Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-27-697/2018
Teisminio proceso Nr. 4-31-3-00127-2017-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.5.3; 1.6.2;16.9.10
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens G. Č. prašymą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 658 straipsnio 1 dalies 5 punktu, atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
G. Č. Pakruojo rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinius nusižengimus pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį paskiriant 550 Eur baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams ir 415 straipsnio 2 dalį paskiriant 15 Eur baudą. Vadovaujantis ANK 38 straipsniu, G. Č. paskirta galutinė subendrinta administracinė nuobauda – 550 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.
G. Č. nubaustas už tai, kad 2017 m. rugpjūčio 24 d. 22.55 val. Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairavo transporto priemonę – motociklą „Senke SK125“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam, aiškiai išreikštam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, kuri neįregistruota nustatyta tvarka ir kuriai neatlikta privalomoji techninė apžiūra, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 16 bei 226 punktų reikalavimus.
Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. nutartimi Pakruojo rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. nutarimas pakeistas: vadovaujantis ANK 34 straipsnio 5 dalimi, G. Č. už ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatyto nusižengimo padarymą paskirtos administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas sutrumpintas iki vienerių metų šešių mėnesių. Paskirta galutinė nuobauda 550 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. gruodžio 27 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto G. Č. prašymas priimtas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.
II. Prašymo atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas G. Č. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. nutartį ir neskirti administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Pareiškėjas prašyme nurodo:
Nagrinėjant bylą buvo netinkamai taikytos ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas pagal nustatytas aplinkybes neturėjo skirti administracinio poveikio priemonės.
Apeliacinės instancijos teismas be teisinio pagrindo netaikė ANK 42 straipsnio, nors nutarime nurodė, kad pareiškėjas yra nepilnametis. Teismas turėjo taikyti ANK 43 straipsnio 3 dalį ir neskirti administracinės nuobaudos bei poveikio priemonės.
ANK 28 straipsnyje įtvirtinta, kad asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimas yra administracinio poveikio priemonė, kurią kartu su administracine nuobauda skiria teismas ar ne teismo tvarka administracinio nusižengimo bylą nagrinėjanti institucija (pareigūnas), jeigu naudodamasis šia teise asmuo padarė administracinį nusižengimą. ANK 32 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais. Taigi teismai negalėjo vadovautis ANK 34 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies nuostatomis, kaip prieštaraujančiomis ANK 28 straipsnio 1 daliai, 32 straipsnio 1 daliai, nes pareiškėjas neturėjo jam suteiktos teisės, šia teise nesinaudojo nusižengimų darymo metu, todėl negalėjo būti taikomas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas.
Be to, buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies (galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 301 straipsnis) taikymo. Administracinės nuobaudos taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-2013).
Administracinės nuobaudos tikslai byloje yra pasiekti, nes iš karto po to, kai buvo paskirta nuobauda, pareiškėjas įvertino teisines pasekmes, tėvų pagalba baudą sumokėjo, prevencinis poveikis jam jau padarytas.
ANK 426 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reikalavimas skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą ir neturintiems teisės vairuoti transporto priemones asmenims ne tik prieštarauja ANK 28 straipsnio 1 daliai, 32 straipsnio 1 daliai, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. ANK 426 straipsnio 5, 7 dalių reguliavimas yra ydingas, nepagrįstai suvaržantis asmens teises, kai į ateitį uždraudžiama naudotis teise, kurios asmuo dar neturi.
Teismai privalėjo vadovautis Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir esant pagrindui manyti, kad ANK 426 straipsnio 5, 7 dalys prieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar ANK 426 straipsnio 5, 7 dalys atitinka Konstituciją, tačiau to nepadarė.
Be to, pareiškėjui nėra galimybės pirma laiko kreiptis į teismą prašant sutrumpinti poveikio priemonės galiojimo terminą, tai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, todėl teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar galiojantis ANK neprieštarauja Konstitucijai dėl tos dalies, kuri nenumato tvarkos asmeniui kreiptis į instituciją ar teismą dėl teisės atėmimo vairuoti transporto priemones sutrumpinimo.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato viršininkas Mindaugas Beržanskis atsiliepimu prašo netenkinti G. Č. prašymo ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo nutartį. Pareigūnas atsiliepime į prašymą nurodo:
Teismai teisingai taikė ANK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas ir skyrė administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės, teisės vairuoti transporto priemones, atėmimą asmeniui, kuriam specialioji teisė nebuvo suteikta. Tokiose administracinių nusižengimų bylose jau suformuota praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTEyLTcxOS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-12-719/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-12-719/2018">2AT-12-719/2018</a>). Neigiami padariniai yra natūralus teisės nusižengimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuoti iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados
Administracinėn atsakomybėn patraukto G. Č. prašymas netenkintinas.
Dėl administracinio poveikio priemonės paskyrimo G. Č. teisėtumo
Pareiškėjas tvirtina, kad byloje nebuvo galima vadovautis ANK 34 straipsnio 1, 3 dalimis skiriant jam administracinio poveikio priemonę, šios nuostatos prieštarauja ANK 28 straipsnio 1 daliai, 32 straipsnio 1 daliai, nes asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti, negali būti taikomas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas.
Teisėjų kolegija šį argumentą laiko nepagrįstu. ANK 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnį laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. ANK 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimas yra administracinio poveikio priemonė, kurią kartu su administracine nuobauda skiria teismas ar ne teismo tvarka administracinio nusižengimo bylą nagrinėjanti institucija (pareigūnas), jeigu naudodamasis šia teise asmuo padarė administracinį nusižengimą, o 3 dalis nurodo, kad asmuo, kuriam paskirtas specialiosios teisės atėmimas, šios teisės atėmimo laikotarpiu negali ja naudotis ir (ar) jos įgyti. ANK 34 straipsnio 1 dalis įtvirtina reikalavimą administracines nuobaudas ir poveikio priemones parinkti iš kodekso specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių rūšių, atsižvelgiant į padaryto nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
Nagrinėjamoje byloje G. Č. pripažintas kaltu padaręs du administracinius nusižengimus pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį ir 415 straipsnio 2 dalį. ANK 426 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad už nusižengimo padarymą skiriama bauda, o 426 straipsnio 7 dalyje įtvirtinama, kad už šio straipsnio 5 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki penkerių metų. Tai reiškia, kad už šį nusižengimą numatytas imperatyvus įpareigojimas teismui skirti administracinio poveikio priemonę – specialiosios teisės atėmimą. Kitų alternatyvų, suteikiančių teismui galimybes svarstyti administracinio poveikio priemonės neskyrimą ar kitokios priemonės parinkimą, įstatymas nenumato.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas (ANK 426 straipsnio 5 dalis) yra pateikiamas išaiškinimas dėl ANK 28 straipsnio nuostatų turinio ir jų taikymo galimybių. Praktikoje formuojama pozicija, kad specialiosios teisės atėmimas kaip administracinio poveikio priemonė gali būti skiriamas ir asmenims, kuriems pažeidimo metu tokia specialioji teisė nebuvo suteikta. Toks sprendimas pagrindžiamas aiškinimu, jog ANK 28 straipsnio 3 dalyje apibrėžiamas administracinio poveikio priemonės turinys, numatantis, kad asmuo, kuriam paskirtas specialiosios teisės atėmimas, šios teisės atėmimo laikotarpiu negali ja naudotis ir (ar) jos įgyti. Taigi iš šios normos turinio išplaukia, kad specialiosios teisės atėmimas gali būti skiriamas: 1) asmeniui, kuris tokią teisę yra įgijęs (šios teisės atėmimo laikotarpiu negali ja naudotis), 2) asmeniui, neįgijusiam tokios teisės (šios teisės atėmimo laikotarpiu negali jos įgyti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2K-12-719/2018).
Be to, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisė vairuoti motorines transporto priemones, traktorius, savaeiges mašinas nesuteikiama, jei nėra pasibaigęs šios teisės atėmimo, įstatymų nustatyta tvarka paskirto asmeniui už KET pažeidimus, tarp jų ir už transporto priemonės vairavimą neturint tam teisės, terminas. Tai praktikoje aiškinama kaip galimybė specialiosios teisės atėmimą taikyti ir asmenims, kurie tokios teisės neturėjo (nebuvo įgiję). Remiantis sisteminiu ANK ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatų aiškinimu, praktikoje patikslinamai išaiškinta, kad šio įstatymo 22 straipsnio nuostatos nesieja galimybės taikyti specialiosios teisės (šiuo atveju – teisės vairuoti transporto priemones) atėmimą tik su asmeniu, kuriam tokia teisė buvo suteikta. Taigi teisės vairuoti transporto priemones atėmimas įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais ne tik gali, bet ir turėtų būti skiriamas ir asmenims, kuriems tokia teisė nebuvo suteikta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2K-12-719/2018).
Be šių išaiškinimų, pabrėžtinas ir teisingumo principas. Teigiant, kad specialioji teisė negali būti atimta jos neturintiems asmenims, pastarieji, nepaisant to, kad neturėdami specialių žinių bei įgūdžių gali kelti didesnį pavojų, padarę analogiškus administracinius nusižengimus, ypač tuos, už kuriuos numatytas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas ilgesniam nei vienerių metų terminui, galėtų sulaukti švelnesnių teisinių pasekmių nei tie, kuriems tokia teisė buvo suteikta.
Atsižvelgiant į tokius įstatymų nuostatų išaiškinimus bei įvertinus nagrinėjamos bylos situaciją pagal pareiškimo argumentų ribas, darytina išvada, kad teismai, skirdami specialiosios teisės atėmimą G. Č., kuris nusižengimo padarymo metu tokios teisės nebuvo įgijęs, laikėsi ANK nuostatų, įstatymą taikė tinkamai, teismų sprendimas skirti šią poveikio priemonę atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.
Dėl paskirtos administracinio poveikio priemonės G. Č. proporcingumo
ANK 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad administracinė nuobauda ir poveikio priemonės skiriamos vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais. Pareiškėjas įsitikinęs, kad būtent proporcingumo principo nebuvo laikomasi jam paskiriant administracinio poveikio priemonę.
Iš bylos duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismas nutartimi pakeitė Pakruojo rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. nutarimą ir G. Č. sutrumpino administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – terminą iki vienerių metų šešių mėnesių. Tokį sprendimą teismas priėmė vadovaudamasis ANK 34 straipsnio 5 dalimi. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas skirti specialiosios teisės atėmimą trejiems metams yra per griežta ir neproporcinga nuobauda, nekoreliuoja su nepilnamečiams taikytinos administracinės atsakomybės ypatumais.
Nepaisant to, pareiškėjas įsitikinęs, kad teismas turėjo vadovautis ANK 34 straipsnio 5 dalimi ir administracinio poveikio priemonės iš viso neskirti.
Iš tiesų, išimtinė galimybė iš viso neskirti administracinio poveikio priemonės įvertinus nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, ANK 34 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, tačiau įtvirtinta kaip alternatyvi galimybė renkantis tarp švelnesnės poveikio priemonės skyrimo ir išvis neskyrimo, pasirinkimą paliekant teismo diskrecijai įvertinus bylos aplinkybes.
Iš Šiaulių apygardos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas pakankamai aiškiai motyvavo sprendimą taikyti minėtą straipsnį ir paskirti švelnesnę administracinio poveikio priemonę, negu numatyta straipsnio sankcijoje (nuo trejų iki penkerių metų).
Teismas, priimdamas sprendimą mažinti paskirtos specialiosios teisės atėmimo terminą, pažymėjo, kad G. Č. nerodo didesnio pažeidėjo asmens ir jo padarytų veikų pavojingumo, jo elgesys nelaikytinas itin įžūliu, transporto priemonę jis vairavo būdamas blaivus, kitiems asmenims žalos savo veiksmais nepadarė, motociklą vairavo savo gyvenamojoje vietoje, anksčiau nebuvo traukiamas administracinėn atsakomybėn, yra nepilnametis, mokosi, stengiasi įgyti specialybę, nenustatyta sunkinančių aplinkybių, nustatyta, kad prisipažino ir gailisi dėl padarytų pažeidimų.
Be šių motyvų, teismas paaiškino ir kodėl šių aplinkybių nepakanka priimti sprendimui iš viso neskirti specialiosios teisės atėmimo. Priešingai negu tvirtina pareiškėjas, teismas teisingai pažymėjo, kad nuobaudos paskirtis yra ne tik prevencinė, bet ir baudžiamoji, todėl visiškas netaikymas poveikio priemonės nagrinėjamu atveju neleistų pasiekti visų nuobaudos tikslų. Teismas atkreipė dėmesį, kad uždraudimas įgyti specialiąją teisę jos atėmimo laikotarpiu neatima galimybės per tą laiką mokytis specialybės, Kelių eismo taisyklių bei praktinio vairavimo pagal ugdymo programą.
Kartu teismas pašalino abejonę dėl nepilnamečių administracinės atsakomybės nuostatų netaikymo pažeidžiant įstatymą, atsakydamas, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuobaudą, atsižvelgė ir į nuostatas dėl nepilnamečiams taikytinos administracinės atsakomybės ypatumų, tuo remiantis buvo paskirtos baudos, mažesnės už minimalias įtvirtintas specialiosios dalies straipsnyje, vadovaudamasis šiomis nuostatomis apygardos teismas taip pat sprendė trumpinti administracinio poveikio priemonės terminą.
Atsižvelgdama į teismo pateiktus paaiškinimus, teisėjų kolegija neturi pagrindo Šiaulių apygardos teismo priimtą nutartį naikinti ar keisti dėl galimai nesilaikyto proporcingumo principo. Nutartis atitinka įstatymo reikalavimus dėl administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės skyrimo galimybių, yra motyvuota ir aiški, nesudaro pagrindo manyti, kad paskirta administracinio poveikio priemonė neatitinka protingumo, teisingumo, proporcingumo principų.
Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir teigia, kad tą turėjo padaryti prieš tai bylą nagrinėję teismai, nes ANK 426 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reikalavimas skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą ir neturintiems teisės vairuoti transporto priemones asmenims prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, toks reikalavimas suvaržo asmens teises nepagrįstai į ateitį uždrausdamas naudotis teise, kurios asmuo dar neturi. Taip pat Konstitucijos 29 straipsniui prieštarauja ir reguliavimas, pagal kurį pareiškėjas neturi galimybės pirma laiko kreiptis į teismą prašydamas sutrumpinti poveikio priemonės galiojimo terminą.
Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagal Konstituciją teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Teise kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas privalo pasinaudoti, kai nagrinėjant bylą yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, prieštarauja Konstitucijai.
Išnagrinėjusi pateiktus motyvus ir prašymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra suformuluoti teisiniai argumentai, kurie leistų manyti, jog ANK 426 straipsnio 5 dalis, 7 dalis bei reguliavimas, nesuteikiantis teisės pirma laiko kreiptis į teismą prašant sutrumpinti poveikio priemonės galiojimo terminą, prieštarauja ar neatitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 31 straipsnio, kuriame įtvirtinta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu; asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas, 109 straipsnio 1 dalies, kurioje teigiama, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, ar konstitucinio teisinės valstybės principo. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjamos bylos atveju neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Palikti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. nutartį nepakeistą.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Alvydas Pikelis
