Civilinė byla Nr. 3K-3-462-695/2017
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-34730-2013-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.1; 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. B. (J. B.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. B. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo – V. P. (V. P.).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudžiamąjį įvykį pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPVCAPDĮ), aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 15 700 Lt (4547,03 Eur) draudimo išmokos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas jo vairuojamas automobilis „VW Golf“. Eismo įvykio kaltininkas buvo trečiasis asmuo, vairavęs automobilį „Opel Vectra“. Eismo įvykio dalyviams užpildžius eismo įvykio deklaraciją, policija į įvykio vietą kviečiama nebuvo. Trečiasis asmuo pripažino savo kaltę dėl įvykusios avarijos. Ekspertas įvertino apgadintą ieškovo automobilį ir nustatė, kad remontuoti apgadintą transporto priemonę ir atkurti jos buvusią būklę bei eksploatacines savybes būtų netikslinga. Ieškovas mano, kad jam padaryta 15 700 Lt (4547,03 Eur) dydžio žala, lygi automobilio rinkos vertės iki apgadinimo (22 600 Lt arba 6545,41 Eur) ir apgadintos transporto priemonės likutinės rinkos vertės (6900 Lt arba 1998,38 Eur) skirtumui. Atsakovė, trečiojo asmens transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikė, atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką. Atsisakymą mokėti draudimo išmoką atsakovė argumentavo tuo, kad, jos manymu, automobiliai susidūrė kitokiomis, negu nurodė vairuotojai eismo įvykio deklaracijoje, aplinkybėmis.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovės 4547,03 Eur draudimo išmoką, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 4547,03 Eur sumą nuo 2013 m. spalio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1222,36 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Teismas nustatė, kad ieškovo vairuojamas automobilis ieškinyje nurodytu laiku ir vietoje buvo apgadintas per susidūrimą su atsakovės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustu ir trečiojo asmens vairuojamu automobiliu. Vairuotojai į eismo įvykio vietą kelių policijos nekvietė, eismo įvykį užfiksavo eismo įvykio deklaracijoje. Trečiasis asmuo pripažino kaltę dėl eismo įvykio.
Įvertinęs eismo įvykio deklaraciją, 2012 m. gruodžio 19 d. ekspertinę pažymą, 2015 m. vasario 24 d. ekspertizės akte pateiktą išvadą apie eismo įvykio mechanizmą, įvykio priežastis ir automobilių tarpusavio padėtį po susidūrimo, teismas nustatė, kad visos eismo įvykio dalyvių šio įvykio deklaracijoje nurodytos įvykio aplinkybės sutapo su ekspertų išvadomis, išskyrus duomenis apie trečiojo asmens vairuoto automobilio „Opel Vectra“ greitį susidūrimo metu. Ieškovo manymu, šis automobilis prieš pat susidūrimą važiavo apie 20 km/val. greičiu. 2015 m. vasario 24 d. ekspertizės akte nurodyta, kad, minėtam automobiliui susidūrimo metu važiuojant 20 km/val. greičiu, o ne stovint arba važiuojant nedideliu greičiu (iki 5 km/val.), po susidūrimo automobiliai negalėjo sustoti padėtyse, artimose nubraižytoms eismo įvykio deklaracijoje. Būtent ši aplinkybė kelia atsakovei abejonių dėl eismo įvykio tikroviškumo, jos manymu, eismo įvykis jo dalyvių galbūt buvo inscenizuotas.
Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, abiejų eismo įvykio dalyvių pateiktus duomenis apie eismo įvykio aplinkybes, kitus byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad byloje nėra patikimų duomenų, paneigiančių ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimus apie jų vairuotų automobilių susidūrimo aplinkybes ar verčiančių jais abejoti. Teismas sprendė, kad ieškovo nuostoliai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su 2012 m. lapkričio 23 d. eismo įvykiu.
Įvykis, kurio metu buvo apgadinta apdrausta transporto priemonė „Opel Vectra“, pagal šio automobilio savininko ir atsakovės sudarytą draudimo sutartį yra draudžiamasis įvykis. Draudžiamasis įvykis įvyko draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu. Todėl teismas sprendė, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė sumokėti ieškovui draudimo išmoką (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnis).
Teismas, įvertinęs įrodymus, pagrindžiančius ieškovo automobiliui padarytą žalą, jo remonto išlaidas ir pardavimo kainą, sprendė, kad ieškovo prašomo priteisti dydžio draudimo išmoka atitinka TPVCAPDĮ 19 straipsnio 6 dalies nuostatas, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 4547,03 Eur dydžio draudimo išmoka (CK 6.987 straipsnis, TPVCAPDĮ 16, 19 straipsniai).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
Kolegija, remdamasi CK 6.987 straipsniu, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 straipsniu, nurodė, kad jeigu draudėjas teigia, jog įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką.
Įvertinusi nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes ir ekspertų išvadas, kolegija sprendė, kad eismo įvykių dalyvių (ieškovo ir trečiojo asmens) parodymai prieštarauja tiek atsakovės eksperto, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek byloje atliktos ekspertizės išvadoms. Abu eismo įvykio dalyviai laikėsi pozicijos, kad trečiojo asmens automobilis suko iš (duomenys neskelbtini) aikštelės, natūraliomis aplinkybėmis jo greitis galėjo būti 20 km/val. Tačiau tokiu atveju, jei eismo dalyvių nurodytu greičiu būtų važiavę abu automobiliai, remiantis 2015 m. vasario 24 d. ekspertizę atlikusių ekspertų išvada, tokiose padėtyse, kokiose jie buvo užfiksuoti ieškovo nuotraukose, jie nebūtų galėję atsidurti. Kolegija nesutiko ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vairuotojai nežinojo tikslių duomenų apie automobilio „Opel Vectra“ greitį prieš susidūrimą, nes jie paaiškinimuose nurodė ne duomenis, o savo įspūdžius, kurie galėjo būti netikslūs. Kolegija sutiko, kad stresinėje situacijoje yra galimybė nurodyti savo automobilio greitį su nedidele paklaida, tačiau mažai tikėtina, jog vairuotojai galėtų klysti dėl to, ar trečiojo asmens automobilis išvažiavo iš stovėjimo aikštelės į gatvę ar jis tiesiog stovėjo gatvėje arba vos judėjo (iki 5 km/val. greičiu), taip sudarydamas kliūtį eismui. Atsižvelgdama į šias aplinkybes kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog skirtumai nuo ekspertų nustatytų eismo įvykio aplinkybių nėra dideli.
Kolegija, remdamasi CK 6.987 straipsniu, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 punktu, 96, 98 straipsniais, TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalimi, 3 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu; jo nesant draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos. Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra aiškios įvykio aplinkybės, o atsakovė (draudikė) nustatė ir įrodė (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalis), kad įvykis įvyko kitomis, nei nurodo jo dalyviai, aplinkybėmis, kolegija sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad trečiajam asmeniui kyla civilinė atsakomybė, todėl nėra pagrindo išmokėti draudimo išmoką. Priešingas aiškinimas, kolegijos vertinimu, prieštarautų TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 daliai, Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalies 1 punktui ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo bei teisingumo principams.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 177 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis), padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad trečiajam asmeniui neatsirado civilinė atsakomybė dėl padarytos žalos, nes įvykis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai, aplinkybėmis. Neatitikimai tarp vairuotojų pirminių paaiškinimų ir ekspertų išvadų dėl automobilių greičio susidūrimo metu nepaneigia aplinkybės, kad trečiasis asmuo yra kaltas dėl eismo įvykio. Tai, kad automobiliai susidūrė, automobiliui „Opel Vectra“ važiuojant galimai nežymiai mažesniu greičiu, nei nurodė vairuotojai, nesudaro pagrindo teigti, kad nėra aišku, kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą, ir negalima nustatyti neteisėtų veiksmų apimties bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
2015 m. vasario 24 d. ekspertizės akte, be kita ko, nustatyta, kad trečiojo asmens veiksmai techniniu požiūriu lėmė eismo įvykio kilimą. Byloje nustatyta ir šios aplinkybės atsakovė ir trečiasis asmuo neginčija, kad trečiasis asmuo įvažiavo į (duomenys neskelbtini) iš šalia esančios teritorijos ir taip sudarė kliūtį ieškovui. Tai reiškia, kad trečiasis asmuo pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (redakcija, galiojusi eismo įvykio metu) (toliau – Kelių eismo taisyklės) 107 punkto reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis. Todėl trečiajam asmeniui atsirado civilinė atsakomybė dėl ieškovo turtui padarytos žalos.
Teismas be pagrindo sureikšmino eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų paaiškinimus dėl automobilio „Opel Vectra“ greičio prieš automobilių susidūrimą. Nors trečiasis asmuo nurodė automobilio greitį apie 20 km/val., o ekspertai nustatė automobilio greitį apie 5 km/val., tai nepaneigia aplinkybės, jog trečiasis asmuo pažeidė Kelių eismo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis. Skirtumai tarp eismo įvykio dalyvių nurodomos faktinės aplinkybės – automobilio „Opel Vectra“ greičio – ir ekspertų išvadų nėra esminiai, sprendžiant, kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą.
Specialistų ir ekspertų išvados patvirtina, kad ieškovo automobilio ir trečiojo asmens automobiliai buvo sugadinti per jų tarpusavio kontaktą 2012 m. lapkričio 13 d. įvykus eismo įvykiui. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas ir (ar) trečiasis asmuo galimai inscenizavo eismo įvykį, t. y. sukčiavo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnis). Priešingai, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroras 2013 m. liepos 15 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, pradėtą pagal atsakovės pareiškimą dėl siekimo apgaule gauti draudimo išmoką, konstatavo, kad nebuvo gauta jokių duomenų apie eismo įvykio imitaciją.
Byloje nustatytos visos trečiojo asmens civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėta veika –padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas; žala – automobilių sugadinimai; priežastinis ryšys – trečiojo asmens neteisėti veiksmai lėmė turto sugadinimą; kaltė – trečiojo asmens elgesys neatitiko Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Kadangi trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė, tai eismo įvykis pripažintinas draudžiamuoju, o atsakovei atsiranda pareiga išmokėti draudimo išmoką eismo įvykyje nukentėjusiam ieškovui (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis, 16 straipsnio 1 dalis).
Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, o skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Remiantis CK 6.83 straipsnio 3 dalimi, Draudimo įstatymo 98 straipsnio 4 dalimi, TPVCAPDĮ 12 straipsnio 2 dalimi, nukentėjusysis turi pareigą bendradarbiauti bei teikti draudikui informaciją apie eismo įvykį – neklaidinti draudiko, leisti jam ištirti eismo įvykio aplinkybes ir įsitikinti draudžiamojo įvykio buvimu, nes draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis įvyko (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Draudikas, vadovaujantis ieškovo logika, turėtų mokėti išmokas už bet kokius įvykius, netikrindamas jų aplinkybių, o tai neatitinka draudimo santykių esmės ir prieštarauja protingumo, sąžiningumo, teisingumo principams (CK 1.5 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nukentėjusysis (ieškovas) ir trečiasis asmuo pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją ir kad įvykis tomis aplinkybėmis, kurias jie deklaravo, įvykti negalėjo.
Teismas, padarydamas išvadą, kad nagrinėjamu atveju eismo įvykis nėra draudžiamasis, dėl to nekyla trečiojo asmens civilinė atsakomybė, tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nepažeidė įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Atsakovė atsisakė mokėti draudimo išmoką, nenustačiusi natūraliomis aplinkybėmis kilusio eismo įvykio – realaus gyvenimo reiškinio. Teismo ekspertai nurodė, kad pagal eismo įvykių dalyvių pateiktas aplinkybes toks įvykis negalėjo įvykti. Taigi byloje esančiais įrodymais buvo objektyviai (remiantis trasologijos, fizikos, mechanikos žiniomis) paneigta galimybė tokiam įvykiui kilti.
Remiantis TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 1 dalimi, draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Todėl vien trečiojo asmens padarytas Kelių eismo taisyklių 107 punkto pažeidimas nereiškia atsakovės pareigos mokėti draudimo išmoką. Nesant faktinių įvykio aplinkybių, negalima ištirti ir nustatyti, kurio iš vairuotojų neteisėti veiksmai lėmė žalos atsiradimą (priežastinis ryšys) ir kokio dydžio žala buvo sukelta kaltais veiksmais.
Aplinkybė, kad ieškovo atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nesurinkus pakankamai įrodymų dėl nusikaltimo sudėties, nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl atsakovės atsisakymo mokėti draudimo išmoką teisėtumo, nėra reikšminga.
Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškovo kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl draudžiamojo įvykio pagal TPVCAPDĮ
CK 6.254 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų ar sutarties numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali būti draudžiama sudarant civilinės atsakomybės draudimo sutartį; su civilinės atsakomybės draudimu susijusius santykius reglamentuoja CK ir kiti įstatymai.
Viena iš civilinės atsakomybės draudimo sutarčių rūšių yra transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Ją, remiantis TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalimi, privalo sudaryti visi transporto priemonių valdytojai, naudojantys transporto priemones Lietuvoje.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kaip ir kitos civilinės atsakomybės draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių, įvykus draudžiamajam įvykiui. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTMxLTcwMS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-531-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-531-701/2016">e3K-3-531-701/2016</a> 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui – atsitikimui, nustatytam įstatyme ar draudimo sutartyje (CK 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Draudžiamasis įvykis – tai draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalis).
TPVCAPDĮ draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka (2 straipsnio 3 dalis), o suteikiama draudimo apsauga reglamentuojama taip: išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (3 straipsnio 1 dalis). Pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalį, atsakingas draudikas arba Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė.
Remiantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas.
Kasacinio teismo konstatuota, kad draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Draudžiamasis eismo įvykis TPVCAPDĮ prasme vertintinas kaip eismo įvykis, kai transporto priemonės valdytojui (už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę) dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTMxLTcwMS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-531-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-531-701/2016">e3K-3-531-701/2016</a> 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių įvyko dėl atsakovės (trečiojo asmens, pripažinusio kaltę dėl padaryto eismo įvykio, transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudikės) atsisakymo mokėti ieškovui (eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui) draudimo išmoką. Atsakovė atsisakymą mokėti draudimo išmoką grindė draudžiamojo įvykio nebuvimu, galimu eismo įvykio imitavimu, tą, jos manymu, patvirtina eismo įvykio dalyvių (ieškovo ir trečiojo asmens) paaiškinimai dėl transporto priemonės, kurią vairavo trečiasis asmuo, greičio įvykstant eismo įvykiui.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis CK 6.987 straipsniu, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, 98 straipsniu, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi, draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu. Jo (draudžiamojo įvykio) nesant draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo arba draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai jis privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo, t. y. kad įvykis nevertintinas kaip draudžiamasis, nes sąlygų kilti draudėjo (transporto priemonės valdytojo) civilinei atsakomybei nenustatyta (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalis). Tik pripažinus, kad toks įvykis yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties. Tuo tarpu nenustačius kurios nors būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, draudikas turi pareigą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalis).
Nagrinėjamos bylos atveju tai reiškia, kad atsakovė, atsisakymą mokėti draudimo išmoką grįsdama draudžiamojo įvykio nebuvimu, privalo šią aplinkybę įrodyti (CPK 178 straipsnis). Aplinkybė, kad nebuvo draudžiamojo įvykio, gali reikšti tai, kad nebuvo eismo įvykio, eismo įvykis buvo imituotas, t. y. pavaizduotas kaip neva buvęs. Taigi atsakovė privalo įrodyti, kad eismo įvykio, kurio metu neva padaryta žala ieškovui, iš tikrųjų nebuvo, jis tik pavaizduojamas kaip buvęs. Tai reikštų, kad kitomis sąlygomis ar kitoje vietoje prieš vaizduojamą įvykį sugadinta transporto priemonė (priemonės) buvo specialiai pastatyta (pastatytos) taip, jog dirbtinai būtų vaizduojama, neva sugadinimai padaryti šio įvykio, kaip draudžiamojo, metu. Paskata imituoti tokį eismo įvykį gali būti siekis gauti draudimo išmoką už žalą, kuri iš tikrųjų padaryta kitokiomis aplinkybėmis, dėl kurių žalos padarymas nebūtų pripažintas draudžiamuoju įvykiu.
Tai, ar eismo įvykis buvo imituotas, gali būti sprendžiama atsižvelgiant į tai, kur, kokioje vietoje yra įvykęs tiriamasis eismo įvykis (ar matomoje, ar nuošalioje vietoje); kokiu paros laiku (intensyvaus, normalaus eismo ar kai jo nėra); kas jame dalyvavo (pažįstami, susiję asmenys ar atsitiktiniai dalyviai); ar transporto priemonių sugadinimų ir (ar) asmenų sužalojimo ar kitokių padarinių atsiradimo aplinkybės atitinka objektyvias įvykio sąlygas ir kitas konkretaus įvykio aplinkybes.
Bylą nagrinėję teismai padarė skirtingas išvadas dėl to, ar ginčo eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta ieškovo transporto priemonė ir jam buvo padaryta žala, laikytinas draudžiamuoju įvykiu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus (eismo įvykio deklaraciją, nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, 2012 m. gruodžio 19 d. ekspertinę pažymą, 2015 m. vasario 24 d. ekspertizės aktą, eismo įvykio dalyvių paaiškinimus dėl eismo įvykio aplinkybių ir transporto priemonių greičio), šį įvykį pripažino draudžiamuoju. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą ir ginčo eismo įvykio nepripažino draudžiamuoju, nusprendęs, kad įvykis įvyko kitokiomis, negu nurodė jo dalyviai, aplinkybėmis. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs ieškovo ir trečiojo asmens paaiškinimus dėl trečiojo asmens vairuojamos transporto priemonės greičio. Teismo vertinimu, trečiojo asmens vairuojamai transporto priemonei važiuojant eismo įvykio dalyvių nurodytu greičiu (20 km/val.), transporto priemonės negalėjo sustoti padėtyse, nurodytose eismo įvykio deklaracijoje ir užfiksuotose ieškovo nuotraukose.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad transporto priemonių važiavimo greitis, jeigu jis nebuvo išmatuotas specialiai tam skirtomis priemonėmis (greičio matuokliais), o buvo subjektyviai vertinamas ir nurodomas transporto priemonės vairuotojo ar kito asmens, nėra pakankamai patikimas įrodymas. Dėl šios priežasties, sprendžiant dėl to, ar eismo įvykis buvo imituotas, turi būti įvertinta subjektyviai vertinamo ir nurodomo transporto priemonės greičio reikšmė – ar dėl šios aplinkybės iš viso paneigiamas eismo įvykis, ar eismo įvykis buvo, bet jo dalyvių aiškinimai dėl šios aplinkybės nesutampa. Jeigu nurodyta subjektyvi aplinkybė eismo įvykio nepaneigia, tai gali būti vertinama, kad eismo įvykio dalyvis dėl jos klydo. Nėra pagrindo iš eismo įvykio dalyvių reikalauti tikslumo, kuris viršija asmens gebėjimus. Faktinį klydimą dėl tokios eismo įvykio aplinkybės, kaip transporto priemonės važiavimo greitis susidūrimo metu, dėl kurios nepaneigiamas pats eismo įvykis, nėra pagrindo pripažinti draudžiamojo įvykio klastojimu ar imitavimu. Vien transporto priemonės važiavimo greičio susidūrimo metu netikslus nurodymas, kai kiti įvykio duomenys patvirtina, kad susidūrimas tikrai įvyko ir transporto priemonės buvo apgadintos jo metu, nesudaro pagrindo laikyti eismo įvykį suklastotu ir tuo pagrindu vertinti jį kaip nedraudžiamąjį.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 27, 29 punktuose nurodytus išaiškinimus, vadovaudamasi kasacinio teismo suformuluotomis ir CPK 176–185 įtvirtintomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje esančių įrodymų visuma sudaro teisinį pagrindą pripažinti ginčo eismo įvykį draudžiamuoju įvykiu.
Nagrinėjamoje byloje tiek teismo paskirtos ekspertizės akte pateikta išvada dėl eismo įvykio mechanizmo ir jo priežasčių, tiek eismo įvykio deklaracijoje nurodytos eismo įvykio aplinkybės iš esmės sutampa. Nesutampa tik eksperto nustatytas ir ieškovo bei trečiojo asmens nurodytas trečiojo asmens vairuotos transporto priemonės greitis susidūrimo metu. Ekspertas padarė išvadą, kad eismo įvykio dalyvių transporto priemonės galėjo sustoti padėtyse, nurodytose ieškovo nuotraukose, tuo atveju, jeigu trečiojo asmens vairuojama transporto priemonė važiavo ne didesniu negu 5 km/val. greičiu arba stovėjo. O ieškovo ir trečiojo asmens nurodomas šios transporto priemonės greitis yra 20 km/val. Tačiau, kaip nurodyta šios nutarties 29 punkte, trečiojo asmens vairuojamos transporto priemonės greitis eismo įvykio metu nebuvo objektyviai ir patikimai nustatytas tam skirtomis specialiomis priemonėmis, o tik subjektyviai vairuotojų įvertintas pagal jų sugebėjimus. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, transporto priemonės greitis eismo įvykio dalyvių buvo nurodytas tik apytiksliai, jų subjektyviu vertinimu, nežinant tikslių duomenų, o nurodant tik savo įspūdžius, išgąsčiui trukdant užfiksuoti tikslius eismo įvykio, tarp jų ir greičio, duomenis. Nurodoma aplinkybė dėl trečiojo asmens vairuojamos transporto priemonės greičio nepaneigia paties eismo įvykio ir (ar) jo padarinių. Ekspertizės metu nebuvo nustatyta, kad ieškovo transporto priemonės sugadinimai nesutampa su trečiojo asmens transporto priemonės sugadinimais, kad minėti sugadinimai buvo padaryti kitomis aplinkybėmis, įvažiuojant į kitokias kliūtis. Be to, eismo įvykio imitavimo aplinkybių taip pat nenustatyta ir ikiteisminio tyrimo metu. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad eismo įvykio dalyviai, nurodydami trečiojo asmens vairuojamos transporto priemonės greitį eismo įvykio metu, klydo, bet šis suklydimas nepaneigia draudžiamojo įvykio fakto.
Išvadą dėl eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju, be kita ko, taip pat patvirtina eismo įvykio vieta ir laikas – eismo įvykis įvyko judrioje gatvėje, dienos metu; byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad eismo įvykio dalyviai yra giminystės, draugystės ar kitokiais ryšiais susiję, pažįstami asmenys (atsakovė šios aplinkybės neįrodinėjo), kad trečiasis asmuo atsakomybę už eismo įvykio metu padarytą žalą pripažino nepagrįstai dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekdamas nuslėpti tiesą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė, nesutikdama dėl eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju, nenurodo jokių kitų aplinkybių, išskyrus eismo įvykio dalyvių nurodytą trečiojo asmens vairuojamos transporto priemonės greitį, ir nepateikia įrodymų, galinčių patvirtinti jos abejones dėl eismo įvykio imitavimo.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo eismo įvykio nepripažinimo draudžiamuoju, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias draudžiamąjį įvykį, ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
Ieškovas prašo priteisti 1700 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.12 punktuose nustatyto dydžio. Dėl šios priežasties ieškovui iš atsakovės priteistina visa prašomų atlyginti patirtų atstovavimo išlaidų suma – 1700 Eur.
Iš atsakovės ieškovui taip pat priteistinas už kasacinį skundą sumokėtas 102 Eur žyminis mokestis. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos jam neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Taigi iš atsakovės ieškovui iš viso priteistina 1802 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 5,19 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovės. Iš atsakovės taip pat priteistinos apeliacinės instancijos teismo patirtos 8,44 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai). Taigi iš atsakovės valstybei iš viso priteistina 13,63 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą.
Priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) ieškovui J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1802 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus du) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) valstybei 13,63 Eur (trylika Eur 63 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Algis Norkūnas
Gediminas Sagatys
