Civilinė byla Nr. e2-18207-151/2015
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12976-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.5.4; 2.5.10.2; 2.5.10.2.4.1; 2.5.10.5.2.5; 2.5.10.5.2.8;
2.5.39.2.6.1;3.1.7.3; 3.1.7.5; 3.2.3.1; 3.2.4.4; 3.2.6.1
KAUNO APYLINKĖS TEISMAS
SPRENDIMAS
2015 m. lapkričio 2 d.
Kaunas
Kauno apylinkės teismo teisėja Rita Ulejevienė, sekretoriaujant Jurgitai Radauskaitei, dalyvaujant atsakovo Kauno miesto savivaldybės įgaliotai atstovei Agnei Jarušauskaitei, tretiesiems asmenims D. G., D. G., nedalyvaujant ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys – D. G., D. G.,
n u s t a t ė:
ieškovas ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 464,52 Eur turtinę žalą, 54,15 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 3-6).
Ieškovas ieškinyje nurodė, jog 2013-01-17 transporto priemonė „BMW 530“, v/n (duomenys neskelbtini), važiuodama keliu Keramzito g., Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę. Kauno apskrities VPK pareigūnai nustatė, kad transporto priemonės vairuotojas negalėjo iš anksto pastebėti kelyje esančios duobės ir jos apvažiuoti, kadangi: 1) duobė nebuvo paženklinta įspėjamaisiais kelio ženklais ar kitais atitvarais 2) buvo tamsus paros metas; 3) duobė buvo apsnigta. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, kadangi nebuvo nustatyta administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Policijos pareigūnai užfiksavo, kad per eismo įvykį sugadinti transporto priemonės priekinis ir galinis dešinės pusės ratai. Laikotarpiu nuo 2012-12-15 iki 2013-12-14 transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu (Kasko). Vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis pripažintas draudžiamuoju. Transporto priemonės apžiūros metu autoserviso atstovas nustatė, kad per eismo įvykį nepataisomai sugadinta (reikalinga keisti) transporto priemonės priekinė ir galinė dešinės pusės padangos, bei sugadinta (reikalinga remontuoti) priekinis ir galinis dešinės pusės ratlankiai ir reikalinga važiuoklės patikra.
Apskaičiuojant nuostolį ir mokant draudimo išmoką ieškovė vadovavosi Transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. 021 (2011-09-28 redakcija, galioja nuo 2011-11-01, toliau – Taisyklės). Pagal Taisyklių II dalies „Draudimo sąlygos“ 9.5. punktą transporto priemonės sugadinimo atveju, nuostolio dydis nustatomas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio. Ieškovė įvertino ir apskaičiavo, kad per eismo įvykį transporto priemonei „BMW“, atsirado 464,52 Eur (1603,90 Lt [transporto priemonės remonto kaina pagal UAB „Autofortas“ pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą Serija AF Nr. 013644) žala ir ją kompensavo išmokėdama draudimo išmoką. Nusidėvėjimas nebuvo išskaičiuotas, kadangi sugadintos transporto priemonės detalės buvo pakeistos ne naujomis, o naudotomis dalimis. Ieškovė 2013-02-14 ragino atsakovę per 15 (penkiolika) dienų sumokėti 464,52 Eur (1603,90 Lt) žalą, atsiradusią dėl 2013-01-17 eismo įvykio.
Atsakovas teismo nustatytu terminu pateikė atsiliepimą į ieškinį (b. l. 19-24), nurodė, jog su ieškiniu nesutinka.
Atsakovas atsiliepime nurodė ir teismo posėdžio metu jo atstovė paaiškino, jog visiškas draudimo išmokos kaip žalos priteisimas draudimo bendrovei prieštarauja LR draudimo įstatymo 93 str. 1 d. įtvirtintai nuostatai, kad draudikas prisiima riziką, nes jos nebelieka. Šioje byloje nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų, jog vertinant ginčo transporto priemonei tariamai padarytą žalą buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Į ieškinio reikalavimą visiškai nepagrįstai yra įtrauktas ir PVM (UAB „Autofortas" 2013-01-25 PVM sąskaita - faktūra Serija AF Nr. 013644, AB „Lietuvos draudimas" 2013-02-12 vietinio mokėjimo nurodymas AB SEB bankui dėl lėšų pervedimo UAB „Autofortas"). Remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, AB „Lietuvos draudimas" yra PVM mokėtojas (kodas LT100518314). Teismų praktikoje yra konstatuota, kad, „kai prekes ir paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu", taigi ieškovas visiškai nepagrįstai reikalauja atlyginti ir PVM. Duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki tariamo eismo įvykio, byloje pateikta nėra. Be to, nei viename iš pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir ji (tik ji) sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus bei kad būtent tik to pasėkoje buvo patirta reikalaujama priteisti 464,52 Eur turtinė žala. Taip pat pažymėtina, kad tariamo įvykio aplinkybės grindžiamos vien tik vairuotojo paaiškinimais, jokių liudytojų nenustatyta, nors įvykis tariamai įvyko apie 18:20 vai., kuomet eismas vis dar vyksta Kauno miesto gatvėmis. Vairuotojas, kaip rūpestingas ir atsakingas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo visas galimybes išvengti įvažiavimo į gatvės išdaužą, o LR civilinio kodekso 6.279 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Šioje byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, o ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo neturėtų būti tenkinamas. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti, neaišku kada atsiradę, ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ne tik tai, kad automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Tokių duomenų pateikta nėra. Taigi, manome, kad ieškovas nepateikė tinkamų rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus (neveikimą), žalos padarymo faktą, žalos dydį ir priežastinį ryšį tarp jų. Mano, kad vien tai, jog vairuotojas teigia, kad įvažiavo į duobę Kauno mieste, dar nereiškia, kad Kauno miesto savivaldybė ir tik Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti reikalaujamą nepagrįstą žalą. Kauno miesto gatvės (viso apie 955 km) yra reguliariai tvarkomos, tačiau pagal turimas lėšas, nes tam skirtas finansavimas yra ribotas ir nepakankamas. Nesutinka ir su ieškinio reikalavimu priteisti palūkanas. Mano, kad LR civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, kadangi šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normos. Ieškovas kartu su ieškiniu nepateikė nei vieno dokumento, kuris patvirtintų, jog būtent jis apskritai patyrė kokias nors bylinėjimosi išlaidas šioje byloje. Taigi ir šis ieškovo prašymas nepagrįstas.
Tretieji asmenys D. G., D. G. teismo nustatytu terminu atsiliepimų į ieškinį nepateikė, teismo posėdžio metu paaiškino įvykio aplinkybes, prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra. Trečiasis asmuo nurodė, kad D. G. yra automobilio savininkė, buvo padarytas eismo įvykis, įvažiuota į duobę ir keistos padangos. Keramzito gatvėje vien duobės, neišeina apvažiuoti ir į jas neįvažiuoti. Trečiasis asmuo D. G. nurodė, kad tamsiu paros metu važiavo automobiliu, kelias buvo labai duobėtas, į tai atsižvelgė, bet viena duobė buvo aštresnė, prisnigta, taip prasikirto abi padangos. Buvo įdėtos naudotos padangos. Draudimas sumokėjo servisui, o jis pasiėmė sutvarkytą automobilį.
Ieškinys tenkintinas visiškai.
Iš bylos medžiagos nustatyta, jog trečiasis asmuo D. G. buvo apdraudusi savo automobilį „BMW 530“, v/n (duomenys neskelbtini) draudimo kompanijoje AB „Lietuvos draudimas“ laikotarpiu nuo 2012-12-15 iki 2013-12-14. 2013-01-17 Keramzito g., Kaune, trečiasis asmuo D. G. draustu automobiliu įvažiavo į kelio ženklais nepažymėtą, apsnigtą kelio duobę, kurios pastebėti nebuvo įmanoma, automobilis dėl to buvo apgadintas, t.y. dešinės pusės abu ratai. Apžiūrėjus transporto priemonę nustatyta, jog įvykio metu buvo sugadintos dešinės pusės priekinė ir galinė padangos, todėl jos keičiamos, ir remontuojama dešinės pusės priekinis ir galinis ratlankis bei važiuoklė. 2013-01-17 Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdyba priėmė nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties. 2013-01-18 buvo pateiktas AB „Lietuvos draudimas“ prašymas išmokėti draudimo išmoką. 2013-01-29 sąmatos duomenimis apgadintos transporto priemonės remonto kaina sudaro 464,52 Eur (1603,90 Lt). Nusidėvėjimas nebuvo išskaičiuotas, kadangi sugadintos transporto priemonės detalės buvo pakeistos ne naujomis, o naudotomis dalimis. AB „Lietuvos draudimas“ autoservisui UAB „Autofortas“ 2013-02-12 išmokėjo 464,52 Eur (1603,90 Lt) draudimo išmoką, 2013-02-14 Kauno miesto savivaldybės administracijai pateikė pretenziją dėl 464,52 Eur (1603,90 Lt) išmokėtos nuostolių sumos atlyginimo regreso tvarka.
LR CK 6.249 str. 1 d. nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo (CK 6.251 str.), t.y. žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. LR CK 6.1015 str., reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 d. nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 d., reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (neveikimo) gali būti atlyginama nustačius viešosios civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus (neveikimą); 2) žalos padarymo faktą; 3) priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (CK 6.271 str.).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 str. 1 d. nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo – principo (CK 6.251 str.), t.y. žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1015 str., reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 d. nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 d. reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (neveikimo) gali būti atlyginama nustačius viešosios civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus (neveikimą); 2) žalos padarymo faktą; 3) priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (CK 6.271 str.).
Nurodytos teisės aktų nuostatos numato teisę draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką dėl draudiminio įvykio, subrogacijos pagrindu reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už žalą asmens, todėl atsakovo argumentai, jog draudimo įmonės prisiima riziką ir negali reikalauti visiško žalos atlyginimo, yra nepagrįsti.
Nagrinėjamu atveju turtinę žalą ieškovas kildina iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės neveikimo, t. y. nevykdymo įstatyme apibrėžtos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą. Pagal Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p. savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų. CK 6.266 str. nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 str. 3 d. nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str. 8 d. 4 p. įtvirtinta, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu bei organizuoja medicinos pagalbos teikimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013-01-17 transporto priemonė „BMW 530“, v/n (duomenys neskelbtini), važiuodama keliu Keramzito g., Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę. Dėl to buvo sugadintas transporto priemonės dešinės pusės abu ratai. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarimas patvirtina, kad kelio duobė nebuvo pažymėta jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais, buvo apsnigta. Atsakovas neigia ieškinį bei nurodo, kad vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui ir jos padidėjimui, nes vairuotojas, kaip rūpestingas ir atsakingas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo išvengti įvažiavimo į gatvės duobę. Tačiau dėl eismo įvykio buvo priimtas nutarimas nutraukti administracinę teiseną. Be to, atsakovas savo argumentų nepagrindė jokiais įrodymais, kurie patvirtintų nepriekaištingą Keramzito gatvės, Kaune būklę įvykio metu arba patvirtintų, kad nurodyta kelio duobė buvo tinkamai paženklinta ir (ar) tinkamai aptverta. Byloje surinkti įrodymai liudija apie priešingas aplinkybes. Atsakovo argumentai, jog dėl nepakankamo lėšų kiekio Kauno miesto savivaldybė neturi galimybės pašalinti visų kelio duobių, į kurias įvažiuoja vairuotojai, atmestini, kadangi neturint galimybės pašalinti visų kelio duobių, jos turi būti atitinkamai pažymimos, ko šiuo atveju nebuvo. Atsakovui skiriamų lėšų paskirstymas yra jo teisė ir pareiga, tačiau tai nėra priežastis atleisti atsakovą nuo atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl netinkamo funkcijų atlikimo. Esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovas nevykdė savo tiesioginių pareigų – nepažymėjo kelyje atsivėrusios duobės, todėl tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų, nagrinėjamu atveju – neveikimo, ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Todėl esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, ieškovo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo pripažintinas pagrįstu.
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 464,52 Eur žalą. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir byloje esamus įrodymus dėl žalos dydžio, daro išvadą, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Pažymėtina, jog jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį nurodyti darbai nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio sugadinimais, ar remonto darbai buvo mažesnės kainos, atsakovas nepateikė.
Dėl atsakovo argumentų, kad negali būti išieškoma PVM suma, pasisakytina, jog AB „Lietuvos draudimas“ autoservisui UAB „Autofortas“ 2013-02-12 išmokėjo 464,52 Eur (1603,90 Lt) draudimo išmoką, įskaitant PVM. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 str. numato PVM mokėtojų teisę į PVM atskaitą (PVM atskaita pagal šio įstatymo 2 str. 28 d. yra pirkimo ir (arba) importo PVM dalies atskaitymas, kai pagal šio Įstatymo nuostatas apskaičiuota atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM dalimi sumažinama mokėtina į biudžetą ar padidinama grąžintina iš biudžeto PVM suma). Tačiau pažymėtina, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 str. 1 d., PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti inter alia PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 27 str. nustato, kad pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinamos visų rūšių draudimo ir perdraudimo paslaugos, išskyrus nurodytąsias šio Įstatymo 46 str., taip pat su draudimo ir perdraudimo paslaugomis susijusios paslaugos, kurias teikia draudimo ir perdraudimo tarpininkai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014). Teismas sprendžia, kad draudimo įmonės išmokėtų nuostolių PVM negalės būti susigrąžintas iš biudžeto, todėl ieškovo sumokėtas PVM pripažintinas jo patirtu nuostoliu ir turi būti priteistas iš atsakovo.
Atsakovo argumentai, esą automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000-04-17 įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000-04-14 įsakymu Nr. 101, atmestini kaip nepagrįsti. Šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus (TVPĮ 1 str.). Šiuo įstatymu numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (TVPĮ 2 str. 6 d.) Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (TVPĮ 2 str. 7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai - turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (TVPĮ 2 str. 13 d.). Pagal šio įstatymo 7 str. turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojus (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (TVPĮ 7 str. 2 p.). Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Atsakovo nurodyta Vertės nustatymo tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013).
Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Įvertinus tai, nustatytina, jog atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog šie nurodyti darbai ir keistinos detalės nėra būtini ir techniškai nesusiję su patirtais automobilio sugadinimais (LR CPK 178 str.), žalos atlyginimas priteistinas iš Kauno miesto savivaldybės, nes žalos atsiradimą šiuo atveju sąlygojo būtent savivaldybei teisės aktais priskirtų pareigų nevykdymas, o ne atskiros kurios nors savivaldybės institucijos neteisėti veiksmai (ar neveikimas).
Civilinio kodekso 6.251 str. yra įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas. Esant nustatytoms aplinkybėms ir šalių į bylą pateiktiems įrodymams, laikytina, kad ieškovas civilinėje byloje įrodė atsakovui pareikšto reikalavimo ir reikalavimo dydžio pagrįstumą, todėl iš atsakovo ieškovui priteistina 464,52 Eur turtinė žala (CPK 178 str., 185 str.).
Atsakovo ginčijamą reikalavimą priteisti kompensacines palūkanas ieškovas grindžia CK 6.1015 str., pagal kurio 1 d. draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Deliktinės atsakomybės santykiai reguliuojami ne viešosios teisės, o civilinės teisės normomis. Praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius nuostolius negautų pajamų pavidalu patiria visada, todėl skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus patirtais nuostoliais (CK 6.261 str.) jeigu dėl delikto atsiradusi žala atlyginama pinigais, o ne natūra, tai atsiradusi prievolė yra piniginė, tokiu atveju jai būdingi visi piniginių prievolių požymiai, taigi, ir palūkanos. Šios kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti kuomet skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.261 str.). Pažymėtina, jog įstatymas nenumato konkretaus termino, per kurį ieškovas privalo pateikti ieškinį teismui, įstatyme yra numatytas ieškinio senaties terminas, o šio termino taikymo klausimas šioje byloje nėra keliamas. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą iš atsakovo priteistinos 54,15 Eur kompensacinės palūkanos, skaičiuojamos nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę (2013-03-01) iki ieškinio pareiškimo teismui dienos.
Remiantis Lietuvos teismų praktika, tokio pobūdžio bylose, t.y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010-12-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011-12-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012, 2013-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013), todėl vadovaujantis CK 6.2. str., 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 464,52 Eur sumos, nuo bylos iškėlimo teisme (2015-06-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškinį patenkinus, iš atsakovo ieškovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 15,00 Eur žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d., 88 str. 1 d. 1 p., 7 d.).
Iš atsakovo valstybei priteistinos 4,06 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 263-271 str., teismas
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės, į. k. 111106319, buveinė Kaune, Laisvės al. 96, ieškovui AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, buveinė Vilniuje, J. Basanavičiaus g. 12, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“ AB, 464,52 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt keturis eurus 52 ct) turtinę žalą, 54,15 Eur (penkiasdešimt keturis eurus 15 ct) palūkanas, 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą žalos atlyginimo sumą (464,52 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-06-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15,00 Eur (penkiolika eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės, į. k. 111106319, buveinė – Laisvės al. 96, Kaunas, 4,06 Eur (keturis eurus 6 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Išieškotojas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank” AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.
Teisėja
Rita Ulejevienė
