Civilinė byla Nr. e3K-3-90-378/2019
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16678-2017-8
Procesinio sprendimo kategorija 3.2.3.6.1.1.9
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo E. E. (E. E.) kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. E. skundą dėl notaro veiksmų; suinteresuoti asmenys – Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarė Virginija Jarienė, K.-D. E. (K.-D. E.).
Teisėjų kolegija
n u r o d o :
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tarptautinį paveldėjimą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinių faktų nustatymą ir pripažinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Šalių ginčas galimai patenka į Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. liepos 4 d. reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo (toliau – Reglamentas 650/2012) reguliavimo sritį. Dėl šalių ginčui taikytinos teisės, be kitų klausimų, atskirai spręstina šioje byloje.
3. Dėl Europos Sąjungos teisės turinio ir ją aiškinančios jurisprudencijos aiškinimo kasacinis teismas kreipiasi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas), kad šis priimtų prejudicinį sprendimą nagrinėjamoje byloje. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 267 straipsnio nuostatas Europos Sąjungos institucijų aktų išaiškinimo klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teisingumo Teismą (SESV 267 straipsnio 1 dalies b punktas, 3 dalis).
4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra galutinė instancija nagrinėjant šią bylą ir jo priimtas procesinis sprendimas būtų galutinis ir neskundžiamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 362 straipsnis).
5. Nagrinėjamoje byloje kasacinio teismo poreikis kreiptis į Teisingumo Teismą grindžiamas tuo, kad šalių ginčui spręsti aktualių kai kurių Europos Sąjungos teisės normų turinys iki galo nėra aiškus taikant tiek acte clair, tiek acte éclairé doktrinas.
6. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu Teisingumo Teisme nagrinėjama byla WB, C-658/17. Vis dėlto ši aplinkybė nepaneigia poreikio kreiptis prejudicinio sprendimo, nes, pirma, nėra aišku, koks bus Teisingumo Teismo sprendimas nurodytoje byloje, juolab kad jis iš dalies gali priklausyti nuo grynai kitos valstybės narės nacionalinio reguliavimo (notarų pripažinimo teismu problematika), antra, nagrinėjamos bylos klausimai tik iš dalies sutampa su Teisingumo Teisme nagrinėjamu ginču, todėl bet kokiu atveju, sulaukus sprendimo WB byloje, nebus atsakyta į visus šioje byloje reikšmingus Reglamento 650/2012 aiškinimo ir taikymo klausimus.
7. Atsižvelgdama į tai, kad kasacinis teismas į Teisingumo Teismą kreipiasi ne galutine nutartimi (CPK 260 straipsnis), t. y. ja šalių ginčas neišsprendžiamas iš esmės, teisėjų kolegija, nepažeisdama CPK 361 straipsnio nuostatų, bylos teisės ir fakto klausimus pristatys tik tiek, kiek reikalinga procesui dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (šiame kontekste žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-378/2017 7 punktą).
I. Šalių ginčui spręsti aktualus Lietuvos teisinis reguliavimas
8. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.2 punkte, inter alia (be kita ko), nurodyta:
1. Paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą.
2. Pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu.
<...>
9. 5.4 straipsnyje nurodyta:
1. Palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta (šio kodekso 2.12 straipsnis).
2. Jeigu palikėjas negyveno nuolat vienoje vietoje, palikimo atsiradimo vieta laikoma:
1) vieta, kur palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį daugiausia gyveno;
2) jeigu palikėjas gyveno keliose vietose, palikimo atsiradimo vieta laikoma ekonominių ar asmeninių interesų vyraujanti vieta (turto ar jo pagrindinės dalies, kai turtas yra keliose vietose, buvimo vieta; sutuoktinio, su kuriuo palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį palaikė santuokinius santykius, gyvenamoji vieta arba su palikėju kartu gyvenusio vaiko gyvenamoji vieta).
3. Jeigu negalima nustatyti palikėjo gyvenamosios vietos pagal aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, palikimo atsiradimo vieta gali būti nustatoma pagal palikėjo pilietybę, jo registraciją, jam priklausančių transporto priemonių registracijos vietą ir kitas aplinkybes.
4. Kilus ginčui, palikimo atsiradimo vietą suinteresuotų asmenų prašymu nustato teismas, atsižvelgdamas į visas aplinkybes.
10. CK 5.8 straipsnyje nurodyta:
Asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo.
11. CK 5.11 straipsnyje, inter alia, nurodyta:
1. Paveldint pagal įstatymą įpėdiniai lygiomis dalimis yra:
1) pirmos eilės – palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties;
2) antros eilės – palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai; <...>
2. Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo, taip pat tuo atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. <...>
12. CK 5.17 straipsnyje, inter alia, nurodyta:
1. Ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik kiti įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis. <...>
13. CK 5.18 straipsnyje nurodyta:
1. Testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos, suklydimo. Įprastinis suinteresuotų įpėdinių įkalbinėjimas ar prašymas sudaryti jiems palankų testamentą nelaikomi prievarta ir neturi įtakos testamento galiojimui.
2. Jeigu iš testamento turinio testatoriaus valia aiški, tai neturi reikšmės testamento teksto klaidos, netikslus asmenų įvardijimas, tai, kad kokio nors asmens arba daikto savybė ar padėtis pasikeitė ar išnyko.
14. CK 5.19 straipsnyje, inter alia, nurodyta:
1. Kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims.
3. Testatorius gali testamentu atimti paveldėjimo teisę iš vieno, kelių ar visų įpėdinių. <...>
15. CK 5.20 straipsnyje nurodyta:
1. Palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau.
2. Nustatant privalomosios dalies dydį, atsižvelgiama į paveldimo turto vertę, įskaitant įprastinio namų apstatymo ir apyvokos reikmenų vertę.
16. CK 5.28 straipsnyje, inter alia, nurodyta:
1. Oficialieji testamentai – tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje.
3. Testamente nurodoma testamento sudarymo vieta ir laikas. Surašytas testamentas perskaitomas vienam testatoriui arba dalyvaujant liudytojams. Testamentą pasirašo pats testatorius. Jo akivaizdoje testamentas tvirtinamas ir registruojamas notariniame registre. Vienas testamento egzempliorius duodamas testatoriui, o kitas lieka jį patvirtinusioje įstaigoje. Informacija apie testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali.
4. Jeigu testatoriaus ar kito asmens turimas testamentas neatitinka pas notarą saugomo testamento, kilus ginčui pirmenybė teikiama pas notarą saugomam testamentui, jeigu jame nėra nustatyta tvarka neaptartų ištaisymų, išbraukymų ar ištrynimų.
5. Negalima ginčyti oficialiojo testamento sudarymo fakto. <...>
17. CK 5.33 straipsnyje nurodyta:
1. Kai tik palikimo atsiradimo vietos notaras sužino apie testatoriaus mirtį, paskiria testamento paskelbimo dieną ir apie ją pranešama žinomiems įpėdiniams bei kitiems suinteresuotiems asmenims. <...>
2. Notaras, paskelbęs testamentą, privalo imtis priemonių nustatyti įpėdinių ir kitų suinteresuotų asmenų, nedalyvavusių paskelbiant testamentą, gyvenamąją vietą ir kiek įmanoma greičiau pranešti jiems apie testamento turinį.
18. CK 5.50 straipsnyje, inter alia, nurodyta:
1. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis.
2. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo.
3. Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, tačiau šio straipsnio 2 dalyje nurodytos teisinės pasekmės atsiranda tik tokiu atveju, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinio (įpėdinių) pagal įstatymą ar įpėdinio (įpėdinių) pagal testamentą atliktų veiksmų, kuriais priimtas palikimas. <...>
19. CK 5.51 straipsnyje nurodyta:
1. Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.
2. Įpėdinis, pradėjęs turtą valdyti, turi teisę per palikimui priimti nustatytą laiką atsisakyti palikimo, padavęs dėl to pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui. Tokiu atveju laikoma, kad palikimą įpėdinis valdė dėl kitų įpėdinių interesų.
20. CK 5.56 straipsnyje, inter alia, nurodyta:
1. Įpėdiniai, paveldėję pagal įstatymą arba testamentą, gali prašyti palikimo atsiradimo vietos notarą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą. <...>
21. CK 5.57 straipsnyje, inter alia, nurodyta:
1. Šio kodekso 5.50 straipsnyje nustatytą palikimo priėmimo terminą teismas gali atnaujinti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Palikimas gali būti priimamas pasibaigus terminui ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai. <...>
22. CK 5.66 straipsnyje, inter alia, nurodyta:
23. CK 5.67 straipsnyje nurodyta:
1. Paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams išduodamas suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos.
2. Paveldint tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą, paveldėjimo teisės liudijimas fiziniams asmenims gali būti išduodamas ir prieš sueinant trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos, jeigu notaras turi duomenų, kad, be asmenų, prašančių išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, daugiau įpėdinių nėra.
24. Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 1 straipsnyje nurodyta:
Notariatas yra visuma notarų, kuriems pagal šį įstatymą suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų ar kitų organizacijų ir jų padalinių subjektines teises ir juridinius faktus, užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą.
25. Notariato įstatymo 2 straipsnyje, inter alia, nurodyta:
Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notaras taip pat gali būti civilinių ginčų taikinimo tarpininku (mediatoriumi), kai sprendžiami ginčai.
Notarus skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministras.
26. Notariato įstatymo 12 straipsnyje nurodyta:
Notarai savo įgaliojimus vykdo, nepaisydami valstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos, ir paklūsta tik įstatymams.
27. Notariato įstatymo 13 straipsnyje nurodyta:
Notarai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo įstatymu ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro teisės aktais ir Notarų rūmų nutarimais bei kitais teisės aktais.
28. Notariato įstatymo 20 straipsnyje, inter alia, nurodyta:
Notaras negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus notaro atlyginimą, atlygį už arbitro funkcijų atlikimą, atlyginimą už taikinamojo tarpininkavimo paslaugų teikimą, atlyginimą už darbą visų lygių rinkimų ir referendumo komisijose, kompensaciją už darbą Notarų rūmuose, užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Ši nuostata netaikoma tais atvejais, kai sustabdomi notaro įgaliojimai.
Atlikdamas arbitro funkcijas, notaras privalo vengti interesų konflikto ar kitų aplinkybių, kurios galėtų kelti abejonių jo objektyvumu ir nešališkumu atliekant įstatymų nustatytas funkcijas. Notaras negali būti arbitru ginčuose, kylančiuose iš santykių, dėl kurių jis jau yra atlikęs įstatymų nustatytas funkcijas. Be to, notaras negali atlikti įstatymų nustatytų funkcijų dėl tų santykių, iš kurių kilusiame ginče jis buvo arbitru.
29. Notariato įstatymo 26 straipsnyje nurodyta:
Notarai atlieka šiuos notarinius veiksmus:
1) tvirtina sandorius;
2) išduoda paveldėjimo teisės liudijimus;
3) išduoda nuosavybės teisės į dalį sutuoktinių bendro turto liudijimus;
4) liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą;
5) liudija parašo dokumentuose tikrumą;
6) liudija dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą;
7) tvirtina faktą, kad fizinis asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje vietovėje;
8) priima saugoti oficialiesiems testamentams prilyginamus testamentus ir asmeninius testamentus;
9) tvirtina dokumentų pateikimo laiką;
10) perduoda vienų fizinių ir juridinių asmenų pareiškimus kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims;
11) priima į depozitinę sąskaitą pinigines sumas;
12) priima jūrinius protestus;
13) protestuoja vekselius ir čekius;
14) atlieka vykdomuosius įrašus pagal notarine forma patvirtintus sandorius, iš kurių atsiranda piniginės prievolės, taip pat užprotestuotuose arba neprotestuotinuose vekseliuose ir čekiuose;
15) atlieka vykdomuosius įrašus dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą;
16) surašo ar tvirtina dokumentus dėl juridinių asmenų registrui pateikiamų duomenų tikrumo ir tvirtina, kad juridinį asmenį registruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo sandoryje nustatytos prievolės yra įvykdytos ir atsirado įstatymuose ar steigimo dokumentuose numatytos aplinkybės;
17) tvirtina juridinių asmenų steigimo dokumentų atitiktį įstatymų reikalavimams;
18) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka tvirtina dokumentus pažyma (Apostille);
19) atlieka kitus įstatymų numatytus notarinius veiksmus.
Pripažįstama, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais.
30. Notariato įstatymo 28 straipsnyje, inter alia, nurodyta:
Notariniai veiksmai gali būti atliekami pas bet kurį notarą, išskyrus turto paveldėjimo atvejus. Notarų veiklos teritoriją šiais atvejais nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. <...>
31. Notariato įstatymo 40 straipsnyje, inter alia, nurodyta:
Notaras privalo atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų.
Asmens, kuriam atsisakyta atlikti notarinį veiksmą, rašytiniu prašymu atsisakymo priežastis išdėstoma raštu ir išaiškinama jo apskundimo tvarka ir terminai raštu. <...>
32. Notariato įstatymo 41 straipsnyje, inter alia, nurodyta:
Suinteresuotas asmuo, kuris mano, kad atliktas notarinis veiksmas arba atsisakymas atlikti notarinį veiksmą yra neteisingas, turi teisę jį apskųsti teismui pagal notaro biuro buvimo vietą.
33. CPK 182 straipsnyje, inter alia, nurodyta:
Nereikia įrodinėti aplinkybių:
2) nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai); <...>
34. CPK 444 straipsnyje, inter alia, nurodyta:
1. Teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga.
2. Teismas nagrinėja bylas:
8) dėl palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo;
35. CPK 445 straipsnyje nurodyta:
Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.
36. CPK 447 straipsnyje nurodyta:
Pareiškime turi būti nurodoma:
1) kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą;
2) priežastys, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą;
3) įrodymai, patvirtinantys juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinantys, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti.
37. CPK 448 straipsnyje, inter alia, nurodyta:
1. Tais atvejais, kai teismas pripažįsta faktą esant nustatytą, jis turi sprendime nurodyti, kuriam tikslui faktas nustatytas, taip pat turi nurodyti įrodymus, kuriais remiantis faktas pripažintas nustatytu.
2. Įsiteisėjęs teismo sprendimas nustatyti faktą, kuris turi būti įregistruotas civilinės metrikacijos įstaigoje arba įformintas kitose institucijose, yra pagrindas šį faktą ten įregistruoti arba įforminti, tačiau neprilygsta tų institucijų išduodamiems dokumentams. <...>
38. CPK 511 straipsnyje, inter alia, nurodyta:
1. Šiame skyriuje nustatyta tvarka gali būti skundžiamas atliktas notarinis veiksmas ar atsisakymas notarinį veiksmą atlikti.
2. Skundas pateikiamas notaro (kito asmens, kuriam įstatymai suteikia teisę atlikti notarinius veiksmus), kurio veiksmai skundžiami, darbo vietos apylinkės teismui. <...>
39. CPK 580 straipsnyje, inter alia, nurodyta:
2. Prašymas dėl paveldėjimo procedūrų taikymo paduodamas palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismui. <...>
n u s t a t ė :
II. Pagrindinės šalių ginčo aplinkybės
40. Nagrinėjamoje byloje nustatytos šios pagrindinės šalių ginčo aplinkybės, dėl kurių nėra ginčo:
40.1. (duomenys neskelbtini) gimė pareiškėjas (Lietuvos pilietis).
40.2. (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjo E. E. tėvas (Lietuvos pilietis).
40.3. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo motina E. E. (Lietuvos pilietė) sudarė santuoką su K.-D. E. (Vokietijos piliečiu) ir su sūnumi (pareiškėju) persikėlė gyventi pas naująjį sutuoktinį į Vokietiją.
40.4. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo motina E. E., grįžusi į Lietuvą, Kauno rajono savivaldybės Garliavos miesto notaro biure sudarė testamentą; jame savo viso turto įpėdiniu nurodė sūnų (pareiškėją).
40.5. (duomenys neskelbtini) E. E. mirė Vokietijoje; po pareiškėjo motinos mirties liko jos vardu registruotas nekilnojamasis turtas – butas Kaune; apie kokį nors kitą testatorės turtą ar skolas byloje duomenų nėra.
40.6. (duomenys neskelbtini) Kauno apylinkės teismas nutartimi patenkino pareiškėjo E. E. pareiškimą dėl termino atnaujinimo palikimui priimti po motinos mirties; teismas sprendė, kad aplinkybė, jog motinos mirties dieną pareiškėjas buvo nepilnametis ir negalėjo realizuoti savo kaip paveldėtojo teisių, yra svarbi, todėl įstatyme įtvirtintas terminas palikimui priimti turėtų būti atnaujintas; teisme buvo gautas pareiškėjo motinos sutuoktinio K.-D. E. pareiškimas, kuriuo jis sutiko su pareiškėjo prašymu pratęsti terminą palikimui priimti, o bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.
40.7. 2017 m. liepos 17 d. pareiškėjas kreipėsi į Kauno miesto 4-ąjį notaro biurą prašydamas užvesti paveldėjimo bylą, išduoti paveldėjimo teisės liudijimą.
40.8. 2017 m. rugpjūčio 1 d. Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarė Virginija Jarienė priėmė nutarimą atsisakyti atlikti notarinį veiksmą; atsisakymas grindžiamas testatorės įprastinės gyvenamosios vietos (Vokietijos) pagrindu Reglamento 650/2012 normų prasme.
40.9. Pareiškėjas notarės Virginijos Jarienės atsisakymą atlikti notarinį veiksmą apskundė pirmosios instancijos teismui.
40.10. 2018 m. sausio 29 d. Kauno apylinkės teismas nutartimi pareiškėjo pareiškimą patenkino; panaikino notarės 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutarimą, kuriuo atsisakyta atlikti notarinį veiksmą; šią įpareigojo užvesti paveldėjimo bylą pagal turto registravimo vietą bei išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į mirusios motinos E. E. palikimą (teismas procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje padarė rašymo apsirikimo klaidą, kad pats išdavė liudijimą, o ne įpareigojo tai atlikti pačią notarę).
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors pareiškėjo motina ir deklaravo išvykimą į Vokietiją, tačiau ji buvo Lietuvos pilietė, mirties dieną turėjo nekilnojamojo turto Lietuvoje, kai Vokietijoje jokio turto neturėjo; ji nebuvo nutraukusi ryšių su Lietuva, joje lankėsi, sudarė testamentą; pagal protingumo ir sąžiningumo principus tikslinga panaikinti notarės nutarimą.
40.11. Notarė apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą.
40.12. 2018 m. balandžio 26 d. Kauno apygardos teismas apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir pareiškėjo pareiškimą atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, iškilus ginčui dėl palikėjos įprastinės gyvenamosios vietos, tik teismas gali nustatyti juridinį faktą dėl pripažinimo palikėjos įprastinės gyvenamosios vietos jos kilmės valstybėje, o nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas šiuo klausimu būtų kreipęsis į teismą; sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, panaikindamas skundžiamą notarės nutarimą, nepagrįstai vadovavosi bendraisiais principais.
40.13. Apeliacinio proceso metu pareiškėjas teismui pateikė prašymą prie bylos pridėti jo motinos sutuoktinio K.-D. E. atsiliepimą, kuris dėl parašo tvirtinimo buvo pavėluotai išsiųstas pirmosios instancijos teismui; šiame atsiliepime K.-D. E. nurodė, kad mirusi jo sutuoktinė gyveno tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje, iki mirties ji periodiškai lankydavosi savo gimtinėje, ten praleisdavo nemažai laiko, nes turėjo nuosavą butą, kurį reikėjo prižiūrėti, o Vokietijoje ji jokio turto neturėjo, ten nėra užvesta paveldėjimo byla; be to, K.-D. E. pareiškė neturintis pretenzijų į savo sutuoktinės turto paveldėjimą.
40.14. Pareiškėjas dėl Kauno apygardos teismo procesinio sprendimo padavė kasacinį skundą.
41. Šalių ginčui spręsti aktualios ir kitos aplinkybės, tačiau arba jos byloje tiksliai nenustatytos, arba dėl jų nesutariama. Jos iš esmės susijusios su pareiškėjo motinos įprastine (nuolatine) gyvenamąja vieta: viena vertus, šalys nesutaria, kokia valstybė – Lietuva ar Vokietija – E. E. mirties dieną laikytina įprastine jos gyvenamąja vieta, juolab kad konkrečių tai pagrindžiančių duomenų, be pareiškėjo ir K.-D. E. pareiškimų, byloje iš esmės nėra; be to, šalys nesutaria, kiek šiai aplinkybei nustatyti aktualus 2017 m. birželio 16 d. Kauno apylinkės teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo atnaujintas terminas palikimui priimti (prejudicialumo problema).
k o n s t a t u o j a :
III. Kasacinio teismo argumentai ir pozicija prejudicinio sprendimo priėmimo procedūroje
Dėl Reglamento 650/2012 taikymo šalių ginčui
42. Šioje byloje pirmiausia turėtų būti sprendžiama, ar šalių ginčas apskritai patenka į Reglamento 650/2012 taikymo sritį, ir tik po to – kaip, esant poreikiui, reikėtų taikyti atitinkamas jo nuostatas. Pažymėtina, kad abejonę dėl taikytinos teisės pareiškėjas kėlė viso proceso metu (ypač pirmosios instancijos teisme). Kasacinis teismas, spręsdamas dėl ginčijamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo, dėl teisinių santykių kvalifikavimo ir taikytinos teisės nėra saistomas šalių pozicijos (iura novit curia (teismas žino teisę) principas).
43. Iš Reglamento 650/2012 7 ir 67 konstatuojamųjų dalių matyti, kad jis taikomas tarptautinio paveldėjimo situacijoms. Šio teisės akto siekis – palengvinti įpėdinių subjektinių teisių įgyvendinimą tokio paveldėjimo atveju, sudarant palankesnes sąlygas laisvam asmenų judėjimui šioje srityje, o paveldėjimo klausimus išspręsti greitai, sklandžiai ir veiksmingai, pavyzdžiui, tam tikslui sukuriant Europos paveldėjimo pažymėjimą.
44. Nagrinėjamu atveju iš tiesų kyla pagrįstų abejonių, ar Reglamento 650/2012 taikymas, ypač jei būtų konstatuota, kad pareiškėjo motinos mirties dieną jos įprastinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje, užtikrintų pirmiau pristatytų tikslų pasiekimą, o ne atvirkščiai – pareiškėjo padėtis, ypač atsižvelgiant į jo situaciją (neteko abiejų tėvų būdamas nepilnametis, šiuo metu, tikėtina, dėl jauno amžiaus, dar nėra sukūręs stabilios ekonominės gerovės), įgyvendinant savo subjektines teises būtų neproporcingai ir neracionaliai apsunkinta, nes jis greičiausiai būtų priverstas palikimą priimti Vokietijoje.
45. Teisėjų kolegijos manymu, byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo motinos socioekonominiais ryšiais su Lietuva, suponuotų vertinimą, kad nagrinėjamoje byloje iškilo labiau ne tarpvalstybinio pobūdžio, o nacionalinio paveldėjimo situacija. Iš tiesų, nors byloje labai tiksliai nenustatyta, kaip dažnai E. E. reziduodavo Lietuvoje ir Vokietijoje, tačiau bet kokiu atveju akivaizdu, kad ji nenutraukė glaudžių ryšių su savo gimtine: turėjo nekilnojamojo turto Lietuvoje, išlaikė jį (rūpinosi juo) daugiau nei penkerius metus, nors tuo metu buvo sukūrusi naujus santuokinius (šeiminius) santykius ir gyveno Vokietijoje, dėl šio turto sudarė testamentą Lietuvoje, pagal pareiškėjo argumentus tam tikrą, konkrečiai neapibrėžtą laiką grįždavo į tėvynę ir kitais tikslais (pavyzdžiui, giminių lankymas).
46. Be to, kasacinio teismo nuomone, tokiam vertinimui turėtų būti svarbu ir tai, kad, pareiškėjo ir jo patėvio teigimu, E. E. Vokietijoje neturėjo jokio kito turto, dėl kurio kiltų poreikis ją pergyvenusiam sutuoktiniui ar kitiems asmenims įgyvendinti savo kaip įpėdinių turtinius interesus. Tiesa, nėra žinoma ir apie kokias nors galimas jos neįvykdytas prievoles.
47. Reglamento 650/2012 taikymas gali suponuoti tokią situaciją, kai pareiškėjas, turintis Lietuvos pilietybę, siekiantis paveldėti Lietuvos pilietės turtą, esantį Lietuvoje, dėl kurio nėra pretenzijų nei iš nacionalinių, nei užsienio rezidentų, būtų traktuojamas kaip „svetimas“ savo šalies atžvilgiu, nes jam pirmiausia reikėtų vykti į kitą valstybę narę (šiuo metu pareiškėjas gyvena ir mokosi Lietuvoje) ir šios šalies teismo prašyti priimti sprendimą dėl paveldėjimo teisės įgyvendinimo, vėliau šį sprendimą, grįžus atgal į gimtinę, jam tektų pripažinti. Dar keisčiau atrodytų pareiškėjui išduotas Europos paveldėjimo pažymėjimas, kuriuo iš esmės turėtų būti lengviau įrodyti ryšį su motina (palikėja), kai toks ryšys akivaizdus iš gimimo liudijimo ar kitų nacionalinių dokumentų.
48. Teisėjų kolegijos vertinimu, Reglamento 650/2012 sukūrimas ir taikymas pirmiausia aktualus tokiems tarpvalstybiniams paveldėjimo atvejams, kai vienos valstybės narės subjektas (palikėjas) palieka turto įpėdiniams pagal įstatymą ar testamentą ne tik kilmės (ar nuolatinio rezidavimo) valstybėje narėje, bet ir kitoje ES šalyje, dėl ko iškyla poreikis nedalomomis procedūromis vienu metu spręsti dėl viso palikimo, inter alia, siekiant išvengti skirtingų, tarpusavyje nesuderinamų teismo sprendimų.
49. Nagrinėjamoje byloje pirmiau aptarta situacija nesusidarė, o E. E. (pareiškėjo motinos) ryšiai su dviem valstybėmis (Lietuva ir Vokietija), teisėjų kolegijos vertinimu, paveldėjimo pobūdžio neturėtų keisti. Iš Teisingumo Teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimo byloje Oberle, C-20/17 (ECLI:EU:C:2018:485), taip pat matyti, kad tarpvalstybinis paveldėjimas siejamas su paveldėjimu keliose valstybėse narėse.
Dėl sąvokų „teismas“ ir „teismo sprendimas“ pagal Reglamento 650/2012 3 straipsnio nuostatas
50. Šioje byloje, kaip ir Teisingumo Teismo nagrinėjamoje byloje WB, aktualus sąvokų „teismas“ ir „teismo sprendimas“ aiškinimas pagal Reglamento 650/2012 3 straipsnio nuostatas.
51. Lietuva, kaip ir Lenkija, pagal Reglamento 650/2012 79 straipsnį yra padariusi pareiškimą, kad, be nacionalinių teismų, kitos institucijos ar subjektai nevykdo jų funkcijų. Taigi Lietuvos valdžios sprendimu Lietuvos notarams nepripažįstamas teismo statusas Reglamento 650/2012 nuostatų prasme.
52. Iš Lenkijos nacionalinio teismo klausimų galima spręsti, kad šis teismas galimai abejoja valstybių narių pranešimų teisine galia ir įtaka sprendžiant dėl sąvokos „teismas“ pagal Reglamentą 650/2012 apibrėžties. Kasaciniam teismui kyla analogiško pobūdžio abejonių, nes pranešimai pagal Reglamento 650/2012 79 straipsnį iš esmės atlieka teisių išviešinimo, o ne suteikimo funkciją.
53. Nagrinėjamu atveju, be kita ko, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamas notarės nutarimas buvo pagrįstas Reglamento 650/2012 nuostatomis, tačiau iš jų matyti, kad dėl jurisdikcijos taisyklių sprendžia tik teismai (Reglamento 650/2012 15 straipsnis). Kita vertus, abejotina, ar tik ginčijamo notaro nutarimo galimai netinkamas motyvavimas per se (savaime) pagrindžia jo statusą ir tik šiuo aspektu jį (nutarimą) daro neteisėtą.
54. Kita vertus, kasacinio teismo vertinimu, notarė turėjo teisę spręsti dėl jurisdikcijos, nes Reglamento 650/2012 4 straipsnyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė valstybių narių atžvilgiu, tačiau iš 2 straipsnio matyti, kad šiuo reglamentu nekeičiama nacionalinių institucijų kompetencija. Taigi pirmiausia nustatytina bendroji (tarptautinė) teismo jurisdikcija, o vėliau sprendžiama dėl jos įgyvendinimo subjektų atžvilgiu pagal atitinkamos valstybės narės teisės normas.
55. Kaip iš dalies Teisingumo Teismo klausiama ir WB byloje, nėra aišku, ar notaro sprendimai dėl paveldėjimo, jei nėra laikomi teismo sprendimu, galėtų būti pripažinti autentišku dokumentu. Manytina, kad, siekiant Teisingumo Teismo sprendime byloje Oberle akcentuotų procedūrų dėl paveldėjimo bendrumo, autentiškų dokumentų priėmimo procedūra neturėtų būti laikoma paraleline teismo sprendimų dėl paveldėjimo procedūrai. Be to, abejotina, kad Reglamento 650/2012 nuostatos turėtų būti aiškinamos ir taikomos taip, kad priklausomai nuo paveldėjimo santykių teritorialumo – nacionalinio ar tarpvalstybinio – sprendimus dėl paveldėjimo vienu atveju priimtų notarai, kitu – klasikinės teisminės institucijos.
56. Kita vertus, iš Reglamento 650/2012 20–22 konstatuojamųjų dalių gali susidaryti priešingas įspūdis, t. y. kad paprastai notarai, kuriems nėra priskiriamos atlikti teisminės funkcijos, nelaikytini teismais, nors jie pagal nacionalinę teisę įgalioti nagrinėti paveldėjimo klausimus; dėl to tokiems notarams (ne teismams Reglamento 650/2012 prasme) neaktualios ir netaikytinos jurisdikcijos taisyklės, o jie savo funkcijas įgyvendina ne teismo sprendimais, o autentiškais dokumentais. Neaišku, ar tokiu atveju notarams būtų neaktualios tik jurisdikcijos nustatymo ar ir kitos Reglamento 650/2012 nuostatos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje kyla poreikis papildomai aiškintis, koks statusas pripažįstamas Lietuvos notarams ir kokius dokumentus bei pagal kokią tvarką jie išduoda.
57. Iš pristatyto Lietuvos nacionalinio reguliavimo, taip pat ginčo faktinių aplinkybių matyti, kad Lietuvoje paveldėjimo procedūros pradžia ir esminiai jos elementai siejami būtent su notarų atliekamais veiksmais – paveldėjimo bylos užvedimu, liudijimo išdavimu ir pan. Nors paprastai teisminės institucijos siejamos su ginčų sprendimu, tačiau, kasacinio teismo vertinimu, tai per se nereiškia, kad paveldėjimo teisiniuose santykiuose Reglamento 650/2012 nuostatų prasme Lietuvos notarai negalėtų būti laikomi teismais.
58. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į pirmiau nurodytą Teisingumo Teismo sprendimą byloje Oberle, jame konstatuota, kad sąvoka „priimti sprendimą“ neprivalo būti siejama su ginčo teisena, o sprendimas turėti res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią; Teisingumo Teismo vertinimu, tokį aiškinimą patvirtina ir 59-oji konstatuojamoji dalis. Pirmiau nurodytame Teisingumo Teismo sprendimo 44 punkte pažymėta, kad Reglamento 650/2012 4 straipsnis apibrėžia valstybių narių teismų tarptautinę jurisdikciją, kiek tai susiję su procedūromis dėl priemonių, susijusių su viso palikimo paveldėjimu, įskaitant visų pirma nacionalinių paveldėjimo pažymėjimų išdavimą, nepriklausomai nuo to, ar nagrinėjimas vyksta ginčo ar ne ginčo tvarka.
59. Kaip savo rašytiniuose paaiškinimuose kasaciniam teismui nurodė notarė Virginija Jarienė, kurios nutarimą nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija, Lietuvos Respublikoje notarai turi išimtinę kompetenciją paveldėjimo bylose; notarai nevykdo veiklos, vadovaudamiesi teisminės institucijos suteiktais įgaliojimais, tačiau jie užtikrina nešališkumą visų notarinio veiksmo šalių atžvilgiu, užtikrina visų paveldėjimo byloje suinteresuotų asmenų teises ir interesus, jų veiksmai skųstini teismui, notaro išduotas paveldėjimo teisės liudijimas yra nuosavybės atsiradimo ir registravimo pagrindas; notarai tvirtina juridiškai neginčijamas subjektų teises ir juridinius faktus, jie nesprendžia šalių ginčų, todėl jie sprendžiami teismuose; nors pagal įstatymus notaro išduotas paveldėjimo teisės liudijimas nelaikytinas sprendimu, turinčiu res judicata galią, tačiau teismas tuo pačiu klausimu negali priimti kito sprendimo, nebent jį panaikintų; išduotas paveldėjimo teisės liudijimas taip pat saisto ir patį notarą, kuris negali pakartoti šios procedūros, kol teismas nepanaikino jos rezultatų.
60. Kasacinio teismo vertinimu, tik tai, kad notaro sprendimai gali būti skundžiami [klasikiniam] teismui, per se nereiškia, jog notaras jokiu būdu nelaikytinas „teismu“ pagal Reglamento 650/2012 nuostatas. Notaro atsisakymas išduoti paveldėjimo teisės liudijimą skųstinas teismui, kuris po savarankiško teisės aiškinimo ir taikymo tokį jo sprendimą gali (priėjęs priešingas teisines išvadas) panaikinti ir įpareigoti notarą atlikti asmens prašomus notarinius veiksmus. Net ir tokiu atveju notaro sprendimo galia, reikšmė šalių teisėms ir pareigoms bei padariniai kitų valstybių kompetentingoms institucijoms tarpvalstybinio paveldėjimo atveju nesiskirs nuo situacijos, kai notaras iš karto patenkina pareiškėjo prašymą atlikti atitinkamus veiksmus.
Dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos ir taikytinos teisės nagrinėjamoje byloje
61. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindinis šioje byloje su Reglamentu 650/2012, jei jis apskritai nagrinėjamu atveju taikytinas, susijęs teisės klausimas yra ne dėl teismo apibrėžties, o Lietuvos institucijų (teismų ar notarų) kompetencijos (jurisdikcijos) ir taikytinos teisės. Vienintelė aplinkybė, kad Lietuvos notarai galbūt nelaikytini teismais pagal Reglamentą 650/2012, įpėdinių teisių įgyvendinimas tarpvalstybinio paveldėjimo situacijoje bet kokiu atveju turėtų būti užtikrinamas, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, arba notarai turėtų įpėdinių interesus užtikrinti sudarydami (priimdami) autentiškus dokumentus, arba paveldėjimo klausimus spręstų [klasikiniai] teismai.
62. Neginčytina, kad pagrindinė bendrosios valstybių teismų jurisdikcijos taisyklė siejama su palikėjo mirties dieną buvusia įprastine gyvenamąja vieta. Vis dėlto iš Reglamento 650/2012 nuostatų nėra visiškai aišku, ar negalimos situacijos, kad dėl specifinių aplinkybių palikėjas turėjo ne vieną, o kelias įprastines gyvenamąsias vietas. Šiuo aspektu Reglamente 650/2012, pirma, įtvirtintas ne formalus, o turiningasis įprastinės gyvenamosios vietos nustatymo metodas, t. y. ne gyvenamosios registracijos vietos, o įvairių aplinkybių pagrindas (23-ioji konstatuojamoji dalis); antra, pilietybė ir turimas turtas gali būti veiksnys, nulemiantis įprastinės gyvenamosios vietos nustatymą (23-ioji konstatuojamoji dalis).
63. Nors iš Reglamento 650/2012 nuostatų atrodytų, kad galima tik viena įprastinė gyvenamoji vieta, tačiau tokia pozicija expressis verbis (aiškiais žodžiais) neįtvirtinta, todėl šiame kontekste reikėtų didesnio aiškumo ir Teisingumo Teismo išaiškinimų.
64. Nagrinėjamu atveju nėra iki galo aišku, kiek jurisdikcijos ir taikytinos teisės nustatymui svarbu tai, kad, pirma, palikėja grįžo į Lietuvą ir pas Lietuvos notarą sudarė testamentą, antra, palikėją pergyvenęs jos sutuoktinis, Vokietijos pilietis, teismo procesuose dėl termino palikimui priimti atnaujinimo ir notaro nutarimo ginčijimo aiškiai išreiškė pritarimą Lietuvos institucijų jurisdikcijai bei valią atsisakyti bet kokių pretenzijų į sutuoktinės turtą, trečia, nors apie šiuos procesus buvo informuotas, jis atsisakė į juos vykti bei juose dalyvauti.
65. Iš tiesų pareiškėjo motinos sudarytame testamente nėra aiškiai išreikšta valia dėl Lietuvos teisės taikymo (nors jis sudarytas pagal Lietuvos teisę, notaras testatorei išaiškino atitinkamas CK normas), tačiau, kasacinio teismo vertinimu, ji išplaukia netiesiogiai. Net ir įprastine jos gyvenamąja vieta laikant Vokietiją, neginčytina, kad pareiškėjo motina buvo grįžusi į Lietuvą, joje sudarė testamentą pagal savo kilmės valstybės narės teisės normas. Be to, pažymėtina, kad testamento sudarymo metu (2013 m. liepos 4 d.) Reglamento nuostatos, inter alia, 22 straipsnis, dar nebuvo taikomos. Bet kokiu atveju aptariamas testamentas galiojantis ir nenuginčytas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 5 dalimi, 163 straipsnio 9 punktu, 340 straipsnio 5 dalimi, 356 straipsnio 5 dalimi,
n u t a r i a :
Kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
1. Ar tokia situacija, kokia susiklostė nagrinėjamoje byloje, kai Lietuvos pilietė, kurios mirties dieną įprastinė gyvenamoji vieta galimai buvo kitoje valstybėje narėje, tačiau bet kokiu atveju ryšių su gimtine ji niekada nebuvo nutraukusi, inter alia, prieš savo mirtį Lietuvoje ji sudarė testamentą, kuriuo visą turtą paliko savo įpėdiniui, Lietuvos piliečiui, o paveldėjimo atsiradimo metu paaiškėjo, kad visas paveldimas turtas yra tik Lietuvoje esantis nekilnojamasis daiktas, be to, sutuoktinę pergyvenęs kitos valstybės narės pilietis aiškiai išreiškė valią atsisakyti bet kokių pretenzijų į palikėjos turtą, dėl jos užvestuose teismo procesuose Lietuvoje nedalyvavo ir sutiko su Lietuvos teismų jurisdikcija ir Lietuvos teisės taikymu, Reglamento 650/2012 nuostatų prasme laikytina tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimu, kuriam šis reglamentas turėtų būti taikomas?
2. Ar Lietuvos notarai, kurie užveda paveldėjimo bylą, išduoda paveldėjimo teisės liudijimą ir atlieka kitus veiksmus, reikalingus, kad įpėdiniai realizuotų savo teises, laikytini „teismu“ Reglamento 650/2012 3 straipsnio 2 dalies prasme, atsižvelgiant į tai, kad notarai savo veikloje vadovaujasi nešališkumo ir nepriklausomumo principais, jų priimti sprendimai saisto juos pačius ar teismines institucijas, jų veiksmai gali būti skundžiami teismui?
3. Jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų teigiamas, ar Lietuvos notarų išduodami paveldėjimo teisės liudijimai laikytini teismo sprendimu Reglamento 650/2012 3 straipsnio 1 dalies g punkto prasme ir dėl to jų priėmimui reikėtų nustatyti jurisdikciją?
4. Jei atsakymas į antrąjį klausimą būtų neigiamas, ar Reglamento 650/2012 4 straipsnio, 59 straipsnio (kartu ar atskirai, bet jomis neapsiribojant) nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad Lietuvos notarai turi teisę netaikydami bendrosios jurisdikcijos taisyklių išduoti paveldėjimo teisės liudijimus, o šie būtų laikytini autentiškais dokumentais, sukeliančiais teisinius padarinius ir kitose valstybėse narėse?
5. Ar Reglamento 650/2012 4 straipsnis (ar kitos jo nuostatos) turi būti aiškinamas taip, kad palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta gali būti nustatyta tik vienoje konkrečioje valstybėje narėje?
6. Ar Reglamento 650/2012 4, 5, 7, 22 straipsnių (kartu ar atskirai, bet jomis neapsiribojant) nuostatos aiškintinos ir taikytinos taip, kad pagal pirmame klausime pristatytas faktines bylos aplinkybes nagrinėjamu atveju suinteresuotos šalys susitarė dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos ir Lietuvos teisės taikymo?
Sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Teisingumo Teismo sprendimo gavimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Algis Norkūnas
Algirdas Taminskas
