O. G. pagal BK 233 str., 153 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-149-697/2018 Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00372-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.20.3.1;

2.2.4.3;

2.4.2.1;

3.1.18 (N)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,

nuteistajai O. G.,

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. G. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio,

kuriuo O. G. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 233 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant ją nuo 23 iki 6 val. būti namuose (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktas), išaiškinant, kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo: 1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; 2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų; 3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Iš dalies patenkintas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteista iš O. G. nukentėjusiajai D. S. 5000 Eur.

Priteista iš O. G. nukentėjusiosios D. S. atstovei pagal įstatymą L. S. 3527,68 Eur advokatų atstovavimo išlaidų.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 18 d. nutartis, kuria nuteistosios O. G. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas patenkintas iš dalies: Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nuosprendis pakeistas, pašalinant iš O. G. suformuluoto kaltinimo laikotarpius nuo 2008 m. gruodžio 17 d. iki 2008 m. gruodžio 24 d., nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d., nuo 2010 m. liepos 17 d. iki 2010 m. rugpjūčio 30 d. (pagal nutarties motyvuojamąją dalį turėtų būti – nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d.), nuo 2010 m. liepos 17 d. iki 2010 m. rugpjūčio 30 d.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. O. G. nuteista už tęstinį nesunkų nusikaltimą: laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. gegužės 17 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 23-1-00834-08 (dėl mažamečio asmens tvirkinimo) metu bei šią baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme (teisminio proceso Nr. 1-41-369/2012) ir ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 20-9-00073-09 (dėl poveikio nukentėjusiajai) savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), bei L. K. ir V. A. K. namuose, namo terasoje, namo kieme bei kitose namo prieigose, esančiuose (duomenys neskelbtini), sistemingai klausinėdama, aptarinėdama su mažamete nukentėjusiąja D. S. (buvusi pavardė – K.), gim. (duomenys neskelbtini), detales apie tariamai prieš ją įvykdytą seksualinę prievartą, siekė paveikti nukentėjusiąją dėl A. Ū., J. F. ir A. tariamai prieš ją padarytų seksualinės prievartos veiksmų:

1.1. 2010 m. balandžio 4 d. L. K. ir V. A. K. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), gąsdino, kad „Ū. pasiilgo“, nurodė paklausti motinos „kur A. ir J.“, klausinėjo, ar ji nori su „Ū. gyventi“, mokė piešti J., Ū. ir A. su „pimpalais“ ir „sysalais“, kuriuos „bučiuoja“, liepė pasakoti namuose esantiems asmenims apie Ū., gąsdino, jog „Ū. ją paims pirmą vakarą“, mokė klausimų, kuriuos ji turi užduoti pasimatymo su pussesere O. metu: „ar ją tempia į lovą, ar jai kiša, ar nekiša“, įtikinėjo nukentėjusiąją, jog ji viską žino, kad „Ū. akis jai bučiavo“, ir kitais žodžiais jai darė poveikį;

1.2. 2010 m. balandžio 20 d. toje pačioje vietoje gąsdino nukentėjusiąją D. S. jai pasakydama, kad „čia pedofilai, čia Ū. su S.“, klausinėjo: „Ar čia Ū. ar ne? Jinai jam tave atiduodavo? Motina, ar ne?“, nurodė – jeigu nukentėjusioji pasakys, kad nori gyventi su motina, tai ją „išveš ir užrakins pas mamą su Ū.“;

1.3. 2010 m. gegužės 15 d. – 2010 m. gegužės 16 d., tiksliau nenustatytą dieną, L. K. ir V. A. K. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme kalbėjo jai apie „pimpalus“ ir „sysalus“ bei nurodė pasakoti taip, kaip jos kalbėjosi;

1.4. 2010 m. gegužės 15 d. ir 2010 m. gegužės 16 d. L. K. ir V. A. K. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme ne mažiau kaip keturis kartus kalbėjo su ja apie pedofilus, kurie ją neva prievartavo, ką su ja darė J. F. ir Ū., liepė pačiai pasakoti, ką darė su ja pedofilai, mokė, kad J. kišo ten, A. kišo ten;

1.5. 2010 m. rugsėjo 30 d. L. K. ir V. A. K. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini)., svetainėje liepė pasakoti, ką su ja darė trys pedofilai, jos pasakojimą taisydavo, kalbėjo apie „sysalus“ ir apie tai, kad A. ir J. F. ją prievartavo;

1.6. 2011 m. vasario 19 d. L. K. ir V. A. K. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), svetainėje liepė jai pasakoti apie neva vykusią pedofiliją, vertė prisiminti ir pasakoti taip, kaip pasakojo D. K. filmuotoje medžiagoje;

1.7. laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 25 d. iki 2012 m. gegužės 17 d. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), bei L. K. ir V. A. K. namuose, jų namo terasoje, namo kieme bei kitose namo prieigose, esančiuose ties gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), sistemingai aptarinėjo su nukentėjusiąja D. S. tariamą seksualinę prievartą prieš ją, uždavinėjo klausimus apie aplinkybes, kurios buvo tiriamos kitose baudžiamosiose bylose, bei reikalavo, kad ji pasakotų, ką ir kaip su ja tariamai darė Ū., J. ir A. pagal jos (kaltinamosios) pasakojimus, taisydavo ir primindavo anksčiau su nukentėjusiąja aptartas tariamo nukentėjusiosios seksualinio prievartavimo detales.

II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistosios O. G. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pakeitė Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį: pašalino iš O. G. suformuluoto kaltinimo laikotarpius nuo 2008 m. gruodžio 17 d. iki 2008 m. gruodžio 24 d., nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d., nuo 2010 m. liepos 17 d. iki 2010 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistosios O. G. gynėjas advokatas Danius Svirinavičius prašo: panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 18 d. nutarties dalį, kuria atmestas nuteistosios gynėjo apeliacinis skundas, bei Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; arba perduoti apeliacinį skundą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui; arba baudžiamąją bylą nutraukti.

4. Kasatorius skunde nurodo:

5. Bylą išnagrinėjo ir nuosprendį priėmė šališkas pirmosios instancijos teismas.

5.1. Kaltinamoji ir jos gynėjas, prieš teismui pradedant nagrinėti baudžiamąją bylą, pagrįstai raštu ir žodžiu teismo prašė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 232 straipsnio 3 punktu, 234 straipsnio 2 dalimi, 253 ir 439 straipsniais, dėl esminio kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimų perduoti prokurorui baudžiamąją bylą Nr. 1-1197-246/2015. Bylą nagrinėjęs (duomenys neskelbtini) teismo teisėjas R. S. 2015 m. gegužės 25 d. teismo posėdyje protokoline nutartimi nemotyvuotai atmetė šį prašymą, taip ne tik padarė BPK 219 straipsnio 3 punkto, 10 straipsnio, 44 straipsnio 7 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto pažeidimų, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimu, bet ir išreiškė savo šališkumą.

5.2. O. G. ir jos gynėjas prašė teismo iškviesti ir apklausti liudytojus, galinčius paneigti jai pareikštą kaltinimą, taip pat pareiškė kitus prašymus dėl įrodymų rinkimo ir nagrinėjimo, t. y. išreikalauti baudžiamąją bylą Nr. 1-41-369/2012 – ikiteisminio tyrimo Nr. 23-1-00834-08, ikiteisminio tyrimo Nr. 20-9-000073-09 bylą, kuriose yra įrodymai, turintys tiesioginę reikšmę nagrinėjant šią baudžiamąją bylą. Teisėjas, nenurodęs pagrįstų motyvų, nepatenkino šių prašymų, taip apribojo ir iš esmės užkirto kelią O. G. šioje byloje realizuoti teises į gynybą, taip pat visapusiškai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

5.3. O. G. buvo pareikštas kaltinimas, kad ji abstrakčiai nurodomu laiku („laikotarpyje nuo 2008-11-30 iki 2012-05-17“ ir „nuo 2009-10-14 iki 2011-02-17“) atliko tariamą, konkrečiai neapibrėžtą nusikalstamą veiką (t. y. „sistemingai klausinėdama bei aptarinėdama“, „reikalaudama pasakoti“, „pataisydama nukentėjusiosios pasakojimą“). Dėl tokio abstraktaus kaltinimo ir dėl to, kad nebuvo patenkinta dauguma gynybos prašymų dėl įrodymų išnagrinėjimo, kaltinamosios gynyba buvo maksimaliai komplikuota. O. G. šios bylos procesą laikė susidorojimu su ja. Kaltinamajai kilo pagrįstas įtarimas, kad bylą nagrinėjęs teisėjas nuo pat bylos nagrinėjimo teisme pradžios turėjo išankstinę nuomonę dėl jos kaltės, siekė tik patvirtinti kaltinamojo akto teiginius, apsiribodamas tik tais įrodymų šaltiniais, kurie buvo nurodyti kaltinamajame akte, tinkamai jų nepatikrindamas.

5.4. Teisėjas R. S. paskyrė O. G. atvesdinimą, nors ji į teismo posėdį 2015 m. rugpjūčio 27 d. neatvyko dėl ligos. Nors buvo pateikta oficiali ligą patvirtinanti medicininė pažyma, teisėjas nepatenkino gynybos prašymo ir atvesdinimo neatšaukė.

5.5. Teisėjas netenkino daugkartinių prašymų išduoti O. G. jos asmens pasą, kurio galiojimo laikas pasibaigė, kad galėtų jį pasikeisti, taip ji ne savo valia tapo administracinių įstatymų, reglamentuojančių asmens paso taisykles, pažeidėja.

5.6. Teisėjas R. S. ir nukentėjusiosios D. S. tėvo D. K. apkaltintas pedofilija (taip pat ir nukentėjusiosios atžvilgiu) J. F. (kaip įtariama, nušautas D. K.) buvo kolegos, dirbo teisėjais (duomenys neskelbtini) teisme (J. F. – nuo 1996 m. rugsėjo mėn. iki 2000 m. vasario mėn., R. S. – nuo 1998 m. vasario mėn. iki 2012 m. gruodžio mėn.), be to, J. F. buvo R. S. (kuris nuo 1998 m. kovo iki 1998 m. lapkričio mėn. ėjo šio teismo pirmininko pavaduotojo pareigas, nuo 1998 m. lapkričio iki 2000 m. kovo mėn. – pirmininko pareigas) pavaldinys. Esant šioms aplinkybėms teisėjas R. S. negalėjo nagrinėti baudžiamosios bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xODktMjQ2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-189-246/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-189-246/2016">1-189-246/2016</a>, kurioje O. G. kaltinama siekusi paveikti nukentėjusiąją D. S. ikiteisminių tyrimų Nr. 23-1-00834-08 ir 20-9-00073-09 metu bei baudžiamąją bylą Nr. 23-1-00834-08 dėl mažamečio asmens tvirkinimo (teismo Nr. 1-41-369/2012) nagrinėjant teisme duoti melagingus parodymus apie prieš ją atliktus tvirkinamuosius veiksmus. O. G. buvo žinoma, kad minėtoji pedofilijos istorija yra oficialiai kitoje baudžiamojoje byloje paneigta. O. G. pareiškė teisėjui R. S. nušalinimą BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, tačiau teisėjas nenusišalino, nenurodė įtikinamų tokio sprendimo motyvų.

5.7. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nurodė motyvus, prieštaraujančius faktinėms bylos aplinkybėms. Priešingai apeliacinės nutarties argumentams, nagrinėjant bylą apylinkės teisme gynybos šaliai nebuvo užtikrintos lygios su kaltinimo šalimi procesinės teisės. Tai patvirtina aplinkybės, kad apeliacinės instancijos teismui teko pagal gynybos prašymus atlikti daug įrodymų tyrimo veiksmų, kuriuos buvo atsisakęs atlikti pirmosios instancijos teismas (apklausti liudytojus ir kt.). Tačiau nors apygardos teismas ir atliko atskirus įrodymų tyrimo veiksmus, nuteistosios gynybos galimybės jau buvo ribotos, nes apeliaciniam procesui vykstant Šiaulių mieste dalis liudytojų pareiškė nevyksiantys taip toli ir pan., o nuteistosios gynyba, faktinės situacijos verčiama, turėjo riboti prašymus dėl įrodymų tyrimo.

5.8. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, jog nuteistosios gynėjo argumentai dėl teismo šališkumo buvo išspręsti 2015 m. lapkričio 24 d. ir 2016 m. kovo 9 d. nutartimis, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo dar kartą aptarti tuos pačius argumentus. Pagal BPK normas pirmosios instancijos teismo priimtos nutartys, kuriomis teisėjas išsprendžia jam pareikštą nušalinimą, yra neskundžiamos, dėl jų nepagrįstumo proceso dalyviai turi teisę pasisakyti tik apeliaciniame skunde, dėl to apeliacinės instancijos teismas turi pareigą išsamiai bei teisingai tokius apeliacinio skundo argumentus išnagrinėti.

5.9. Nepagrįsti ir apeliacinės nutarties motyvai, kuriuose teigiama, kad skundo argumentas, jog teisėjas R. S. ir teisėjas J. F. buvo kolegos, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad teisėjas yra šališkas, ši aplinkybė vertintina tik kaip prielaida. Apeliacinės instancijos teismas nevertino dviejų pagrindinių teisėjo R. S. nušalinimo pagrindų (teisėjo faktiniai šališko pobūdžio veiksmai ir jo faktinė padėtis buvusio kolegos J. F. atžvilgiu) tarpusavio ryšio.

5.10. Teisėjo R. S. šališkumą patvirtina ir aplinkybės, kad Kauno apygardos teismas nusišalino nuo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka, nusišalinimą pagrįsdamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuota teismine praktika (2000 m. birželio 22 d. sprendimas byloje Coeme ir kt. prieš Belgiją, 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Salov prieš Ukrainą), motyvuodamas ir tuo, kad kaltinimuose tiesiogiai minimas buvęs (duomenys neskelbtini) teisėjas J. F. bei A., kaip asmuo, tariamai prieš nukentėjusiąją D. S. atlikęs seksualinės prievartos veiksmus, O. G. nuteista už tai, kad siekė paveikti liudytoją, t. y. kad nukentėjusioji duotų parodymus, nepalankius A. Ū., J. F. ir A. Šios Kauno apygardos teismo nutartyje nurodytos aplinkybės susijusios ir su bylą išnagrinėjusiu teisėju R. S.. Atsižvelgiant į tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad byloje padaryta esminių BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 59 straipsnio 1 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies normų pažeidimų.

6. Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde, savo išvadų tinkamai nemotyvavo, taip padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pakeistas kaltinimas (ir kaltinamasis aktas) neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.

6.1. Pagal pakeistą kaltinimą tariama nusikalstama veika buvo padaryta laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. gegužės 17 d. konkrečiai nustatytu laiku ir kitu, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu, laiku, taip pat kitomis ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytomis dienomis (nuo 2008 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. gegužės 17 d.). Dėl neaiškiai nurodyto nusikalstamos veikos padarymo laiko, apimančio ilgą laikotarpį (net 1260 dienų), maksimaliai apribotos gynybos galimybės ir teisės, kartu pažeistas ir rungimosi principas (BPK 7 straipsnis). Taip išdėsčius kaltinimą apribota kaltinamosios galimybė pateikti savo alibi, teikti kaltinimą paneigiančius įrodymus. Neaišku, ar kaltinamoji turi gintis nuo kaltinimo atlikus veiksmus per visą inkriminuotą laiką, ar tik nuo pakeistame kaltinime nurodytų šešių konkrečių atvejų, vykusių: 1) 2010 m. balandžio 4 d.; 2) 2010 m. balandžio 20 d.; 3) 2010 m. gegužės 15 d. – 2010 m. gegužės 16 d.; 4) taip pat 2010 m. gegužės 15 d. – 2010 m. gegužės 16 d.; 5) 2010 m. rugsėjo 30 d.; 6) 2011 m. vasario 19 d. Kaltinime nenurodžius kiek įmanoma tikslesnio nusikalstamų veikų padarymo laiko, tą laiką atskirose kaltinimo dalyse nurodant neaiškiai, abstrakčiai, yra apsunkinamas ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino skaičiavimas.

6.2. Pakeistame kaltinime neaiškiai, itin abstrakčiai išdėstyti ir tariamos nusikalstamos veikos padarymo būdai (klausinėdama, aptarinėdama su mažamete nukentėjusiąja D. S. tariamą seksualinę prievartą prieš ją, grasindama jai, reikalaudama, primindama tokios prievartos detales bei mokydama ją, ką reikia visiems pasakoti, tokiu būdu siekė paveikti nukentėjusiąją D. S., kad ši nurodytose bylose duotų melagingus parodymus apie A. Ū., J. F. ir A. neva prieš ją atliktus seksualinės prievartos veiksmus). Iš pateikto kaltinimo neaišku, apie kokius konkrečiai melagingus parodymus kalbama, ir tai riboja galimybes gintis.

6.3. Kitame kaltinamajame akte baudžiamojoje byloje, kuri buvo perduota nagrinėti Kauno apylinkės teismui, O. G. kaltinama pagal BK 153 straipsnį tuo, kad ji laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 4 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ir šių namų aplinkoje, vartodama vulgarius vyriško lytinio organo reikšmę turinčius žodžius „sysalas“, „pimpalas“, seksualinį nukrypimą apibūdinančius žodžius „pedofilija“, „pedofilas“, sistemingai amoraliais pasakymais menamais klausimais klausinėjo ir aptarinėjo su nukentėjusiąja D. S., gim. (duomenys neskelbtini), lytinių organų kišimą į burną ir kitas kūno vietas, lytinių organų laižymą, „prievartavimą“, taip pat sistemingai amoraliais pasakymais pasakojo nukentėjusiajai apie vyriškus lytinius organus, jų bučiavimą, lytinius santykius ir lytinių organų „kišimą“, skausmą lytinių santykių metu, L. S. „draugus su pimpalais“, mažametės „atidavimą Ū.“ ir jos „paėmimą pirmą vakarą“, tokiu būdu, žinodama, kad nukentėjusioji yra mažametė, atliko veiksmus, galinčius sukelti šios per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi, t. y. amoraliais pasakojimais apie seksualinio potraukio tenkinimą intelektualiai tvirkino mažametį asmenį (Kauno apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-383-667/2016 / 1-92-667/2018). Iš kaltinimų abiejose baudžiamosiose bylose formuluočių matyti, kad jos itin panašios, atskirose dalyse – iš esmės identiškos, nors šiose bylose O. G. kaltinama padarymu nusikalstamų veikų, kurių objektas ir dalykas yra visiškai skirtingi. Dėl šių aplinkybių O. G. kaltinimas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį taip pat nėra aiškus ir suprantamas.

6.4. Ikiteisminis tyrimas negali būti toks, kad jo trūkumai kliudytų įtariamajam asmeniui gintis. Per ikiteisminį tyrimą priimami sprendimai turi būti aiškūs, suprantami, logiški, pagrįsti teisiniais argumentais. Šių sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą garantija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Kaltinamasis aktas yra vienas svarbiausių baudžiamojo proceso dokumentų, jame išdėstomi svarbiausi šios stadijos rezultatai, suformuluojamas kaltinimas, kuris ir nustato tolesnes bylos nagrinėjimo ribas. Kaltinamasis aktas turi būti surašytas be esminių trūkumų tiek turinio, tiek formos prasme, jame turi būti išsamiai, aiškiai ir tiksliai išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės. Konvencijos 6 straipsnio („Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“) 3 dalies a punkte nurodyta, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę būti išsamiai informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą. Ši nuostata atsispindi ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje. Be to, BPK 10 straipsnyje nurodyta, kad teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo užtikrinti galimybę įtariamajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų, kaltinimų, taip pat imtis reikiamų priemonių jo asmeninių teisių apsaugai užtikrinti. Jeigu kaltinamasis aktas surašytas neaiškiai, tai laikytina kliūtimi kaltinamajam asmeniui realizuoti savo teisę į gynybą.

6.5. Pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė gynybos argumentus dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK normų. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai ir ne iki galo išsprendė nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kaltinamojo akto trūkumų. Apeliacinės nutarties motyvas, kad „teismų praktikoje pripažįstama, kad tęstinio nusikaltimo padarymo atveju nusikaltimo padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytas veikas“, šiuo atveju nėra iki galo aiškus ir suprantamas, nenurodyta, kokia konkrečiai teismų praktika remiamasi vertinant kaltinamojo akto atitiktį BPK normoms. Kaltinamajame akte nenurodyta, kodėl kaltinime bendrais bruožais apibūdinti O. G. veiksmai yra nusikalstami pagal BK 233 straipsnio 1 dalies normas. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir gynybos argumentų, kad ir iš pakeisto kaltinimo nėra aišku, ar buvo jame nurodoma „pedofilija“, apie kurią O. G. klausinėjusi nukentėjusiąją, ir apie kokius konkrečiai melagingus parodymus kalbama kaltinime. Pakeisto kaltinimo trūkumai ribojo ne tik kaltinamosios suvokimą apie kaltinimą ir gynybos galimybes, bet ir teismų galimybes teisingai, išsamiai išnagrinėti bylą. Kilo situacija, kai tariamas mažametės „nuteikinėjimas prieš jos motiną“ pagal skundžiamus teismų sprendimus tapo nuteistajai inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviaisiais požymiais.

6.6. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, kad kaltinimas neatitinka teisės normų, draudžiančių antrą kartą teisti asmenį už tuos pačius veiksmus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis). O. G. pareikštas kaltinimas pagal savo faktines aplinkybes (inkriminuojamų veiksmų objektyviąją pusę, laikotarpį ir pan.) iš esmės toks pats, kaip ir minėtoje baudžiamojoje byloje, kaltinant O. G. pagal BK 153 straipsnį. Taip pažeistas principas non bis in idem, draudžiantis dvigubą persekiojimą ir dvigubą baudimą (BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas, Konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalis). EŽTT praktikoje principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Franz Fisher prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11; taip pat kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222-788/2017). Dviejuose atskiruose baudžiamuosiuose procesuose nagrinėjant tuos pačius O. G. inkriminuojamus veiksmus, kurių padarymo laikas iš esmės sutampa (vienoje byloje jis ilgesnis, kitoje – trumpesnis), pažeidžiamos O. G. teisės (dalyvauti procese, rinkti įrodymus, samdyti gynėją atskirai kiekvienoje byloje). Be to, nukentėjusiajai šaliai sudaroma galimybė reikšti O. G. atskirus civilinius ieškinius už tuos pačius inkriminuojamus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas šių klausimų neišnagrinėjo, taip padarė esminius BPK 219 straipsnio, 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimus.

7. Ne iki galo išnagrinėti apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo.

7.1. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo O. G. teisinančių įrodymų, neįvertino šiam teismui pateiktų papildomų įrodymų, argumentų, paneigiančių nukentėjusiosios D. S. ir jos atstovės pagal įstatymą L. S., liudytojų M. K., V. K., A. K. parodymus. Šis teismas neišnagrinėjo tokių apeliacinio skundo argumentų: nukentėjusioji, 2013 m. birželio 7 d. duodama parodymus, paaiškino visai kitas aplinkybes, nei nurodomos kaltinime; kaltinimas (ir teismai) atmetė pirminius nukentėjusiosios ne kartą įvairiomis formomis duotus parodymus nagrinėjant vadinamąją pedofilijos bylą, laikydamas juos nepatikimais, o nagrinėjamoje byloje kaltinimas be jokių išlygų grindžiamas nukentėjusiosios parodymais; liudytojos L. S. parodymus būtina vertinti kaip tiesiogiai suinteresuoto bylos asmens parodymus, kurie yra išvestinio pobūdžio (aiškino tai, ką esą sužinojo iš mažametės dukters); L. S. tėvų liudytojų T. S. ir S. S. parodymai nepatvirtino kaltinimo iš esmės dėl tų pačių aplinkybių, kurios susijusios ir su liudytoja L. S.; liudytojai M. K. ir V. K. yra nepatikimi, jų pozicija buvo nenuosekli, kardinaliai priešinga (buvę aktyviais D. S. artimųjų nurodytos pedofilijos versijos šalininkais, vėliau tapo aktyviais priešininkais); liudytoja A. K., buvusi aktyvi pedofilijos versijos šalininkė, pateikusi visuomenės informavimo priemonėse daugybę atitinkamų publikacijų, straipsnių, vėliau tapo aktyvia tos versijos priešininke; šališkos liudytojos L. K. (buvusi A. Ū. atstovė) parodymai liečia tik moralės, papročių sritis; liudytojų E. T. ir G. D. parodė, kad, būdamos vaikų teisių specialistės, neturėjo ir neturi jokių pretenzijų O. G. dėl pastarosios elgesio su D. S.; procesiniuose dokumentuose (nuosprendyje, nutarime), priimtuose kitose bylose, kuriose O. G. nebuvo jų proceso dalyve, konstatuotos tariamos aplinkybės, susijusios su nuteistąja, negali būti įrodymų šaltinis nagrinėjamoje byloje; negali būti vertinamas kaip tinkamas O. G. kaltės įrodymas 2014 m. rugsėjo 29 d. daiktų apžiūros protokolu apžiūrėtas vaizdo įrašas (pavadinimu „Lietuvos žinių tyrimas 2012/02/14“, kuriame M. K. ir V. K. pasakoja apie O. G. darytą poveikį D. S.); dėl slapto klausymosi (K. namuose) protokolo ir pokalbių išklotinių (stenogramų), kuriomis iš esmės pagrįstas nuosprendis (O. G. kategoriškai pareiškė, jog visos frazės, kurios, tikėtina, priskiriamos jai, yra pasakytos ne jos, išskyrus stenogramą Nr. 005 2010 m. balandžio 20 d. 20.39 val.), vertinimo.

7.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti gynybos pateiktus rašytinius įrodymus, nepatenkino prašymų dėl įrodymų (vaizdo įrašų, teisėsaugos pareigūnų darytų nagrinėjamų įvykių vietose) išreikalavimo, taip pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Šis teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies normų pažeidimus, nes įrodymus vertino pasirinktinai, nevertino bylos aplinkybių, paneigiančių kaltinimo įrodymus.

8. Neišnagrinėti apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 233 straipsnio 1 dalies taikymo.

8.1. Kaltinime išdėstytas nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 1 dalyje, aprašymas neatitinka šios veikos objektyviosios pusės požymių. Tokios kaltinimo formuluotės: gąsdino, kad „Ū. pasiilgo“; nurodė paklausti motinos, „kur A. ir J.“, klausinėjo, ar ji nori su „Ū. gyventi“; liepė pasakoti namuose esantiems asmenims apie Ū.; gąsdino ją, kad „čia pedofilai, čia Ū. su S.“, klausinėjo, „ar čia Ū. ar ne? Jinai jam tave atiduodavo? Motina, ane?“, nurodė, kad jeigu ji pasakys, kad nori gyventi su motina, tai ją „išveš ir užrakins pas mamą su Ū.“; liepė pačiai pasakoti, ką darė su ja pedofilai; liepė pasakoti, ką su ja darė trys pedofilai; kalbėjo apie „sysalus“; liepė jai pasakoti apie neva vykusią pedofiliją; sistemingai klausinėjo apie tariamą seksualinę prievartą prieš ją, uždavinėjo klausimus apie aplinkybes, kurios buvo tiriamos ikiteisminiuose tyrimuose Nr. 23-1-00834-08, Nr. 20-9-00073-09, bei reikalavo, kad ji pasakotų, ką ir kaip su ja darė Ū., J. ir A., – nereiškia, kad liudytojai buvo daromas neteisėtas poveikis.

8.2. Klausinėjimas D. S. tais klausimais, dėl kurių tuo metu diskutavo dažnas Lietuvos Respublikos gyventojas, negali būti priskiriamas nusikalstamai veikai, numatytai BK 233 straipsnio 1 dalyje. Tuo metu ne tik eiliniai Lietuvos žmonės, bet ir žymūs valstybės, visuomenės, politikos, net tiesiogiai dalyvaujantys valstybės valdžios ir valdymo darbe asmenys intensyviai diskutavo pedofilijos temomis. O. G. gyveno D. S. kaimynystėje, su jos seneliais palaikė kaimyniškus santykius ir, realizuodama savo smalsumą, paklausdavo įvykių dalyvę – nukentėjusiąją D. S. – apie minėtus įvykius. Nors sutiktina, jog, stebint įvykius retrospektyviai, gal ir galima būtų kritiškai vertinti su D. S. bendravusių suaugusiųjų netikslų elgesį, tačiau O. G. – ne vaikų psichologė ar pedagogė, o byloje esančios specialistų, ekspertų psichologų, psichiatrų išvados apie D. S. psichikos savitumą negali pagrįsti nuteistosios kaltės.

9. Ne iki galo išnagrinėti apeliacinio skundo argumentai dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

9.1. Veika, nurodyta BK 233 straipsnio 1 dalyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį (redakcija, galiojusi iki 2010 m. birželio 29 d.) asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas. Dėl kaltinime O. G. nurodomų nusikalstamų veikų, padarytų iki 2010 m. birželio 29 d., nuosprendžio priėmimo metu jau buvo suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai.

9.2. Šio baudžiamosios teisės instituto įtvirtinimas Baudžiamajame kodekse grindžiamas reikalavimu, kad baudžiamoji atsakomybė turi atsirasti tuoj pat po nusikalstamos veikos padarymo arba praėjus kuo trumpesniam laikui po jos padarymo; priešingu atveju mažėja baudžiamosios atsakomybės veiksmingumas, prevencinė reikšmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zNzEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-371/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-371/2011">2K-7-371/2011</a>). Baudžiamoji byla dėl 2010 m. balandžio 4 d., 2010 m. balandžio 20 d., 2010 m. gegužės 15 d. – 2010 m. gegužės 16 d. epizodų O. G. turėjo būti nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminams.

9.3. Apeliacinėje nutartyje nepaneigti apeliacinio skundo argumentai dėl baudžiamosios atsakomybės senaties taikymo, nenurodyta, kokia teismų praktika rėmėsi teisėjų kolegija motyvuodama tariamą nuteistosios tęstinę veiką, o teismo išvados dėl tęstinės nusikalstamos veikos akivaizdžiai prieštarauja teismo sprendimui pašalinti iš nuteistajai inkriminuoto kaltinimo daug atskirų laikotarpių.

10. Ne iki galo išnagrinėta apeliacinio skundo dalis dėl civilinio ieškinio bei proceso išlaidų.

10.1. Apeliaciniame skunde buvo nurodoma, kad sprendžiant civilinio ieškinio klausimus pirmiausia turėjo būti įvertintos aplinkybės, susijusios su nusikalstamos veikos objektu, kuriuo yra teisingumo interesai, t. y. faktinių duomenų (įrodymų) gavimo tvarka, kuri atitinka konstitucinius baudžiamojo proceso principų reikalavimus ir kuria siekiama pašalinti neteisėtą poveikį asmenims, turintiems ir perduodantiems informaciją apie baudžiamąjį persekiojimą, bylą teisme ar padedantiems tokią informaciją gauti, įvertinti. Taigi įstatymu saugoma normali, veiksminga ikiteisminio tyrimo, teismo veikla vykdant teisingumą, ginami teisingumo interesai. Iš to darytina išvada, kad būtent valstybė gali tokio pobūdžio byloje turėti kokių nors materialinių pretenzijų. Tačiau O. G. valstybinės institucijos nėra pareiškusios jokio ieškinio. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje paduotame civiliniame ieškinyje nurodomi faktiniai tariamos žalos pagrindai nesutampa su byloje nagrinėjamu dalyku. Apeliacinės instancijos teismas minėtų apeliacinio skundo argumentų nenagrinėjo.

10.2. Civiliniame ieškinyje ir teisme išnagrinėjus įrodymus nebuvo įrodytas nė vienas iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytų faktinių neturtinės žalos pagrindų, taip pat priežastinis ryšys tarp O. G. inkriminuotų veiksmų ir tariamos neturtinės žalos (CK 6.247 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kad civiliniame ieškinyje nurodyti tariami neturtinės žalos faktiniai pagrindai susiję su kita baudžiamąja byla (dėl BK 153 straipsnyje nurodytos veikos) (ieškinyje teigiama: „pernelyg ankstyvas domėjimasis lytiniais santykiais, sukeliant nukentėjusiajai neigiamus potyrius ir emocijas“, ir pan.) arba buvo ne O. G. inkriminuotų veiksmų padarinys, o sukelti visai kitų asmenų ir aplinkybių (ieškinyje teigiama: „nukentėjusioji negalėjo turėti normalios, saugios ir nuo pašalinių asmenų apsaugotos vaikystės“, „buvo ribojama vaiko galimybė lankytis viešose vietose, ramiai ir saugiai leisti laiką su mama ar kitais asmenimis, jaustis saugiai, nes kiekviena nukentėjusiosios asmeninio gyvenimo detalė tapdavo visuomenės aptarinėjamu klausimu“; „normalus vaiko gyvenimas tapo neįmanomas, nes vaikas yra atpažįstamas pašalinių asmenų, jis ir jo privatus gyvenimas aptarinėjamas, o nukentėjusioji negali gyventi jos amžiaus vaikui įprasto gyvenimo iki šiol, nes visur yra atpažįstama bei pastebima, o apie jos privatų gyvenimą yra kalbama iki šiol, įvairiose viešojo informavimo priemonėse“ ir kt.). Civiliniu ieškiniu bandoma O. G. užkrauti materialinę atsakomybę dėl visos šioje byloje minimos (bet nenagrinėjamos) pedofilijos bylos tariamų pasekmių, o šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas detalių motyvų nepateikė.

10.3. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ir apeliacinio skundo argumentų, kad priteisiant 5000 Eur neįvertinta O. G. turtinė padėtis: ji, visą gyvenimą dirbusi bibliotekininkės darbą, neturi jokio vertingo turto, o dabar, nuteistajai sulaukus senatvės ir esant labai silpnos sveikatos, iš jos galimai bus reikalaujama atimti gyvenamąjį būstą. Iš nuteistosios priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

10.4. Be to, nagrinėjamoje byloje D. S. civiline ieškove pripažinta nepagrįstai, nes iš esmės panašiais teiginiais D. S. atstovai yra pareiškę civilinį ieškinį kitoje baudžiamojoje byloje dėl tariamų tvirkinamųjų veiksmų, kurioje ir turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl materialinių nukentėjusiosios atstovų pretenzijų.

10.5. Apeliacinės instancijos teismas formaliai pasisakė dėl procesinių išlaidų (3527,68 Eur) priteisimo iš nuteistosios.

11. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

11.1. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį atsako ir tas, kas siekė paveikti liudytoją, nukentėjusįjį asmenį, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme duotų melagingus parodymus. Kaltinime O. G. nurodyta, kad ji siekė paveikti nukentėjusiąją D. S., kad kaltinime nurodytose bylose duotų melagingus parodymus apie A. Ū., J. F. ir A. neva prieš ją atliktus seksualinės prievartos veiksmus, siekiant suklaidinti ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus ir teismą, išdėstant konkrečius inkriminuotus veiksmus. Tačiau išnagrinėti bylos įrodymai nepatvirtina, kad O. G. kokiu nors būdu būtų siekusi paveikti nukentėjusiąją D. S., kad ši kaltinime nurodytose bylose duotų melagingus parodymus, tuo labiau apie A. Ū., J. F. ir A. neva prieš ją atliktus seksualinės prievartos veiksmus. Nukentėjusioji, liudytojai, apibūdindami O. G. ir D. S. bendravimą, parodė apie mergaitės nuteikinėjimą prieš jos motiną arba apie tai, jog O. G. mažametės akivaizdoje minėjusi netinkamus posakius ar pan. (tokių tariamų duomenų pagrindu O. G. yra pareikštas minėtas kitokio pobūdžio kaltinimas kitoje baudžiamojoje byloje). Svarbu įvertinti ir tai, kokios aplinkybės buvo tiriamos nuteistajai inkriminuotame kaltinime nurodomose baudžiamosiose bylose, t. y. ar A. Ū., J. F. ir A. neva prieš D. S. atliko seksualinės prievartos veiksmus. Nė vienas įrodymų šaltinis nagrinėjamoje byloje nepatvirtina, kad O. G. būtų kalbėjusi D. S. apie kokius nors A. Ū., J. F. ir A. seksualinės prievartos veiksmus prieš ją. Svarbiausia yra tai, kad skundžiamuose teismų sprendimuose nėra nurodyta, kuris įrodymų šaltinis patvirtina, jog O. G. siekė paveikti nukentėjusiąją D. S., kad kaltinime nurodytose bylose duotų melagingus parodymus apie A. Ū., J. F. ir A. neva prieš ją atliktus seksualinės prievartos veiksmus, kad būtų suklaidinti ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai ir teismas.

11.2. BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektas – faktinių duomenų (įrodymų) gavimo tvarka, kuri atitinka konstitucinius, baudžiamojo, civilinio ir pan. proceso principų reikalavimus ir kuria siekiama pašalinti neteisėtą poveikį asmenims, turintiems ir perduodantiems informaciją apie baudžiamąjį persekiojimą, įvertinti; įstatymu saugoma normali, veiksminga ikiteisminio tyrimo, teismo veikla vykdant teisingumą, ginami teisingumo interesai. Taigi, jokie mažametės dukters nuteikinėjimai prieš jos motiną ar panašūs veiksmai, net ir atskirų vulgarių žodžių pavartojimas mažamečiui liudytojui negali būti šio nusikaltimo dalykas (ir objektas). Be to, pagal kaltinimo kontekstą – O. G. esą siekė paveikti nukentėjusiąją D. S., kad ši kaltinime nurodytose bylose duotų melagingus parodymus apie A. Ū., J. F. ir A. neva prieš ją atliktus seksualinės prievartos veiksmus, – veikos objektyvioji pusė neatitiktų BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, užfiksuoti pokalbiai, kuriuose esą dalyvavo O. G., nepatvirtina, kad nuteistoji būtų ką nors sakiusi D. S. (o kartu ir siekusi atitinkamai ją paveikti) apie kokius nors A. Ū., J. F. ir A. neva prieš ją atliktus seksualinės prievartos veiksmus. Vien Ū. pavardės ar A. vardo paminėjimas negali būti laikomas neteisėtu poveikiu.

11.3. BK 233 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas reiškiasi tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnis). Kaltininkas supranta, jog darydamas poveikį liudytojui, nukentėjusiajam, kad šie pateiktų melagingą informaciją, elgiasi pavojingai, neteisėtai, nes trukdo įgyvendinti teisingumą; kartu jis numato, kad melaginga informacija gali turėti reikšmės arba net nulemti jam palankių sprendimų priėmimą byloje; kaltininkas, suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo procesą, jį klaidina arba jam trukdo, vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus. Nagrinėjamoje byloje nenustatytas joks O. G. tikslas, siekis padaryti poveikį liudytojai, nukentėjusiajai D. S., kad ši kaltinime nurodytose bylose duotų melagingus parodymus apie A. Ū., J. F. ir A. neva prieš ją atliktus seksualinės prievartos veiksmus. Kaltinimas bandomas pagrįsti tariamais duomenimis (nukentėjusiosios, atskirų liudytojų parodymais, slapta padarytais pokalbių įrašais) apie O. G. bendravimą su D. S., tačiau nuteistosios bendravimas su ja vyko prie kitų asmenų: mergaitės senelių K., tuomet (duomenys neskelbtini) teismo teisėjo pareigas ėjusios N. V.. Svarbu ir tai, kad O. G. nekaltinama dariusi inkriminuojamą nusikalstamą veiką bendrai susitarusi su bendrininkais (K. ir N. V.). Bylos duomenys bei teismų padarytos išvados dėl įrodymų vertinimo sudaro pagrindą išvadai, kad O. G. baudžiamasis persekiojimas šioje byloje neatitinka BK 2 straipsnio nuostatų, nes jos veikoje nėra jai inkriminuoto nusikaltimo sudėties.

12. O. G. yra neteista, kompromituojančių jos asmenį duomenų byloje nėra; gimė mokytojų šeimoje (duomenys neskelbtini), baigė bibliotekininkystės studijas (duomenys neskelbtini) ir doktorantūrą (duomenys neskelbtini), su sutuoktiniu atvykusi į Lietuvą, nuo 1979 iki 2010 m. liepos vidurio dirbo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vadove ir trumpai dėstytojavo (duomenys neskelbtini); užaugino du vaikus; yra pensininkė, labai silpnos sveikatos; o prasidėjus ir vykstant dviem jos atžvilgiu inspiruotų baudžiamųjų bylų procesams labai pablogėjo jos nervinė būsena (diagnozuota organinė depresija).

13. Byloje yra gautas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Arvydo Kuzminsko atsiliepimas į kasacinį skundą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

14. Nuteistosios O. G. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

15. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.).

15.1. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, taip pat nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

15.2. Taigi, kasacinės instancijos teismas žemesniųjų instancijų teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

15.3. Dėl to tie kasacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojamos atskiros teismų padarytos išvados dėl įrodytomis pripažintų faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su atliktu atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimu, prašoma atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes ar atskirų asmenų parodymų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl teismų sprendimuose esančių išvadų atitikties bylos aplinkybėms, šioje nutartyje nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

16. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde, ne iki galo išnagrinėjo kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, savo išvadų tinkamai nemotyvavo, taip padarė esminius BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Šis teismas padarė neteisingas išvadas dėl apeliacinio skundo argumentų, kad O. G. kaltinimas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.

16.1. Patikrinusi skundžiamą Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį teisės taikymo aspektu, kolegija sprendžia, kad esminių kasaciniame skunde nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos kito asmens atlikto poveikio nukentėjusiam asmeniui sudėties taikymui, su kuriomis buvo nesutinkama nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde, išnagrinėtos.

16.2. Išties pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys).

16.3. Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-492/2014, 2K-572-139/2015, 2K-118-746/2016, 2K-65-976/2017).

16.4. Šiuo atveju kasacine tvarka skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėl plataus, 35 lapų apimties, nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo esminių argumentų, kurių apimtis 30 lapų, išdėstytos motyvuotos išvados, jos atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

16.5 Patikrinusi nagrinėjamą bylą kasaciniame skunde nurodytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad kasacine tvarka apskųstoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje atliktas įrodymų vertinimo patikrinimas esminių įrodymų vertinimo pažeidimų neturi. Nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, kad vadovautasi neleistinais BPK priemonėmis nepatikrintais įrodymais, jie vertinti šališkai, ignoruotos ir neaptartos kokios nors svarbios bylos aplinkybės, padarytos klaidos dėl įrodymų turinio ir pan.

17. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, nutartyje išdėstytos aiškios išvados dėl apeliacinio skundo argumentų dėl proceso išlaidų priteisimo advokatui, kuris byloje dalyvavo kaip nukentėjusiosios atstovas.

18. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teisme 2017 m. balandžio 14 d. posėdyje kasatorius pateikė prašymą dėl įrodymų tyrimo: apklausti gynybos nurodomus penkis liudytojus, taip pat policijos pareigūną R. J. bei specialistes psichologes R. D., S. L., I. Š.-S., išreikalauti dvi kaltinime nurodytas išnagrinėtas bylas, gauti duomenis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (kur dirbo liudytojas V. K.), visus vaizdo garso įrašus, darytus slapta viduje ir išorėje, perklausyti kai kuriuos slapta darytus įrašus. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonę, iš dalies patenkino šį prašymą ir nutarė apklausti liudytojus A. B., G. G., R. J., kitą prašymo dalį atmetė, kadangi: duomenys apie V. K. su nagrinėjama byla tiesioginio ryšio neturi; vaizdo ir garso įrašuose nėra aktualios šiai bylai informacijos; garso įrašai buvo perklausyti pirmosios instancijos teismo posėdyje; bus vertinama byloje esanti medžiaga ir tyrimo aktai, kuriuos yra pateikusios minėtos specialistės psichologės (13 t., b. l. 93–95, 103–106). Apygardos teismas taip pat pridėjo prie bylos dalį gynybos pateiktų dokumentų (13 t., b. l. 172–173).

18.1. Pagal teismų praktiką teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo tenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2011">2K-426/2011</a>, 2K-430/2012, 2K-P-178/2012, 2K-109/2014, 2K-436-697/2015). Be to, teisingam sprendimui priimti įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>, 2K-42-942/2016).

18.2. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus teismų praktikos reikalavimus, dalies prašymų netenkinimas kaip ir apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime BPK normų nepažeidžia, nes nuteistosios ir jos gynėjo prašymai atmesti motyvuotai, o dėl apelianto ginčijamo bylos įrodymų vertinimo nutartyje padarytos motyvuotos išvados.

19. Kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama kaltinamojo akto, buvusio bylą perdavus teismui ir prokuroro pakeisto 2016 m. balandžio 20 d. posėdžio metu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kritikai. Kasatorius teigia, kad dėl neaiškiai nustatyto itin ilgu laikotarpiu apibrėžto nusikaltimo padarymo laiko, abstrakčiai apibūdintų poveikio nukentėjusiajai objektyviųjų požymių inkriminavimo kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Bylą nagrinėję teismai šio pažeidimo neištaisė, bylos prokurorui negrąžino. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentų.

19.1. Atsakydama į tokius argumentus kolegija pažymi, kad išties BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai, duomenys apie nukentėjusįjį ir kitos svarbios aplinkybės.

19.2. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme. Iš kaltinamajame akte išdėstyto nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjIyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-222/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-222/2013">2K-222/2013</a>, 2K-223/2013, 2K-254/2013, 2K-435/2013, 2K-254/2013, 2K-392/2014, 2K-88-942/2016, 2K-111-677/2016, 2K-34-303/2017, 2K-141-693/2018, 2K-264-689/2018 ir kt.).

19.3. Šiuo atveju kolegija, pritardama apeliacinės instancijos teismo išvadoms, sprendžia, kad, aprašant pavienę ilgai besitęsiančią O. G. nusikalstamą veiką, buvo laikomasi BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, buvo išvardytos esminės veikos faktinės aplinkybės, nurodyti nukentėjusio asmens poveikio būdai, kurie atitinka baudžiamajame įstatyme, BK 233 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius. Ta aplinkybė, kad dalis neteisėto poveikio nukentėjusiajai, kuris vyko 2010 metais, aprašyta taip, kad šio poveikio aplinkybės išdėstytos pagal konkrečias datas, taip pat nesudaro pagrindo įžvelgti kaltinimo neteisėtumą. Pažymėtina ir tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuteistoji dėl jai pareikšto kaltinimo yra davusi išsamius rašytinius paaiškinimus, patvirtintus bylos nagrinėjimo teisme metu, o tai paneigia kasacinio skundo teiginius, kad kaltinamosios gynybos galimybės buvo maksimaliai apribotos ir pažeistas rungimosi principas.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teisme pareikštais prašymais ir išspręstu nušalinimo klausimu

20. Kasaciniame skunde bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teisme teisėjo R. S. šališkumas siejamas su tuo, kad jis motyvuotai netenkino nuteistosios ir jos gynėjo prašymų dėl kaltinamojo akto trūkumų bylą perduoti prokurorui, iškviesti ir apklausti prašomus liudytojus, nepagrįstai neatšaukė O. G. 2015 m. rugpjūčio 27 d paskirto atvesdinimo, netenkino prašymų leisti pasikeisti jos asmens pasą, kurio galiojimo laikas baigėsi, nemotyvuotai sprendė pareikšto teisėjui nušalinimo klausimus. Be to, teisėjas R. S. šališkas dėl to, kad buvo kolegos ir dirbo tame pačiame teisme su kaltinime nurodytu teisėju J. F..

21. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisė į tai, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo principas teismų praktikoje pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2009">2K-243/2009</a>, 2K-388/2014).

21.1. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTIzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-523/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-523/2010">2K-523/2010</a>, 2K-122/2011, 2K-354/2013).

21. 2. Tačiau teismų praktikoje nurodyta ir tai, kad teismo nešališkumo principas negali būti suvokiamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio ar nutarties motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų vertinimu, kitais nuosprendžio surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2009">2K-243/2009</a>, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-349/2014, 2K-67-746/2015, 2K-217-699/2015).

22. Kolegija sprendžia, kad pagal pateiktus kasatoriaus argumentus kolegija neturi pagrindo pripažinti jo nurodomo (duomenys neskelbtini) teismo teisėjo R. S. šališkumą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nei subjektyviuoju, nei objektyviuoju aspektais.

22.1. Kasatorius teisus pabrėždamas, kad teisėjo R. S. nutartys dėl nuteistosios ir jos gynėjo teisme reikštų prašymų atmetimo nėra išsamiai motyvuotos, dalis jų priimta remiantis prokurorės ar nukentėjusiosios atstovo išsakytais atmetimo argumentais, tačiau nutarčių motyvacijos stoka laikytina ne teisėjo šališkumu ar išankstinio nusistatymo dėl bylos baigties išraiška, o iš BPK 238 ir 270 straipsnių išplaukiančių reikalavimų motyvuotai išspręsti proceso dalyvių prašymus pažeidimu. Šis pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes apeliacinio proceso metu nuteistoji ir gynėjas galėjo iš naujo šiuos prašymus pareikšti ir tuo pasinaudojo iš naujo pareikšdami dalį tų pačių prašymų, jie apeliacinės instancijos teisme buvo tinkamai išspręsti. Prašymas, susijęs su bylos grąžinimu prokurorui dėl O. G. pareikštų kaltinimų pagal BK 233 straipsnio 1 dalį atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams, taip pat pakartotas apeliacinės instancijos teisme, šio teismo išspręstas ir dėl tokio išsprendimo teisėtumo pasisakyta pirmiau šioje kasacinio teismo nutartyje. Iš bylos medžiagos matyti, kad atvesdinimas O. G. buvo paskirtas teisėtai, jai laiku nepristačius jokio neatvykimą į teismo posėdį pateisinančio dokumento. Duomenų, jog ji buvo atvesdinta į kitą teismo posėdį, byloje nėra, priešingai, į 2015 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdį O. G. buvo pašaukta jos šeimos nariui įteiktu teismo šaukimu (10 t., b. l. 150).

22.3. 2015 m. lapkričio 19 d. teismo posėdžio metu kaltinamoji ir gynėjas pateikė pareiškimą dėl teisėjo R. S. nušalinimo BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu iš esmės dėl to, kad buvo nepatenkinti ankstesni gynybos prašymai. Toks teisėjui pareikštas nušalinimas teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartimi buvo atmestas kaip nepagrįstas. Praėjus devyniems mėnesiams nuo bylos nagrinėjimo teisme pradžios, 2016 m. vasario 24 d. teismo posėdžio metu kaltinamoji ir gynėjas pateikė pakartotinį pareiškimą dėl teisėjo nušalinimo kitu faktiniu pagrindu (t. y. kad teisėjas R. S. dirbo (duomenys neskelbtini) teisme, tam tikrą laiką buvo teismo pirmininko pavaduotojas ir pirmininkas, o teisėjas J. F. vienu metu buvo jo pavaldinys). Šis pareikštas nušalinimas 2016 m. kovo 9 d. teismo nutartimi buvo atmestas kaip nepagrįstas, nurodant iš esmės du argumentus: 1) teisėjas J. F. žuvęs, jis ir jo artimi giminaičiai nėra nagrinėjamos bylos dalyviai; 2) teisėjas J. F. nuo 2000 m. nebedirbo (duomenys neskelbtini) teisme. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šią teisėjo nutartį, konstatavo, kad apeliacinio skundo argumentas, jog anksčiau bylą nagrinėjęs teisėjas R. S. buvo kolega su teisėju J. F., nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą dėl R. S. teisėjo šališkumo.

22.4. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat priėjo išvadą, kad nušalinimą grindžiantys duomenys, jog bylą nagrinėjantį teisėją R. S. ir kaltinime poveikiu minimą, žuvusį teisėją J. F. siejo profesinės veiklos santykiai vienoje darbo vietoje, nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad R. S. dėl šios aplinkybės turėjo asmeninį išankstinį nusistatymą ar buvo byloje tendencingas. Nurodęs, kad su J. F. jį siejo tik prieš 16 metų buvę darbo santykiai, teisėjas nedeklaravo su prieš penkerius metus nužudytu teisėju J. F. jokių asmeninių ryšių, kitokių santykių ar draugystės faktų. Pažymėtina, kad tokių duomenų nėra ir baudžiamosios bylos medžiagoje, jų nebuvo nurodyta ir baudžiamojo proceso metu ginčijant teisėjo nešališkumą, jų nenurodoma ir kasaciniame skunde. Nutartyje atmesti nušalinimą taip pat pagrįstai atkreiptas dėmesys, kad nėra pagrindo įžvelgti jokio tiesioginio ar netiesioginio žuvusio asmens ar jo giminaičių intereso baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisiniu rezultatu.

22.5. Taigi darytina bendra išvada, kad nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas, išnagrinėjęs O. G. bylą, buvo šališkas.

Dėl BK 233 straipsnio 1 dalies taikymo

23. Kasatorius nesutinka su O. G. nuteisimu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį teigdamas, kad kaltinimo formuluotės neatspindi poveikio nukentėjusiajai sudėties objektyviosios pusės: D. S. buvo klausinėjama esant visuotinai žinomai ir žiniasklaidos priemonėse svarstomai pedofilijos temai; nuteistoji taip realizavo savo smalsumą; psichologų ir psichiatrų išvados dėl nukentėjusiosios psichikos savitumo nepagrindžia O. G. kaltės. Kitoje skundo dalyje kasatorius dėsto, kad bylos duomenimis neįrodyta, jog O. G. būtų siekusi paveikti nukentėjusiąją duoti melagingus parodymus apie atskirų asmenų neva atliktus seksualinės prievartos veiksmus, būtent toks O. G. siekis ir tikslas byloje nenustatytas, asmenų, kuriais grindžiamas jos kaltumas, parodymuose vyrauja tik duomenys apie tai, kad O. G. nesilaikė gerų papročių – nuteikinėjo mergaitę prieš motiną, arba parodymai, kad nuteistoji mažametės akivaizdoje vartojo netinkamus pasakymus; nuteistosios bendravimas su mažamete vyko ir prie kitų asmenų.

23.1. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį pateikti melagingą informaciją ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytojai ir nukentėjusieji gali būti veikiami įvairiai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 233 straipsnį kvalifikuojamas ne tik prievartinis poveikis proceso dalyviui, kad šis duotų melagingus parodymus, bet ir neprievartinės jo formos, pvz., duodant atitinkamus nurodymus, įtikinėjant, prašant, siūlant pinigų ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNC04OTUvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-4-895/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-4-895/2017">2K-4-895/2017</a>, 2K-291/2013, 2K-102/2010, 2K-140/2009, 2K-529/2008, 2K-440/2008, 2K-665/2007).

23.2. Šioje nagrinėjamoje byloje nustatyta specifinė situacija, kai daromas poveikis dėl amžiaus dar fiziškai, psichologiškai ir emociškai nebrandžiam, pažeidžiamam asmeniui – mažamečiui vaikui, kuris yra pripažintas nukentėjusiuoju dėl tvirkinimo ir yra pagrindinis įrodymų šaltinis tvirkinimo byloje. Byloje nustatyto poveikio metu būtent tokio asmens parodymai buvo gaunami su specialistų pagalba ikiteisminio tyrimo metu, tikslinami ir tikrinami keliose baudžiamosiose bylose. Šiuo atveju dėl nagrinėjamoje byloje nustatytų nuteistosios poelgių vaikas aiškiai patyrė poveikį pagal kaltininkės jam sąmoningai diktuojamą valią. Nekvalifikuotai ir įkyriai klausinėjama mergaitė gavo iš jai įtakingo suaugusio asmens, kuris su ja žaidė, bendravo, informaciją apie įvairias seksualinio turinio detales. Tai akivaizdžiai darė įtaką šio vaiko supratimui apie įvykius ir kartu turėjo reikšmę vaikui duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Nagrinėjamoje byloje O. G. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytose įrodytomis pripažintose aplinkybėse aiškiai nurodyta, kokiais būdais mažametė D. S. buvo veikiama O. G., kuri pati buvo apklausta kaip liudytoja ikiteisminiame tyrime ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 23-1-00834-08 (dėl mažamečio asmens tvirkinimo), žinojo, kokia situacija susiklosčiusi jos kaimynų K. namuose, ir aiškiai suprato, kokios aplinkybės yra svarbios ikiteisminiuose tyrimuose.

23.3. Abiejų grandžių teismai nurodė bylos duomenis, kurie pripažintini įrodymais ir pagrindžia nuteistosios O. G. kaltę pagal BK 233 straipsnio 1 dalį. Apkaltinamajame nuosprendyje nurodyta, kokiomis specialiosiomis psichiatrijos ir psichologijos specialistų pateiktomis byloje žiniomis remiamasi vertinant mažametės D. S. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus, dar kartą išdėstė išvadas dėl įrodymų vertinimo ir pagrįstai konstatavo, kad apie O. G. tyčinę kaltę, kaltininkės siekius sprendžiama ne vien iš jos parodymų, kaip nuteistoji suvokė ir įvertino savo daromus veiksmus, bet ir pagal išorinius poelgių požymius, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant. Iš šio teismo aptartų įrodymų visumos matyti, kad O. G. žinojo, kokios aplinkybės tiriamos mažametės nukentėjusiosios tvirkinimo byloje, ir sistemingai klausinėdama, aptarinėdama su mažamete nukentėjusiąja D. S. tariamai prieš ją įvykdytos seksualinės prievartos detales, netgi ją gąsdindama, ne tik nuteikinėjo D. S. prieš motiną, bet ir darė šiai mažametei nukentėjusiajai D. S. poveikį pasakoti apie įvykius taip, kaip tai suprato O. G., t. y. elgtis pagal kaltininkės valią.

23.4. Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad pokalbiai su vaiku vyko girdint ir kitiems žmonėms, mažametė buvo klausinėjama esant Lietuvoje visuotinai žinomai ir svarstomai pedofilijos temai, nuteistosios O. G. baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamo poveikio mažametei nukentėjusiajai nešalina. Suaugusi, veiksni, aukštąjį išsilavinimą turinti nuteistoji, pasirinkdama tokį pavojingą elgesį su svetimu vaiku, kurio parodymai buvo pagrindinis įrodymų šaltinis dviejose baudžiamosiose bylose, suprato savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip elgtis, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad O. G. kaltė pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nustatyta tinkamai.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su teisės principo non bis in idem pažeidimu

24. Kasatorius teigia, kad vienu metu dėl nuteistosios O. G. vykstant dviem atskiriems baudžiamiesiems procesams (dėl nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 1 dalyje ir BK 153 straipsnyje), kurie kildinami iš tų pačių faktinių aplinkybių bei kaltinimuose nurodytų O. G. veiksmų, pažeidžiamas dvigubo persekiojimo ir dvigubo baudimo teisės principas non bis in idem ir kartu Konvencijos 7 Protokolo 4 straipsnio 1 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies, BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto (nuo šio BPK straipsnio 2017 m. spalio 1 d. priimtų pakeitimų – 6 punkto) nuostatos.

24.1. Kolegija sprendžia, kad šios kasatoriaus įžvalgos, paremtos argumentais, jog O. G. kaltinimas neatitinka teisės normų, draudžiančių antrą kartą teisti asmenį už tuos pačius veiksmus, dėl to apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 219 straipsnio, 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimai, nors ir grindžiamos kasacine tvarka nagrinėjamos bylos proceso įvykiais ir O. G. nustatytų kelių turinčių tapatumo kaltinimų analize, turi būti reiškiamos ne šioje byloje vykstančiame baudžiamajame procese.

24.2. EŽTT praktika rodo, jog teisės principo non bis in idem pažeidimas iš esmės nustatomas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį). Priėmus galutinį sprendimą baudžiamojoje byloje, negalima kartoti baudžiamojo proceso dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų. Be to, pažeidimų teisinių formuluočių skirtumai nėra pagrindinis kriterijus sprendžiant dėl vėlesnės proceso atitikties non bis in idem principui (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUyLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-152/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-152/2006">2K-152/2006</a>, 2K-686/2007, 2K-102/2008, Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03).

24.3. Šiame kontekste pasakytina ir tai, kad išties baudžiamojo proceso paskirtis, numatyta BPK 1 straipsnyje, yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas įpareigoja procesą nutraukti asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šios proceso normos susijusios su tuo, kad konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas dėl jo padarytos nusikalstamos veikos ar nusikaltimų daugeto, kurie kildinami iš tų pačių faktinių aplinkybių, paprastai turi būti pasiekiamas viena baudžiamąja byla ir vienu jos procesu, koks sudėtingas jis bebūtų.

24.4. Priešingu atveju – dirbtinai suskaidžius procesą, kuriame tam pačiam asmeniui reiškiami kaltinimai dėl tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (tų pačių asmens poelgių), į du ar daugiau atskirų procesų, iškyla grėsmė, kad būtų pažeistas minėtas non bis in idem principas, jog niekas negali būti du kartus baudžiamas už vieną ir tą patį nusikaltimą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, BK 2 straipsnio 6 dalis). Šį teisės principą išplėtoja Konvencijos 7 Protokolo 4 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė nebūti dukart teisiamam ar nubaustam už tą patį nusikaltimą ir kuriame aiškiai nusakytas ir procesinis šio principo aspektas. Taigi procesinis sprendimas – vieną tyrimą baigti ir bylą perduoti į teismą, ir pagal tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (poelgius) pradėti kitą tyrimą ar išskirti tokį tyrimą iš pirmojo į atskirą ir jį atskirai tęsti – nesuderinamas su BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu imperatyvu (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-112-788/2015).

24.5. Nagrinėjant šią kasacine tvarka nagrinėjamą bylą pirmosios instancijos teisme, 2016 m. gegužės 12 d. teismo posėdžio metu gynybos iniciatyva buvo sužinota, kad tame pačiame apylinkės teisme perduota teisiamajam posėdžiui ir kita O. G. baudžiamoji byla pagal kitą kaltinimą, kaltinant ją nusikaltimu, numatytu pagal BK 153 straipsnį. Šis kaltinimas dėl tvirkinimo veiksmų prieš tą pačią mažametę nukentėjusiąją – D. S. atlikimo kildinamas iš dalies tapačių faktų, kurie buvo teismo tiriami nagrinėjamoje byloje pagal BK 233 straipsnio 1 dalį. Pirmąją bylą nagrinėjantis teismas atsisakė tenkinti gynėjo prašymą ir sujungti abi bylas į vieną, nes pirmoji byla buvo beveik baigta nagrinėti, antroji byla – tik įžanginėje stadijoje (11 t., b. l. 201). Taigi, šis teismas neturėjo galimybės vertinti viso O. G. baudžiamojo persekiojimo situacijos pagal teisės principo non bis in idem reikalavimus.

24.6. Kolegija sprendžia, kad, esant tokiai padėčiai, patikrinti, ar antrasis kaltinimas O. G. nustatytas išties pagal teisiškai reikšmingus tapačius faktus, ar pirmiau minėtos teisės normos dėl O. G. dvigubo baudžiamojo persekiojimo ir dvigubo baudimo pažeistos, o konstatavus tokį pažeidimą, jo teisines pasekmes panaikinti, pareiga tenka teismams, nagrinėjantiems O. G. bylą dėl kaltinimo pagal BK 153 straipsnį. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad neįsiteisėjusio O. G. priimto 2018 m. vasario 15 d. apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo patikra vyksta Vilniaus apygardos teisme apeliacine tvarka nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMzM2LTg3MC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-336-870/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-336-870/2018">1A-336-870/2018</a>.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatimi

25. Kasatorius neigia nuteistajai O. G. nustatyto nesunkaus nusikaltimo tęstinumą, teigia, kad, iki 2010 m. birželio 29 d. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo buvus nustatytam penkerių metų senaties terminui, dėl dalies atskirais laikotarpiais O. G. nustatytos veikos (2010 m. balandžio 4 d., 2010 m. balandžio 20 d., 2010 m. gegužės 15 d. – 2010 m. gegužės 16 d.) nuosprendžio priėmimo metu buvo suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Kasatorius tvirtina, kad teismų išvados dėl pavienės tęstinės nusikalstamos veikos akivaizdžiai prieštarauja apeliacinės instancijos teismo sprendimui pašalinti nuteistajai iš kaltinimo daug atskirų laikotarpių.

25.1. Šie kasatoriaus argumentai neteisingi.

25.2. Pagal BK 63 straipsnio 10 dalies nuostatas nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Šioje dalyje esančioje teisės normoje pabrėžiamas bausmei skirti svarbus momentas: nelaikoma, kad asmuo padarė kelias veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką, tačiau neapibrėžta tęstinės nusikalstamos veikos sąvoka. Ji nustatyta teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84-489/2018).

25.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami bendros tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MTIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-412/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-412/2007">2K-P-412/2007</a>, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010 ir kt.). Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-84/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-84/2011">2K-84/2011</a>, 2K-269/2011) arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI0LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-124/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-124/2007">2K-124/2007</a>, 2K-322/2008). Pabrėžtina ir tai, kad veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo nustatytos veikos specifikos, rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>, 2K-491/2010, 2K-7-48/2012 ir kt.).

25.3. Iš nagrinėjamos kasacine tvarka bylos aplinkybių matyti, kad per visą kaltinime nustatytą laikotarpį O. G. daromas poveikis mažametei nukentėjusiajai pasižymėjo tapačiu pobūdžiu: nuteistajai bendraujant su nukentėjusiąja D. S. ir tokio bendravimo metu sistemingais, tikslingai kartojamais veiksmais pasiekti, kad mažametė duotų atitinkamus parodymus, kurie susiję su tariama seksualine prievarta. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad kaltinime nurodytais laikotarpiais O. G., sistemingai klausinėdama, aptarinėdama su mažamete nukentėjusiąja D. S. tariamai prieš ją įvykdytos seksualinės prievartos detales, gąsdindama, klausinėdama, mokydama piešti, liepdama pasakoti, mokydama užduoti klausimus, įtikinėdama nukentėjusiąją, uždavinėdama atitinkamus klausimus apie aplinkybes, kurios buvo tiriamos kitose baudžiamosiose bylose, bei reikalaudama, kad nukentėjusioji pasakotų, ką ir kaip su ja tariamai darė Ū., J. ir A., pagal savo, O. G., pasakojimus taisydavo ir primindavo anksčiau su nukentėjusiąja aptartas tariamo nukentėjusiosios seksualinio prievartavimo detales. Šios aplinkybės patvirtina teismų išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nustatytas O. G. poveikis mažametei kvalifikuotinas ne kaip atskirų nusikaltimų, numatytų BK 233 straipsnio 1 dalyje, sutaptis, o kaip pavienė tęstinė nusikalstama veika. Tai, kad šis teismas pašalino iš nustatytų nusikaltimo aplinkybių atskirus pavienės veikos atlikimo laikotarpius, byloje nustatyto nusikalstamos veikos tęstinumo nepaneigia.

25.4. Pagal kasacinio teismo praktiką suformuotas plenarinės sesijos nutartyje apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos (BK 95 straipsnio 2 dalis). Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku (BK 3 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai nusikalstama veika yra trunkamojo arba tęstinio pobūdžio ir nėra pagrindo nustatyti jos laiko pagal padarinių kilimą, pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma. Juridiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, yra tokios nusikalstamos veikos nutraukimo laikas (trunkamosios veikos atveju) arba paskutinio nusikalstamo veiksmo laikas (tęstinės veikos atveju) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>). Taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju senaties eiga už tęstinę nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo paskutinės veikos padarymo momento, t. y. nuo 2012 m. gegužės 17 d.

25.5. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą apeliacine tvarka, baudžiamojo įstatymo (BK 63 straipsnio 10 dalies, 95 straipsnio) taikymo klaidų nepadarė.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su civilinio ieškinio išsprendimu

26. Ginčydamas priteistą civilinį ieškinį kasatorius nurodo, kad priteisiant neturtinę žalą neatsižvelgta į nusikaltimo – poveikio nukentėjusiajai – objektą, šiuo nusikaltimu pirmiausiai pažeidžiami ne nukentėjusiojo, o teisingumo interesai ir tik valstybė gali tokio pobūdžio byloje turėti kokių nors materialinių pretenzijų; neįrodytas nė vienas iš CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytų faktinių neturtinės žalos pagrindų, taip pat priežastinis ryšys tarp O. G. inkriminuotų veiksmų ir tariamos neturtinės žalos (CK 6.247 straipsnis); nuteistosios priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis neatitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

26.1. Atsakydama į tokius argumentus kolegija visų pirma pažymi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, pasižymi atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančių ir išgyvenimų, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, asmenybės vidinio pasaulio sukrėtimais, netekimais ar skausmais. Neturtinę žalą numato CK 6.250 straipsnio 1 dalis ir ją apibūdina kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitas aplinkybes, teismo įvertintas pinigais. Pagal įstatymą ir teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai, numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, – tai konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais apibrėžiami kriterijai.

26.2. Šiuo atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįstai neturtinės žalos atsiradimą teismai kildino iš to, kad įrodymų visuma byloje nustatyta, jog vaikas, mažametė nukentėjusioji, dėl besitęsiančio nuteistosios O. G. poveikio, įkyraus mažametės klausinėjimo, sistemingo aptarinėjimo su ja apie tariamos seksualinės prievartos detales, kitų kaltinime nustatytų veiksmų patyrė stresą, didelius neigiamus išgyvenimus, jautė baimę, buvo sutrikdytas normalus vaiko gyvenimas. Taigi nuteistosios padaryti neteisėti ir pavojingi veiksmai sukėlė neigiamas pasekmes dvasinėms vertybėms, vaiko normaliam gyvenimui, vystymuisi, brendimui bei asmenybės formavimuisi. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas priteistos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nuteistosios turtinę padėtį nurodydamas rašytinius bylos duomenis.

26.3. Kasatorius teisingai pažymi, kad nusikaltimu, numatytu BK 233 straipsnio 1 dalyje, pirmiausiai daroma žala teisingumo interesams, tačiau šioje byloje nustatytoje specifinėje situacijoje buvo pažeistas ir papildomas objektas, nes buvo pavojingai veikiamas mažametis vaikas. Nuteistosios pavojingi veiksmai priežastiniu ryšiu siejami ir su tuo, kad, be žalos teisingumo nustatymui, buvo padaryti dvasinio pobūdžio pakenkimai vaiko normaliam gyvenimui, jo vystymosi raidai bei asmenybei. Nagrinėjamoje byloje teismų nurodyti įrodymų šaltiniai, kuriais nustatyta, jog didelė įtaiga vaikui jos tėvo namuose, be jokios abejonės, yra vienintelis jos parodymų apie patirtą seksualinę prievartą šaltinis ir vienintelė reali seksualinio pobūdžio patirtis. Kaltinime nurodyta, kokiais konkrečiais veiksmais prie šios įtaigos prisidėjo ir nuteistoji O. G..

26.4. Kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo daryti išvadas, jog teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo, netinkamai vadovavosi civilinės teisės nuostatomis, baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reguliuojančiomis civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje.

26.5. Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, kasacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nustatyti kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų žemesnės instancijos teismų sprendimus naikinti ir bylą nuteistajai O. G. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nutraukti ar ją grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Nuteistosios O. G. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Artūras Pažarskis

Tomas Šeškauskas