Baudžiamoji byla Nr. 2K-134-1073/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10522-2017-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6.; 1.1.9.8.; 1.2.25.4.2.6.
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį 75 MGL (2824,50 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, šią bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirta galutinė bausmė – 50 MGL (1883 Eur) dydžio bauda, kartu uždraudžiant nuteistajam dvejus metus naudotis teise vairuoti transporto priemones.
Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 11 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo gynėjos apeliacinis skundas atmestas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendis iš dalies pakeistas ir išieškota iš R. P. konfiskuotino turto – automobilio „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) – vertę atitinkanti pinigų suma – 3450 Eur.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
R. P. nuteistas už tai, kad 2017 m. kovo 4 d., apie 2.55 val., Vilniuje, Juozapiškių gatvėje, (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punktą, draudžiantį vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Mercedes Benz C“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 1,92 promilės etilo alkoholio).
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo R. P. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog automobilis „Mercedes Benz“ atitinka konfiskuotino turto sąvoką, tačiau nepagrįstai vadovaudamasis proporcingumo principu nusprendė nekonfiskuoti automobilio vertės. Teismas pažymėjo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), jis privalomai skiriamas visais atvejais nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos sąlygos. Teismas nustatė, kad automobilis nuteistajam nepriklauso, todėl taikė BK 72 straipsnio 5 dalį ir nusprendė išieškoti konfiskuotino turto vertę.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Kasaciniu skundu nuteistojo R. P. gynėja advokatė G. Leškevičienė prašo: panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria R. P. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jos apeliacinis skundas atmestas, atleisti R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant jį R. E. J. atsakomybei, ir bylą nutraukti; panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas ir nuspręsta išieškoti iš R. P. konfiskuotino turto – automobilio „Mercedes Benz“ (valst. (duomenys neskelbtini)) – vertę atitinkančią pinigų sumą – 3450 Eur, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 40 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas ir nepagrįstai neatleido R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pirmosios instancijos teismas atsisakė atleisti R. P. nuo baudžiamosios atsakomybė pagal laidavimą, perduodant jį mamos R. P. atsakomybei, nes konstatavo, kad pastaroji nėra tinkama laiduotoja ir nėra verta teismo pasitikėjimo. Nekvestionuojant šios išvados, apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma atleisti R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį kito asmens – tetos R. E. J. atsakomybei. Tačiau apeliacinės instancijos teismas R. E. J. taip pat pripažino netinkama laiduotoja. Tokia teismo išvada nemotyvuota ir nepagrįsta bylos aplinkybių analize bei įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas paviršutiniškai ištyrė R. E. J. tinkamumą būti laiduotoja, neatsižvelgė į jos asmenines savybes, ryšius su R. P., galimybę daryti jam teigiamą įtaką, neįvertino teismų praktikos dėl asmenų tinkamumo būti laiduotojais. R. E. J. neteista, administracine tvarka nebausta, darbovietėje charakterizuojama išimtinai teigiamai kaip pareigingas ir padorus žmogus, gebantis laiduoti už prasikaltusį asmenį. Apklausta teisme R. E. J. nurodė, kad neigiamai vertina R. P. elgesį, atskleidė, kaip ir kokią teigiamą įtaką gali jam daryti, kad šis ateityje nepažeidinėtų įstatymų, nurodė, kad pažįsta jį nuo vaikystės, yra jo giminaitė, dažnai su juo bendrauja, R. P. vertina jos nuomonę. Taigi R. E. J. yra nepriekaištingos reputacijos ir vertas teismo pasitikėjimo asmuo, pagal savo asmenines ir kitas savybes galintis būti laiduotoju ir daryti teigiamą įtaką R. P.. Be to, įstatymas nekonkretizuoja, kokio glaudumo bei tvirtumo santykiai turi sieti kaltininką ir laiduotoją, kaip dažnai jie turi susitikinėti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įstatymas nenumato tokios sąlygos, kad laiduotojas ir kaltininkas gyventų toje pačioje vietovėje ir kad tokios aplinkybės negali būti pakankamas pagrindas nepripažinti asmens tinkamu laiduotoju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDUyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-452/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-452/2014">2K-452/2014</a>). Taigi byloje yra visos BK 40 straipsnyje numatytos sąlygos atleisti R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas išieškoti iš R. P. automobilio „Mercedes Benz“ vertę atitinkančią pinigų sumą, netinkamai taikė BK 72 straipsnio 5 dalį. Šis teismas, skirtingai negu pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgė į proporcingumo principą, taip pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Aptardama BK 67, 72 straipsnių, Konstitucijos 23 straipsnio, Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką dėl proporcingumo principo aiškinimo ir taikymo turto konfiskavimo atveju, kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, pažymėdamas, jog R. P. pirmą kartą traukiamas atsakomybėn už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, praeityje nebuvo teistas, administracine tvarka už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus nebaustas, studentas, periodiškai įsidarbina dirbdamas sezoninius darbus, savarankiškų pajamų negauna, ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendė, jog šiuo atveju nei automobilio, nei pinigų, atitinkančių automobilio vertę, konfiskavimas netaikytinas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas proporcingumo principo aspektu R. P. skiriamos sankcijos visiškai nevertino ir neatsižvelgė į teismų praktiką. Šis teismas, nuspręsdamas iš R. P. išieškoti konfiskuotino turto (automobilio „Mercedes Benz“) vertę, rėmėsi ne konkrečios bylos aplinkybėmis, tačiau bendro pobūdžio teiginiais apie transporto priemonės, kurią vairuojant buvo padaryta nusikalstama veika, arba jos vertės konfiskavimo tikslus, nepateikdamas konkrečiomis aplinkybėmis paremto diferencijuoto, o ne apibendrinto požiūrio į konfiskavimo taikymo pagrindus ir visiškai nevertindamas santykio tarp visuomeninio intereso efektyviai kovoti su neblaiviais vairuotojas ir individualių interesų netrukdomai disponuoti nuosavybe, nepatirti perteklinių nuosavybės praradimų, perteklinių sankcijų pažeidus Kelių eismo taisykles. R. P. yra jauno amžiaus, pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailėjosi, yra studentas, charakterizuojamas teigiamai, savarankiškų pajamų, be uždirbamų dirbant ne studijų metu sezoninius darbus, neturi. Be to, nuteistasis nuvažiavo vos kelis šimtus metrų, nes, įvertinęs savo fizinę būklę, jog vairuoti negali, savanoriškai atsisakė tęsti nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas niekaip nemotyvavo, kodėl R. P. paskirta sankcija, t. y. pakankamai didelė bauda ir baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas dvejus metus naudotis teise vairuoti transporto priemones, nebuvo pakankamai efektyvi, atgrasanti ir baudžianti ir kodėl buvo reikalinga papildomai konfiskuoti turtą. Konfiskuota automobilio vertę atitinkanti suma (beveik dvigubai didesnė už paskirtąją baudą) nuteistajam yra reikšminga ir jos sumokėjimo galimybės, atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, yra ribotos. Dėl to R. P. paskirtas turto konfiskavimas yra neproporcingas, neatitinka teismų praktikos, pažeidžia proporcingumo bei teisingumo principus ir sukelia nuteistajam nepagrįstai didelius turtinius praradimus.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
Priešingai nei teigia kasatorė, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, pagal savo vidinį įsitikinimą, pakankamai išsamiai ir nešališkai įvertino visus su asmens atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą susijusius duomenis, pagrįstai neatleido R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir pateikė pakankamus tokio sprendimo motyvus. Teismas pagrįstai nenustatė BK 40 straipsnio taikymui būtinų sąlygų visumos, t. y. kad R. E. J. yra tinkama laiduotoja, nes nors jos asmenybę apibūdinančios savybės yra teigiamos, tačiau nėra pakankamo pagrindo manyti, jog, perdavus nuteistąjį jos atsakomybei pagal laidavimą, ji, neturėdama su nuteistuoju glaudžių ryšių, nebūdama šalia ir negalėdama kontroliuoti nuteistojo, turės realią galimybę daryti jam teigiamą įtaką. R. E. J. galimybės daryti R. P. tinkamą ir realią teigiamą įtaką yra labiau deklaratyvios bei galimai nulemtos formalaus siekio įgyvendinti BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus.
Nuteistajam R. P. paskirtoji baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuotino turto (automobilio „Mercedes Benz“) vertę atitinkančios pinigų sumos (3450 Eur) išieškojimas – atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, neprieštarauja BK 72 straipsnio nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtas automobilis yra R. P. padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymo priemonė ir privalomai turi būti konfiskuotas. Priešingai, nei nurodoma kasaciniame skunde, nusikalstama veika buvo nutraukta ne savanoriškai, o policijos pareigūnų, kurie atvyko pagal gautą pranešimą. Tai rodo nuteistojo neatsakingą ir niekinį požiūrį į visuomenės priimtas elgesio taisykles, į galimas savo elgesio sunkias pasekmes, nuteistojo veiksmai akivaizdžiai kėlė realų pavojų ne tik jo paties, bet ir kitų eismo dalyvių ir aplinkinių saugumui. Kasatorės teiginiai, apibūdinantys nuteistąjį, nėra pakankami, kad nagrinėjamu atveju automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą būtų galima pripažinti pažeidžiančiu teisingumo ir proporcingumo principus. Šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas šiuo atveju nepažeidžia pusiausvyros tarp tikslo nubausti teisės pažeidėją ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo R. P. gynėjos advokatės G. Leškevičienės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 40 straipsnio taikymo
Kasatorė skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 40 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai neatleido R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tokie kasatorės teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai nepagrįsti ir atmestini.
BK 40 straipsnis numato galimybę asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra šio straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas. Tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas.
Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą yra pažymėta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, kad pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. Abiem atvejais, t. y. tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04Mi8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-82/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-82/2010">2K-P-82/2010</a>, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-132-699/2017).
Pagal BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas laiduotoju gali būti tik vertas teismo pasitikėjimo asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi. Asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat į jo charakteristiką ir kitus duomenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-84/2010, 2K-160/2010, 2K-221-693/2017).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs nuteistojo gynėjos prašymą, nusprendė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl R. P. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 7 dalį nekeisti bei jo nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant R. E. J. atsakomybei pagal laidavimą, neatleisti ir tokį sprendimą aiškiai motyvavo. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad yra visos BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau, teismo posėdyje apklausęs R. E. J. ir apsvarstęs jos tinkamumą būti laiduotoja, padarė išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog perdavus nuteistąjį R. P. R. E. J. atsakomybei pagal laidavimą ji turės pakankamą įtaką, kad nuteistasis daugiau nebenusikalstų. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad nuteistasis su R. E. J. nėra saistomas tvirtais asmeniniais ryšiais, kartu negyvena, susitinka retai, bendrauja nereguliariai, jų nesieja glaudūs santykiai. Būtent apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs R. P. ir R. E. J. nusistovėjusius bendravimo ypatumus, konstatavo prielaidų laidavimui nebuvimą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 40 straipsnio nuostatų šioje byloje netaikymo yra motyvuotos bei padarytos išnagrinėjus visas reikšmingas šio įstatymo taikymui aplinkybes bei visapusiškai įvertinus R. E. J. galimybę daryti teigiamą įtaką nuteistajam R. P..
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas, neatleisdamas nuteistojo R. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pažeidė BK 40 straipsnio nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl BK 72 straipsnio taikymo
Kasatorė skunde nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai nusprendė išieškoti iš nuteistojo R. P. konfiskuotino turto – automobilio – vertę atitinkančią pinigų sumą. Šie kasatorės teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai taip pat nepagrįsti, todėl atmestini.
Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri gali būti skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis). Baudžiamojo poveikio priemonės savo esme panašios su bausmėmis, tačiau netapačios, jos turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). BK 72 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė, rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis).
Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. P. nusikalstamą veiką padarė vairuodamas automobilį „Mercedes Benz“, kuris priklauso nuteistojo tėvui V. P., kuris nusikalstamos veikos atlikimo ir tyrimo metu buvo išvykęs į užsienį. Atsižvelgdamas į tai, valstybinis kaltintojas prašė teismo iš R. P. konfiskuoti šio automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nors pripažino, kad minėtas automobilis atitinka konfiskuotino turto sąvoką, nusprendė BK 72 straipsnio nuostatų byloje netaikyti ir nei automobilio, nei jo vertę atitinkančios pinigų sumos iš R. P. nekonfiskuoti. Tokį sprendimą teismas priėmė atsižvelgęs į nuteistojo asmenybę, turtinę padėtį, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais.
Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija ir vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nusprendė išieškoti iš R. P. konfiskuotino turto – automobilio „Mercedes Benz“ – vertę atitinkančią pinigų sumą. Šis teismas konstatavo, kad turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), yra privalomai skiriamas visais atvejais nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos sąlygos. Teismas pažymėjo ir tai, kad netaikant konfiskavimo transporto priemonės, kurią vairuojant buvo padaryta nusikalstama veika, nustatyta BK 281 straipsnio 7 dalyje, nėra įmanomas įgyvendinimas tokios veikos kriminalizavimo tikslų – didinti eismo saugumą, užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams.
Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra pažymėjęs, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius, todėl, nuteisus asmenį pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, transporto priemonė, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė, paprastai turi būti konfiskuojama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkyLTY5OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-392-699/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-392-699/2017">2K-392-699/2017</a>, 2K-50-788/2018, 2K-80-511/2018). Išimtimi pripažįstami atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04My8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-83/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-83/2010">2K-7-83/2010</a>, 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016, 2K-50-788/2018).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į formuojamą kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, kad nors apeliacinės instancijos teismas, pabrėždamas privalomą turto konfiskavimo taikymą, nesuteikiant šiuo klausimu teismui jokios diskrecijos, BK 72 straipsnio nuostatas aiškino nevisiškai teisingai, tačiau tai nesutrukdė teismui, taikant minėtas baudžiamojo įstatymo nuostatas, šioje byloje priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą išieškoti iš nuteistojo konfiskuotino turto – automobilio – vertę atitinkančią pinigų sumą.
Pagal BK 67 straipsnį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus; jo įgyvendinimo tvarka bendriausia prasme nustatyta šio straipsnio 2 ir 3 dalyse. Konstitucinio Teismo doktrinoje pripažįstama, kad vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala (1997 m. balandžio 8 d. nutarimas). Pažymėtina, kad ir EŽTT praktikoje dėl teisės į nuosavybės apsaugą, nustatytos Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnyje, iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Be kita ko, ja gali būti siekiama užkirsti kelią atitinkamos transporto priemonės naudojimui kitoms nusikalstamoms veikoms padaryti kenkiant visuomenei (2003 m. balandžio 10 d. sprendimas Yildirim prieš Italiją, peticijos Nr. 38602/02; 2001 m. birželio 26 d. sprendimas C. M. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 28078/95). Pagal EŽTT praktiką turto konfiskavimas patenka į nuosavybės naudojimo kontrolės sritį pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 2 dalį, kurioje valstybėms suteikiama teisė priimti įstatymus, jų manymu, reikalingus, kad būtų galima kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgiant į bendrąjį interesą. Tam, kad nuosavybės teisių apribojimas atitiktų šią nuostatą, jis turi būti nustatytas įstatymo, juo siekiama teisėto tikslo, o panaudotos priemonės – pagrįstai proporcingos šiam tikslui. Spręsdamas dėl viešojo intereso poreikių ir asmens intereso teisingos pusiausvyros nustatymo, Teismas palieka valstybei plačią vertinimo laisvę dėl įgyvendinimo priemonių pasirinkimo ir vertinimo, ar šio įgyvendinimo padariniai pateisinami atsižvelgiant į bendrąjį interesą siekiant atitinkamo įstatymo tikslo. Teisinga pusiausvyra pažeidžiama tuo atveju, kai asmeniui užkraunama „individuali ir pernelyg didelė našta“ (Yildirim prieš Italiją; 2011 m. birželio 28 d. sprendimas Het Financieele Dagblad B. V. prieš Olandiją, peticijos Nr. 577/11).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, priskyrė nusikaltimams, numatydamas už tai baudžiamąją atsakomybę; už šią veiką gali būti skiriama bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Šioje byloje nuteistojo R. P. nusikalstamos veikos padarymo metu vairuotas automobilis „Mercedes Benz“ atitinka pirmiau šioje nutartyje nurodytus konfiskuotino turto požymius (BK 72 straipsnio 2 dalis), o kadangi jis nuosavybės teise priklauso ne pačiam kaltininkui, o jo tėvui V. P., kuris apie sūnaus atliekamus veiksmus nieko nežinojo, taikytinos BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatos.
Kasaciniame skunde nurodomi argumentai, kad R. P. yra jauno amžiaus, pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, yra studentas, charakterizuojamas teigiamai, savarankiškų pajamų, be uždirbamų dirbant ne studijų metu sezoninius darbus, neturi, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi, nėra pakankami teigti, jog nagrinėjamu atveju automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus. Į R. P. asmenybę bei kitas reikšmingas aplinkybes jau buvo atsižvelgta skiriant nuteistajam bausmę. Pažymėtina, kad nuteistasis vairavo transporto priemonę jo kraujyje esant 1,92 promilės alkoholio, t. y. esant apsvaigimui, kuris žymiai viršija vidutinį. Įvertinus tai, kad nuteistajam paskirta švelniausios rūšies bausmė – bauda, kuri artima minimaliai, automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos – 3450 Eur – išieškojimą iš nuteistojo nėra pagrindo laikyti neproporcinga baudžiamojo poveikio priemone, kurią paskyrus būtų aiškiai pažeista pusiausvyra tarp tikslo nubausti teisės pažeidėją ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti. Nors byloje nuteistajam paskirta ir kita baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones, tačiau baudžiamasis įstatymas nedraudžia skirti daugiau nei vieną baudžiamojo poveikio priemonę (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 6 dalis). Tai, kad paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės suvaržė nusikalstamą veiką padariusį asmenį ar neatitinka jo interesų, savaime neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams.
Nenustačius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. P. gynėjos advokatės Gintarės Leškevičienės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Rima Ažubalytė
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
