstytos jo parodymuose, neatitinka įrodymams keliamo patikrinamumo reikalavimo, todėl jomis negalėjo būti grindžiamos teismo išvados, juo labiau – lemiama apimtimi. Nė viename iš aptartų įrodymų šaltinių nėra nurodoma jokių konkrečių objektyvių aplinkybių, kurios leistų daryti patikimas išvadas apie kasatoriaus nusikalstamus veiksmus. Toks įrodymų vertinimas yra netinkamas ir pažeidžia BPK 20 straipsnio reikalavimus.

13.9. Dar vienas svarbus kasatoriaus kaltės įrodymas, kuriuo rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, – nuteistojo J. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Apklaustas kaip įtariamasis J. R. davė kasatorių kaltinančius parodymus apie tai, kad transporto įmonės buvo surastos ir transporto priemonės įsigytos visa tai organizuojant kasatoriui, ketinant legalius krovinius panaudoti kaip priedangą, o iš tiesų užsiimti kontrabandinių cigarečių vežimu. Teisminio nagrinėjimo metu jis iš dalies pakeitė savo parodymus – nurodė, kad nieko nežinojo apie vežamas kontrabandines cigaretes, nebuvo susitaręs su kasatoriumi ir V. M. dėl neteisėtų krovinių gabenimo. Tačiau J. R. parodymai nėra patikimas įrodymų šaltinis. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į specifinę J. R. procesinę padėtį – jis yra kaltinamasis toje pačioje byloje ir ne tik davė parodymus neprisiekęs, bet ir turi aiškų procesinį suinteresuotumą – kaip įmanoma sušvelninti savo teisinę padėtį. Tokio asmens parodymai, remiantis nuoseklia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, turi būti vertinami itin kruopščiai ir atidžiai. Be to, šio asmens parodymų dinamika, jų nenuoseklumas ir akivaizdus siekis kitų asmenų sąskaita sumenkinti savo vaidmenį neleidžia neabejotinai tikėti jo nurodytomis aplinkybėmis. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad atskiruose epizoduose būtent J. R. buvo centrinė figūra, kuri rūpinosi tiek transporto priemonių įsigijimu ir registravimu, tiek jų paruošimu neteisėtam kroviniui gabenti. Todėl tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme duoti jo parodymai laikytini nepatikimais, grįsdamas jais savo išvadas apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo imperatyvų.

13.10. Kriminalinės žvalgybos veiksmai prieš kasatorių ir kitus nuteistuosius buvo taikomi ne vėliau kaip nuo 2009 metų, skundžiamu nuosprendžiu kasatorius pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, įvykdytų 2010 m. vasario 4 d., 2010 m. liepos 3 d., 2010 m. rugsėjo 6 d., 2011 m. kovo 26 d. ir 2011 m. balandžio 8 d. Taigi ikiteisminio tyrimo įstaigos, kontroliuodamos daug asmenų ir turėdamos patikimą informaciją (kurios netgi pakako apkaltinamajam nuosprendžiui priimti) apie kasatoriaus tariamai įvykdytą nusikaltimą dar 2010 metų pradžioje, nepradėjo ikiteisminio tyrimo ir nesiėmė jokių veiksmų tam, kad atskleistų jau žinomas nusikalstamas veikas, tačiau ir toliau, ilgiau nei metus, vykdė slaptus veiksmus prieš kasatorių. Įvertinus bylos medžiagą, nusikalstamų veikų epizodų skaičių, jų išsidėstymą laiko atžvilgiu, akivaizdu, kad teisėsaugos institucijų pareigūnai tyčia nevykdė savo pareigos užkardyti naujas nusikalstamas veikas, todėl buvo daromi vis nauji kontrabandos bei neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nusikaltimai. Pareigūnams kontroliuojant ir leidžiant įvykti vis naujiems nusikaltimams, ne tik nebuvo siekiama užkardyti naujų nusikalstamų veikų, bet ir nebuvo siekiama nustatyti naujų jose dalyvaujančių asmenų, nes vykdant nusikaltimus dalyvaujančių asmenų ratas jiems jau buvo žinomas, įskaitant ir tokius svarbius bendrininkus kaip tariamos organizuotos grupės organizatorius ir vadovas. Taigi, šioje byloje neegzistavo aplinkybės, kurios galėtų objektyviai pateisinti tokį slaptų tyrimo veiksmų tolesnį tęsimą ir naujų intensyviai atliekamų nusikaltimų kontroliavimą bei skatinimą vietoj jau nustatytų veikų tyrimo ir asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, tokiu būdu nesunkinant šių asmenų teisinės padėties ir užkertant kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju susidarė tokia situacija, jog dėl teisėsaugos pareigūnų veiksmų asmenys atliko vis naujus ne tik kontrabandos, bet ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis veikų epizodus ir tai darė veikas kontroliuojant ikiteisminio tyrimo pareigūnams, jiems turint visą reikiamą informaciją ikiteisminiam tyrimui pradėti, priimdamas skundžiamą nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas privalėjo itin kruopščiai įvertinti, ar aptariamuose epizoduose slaptos operatyvinės priemonės buvo taikomos nepažeidžiant proporcijos tarp valstybės siekiamo tikslo ir pasiekto rezultato, t. y. ar pareigūnų veiksmai neperaugo į iš esmės provokuojančius ir ar tokie valstybės tiesiogiai kontroliuojami nusikaltimai apskritai gali būti laikomi pavojingais baudžiamojo įstatymo prasme. Tačiau tai padaryta nebuvo ir tokiu būdu teismas netinkamai tyrė ir vertino byloje esančius duomenis. Tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, lėmusiu nepagrįstą ir neteisingą kasatoriaus nuteisimą.?

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

14. Nuteistųjų V. M., G. P., V. S., nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato V. Klimavičiaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

15. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>). Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>).

16. Kaip matyti iš nuteistųjų V. M., G. P., V. S., nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato V. Klimavičiaus kasacinių skundų turinio, nemaža dalis juose pateikiamų argumentų skirti apeliacinės instancijos teismo atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui ginčyti. Kasaciniuose skunduose keliami įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimai, kvestionuojamos teismo padarytos išvados dėl kai kurių įrodytomis pripažintų aplinkybių nustatymo, šios aplinkybės savaip interpretuojamos ir prašoma, atsižvelgiant į šias interpretacijas, daryti kitokias nei skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinių skundų argumentai nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl BK 5 ir 8 straipsnių taikymo

17. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai aiškino ir taikė BK 5 ir 8 straipsnių nuostatas, tinkamai nepatikrino, ar V. M., G. P., V. S. ir D. M. pagrįstai patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą.

18. Pagal BK 5 straipsnį Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą. Ši nuostata turi būti aiškinama sistemiškai, atsižvelgiant į BK 8 straipsnyje nustatytas baudžiamosios atsakomybės už tokius nusikaltimus taikymo sąlygas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU5LTk3Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-159-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-159-976/2017">2K-159-976/2017</a>, 2A-4-696/2017). Pagal BK 8 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs užsienyje nusikaltimus, nustatytus, be kita ko, BK 5 straipsnyje, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, kai padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už užsienyje padarytus nusikaltimus, jeigu jis: 1) atliko užsienio valstybės teismo paskirtą bausmę; 2) buvo atleistas nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės atlikimo; 3) užsienio valstybės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje valstybėje nustatytais teisiniais pagrindais. Taigi būtina sąlyga Lietuvos baudžiamajai jurisdikcijai dėl Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų nuolat Lietuvoje gyvenančių asmenų užsienyje padarytų nusikaltimų įgyvendinti yra abipusio veikos baudžiamumo sąlygos įvykdymas (išskyrus BK 7 straipsnyje ir 8 straipsnio 3 dalyje nustatytus atvejus); taip pat turi būti nenustatyta BK 8 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių baudžiamoji atsakomybė už tokius nusikaltimus Lietuvoje negali būti taikoma atsižvelgiant į non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU5LTk3Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-159-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-159-976/2017">2K-159-976/2017</a>, 2K-549/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-385/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-385/2013">2K-385/2013</a>, 2K-213/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-302/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-302/2012">2K-302/2012</a>). Be to, už užsienyje padarytą nusikaltimą Lietuvos Respublikoje teisiamam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos įstatymus skiriama bausmė negali viršyti nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyto maksimalaus dydžio (BK 8 straipsnio 1 dalis).

19. Kiekvienu atveju, kai baudžiamoji atsakomybė taikoma už užsienyje padarytą nusikaltimą, privalu išsiaiškinti BK 8 straipsnio taikymui reikšmingas aplinkybes ir procesiniuose sprendimuose išdėstyti aiškias ir motyvuotas išvadas dėl to, ar įvykdytos šiame straipsnyje nustatytos tokio baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlygos. Šių reikalavimų laikymasis turi esminę reikšmę siekiant užtikrinti baudžiamojo proceso metu priimamų sprendimų dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už užsienyje padarytus nusikaltimus teisėtumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-57-697/2018).

20. Susipažinusi su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniais sprendimais, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą ir kasacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tinkamai pirmiau nurodytų baudžiamajame įstatyme nustatytų reikalavimų laikėsi apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai motyvavo, kodėl sprendžiant BK 5 ir 8 straipsnių taikymo klausimą nagrinėjamoje byloje aktualios Latvijos Respublikos teisės aktų nuostatos, bei patikrino, ar įvykdyta abipusio veikos baudžiamumo sąlyga ir ar nėra BK 8 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių baudžiamoji atsakomybė už nuteistiesiems inkriminuotus nusikaltimus Lietuvos Respublikoje negali būti taikoma.

21. Byloje nustatyta, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis 2010 m. vasario 4 d. (vilkiko valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 m. kovo 26 d. ir 2011 m. balandžio 8 d. vilkikais iš Baltarusijos Respublikos į Latvijos Respubliką, nepateikiant muitinės kontrolei, buvo gabenamos cigaretės su Rusijos Federacijos banderolėmis. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra dėl šių nusikalstamų veikų perėmė baudžiamuosius procesus Nr. 15890003110, Nr. 15890007011, Nr. 15890008011 iš Latvijos Respublikos teisėsaugos institucijų ir baudžiamojoje byloje atliko tolesnius veiksmus dėl baudžiamojo persekiojimo. Byloje taip pat nustatyta, kad 2010 m. vasario 4 d. (vilkiko valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2010 m. liepos 3 d. iš Baltarusijos Respublikos į Latvijos Respubliką, o 2010 m. rugsėjo 6 d. iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, nepateikiant muitinės kontrolei, vilkikais buvo pasikėsinta atgabenti cigaretes su Rusijos Federacijos banderolėmis. Dėl šių nusikalstamų veikų, vadovaujantis, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos BPK 2 straipsnio nuostata, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. vasario 4 d. (vilkiko valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 m. kovo 26 d. ir 2011 m. balandžio 8 d. nusikalstamos veikos buvo padarytos Latvijos Respublikoje, o 2010 m. vasario 4 d. (vilkiko valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2010 m. liepos 3 d. pasikėsinta padaryti nusikalstamas veikas Latvijos Respublikoje, laikytina pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sprendžiant BK 5 ir 8 straipsnių taikymo klausimą nagrinėjamoje byloje aktualios Latvijos Respublikos teisės aktų nuostatos.

22. Nesutiktina su nuteistojo G. P. kasacinio skundo argumentu, kad vilkiko vairuotojas I. Z. nebuvo pradėjęs realizuoti objektyviųjų nusikalstamos veikos, nustatytos BK 199 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl jo veika negali būti laikoma pasikėsinimu padaryti šią veiką Latvijos Respublikoje. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Veika laikoma pasikėsinimu padaryti nusikaltimą tada, kai asmuo pradeda realizuoti objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Kontrabandos atveju tai gabenimas per Lietuvos valstybės sieną ir daiktų nepateikimas muitinės kontrolei. Taigi kontrabandos nusikaltimo sudėtis pradedama realizuoti, kai asmuo gabena kontrabandos dalyką per valstybės sieną, t. y. jis privažiavo valstybės sieną ir įvažiavo į muitinės teritoriją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTMzLTY5Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-133-696/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-133-696/2016">2K-133-696/2016</a>). Byloje nagrinėjamu atveju I. Z. buvo sulaikytas Baltarusijos Respublikos muitinės pareigūnų. Jis, nepateikdamas muitinės kontrolei, gabeno cigaretes su Rusijos Federacijos akcizo ženklais per Baltarusijos Respublikos ir Latvijos Respublikos valstybių sieną, įvažiavo į Baltarusijos Respublikos muitinės postus-patikrinimo punktus, pateikė reikiamus dokumentus patikrinimui dėl valstybės sienos kirtimo ir nurodė savo vykimo tikslą – Latvijos Respubliką, t. y. buvo atlikęs visus būtinus muitinio patikrinimo veiksmus, kad galėtų įvažiuoti į Europos Sąjungos valstybių teritoriją, taigi šiuo atveju buvo pasikėsinta iš Baltarusijos Respublikos į Latvijos Respubliką gabenti cigaretes, nepateikiant jų muitinės kontrolei.

23. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, apeliacinės instancijos teismas atliko pakankamai išsamią Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymų, nustatančių baudžiamąją atsakomybę už kontrabandą ir neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, lyginamąją analizę, vertindamas, ar įvykdyta abipusio veikos baudžiamumo sąlyga, leidžianti įgyvendinti Lietuvos baudžiamąją jurisdikciją dėl nuteistųjų užsienyje padarytų nusikalstamų veikų. Teismas lygino Latvijos Respublikos BK 190 straipsnio („Kontrabanda“) ir 191 straipsnio („Neteisėti veiksmai su prekėmis ir kitomis vertybėmis, kurioms turi būti atliktos muitinės procedūros“) nuostatas su Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio („Kontrabanda“) ir 199² straipsnio („Neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis“) nuostatomis, taip pat vertino Lietuvos Respublikos, Latvijos Respublikos bei Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, ir pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nuteistiesiems inkriminuotos veikos laikomos nusikaltimais pagal abiejų valstybių baudžiamuosius įstatymus, todėl abipusio veikos baudžiamumo sąlyga (BK 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai) šioje byloje įvykdyta. Be to, teismas patikrino, ar byloje nėra BK 8 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių asmuo neatsako pagal šį kodeksą už užsienyje padarytus nusikaltimus, ir tokių aplinkybių nenustatė.

24. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl abipusio veikos baudžiamumo sąlygos įvykdymo šioje baudžiamojoje byloje, teigdami, kad teisinis kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nusikaltimų reglamentavimas Lietuvos Respublikoje ir Latvijos Respublikoje reikšmingai skiriasi – į Latvijos Respublikos BK 190 ir 191 straipsniuose nustatytų nusikaltimų sudėtį įtrauktas ir esminės žalos požymis, suponuojantis dėl šių nusikalstamų veikų kilusius konkrečius padarinius, tuo tarpu į Lietuvos Respublikos BK 199 ir 199² straipsniuose nustatytų nusikalstamų veikų sudėtį esminės žalos požymis nėra įtrauktas. Be to, pasak kasatorių, Latvijos Respublikos BK, kitaip nei Lietuvos Respublikos BK, nėra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už apysunkio nusikaltimo padarymą veikiant organizuota grupe. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie kasacinių skundų argumentai nėra pagrįsti.

25. Nurodytų kasacinių skundų argumentų kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad BK 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta abipusio veikos baudžiamumo sąlyga nereiškia, kad tiek Lietuvos Respublikos BK, tiek veikos padarymo vietos valstybės baudžiamajame įstatyme esančios normos, įtvirtinančios nusikaltimų požymius, turi būti tapačios. Gali skirtis šių normų pavadinimai, jose nustatytų nusikaltimo požymių apimtis, turinys, tačiau esminę reikšmę, sprendžiant asmenų baudžiamosios atsakomybės už užsienyje padarytas veikas klausimą, turi tai, ar veika, kurios padarymu jie kaltinami, užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal abiejų valstybių baudžiamuosius įstatymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-385/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-385/2013">2K-385/2013</a>).

26. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas analizavo Latvijos Respublikos BK 190 ir 191 straipsnių nuostatas, įsigaliojusias nuo 2013 m. balandžio 1 d., tačiau nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo padarytos 2010 m. vasario 4 d. – 2011 m. balandžio 8 d. laikotarpiu, kai galiojo ankstesnės šių baudžiamojo įstatymo straipsnių redakcijos. Byloje esantys Latvijos Respublikos teisėsaugos institucijų pateikti duomenys patvirtina, kad šioje valstybėje ikiteisminiai tyrimai dėl A. G., V. S., V. M., V. S. ir J. R. buvo atliekami pagal iki 2013 m. kovo 31 d. galiojusias Latvijos Respublikos BK 190 straipsnio 2 dalies ir 191 straipsnio 2 dalies redakcijas, t. y. dėl stambaus masto kontrabandos ir neteisėtų veiksmų su prekėmis ir kitomis vertybėmis, kurioms turi būti atliktos muitinės procedūros, kai ši veika padaryta stambiu mastu. Taigi, būtent šių redakcijų Latvijos Respublikos baudžiamojo įstatymo nuostatos turėjo būti lyginamos su atitinkamomis Lietuvos Respublikos BK nuostatomis. Nepaisant to, nurodytų aktualių teisės aktų lyginamoji analizė patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nusikalstamų veikų sudėtys abiejose valstybėse esminių skirtumų, dėl kurių reikėtų konstatuoti, kad nėra įvykdyta abipusio veikos baudžiamumo sąlyga, neturi. Pagal nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusios redakcijos Latvijos Respublikos BK 190 straipsnį kontrabanda laikomas įvežimas į Latvijos Respublikos teritoriją arba išvežimas iš jos privalomų pateikti muitinei prekių ar kitų vertybių, nepateikiant jų muitinės kontrolei arba nuslepiant nuo tokios kontrolės, arba jų nedeklaruojant, arba panaudojant suklastotus muitinės ar kitus dokumentus, arba kitu neteisėtu būdu. Ši kontrabandos nusikaltimo sudėties formuluotė iš esmės nesiskiria nuo Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnyje įtvirtintos kontrabandos sudėties formuluotės. Reikšmingų skirtumų neturi ir Lietuvos Respublikos BK 199² straipsnyje nustatyto neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nusikaltimo sudėtis bei atitinkamo Latvijos Respublikos BK 191 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis. Šiame Latvijos Respublikos BK straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už saugojimą, gabenimą, siuntimą arba realizavimą Latvijos Respublikos teritorijoje prekių ar kitokių vertybių, dėl kurių turi būti atliktos muitinės procedūros, neturint muitinės įstaigos leidimo. Abiejų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose taip pat nustatyta atsakomybė už kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nusikaltimų padarymą veikiant organizuota grupe. Pažymėtina, kad, skirtingai nei nuo 2013 m. balandžio 1 d. įsigaliojusiose Latvijos Respublikos BK 190 ir 191 straipsnių redakcijose, nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusiose šių straipsnių redakcijose nebuvo nustatytas kasaciniuose skunduose nurodytas būtinas šių nusikaltimų sudėčių požymis – esminė žala, todėl nepagrįsti kasacinių skundų argumentai, kad, Lietuvos Respublikos BK 199 ir 199² straipsniuose nustatytų nusikaltimų sudėtyse nesant įtvirtinto šio požymio, nėra įvykdyta abipusio veikos baudžiamumo sąlyga. Nors apeliacinės instancijos teismas lyginamajai analizei pasirinko netinkamos redakcijos Latvijos Respublikos BK normas, šis bylos duomenų vertinimo trūkumas nesutrukdė teismui padaryti teisingos išvados dėl abipusio veikos baudžiamumo sąlygos įvykdymo šioje byloje. Pažymėtina, kad teismo analizuotos redakcijos Latvijos Respublikos BK normos savo turiniu ir esme beveik nesiskiria nuo normų, galiojusių nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu.

27. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nesilaikė kasacinio teismo praktikoje nurodytų reikalavimų išsamiai įvertinti visas BK 5 ir 8 straipsniams taikyti reikšmingas aplinkybes ir išdėstyti motyvuotas bei aiškias išvadas, apsiribodamas išvada, kad kaltinamiesiems inkriminuotos veikos buvo daromos užsienio valstybėse, o ne Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos valstybės siena nebuvo kertama, todėl šios veikos neturi BK 199 straipsnyje nustatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymių. Kasaciniuose skunduose, remiantis šia pirmosios instancijos teismo išvada, teigiama, kad, vykdydamos nuteistųjų baudžiamąjį persekiojimą dėl kaltinime nurodytų užsienyje padarytų nusikalstamų veikų, Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos nepagrįstai išplėtė valstybės baudžiamosios jurisdikcijos ribas. Su tokiu kasacinių skundų argumentu nėra pagrindo sutikti. Kriminalizuodamos kontrabandos veiką valstybės siekia apsaugoti visų pirma savo ekonomiką ir verslo tvarką, todėl Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos baudžiamuosiuose įstatymuose baudžiamoji atsakomybė už kontrabandą siejama su prekių gabenimu atitinkamai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir Latvijos Respublikos valstybės sieną. Tačiau šis objektyvių priežasčių nulemtas valstybių baudžiamųjų įstatymų normų skirtumas negali būti aiškinamas kaip paneigiantis imperatyvią BK 5 straipsnio nuostatą, pagal kurią Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą, suponuojančią Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų pareigą vykdyti tokių asmenų baudžiamąjį persekiojimą ir už užsienyje padarytus kontrabandos nusikaltimus, atsižvelgiant į BK 8 straipsnyje nustatytas baudžiamosios atsakomybės už užsienyje padarytus nusikaltimus taikymo sąlygas. Be to, kaip minėta, BK 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta abipusio veikos baudžiamumo sąlyga nereiškia, kad tiek Lietuvos Respublikos BK, tiek Latvijos Respublikos baudžiamųjų įstatymų normų, įtvirtinančių kontrabandos nusikaltimo požymius, formuluotės turi visiškai sutapti. Nagrinėjamu atveju baudžiamajai atsakomybei už Latvijos Respublikoje padarytus kontrabandos nusikaltimus (taip pat ir už pasikėsinimą padaryti šią nusikalstamą veiką Latvijos Respublikoje) taikyti pakanka apeliacinės instancijos teismo nustatytos esminės aplinkybės, kad kontrabandos veikos padarymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal abiejų valstybių baudžiamuosius įstatymus.

28. Kaltinamųjų išteisinimą pagal BK 199² straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad neteisėtai disponuojant cigaretėmis užsienyje negalėjo būti pažeistos kaltinimuose nurodytos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintos Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės, nes Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymas užsienio valstybių teritorijose negalioja, todėl kaltinamiesiems pareikšti kaltinimai negalėjo būti grindžiami šio teisės akto pažeidimais. Tokius pat motyvus kasaciniuose skunduose pakartoja nuteistieji V. S. ir V. M., ginčydami apeliacinės instancijos teismo sprendimą pripažinti juos kaltais padarius BK 199² straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas. Pasisakydama dėl šių kasacinių skundų argumentų, teisėjų kolegija dar kartą akcentuoja, kad nuteistieji baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti vadovaujantis BK 5 straipsniu, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą. BK 199² straipsnio 1 dalies norma yra blanketinė, todėl taikant ją būtina remtis kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais, nustatančiais disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis tvarką. Šio reikalavimo apeliacinės instancijos teismas tinkamai laikėsi, skundžiamame nuosprendyje pripažindamas, kad nuteistieji pažeidė 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB, 15 straipsnio 2 dalies ir 32 straipsnio nuostatas bei Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 ir 3 punktų reikalavimus. Pažymėtina, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyva 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinanti Direktyvą 92/12/EEB, galioja ir yra taikoma tiek Lietuvos Respublikoje, tiek Latvijos Respublikoje – Europos Sąjungos valstybėse narėse. Be to, atlikęs aktualių teisės aktų analizę, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintos Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės iš esmės atitinka Latvijos Respublikos įstatymuose „Dėl akcizo mokesčio“ ir „Dėl mokesčių ir rinkliavų“ nustatytus reikalavimus. Taip pat pažymėtina, kad pagal teismų praktiką nelaikytini prieštaraujančiais įstatymams atvejai, kai taikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą nusikalstamos veikos aprašyme teismas daro nuorodas į kitus Lietuvos Respublikos valstybės teritorijoje galiojančius teisės aktus, nors nusikalstama veika padaryta ne Lietuvos Respublikos teritorijoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-302/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-302/2012">2K-302/2012</a>). Pirmosios instancijos teismas į pirmiau nurodytas aplinkybes ir aktualius teismų praktikos išaiškinimus neatsižvelgė, todėl netinkamai taikė BK 5 ir 8 straipsnių nuostatas.

Dėl įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teisme

29. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes netinkamai, neišsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visapusiškai, savo išvadas grindė abejonėmis ir prielaidomis.

30. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltės ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

31. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai teisingai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016 ir kt.).

32. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir darytinų išvadų teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kasatoriai, savaime nereiškia, kad buvo padaryti kasaciniuose skunduose nurodyti esminiai BPK pažeidimai – netinkamai, neišsamiai įvertinti byloje surinkti įrodymai, teismo išvados pagrįstos abejonėmis ir prielaidomis.

33. Patikrinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kokius nurodo kasatoriai, neturi, jų skunduose keliamos abejonės dėl netinkamo, neišsamaus įrodymų vertinimo yra nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų yra pakankamai motyvuotas, jame nėra prieštaravimų. Iš jo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai, išdėstė ikiteisminio tyrimo metu teisėtais būdais surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus (nuteistųjų ir liudytojų parodymus, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolus ir kitus rašytinius įrodymus), išanalizavo juos atskirai ir gretindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, susiejo juos į vientisą loginę grandinę ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas dėl V. M., G. P., V. S. ir D. M. kaltės kaltinime nurodytomis aplinkybėmis padarius nusikalstamas veikas. Taigi apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, teismo sprendimas surašytas laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų ir 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų. Nors nuteistasis V. M. kasaciniame skunde teigia, kad jo nurodyti įrodymų vertinimo pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą, nesant konkrečių teismo šališkumo požymių toks argumentas laikytinas nepagrįstu.

34. Kasaciniuose skunduose reiškiamos abejonės dėl liudytojo A. G., šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu turėjusio įtariamojo procesinį statusą, taip pat kito liudytojo, atlikusio operatyvinį tyrimą ir surašiusio operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus, R. K. ir nuteistojo J. R. parodymų patikimumo. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šių asmenų parodymais savo išvadoms dėl nuteistųjų kaltės pagrįsti, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes kritiškai jų nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad, siekdami sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, A. G. ir J. R. sąmoningai davė tikrovės neatitinkančius nuteistųjų kaltę neva patvirtinančius parodymus, o R. K., dėl savo einamų tarnybinių pareigų būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, pateikė subjektyvų, prielaidomis grindžiamą bylos aplinkybių vertinimą, nepalankų nuteistiesiems. Be to, pasak kasatorių, šių asmenų parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Šie kasatorių argumentai nėra pagrįsti.

35. Iš bylos duomenų matyti, kad A. G. ikiteisminio tyrimo metu turėjo įtariamojo procesinį statusą ir buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, o 2014 m. birželio 19 d. ikiteisminis tyrimas dėl jo buvo išskirtas ir 2014 m. liepos 23 d. priimtas Vilniaus apygardos teismo baudžiamasis įsakymas, kuriuo A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas BK 5 straipsnyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje (2011 m. kovo 26 d. nusikalstamos veikos), ir jam paskirta 96 MGL (12 480 Lt) dydžio bauda, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, A. G. buvo apklaustas kaip liudytojas, neįspėtas dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą ir neprisaikdintas. Tuo tarpu J. R. procesinis statusas viso bylos proceso metu buvo toks pats kaip ir kasatorių V. M., D. M., V. S. ir G. P.. Skundžiamu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 20 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas pagal BK 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnį, 25 straipsnio 3 dalį, 199² straipsnio 1 dalį (2010 m. vasario 4 d. nusikalstamos veikos, pasinaudojant automobiliu „Volvo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 1 dalį (2010 m. rugsėjo 6 d. nusikalstama veika); pagal 300 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta galutinė subendrinta 220 MGL (8258,20 Eur) dydžio bauda.

36. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pasisakyta, kad situacijose, kuriose vienas kaltinamasis yra akivaizdžiai suinteresuotas perkelti atsakomybę nuo savęs kitam toje pačioje byloje kaltinamam asmeniui, kyla pavojus, kad tokio kaltinamojo parodymai gali būti nepatikimi. Vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio jų patikrinimo (jie turėtų būti tikrinami atidžiau), nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų – jie duoda parodymus neprisiekę, todėl jokie jų teiginiai negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus (2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03). Tačiau bet kokiu atveju tokie parodymai turi būti vertinami kartu su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais.

37. Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad A. G. ir J. R. parodymus davė siekdami sumenkinti savo vaidmenį padarant nusikalstamas veikas bei turėdami akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitiems nuteistiesiems šioje byloje, už ką galėtų kilti būtinybė jų parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui skirti didesnį dėmesį. Apeliacinės instancijos teismas pakankamai išsamiai išanalizavo viso baudžiamojo proceso metu duotus A. G. ir J. R. parodymus, atsižvelgė į jų procesinio statuso byloje specifiką, tikrino jų parodymų patikimumą, lygindamas juos su kitais byloje ištirtais įrodymais, ir padarė pagrįstą išvadą, kad yra pagrindas jais remtis, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visi proceso dalyviai turėjo galimybę užduoti A. G. ir J. R. klausimus, ginčyti jų parodymus ir šia galimybe pakankamai aktyviai naudojosi.

38. A. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme duodamas parodymus apie organizuota grupe su V. M., V. S. ir D. M. padarytas nusikalstamas veikas nuosekliai paaiškino ne tik apie kiekvieno iš jų, bet ir savo paties vaidmenį jas padarant. Iš apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo matyti, kad šio liudytojo parodymai, nors ir labai svarbūs byloje, yra ne vieninteliai, patvirtinantys bylos aplinkybes. Teismas, darydamas išvadas dėl kasatorių kaltės, taip pat rėmėsi kitais byloje surinktais įrodymais: asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, kuriuose nurodyta, kad A. G. atpažino V. M. ir V. S. kaip asmenis, su kuriais jis bendravo dėl cigarečių kontrabandos; liudytojo operatyvinį tyrimą atlikusio R. K. parodymais apie tyrimo metu gautus duomenis, leidusius sulaikyti neteisėtai gabenamų cigarečių krovinį, ir nusikalstamos veikos schemą; operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais, kuriuose užfiksuota, kad A. G. ir V. M. tiek pokalbių telefonu metu, tiek susirašinėdami SMS žinutėmis derino krovinio vežimo į Baltarusiją ir atgal aplinkybes.

39. Nors nuteistasis D. M. ir jo gynėjas nurodo, kad nepalankius D. M. parodymus A. G. davė tik po to, kai Vilniaus apygardos prokuratūros 2014 m. birželio 17 d. nutarimu pastarajam buvo nutrauktas ikiteisiminis tyrimas dėl BK 249 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos, vien ši aplinkybė savaime nereiškia, kad nuoseklūs, kitus byloje surinktus duomenis atitinkantys A. G. parodymai nėra patikimi. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminiai tyrimai pagal tą patį baudžiamojo įstatymo straipsnį buvo nutraukti ir kitiems savo kaltės nepripažinusiems nuteistiesiems. Nėra pagrindo teigti, kad nuteistiesiems D. M., V. M. ir V. S. nepalankūs A. G. parodymai galėjo būti duoti tik šiam siekiant mainais už tai gauti procesinių lengvatų. A. G. taikyto BK 64¹ straipsnyje įtvirtinto bausmės sumažinimo vienu trečdaliu nereikėtų tapatinti su BK 39¹ straipsnyje nustatytu atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas, su kurio taikymu teismų praktikoje siejama būtinybė asmens parodymų savarankiškumui ir objektyvumui skirti didesnį dėmesį. BK 64¹ straipsniui taikyti pakanka to, jog asmuo pripažino savo paties kaltę padarius nusikalstamą veiką, tuo tarpu pagal BK 39¹ straipsnį asmuo, įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis ne tik prisipažino dalyvavęs darant tokią nusikalstamą veiką ar priklausęs nusikalstamam susivienijimui, bet ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas.

40. Nuteistasis J. R., kaip ir A. G., ikiteisminio tyrimo teisėjui davė parodymus apie savo paties dalyvavimą padarant kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas ir kitų nuteistųjų vaidmenį jose, o pirmosios instancijos teisme šiuos parodymus pakeitė, teigdamas, kad jis tiksliai nežinojo, ar vilkikais iš Baltarusijos Respublikos bus gabenamos cigaretės. Tačiau, teismo posėdyje perskaičius J. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, šis juos patvirtino. Apeliacinės instancijos teismas kasatorių kaltę šioje byloje motyvuotai grindė išsamiais J. R. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kuriuos patvirtina ir kartu papildo kiti įrodymų šaltiniai – liudytojų J. K., I. Z., J. L., A. P. ir R. K. parodymai, operatyvinių veiksmų atlikimo ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, kiti byloje ištirti rašytiniai įrodymai.

41. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas ir operatyvinį tyrimą joje atlikęs bei operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus surašęs Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus vyriausiasis tyrėjas R. K.. Pagal BPK 78 straipsnį kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, žinantis kokių nors bylai išspręsti reikšmę turinčių aplinkybių. Kaip liudytojai taip pat gali būti apklausiami asmenys, kuriems įrodinėtinos bylos aplinkybės žinomos dėl tarnybinių ar kitų pareigų. Jie gali paliudyti apie nusikalstamos veikos rengimo, padarymo aplinkybes, kurias patys stebėjo ir suvokė eidami tarnybines pareigas, jų parodymai yra svarbūs teismui tikrinant byloje esančių duomenų rinkimo būdus, šių duomenų procesinio įtvirtinimo aplinkybes. Tokie liudytojai prisiekia, yra įspėjami dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį, BK 235 straipsnį ir teismas, priimdamas nuosprendį, jų parodymais gali remtis. Taigi vien tai, kad liudytojas yra pareigūnas, atlikęs operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) ar ikiteisminio tyrimo veiksmus, nėra pagrindas jo parodymus, svarbius ir kitiems įrodymams patikrinti bei jiems vertinti, laikyti kaip neturinčius įrodomosios vertės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-33/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-33/2010">2K-33/2010</a>, 2K-361/2014, 2K-52-699/2015, 2K-51-648/2019).

42. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme vykusioje liudytojo R. K. apklausoje nuteistieji ir jų gynėjai turėjo galimybę užduoti jam klausimus, patikslinti tam tikras su operatyviniu tyrimu susijusias aplinkybes ir taip įgyvendinti nuteistųjų teisę į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas liudytojo R. K. parodymus ir jo surašytuose operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotus duomenis analizavo ir vertino kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir padarė pagrįstą išvadą, kad jie vieni su kitais sutampa, taip pat vieni kitus papildo, sudarydami vientisą loginę įrodymų grandinę. Taigi, priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, teismo išvados dėl nuteistųjų kaltės nebuvo lemiama apimtimi grindžiamos R. K. pateikta nuteistųjų pokalbių telefonu ir susirašinėjimo SMS žinutėmis interpretacija.

43. Nuteistieji V. M., V. S. ir G. P. kasaciniuose skunduose nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimų ir nepašalino abejonių, ar operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose nurodyti telefono numeriai ir užfiksuoti telefono pokalbiai bei susirašinėjimas SMS žinutėmis pagrįstai priskirti jiems. Kasatorių manymu, nepaskyręs byloje fonoskopinės ekspertizės ir neišsiaiškinęs protokoluose nurodytų telefono numerių priklausomybės, apeliacinės instancijos teismas negalėjo grįsti kasatorių kaltės juose užfiksuotais duomenimis.

44. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva, taigi kiekvienu atveju teismui paliekama diskrecija spręsti, ar ekspertizės skyrimas yra būtinas. Dėl šios įrodinėjimo priemonės naudojimo turi būti sprendžiama vertinant konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes. Specialiosios žinios baudžiamojoje byloje turi būti panaudotos, kai tam tikros bylai teisingai išspręsti svarbios aplinkybės be specialių žinių panaudojimo tinkamai negali būti nustatytos. Kartu pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas reikalavimas įvertinti įrodymų visumą nereiškia, jog faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

45. Konstatuodamas, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose nurodyti telefono numeriai, pokalbiai ir SMS žinutės pagrįstai priskirti konkretiems nuteistiesiems, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Liudytojas A. G. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad protokoluose užfiksuoti telefono pokalbiai ir susirašinėjimas SMS žinutėmis vyko tarp jo ir V. M., nuteistasis J. R. patvirtino, kad telefonu bendravo su V. S., pakomentavo šių pokalbių esmę, I. Z. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad teisėsaugos pareigūnai užfiksavo jo ir G. P. pokalbius telefonu. Pažymėtina, kad kasatorius G. P. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog operatyvinio tyrimo veiksmų protokoluose G. P. priskirtas telefono numeris (duomenys neskelbtini) iš tiesų priklausė jam, o pirmosios instancijos teisme neneigė, kad išklausytuose telefono pokalbių garso įrašuose užfiksuotas jo balsas, ir pakomentavo kai kuriuos operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose jam priskiriamus telefono pokalbius su V. M., teigdamas, kad tai buvo darbo pokalbiai. Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nuteistieji tarpusavyje ir su kitais asmenimis telefonu bendravo apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, kurios sutapo su kitų nuteistųjų ir liudytojų nurodytomis aplinkybėmis, rašytiniais bylos duomenimis. Taigi, būtinybės skirti byloje fonoskopinę ekspertizę nebuvo, nes byloje ir taip surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių nustatyti esmines bylos aplinkybes.

Dėl BK 25 straipsnio 3 dalies taikymo

46. Kasatoriai D. M. ir jo gynėjas ginčija byloje nustatytą aplinkybę, kad jam inkriminuotą nusikalstamą veiką D. M. padarė veikdamas su organizuota grupe.

47. Pagal byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusio BK 25 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Teismų praktikoje pažymėta, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-453/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-453/2012">2K-453/2012</a>, 2K-35/2013, 2K-103-976/2016, 2K-109-746/2017). Organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius bendros nusikalstamos veikos momentus – parengiamas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo planas, numatomas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo (ir slėpimo) mechanizmas, bendrininkams nurodomos užduotys, paskirstomi vaidmenys, susitariama dėl nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo būdo, vietos, laiko ir pan. Nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje nurodytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius. Organizuota grupe veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzUtNjQ4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-75-648/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-75-648/2017">2K-75-648/2017</a>). Teismų praktikoje taip pat akcentuota, kad svarbus aspektas sprendžiant klausimą dėl organizuotos grupės buvimo yra asmens, dalyvaujančio nusikaltime, suvokimas, kad jis priklauso grupei, turinčiai tikslą daryti nusikaltimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzA0LTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-304-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-304-942/2015">2K-304-942/2015</a>, 2K-7-29-942/2016, 2K-109-746/2017).

48. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą, nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius bendrininkavimo organizuota grupe požymius: susitarimą, veikos organizuotumo lygį, vaidmenų pasiskirstymą ir konkretų indėlį į bendrai daromą sunkią nusikalstamą veiką, bendro tikslo siekimą ir kiekvieno iš nuteistųjų, įskaitant ir D. M., suvokimą, kad veikia bendrai su organizuota grupe.

49. Byloje nustatyta, kad transporto įmonei vadovavęs D. M. sutiko su V. M. pasiūlymu kontrabanda gabenti cigaretes ir pasiūlė šia veikla už didesnį atlygį užsiimti įmonės darbuotojui vilkiko vairuotojui A. G.. Šiam sutikus, D. M. išsinuomojo puspriekabę su jūriniu konteineriu ir UAB „S.“ vardu sudarė sutartį dėl legalaus priedangos krovinio gabenimo. D. M. nurodymu A. G. susitiko su V. M. ir V. S., pastarieji davė jam mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele ryšiui palaikyti ir su cigarečių gabenimu susijusius nurodymus. Po to A. G. su legaliu kroviniu nuvyko į Baltarusijos Respubliką, ten šis buvo iškrautas ir į jūrinį konteinerį po legaliu pieno miltelių kroviniu buvo paslėptos cigaretės, jas, nepateikdamas muitinės kontrolei, A. G. gabeno per Latvijos Respublikos valstybės sieną, tačiau buvo sulaikytas šios valstybės muitinės pareigūnų. Kaip pagrįstai nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, šios grupės narių bendri veiksmai buvo gerai suplanuoti ir suderinti, dėtos pastangos nelegaliam krovinio gabenimui užmaskuoti prisidengiant legalių krovinių gabenimu, kiekvieno grupės nario jam paskirto vaidmens atlikimas buvo būtinas nusikalstamiems ketinimams realizuoti. Nustatytos faktinės aplinkybės – dalyvių skaičius, jų susitarimas daryti sunkų nusikaltimą, užduočių pasiskirstymas ir atlikimas, veiksmų koordinavimas, priedangos krovinio užsakymas, konspiracijos priemonių naudojimas ryšiui palaikyti – rodo didesnį organizuotumo laipsnį negu paprasto bendrininkavimo atveju ir leidžia konstatuoti, kad nusikalstama veika buvo padaryta asmenims veikiant organizuotos grupės bendrininkavimo forma. Esant aptartoms aplinkybėms, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje tinkamai taikė BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Dėl operatyvinių veiksmų teisėtumo ir provokavimo padaryti nusikalstamą veiką

50. Nuteistasis V. S. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino, ar teisėsaugos pareigūnų atliekami operatyviniai veiksmai netruko ilgiau, nei būtina, ir neperaugo į provokuojančius, ir taip padarė esminį BPK pažeidimą, lėmusį neteisėtą ir nepagrįstą V. S. nuteisimą.

51. Pasisakydama dėl šio kasacinio skundo argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad, slaptai renkant informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, gali būti apribojama žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, todėl, reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, taip pat jas taikant ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo. Slaptos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, savaime nelaikytinos konstituciškai nepagrįstu žmogaus teisės į privatumą ribojimu ir neatitinkančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų, jeigu: 1) jos nustatytos įstatymu; 2) jos būtinos demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes; 3) jomis nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis ir esmė; 4) jos yra proporcingos siekiamam tikslui. Teisėsaugos institucijos, taikydamos šias priemones, kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečią situaciją, nustatyti, ar yra pakankamas atitinkamos priemonės taikymo faktinis pagrindas, išsiaiškinti, ar negalima tų pačių tikslų pasiekti neįsiterpiant į privatų žmogaus gyvenimą, arba, jeigu toks įsiterpimas yra neišvengiamas, užtikrinti, kad žmogaus teisė į privatumą nebūtų apribota labiau, negu būtina minėtam visuomenei reikšmingam ir konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. Taigi tam, kad asmuo nepatirtų savavališko ir nepagrįsto teisės į privatumą suvaržymo, slaptos informacijos apie rengiamą, daromą, padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, taip pat ir nustatytos Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, motyvuotu teismo sprendimu, paisant proporcingumo reikalavimų. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant kriminalinę žvalgybą, privalo patikrinti, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus, ar šie veiksmai atlikti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytos tvarkos, ar duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais, ar tyrimo veiksmų trukmė atitinka pagrįstumo, tikslingumo ir proporcingumo reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05NC04OTUvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-94-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-94-895/2015">2K-P-94-895/2015</a>).

52. Kriminalinės žvalgybos įstatyme, pakeitusiame byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusį Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą, nereglamentuojama, kiek laiko valstybės institucijos gali imituoti nusikalstamus veiksmus ar atlikti kitus slaptus veiksmus, kokios apimties nusikalstamų veikų atskleidimo gali būti siekiama, nėra nustatyta ir jokio maksimalaus sankcionavimo termino, galimų pratęsimų skaičiaus. Taigi nusikalstamos veikos imitavimas ir kiti neviešo pobūdžio žvalgybiniai veiksmai yra teisėti tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Kartu pabrėžtina ir tai, kad tokie veiksmai negali tęstis neribotą laiką. Tuo atveju, kai įvertinus visas bylos aplinkybes matyti, kad ilgesnį laiką imituojant nusikalstamą veiką ar tęsiant kitus neviešo pobūdžio veiksmus buvo siekiama ne nustatyti naujas teisiškai reikšmingas aplinkybes, o tik dirbtinai pasunkinti kaltininko baudžiamąją atsakomybę (pvz., kai tuo siekiama tęstinės veikos peraugimo į sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ar tiesiog tikintis atsitiktinai atskleisti kokią nors nusikalstamą veiką), bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar teisėtai prasidėję teisėsaugos pareigūnų veiksmai dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo, kelio neužkirtimo naujoms nusikalstamoms veikoms neperaugo į provokaciją arba kitokį dirbtinį skatinimą daryti naujas nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86/2011, 2K-530/2012, 2K-249-788/2015, 2K-7-85-696/2016, 2K-8-788/2017 ir kt.). Neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų trukmės optimalumas yra vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į veikų sudėtingumą ir šiais veiksmais siekiamus tikslus.

53. Iš Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus 2009 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. TS2-515KF matyti, kad teisėsaugos institucijos tuo metu jau disponavo informacija apie tai, kad V. S. ir kiti asmenys yra susiję su sunkių nusikaltimų, nurodytų BK 199 straipsnyje, darymu. Siekiant nustatyti V. S. ryšius, kitus kontrabandą organizuojančius asmenis, šiems nusikaltimams vykdyti pritaikytas transporto priemones, kontrabandos būdu įgytų cigarečių sandėliavimo vietą, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2009 m. gruodžio 10 d. nutartimi sankcionuota telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir techninių priemonių panaudojimas specialiąja tvarka, kontroliuojant ir fiksuojant V. S. pokalbius, kitokį susižinojimą ir veiksmus viešose vietose, šių operatyvinių veiksmų sankcionavimas buvo kelis kartus pratęstas. Panašiu metu buvo sankcionuoti operatyviniai veiksmai ir prieš didžiąją dalį kitų nuteistųjų šioje byloje. Iš viso atskleisti aštuoni kontrabandos, pasikėsinimo padaryti šį nusikaltimą ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nusikaltimai, padaryti nuo 2010 m. vasario 4 d. iki 2011 m. balandžio 8 d., taip pat išaiškinti du netikrų dokumentų pagaminimo, tikrų dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo nusikaltimai (BK 300 straipsnio 1 dalis). Surinkus pakankamai duomenų, 2011 m. balandžio 21 d. buvo pradėtas didelės apimties ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, nustatytų, be kita ko, ir BK 199 straipsnio 1 dalyje bei 199² straipsnio 1 dalyje. Atkreiptinas dėmesys, kad operatyviniai veiksmai buvo atliekami ir ikiteisminis tyrimas pradėtas ne tik dėl šioje byloje nuteistų asmenų, bet ir dėl kitos nusikalstamos grupuotės, kuriai pagal tuo metu teisėsaugos institucijų turimus duomenis vadovavo V. M. ir M. T. (M. T.) ir kuri tam tikriems nusikaltimams vykdyti susivienydavo su V. S. ir V. M. vadovaujama grupuote. Nors slapti operatyviniai veiksmai prieš V. S. buvo vykdomi gana ilgą laiką (nuo 2009 m. gruodžio 10 d. iki vėliausiai 2011 m. balandžio 21 d.), bylos medžiaga neleidžia daryti išvados, kad šie veiksmai buvo neproporcingi ir peraugo į provokuojančius.

54. Pažymėtina, kad atliekant operatyvinius veiksmus visiškai pasitvirtino pirminė operatyvinė informacija apie tai, kad V. S. su bendrininkais organizuoja kontrabandos nusikaltimus. Ilgesnis neviešo pobūdžio procesinių veiksmų atlikimas leido nustatyti neatsitiktinį, sisteminį šių nusikaltimų pobūdį, organizuotos grupės narių tarpusavio ryšius ir vaidmenų pasiskirstymą, identifikuoti nusikaltimams vykdyti pritaikytas transporto priemones ir dirbtuves, kuriose atliekami jų pritaikymo darbai, kitus su kontrabandos nusikaltimais susijusius asmenis, apie kuriuos iki tol nebuvo turima operatyvinės informacijos (D. M.). Byloje nenustatyta, kad koks nors asmuo, veikdamas pagal teisėsaugos institucijų užduotį, bendravo su V. S. ar kitais nuteistaisiais ir provokavo juos padaryti nusikaltimus, pareigūnų vaidmuo operatyvinio tyrimo metu buvo pasyvus. Konkrečių aplinkybių, dėl kurių būtų galima įžvelgti provokuojančius pareigūnų veiksmus, kasaciniame skunde nenurodo ir pats kasatorius. Dėl to konstatuotina, kad nuteistieji nebuvo provokuojami, jų ketinimai daryti kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nusikaltimus buvo susiformavę dar iki jų telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir techninių priemonių panaudojimo specialiąja tvarka, kontroliuojant ir fiksuojant jų pokalbius, kitokį susižinojimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, bendra neviešo pobūdžio tyrimo veiksmų trukmė, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir įtariamų asmenų skaičių, nebuvo pernelyg ilga, kad kiltų pagrįstų abejonių dėl proporcingumo reikalavimo laikymosi.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų V. M., G. P., V. S., nuteistojo D. M. ir jo gynėjo advokato Vytauto Klimavičiaus kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Artūras Ridikas

Arvydas Daugėla