Dėl teisės normų, reglamentuojančių bankroto administratoriaus vaidmenį ir pareigas

Civilinė byla Nr. e3K-3-399-219/2018

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00381-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.6.1.6.1; 3.3.1.18.2.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DMD Investment“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „DMD Investment“ ieškinį atsakovėms bankrutavusiai valstybės įmonei „Visagino statybininkai“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Sėlių investicijos“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys – Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonė Registrų centras ir valstybės įmonė Turto bankas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bankroto administratoriaus vaidmenį ir pareigas; bankrutavusios įmonės turto pardavimą; bei įrodymų vertinimą dėl ginčijamais sandoriais perleisto turto vertės, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo:

2.1. pripažinti negaliojančiais BVĮ „Visagino statybininkai“ ir UAB „Sėlių investicijos“ 2015 m. rugsėjo 15 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis) bei 2015 m. gruodžio 9 d. Susitarimą (toliau – Susitarimas), kurių pagrindu atsakovė BVĮ „Visagino statybininkai“ už 560 Eur pardavė atsakovei UAB „Sėlių investicijos“ sąvartyną: nuomos teisę į 17,9380 ha ploto valstybinės žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Visagino sav., (duomenys neskelbtini) k., ir kitus 852,75 kv. m ploto statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (tvorą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius Visagino sav., (duomenys neskelbtini) k.;

2.2. taikyti restituciją priteisiant atsakovei BVĮ „Visagino statybininkai“ nuosavybės teisę į kitus 852,75 kv. m ploto statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (tvorą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius Visagino sav., (duomenys neskelbtini) k., ir nuomos teisę į 17,9380 ha ploto valstybinės žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Visagino sav., (duomenys neskelbtini) k.

3. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovės BVĮ „Visagino statybininkai“ bankroto administratorė UAB „Ius Positivum“ nuslėpė nuo bankrutuojančios įmonės kreditorių komiteto ir kreditorių informaciją apie sąvartyno pardavimą (rengimąsi parduoti bei pardavimo faktą). Sąvartynas buvo parduotas už mažesnę kainą, nei yra reali jo vertė. Esant galimybei sąvartyną galima būtų parduoti už 20 000–50 000 Eur. Ginčo objekte esančios tvoros rinkos vertė 2002 m. siekė 1612 Eur, o valstybinio žemės sklypo, kuris išnuomotas 99 metams, vertė – 63 795 Eur.

4. Po Sutarties sudarymo atsakovės 2015 m. rugsėjo 15 d. sudarė neterminuotą sąvartyno panaudos sutartį (toliau – Panaudos sutartis), pagal kurią atsakovė BVĮ „Visagino statybininkai“ iki įmonės pabaigos įgijo teisę neatlygintinai naudoti sąvartyną. Sąvartyną įsigijusi atsakovė UAB „Sėlių investicijos“ jame nevykdo jokios veiklos, neturi kvalifikacijos bei atestatų, reikalingų atliekų tvarkymo veiklai vykdyti, nėra įrašyta į Atliekų tvarkytojų valstybės registrą, todėl neturi objektyvių galimybių sąvartyne vykdyti veiklą pagal jo tikslinę ir vienintelę paskirtį.

5. BVĮ „Visagino statybininkai“ bankroto administratorė neprivalėjo ir neturėjo pagrindo sudaryti Sutartį, Susitarimą, nesąžiningai sumažindama bankrutuojančios atsakovės turtą bei kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimą. Atitinkamai ieškovė reiškia ieškinį dėl Sutarties ir Susitarimo pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu, kadangi egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos.

6. Nagrinėjamu atveju ieškovė turi neginčijamą galiojančią 329 036,58 Eur dydžio reikalavimo teisę BVĮ „Visagino statybininkai“, kuri buvo patvirtinta Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartimi BVĮ „Visagino statybininkai“ bankroto byloje Nr. B2-179-278/2015. Ieškovės reikalavimo atsakovei BVĮ „Visagino statybininkai“ patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kaina. Bankroto administratorė, už 560 Eur pagal Sutartį, Susitarimą perleidusi sąvartyną, pažeidė ieškovės teises, kadangi sumažėjo jos galimybės patenkinti savo reikalavimą.

7. Bankroto administratorė, perleisdama 18 710,09 Eur pelno per dvejus metus davusį sąvartyną, veikė savo nuožiūra, kitų aplinkybių, kurios būtų vertusios administratorę galimai nepagrįstai sumažinti BVĮ „Visagino statybininkai“ turtą (pavyzdžiui, kreditorių komiteto ar susirinkimo sprendimas, teismo sprendimas, viešas konkursas, sunki finansinė padėtis ar kita), neegzistavo.

8. Ieškovės vertinimu, tiek administratorė, tiek atsakovė UAB „Sėlių investicijos“ elgėsi nesąžiningai, nes žinojo, kad Sutartis, Susitarimas pažeis ieškovės ir kitų BVĮ „Visagino statybininkai“ kreditorių interesus. Taigi ginčijamas sandoris yra niekinis dėl jo prieštaravimo imperatyviems įstatymo reikalavimams.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančiais Sutartį, Susitarimą; taikė restituciją, priteisdamas BVĮ „Visagino statybininkai” nuosavybės teisę į 852,75 kv. m ploto kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (tvorą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius Visagino sav., (duomenys neskelbtini) k., ir nuomos teisę į 17,9380 ha ploto valstybinės žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Visagino sav., (duomenys neskelbtini) k., bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

10. Teismas nustatė, kad ginčo sandorio sudarymo laikotarpiu ginčo valstybinės žemės sklypas buvo naudojamas kaip statybinių medžiagų laužo sąvartynas. BVĮ „Visagino statybininkai“ turi atliekų tvarkymo leidimą, yra registruota Atliekų tvarkytojų valstybės registre. Iš sąvartyno veiklos nuo bankroto bylos iškėlimo (2015 m. birželio 9 d.) iki 2016 m. liepos 25 d. gauta 18 710,09 Eur pelno. BVĮ „Visagino statybininkai“ kreditorių komitetui 2014 m. spalio 29 d. – 2015 m. rugsėjo 22 d. laikotarpio bankroto administratorės veiklos ataskaitoje nenurodyta apie ginčo turto pardavimą. Turto pardavimo dieną atsakovės taip pat sudarė neterminuotą ir neatlygintinę parduoto turto Panaudos sutartį, kurios pagrindu UAB „Sėlių investicijos“ kaip panaudos davėja įsipareigoja leisti BVĮ „Visagino statybininkai“ sąvartyne teikti atliekų saugojimo, rūšiavimo paslaugas ir vykdyti analogišką veiklą, leisti tęsti panaudos gavėjo ir UAB „Zarasų ST“ paslaugų (statybinių atliekų priėmimo (šalinimo) teikimo sutartį, tačiau bylos nagrinėjimo metu Panaudos sutartis buvo nutraukta. 2015 m. gegužės 21 d. BVĮ „Visagino statybininkai“ kreditorių komiteto posėdyje buvo nutarta visą bankrutuojančiai įmonei priklausantį nekilnojamąjį turtą parduoti kaip kompleksą ir nustatyti pradines pardavimo iš varžytynių kainas. 2015 m. birželio 30 d. kreditorių komitetas nutarė įpareigoti bankroto administratorę tęsti ir vykdyti paskelbtas viso įmonei priklausančio nekilnojamojo turto varžytynes. Nepardavus nekilnojamojo turto varžytynėse, nustatyta turto pardavimo tvarka. Apie ginčo turto pardavimą, įskaitant nuomos teisę, 2015 m. rugpjūčio 7 d. buvo paskelbta laikraštyje „Lietuvos žinios“ bei interneto skelbimų portaluose e.lenta ir skelbimai.lt. Prieš turto pardavimą buvo atliktas BVĮ „Visagino statybininkai“ turto vertinimas, jo metu nustatyta sąvartyno tvoros vertė – 300 Eur, o valstybinės žemės nuomos teisė kaip turtas nevertinta, jos nurodyta vertė – 100 Eur – yra simbolinis dydis. Pagal turto vertinimą visa ginčo turto vertė – 400 Eur. 2015 m. birželio 30 d. vykusio BVĮ „Visagino statybininkai“ kreditorių komiteto posėdyje nutarta, jog pirmą ir antrą savaitę turto pradinė pardavimo kaina ne varžytynėse yra 40 proc. didesnė nei turto vertintojo nustatyta vertė, todėl pirmą ir antrą pardavimo savaitę ginčo turtas turėjo būti ir buvo parduodamas už ne mažesnę nei 560 Eur sumą.

11. Teismas, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, konstatavo, kad ieškovės teisės buvo pažeistos ne pačiu turto perleidimo faktu, o sąlygomis (kaina). Perleidus inžinerinį statinį – tvorą – ir valstybinės žemės nuomos teisę tik kaip daiktą (daiktinę teisę) už 560 Eur, o ne kaip pajamas teikiantį turtą (verslo objektą), kurio rinkos kaina (vertė) dėl duodamų pajamų labiau tikėtina, jog didesnė. Teismas tokią išvadą darė įvertinęs, jog per kelerius metus nuo bankroto bylos iškėlimo iš ginčo turto ir nuomos teisės BVĮ „Visagino statybininkai“ gavo virš 18 000 Eur pelno, todėl pelno gavimas yra realus ir ateityje, kadangi iš karto buvo sudaryta perleisto ginčo turto Panaudos sutartis, pagal kurią BVĮ „Visagino statybininkai“ toliau eksploatavo ginčo objektą. Teismas pabrėžė, jog, perleidus turtą – tvorą – kaip daiktą, o nuomos teisę perleidus faktiškai neatlygintinai, nebuvo gauta didesnių pajamų, kurių dalis galėjo būti panaudota grąžinant ieškovei didesnę jos finansinio reikalavimo dalį. Teismas sprendė, kad BVĮ „Visagino statybininkai“ faktiškai pardavė statybinių atliekų sąvartyno eksploatavimo verslą (turtą, teikiantį pajamas), o ne tvorą, kadangi tvorai eksploatuoti nereikalingas 17,938 ha ploto valstybinės žemės sklypas.

12. Teismas konstatavo, kad, neįvertinusi, jog ginčo turtas teikia bendrovei pajamas (pelną), neužtikrinusi, jog atliekant turto vertinimą į šią aplinkybę būtų atsižvelgta, neiškėlusi klausimo dėl tikslingumo šį turtą pardavinėti ne tik kaip daiktą, o kaip veikiantį verslą, bankroto administratorė veikė ne kreditorių ir įmonės interesais, todėl veikė nesąžiningai. UAB „Sėlių investicijos“ taip pat veikė nesąžiningai, kadangi žinojo, jog iš bankrutuojančios įmonės perka veikiantį sąvartyną (verslą), kurio rinkos vertė pagal turtą vertinant pajamų metodu nebuvo atlikta. Funkcionuojančio komplekso vertė – 560 Eur – yra nedidelė ir jam, kaip rūpestingam ir apdairiam asmeniui, turėjo kilti abejonių, ar kaina protinga, ar už tiek parduodant turtą nebus padaryta žalos kreditorių turtinėms teisėms.

13. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Sutartis, Susitarimas buvo sudaryti 2015 m. rugsėjo 15 d., sandoris viešame registre įregistruotas tik 2015 m. gruodžio 15 d., o ieškinys teisme pareikštas 2016 m. lapkričio 28 d., taip pat sprendė, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, nes ieškinys pateiktas per vienerius metus nuo sandorio išviešinimo. Iki šio fakto ieškovė neturėjo teisinio pagrindo spręsti, ar ginčo sandoris pažeidė jos kaip kreditorės teises.

14. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. birželio 16 d. papildomu sprendimu priteisė UAB „DMD Investment“ naudai iš BVĮ „Visagino statybininkai“ atstovavimo išlaidų atlyginimą.

15. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių apeliacinius skundus, 2018 m. kovo 26 d. sprendimu panaikino Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo dalį, kuria pripažintos negaliojančiomis Sutarties, Susitarimo dalys dėl 852,75 kv. m ploto statinių (inžinerinių) – kiemo statinių (tvorą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Visagino sav., (duomenys neskelbtini) k., perleidimo bei taikyta restitucija dėl šių statinių, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija sprendimo dalį, kuria pripažintos negaliojančiomis Sutarties, Susitarimo dalys dėl nuomos teisės į valstybinės žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plotas 17,9380 ha; adresas: (duomenys neskelbtini) k., Visagino sav.) perleidimo, paliko nepakeistą. Kolegija taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

16. Kolegija pažymėjo, jog iš Sutarties ir Susitarimo matyti, kad šalys susitarė dėl dviejų objektų – inžinerinio statinio (tvoros) nuosavybės teisės ir žemės sklypo nuomos teisės perleidimo, o ne dėl sąvartyno. Dėl tokio objekto kaip sąvartynas ir negalėjo būti susitarta, nes toks objektas teisiškai nėra įregistruotas kaip daiktas, kitaip tariant, kaip pirkimo–pardavimo sandorio objektas jis neegzistuoja. Atitinkamai kolegija pritarė atsakovių argumentams, kad perleistas turtas nėra sąvartynas, taip pat šis turtas negali būti laikomas ir verslu, duodančiu pelną. Verslas įprastai suprantamas kaip pelno siekianti ūkinė komercinė veikla, kurią sudaro prekių gamyba, jų pirkimas–pardavimas (tiekimas) bei paslaugų teikimas. BVĮ „Visagino statybininkai“ gaunamas pelnas buvo ne dėl tvoros ir valstybinės žemės nuomos teisės turėjimo, o dėl teritorijoje, kurioje stovi tvora, vykdytos licencijuotos veiklos, kurios UAB „Sėlių investicijos“ vykdyti negali ir nežinia, ar galės. Kolegijos nuomone, nebuvo pagrindo spręsti, kad bankrutuojanti įmonė pardavė sąvartyną ar savo verslą, o pirkėjas ginčijamais sandoriais įgijo teisę į sąvartyną ar vykdyti tokio pobūdžio verslą. Nukreipti išieškojimą į verslą nėra galimybės (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnis). Atitinkamai kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamų sandorių objektai negalėjo būti perleisti neatlikus jų vertinimo kaip verslo.

17. Kolegija, vertindama žemės sklypo nuomos teisės perleidimą, sprendė, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad BVĮ „Visagino statybininkai“ patikėjimo teise buvo perduotas tik inžinerinis statinys – tvora, tačiau ne valstybinės žemės sklypas, kadangi teisės jį valdyti bei naudoti suteiktos valstybinės žemės nuomos pagrindu, o ne patikėjimo teisės pagrindu. Kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalį ir 9 straipsnio 1 dalį, vertino, kad valstybinės žemės nuomos teisė negalėjo būti pirkimo–pardavimo sandorio objektas, kadangi išimtinę teisę parduoti ir nuomoti valstybinį turtą turi tik ją valdantis patikėjimo teise asmuo, vadovaudamasis imperatyviosiomis teisės normomis. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad bankroto administratorė galėjo parduoti visą ginčo turtą, t. y. įskaitant ir valstybinės žemės nuomos teisę, ir pastaruoju aspektu imperatyvūs draudimai pažeisti nebuvo. Kolegija, įvertinusi nurodytą reguliavimą, CK 6.491 straipsnį, 6.562 straipsnio 3 punktą, Sutarties ir Susitarimo dalis, kurių pagrindu perleista nuomos teisė į 17,9380 ha ploto valstybinės žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Visagino sav., (duomenys neskelbtini) k., pripažino niekinėmis (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis).

18. Kolegija, vertindama tvoros pardavimą, akcentavo, jog ieškinys grindžiamas turto perleidimu už aiškiai per mažą kainą, todėl svarbu įvertinti, ar turtas perleistas už tinkamą ir pagrįstą kainą. Šiuo aspektu yra reikšminga perleisto turto rinkos vertė jo perleidimo momentu, nes aiški perleisto turto vertės ir kainos neatitiktis yra pagrindas daryti išvadą dėl kreditoriaus teisių pažeidimo. Prieš ginčo turto pardavimą UAB „Centro kubas“ atliko BVĮ „Visagino statybininkai“ nuosavybės teise priklausančio turto vertinimą, jo metu taip pat buvo įvertinta ir ginčo tvora (kiti inžineriniai statiniai) kaip nekilnojamasis turtas, jos vertė nustatyta 300 Eur. Valstybinės žemės nuomos teisė kaip turtas nėra vertinama, nurodyta jos simbolinė vertė (dydis) – 100 Eur, todėl pagal turto vertinimą visa ginčo turto vertė – 400 Eur. UAB „Centro kubas“ atlikta turto vertinimo ataskaita, BVĮ „Visagino statybininkai“ kreditorių komiteto 2015 m. birželio 30 d. posėdyje balsų dauguma priimtas nutarimas Nr. 3, kuriuo nustatyta bankrutuojančios įmonės turto realizavimo tvarka, nebuvo apskųsti ir privalomi.

19. Kolegija pažymėjo, jog ieškovė ir neįrodinėjo, kad tvoros kaip turto vertė yra didesnė už pardavimo kainą. Ieškovės argumentas yra asmenų siūlymai įsigyti sąvartyną už 30 000 Eur ar 50 000 Eur sumą, tačiau šiuo atveju tiek UAB „Vidvestuma“, tiek UAB Visagino transporto centro siūloma nurodoma kaina yra už sąvartyną, o šiuo atveju sąvartynas nebuvo pardavinėjamas. Parduota tvora savaime nereiškia, jog BVĮ „Visagino statybininkai“ užkerta kelią pačiai įmonei vykdyti sąvartyno tvarkymo veiklą ar minėtos tvoros įsigijimas suteikia teisę tokią veiklą vykdyti pirkėjui. Byloje nebuvo duomenų, kad ginčo turtas (tvora) turėjo ar bent galėjo būti realizuotas gerokai didesne nei 560 Eur kaina ir jos dydis yra aiškiai per mažas. Nepaneigta aplinkybė, kad UAB „Sėlių investicijos“ buvo vienintelis asmuo, iš tiesų išreiškęs valią įsigyti šį turtą už kainą, atitinkančią ne tik jos nustatytą vertę, bet ir kreditorių komiteto nustatytu turto realizavimo būdu (tvarka). Kolegija laikė nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčo turtas teikė bankrutuojančiai įmonei pelną, todėl turėjo būti parduodamas ne kaip nekilnojamojo turto objektas, o kaip verslo objektas, ir šią ieškinio dalį atmetė. Atsižvelgdama į tai, jog teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo sandorio dalis dėl tvoros pirkimo ir pardavimo, nesant actio Pauliana sąlygų visumos, nepripažintina negaliojančia, atitinkamai šių konstatuotų aplinkybių pagrindu skundžiamu sprendimu taikyta restitucija netenka prasmės.

20. Kolegija, vertindama BVĮ „Visagino statybininkai“ argumentus dėl vienerių metų ieškinio senaties termino actio Pauliana pabaigos, pritarė pirmosios instancijos teismui, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, nes ieškinys pateiktas per vienerius metus nuo sandorio išviešinimo (CK 6.66 straipsnio 3 dalis, 1.127 straipsnis), t. y. ieškinys pareikštas 2016 m. lapkričio 28 d., Sutartis sudaryta 2015 m. rugsėjo 15 d., o Susitarimas – 2015 m. gruodžio 9 d., ir jų abiejų kaip visumos pagrindu atlikta teisinė turto registracija, todėl terminas sandoriui ginčyti negalėjo prasidėti anksčiau šios datos. Be to, ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas dėl to, kad nėra duomenų, jog administratorė informavo kreditorius apie ginčijamus sandorius nedelsiant po jų sudarymo, o byla susijusi su viešuoju interesu (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

21. Kolegija pažymėjo, jog ieškovė neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų, kad ji teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas už advokato pagalbą. Ieškovė taip pat pateikė įrodymus dėl 2208,05 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. BVĮ „Visagino statybininkai“ patyrė 968 Eur dydžio išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme ir 1000 Eur išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Kolegija pažymėjo, jog ieškinys tenkinamas iš dalies – dėl vieno reikalavimo iš dviejų, todėl bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 2 dalis). Kolegija BVĮ „Visagino statybininkai“ iš ieškovės priteisė 984 Eur už advokato pagalbą, ieškovei po 552 Eur (viso – 1104 Eur) iš abiejų atsakovių. Kolegija, įskaičiusi ieškovės ir BVĮ „Visagino statybininkai“ priteistinas sumas, jai iš ieškovės priteisė 432 Eur.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

22. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 26 d. sprendimą, palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą, priteisti iš atsakovių kasaciniame procese patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai traktavo ginčijamų sandorių objektus. Byloje buvo keliamas klausimas, ar Sutartimi ir Susitarimu perleistos BVĮ „Visagino statybininkai“ teisės prilygintinos teisių į sąvartyną perleidimui, iš kurio BVĮ „Visagino statybininkai“ per dvejus metus uždirbo 18 710,09 Eur grynojo pelno, ir kaip turėtų būti traktuojamas sąvartynas. Kolegija turėjo vertinti, kas konkrečiu atveju galėtų ir turėtų būti laikytina BVĮ „Visagino statybininkai“ vykdyta sąvartyno veikla. BVĮ „Visagino statybininkai“ iš sąvartyno veiklos gautas pelnas buvo nulemtas ginčo teisių į tvorą ir žemės sklypą turėjimo, nes BVĮ „Visagino statybininkai“ nei turėjo sąvartyno darbuotojų, nei realiai vykdė Lietuvos apeliacinio teismo apibrėžtą veiklą, o ir pačiose sąvartyno administravimo sutartyse BVĮ „Visagino statybininkai“ su kontrahentais nurodydavo, jog sąvartyno administratorius, o ne su BVĮ „Visagino statybininkai“, turi turėti visus sąvartyno veiklai reikalingus leidimus. Taigi žemės sklypo nuomos teisės ir tvoros, t. y. Susitarimo ir Sutarties objektų, vertė, siekiant maksimalios naudos BVĮ „Visagino statybininkai“ ir jo kreditoriams, turėjo būti nustatyta ne vertinant tik betoninę tvorą pagal jos nusidėvėjimo rodiklius, bet tiriant turimų teisių į žemės sklypą ir tvorą teikiamą naudą.

22.2. Byloje buvo svarstoma, kad ekonominės valstybinės žemės nuomos vertės negalima nustatyti, nes ji negali būti parduodama, tačiau tvoros savininkas pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punktą laikomas sklypo naudotoju, todėl, įsigijus tvorą, vėliau bus perimamos ir ginčo teisės į sklypą. Taigi nors sklypo nuomos teisės ir negali būti pirkimo–pardavimo objektu, tačiau, įsigijus tvorą, šios teisės faktiškai yra perimamos. Taigi valstybinės žemės sklypo nuomos teisė nėra bevertė.

22.3. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai nustatė atsakovių ketinimus sudarant Sutartį ir Susitarimą. Kolegija nevertino, kokią sąvartyno veiklą vykdė BVĮ „Visagino statybininkai“, todėl negalėjo nustatyti ar konstatuoti, kad BVĮ „Visagino statybininkai“ po ginčo objektų perleidimo galės ar negalės toliau vykdyti vykdytą veiklą, kuri, kaip pirmosios instancijos teisme šalys pripažino, buvo išimtinai sietina tik su leidimu kitiems asmenims naudotis žemės sklypu ir tvora. Pasibaigus BVĮ „Visagino statybininkai“ žemės sklypo nuomos sutarčiai UAB „Sėlių investicijos“, vadovaudamasi Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, kreipsis dėl žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo be aukciono ir taip faktiškai įgis BVĮ „Visagino statybininkai“ turėtas teises, t. y. UAB „Sėlių investicijos“ dėl įgytos tvoros įgis teises naudotis žemės sklypu ir turės tokias pačias teises, kaip turėjo ir BVĮ „Visagino statybininkai“. UAB „Sėlių investicijos“, įgijusi tokias pačias teises, kaip turėjo BVĮ „Visagino statybininkai“, galės perleisti sąvartyno administravimą kitiems asmenims ir gauti BVĮ „Visagino statybininkai“ gautą pelną.

22.4. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai aiškino turto vertinimo išvadą, jos sudarymo aplinkybes ir kreditorių komiteto sprendimus. Sutarties ir Susitarimo nuginčijimas nėra susijęs su komiteto sprendimo galiojimu, kadangi juo administratoriui buvo nurodyta toliau tęsti turto pardavimo procedūras ir turtą pardavinėti kiek įmanoma didesnėmis kainomis. Tą patvirtina ir komiteto sprendimo formuluotės, todėl, panaikinus Sutartį, Susitarimą, nebūtų sukuriamas prieštaravimas tarp teismo ir komiteto sprendimų. Parduodamo turto vertinimą ir jo būdą bei formą parinko BVĮ „Visagino statybininkai“ administratorė, todėl, esant situacijai, kai akivaizdu, jog ginčo objektai parduoti už gerokai per mažą kainą, atsakovės negali remtis komiteto sprendimu prieš BVĮ „Visagino statybininkai“ kreditorius. Turto vertintojas pripažino, kad nustatant ginčo objektų vertę buvo nustatyta tik jų simbolinė vertė, neatsižvelgiant į iš jų gaunamą pelną ir kitus reikšmingus veiksnius, t. y. ginčo objektų vertė nustatyta netinkamai parenkant vertinimo būdą.

22.5. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai traktavo, kad ginčo objektų pardavimas nepažeidė BVĮ „Visagino statybininkai“ ir jos kreditorių teisių. Turtą pardavus mažesne nei rinkos kaina kreditoriaus interesai yra pažeidžiami. Apeliacinės instancijos teismas taip pat klaidingai laikė, jog UAB Visagino transporto centras nežinojo, ką siekia įsigyti. Ieškovė detaliai pagrindė, kad UAB Visagino transporto centro pasiūlymas buvo tikslus, o ginčo objektai slapta ne rinkos kaina pagal išankstinius nesąžiningus susitarimus buvo perleisti susijusiems asmenims. Tai bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir atsakovės.

22.6. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas neteisėtos sudėties teismo. Įvertinus Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo argumentaciją, ieškovei kilo abejonių, ar sprendimas buvo priimtas teisėtos ir išankstinės nuomonės neturinčios teismo sudėties. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Vigintas Višinskis vienasmeniškai 2014 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xMDM1LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1035/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1035/2014">2-1035/2014</a> išsprendė BVĮ „Visagino statybininkai“ bankroto administratoriaus skyrimo klausimą, t. y. jis, pasinaudodamas teismui suteikta diskrecija, panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį dėl jau teismo pasirinktos ir paskirtos bankroto administratoriaus kandidatūros ir naująja bankroto administratore paskyrė UAB „Ius Positivum“. UAB „Ius Positivum“ kandidatūra buvo parinkta teisėjo V. Višinskio, bet ne kompiuterinės programos, o paskiriant UAB „Ius Positivum“ BVĮ „Visagino statybininkai“ bankroto administratore nebuvo nurodyti argumentai. Teisėjas V. Višinskis, tiesiogiai ar netiesiogiai vertindamas BVĮ „Visagino statybininkai“ bankroto administratoriaus arba BVĮ „Visagino statybininkai“ per bankroto administratorių atliktus veiksmus, turėjo išankstinę nuomonę, nes tiesioginis ar netiesioginis BVĮ „Visagino statybininkai“ bankroto administratoriaus neigiamas veiksmų įvertinimas reikštų, jog teisėjas, be jokių motyvų UAB „Ius Positivum“ paskirdamas BVĮ „Visagino statybininkai“ bankroto administratore, suklydo. Teisėjas V. Višinskis negalėjo imtis bylos ir turėjo nusišalinti nuo jos nagrinėjimo. Ieškovei nebuvo žinoma, kad teisėjas V. Višinskis vienasmeniškai, naudodamasis teismui suteikta diskrecija, pakeitė BVĮ „Visagino statybininkai“ bankroto administratorių į UAB „Ius Positivum“, o teisėjas į kolegiją buvo paskirtas tik likus keliolikai dienų iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme.

22.7. Apeliacinės instancijos teismas perskirstė proceso dalyvių patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau klaidingai nurodė patirtų išlaidų dydį ir nepasisakė apie Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. papildomą sprendimą. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme nepatyrė bylinėjimosi išlaidų, todėl po skundžiamo sprendimo priėmimo išlaidos perskirstytinos pagal tai, jog ieškovės reikalavimas faktiškai buvo tenkintas iš dalies. Nurodyti Lietuvos apeliacinio teismo skaičiavimai nėra teisingi ir pagrįsti ne tik todėl, kad ieškovei iš BVĮ „Visagino statybininkai“ Panevėžio apygardos teismas priteisė 3051,19 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo, bet ir todėl, kad skundžiamu sprendimu papildomas sprendimas laikytinas įsiteisėjusiu.

23. Prisidėjime prie kasacinio skundo trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, nurodo, jog atsakovai, sudarydami Sutartį, Susitarimą, pažeidė kreditorių teises, todėl minėti sprendimai turi būti panaikinti.

24. Atsakovė UAB „Sėlių investicijos“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Sutartyje, Susitarime įtvirtinta, jog UAB „Sėlių investicijos“ atlygintinai perleidžiamas ne sąvartyno verslas, o gelžbetoninė tvora, VĮ Registrų centro duomenų bazėje įregistruota kaip kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai. Šį nekilnojamąją turtą UAB „Sėlių investicijos“ siekė įsigyti ir įsigijo Sutartimi. Aplinkybę, kad Sutartimi kiemo statiniai buvo perleisti kaip nekilnojamasis turtas, o ne kaip verslas, patvirtina ir tai, kad Sutartimi BVĮ „Visagino statybininkai“ neperleido, o UAB „Sėlių investicijos“ neįgijo verslui būtinų elementų (žmogiškųjų išteklių, klientų kontaktų, verslo ryšių, praktinės patirties (angl. „know-how“) ir t. t.).

24.2. UAB „Sėlių investicijos“ ir dėl teisės aktų nuostatų negalėjo įsigyti UAB „DMD Investment“ skunde įvardijamo sąvartyno verslo. Sutartimi perleisti kiemo statiniai yra pastatyti valstybiniame žemės sklype, kurį BVĮ „Visagino statybininkai“ valdė ir kuriuo naudojosi nuomos teise, kylančia iš 2010 m. gruodžio 3 d. sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties. Kolegija pagrįstai nurodė, kad pagal teisės aktų nuostatas tokiais atvejais, kai išnuomotoje valstybinėje žemėje esančio statinio savininkas keičiasi, valstybės įgaliota institucija iš naujo vertina valstybinės žemės nuomos poreikį (nuomos terminą, nuomotinos žemės dydį ir kitas sąlygas). Nei prieš sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, nei ją sudarius, turto pardavėjui ir jo pirkėjui nėra ir negali būti žinoma, ar valstybės įgaliota institucija su naujuoju turto savininku sudarys valstybinės žemės nuomos sutartį bei kokiomis sąlygomis. UAB „Sėlių investicijos“ nėra sudariusi valstybinio žemės sklypo nuomos sutarties, valstybės įgaliota institucija nesutiko sudaryti nuomos sutarties net dėl žemės sklypo dalies, būtinos kiemo statiniams eksploatuoti, ar dėl viso žemės sklypo, kuriame BVĮ „Visagino statybininkai“ vykdė UAB „DMD Investment“ nurodytą veiklą.

24.3. Pagal Žemės ūkio ministerijos ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išaiškinimus valstybinės žemės sklypo nuomos teisė negali būti ne tik pirkimo–pardavimo sandorio objektu, bet ir vertinimo objektu. Tokia pozicija grindžiama galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, kuriose įtvirtinta, kad vertinimo objektas tėra materialios, nematerialios ir finansinės vertybės, kurios gali būti rinkos sandorių objektu. Valstybinės žemės sklypo nuomos teisė negali būti rinkos sandorių objektas, todėl valstybinio žemės sklypo nuomos teisė neatitinka įstatyme turto vertinimo objektui keliamų reikalavimų. Atitinkamai BVĮ „Visagino statybininkai“ atliktas turto vertinimas ir jame nurodyti duomenys yra pagrįsti ir teisingi.

24.4. Vien ta aplinkybė, kad vienas iš trijų Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos narių nagrinėjo bylą, susijusią su VĮ „Visagino statybininkai“ ir jos atstovės paskyrimu, savaime nereiškia, jog šis teisėjas buvo šališkas ir turėjo išankstinę nuomonę. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 26 d. sprendimą priėmė trijų teisėjų kolegija, todėl minimo teisėjo nuomonės sprendimui priimti nepakako.

25. Atsakovė BVĮ „Visagino statybininkai“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Vien ta aplinkybė, kad BVĮ „Visagino statybininkai“ teritorijoje, kurioje stovi tvora, vykdė licencijuotą veiklą ir dėl to gavo lėšų, nereiškia, jog ginčo sandoriais tvora buvo parduota kaip verslo objektas. Statybinių atliekų sąvartyno eksploatavimo veiklai vien tik BVĮ „Visagino statybininkai“ priklausiusios tvoros neužtenka. Kiekvienas subjektas, siekdamas vykdyti sąvartyno veiklą, teisės aktų nustatyta tvarka privalo gauti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą. Atsakovė remiasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. Dl-259 patvirtintomis Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės) ir pažymi, jog BVĮ „Visagino statybininkai“ neturėjo teisės tokio leidimo parduoti ar perleisti naujajam turto savininkui.

25.2. Valstybinės žemės sklypo nuomos teisė negali būti pirkimo–pardavimo sandorio objektas, ji nėra savarankiška, rinkos vertę turinti turtinė teisė, t. y. nėra savarankiškas teisinių santykių objektas. Išimtinę teisę parduoti ir nuomoti valstybinį žemės sklypą turi tik jos patikėtinis, vadovaudamasis Žemės įstatymo ir jį įgyvendinančių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų teisės normomis. Atitinkamai valstybinio žemės sklypo nuomos teisė negali būti rinkos sandorių objektu, todėl ji pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 9 dalį negali būti turto vertinimo objektu. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

25.3. Negalimas ir ginčo objekto (tvoros) kaip sąvartyno verslo vertinimas. Pagal mokslo doktriną pajamų metodas nustato dabartinę visos ekonominės naudos, atsiradusios dėl teisių į verslo interesą, vertę. Nuo BVĮ „Visagino statybininkai“ nepriklauso esminės sąlygos, būtinos sąvartyno veiklai vykdyti, todėl tvoros kaip sąvartyno verslo vertinimas yra neįmanomas, nes atsakovė neturi galimybių perleisti teisių į verslo interesą, t. y. neturi teisės perleisti nei veiklos vietos, nei paties leidimo vykdyti veiklą. Aplinkybę, kad sąvartyno verslo vertinimas pajamų metodu yra neįmanomas, patvirtina byloje esantis licencijuoto verslo turto vertintojo el. laiškas.

25.4. Kreditoriai pageidavo nekilnojamojo turto vertinimo, jie, atlikus turto vertinimą, buvo supažindinti su jame nustatytais duomenimis, taikytais metodais, tačiau neginčijo turto vertinimo neteisėtumo, nereiškė prašymų įvertinti nekilnojamąjį turtą kitais metodais, o, manydami, kad turto vertinimas yra pagrįstas, pagal jį nustatė turto pardavimo kainas. Be to, šio turto vertinimo nė vienas subjektas neginčijo, todėl jame esantys duomenys laikytini teisingais (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalis).

25.5. Tvora buvo parduota ne kaip sąvartyno verslas, o kaip nekilnojamojo turto objektas. 2015 m. birželio 30 d. kreditorių komitete priimtame nutarime Nr. 3, kuriuo, be kita ko, patvirtinta turto pardavimo tvarka, nurodyta, kad nustatoma tvoros kaip nekilnojamojo turto objekto pardavimo tvarka. UAB „Sėlių investicijos“ vienintelė išreiškė valią įsigyti turtą, atsakovė negavo kitų pirkėjų (nei UAB Visagino transporto centro ir UAB „Vidvestuma“, nei kitų asmenų) pasiūlymų įsigyti turtą. Be to, ieškovės pateikti pasiūlymai negali įrodyti realios turto rinkos vertės ne tik dėl to, kad pasiūlymais buvo siekiama įsigyti ne nekilnojamąjį turtą, o verslo objektą, bet ir dėl to, jog pasiūlymuose kainos nurodytos abstrakčiai. Taigi potencialių pirkėjų nurodytos maksimalios kainos, kurios gali būti ir mažesnės, priešingai negu deklaruoja ieškovė, neįrodo realios turto rinkos kainos.

25.6. Iš BVĮ „Visagino statybininkai“ kreditorių komiteto nutarimo matyti, kad įmonės kreditoriai išreiškė valią, jog turtas pirmąją ir antrąją turto pardavimo savaitę būtų pardavinėjamas už ne mažesnę nei 560 Eur kainą. Paskelbus apie pardavimą, UAB „Sėlių investicijos“ BVĮ „Visagino statybininkai“ išreiškė valią įsigyti turtą už tuo metu galiojusią pardavimo kainą, t. y. už 560 Eur dydžio sumą. Neatsiradus kitų pirkėjų, kurie būtų buvę suinteresuoti šio turto įsigijimu ir kurie būtų išreiškę valią įsigyti šį turtą, BVĮ „Visagino statybininkai“, vadovaudamasi teisėtu 2015 m. birželio 30 d. kreditorių komiteto priimtu nutarimu Nr. 3, sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria turtas buvo realizuotas už kreditorių komiteto nustatytą tuo metu galiojusią kainą, t. y. 560 Eur dydžio sumą, kuri, be kita ko, didesnė nei turto vertintojo nustatyta turto rinkos vertė. Ieškovė ignoruoja nutarimo privalomumo principą (ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalis), todėl nepagrįstai laikosi pozicijos, kad BVĮ „Visagino statybininkai“ turėjo nesivadovauti priimtu nutarimu. Taigi BVĮ „Visagino statybininkai“ neturėjo pagrindo neparduoti turto už UAB „Sėlių investicijos“ pasiūlytą kainą, kuri atitiko kreditorių nustatytą kainą.

25.7. Ieškovė turėjo teisę CPK 64 straipsnio tvarka kreiptis į teismą dėl teisėjo nušalinimo, tačiau tokia teise nepasinaudojo, be to, ieškovė turėjo pakankamai laiko įvertinti, ar egzistuoja pagrindas pareikšti nušalinimą paskirtai teisėjų kolegijai.

25.8. Kasaciniame skunde nurodyta abejonė dėl tariamo teisėjo šališkumo neatitinka nė vieno CPK 65 straipsnyje nurodyto pagrindo. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, kad pirmosios instancijos teismo paskirtas bankroto administratorius negali eiti įmonės bankroto administratoriaus pareigų, objektyviai vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė kitą asmenį. Vien ši aplinkybė savaime nereiškia, kad šioje byloje priimtas sprendimas yra šališkas. Be to, skundžiamą sprendimą priėmė trijų teisėjų kolegija, kuriai pirmininkavo ne nurodytas teisėjas. Taigi skundžiamo sprendimo priėmimui buvo reikalinga bent dviejų iš trijų teisėjų bendra nuomonė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bankroto administratoriaus vaidmens ir pareigų

26. Bankroto administratorius – asmuo, teismo paskirtas atlikti įmonės bankroto procedūras (ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalis); administratorius privalo būti nepriekaištingos reputacijos, laikytis ĮBĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų, nuolat tobulinti kvalifikaciją (ĮBĮ 11 straipsnio 13 dalis). Taigi bankroto administratoriui keliami aukšti profesinio rūpestingumo standartai ir įstatyme nustatytas pareigas jis privalo vykdyti apdairiai, sąžiningai, tik įstatyme nurodytų asmenų interesais.

27. Bankroto administratoriaus pagrindinės funkcijos (teisės ir pareigos) yra nustatytos ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalyje. Viena iš šių pareigų – pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktas).

28. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkte nustatyta administratoriaus pareiga ginti visų įmonės kreditorių interesus turi būti derinama su toje pačioje teisės normoje nustatyta pareiga ginti bankrutuojančios įmonės teises ir teisėtus interesus. Administratorius, vykdydamas ĮBĮ nustatytas funkcijas, privalo tinkamai organizuoti ir atlikti bankroto proceso darbus valdydamas, naudodamas bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turtą, juo disponuodamas (parduodamas), kad būtų sukaupta kuo daugiau bankrutuojančios įmonės turto (lėšų), iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai. Administratorius tai daro ginčydamas kreditorių interesus pažeidžiančius bankrutuojančios įmonės sandorius, imdamasis priemonių skoloms iš įmonės skolininkų išieškoti, organizuodamas bankrutuojančios įmonės ūkinę komercinę veiklą ir pan. Taigi, bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas, nes įstatymo nuostatas atitinkantis bankroto administravimas sudaro sąlygas įmonei didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-554/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-554/2008">3K-3-554/2008</a>).

29. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad iš esmės visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras, patenkinti kreditorių reikalavimus ir kiek įmanoma išsaugoti skolininko turtą. Visi administratoriaus veiksmai turi būti nukreipti šiems tikslams pasiekti ir tam trukdančioms kliūtims šalinti. Taigi, administratorius yra ypatingą teisinę padėtį bankroto procese turintis šio proceso dalyvis, nuo kurio veiksmų sąžiningumo ir aktyvumo priklauso kreditorių ir skolininko interesų apgynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-554/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-554/2008">3K-3-554/2008</a>).

30. Pažymėtina, jog administratorius bankrutavusios įmonės turto pardavimo proceso metu yra saistomas ne tik ĮBĮ nuostatų, bet ir profesinės rūpestingumo pareigos, siejamos su jau minėtu įpareigojimu veikti išskirtinai kreditorių ir bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesais. Šiame kontekste svarbu tai, kad bankroto procedūrų tikslas yra siekis, kad bankroto proceso metu bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas būtų parduodamas kuo didesne kaina, kad kuo didesne apimtimi būtų patenkinti kreditorių reikalavimai, įgyvendintos akcininkų teisės gauti likviduojamos įmonės turto dalį, likusią po atsiskaitymo su įmonės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-141/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-141/2012">3K-3-141/2012</a>). Toks tikslas sietinas ir su bankroto administratoriaus pareiga įvertinti bankrutuojančios įmonės parduodamo turto pobūdį ir siekti jo pardavimo už kainą, kuri labiausiai atitiktų kreditorių ir bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesus. Šioje byloje ginčijant sudarytus sandorius ir yra keliamas klausimas, ar bankroto administratorė, parduodama bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turtą, veikė atsižvelgdama į pirmiau nurodytus principus ir jais vadovaudamasi.

Dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo ir teisinio kvalifikavimo

31. Byloje nustatyta, kad teismo paskirta bankroto administratorė, vykdydama kreditorių komiteto nutarimus, pardavinėjo bankrutavusios VĮ „Visagino statybininkai“ turtą: pradžioje visą nekilnojamąjį turtą kaip kompleksą, vėliau, neatsiradus pirkėjų pirkti visą turtą, – atskirus nekilnojamojo turto objektus.

32. UAB „Sėlių investicijos“ 2015 m. rugsėjo 15 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi bei 2015 m. gruodžio 9 d. Susitarimu nupirko iš bankrutavusios įmonės 852,75 kv. m ploto statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (tvorą), ir nuomos teisę į 17,9380 ha ploto valstybinės žemės sklypą, esančius Visagino sav., (duomenys neskelbtini) k., už 560 Eur.

33. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šiais susitarimais buvo parduotas sąvartynas, ir konstatavo, kad bankrutavusios įmonės turtas buvo parduotas per maža kaina, kas aiškiai pažeidė teisėtus kreditorių interesus, todėl pripažino sandorį negaliojančiu ir taikė restituciją. Apeliacinės instancijos teismas darė priešingą išvadą: nurodė, kad teisė į valstybinės žemės sklypą negali būti pirkimo pardavimo objektu ir negalėjo būti parduota, o už parduotus statinius (tvorą) nustatyta (sumokėta) kaina atitiko realią šio turto kainą, todėl bankrutavusios įmonės kreditorių interesai nebuvo pažeisti, ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė.

34. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad valstybinės žemės nuomos teisė negali būti pirkimo pardavimo objektu. Teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas ir jų reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus, todėl kiekvienu atveju sprendžiant dėl valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo ar jau sudarytos sutarties pakeitimo, nurodant vietoj buvusio naują nuomininką, tiriama, ar pagal teisinį reglamentavimą yra pagrindas tokį veiksmą atlikti.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją valstybinės žemės nuomos taisyklę, įtvirtintą CK 6.551 straipsnio 1 dalyje ir Žemės įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje, valstybinė žemė nuomojama aukciono būdu asmeniui, kuris pasiūlo didžiausią nuomos mokestį. Tačiau CK 6.551 straipsnio 2 dalyje ir Žemės įstatymo 9 straipsnio 6–9 dalyse yra nustatytos šios taisyklės išimtys, kai valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu.

36. CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Ši CK nuostata detalizuojama Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte, kuriame nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Analogiška nuostata įtvirtinta Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (nutarimo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. vasario 11 d.) 28.1 punkte.

37. Valstybinės žemės nuomos lengvatinėmis sąlygomis (ne aukciono būdu) instituto paskirtis – sudaryti sąlygas pastatų savininkams užtikrinti tinkamą jų statinių eksploatavimą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ne kiekvienas ant valstybinės žemės sklypo esančio pastato savininkas turi teisę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypą, o tik tas, kurio statinys turi apibrėžtą naudojimo paskirtį arba ūkinės veiklos pobūdį, o jo eksploatacijai reikia turėti žemės sklypo nuomos teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2013).

38. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, esant teisminiam ginčui dėl to, ar asmeniui turi būti išnuomojamas žemės sklypas, reikia įvertinti, ar šiam asmeniui priklausantys statiniai ir įrenginiai atitinka įstatyme nurodytus kriterijus. Būtina sąlyga yra tai, kad valstybinės žemės sklypas turi būti reikalingas statiniui eksploatuoti ir naudoti pagal jo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2008).

39. Iš esmės tą patvirtina ir Taisyklių 45 punktas, nustatantis, kad žemės nuomos teisė į žemės sklypą ar jo dalį gali būti perleidžiama kitiems asmenims tik tais atvejais, kai perleidžiami išnuomotame žemės sklype esantys statiniai ar įrenginiai (jų dalys), ir tik kai valstybinės žemės sklypo nuomininkas tinkamai vykdo pagal nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Jeigu perleidžiamiems statiniams ar įrenginiams (jų dalims) eksploatuoti reikia ne viso išnuomoto žemės sklypo, žemės sklypo dalies, kurios nuomos teisė perleidžiama, dydis nustatomas pagal Taisyklių 7 ir 8 punktų nuostatas.

40. Byloje nustatyta, kad atsakovai 2015 m. rugsėjo 15 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį sudarė dėl 852,75 kv. m ploto kiemo statinių (tvoros) (nutarties 32 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad tvora yra inžinerinis statinys ir tarnauja pagrindiniam (-iams) statiniui (-iams), jeigu tokie yra, todėl pagal aptartą valstybinės žemės nuomos teisinį reglamentavimą vien kiemo statinio (tvoros) valdymas nuosavybės teise, nesant statinių ar (ir) įrenginių, kurie atitinka įstatyme nurodytus kriterijus ir kuriems eksploatuoti bei naudoti pagal paskirtį yra būtinas žemės sklypas, nesudaro teisinio pagrindo į valstybinės žemės nuomą ne aukciono būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002; 2013 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-370/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-370/2013">3K-3-370/2013</a>), tačiau nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl teisės į valstybinės žemės nuomą ne aukciono būdu, būtina aiškinti bei vertinti tvora aptvertos žemės naudojimo būdą ir kitas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes.

41. Teismų praktikoje, be kita ko, yra nurodyta, kad, sprendžiant dėl teisės į valstybinės žemės nuomą, lemiamą reikšmę turi ne sklype esančių statinių teisinio registravimo duomenys, bet faktinės situacijos vertinimas, todėl kiekvienu atveju svarbu įvertinti ir tai, ar žemės sklype vykdoma veikla susijusi su esančio statinio naudojimu, ar numatoma toliau plėtoti šią ar kitokią veiklą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-228/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-344/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-344/2011">3K-3-344/2011</a>). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju yra reikšmingas susiklosčiusios faktinės situacijos vertinimas.

42. Byloje nustatyta, kad 17,9380 ha valstybei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, kuris apjuostas bankrutavusios valstybinės įmonės „Visagino statybininkai“ UAB „Sėlių investicijos“ parduota tvora, yra registruotas Nekilnojamojo turto registre. Registre nurodytas jo naudojimo būda – atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo (sąvartynai) teritorija. Šis sklypas nuo 2010 m. buvo nuomojamas bankrutavusiai įmonei, o pagal 2015 m. gruodžio 3 d. valstybinės žemės nuomos sutartį, sudarytą 2015 m. rugsėjo 15 d. atsakovų kiemo statinių pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, sklypas iki 2109 m. gruodžio 2 d. išnuomotas atsakovei UAB „Sėlių investicijos“; naujoji žemės nuomos sutartis liko bei yra galiojanti ir po teismo sprendimų pripažinti žemės nuomos teisės pardavimą negaliojančiu.

43. Taigi bylos duomenys rodo, kad UAB „Sėlių investicijos“, įgijusi nuosavybės teisę į tvorą, faktiškai įgijo teisę ir į valstybinės žemės, kuri aptverta tvora, nuomą ne aukciono būdu ir šį (17,938 ha) žemės sklypą nuomojasi, todėl apeliacinės instancijos išvada, kad UAB „Sėlių investicijos“ nusipirko tik tvorą, teisių į valstybinės žemės nuomą neįgijo, kelia abejonių. Ši aplinkybė svarbi, todėl sprendžiant ginčą turėjo būti išaiškinta ir įvertinta.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto administratorė, prieš vykdydama tvoros, juosiančios sąvartyną, pardavimą, turėjo galimybę paklausti Nacionalinę žemės tarnybą, esant poreikiui ir kitas institucijas, dėl atliekų tvarkymo teritorijos (žemės) teisinės padėties ir likimo po buvusio žemės nuomininko likvidavimo, taip pat naujo tvoros savininko teisių į sąvartyno teritorijos nuomą. Tai sprendžiamam ginčui reikšminga, nes šioje byloje ginčo nėra dėl tos faktinės aplinkybės, kad tvora aptverta teritorija buvo naudojama statybinių medžiagų laužo sąvartyno veiklai vykdyti.

45. Kaip jau buvo minėta, iš priimtų teismų procesinių sprendimų matyti, kad, atsižvelgdamos į BVĮ „Visagino statybininkai“ vykdytą veiklos pobūdį, proceso šalys nesutaria, ar tvora, ir atitinkamai galimybė po tvoros pardavimo įgyti teisę nuomoti valstybinės žemės sklypą, turėjo būti parduodama kaip objektas, sudarantis prielaidas plėtoti minėtą verslo veiklą, kas galėjo lemti jo galimą pardavimą didesne kaina.

46. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme sąvartynas yra apibrėžiamas kaip atliekų šalinimo įrenginys ant žemės ar žemėje (po žeme). Sąvartynams taip pat priklauso atliekų šalinimo įrenginiai, kuriuose atliekų darytojas šalina savo atliekas jų susidarymo vietoje, ir nuolatiniai (veikiantys ilgiau negu vienus metus) įrenginiai, naudojami laikinai laikyti atliekas, išskyrus įrenginius, kuriuose atliekos iškraunamos, kad būtų paruoštos toliau pervežti naudojimui, pradiniam apdorojimui ar šalinimui; įrenginiai, kuriuose atliekos laikomos iki naudojimo ar pradinio apdorojimo trumpiau negu trejus metus, ir įrenginiai, kuriuose atliekos laikomos iki šalinimo trumpiau negu vienus metus (2 straipsnio 59 dalis). Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas neanalizavo aplinkybių dėl BVĮ „Visagino statybininkai“ vykdyto sąvartyno verslo organizavimo tvarkos: aplinkybių dėl veiklos vykdymo organizavimo, sudarytų sutarčių dėl sąvartyno veiklos administravimo, leidimų vykdyti šią veiklą turėjimo bei atitinkamai galimybių perleisti objektus, sudarančius prielaidas plėtoti tokį verslą, bei jo patrauklumo potencialiems pirkėjams. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovė teisi kasaciniame skunde teigdama, kad teismas nepagrįstai šių aplinkybių nevertino, neanalizavo. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad BVĮ „Visagino statybininkai“ neturėjo sąvartyno darbuotojų, o sąvartyno administravimo sutartyse BVĮ „Visagino statybininkai“ su kontrahentais nurodydavo, jog sąvartyno administratorius, o ne BVĮ „Visagino statybininkai“, turi turėti visus sąvartyno veiklai reikalingus leidimus. Šių aplinkybių teismai nevertino ir nenustatė, ar, atsižvelgiant į BVĮ „Visagino statybininkai“ vykdytą veiklą, galima spręsti, kad ginčo turtas galėjo būti realizuotas kaip objektas, sudarantis prielaidas plėtoti atitinkamą verslo veiklą, ar jis galėjo būti perleistas už didesnę kainą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė kasaciniame skunde nurodo, jog BVĮ „Visagino statybininkai“, veikdama pagal nurodytą verslo modelį, vien laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 9 d. iki 2016 m. liepos 25 d. gavo 18 710,09 Eur pelno. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė įrodo parduodamo turto patrauklumą, todėl teismai turėjo vertinti ir analizuoti vykdytos veiklos pobūdį ir galimybes jį parduoti kaip objektą, sudarantį prielaidas plėtoti minėtą verslą, o tai galėjo lemti ir jo pardavimą už didesnę kainą.

47. Ši prielaida grindžiama ir tuo, jog iš civilinės bylos medžiagos matyti, kad sąvartynas, kaip tam tikra verslo vykdymo forma, domino potencialius pirkėjus. 2016 m. kovo 23 d. UAB „Vidvestuma“ nurodė, jog ji, veikianti atliekų tvarkymo srityje, yra suinteresuota įsigyti sąvartyną ir jo įsigijimo kaina, priklausomai nuo įvairių veiksnių, galėtų siekti iki 50 000 Eur. UAB Visagino transporto centras taip pat nurodė, jog jo atstovai bendravo su BVĮ „Visagino statybininkai“ bankroto administratorės UAB „Ius Positivum“ įgaliotais asmenimis ir už nurodytą sąvartyną siūlė sumokėti iki 30 000 Eur. Taigi šios aplinkybės liudija, kad egzistavo interesas įsigyti tvorą ir vykdyti sąvartyno veiklą.

48. Priešingai vertinti situacijos dėl minėtų aplinkybių neįvertinimo neleidžia ir proceso šalių argumentai, kad turtas buvo parduotas už tinkamą kainą, nes jis buvo parduotas už ne žemesnę kainą, nei ją patvirtino kreditorių susirinkimas savo nutarimu.

49. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog teismai nustatė, kad prieš minėto turto pardavimą buvo atliktas BVĮ „Visagino statybininkai“ turto vertinimas, jo metu nustatyta tvoros vertė – 300 Eur, o valstybinės žemės nuomos teisė kaip turtas nevertinta, jos nurodyta vertė – 100 Eur – yra simbolinis dydis. Pagal turto vertinimą visa ginčo turto vertė – 400 Eur. 2015 m. birželio 30 d. vykusio BVĮ „Visagino statybininkai“ kreditorių komiteto posėdyje, pateikus minėtą vertinimą, buvo nutarta, jog pirmą ir antrą savaitę turto pradinė pardavimo kaina ne varžytynėse yra 40 proc. didesnė nei turto vertintojo nustatyta vertė, todėl pirmą ir antrą pardavimo savaitę ginčo turtas turėjo būti ir buvo parduodamas už ne mažesnę nei 560 Eur sumą ir šiuo atveju turtas buvo parduotas nepažeidžiant nurodytos tvarkos.

50. Nurodytų teismų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija, pirma, pažymi, jog Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas (2015 m. sausio 1 d. redakcija) įtvirtina, kad gali būti atliekamas turto arba verslo vertės nustatymas, kai turtas yra suvokiamas kaip materialios, nematerialios ir finansinės vertybės, kurios gali būti rinkos sandorių objektas, tuo tarpu verslas – fizinio asmens, juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų veikla, kuria siekiama gauti pajamų ir pelno naudojant ekonominius išteklius (1 straipsnis, 2 straipsnio 9, 23 dalys). Iš nurodyto įstatymo 5 straipsnio, apibrėžiančio turto arba verslo vertės nustatymo principus, matyti, kad turto arba verslo vertės nustatymo pagrindas yra nauda, kurią galima gauti turtą arba verslą protingai naudojant, plėtojant arba juo disponuojant (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Taigi, kaip matyti, tokių objektų vertės nustatymo metodai skiriasi. Šiuo atveju buvo atliktas tvoros kaip nekilnojamojo turto objekto, o ne objekto, sudarančio prielaidas plėtoti sąvartyno veiklą, vertinimas.

51. Antra, teisėjų kolegija pažymi, jog minėtas kreditorių susirinkimas nustatė minimalią pardavimo kainą ir nenustatė draudimo parduoti turtą didesne nei kreditorių komiteto nustatyta to laikotarpio kaina, be to, bankroto administratorė neiškėlė klausimo dėl tikslingumo šį turtą pardavinėti ne tik kaip nekilnojamąjį turtą, o kaip objektus, sudarančius prielaidas plėtoti atitinkamą verslo veiklą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog bendrai kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad ĮBĮ normos, reglamentuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyviojo pobūdžio. Šių normų reikalavimai negali būti keičiami nei pavedimo sutartimi, nei konkrečiais kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto nutarimais. Dėl to ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto nuostata, kuria administratoriui pavedama vykdyti teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus, negali būti aiškinama taip, kad administratorius yra besąlygiškai saistomas nutarimų net tada, kai jie pažeidžia teisės normas, kitų kreditorių (likusių mažumoje) ar skolininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2005). Bankroto administratorius, būdamas atsakingas už bankroto procedūrų teisėtumą ir gindamas visų kreditorių ar jų dalies arba bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės interesus, privalo kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimus vertinti teisės normų aspektu ir kreiptis į bankrotą nagrinėjantį teismą dėl įstatymo reikalavimų neatitinkančių nutarimų panaikinimo, taigi įstatyme nenustatyta administratoriui besąlygiškai vykdyti kreditorių komiteto priimtus nutarimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010).

52. Atsižvelgdama į aptartą administratoriaus, kaip bankroto teisės subjekto, teisinės padėties specifiką ir jo vaidmenį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bankroto administratorė privalėjo įvertinti parduotino turto pobūdį ir pagal jį įvertinti jo galimą turto kainą, bei, pardavinėdama šį turtą, neprivalėjo laikytis minimalios kreditorių nustatytos turto pardavimo kainos, jeigu galėjo šį turtą galėjo parduoti brangiau.

53. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, nurodo, kad byloje nėra nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, leidžiančios spręsti, ar bankroto administratorė, parduodama turtą, buvo tiek atidi ir rūpestinga, kiek ją įpareigoja aptartos teisės normos, ir ar minimas turtas galėjo būti parduotas per maža kaina. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neišsiaiškino visų reikšmingų bylai aplinkybių, o kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis) ir aptartų trūkumų (reikšmingų bylai papildomų aplinkybių nustatymo) negali pašalinti, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir pašalinti aptartus pažeidimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

54. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad ieškovė kasaciniame skunde, pažymėjusi, jog nagrinėjant bylą nebuvo kilęs ginčas dėl BVĮ „Visagino statybininkai“ veiklos apimties sąvartyne, prašė pridėti prie bylos medžiagos sąvartyno administravimo sutartis, kuriose detalizuojama BVĮ „Visagino statybininkai“ veikla sąvartyne. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti šiuos dokumentus (CPK 347 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnis). Civilinę bylą grąžinus apeliacinės instancijos teismui proceso šalys turi teisę šiuos dokumentus teikti bylą nagrinėjančiam teismui, siekiant įvertinti ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes.

55. Kiti kasacinio skundo argumentai (dėl bylą nagrinėjusio teisėjo galimo šališkumo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo) vertintini kaip neturintys įtakos skundžiamo sprendimui teisėtumui ir reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

56. Proceso šalys prašo kasacinio teismo priteisti patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą, kasacinis teismas taip pat turėjo 7,27 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 31 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

57. Kasaciniam teismui nusprendus, kad civilinė byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų ir valstybės turėtų išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas