Baudžiamoji byla Nr. 2K-274-788/2019
Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00054-2013-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.6.4; 1.2.14.10.1; 2.1.7.1; 2.1.14;
2.2.3.4; 3.1.5.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (pirmininkas), Artūro Ridiko ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,
išteisintajam P. Č.,
išteisintojo gynėjui advokatui Artūrui Andriukaičiui,
nukentėjusiosios atstovui advokatui Drąsučiui Narmontui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Laimos Mušauskytės-Griciuvienės ir nukentėjusiosios J. K. (buvusi pavardė – Č.) bei jos atstovo advokato Drąsučio Narmonto kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 14 d. nuosprendžio ir išteisintojo P. Č. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 14 d. nuosprendžio.
Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu P. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį 2636,20 Eur (70 MGL) dydžio bauda, ją įpareigota sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. J. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Priteista iš P. Č. 1000 Eur advokato išlaidų J. K.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 14 d. nuosprendžiu panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendis
Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Nagrinėjamoje byloje:
1.1. P. Č. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad 2012 m. gruodžio 23 d. (duomenys neskelbtini), sugadino ir sunaikino svetimą turtą, t. y. sugadino nukentėjusiajai J. K. priklausančią kailinę liemenę ir sunaikino įvairius jos daiktus (drabužius, galvos apdangalus, rankines, avalynę, plaukų tiesinimo žnyples, antklodės ir pagalvės užvalkalus), kurių bendra vertė viršija 5 MGL, bet neviršija 250 MGL.
1.2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo P. Č. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, P. Č. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisino, pripažindamas, kad nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo sudėties požymių visumos. Šis teismas konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad J. K. daiktus, t. y. lapės kailio liemenę, sugadino, o visus kitus rūbus, taip pat batus, rankines sunaikino būtent P. Č., o ne koks nors kitas asmuo. Tačiau kartu šios instancijos teismas konstatavo, kad byloje neginčijamai neįrodyta, kad kaltinime nurodyti daiktai buvo nukentėjusiosios J. K. asmeninis turtas, o P. Č. – svetimas turtas, todėl šis turtas negalėjo būti pripažintas turto sugadinimo ir sunaikinimo dalyku.
II. Kasacinių skundų argumentai
2. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė L. Mušauskytė-Griciuvienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:
2.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 187 straipsnio 1 dalį. Priešingai negu nurodo apeliacinės instancijos teismas, kaltinime nurodytas turtas buvo nukentėjusiosios J. K. asmeninis turtas ir buvo P. Č. svetimas, todėl šis turtas yra turto sugadinimo ir sunaikinimo dalykas. Asmeniniu sutuoktinio turtu laikomi sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.89 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Į dalytiną turtą neįtraukiami daiktai, skirti nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, taip pat sutuoktinių drabužiai, asmeninio naudojimo daiktai, jų asmeninės neturtinės teisės ir turtinės teisės, susijusios tik su sutuoktinio asmeniu (CK 3.120 straipsnis). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas turtas, skirtas nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti, yra perduodamas neišieškant kompensacijos tam sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, o kitas asmeninio pobūdžio turtas – vienam ir kitam sutuoktiniui. CK 3.90 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sutuoktinis, įsigydamas turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, naudoja ir lėšas, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teismas įsigytą turtą gali pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu tam turtui įsigyti panaudotos lėšos, kurios yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, viršijo panaudotas lėšas, kurios yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK Trečiosios knygos („Šeimos teisė“) komentare pateiktas CK 3.90 straipsnio išaiškinimas, kad dauguma sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktų (pavyzdžiui, avalynė, drabužiai) priskiriami prie asmeninės nuosavybės, atsižvelgiant į jų paskirtį jie nepripažintini bendrąja jungtine nuosavybe, nors jiems įsigyti, kad būtų tenkinami įprasti poreikiai, panaudotos vien bendros lėšos. Net jeigu asmeninio naudojimo daiktų įgijimas peržengia protingas įprastų poreikių ribas (pavyzdžiui, sutuoktinis didžiąją dalį bendrų lėšų nuolatos išleidžia drabužiams pirkti), pagal CK 3.115 straipsnį priteistina kompensacija dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimo, tokie daiktai nelaikytini bendrąja jungtine nuosavybe. Pagal minėto komentaro CK 3.89 straipsnio išaiškinimą, sutuoktinio asmeninio naudojimo daiktai bus laikomi asmenine jo nuosavybe, nesvarbu, kada ir už kieno lėšas jie įgyti. CK pateikiamas pavyzdinis asmeninio naudojimo daiktų sąrašas: tai avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai, t. y. tokie daiktai, kurie naudojami tik vieno jo, jie pagal paskirtį negalėtų tenkinti ir kito sutuoktinio poreikių. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad asmeninio naudojimo daiktai gali būti įsigyti tiek už sutuoktinio asmenines, tiek už bendras sutuoktinių lėšas. Tokie daiktai pripažįstami sutuoktinio asmeninio naudojimo daiktais, jeigu jie įgyti ne kaip bendras sutuoktinių kaupiamas turtas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-1/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-1/2013">3K-3-1/2013</a>). CK 3.89 straipsnyje sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktų apibrėžtis nepateikta, bet yra neišsamus sąrašas: avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai. Avalynė ir drabužiai yra pakankamai apibrėžtos daiktų grupės (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-14/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-14/2008">3K-3-14/2008</a>).
2.2. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo P. Č. nusikalstamą veiką pagal BK 187 straipsnio 1 dalį. Byloje nustatyta, kad buvo sugadinti išskirtinai moteriški drabužiai, batai, rankinės ir kad šie daiktai priklausė nukentėjusiajai. Tai patvirtina drabužių ir avalynės dydžiai, nuotraukos, 12 kvitų kopijos, patvirtinančios sugadintų daiktų įsigijimą, taip pat liudytojų parodymai. Nors nukentėjusioji vertėsi drabužių prekyba, jos vilkėti drabužiai, kurie buvo sunaikinti, nebuvo iš prekybai skirtų drabužių asortimento. Šią aplinkybę, taip pat tai, kad nukentėjusioji turėjo daug drabužių, patvirtino liudytojos Z. K., P. Š., M. K., J. K., D. G., L. A. ir kt. Iš drabužių parduotuvių pardavėjų Ž. K., J. N., A. J. ir kt. parodymų matyti, kad nukentėjusioji dažnai apsipirkdavo tokiose parduotuvėse kaip „Tiffi“, „Salamander“, „Este“, „Mosaic“, „Reserved“, parduodami daiktai buvo brangūs. Prekybai drabužius nukentėjusioji įsigydavo Gariūnų turgavietėje (liudytojų A. R., L. A., J. K. parodymai), juos laikė ne gyvenamosiose patalpose (nukentėjusiosios ir jos tėvų parodymai). Kad prekybai nukentėjusioji įsigydavo kitokius drabužius, negu buvo sunaikinti, patvirtina jos pateikti dokumentai. Be to, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktus duomenis, iš kurių matyti, kad nuo 2004 metų J. K. dirba pagal verslo liudijimą ir nuo 2005 metų teikia Mokesčių inspekcijai deklaracijas apie pajamas, iš kurių galima spręsti, jog nukentėjusioji turėjo finansinių galimybių įsigyti pakankamai brangius drabužius. Tai patvirtina, kad kaltinime nurodyti daiktai yra J. K. asmeninio naudojimo daiktai ir ji turėjo galimybę juos įsigyti. Akivaizdu ir tai, kad daiktai pagal paskirtį negali tenkinti kito sutuoktinio, šiuo atveju P. Č., poreikių ir pripažintini J. K. asmeninio naudojimo daiktais.
2.3. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinime nurodyti daiktai prarado savo vartojamąsias savybes bei ekonominę vertę ir negali būti panaudojami pagal paskirtį, t. y. tapo realiai neegzistuojančiu turtu. Taigi P. Č. sunaikino svetimą turtą, priklausantį nukentėjusiajai (tik kailinė liemenė buvo sugadinta). Akivaizdu, kad aptariamo turto padalijimas civilinėje santuokos nutraukimo byloje tapo neįmanomas. Tai paneigia apeliacinės instancijos teismo argumentą, kad kol turtas nėra padalytas, negalima daryti neginčijamos išvados, jog P. Č. sunaikino ir sugadino svetimą turtą. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas, rėmėsi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-895/2017, kurioje pasisakyta ne apie CK pakankamai apibrėžtą daiktų grupę (drabužius, avalynę), bet apie kitokius asmeninio pobūdžio daiktus bei pinigus, kaip vagystės dalyką. Todėl šios nutarties situacijos negalima laikyti analogiška nagrinėjamos bylos situacijai.
2.4. Bylos duomenys patvirtina, kad P. Č. turėjo tikslą sunaikinti ir sugadinti J. K. asmeninį turtą, suvokė, kad šis jam svetimas, dėl to P. Č. veika atitinka BK 187 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymius.
3. Kasaciniu skundu nukentėjusioji J. K. ir jos atstovas advokatas D. Narmontas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį; iš P. Č. išieškoti nukentėjusiajai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas visų instancijų teismuose. Kasatoriai kasaciniame skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 187 straipsnį) ir priėmė neteisėtą nuosprendį. Šis teismas neteisingai aiškino svetimo turto sąvoką BK 187 straipsnio prasme ir padarė nepagrįstą išvadą, kad sugadinta nukentėjusiosios lapės kailio liemenė ir sunaikinti kiti jos asmeniniai daiktai (drabužiai, avalynė, rankinės) nėra P. Č. svetimas turtas. Taip nuspręsdamas teismas netinkamai taikė CK 3.88, 3.89 straipsnių nuostatas, nesirėmė aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šių normų aiškinimo praktika ir nepagrįstai rėmėsi kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-65/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-65/2011">2K-65/2011</a>, 2K-187-895/2017.
3.2. Sprendžiant sutuoktinių tarpusavio ginčą dėl turto priklausymo jiems asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise, vadovaujamasi CK 3.88 straipsnio 1 dalies ir 3.89 straipsnio 1 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis turto įgijimo viena ar kita nuosavybės teisės forma pagrindus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-207/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-207/2008">3K-3-207/2008</a>). CK 3.88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutuoktiniai turtą įgyja bendrąja jungtine nuosavybe. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad yra preziumuojama, jog turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Tuo tarpu CK 3.89 straipsnio 1 dalyje nurodyta, koks turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Nagrinėjamoje byloje įrodyta, kad P. Č. sunaikino nukentėjusiosios asmeninius daiktus (jos drabužius, avalynę, rankines) ir sugadino jos kailinę liemenę. Tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas. Teismų sprendimuose išvardytų daiktų prigimtis bei pobūdis patvirtina, kad šis turtas buvo nukentėjusiosios asmeninė nuosavybė ir jis buvo P. Č. svetimas. P. Č. neabejotinai žinojo ir suvokė, kad turtas, į kurį jis nukreipė neteisėtą veiką, jam yra svetimas ir tokiais veiksmais turtinę žalą daro būtent nukentėjusiajai, ir to norėjo.
3.3. Kasacinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-14/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-14/2008">3K-3-14/2008</a> išaiškinta, kad CK 3.89 straipsnio 1 dalis yra CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nurodytos prezumpcijos išimtis, t. y. CK 3.89 straipsnio 1 dalies norma yra specialioji (nustatanti atvejus, kai daiktai priklauso sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise) CK 3.88 straipsnio 2 dalies normos atžvilgiu. Vadinasi, nepaisant bendros taisyklės, įtvirtinančios, kad daiktai sutuoktiniams priklauso bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 ir 2 dalys), CK 3.89 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė. Esant teisės normų konkurencijai tarp bendrosios teisės normos ir specialiosios teisės normos, turi būti taikoma teisės norma, specialiai reglamentuojanti teisinius santykius. Teismas nagrinėtoje byloje pažeidė šį principą, todėl padarė klaidingą išvadą, kad sunaikintas ir sugadintas turtas nebuvo svetimas P. Č. BK 187 straipsnio prasme ir kad šis turtas negali būti turto sugadinimo ir sunaikinimo dalykas.
3.4. P. Č., siekdamas parodyti, kad dalis nukentėjusiosios daiktų buvo įsigyta iš jo siųstų pinigų, nurodė, jog jis siuntė pinigus miegamojo baldams įsigyti ir dovanoms, pragyvenimui. Tačiau CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad sutuoktiniui dovanotas turtas, jeigu dovanojimo sutartyje nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, irgi priskiriamas prie asmeninės sutuoktinių nuosavybės.
3.5. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, negalėjo vadovautis teismų praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-65/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-65/2011">2K-65/2011</a>, 2K-187-895/2017, nes jose nustatytos faktinės aplinkybės esmingai skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių.
3.6. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad P. Č., supykęs dėl to, jog sutuoktinė nori su juo išsiskirti, sunaikino praktiškai visus jos asmeninio naudojimo daiktus. Tokio poelgio pavojingumas yra akivaizdus, todėl nebūtų pagrįsta priskirti nagrinėti P. Č. veiksmus tik neperžengiant civilinių teisinių santykių ribų. Palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, nebūtų pasiekti baudžiamosios teisės keliami tikslai – apsaugoti nukentėjusiojo ir visuomenės interesus nuo pavojingo kėsinimosi, nebūtų siekiama analogiškų pavojingų veikų prevencijos ateityje, sutuoktinio teisės ir teisėti interesai nebūtų saugomi taip, kaip to siekė įstatymų leidėjas, įtvirtindamas baudžiamosios teisės draudžiamą veiką BK 187 straipsnyje.
4. Kasaciniu skundu išteisintojo P. Č. gynėjas advokatas A. Andriukaitis prašo panaikinti abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir bylą P. Č. nutraukti, o atmetus šį prašymą – apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeisti: 1) iš motyvuojamosios dalies pašalinti formuluotes: „Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad, priešingai nei teigiama P. Č. gynėjo skunde, visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, kad J. K. daiktus, t. y. lapės kailio liemenę, sugadino, o visus kitus rūbus, taip pat batus, rankines sunaikino būtent P. Č., o ne koks nors kitas asmuo“; „Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad visuma surinktų įrodymų patvirtina, jog P. Č. dėl to, kad jo žmonos gyvenime atsirado kitas vyras ir ji pareiškė norą skirtis, taip pat suvokdamas, kad skyrybų atveju jis gali neatgauti į namą ir kitus daiktus investuotų lėšų, impulsyviai, apimtas emocijų, sugadino J. K. lapės kailio liemenę ir sunaikino kitus jos daiktus. Tačiau išvadą dėl P. Č. kaltės įvykdžius BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką teismas padarė nenustatęs šio nusikaltimo sudėties požymių visumos“; 2) motyvuojamąją nuosprendžio dalį papildyti šiomis formuluotėmis: „Ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje dalyje buvo atliekamas nekvalifikuotai ir tendencingai, pažeidžiant P. Č. teises“; „Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti su įpareigojimais P. Č. buvo paskirta neteisėtai ir neproporcingai“; „Šioje baudžiamojoje byloje buvo dirbtinai kriminalizuoti sutuoktinių P. Č. ir J. K. civiliniai teisiniai santykiai“ ir „Baudžiamoji byla P. Č. atžvilgiu teisme turėjo būti nutraukta dar parengiamojoje stadijoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 232 straipsnio 7 dalimi“. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Byloje buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimai, kurie suvaržė įstatymų garantuotas P. Č. teises ir sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta dar ikiteisminio tyrimo stadijoje, nes šioje byloje net du kartus buvo nutrūkusi ikiteisminio tyrimo tąsa. Be to, Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartimi ikiteisminį tyrimą atnaujino, nors BPK nenustato galimybės ikiteisminio tyrimo teisėjui nutartimi atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Taip pasielgdamas teismas kaip teisingumą vykdanti institucija peržengė savo kompetencijos ribas, nustatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir perėmė išimtines prokurorui deleguotas funkcijas, pažeidė BPK 170 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatas, pagal kurias tik prokuroras priima sprendimus dėl nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimo.
4.2. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU4LTg5NS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-158-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-158-895/2015">2K-158-895/2015</a> išaiškinta, kad tais atvejais, kai yra praleidžiamas ikiteisminio tyrimo terminas, ikiteisminio tyrimo tąsa tokioje byloje tampa negalima. Tačiau prokurorė E. G. 2014 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymą atnaujinti praleistą ikiteisminio tyrimo terminą ir jį pratęsti, kai šis jau buvo pasibaigęs 2014 m. birželio 23 d., t. y. prieš beveik penkis mėnesius, ir Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas 2014 m. lapkričio 12 d. nutarimu jį atnaujino. Tokios trukmės praleisto ikiteisminio tyrimo termino atnaujinimas pažeidžia P. Č. teisėtų lūkesčių principą, tačiau abiejų instancijų teismai nepagrįstai to neįžvelgė. Kai nesilaikoma imperatyviai nustatytų ikiteisminio tyrimo terminų, kaip buvo padaryta šioje byloje, yra pažeidžiamas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas ir 176 straipsnio nuostatos. Būtent pirmiau nurodytoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU4LTg5NS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-158-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-158-895/2015">2K-158-895/2015</a> Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kokios yra prokuroro teisės ikiteisminio tyrimo metu, baigiantis ikiteisminio tyrimo terminui. BPK nustatytos taisyklės, kurių laikantis valstybės kaltintojui yra įmanoma išvengti ikiteisminio tyrimo termino pasibaigimo, tačiau tam reikia, kad prokuroras imtųsi tam tikrų veiksmų, kol terminas dar nėra suėjęs. Nagrinėjamoje byloje prokurorai nepadarė nieko, kas būtų neleidę pasibaigti ikiteisminio tyrimo terminui, dėl to ikiteisminio tyrimo terminas byloje buvo suėjęs du kartus. Aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo terminai buvo atnaujinti ir baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, rodo tai, kad baudžiamasis procesas dėl P. Č. vyko neteisėtai. Nutraukto ikiteisminio tyrimo atnaujinimas nėra tapatus pasibaigusio ikiteisminio tyrimo termino atnaujinimui, nes tokiu atveju iš esmės būtų paneigta BPK 176 straipsnyje nurodytų ikiteisminio tyrimo terminų esmė ir prasmė. Ikiteisminio tyrimo terminai BPK yra reikalingi būtent tam, kad teisėsaugos institucijos nevilkintų bylų, ypač kai asmeniui yra pareikšti įtarimai ir jam taikomos kardomosios priemonės. Būtent tokias neigiamas teisines pasekmes ir patyrė P. Č. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kai buvo neteisėtai atnaujintas baudžiamosios bylos nagrinėjimas.
4.3. 2015 m. vasario 13 d. ta pati prokurorė, kurios prašymu buvo atnaujintas praleistas ikiteisminio tyrimo terminas, šį ikiteisminį tyrimą nutarimu nutraukė, motyvuodama tuo, kad P. Č. nepadarė veikos, nurodytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, ir pasiūlė J. K., esant pagrindui, dėl daiktų sugadinimo kreiptis į Šiaulių apylinkės teismą privataus kaltinimo tvarka. Dėl to pirmosios instancijos teisme kasatorius prašė grąžinti bylą prokurorui papildyti, įvertinant, ar kaltinimas iš tiesų gali būti palaikomas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, ar ikiteisminis tyrimas turėjo būti nutrauktas išaiškinant teisę nukentėjusiajam kreiptis privataus kaltinimo tvarka. Tačiau pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir nuteisė P. Č. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, nors baudžiamasis procesas pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą turėjo būti organizuojamas privataus kaltinimo tvarka.
4.4. Išteisinamajame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, kad J. K. daiktus sunaikino būtent P. Č., o ne koks nors kitas asmuo ir kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog visuma surinktų įrodymų patvirtina, kad P. Č. dėl to, kad jo žmonos gyvenime atsirado kitas vyras ir ji pareiškė norą skirtis, taip pat suvokdamas, kad skyrybų atveju jis gali neatgauti į namą ir kitus daiktus investuotų lėšų, impulsyviai, apimtas emocijų, sugadino nukentėjusiosios lapės kailio liemenę ir sunaikino kitus jos daiktus. Tokie teismo nuosprendžio motyvai pažeidžia išteisintojo P. Č. teisę į nekaltumo prezumpcijos principo laikymąsi. Be to, pateikiant tokius motyvus, nebuvo laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc2LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-276/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-276/2014">2K-276/2014</a>), taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos. Tai esminis BPK pažeidimas.
4.5. Apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas jokių objektyvių duomenų (specialisto išvadų), tiesiogiai neapžiūrėjęs daiktų, neturėdamas objektyvių rašytinių duomenų, padarė nepagrįstą išvadą, kad P. Č. vieną daiktą sugadino, o visus kitus daiktus sunaikino. Mokslinėje doktrinoje nurodyta, kad turtas laikomas sunaikintu, kai jis netenka savo ekonominės ir ūkinės vertės ir jo nebegalima naudoti pagal funkcinę paskirtį. Turto sunaikinimas galėtų būti įrodytas tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad likusi tik turto dalis ir jai suremontuoti reikia lėšų, kurios viršija pirminę to daikto vertę. Tuo tarpu turto sugadinimas – tai toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudoti pagal tikslinę paskirtį, bet vartojamosios šio turto savybės gali būti atkurtos. Tačiau šioje byloje daiktai tinkamai neapžiūrėti kaip daiktiniai įrodymai, nenustatyta jų vertė įsigijimo momentu bei likutinė vertė 2012 m. gruodžio 23 d., taip pat suremontavimui reikalingos lėšos. Taigi iki šiol iš bylos duomenų neaišku, ar turtas sugadintas, ar sunaikintas, koks konkrečiai turtas sunaikintas ar sugadintas, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados ir dėl šios aplinkybės yra nepagrįstos.
4.6. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas kategoriškas išvadas dėl tam tikrų objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių buvimo P. Č. veiksmuose (nors tokių įrodymų byloje nesurinkta), pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias nuosprendis turi būti pagrįstas tik byloje ištirtais įrodymais. Be to, šis teismas surašė reikalavimų neatitinkantį išteisinamąjį nuosprendį, nes išteisindamas P. Č. nuosprendyje pateikė jį kaltinančius motyvus (Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies, BPK 44 straipsnio 6 dalies ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 2 dalies pažeidimai). Dėl šių pažeidimų apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas, kad lapės kailio liemenę sugadino, o visus kitus drabužius, taip pat batus, rankines sunaikino būtent P. Č., o ne koks nors kitas asmuo.
4.7. 2013 m. rugpjūčio 1 d. P. Č. buvo neteisėtai, pažeidžiant BPK nuostatas, paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant jį gyventi Šiauliuose, Jovaro g. 2A, nesilankyti adresu: (duomenys neskelbtini), bei nebendrauti su žmona J. K. Ji buvo panaikinta praėjus daugiau kaip penkeriems metams (2018 m. rugsėjo 19 d.). Toks ilgas šios kardomosios priemonės taikymas yra nepateisinamas, neproporcingas. Nors P. Č. buvo paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, ši kardomoji priemonė savo turiniu ir esme atitiko BPK 132(1) straipsnyje nustatytą įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei nustatytu atstumu. Toks savo turiniu visiškai kitos kardomosios priemonės skyrimas P. Č. iš esmės suvaržė jo teisę į teisingą baudžiamąjį procesą šioje byloje. Dėl paskirtos kardomosios priemonės P. Č. negalėjo patekti į namus, kuriuose iki paskiriant kardomąją priemonę jis turėjo palikęs savo asmeninius daiktus, drabužius, įrankius, automobilį, pinigus. Svarbu ir tai, kad kaltinimai P. Č. niekada nebuvo susiję su pavojumi J. K. gyvybei ir sveikatai, todėl draudimas bendrauti su ja visą tą laiką buvo neproporcingas ir perteklinis teisėsaugos institucijų kišimasis į civilinius teisinius P. Č. ir J. K. santykius. 2016 m. rugsėjo 9 d. pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas prašymas panaikinti minėtą kardomąją priemonę, motyvuojant tuo, kad P. Č. yra Jungtinėje Karalystėje įsteigtos ribotos civilinės atsakomybės bendrovės „P“ direktorius ir akcininkas. Bendrovės veikla – statybų verslas. Dėl to P. Č. buvo būtina dirbti Jungtinėje Karalystėje ir dalyvauti įmonės veikloje, nes to daryti būdamas Lietuvoje negalėjo. Jo bendrovė turi įsipareigojimų privatiems klientams ir Jungtinės Karalystės valstybinėms institucijoms. Taigi paskyrus kardomąją priemonę buvo žlugdomas P. Č. verslas Jungtinėje Karalystėje, tačiau abiejų instancijų teismai, nepaisydami motyvuotų prašymų, paskirtos kardomosios priemonės nepanaikino, taip neproporcingai suvaržė P. Č. judėjimo teisę, teisę į nuosavybę bei į teisingą ir teisėtą baudžiamąjį procesą. Tai, kad kardomoji priemonė buvo taikoma daugiau kaip penkerius metus, tik parodo pažeistų P. Č. teisių aktualumą ir mastą.
4.8. Išteisintojo P. Č. teisės buvo pažeistos ir dėl pernelyg ilgai trukusio baudžiamojo proceso šioje baudžiamojoje byloje. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas 2013 m. sausio 25 d., P. Č. įtarimai pareikšti 2013 m. rugpjūčio 1 d. Procesas trunka jau daugiau kaip šešerius metus keturis mėnesius. Tokie ilgi terminai nesuderinami su teisės į teisingą, operatyvų baudžiamąjį procesą laikymusi. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1969 m. lapkričio 10 d. sprendime byloje Stogmūller prieš Austriją, peticija Nr. 1602/62, § 5, nurodyta, kad siekis apsaugoti asmenį nuo pernelyg ilgai besitęsiančios netikrumo būsenos ypač svarbus baudžiamajame procese, kai sprendžiamas asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas. Užtikrinant, kad asmens, dėl kurio vyksta baudžiamasis procesas, netikrumo dėl savo likimo būsena būtų kiek įmanoma greičiau nutraukta, išsprendžiant jam pareikštų baudžiamųjų kaltinimų klausimą, įgyvendinamas tiek asmens, tiek bendrasis teisinio tikrumo ir proceso ekonomiškumo interesas. Šie suformuluoti reikalavimai nagrinėjamoje byloje buvo pažeisti.
4.9. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir pripažino, kad nukentėjusiosios pateikti garso įrašai nėra gauti naudojant baudžiamojo proceso priemones, juos nepagrįstai vertino kaip patikimus ir leistinus įrodymus. Tačiau byloje esantys nukentėjusiosios daryti garso įrašai neatitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje keliamų susietumo (liečiamumo) reikalavimų. Abiejų instancijų teismams nepavyko objektyviai nustatyti, kada, kurioje vietoje, kokiomis aplinkybėmis nukentėjusioji įrašė garso įrašus. Be to, garso įrašas yra iškarpytas, nepatikrintas jo autentiškumas, nes garso įrašo originalo baudžiamojoje byloje nėra, o nukentėjusioji jo neišsaugojo. Iš garso įrašo matyti, kad nukentėjusioji puikiai suvokė įrašinėjanti pokalbį ir savo teiginiais akivaizdžiai provokavo pašnekovą. Šie garso įrašai negali būti laikomi įrodymu, nes jie gauti neteisėtu būdu (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Nukentėjusioji nėra baudžiamojo proceso subjektas, galintis slapta įrašinėti kitų asmenų balsus, todėl tokiu būdu gauti garso įrašai neatitinka visiems įrodymams keliamo teisėtumo ir leistinumo reikalavimo. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tarp nukentėjusiosios ir P. Č. vyko pokalbiai, yra nepagrįsta. Teismas negali daryti vien tik spėjimu pagrįstų išvadų dėl balso autentiškumo. Be to, garso įrašuose nėra jokių kategoriškų prisipažinimų. Abiejų instancijų teismuose buvo teikti P. Č. gynėjo prašymai skirti fonoskopinę ekspertizę, nes kilo pagrįstų abejonių, kad garso įrašai galėjo būti sumontuoti ir kad juose girdimas balsas ne P. Č., tačiau prašymai buvo atmesti, todėl teismai negalėjo daryti kategoriškų išvadų, kad nukentėjusiosios pateiktuose garso įrašuose įrašytas balsas yra P. Č.
4.10. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje esantys rašytiniai duomenys, CD laikmenose užfiksuotos nuotraukos yra teisėti ir leistini įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad, atliekant atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus, nebuvo laikytasi BPK nuostatų, tačiau šiuos pažeidimus laikė tik formaliais. Teisme apklausta tyrėja L. Š. pati pripažino, kad šioje baudžiamojoje byloje atlikdama proceso veiksmus padarė daug klaidų. Iš 2013 m. kovo 7 d. ir 2013 m. kovo 11 d. daiktų apžiūros protokolo visiškai neaišku, kas protokoluose darė įrašus pieštuku. Neaišku, kur buvo atliekama apžiūra, kas, kada ir kokius konkrečiai daiktus apžiūrėjo. Toks duomenų fiksavimo būdas baudžiamosiose bylose yra nepatikimas ir neleistinas. Be to, prie apžiūros protokolo yra priedai, pavadinti „nuotraukos saugomos diske prie baudžiamosios bylos“. Nėra aišku, iš kur šios nuotraukos, ar jas pateikė nukentėjusioji, ar tyrėja pati jas padarė. Neaišku, kur jos apskritai yra byloje. Tyrėja L. Š. kategoriškai paneigė pildžiusi protokolą pieštuku, dėl nuotraukų negalėjo nieko pasakyti. Kitas, neaišku ką reiškiantis, rašytinis dokumentas yra 2013 m. liepos 11 d. daiktų apžiūros protokolas. Nors šį protokolą pasirašė tyrėja L. Š., ji negalėjo paaiškinti, ką ji apžiūrėjo. Iš šio protokolo matyti, kad, atlikus apžiūrą, dokumentai grąžinti nukentėjusiajai V. V., dėl to tyrėja taip pat negalėjo paaiškinti. Minėtame apžiūros protokole nurodyta, kad padarytos kažkokios kopijos, tačiau neaišku, kokios, kur buvo atliekama apžiūra, kas konkrečiai buvo apžiūrėta. Šių aplinkybių negalėjo paaiškinti ir tyrėja. Iš 2013 m. rugsėjo 16 d. apžiūros protokolo taip pat neaišku, kas buvo apžiūrima, kokiu įrenginiu. Kitas byloje esantis 2014 m. gruodžio 5 d. apžiūros protokolas pasirašytas tik nukentėjusiosios J. K., o tyrėjos parašo nėra. Tai rodo nekvalifikuotai atliktą ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo tendencingumą ir neprofesionalumą rodo ir tai, kad buvo paskelbta liudytojo statusą turėjusio P. Č. paieška, nors BPK nenustato galimybės skelbti paieškos liudytojui. Ikiteisminio tyrimo nekvalifikuotumą rodo ir byloje esantis tyrėjos L. Š. pareiškimas, kuriame nurodė, kad sunkiai, bet pavyko namuose apklausti įtariamojo P. Č. motiną, nors P. Č. šeimos nariai turi suteiktą teisę atsisakyti duoti parodymus apie P. Č. Be to, pirmosios instancijos teismui gynybos iniciatyva 2017 m. gegužės 2 d. buvo pateiktas P. Č. prašymas papildyti 2017 m. balandžio 20 d. teismo posėdžio garso įrašo protokolą pastabomis. Teismas 2017 m. gegužės 16 d. tenkino prašymą ir pridėjo prie bylos stenogramą, iš kurios aiškiai matyti, kad L. Š., atlikusi ikiteisminį tyrimą šioje byloje, padarė daugybę klaidų ir kad ikiteisminio tyrimo metu proceso veiksmai atlikti pažeidžiant BPK reikalavimus. Šios aplinkybės rodo, kad buvo pažeista P. Č. teisė į teisingą baudžiamąjį procesą, jos galėjo nulemti neteisingo išteisinamojo nuosprendžio priėmimą su kategoriškomis P. Č. kaltinančiomis išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje atliktas tinkamai nesilaikant BPK reikalavimų, konstatavo, kad negalima laikyti, jog ikiteisminis tyrimas atliktas visiškai nekvalifikuotai ir tendencingai. Tokia išvada nepagrįsta – būtent procesinių pažeidimų kiekis ir reikšmė rodo, kad esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai buvo padaryti visose bylos proceso stadijose.
4.11. Abiejų instancijų teismai, kaip to reikalaujama BPK 242 straipsnyje, tiesiogiai neištyrė daiktinių įrodymų, nors gynyba ne kartą to prašė, todėl negalėjo jų vertinti ir dėl jų pasisakyti. Formuluotė, kad lapės kailio liemenė sugadinta, o visi kiti drabužiai, batai ir rankinės sunaikinti, yra pernelyg abstrakti, pažeidžianti P. Č. teisę gintis, nes nėra tinkamai identifikuoti sugadintas ir sunaikinti daiktai.
4.12. Abiejų instancijų teismai nepagrįstai teikė prioritetą nukentėjusiosios ir liudytojų Z. K., B. K., P. Š. parodymams ir laikė juos patikimais, o P. Č. teisinančius liudytojų parodymus ignoravo, dėl jų nepasisakė. Iki šiol objektyviai nenustatyti ir neindividualizuoti daiktai, kurių tariamu sugadinimu ar sunaikinimu buvo kaltintas P. Č. Byloje nenustačius patikimų objektyvių duomenų dėl P. Č. kaltės sugadinant ar sunaikinant turtą, teismas negalėjo daryti kategoriškų išvadų dėl nukentėjusiosios ir minėtų liudytojų parodymų patikimumo. Dėl pirmiau nurodytų daugybės BPK pažeidimų atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus negalima kategoriškai vertinti, kad minėtų asmenų parodymai yra teisingi ir patikimi. Juolab kad visi šie liudytojai yra nukentėjusiosios giminaičiai ir iki šiol palaiko su ja artimus santykius. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2013 nurodyta, kad tokioje privačioje byloje, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje ilgai pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, vertindami nukentėjusiosios giminaičių parodymus, abiejų instancijų teismai nesilaikė. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas kategoriškas išvadas dėl šių asmenų parodymų patikimumo, nepateikė jokių argumentų, kodėl nesivadovavo išteisintojo P. Č. parodymais, liudytojų V. D., A. Č. parodymais.
4.13. Prie esminių baudžiamojo proceso pažeidimų padarymo prisidėjo ir tai, kad nebuvo užtikrintas nešališkas bylos išnagrinėjimas, jis buvo nulemtas šališkų prokurorų bei teisėjų dalyvavimo šios baudžiamosios bylos nagrinėjime.
4.14. Negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzk2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-396/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-396/2009">2K-396/2009</a>, 2K-526/2009, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>). Šioje byloje buvo dirbtinai kriminalizuota sutuoktinių P. Č. ir J. K. santuokos nutraukimo byla ir iš to atsiradę civiliniai teisiniai šių asmenų santykiai.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės L. Mušauskytės-Griciuvienės ir nukentėjusiosios J. K. bei jos atstovo advokato D. Narmonto kasaciniai skundai tenkintini iš dalies. Išteisintojo P. Č. gynėjo advokato A. Andriukaičio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl ikiteisminio tyrimo teisėtumo
6. Išteisintojo gynėjo kasaciniame skunde ginčijama Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis atnaujinti ikiteisminį tyrimą, teigiama, kad BPK nesuteikia tokių įgalinimų ikiteisminio tyrimo teisėjui. Anot kasatoriaus, ši aplinkybė rodo, kad tolesnis ikiteisminis tyrimas vyko neteisėtai. Teisėjų kolegija su šiuo teiginiu nesutinka.
7. Iš tikrųjų, pagal BPK 217 straipsnį, esant pagrindui, atnaujinti ikiteisminį tyrimą gali tik prokuroras. Ikiteisminio tyrimo teisėjui šioje srityje suteikti įgalinimai nagrinėti skundus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, juos atmesti arba tenkinti (BPK 173 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 214 straipsnio 4 dalis). Taigi, tenkindamas skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, ikiteisminio tyrimo teisėjas gali panaikinti atitinkamus prokuroro ir aukštesniojo prokuroro nutarimus ir toks sprendimas iš esmės reiškia, kad ikiteisminis tyrimas turi būti toliau tęsiamas. Sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo tokiu atveju nereikalingas. Kitaip vertinama situacija, kai prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nebuvo apskųstas BPK 214 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka arba kai toks apskundimas nedavė rezultatų. Tokiais atvejais prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto požiūriu įgauna res judicata reikšmę, dėl kurios pakartotinis asmens baudžiamasis persekiojimas dėl tos pačios veikos tampa negalimas (non bis in idem). Tačiau, paaiškėjus esminėms aplinkybėms, turinčioms reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurios nebuvo nustatytos priimant sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, ikiteisminis tyrimas gali būti atnaujintas pagal procedūrą, nustatytą BPK 217 straipsnyje.
8. Nagrinėjamoje byloje Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartimi išsprendė nukentėjusiosios skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo – šį skundą tenkino. Kita vertus, priimtos nutarties rezoliucinę dalį teisėjas suformulavo klaidingai, nes nurodė ne tik panaikinantis prokurorų nutarimus, bet ir atnaujinantis ikiteisminį tyrimą (3 t., b. l. 59–62). Tačiau, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, šis rezoliucinės dalies netikslumas nesuprastinas kaip aplinkybė, dėl kurios tolesnis baudžiamasis procesas tapo neteisėtas. Iš minėtos teisėjo nutarties visiškai aišku, kad prokuratūros sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą panaikintas ir kad ikiteisminis tyrimas turi būti toliau tęsiamas. Visiškai aišku ir tai, kad teisėjas iš tikrųjų netaikė ikiteisminio tyrimo atnaujinimo procedūros, nurodytos BPK 217 straipsnyje, tačiau tiesiog netiksliai suformulavo rezoliucinę nutarties dalį. Taigi nutarties rezoliucinėje dalyje esantis netikslumas nepripažintinas esminiu BPK pažeidimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje yra dar vienas procesinis dokumentas, kurio rezoliucinėje dalyje bereikalingai nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas atnaujinamas, – tai vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2015 m. kovo 19 d. nutarimas, kuriuo patenkintas nukentėjusiosios skundas dėl ikiteisminio tyrimo panaikinimo (7 t., b. l. 111–113). Taigi byloje iš tiesų yra tam tikros procesinės painiavos, tačiau šie netikslumai vis dėlto yra formalaus pobūdžio ir negali lemti išvadų, kad ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas neteisėtai.
9. Išteisintojo gynėjas ikiteisminio tyrimo neteisėtumą taip pat grindžia teiginiu, kad Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas 2014 m. lapkričio 12 d. nutarimu neteisėtai atnaujino praleistą ikiteisminio tyrimo terminą. Šis teiginys ir jį pagrindžiantys argumentai yra deklaratyvūs. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo terminas buvo praleistas dėl to, kad Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartimi tenkino nukentėjusiosios skundą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Ši teisėjo nutartis buvo apskųsta, tačiau prokuratūros ir įtariamojo skundai Šiaulių apygardos teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartimi buvo atmesti (3 t., b. l. 179–184). Pasibaigus apskundimo ir skundų nagrinėjimo procesams, ikiteisminio tyrimo termino pratęsimas buvo būtinas teismų priimtų sprendimų padarinys, nes ikiteisminis tyrimas bet kuriuo atveju privalėjo būti tęsiamas. Kasaciniame skunde esanti nuoroda į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU4LTg5NS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-158-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-158-895/2015">2K-158-895/2015</a> šiuo atveju nepagrindžia kasatoriaus teiginių, nes toje byloje kasacinės instancijos teismas vertino kitokią procesinę situaciją (ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas, nors teismai atmetė prokuroro prašymą pratęsti jo terminą), nei susiklostė nagrinėjamojoje byloje.
10. Kasatoriaus skunde taip pat teigiama, kad baudžiamasis procesas turėjo būti vykdomas ne valstybinio, bet privataus kaltinimo tvarka. Šis argumentas taip pat nepagrįstas. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo vykdomas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, o šis nusikaltimas pagal iki 2017 m. spalio 1 d. galiojusį privataus kaltinimo teisinį reguliavimą nepriklausė šio proceso bylų kategorijai. Būtent su kaltinimu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį byla buvo perduota teismui. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu nuteisė P. Č. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, kai privataus kaltinimo institutas baudžiamojo proceso teisėje jau buvo panaikintas. Taigi teiginiai dėl pažeistos P. Č. teisės į privataus kaltinimo procesą neatitinka bylos medžiagos.
Dėl įrodymų leistinumo, jų vertinimo ir nustatytų faktinių aplinkybių
11. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai pripažino faktą, kad 2012 m. gruodžio 23 d. (duomenys neskelbtini), P. Č. sugadino ir sunaikino savo žmonos J. K. daiktus: drabužius, galvos apdangalus, rankines, avalynę ir kt. Išteisintojo P. Č. gynėjo advokato A. Andriukaičio kasaciniame skunde ginčijamas šio fakto nustatymo pagrįstumas. Pateikti argumentai atmestini.
12. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), iš naujo įrodymų netiria, naujų faktinių aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
13. Kasatoriaus teiginiai, kad byloje esantys duomenys neįrodo, kad nukentėjusiosios daiktus sugadino ir sunaikino būtent P. Č., neatitinka bylos medžiagos. Ši aplinkybė nustatyta ištyrus ir įvertinus nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, garso įrašus, įvykio vietos apžiūros, akistatų protokolus ir kt. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose pateikti įtikinami argumentai, paneigiantys minėtą gynybos poziciją, todėl šioje kasacinėje nutartyje šie argumentai nekartojami.
14. Išteisintojo gynėjo kasaciniame skunde taip pat ginčijamas nukentėjusiosios darytų pokalbių garso įrašų leistinumas, patikimumas ir susietumas su įrodinėjamomis aplinkybėmis. Pateikti argumentai atmestini. Pažymėtina, kad pagal BPK 98 straipsnį nukentėjusysis gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu, be to, įstatymai nedraudžia asmeniui slaptai įrašinėti savo pokalbių su kitais asmenimis. Toks privačiai padarytas garso įrašas, patvirtinantis ar paneigiantis reikšmingas bylos sprendimo aplinkybes, patikrinus jo atsiradimo aplinkybes ir įsitikinus jo patikimumu, gali būti pripažintas įrodymu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, 2K-122/2010, 2K-143/2011, 2K-562/2011, 2K-193/2014). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas pateiktus garso įrašus, tiksliai nurodė tuos pokalbių momentus, kurie siejami su byloje įrodinėjamu dalyku, nes netiesiogiai patvirtina kaltinimą, t. y. kad būtent P. Č. atliko jam inkriminuojamus veiksmus. Teismas taip pat išsiaiškino šių garso įrašų atsiradimo aplinkybes, o pokalbių turinys nepaliko teismui jokių abejonių, kad garso įrašuose skamba P. Č. balsas, taigi byloje nebuvo poreikio skirti šių įrašų fonoskopinę ekspertizę. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų visumos išsamaus vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-P-89/2014, 2K-165-648/2015, 2K-174-788/2017, 2K-247-788/2017, 2K-257-788/2017, 2K-182-788/2019 ir kt.). Konstatuotina, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismo rėmimasis nukentėjusiosios darytais garso įrašais nepripažintinas įrodinėjimui keliamų reikalavimų nesilaikymu.
Dėl sąvokos „svetimas turtas“
15. Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Sąvoka „svetimas turtas“ aiškintina kaip turtas, kuris nuosavybės teise priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar vieno sutuoktinio drabužiai, avalynė, rankinė ir kiti asmeninio naudojimo daiktai kitam sutuoktiniui laikytini svetimu turtu. Pažymėtina, kad klausimas, koks turtas pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, o koks – asmenine sutuoktinių nuosavybe, reglamentuojamas CK 3.88 ir 3.89 straipsniuose. Pagal bendrąją taisyklę po santuokos sudarymo įgytas turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalis). Tačiau CK 3.89 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinio nuosavybe pripažįstami jo asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai). Šis įstatyme nurodytas asmeninio naudojimo daiktų sąrašas nėra išsamus, todėl teismas gali pripažinti asmenine sutuoktinio nuosavybe ir kitus daiktus. Turto, įgyto santuokos metu iš bendrų sutuoktinių lėšų, priskyrimas prie sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktų yra bendrosios taisyklės išimtis (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-14/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-14/2008">3K-3-14/2008</a>). Šiomis taisyklėmis vadovaujamasi ir baudžiamosiose bylose sprendžiant klausimą, ar turtas vienam iš sutuoktinių (ar buvusiam sutuoktiniui) buvo svetimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjUvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-65/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-65/2011">2K-65/2011</a>, 2K-187-895/2017).
16. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad P. Č. sunaikino ir sugadino svetimą turtą, t. y. asmeninius savo sutuoktinės daiktus, kurie, remiantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, laikytini asmenine sutuoktinio nuosavybe. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje neginčijamai neįrodyta, kad kaltinime nurodyti daiktai buvo nukentėjusiosios asmeninis turtas, o ne bendroji sutuoktinių nuosavybė, todėl minėtus daiktus nepripažino turto sugadinimo ir sunaikinimo dalyku. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisiškai nepagrįsta ir prieštarauja bylos duomenims.
17. Didžioji dauguma sunaikintų daiktų (drabužiai, avalynė, rankinės, galvos apdangalai, avalynė, plaukų tiesinimo žnyplės) yra moteriški ir jais naudojosi tik nukentėjusioji J. K. Pažymėtina, kad asmeninio naudojimo daiktai gali būti įsigyti tiek už sutuoktinio asmenines, tiek už bendras sutuoktinių lėšas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-1/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-1/2013">3K-3-1/2013</a>). Taigi argumentas, kad sunaikinti ar sugadinti daiktai buvo pirkti už bendrosios nuosavybės sutuoktinių lėšas, nepaneigia išvados, kad jie priklausė asmeninių daiktų kategorijai. Iš apeliacinės instancijos teismo išvados, kad neįrodyta, jog sugadinti ir sunaikinti daiktai buvo asmeninė J. K. nuosavybė, nėra aišku, kokių konkrečiai faktų ir teisinių aspektų nepavyko įrodyti. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad sunaikinti ir sugadinti daiktai priklausė nukentėjusiajai ir nebuvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl ir faktiškai, ir teisiškai P. Č. veiksmai vertintini kaip svetimo turto sunaikinimas ir sugadinimas. Bylos aplinkybės nepalieka abejonių ir dėl to, kad P. Č., taip sureagavęs į žmonos ketinimus su juo išsiskirti, suvokė, jog naikina ir gadina būtent savo sutuoktinei priklausančius daiktus, darydamas atitinkamą žalą ne jų bendram turtui, bet būtent jai asmeniškai.
Dėl sutuoktinio asmeninių daiktų sunaikinimo ir sugadinimo teisinio vertinimo
18. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pripažindama teisiškai nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad neįrodyta, jog kaltinime nurodyti daiktai buvo nukentėjusiosios asmeninis turtas, kartu įvertino ir gynybos poziciją byloje, pagal kurią minėtas įvykis neperžengia civilinių teisinių santykių ribų ir nesudaro pagrindo konstatuoti nusikalstamos veikos požymių. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinėje praktikoje nuosekliai pasisakoma prieš dirbtinį išimtinai civilinių teisinių santykių kriminalizavimą, t. y. kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013 ir kt.). Tačiau tyčinis svetimo turto, kurio vertė viršija 3 MGL dydį, sunaikinimas ir sugadinimas apibrėžtas baudžiamajame įstatyme kaip nusikalstama veika (BK 187 straipsnis), taigi išvada, kad tokie veiksmai, net jeigu tai padaryta kilus konfliktui tarp sutuoktinių, vertinami išimtinai kaip civilinis deliktas, turi būti pagrįsta atitinkamomis aplinkybėmis ir tinkamai argumentuota. Sprendžiant tokio pobūdžio klausimą, be kita ko, būtina vadovautis bendru teisiniu proporcingumo principu, taip pat atsižvelgiant į bendrą įvykio kontekstą įvertinti veiką pagal pavojingumo ir baudžiamosios atsakomybės kaip paskutinės priemonės (ultima ratio) kriterijus.
19. Iš teismų nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad J. K. asmeninių daiktų sunaikinimas ar sugadinimas nebuvo susijęs su P. Č. turtinių teisių įgyvendinimu ir turtiniu ginču dėl bendro turto padalijimo. Šiuos veiksmus galima paaiškinti tik siekimu pakenkti sutuoktinei, atkeršyti jai už ketinimą išsiskirti. Nustatyta, kad sunaikinti ir sugadinti daiktai buvo kokybiški, jų kiekis yra didelis, J. K. faktiškai liko be drabužių ir avalynės. Toks agresyvus sutuoktinio elgesys neabejotinai ne tik padarė nukentėjusiajai turtinę žalą, bet ir kėlė pagrįstą baimę dėl savo saugumo. Taigi P. Č. veiksmų pavojingumas nekelia abejonių, todėl darytina išvada, kad jie, vertinami pagal proporcingumo ir ultima ratio (paskutinė priemonė) principus, peržengia sutuoktinių civilinių teisinių santykių ribas, pasižymi dideliu piktavališkumu ir priskirtini baudžiamojo įstatymo draudžiamų veikų kategorijai.
20. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikinamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnis 2 dalis).
Dėl nenagrinėtinų argumentų
21. Priėmus sprendimą panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, P. Č. gynėjo skundo argumentai dėl šio nuosprendžio turinio prieštaravimo nekaltumo prezumpcijai paliktini nenagrinėti.
22. Nenagrinėtinos ir išteisintojo gynėjo kasaciniame skunde pateiktos pastabos dėl atskirų procesinių veiksmų atlikimo trūkumų, netinkamo protokolų pildymo, ikiteisminio tyrimo pareigūnų prastos kvalifikacijos ir pan. Visas šias pastabas gynyba yra išsakiusi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip keldama abejonių dėl įrodymų patikimumo, taigi ši informacija buvo žinoma teismui. Tačiau, kaip matyti iš teismo pateiktų motyvų, minėti trūkumai nebuvo pripažinti tokiais, kad paneigtų esminį byloje nustatytą faktą, t. y. kad nukentėjusiosios daiktai iš tikrųjų buvo sunaikinti ir sugadinti ir kad tai padarė būtent kaltinamasis. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šios teismo išvados pagrįstumu.
23. Išteisintojo gynėjo kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai byloje nepagrįstai nustatė, kad nukentėjusiosios daiktai, išskyrus vieną sugadintą, buvo sunaikinti. Šiam teiginiui pagrįsti pateikiami samprotavimai dėl to, kuo skiriasi sąvokos „sunaikinimas“ ir „sugadinimas“, daroma prielaida, kad supjaustyti drabužiai ir avalynė galimai gali būti pataisyti, todėl jie buvo sugadinti, o nesunaikinti. Kasacinės instancijos teismas šiuos teiginius pripažįsta atitrūkusiais nuo realybės ir prieštaraujančiais protingumo principui, todėl atskirai jų nenagrinėja. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės tiksliai nustatyti nukentėjusiosios patirtos žalos dydžio, todėl civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą, taigi šie klausimai spręstini civilinio proceso tvarka.
Dėl baudžiamojo proceso eigos, jo trukmės ir pagrindo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės
24. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nuteisė P. Č. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teismas jį išteisino padarydamas netinkamą išvadą, kad sunaikintas ir sugadintas turtas nebuvo P. Č. svetimas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėmė sprendimą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, tačiau kartu nustatė pagrindą keisti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Teisėjų kolegija nustatė pagrindą pripažinti P. Č. dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnio pagrindu.
24.1. Pirma, turint galvoje nesudėtingą bylos pobūdį, baudžiamojo proceso trukmė nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (ketveri metai dešimt mėnesių) nesuderinama su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teise į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro todėl, kad baudžiamasis procesas pirmiausia užtruko dėl to, kad prokuratūra net tris kartus buvo priėmusi nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, šie nutarimai buvo apskųsti ir panaikinti. Dar vieną kartą baudžiamąją bylą buvo nutraukęs apylinkės teismas bylos parengimo stadijoje, tačiau ir ši teismo nutartis apygardos teismo buvo panaikinta. Be to, išnagrinėję bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė kardinaliai skirtingus nuosprendžius. Tokia besitęsianti teisinio neapibrėžtumo situacija neabejotinai suteikia kaltinamajam objektyvų pagrindą abejoti dėl prieš jį vykdomo baudžiamojo persekiojimo teisinio pagrįstumo ir atitikties baudžiamojo proceso paskirčiai, t. y. greitai, išsamiai, ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Jeigu kasacinio bylos nagrinėjimo stadijoje būtų priimtas sprendimas palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų, nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki nuosprendžio įsiteisėjimo būtų praėję šešeri metai. Užtrukusio baudžiamojo proceso metu įtariamajam ir kaltinamajam buvo taikoma kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, o tai leidžia daryti išvadą ir dėl neproporcingai ilgo įtariamojo ir kaltinamojo laisvo judėjimo galimybės suvaržymo. Teismų praktikoje nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė ir netikrumas dėl baudžiamojo proceso baigties laikoma bausmės skyrimui teisiškai reikšminga aplinkybe, į kurią teismas privalo atsižvelgti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00NS8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-45/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-45/2007">2K-7-45/2007</a>, 2K-192/2011, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-8-788/2018 ir kt.). Atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos specifiką, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BK 59 straipsnio 2 dalimi, pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir jo nenuoseklumą pripažįsta P. Č. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
24.2. Antra, byloje nustatyta, kad P. Č. jam inkriminuotus veiksmus padarė spontaniškai ir impulsyviai, reaguodamas į žmonos pareiškimą, kad ji ketina su juo išsiskirti, išgyvendamas dėl to, kad jos gyvenime, tikėtina, atsirado kitas vyras, kad, nepaisant jo pastangų uždarbiaujant užsienyje ir išlaidų šeimos gerovei, jis turės palikti jų bendro gyvenimo vietą, kad žmona su juo pasielgė neteisingai. Taigi pavojinga veika padaryta dėl sunkios asmeninės situacijos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BK 59 straipsnio 2 dalimi, šią aplinkybę taip pat pripažįsta lengvinančia P. Č. atsakomybę.
24.3. Trečia, P. Č. pirmą kartą padarė baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką, yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jam inkriminuota nusikalstama veika priskirtina nesunkių nusikaltimų kategorijai, taigi byloje nustatytos visos būtinos sąlygos atleisti P. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į aplinkybes, dėl kurių priimtas sprendimas atleisti P. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonės (BK 67 straipsnis) jam neskirtinos.
Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti
25. Remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina ir tai, kad, sprendžiant šį klausimą, atsižvelgtina taip pat į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.
26. Remiantis BPK 105 straipsnio 2 dalimi, teismas turi teisę nuspręsti išieškoti proceso išlaidas ne tik iš nuteistojo, bet ir iš kaltu pripažinto nuo bausmės atleisto asmens arba asmens, kuriam bausmė nepaskirta. Sistemiškai aiškinant šią nuostatą, proceso išlaidos gali būti priteistos ir iš asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės.
27. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš P. Č. priteista 1000 Eur J. K. advokato išlaidoms apmokėti. Priėmus šią kasacinę nutartį, ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis paliekama galioti.
28. Kasaciniu skundu nukentėjusioji J. K. ir jos atstovas advokatas D. Narmontas prašo iš P. Č. išieškoti nukentėjusiosios naudai 968 Eur išlaidų, turėtų dėl kasacinio skundo parengimo ir jos interesų atstovavimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Teismui pateikti šias išlaidas įrodantys dokumentai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtos nukentėjusiosios išlaidos yra pateisinamos siekiu apginti savo procesines teises ir teisėtus lūkesčius. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiosios ir jos atstovo kasacinis skundas patenkintas tik iš dalies, taip pat į tai, kad šia kasacine nutartimi palikta galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl proceso išlaidų išieškojimo iš P. Č., priteistina suma išlaidoms dėl advokato paslaugų Lietuvos Aukščiausiajame Teisme mažinama iki 600 Eur.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 4 punktais, 106 straipsnio 2 dalimi,
n u t a r i a :
P. Č. gynėjo advokato Artūro Andriukaičio kasacinį skundą atmesti.
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendį su pakeitimais.
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio dalį, kuria P. Č. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį paskirta 2636,20 Eur (70 MGL dydžio) bauda, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Pritaikyti P. Č. BK 39 straipsnį ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti.
Kitą Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Išieškoti iš P. Č. nukentėjusiosios J. K. naudai 600 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjai Arvydas Daugėla
Artūras Ridikas
Olegas Fedosiukas
