Baudžiamoji byla Nr. 2K-311-489/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-57657-2016-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.4.4.2.3; 1.2.22.1.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Armano Abramavičiaus ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį areštu 40 parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu paskirta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir 20 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams įpareigojant A. R. šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, viso bausmės vykdymo atidėjimo metu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, nesilankyti Z. K. gyvenamojoje vietoje, nebendrauti su Z. K.. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš A. R. konfiskuotas šaunamasis ginklas – 620 modelio „Alfa“ revolveris Nr. (duomenys neskelbtini).
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nutartis, kuria nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. A. R. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad 2016 m. gruodžio 11 d. apie 18.00 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 2,79 promilės girtumas), sukėlė konfliktą, jo metu tyčia suėmė kartu gyvenančiai savo sugyventinei Z. K. už rankos, ją užlaužė, tyčia ranka sudavė vieną kartą nukentėjusiajai į galvos sritį, dėl ko ji, praradusi pusiausvyrą, griuvo, bei vieną kartą spyrė į ranką, dėl ko nukentėjusiajai konstatuota kairio stipinkaulio intrasąnarinis tipinės vietos lūžimas, taip pat kraujosruvos kaktos, dešinio antakio, smilkinio ir dešinio dilbio srityse, kas nukentėjusiajai Z. K. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl kairio stipinkaulio lūžimo jos sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui.
2. A. R. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2014 m. liepos 1 d. neturėdamas leidimo laikė C kategorijai priskiriamą šaunamąjį ginklą – graižtvinį 6 mm kalibro, 620 modelio „Alfa“ revolverį Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 6 mm kalibro „Flobert“ tipo šoviniais, kurių iššautos kulkos kinetinė energija ginklo žiotyse neviršija 7,5 J, sugyventinei Z. K. priklausančiame ūkiniame pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2016 m gruodžio 12 d. apie 8.15 val., kai šį šaunamąjį ginklą rado Z. K..
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios arba apeliacinės instancijos teismui arba bylą nutraukti, arba pakeisti šiuos teismų sprendimus sumažinant jam paskirtą bausmę. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Skundžiami teismų sprendimai naikintini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 15 straipsnio 3 dalies, 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 253 straipsnio 1 dalies) taikymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų. Kasatorius neįvykdė nė vienos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, todėl buvo nepagrįstai nuteistas. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai išanalizavo nustatytas aplinkybes ir nemotyvuotai bei nepagrįstai nustatė kasatoriaus veiksmuose visus būtinus nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 253 straipsnio l dalyje, požymius; teismo išvada dėl jo kaltės nepagrįsta jokiais įrodymais; nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nenurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; taip padaryti esminiai BPK 301 ir 305 straipsnių pažeidimai.
3.2. Abiejų instancijų teismai nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo, pagal kurį kaltinamasis savo nekaltumo neprivalo įrodinėti, įrodinėjimo našta tenka atitinkamoms valstybinėms institucijoms. Nagrinėjamu atveju kasatoriaus kaltė dėl Z. K. sužalojimo ir C kategorijai priskiriamo šaunamojo ginklo laikymo grįsta ne konkrečiais bylos duomenimis, kurie neginčijamai patvirtintų jo kaltę, bet duomenimis, sudarančiais tik galimai įvykdytos nusikalstamos veikos regimybę. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik nukentėjusiosios nepatikimais įrodymais ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Atvykusi pas specialistą, Z. K. teigė, kad 2016 m. gruodžio 11 d. A. R. užlaužė jai už nugaros kairę ranką ir sudavė du smūgius kumščiu į galvą, tačiau jis nuteistas už tai, kad konflikto metu Z. K. griuvo ir jis jai vieną kartą spyrė į ranką. Apklausta 2016 m. gruodžio 11 d. nukentėjusioji teigė, kad buvo praradusi sąmonę, nors specialistui V. V. tvirtino, kad be sąmonės ji nebuvo, jos nepykino; teisme ji vėl keitė parodymus. Esant tokiai situacijai darytina išvada, kad nukentėjusioji apkalbėjo kasatorių siekdama ji iškeldinti iš jai priklausančio namo ir bijodama, kad jis gali prisiteisti iš jos namo dalį, nes yra davęs jai pinigų namui įgyti, be to, už jo pinigus yra atliktas kapitalinis namo remontas. Specialistas V. V. teisme patvirtino faktą, kad visi sužalojimai nukentėjusiajai galėjo būti padaryti krentant ir atsitrenkiant į kietą pagrindą. Bylą nagrinėjant teisme buvo nustatyta, kad įvykio metu, t. y. 2016 m. gruodžio 11 d., buvo slidu, todėl nukentėjusioji, išėjusi į kiemą, galėjo kristi ir susižaloti pati. Ji pasinaudojo tokia padėtimi ir be teisėto pagrindo apkalbėjo kasatorių, kad jis tariamai vartojo prieš ją fizinį smurtą. Pažymėtina, kad įvykio dieną kasatorius pats buvo sužalotas Z. K.. Tai patvirtina 2016 m. gruodžio 15 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuri nebuvo tiriama ir vertinama nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Taip buvo pažeistas rungtyniškumo principas. Kasatorius nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios kategoriškai tvirtino, kad jokių nusikalstamų veikų neįvykdė. Šias aplinkybes patvirtina ir visa bylos medžiaga, kurios analizės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neatliko. Taigi teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.
3.3. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistojo skundas liko iš esmės netirtas, nes buvo perrašytas tik pirmosios instancijos teismo nuosprendis, neatliktas įrodymų tyrimas. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 332 straipsnį, nes be teisėto pagrindo padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinį skundą atmetė jo iš esmės netyręs. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertino nuteistojo duotus parodymus, nesiėmė pašalinti prieštaravimų, nepašalintų prieštaravimų netraktavo nuteistojo naudai, išimtinai vertino tik nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus prieštaringus parodymus bei jos artimų asmenų parodymus, nors jų nepatvirtino kiti įrodymai, taip pažeistas in dubio pro reo principas. Teismo išvada, kad nukentėjusiosios parodymai patikimi, nes ji neturėjo pagrindo apkalbėti nuteistąjį, yra jokiais bylos duomenimis nepatvirtinta prielaida (nekreiptas dėmesys į tai, kad jos siekis buvo bet kokiais būdais iškeldinti kasatorių iš gyvenamojo namo, kuris pirktas už jo pinigus), teismas be pagrindo nepripažino, kad nukentėjusiosios parodymai nebuvo nuoseklūs ir išsamūs tiek dėl įvykio sekos, tiek dėl nuteistojo veiksmų ir jos reakcijos bei elgesio. Tokioms abejonėms dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo pašalinti apeliacinės instancijos teismas vadovavosi jos artimos draugės T. S. parodymais, nors ji įvykio nematė ir šios liudytojos parodymai yra tik nukentėjusiosios kalbų atpasakojimas, kuris nepakankamas išvadai dėl pastarosios sužalojimo.
3.4. Teismai nepagrindė, kokiu pagrindu kasatorius buvo pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Kasatorius neneigia fakto, kad prieš beveik dešimt metų įsigijo ginklą, kuriam laikyti tuo metu leidimo nereikėjo, tačiau vėliau jį pasiėmė nukentėjusioji Z. K. ir nurodė, kad tą ginklą sunaikino. Kasatorius buvo įsitikinęs, kad šio ginklo nebeturi, atitinkamai todėl negalėjo kreiptis dėl leidimo laikyti ginklą į policijos komisariatą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad jo parodymai skundžiamame nuosprendyje yra užrašyti ne taip, kaip jis juos nurodė teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, todėl būtina išklausyti teismo posėdžio garso įrašą. Jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorius žinojo, jog ginklas yra nukentėjusiosios namuose, byloje nėra, išskyrus prieštaringus pačios nukentėjusiosios parodymus. Darytina išvada, kad pati nukentėjusioji įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje. Iš 2017 m. sausio 24 d. akistatos protokolo matyti, kad ji nurodė, jog minėtą ginklą rado savo namų ūkiniame pastate 2016 metų rugsėjo mėnesį, ji žinojo, kad tai tas pats ginklas, su kuriuo maždaug prieš dešimt metų kasatorius netyčia peršovė savo motinai koją. Taigi būtent ji laikė šį ginklą iki 2016 m. gruodžio 12 d. ir dėl to turėjo būti nuteista. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ji ir dėl šios veikos keitė parodymus, nurodydama, kad ginklą visgi surado tą pačią dieną, kai jį atidavė pareigūnams. Manytina, kad tai dar vienas jos būdas nepagrįstai apkaltinti kasatorių, t. y., pati laikydama neteisėtai šaunamąjį ginklą, melagingai teigė, kad jį laikė kasatorius. Akcentuotina, kad šiuo ūkiniu pastatu, kuriame buvo rastas ginklas, jis nesinaudojo, be to, jis priklauso nukentėjusiajai. Tačiau ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo tik perrašyti skundžiamo nuosprendžio motyvai, o apeliacinis skundas liko netirtas, įrodymų tyrimas ir dėl šios veikos nebuvo atliktas.
3.5. Kasatoriui paskirta aiškiai per griežta bausmė, kadangi jis nėra neigiamai charakterizuojamas, be to, yra silpnos sveikatos, jam nustatytas neįgalumas, konstatuota, kad turi problemų dėl psichinės sveikatos. Manytina, kad skiriant jam bausmę iš esmės pažeisti BK 54 straipsnio reikalavimai ir dėl to paskirta per griežta bausmė.
3.6. Šioje byloje buvo ir yra pagrindas perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes skundžiamus sprendimus priėmė šališki teismai. Apylinkės teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad visi kasatorių teisinantys įrodymai iš viso nebuvo aptarti, teismas išskirtinai rėmėsi tik kaltinimo liudytojos Z. K. parodymais, kurie buvo prieštaringi ir kurių nepatvirtino jokie kiti įrodymai. Toks teisėjo, nagrinėjusio bylą ir priėmusio apkaltinamąjį nuosprendį, elgesys rodo perdėtą šališkumą kaltinančios šalies naudai. Toks teisėjas, nenusišalinęs nuo šios bylos nagrinėjimo, esmingai pažeidė BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 59 straipsnio 1 dalies normas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo jų net nenagrinėjęs, todėl taip pat buvo šališkas kaltinančios šalies naudai, padarė tuos pačius BPK normų pažeidimus. Darytina išvada, kad šioje byloje padaryti esminiai minėtųjų BPK normų, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies normų (asmuo, kurio atžvilgiu nagrinėjamas baudžiamasis kaltinimas, turi teisę į nešališką teismą) pažeidimai. Remiantis BPK 382 straipsnio 3 punktu, kasacinės instancijos teismas turėtų panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
3.7. Apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma išklausyti nukentėjusiosios duotų parodymų pirmosios instancijos teisme garso įrašą, taip pat apklausti ją apeliacinės instancijos teisme, tačiau teismas, pažeisdamas Konvencijos garantuojamą teisę kaltinamajam (nuteistajam) apklausti kaltinimo liudytojus, neapklausęs nukentėjusiosios, rėmėsi jos parodymais. Toks Konvencijos pažeidimas laikytinas esminiu BPK 369 straipsnio prasme. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, savo išvadų tinkamai nemotyvavo (nutartyje iš esmės pakartoti tik atskiri pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai), o tai reiškia ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Šie pažeidimai taip pat yra esminiai, nes sukliudė apygardos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Tokiu būdu, jeigu šioje byloje nebūtų nustatytas pagrindas perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ar apeliacinės instancijos teismui, dėl šioje kasacinio skundo dalyje išdėstytų aplinkybių yra pagrindas panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti remiantis BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatomis.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė V. Ramanauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. R. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Nors kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ar buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai. Kasacinio skundo argumentai yra analogiški apeliacinio skundo argumentams, skunde nesutinkama su teismų įrodymų vertinimu, padarytomis išvadomis ir argumentais, atmetant kasatoriaus parodymus, tačiau tai negali būti vertinama kaip teismų padaryti pažeidimai. Teismai išnagrinėjo bylą laikydamiesi BPK reikalavimų, teismų sprendimai pagrįsti teisminio nagrinėjimo metu išsamiai ištirtais įrodymais.
4.2. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą laikydamasis baudžiamojo proceso reikalavimų, nuosprendį pagrindė išsamia byloje ištirtų įrodymų analize, įvykdytas nusikalstamas veikas kvalifikavo tinkamai. Teismas pagrįstai atmetė kaltinamojo parodymus, jog nukentėjusioji pati susižalojo. Nukentėjusiosios parodymus apie jai padarytą sužalojimą jos nurodytomis aplinkybėmis patvirtina liudytojų A. A., T. S. parodymai, specialisto išvada bei eksperto duoti paaiškinimai, todėl nėra jokio pagrindo netikėti Z. K. parodymais.
4.3. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė ir dėl antros inkriminuojamos veikos bei pagrįstai nurodė, kad kaltinamasis, žinodamas, jog yra įsigijęs šaunamąjį ginklą, ir būdamas už jį atsakingas, nesikreipė į policijos įstaigą leidimui gauti. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas įpareigoja ginklininką nedelsiant pranešti policijos įstaigai apie ginklo, šaudmenų, leidimo įsigyti ginklus, leidimo nešiotis ar leidimo laikyti ginklą, taip pat ginklo pažymėjimo vagystę ar praradimą. A. R. to nepadarė. Be to, bylos duomenys rodo, kad nuteistasis yra priklausomybės ligų registre, tai galėjo būti kliūtis jam gauti leidimą laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą.
4.4. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, išsamiai ir argumentuotai pasisakė dėl visų skundo argumentų, išanalizavo byloje surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, pasisakė dėl kasatoriaus veiksmų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 253 straipsnio 1 dalį, taip pat dėl galimo teismų šališkumo ir parinktos bausmės.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo A. R. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
7. Nuteistojo A. R. kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų analizei, pateikiama atskirų bylos duomenų įrodomoji reikšmė; didžioji dalis skunde paminėtų pažeidimų argumentuojami nesutinkant su teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu nuteistojo kaltumui įrodyti, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasatoriaus teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo (BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas) ir įrodymų vertinimo
8. Kasaciniame skunde nuteistasis A. R. nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, nes, jo nuomone, buvo vertinami išimtinai nukentėjusiosios Z. K. neteisingi ir nenuoseklūs parodymai, o jį teisinantys įrodymai (nuteistojo įrašytas garso įrašas ir jo stenograma bei specialisto išvada, patvirtinanti, kad įvykio dieną ir pats buvo sužalotas) nevertinti, neigia smurtavęs prieš sugyventinę Z. K. paaiškindamas, kad ji apkalba jį iš finansinių paskatų, o iš tikrųjų susižalojo pati paslydusi ir krisdama, nes įvykio dieną lauke buvo slidu. Dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, kasatoriaus įsitikinimu, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas) ir padaryta esminių BPK 20 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimų. Tokie kasatoriaus teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
9. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl A. R. kaltumo padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nusikalstamą veiką grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip tai numatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje. Teismo posėdyje buvo apklaustas pats nuteistasis, nukentėjusioji Z. K., liudytojai kaimynė T. S., policijos pareigūnas A. A., išklausyti eksperto V. V. paaiškinimai, ištirti rašytiniai bylos dokumentai: 2016 m. gruodžio 12 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, taip pat nuteistojo A. R. neblaivumą įvykio dieną patvirtinanti pažyma ir kiti bylos duomenys. Apklaustų teisme asmenų parodymai buvo lyginami su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Ir visų šių įrodymų visumos pagrindu teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išdėstė įrodymus ir savo išvadas pagrindžiančius motyvus, taip pat pateikė argumentus, kuriais vadovaudamasis atmetė kaltinamojo A. R. pateikiamą įvykio versiją, kad nukentėjusioji, susižalojusi pati, jį apkalba, nes jis nebeturi pinigų ir todėl nebėra jai reikalingas.
10. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Nuteistojo A. R. pateikta versija, kad nukentėjusioji galėjo susižeisti pati, skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išanalizuota ir įvertinta kartu su visais byloje esančiais įrodymais bei motyvuotai atmesta kaip prieštaraujanti jų visumai. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme dar kartą buvo išanalizuota byloje surinktų įrodymų visuma, dar kartą detaliai išanalizuoti nukentėjusiosios parodymai, pasisakyta dėl juose esančių nežymių neatitikimų, įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo, patikimumo, jų įrodomosios reikšmės ir konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino tinkamai, ir motyvuotai pripažinta, kad visuma byloje ištirtų įrodymų sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, jog A. R. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti šioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms.
11. Priešingai nei teigia kasatorius, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nebuvo pažeistos bylų apeliacinį nagrinėjimą reglamentuojančios bendrosios nuostatos, įtvirtintos BPK 320 straipsnyje. Tai, kad teismas atmetė nuteistojo prašymą pridėti prie bylos paties įrašytus garso įrašus ir jų stenogramas, nelaikytina neleistinu nuteistojo teisių suvaržymu. Pagal teismų praktiką teisė reikšti prašymus ir paduoti skundus yra svarbi baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė, sudaranti sąlygas jam proceso metu užimti aktyvią poziciją, t. y. būti visateisiu proceso subjektu. Tik procesas, kurio metu baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo turi galimybes aktyviai naudotis tokiomis teisėmis, gali būti laikomas atitinkančiu pagrindinius teisinei valstybei būdingus proceso principus: teisės į gynybą, teisės į teisingą (sąžiningą) procesą, rungimosi ir kt. Kiekvienas baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens prašymas ar skundas turi būti nagrinėjamas ir tenkinamas arba motyvuotai atmetamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115/2008). Iš Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išklausė nuteistojo prašymą pridėti prie bylos garso įrašus, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji ruošėsi teismui. Šis prašymas teismo motyvuotai atmestas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė ir jo prašymą dar kartą apklausti nukentėjusiąją, tačiau tai nebuvo padaryta ir taip neva buvo pažeista Konvencijos garantuojama jo teisė apklausti kaltinimo liudytojus. Iš pirmiau nurodyto apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad toks prašymas nebuvo pateiktas. Protokole užfiksuota, kad proceso dalyviai atlikti įrodymų tyrimo neprašė, dėl to apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas ir nebuvo atliekamas. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įrodymų tyrimas gali būti atliekamas, tačiau BPK nenumatyta, jog, proceso dalyviams abejojant pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu, tirti įrodymus apeliacinės instancijos teisme būtų privaloma. Apeliacinės instancijos teismas turi pareigą pagal gautą apeliacinį skundą patikrinti apeliacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Ši pareiga gali būti įvykdoma tiek atliekant apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimą, tiek ir tokio tyrimo neatliekant. Tais atvejais, kai nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinis pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų ar naujų įrodymų ištyrimas leistų nustatyti byloje dar nenustatytas aplinkybes ar leistų daryti kitas išvadas dėl bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, įrodymų tyrimas neturi būti atliekamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjIwLTY4OS8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-220-689/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-220-689/2018">2K-220-689/2018</a>). Nagrinėjamu atveju tai, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas ir apklausiama nukentėjusioji, nereiškia, kad buvo pažeista teisė nuteistajam užduoti klausimus nukentėjusiajai, juolab kad tokią galimybę jis turėjo nukentėjusiąją apklausiant pirmosios instancijos teisme. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka jos turiniui keliamus reikalavimus, nustatytus BPK 332 straipsnio 5 dalyje: atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, teismas nutartyje nurodė aiškius ir išsamius motyvus, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisėtu. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakyta į visus esminius apeliacinio skundo argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
12. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Teismai tinkamai, vadovaudamiesi suformuota teismų praktika, atskleidė šeimos nario sąvoką ir pagrįstai nuteistojo A. R. sugyventinę Z. K. prilygino šeimos nariui. Kaip jau buvo minėta, skundžiamuose teismų sprendimuose argumentuotai paneigta nuteistojo keliama versija, kad nukentėjusioji susižalojo pati ir jį nepagrįstai apkalba, ir kartu išsamiai atskleisti jo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, požymiai, t. y. tai, kad nuteistasis 2016 m. gruodžio 11 d. apie 18.00 val. namuose, būdamas neblaivus, konflikto metu tyčia suėmė savo sugyventinei Z. K. už rankos, ją užlaužė, tyčia ranka sudavė vieną kartą nukentėjusiajai į galvos sritį, dėl ko ji, praradusi pusiausvyrą, griuvo, bei vieną kartą spyrė į ranką, dėl ko nukentėjusiajai konstatuota kairio stipinkaulio lūžimas, taip pat kraujosruvos kaktos, dešinio antakio, smilkinio ir dešinio dilbio srityse. Pagal tokias teismų nustatytas bylos aplinkybes A. R. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
13. Visiškai nepagrįsti ir nuteistojo kasaciniame skunde dėstomi teiginiai dėl abiejų instancijų teismų šališkumo. Pirmosios instancijos teismo šališkumas grindžiamas tuo, kad, pasak nuteistojo, visi kasatorių teisinantys įrodymai iš viso nebuvo aptarti, teismas išskirtinai rėmėsi tik kaltinimo liudytojos Z. K. parodymais, kurie buvo prieštaringi ir kurių nepatvirtino jokie kiti įrodymai. O apeliacinės instancijos teismo šališkumas, anot kasatoriaus, pasireiškė tuo, kad teismas nepagrįstai atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Taigi teismų šališkumas iš esmės grindžiamas tuo, kad teismai rimtai nevertino nuteistojo parodymų ir nepasisakė apie neva jį teisinančius duomenis, pavyzdžiui, specialisto išvadą, patvirtinančią, kad įvykio dieną nuteistasis ir pats buvo sužalotas. Tokie argumentai susiję su jau aptartu įrodymų vertinimu ir neduoda pagrindo laikyti teismus buvus šališkais ir atitinkamai panaikinti teismų sprendimus bei grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba apeliacine tvarka.
14. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima laikyti esminiais, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendį bei nutartį, nepadaryta, o baudžiamasis įstatymas (BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas) pritaikytas tinkamai.
Dėl BK 253 straipsnio 1 dalies taikymo
15. BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas.
16. Byloje nustatyta, kad A. R. nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2016 m gruodžio 12 d. neturėdamas leidimo laikė C kategorijai priskiriamą šaunamąjį ginklą – 620 modelio „Alfa“ revolverį Nr. (duomenys neskelbtini), sugyventinei Z. K. priklausančiame ūkiniame pastate. Šios faktinės aplinkybės nustatytos teismams tinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus: paties nuteistojo A. R. parodymus, kad prieš 8–10 metų ginklų parduotuvėje įsigijo minėtą revolverį ir juo netyčia sužalojo savo motiną; nukentėjusiosios Z. K. parodymus, kad ji žinojo, jog jos sugyventinis laiko ginklą kažkur paslėpęs, nes nuolat jai grasindavo nušausiąs, todėl po konflikto, kai jį išsivežė policijos pareigūnai, ėmėsi jo ieškoti ir rado ūkiniame pastate; savanoriško daiktų pateikimo protokolą, kuriame užfiksuota, kad Z. K. savanoriškai pateikė policijos pareigūnams ūkiniame pastate rastą revolverį „Alfa“; 2016 m. gruodžio 13 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, jog tirti pateiktas revolveris yra priskiriamas C kategorijos šaunamiesiems ginklams; taip pat kitus bylos duomenis (liudytojos T. S. parodymus, akistatos tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios protokolą ir kt.). Abiejų instancijų teismai teisingai nustatė BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius ir tinkamai motyvavo, kad A. R. veikė tiesiogine tyčia, t. y. kad laikė šaunamąjį ginklą, suvokdamas, kad reikalingas leidimas laikyti šį ginklą, nesirūpindamas tokiu leidimu, ir norėjo taip veikti. Taigi nagrinėjamoje byloje yra nustatyti visi šio apysunkio nusikaltimo sudėties požymiai.
17. Kasaciniame skunde nuteistasis A. R. pakartoja šaunamojo ginklo laikymo versiją, kurią išdėstė ir apeliaciniame skunde, tvirtindamas, kad šaunamąjį ginklą laikė ne jis, o sugyventinė Z. K., nes ji apie šį ginklą žinojo, be to, ginklas rastas jai priklausančiame ūkiniame pastate. Kaip tvirtina kasatorius, jis šį ginklą įsigijo anksčiau ir kurį laiką naudojosi juo, tačiau vėliau atidavė jį sugyventinei, kad ši jį sunaikintų, nuo to laiko buvo įsitikinęs, kad ginklo nebeturi. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktų įrodymų visumą ir įvertinęs tai, kad pirmiau nurodytą ginklą įsigijo pats nuteistasis, kad jam priklausantis ginklas buvo rastas ūkiniame pastate, kuriuo naudojosi ir jis pats, kad nuteistasis, žinodamas, jog yra įsigijęs šaunamąjį ginklą, ir būdamas už jį atsakingas, nesikreipė į policijos įstaigą leidimui gauti arba pranešti apie ginklo praradimą, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 29 straipsnio 5 punkte, motyvuotai paneigė šią nuteistojo versiją. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. R., neturėdamas leidimo, savo gyvenamosios vietos pagalbinėse patalpose laikė 620 modelio „Alfa“ revolverį Nr. (duomenys neskelbtini), kuris, pagal specialisto išvadą, yra C kategorijos šaunamasis ginklas.
18. Teismai, kvalifikuodami veiką, nurodė ir pagrindė visus būtinuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, požymius, todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai.
Dėl bausmės
19. Kasatoriaus teigimu, skiriant jam bausmę buvo pažeisti BK 54 straipsnio reikalavimai ir dėl to paskirta aiškiai per griežta bausmė. Tai grindžiama tuo, kad nuteistasis nėra neigiamai charakterizuojamas, be to, yra silpnos sveikatos, jam nustatytas neįgalumas, konstatuota, kad turi problemų dėl psichinės sveikatos.
20. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 54 straipsnio nuostatų taikymo nepagrįsti. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
21. Nagrinėjamoje byloje A. R. nuteistas už dviejų apysunkių nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias ir kitas bylos aplinkybes (A. R. anksčiau neteistas, nors dėl jo veiksmų buvo pradėtų ikiteisminių tyrimų, baustas administracine tvarka), vadovaudamasis BK 54 straipsnyje nustatytais reikalavimais, paskyrė nuteistajam už BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, už BK 253 straipsnio 1 dalyje – areštą keturiasdešimčiai parų, t. y. mažesnes už minėtuose BK straipsniuose numatytų bausmių sankcijų vidurkį bausmes. Šis teismas pažymėjo, kad tokios rūšies ir trukmės bausmės pasieks BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus; subendrinęs šias bausmes dalinio sudėjimo būdu, A. R. paskyrė galutinę bausmę laisvės atėmimą vieneriems metams ir dvidešimčiai dienų, po to, vadovaudamasis BK 75 straipsnio nuostatomis, šios bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams.
22. Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo apeliacinį skundą patikrino jam paskirtos bausmės teisingumo klausimą ir, atmesdamas jį, savo nutartyje nurodė tokį sprendimą paaiškinančius motyvus (BPK 332 straipsnio 5 dalis), įvertino apeliaciniame skunde nurodytas ir kasaciniame skunde pakartotas aplinkybes, kad jis nėra neigiamai charakterizuojamas, be to, yra silpnos sveikatos, jam nustatytas neįgalumas, konstatuota, kad turi problemų dėl psichinės sveikatos. Net ir įvertinęs šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų taikyti nuteistajam A. R. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, o darydamas tokias išvadas vadovavosi baudžiamajame įstatyme įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, taip pat BK 41 straipsnyje įtvirtintomis bausmės paskirties nuostatomis. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas teisingumo principas, reiškiantis teisingos bausmės paskyrimą, šioje byloje nebuvo pažeistas. Taigi nėra teisinių argumentų daryti išvadą, kad teismai, skirdami nuteistajam A. R. bausmę, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
23. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad išnagrinėjus bylą ir kasatoriaus argumentus nenustatyta įstatymo taikymo klaidų nei kvalifikuojant A. R. padarytas nusikalstamas veikas, nei skiriant jam bausmes už padarytus nusikaltimus. Abiejų instancijų teismų sprendimai atitinka jų turiniui keliamus reikalavimus, nustatytus atitinkamai BPK 304–307 bei 332 straipsniuose. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą ir palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nutartyje nurodė aiškius ir išsamius motyvus, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisėtu, joje atsakyta į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, taigi naikinti ar keisti teismų sprendimus kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo A. R. kasacinį skundą.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Armanas Abramavičius
Tomas Šeškauskas
