Civilinė byla Nr. e3K-3-409-684/2017
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-43646-2015-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.4.2.13; 2.4.4.8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lazdynų butų ūkis“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daugiabučio gyvenamojo namo administratoriaus atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 897,34 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad 2015 m. sausio 13 d. iš daugiabučiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) A. S. bute Nr. (duomenys neskelbtini) esančio bendrojo naudojimo karšto vandens stovo išsiliejo vanduo ir apgadino žemiau esantį V. V. (V. V.) priklausantį butą Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė ir V. V. buvo sudarę gyventojų turto draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas butas (duomenys neskelbtini). Šios sutarties pagrindu ieškovei, kaip minėto buto draudikei, atsirado pareiga atlyginti dėl išsiliejusio vandens atsiradusią žalą. Ieškovė, pripažinusi įvykį draudžiamuoju ir atlikusi žalos sureguliavimą, išmokėjo buto savininkui 1650,77 Eur draudimo išmoką padarytai žalai atlyginti. Išmokėjusi žalos atlyginimą, ieškovė įgijo teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Atsakovė yra minėto daugiabučio gyvenamojo namo administratorė, todėl ieškovė kreipėsi į ją su pretenzija. Atsakovė patvirtino, kad žalos šaltinis buvo jos administruojamas karšto vandens stovas, tačiau atlyginti žalą atsisakė, motyvuodama tuo, jog ji neturi namo gyventojams nuosavybės teise priklausančiose patalpose esančių bendrojo naudojimo inžinerinių tinklų priežiūros iniciatyvos pareigos. Ieškovė ieškinį grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.83 straipsnio 3 dalimi, 6.263 straipsniu, 6.266 straipsnio 1 dalimi, 6.270 straipsnio 1 dalimi, 6.1015 straipsnio 1 dalimi.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl atsakovės, kaip daugiabučio gyvenamojo namo administratorės, funkcijų apimties ir civilinės atsakomybės už savo funkcijų atlikimą, įvykus avarijai, t. y. kai dėl trūkusio bendrojo naudojimo vamzdžio išsiliejęs vanduo padarė žalą vienam iš butų savininkų; byloje nėra ginčo dėl to, kad trūkęs vandens vamzdis priklauso ginčo namo bendrojo naudojimo inžinerinei įrangai.
Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė yra daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendrosios nuosavybės administratorė. Remdamasis CK 4.326 straipsnio 1 dalimi, 6.266 straipsniu ir kasacinio teismo suformuota šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, teismas nurodė, kad teisės aktais suteiktos pastato administratoriaus pareigos ir atsakomybės apimtis nėra tapačios pareigų apimčiai, nustatytai statinio savininkui (valdytojui) pagal CK 6.266 straipsnį. Vien faktas, kad pastatas perduotas prižiūrėti asmeniui, savaime nepašalina savininkų atsakomybės už pastato trūkumus. Ginčo atveju, teismo vertinimu, atsakovė neturėjo galimybės valdyti pastato kaip savininkė (CK 4.22 straipsnio 1 dalis) ir negalėjo be savininkų sutikimo ar tiesioginių nurodymų šiam pastatui daryti ūkinio ar fizinio poveikio. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo atsakovei taikyti griežtąją atsakomybę, t. y. atsakomybę be kaltės pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas.
Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad atsakovė, turėdama įstatymais jai nustatytą pareigą prižiūrėti visą pastato bendrojo naudojimo inžinerinę sistemą, tarp jų ir trūkusį vamzdį, šios pareigos nevykdė (neteisėtas neveikimas), todėl yra atsakinga už nusidėvėjusio bendrojo naudojimo vamzdžio trūkimą ir dėl to atsiradusią žalą. Įvertinęs CK 4.83, 4.84 straipsnių, 4.85 straipsnio 8 dalies, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 5.3, 6.2 punktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad nurodytas teisinis reglamentavimas nenustato, kad, paskyrus namo bendrojo naudojimo objektų administratorių, pasibaigia ar kitaip apribojama patalpų savininkų nuosavybės teisė į bendrojo naudojimo objektus. Nors nurodytos nuostatos ir įtvirtina, kad administratorius organizuoja namo techninę priežiūrą, avarijų lokalizavimą ir likvidavimą, tačiau dalies šių funkcijų, tokių, kaip nusidėvėjusių vamzdžių, tarp jų ir esančių daugiabučio namo gyventojams nuosavybės teise priklausančiose patalpose ar akivaizdžiai nematomų, keitimo administratorius savo iniciatyva nevykdo, jis tai vykdo tik gavęs butų ir kitų patalpų savininkų pranešimą apie pastebėtus bendrojo naudojimo inžinerinės įrangos defektus, gedimus.
Byloje esantys įrodymai, teismo vertinimu, patvirtina, kad atsakovė viešai informavo namo gyventojus apie prastą jų daugiabučio namo vandentiekio stovų būklę ir prašė nuolat informuoti apie menkiausius pastebėtus gedimus; atsakovė nuolat stebėjo daugiabučio namo techninę būklę, t. y. ja domėjosi, rekomendavo atlikti tam tikrus remontus, skatino namo gyventojus prižiūrėti namo techninę įrangą, apie gedimus iš karto informuoti.
Kadangi byloje nebuvo duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių tai, kurioje konkrečioje vietoje trūko vamzdis, ar jis buvo nepasiekiamoje, sunkiai prieinamoje, nematomoje vietoje, ar akivaizdžiai galėjo būti pastebėtas, ar atsakovė turėjo galimybę realiai jį patikrinti atliekamos techninės priežiūros metu, taip pat tai, kokią įtaką vamzdžio nusidėvėjimas turėjo trūkimui, koks atsiradusios žalos priežastinis ryšys, teismas padarė išvadą, kad nepaneigti atsakovės argumentai, kad žala kilo dėl mechaninio poveikio keičiant vamzdžio ventilį. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, būdama draudikė, neatliko detalaus ir išsamaus įvykio tyrimo, nenustatė konkrečios, tikslios pastato vietos, iš kurios buvo užpiltos draudėjo patalpos, o išmokėdama draudimo išmoką rėmėsi tik draudėjo pranešimu, apžiūrėtomis draudėjo patalpomis ir pastato administratorės pranešimais, t. y. neatliko jokių įvykio tyrimo veiksmų, paremtų ekspertų, specialistų išvadomis.
Teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad iki įvykio atsakovė būtų gavusi pranešimų apie drėkstančias ar pelijančias sienas, netvarkingus vamzdžius, būtinumą pakeisti vamzdžius ar apie kitus trūkumus ir kad dėl to būtų galima daryti išvadą, jog ji, gavusi tokius pranešimus, nesiėmė jokių veiksmų, kad užkirstų kelią vamzdžių trūkimui (avarijos atsiradimui). Teismas padarė išvadą, kad atsakovė buvo tiek rūpestinga ir apdairi, kiek šiuo atveju buvo būtina.
Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, todėl ji nepagrįstai kelia atsakovei subrogacinį reikalavimą atlyginti žalą.
Teismas pripažino, kad ginčo atveju įvyko draudimo įvykis, kurio metu kilo žala, bet, teismo vertinimu, šiuo atveju atsakomybė galėtų kilti ne ieškovės pasirinktai atsakovei, o bendrojo naudojimo inžinerinių tinklų, šiuo atveju bendrojo naudojimo karšto vandens vamzdžių, savininkams, kurie, žinodami savo turimo turto būklę, neorganizavo jo tvarkymo, išsaugojimo, nesiėmė bendrų priemonių galimai žalai išvengti.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. gruodžio 30 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą nepakeistą.
Kolegija nurodė, kad byloje reikšminga aplinkybė yra tai, ar ieškovė įrodė, jog atsakovė netinkamai vykdė pareigas, jai, kaip turto administratorei, priskirtas CK 4.240 straipsnyje ir kitose CK ketvirtosios knygos XIV skyriaus normose.
Kolegija, įvertinusi nagrinėjant bylą nustatytas aplinkybes, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien faktas, jog pastatas perduotas prižiūrėti asmeniui, savaime nepašalina savininkų atsakomybės už pastato trūkumus ir kad atsakovė neturėjo galimybės valdyti pastato kaip savininkė (CK 4.22 straipsnio 1 dalis) bei negalėjo be savininkų sutikimo ar tiesioginių nurodymų šiam pastatui daryti ūkinio ar fizinio poveikio.
Remdamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 5.2, 6.1 punktais, atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pastatas buvo įvertintas specialistų ir pagal jų išvadas inžineriniams tinklams turėjo būti taikomos tam tikros būtinos priemonės, taip pat į tai, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovės sudarytas bendrojo naudojimo objektų aprašas ir jame nurodyta namo karšto vandens vamzdžių techninė būklė neatitiko realios padėties ir kad buvo būtina namo bendrojo naudojimo objektus atnaujinti, ir kad šių pareigų nevykdymas buvo žalos atsiradimo priežastis, kolegija sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė, kaip namo administratorė, yra kalta dėl to, kad neorganizavo remonto darbų.
Kolegija nesutiko su ieškovės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, sprendime nurodydamas, jog už padarytą žalą turėtų būti atsakingi daugiabučio namo bendraturčiai, pasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų apimties. Kolegijos vertinimu, teismo nustatytos aplinkybės šioje bylos dalyje nėra prejudiciniai faktai asmenims, kurie nedalyvavo bylos nagrinėjime (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismo sprendimu buvo nuspręsta dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai nepagrįstai sprendė, kad žalos atsiradimo šaltinis (bendrojo naudojimo karšto vandens stovas) galėjo būti remontuojamas tik esant bendraturčių sutikimui atlikti tokius remonto darbus, o jo nebuvimas eliminuoja atsakovės civilinę atsakomybę. Remiantis CK 4.84 straipsnio 8 dalimi, Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 6.1 punktu, administratorius turi teisę priimti sprendimus dėl namo bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo, susijusius su namo bendrųjų konstrukcijų, bendrojo naudojimo patalpų, bendrosios inžinerinės įrangos priežiūra ir remontu, siekiant išsaugoti ir atkurti jų normatyvines savybes.
Teismai nepagrįstai nepripažino bendrojo naudojimo karšto vandens stovo remonto darbų privalomaisiais darbais. Privalomieji darbai, kuriems atlikti nereikalingas bendraturčių sutikimas, yra reglamentuojami teisės aktais, kuriuos teismai byloje privalėjo analizuoti ir taikyti ex officio (pagal pareigas), tačiau to nepadarė. Remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 3.11 punktu, šių nuostatų 2 priedo „Rekomenduotinas daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų remonto darbų organizavimo aprašas“ 3.1 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtinto statybos techninio reglamento (STR) 1.12.05:2010 „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“ 5 punktu, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 4-291 patvirtintų Šilumos tinklų ir šilumos vartojimo įrenginių priežiūros (eksploatavimo) taisyklių 34 punktu, atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog karšto vandens stovas buvo senas ir pažeistas korozijos, darytina išvada, kad atsakovė pati privalėjo organizuoti karšto vandens stovo remonto darbus, nes tokių darbų vykdymas laikomas privalomųjų statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimų įgyvendinimu, kuriam bendraturčių sutikimas nėra būtinas.
Atsakovė, nenustatydama tikrosios karšto vandens vamzdyno būklės, neparuošdama nustatytų trūkumų šalinimo plano, dėl ko žalos atsiradimo šaltinis nebuvo laiku ir tinkamai suremontuotas, taip pat savo iniciatyva nesušaukdama patalpų savininkų susirinkimo, pažeidė pareigą tinkamai organizuoti namo techninę priežiūrą ir bendrojo naudojimo objektų atnaujinimą (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 5.2, 5.11, 7.3, 7.4, 9.4, 9.5 punktai).
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad už žalą galimai yra atsakingi namo bendraturčiai, o ne administratorė, privalėjo pasiūlyti ieškovei pakeisti atsakovą tinkamu arba įtraukti šiuos asmenis į bylą trečiaisiais asmenimis. Teismai, siekdami teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, privalėjo ne konstatuoti, jog byloje trūksta žalos atsiradimo priežastinį ryšį patvirtinančių įrodymų, o savo iniciatyva paskirti arba pasiūlyti šalims prašyti paskirti ekspertizę.
Teismai, nuspręsdami, kad atsakovė nėra atsakinga dėl atsiradusios žalos, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, formuojamos bylose dėl daugiabučio gyvenamojo namo administratoriaus civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01MTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-515/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-515/2009">3K-7-515/2009</a>; 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Ni8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-76/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-76/2010">3K-3-76/2010</a>; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MTIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-612/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-612/2013">3K-3-612/2013</a>; kt.).
Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, o skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose, yra teisiškai nepagrįsti. Nagrinėjamos ir ieškovės nurodomų bylų faktinės aplinkybės netapačios. Be to, daugiabučių gyvenamųjų namų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo ir priežiūros teisinis reglamentavimas priklauso nuo vietos savivaldos priimtų teisės aktų, todėl, esant teisinio reguliavimo nevienodumui, atskirose savivaldybėse galiojantis bendrosios dalinės nuosavybės administravimo ir priežiūros reglamentavimas neišvengiamai skiriasi. Dėl šios priežasties ieškovės nurodytos bylos negali būti precedentas byloms, įskaitant ir nagrinėjamą bylą, dėl žalos atlyginimo, administratoriaus teikiamų paslaugų tinkamo vykdymo.
Ieškovė neįrodė, kad atsakovės sudarytas aprašas ir jame nurodyta namo karšto vandens vamzdžių techninė būklė neatitiko realios padėties ir kad buvo būtina atnaujinti namo bendrojo naudojimo objektus. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad iki įvykio buvo būtina pakeisti namo karšto vandens vamzdžius ar atlikti jų remontą. Dėl šios priežasties teismai pagrįstai sprendė, kad byloje nenustatyti atsakovės neteisėti veiksmai.
Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad atsakovei nebuvo būtinas bendraturčių sutikimas atlikti karšto vandens stovo remonto darbus. Įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo. Visais atvejais teisė spręsti dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais priklauso būtent butų ir kitų patalpų savininkams, nepriklausomai nuo to, kokia įstatyme nustatyta forma jie šią teisę įgyvendina. Dėl šios priežasties atsakovė vienvaldiškai neturi teisės priimti sprendimus dėl remonto darbų atlikimo ir mokėjimo už juos, tam yra būtinas gyventojų sprendimas.
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad namo bendrųjų inžinerinių konstrukcijų ir kitų bendrojo naudojimo objektų savininkai yra butų savininkai. Todėl atsakomybės subjektu pagal daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų, kaip bendraturčių, tarpusavio prievoles atlyginti žalą, atsiradusią jiems įgyvendinant namo bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo, disponavimo teisę, gali būti tik bendraturčiai, bet ne bendrojo naudojimo objektų valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNDUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-345/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-345/2007">3K-7-345/2007</a>; 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-397/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-397/2008">3K-3-397/2008</a>; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-152/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-152/2013">3K-3-152/2013</a>).
Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtinto statybos techninio reglamento (STR) 1.12.05:2010 „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“ nuostatomis, net tais atvejais, kai namo defektas gali kelti grėsmę žmonių sveikatai, aplinkai ar galimi dideli materialiniai nuostoliai, namo priežiūrą atliekantis subjektas turi pareigą tik informuoti, bet ne vykdyti savarankiškai statybos darbus. Vien tik įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatyta pareiga daugiabučio gyvenamojo namo administratoriui tinkamai prižiūrėti administruojamus pastatus dar nereiškia, kad administratorius, taigi ir atsakovė, automatiškai turi atsakyti už bet kokią žalą, kurią galėjo lemti administruojamo namo būklė ar kitų asmenų veiksmai. Atsakovė tinkamai vykdė CK 4.242 straipsnio 2 dalyje nustatytas pareigas, taip pat vykdė žalos išvengimo prevenciją, pateikė savininkams informaciją apie bendrosios inžinerinės įrangos būklę ir rekomenduotinus atlikti darbus, tačiau savininkai dėl šio klausimo nieko nepasisakė ir į atsakovę nesikreipė.
Turto administratorius neturi jokių galimybių veikti savavališkai, vykdyti remonto darbus ir keisti inžinerinę įrangą, esančią gyventojų privačiose patalpose – butuose, nes tai prieštarautų nuosavybės neliečiamumo principui, kurį garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalis. Netgi pastatui esant avarinės būklės (ko nagrinėjamoje byloje nebuvo), tretieji asmenys negali pažeisti absoliutaus žmogaus būsto neliečiamumo principo (Konstitucijos 24 straipsnio 1 dalis) ir be savininko sutikimo vykdyti intervenciją.
Ieškovė neįrodė, kad namo inžinerinė įranga buvo avarinės būklės; kad buvo gauti gyventojų prašymai imtis veiksmų ir atsakovė juos ignoravo; kad žala kilo būtent dėl namo inžinerinės įrangos neva avarinės būklės, o ne dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų; net jei būtų buvusi nustatyta avarinė inžinerinės įrangos būklė (ko šiuo atveju nebuvo, o ieškovės nurodyti defektai nėra vertintini kaip privalomieji, keliantys grėsmę gyventojų gyvybei ar sveikatai), atsakovė nebūtų turėjusi pareigos be gyventojų sutikimo vykdyti vamzdžių keitimo darbus.
Teismai nepadarė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimo, o ieškovė neįrodė, kokius teisinius padarinius priimti procesiniai sprendimai sukėlė tretiesiems į bylą neįtrauktiems asmenims.
Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl daugiabučio gyvenamojo namo administratoriaus atsakomybės
Remiantis CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu.
CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Pagal šio straipsnio 7 dalį, buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui.
Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas. Remiantis šio įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 2 punktu, bendrąja daline daugiabučio gyvenamojo namo savininkų nuosavybe (pastato bendrojo naudojimo objektais), be kita ko, yra bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus).
Remiantis CK 4.84 straipsnio 1 dalimi, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu butų ir kitų patalpų savininkai nepasirenka administratoriaus, sprendimą dėl administratoriaus skyrimo priima savivaldybės vykdomoji institucija. Pagal minėto straipsnio 8 dalį, bendrojo naudojimo objektų administratorius administruoja bendrojo naudojimo objektus pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus.
Kasacinio teismo praktikoje dėl daugiabučio gyvenamojo namo administratoriaus, kaip namo valdytojo, atsakomybės išaiškinta, kad vien faktas, kad pastatas perduotas prižiūrėti kitam asmeniui, savaime nepašalina savininko atsakomybės už pastato trūkumus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjMtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-563-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-563-687/2015">3K-3-563-687/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje bylose dėl bendraturčių teisių ir pareigų dėl bendrosios dalinės nuosavybės, išaiškinta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia tai, jog įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos (tarp jų ir CK 4.83 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pareiga valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti bendrojo naudojimo objektus), kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo. Taigi visais atvejais teisė spręsti dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais priklauso būtent butų ir kitų patalpų savininkams, nepriklausomai nuo to, kokia įstatyme nustatyta forma jie šią teisę įgyvendina (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-152/2013; 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-101/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-101/2014">3K-3-101/2014</a> ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ieškovės 2014 m. lapkričio 11 d. gyventojų turto draudimo sutartimi apdraustame bute (duomenys neskelbtini), 2015 m. sausio 13 d. įvyko draudžiamasis įvykis – butas buvo užlietas vandeniu iš aukščiau esančio buto Nr. (duomenys neskelbtini). Apdrausto buto užliejimo priežastis – bute Nr. (duomenys neskelbtini) trūkęs karšto vandens vamzdis. Trūkęs vandens vamzdis priklauso daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendrojo naudojimo inžinerinei įrangai. Šis bendrojo naudojimo vamzdis buvo natūraliai nusidėvėjęs. Ginčo tarp šalių dėl šių aplinkybių nėra.
Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. 30-1859 buvo paskirta namo (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų administratore.
Ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui – užlieto buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkui, pareiškė regresinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo atsakovei. Ieškovės manymu, būtent atsakovė, kaip gyvenamojo namo administratorė, netinkamai vykdžiusi jai teisės aktais nustatytas pareigas, t. y. laiku nepakeitusi nusidėvėjusio karšto vandens vamzdžio, dėl kurio trūkimo įvyko buto užliejimas, yra atsakinga už apdraustam butui padarytą žalą.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovė tinkamai vykdė savo, kaip daugiabučio gyvenamojo namo administratorės, pareigas, todėl ji nėra atsakinga dėl padarytos žalos. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, neturi teisinio pagrindo nesutikti su šia teismų išvada.
Šios nutarties 23 punkte minėta, kad bendrojo naudojimo objektų administratorius šiuos objektus administruoja pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtino Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus. Pagal šių nuostatų 2 punktą, administratorius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, kitais Lietuvos Respublikos įstatymais bei teisės aktais ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais nuostatais; pagal 4 punktą, pagrindinis administratoriaus uždavinys – įgyvendinti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, taip pat namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra. Įgyvendindamas savo pagrindinį uždavinį, administratorius, be kitų, atlieka šias funkcijas: sudaro namo bendrojo naudojimo objektų aprašą, kuriame, be kita ko, turi būti nurodyta bendrojo naudojimo objektų techninė būklė, prireikus aprašą papildo arba keičia (Nuostatų 5.2 punktas); vadovaudamasis gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomaisiais reikalavimais organizuoja namo techninę priežiūrą, namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimą, avarijų lokalizavimą ir likvidavimą (Nuostatų 5.3 punktas); remdamasis namo bendrojo naudojimo objektų techninių apžiūrų duomenimis, rengia daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo metinius ir ilgalaikius darbų planus, imasi priemonių šiems planams įgyvendinti, darbų planai pateikiami patalpų savininkams, šie planai svarstomi patalpų savininkų susirinkime (Nuostatų 5.4 punktas); vadovaudamasis darbų planais, rengia pasiūlymus dėl lėšų kaupimo namo bendrojo naudojimo objektams atnaujinti ir jų naudojimo tvarkos (Nuostatų 5.41 punktas); Nuostatų 5.4, 5.41, 5.42, 7.1, 11, 12, 121 punktuose nurodytais atvejais 1/4 patalpų savininkų raštu pateiktu prašymu arba savo iniciatyva, vadovaudamasis CK 4.85 straipsnio 3 dalimi, šaukia patalpų savininkų susirinkimus arba šių Nuostatų 13 punkte nurodyta tvarka organizuoja patalpų savininkų balsavimą raštu. Administratorius turi teisę priimti sprendimus dėl namo bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo, susijusius su namo bendrųjų konstrukcijų, bendrojo naudojimo patalpų, bendrosios inžinerinės įrangos priežiūra ir remontu, siekiant išsaugoti ir atkurti jų normatyvines savybes, teikti namo techninės priežiūros paslaugas (Nuostatų 6.1 punktas).
Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 4, 5.2, 5.3, 5.4, 5.11, 6.1 punktuose.
Taigi administratorius neturi teisės savarankiškai priimti sprendimų dėl namo bendrojo naudojimo objektų remonto, atnaujinimo, pakeitimo. Jis tik, remdamasis techninės apžiūros duomenimis, privalo sudaryti numatomų atlikti darbų planus, tačiau šie planai turi būti svarstomi patalpų savininkų susirinkime ir planuojamiems atlikti darbams turi pritarti patalpų savininkai. Administratorius turi teisę priimti sprendimus tik dėl bendrojo naudojimo objektų naudojimo ir priežiūros privalomųjų reikalavimų įgyvendinimo, susijusius, be kita ko, su namo bendrosios inžinerinės įrangos priežiūra ir remontu, siekdamas išsaugoti ir atkurti jų normatyvines savybes, teikti namo techninės priežiūros paslaugas.
Privalomieji reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351 patvirtintame statybos techniniame reglamente (STR) 1.12.05:2002. Šis reglamentas privalomas gyvenamųjų namų naudotojams, techniniams prižiūrėtojams, savivaldybių administracijoms, vykdančioms statinių naudojimo priežiūrą (2 punktas). Žalos padarymo metu galiojusioje STR 1.12.05:2002 redakcijoje (galiojusi nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2016 m. balandžio 5 d.) buvo įtvirtinta, kad, be kitų, privalomuosius reikalavimus sudaro reikalavimai išlaikyti gyvenamojo namo konstrukcijų ir inžinerinių sistemų savybes, atitinkančias esminius statinio reikalavimus (mechaninio atsparumo ir pastovumo; gaisrinės saugos; higienos, sveikatos ir aplinkos apsaugos; saugaus naudojimo; apsaugos nuo triukšmo; energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo) (5 punktas). Privalomųjų reikalavimų įgyvendinimas užtikrinamas, be kita ko, nuolatiniu gyvenamojo namo ir jo aplinkos būklės stebėjimu ir vertinimu bei nuolatine priežiūra, gyvenamojo namo, jo dalių atnaujinimo darbais, gyvenamojo namo avarijų likvidavimo darbais (7 punktas).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl administratoriaus atsakomybės, svarbu įvertinti, kaip jis atliko jam teisės aktais pavestas funkcijas, taip pat, nustačius tam tikrus namo konstrukcijų ar jų dalių trūkumus, STR 1.12.05:2002 nuostatų kontekste turi būti vertinamas jų mastas ir reikšmė, ar privalomi atlikti darbai priskirtini privalomiesiems reikalavimams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MTIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-612/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-612/2013">3K-3-612/2013</a>).
Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta šios nutarties 26 punkte, ieškovės apdraustas butas buvo užlietas dėl trūkusio karšto vandens vamzdžio, kuris priskirtinas daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo inžinerinei įrangai. Teismų nustatyta, ir ieškovė šios aplinkybės neginčija, kad iki minėto įvykio atsakovė, kaip gyvenamojo namo administratorė, nuolat pildė namo techninės priežiūros žurnalą ir stebėjo namo techninę būklę, t. y. ja domėjosi, rekomendavo butų savininkams atlikti tam tikrus remontus, skatino juos prižiūrėti namo techninę įrangą, apie gedimus iš karto informuoti administratorę. Be to, ji parengė informacinius pranešimus gyventojams, kuriais juos informavo apie tai, kad jų butuose esantys vandentiekio stovai gali būti seni ir susidėvėję, dėl prastos jų būklės galimos vandentiekio avarijos, prašė namo gyventojus apžiūrėti savo butuose esančius vandentiekio stovus ir, pastebėjus menkiausius gedimus, apie tai ją nuolat informuoti. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė užtikrino privalomųjų reikalavimų įgyvendinimą pagal STR 1.12.05:2002 7 punktą. Tačiau iki buto užliejimo įvykio butų savininkai nesikreipė į atsakovę dėl karšto vandens vamzdžių pakeitimo ir (ar) remonto, apie jokius defektus jos neinformavo. Jie taip pat vandens tiekimo vamzdžių pakeitimo, remonto, atnaujinimo klausimais nešaukė bendraturčių susirinkimo, jokie butų savininkų sprendimai šiais klausimais nebuvo priimti.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iki buto užliejimo gyvenamojo namo vandentiekio sistema specialistų nebuvo pripažinta esanti avarinės būklės. O karšto vandens tiekimo vamzdžių keitimas nevertintinas kaip defektas, kurį namo priežiūrą organizuojanti atsakovė turėjo pareigą be bendraturčių sutikimo sutvarkyti, t.y. tai nebuvo privalomai atliktinas darbas, priskiriamas privalomiesiems reikalavimams. Ji turėjo pareigą apie defektus informuoti butų savininkus, tą ji minėtais pranešimai ir buvo padariusi. Be to, byloje nepateikti duomenys ir įrodymai, kurioje konkrečioje vietoje ir dėl kokios priežasties trūko vamzdis, ar trūkimas buvo nepasiekiamoje, sunkiai prieinamoje, nematomoje vietoje, ar akivaizdžiai galėjo būti pastebėtas, ar atsakovė turėjo galimybę realiai jį patikrinti techninės priežiūros metu, taip pat nėra duomenų apie tai, kokią įtaką vamzdžio nusidėvėjimas padarė trūkimui.
Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje nutartyje nurodytą teisinį reglamentavimą ir šios nutarties 24, 25, 32 punktuose nurodytus išaiškinimus, atsižvelgdama į šios nutarties 35, 36 punktuose nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad karšto vandens tiekimo vamzdžių nusidėvėjimas, nesant kompetentingų asmenų, institucijų sprendimo, negali būti savaime tapatinamas su jų avarine būkle ir tokia jų būklė negali būti pripažinta defektu, dėl kurio kyla pavojus žmonių sveikatai ar aplinkai arba galimi dideli materialiniai nuostoliai ir dėl kurio turi būti nedelsiant imamasi veiksmų. Nusidėvėję vamzdžiai netrukdė naudoti inžinerinių sistemų po to, kai atsakovės buvo nustatyti galimi daugiabučio namo vandentiekio tinklų defektai. Disponuodami informacija, susijusia su šiais defektais, butų savininkai nepriėmė sprendimų dėl prevencinių priemonių (reikalingų darbų atlikimo) įgyvendinimo, nors pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį, 4.76 straipsnį, 4.83 straipsnio 3 dalį tokią pareigą turėjo. Dėl to kasacinio skundo argumentas, kad atsakovė, nepriklausomai nuo daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų valios, privalėjo organizuoti karšto vandens tiekimo vamzdžių keitimo ir (ar) remonto darbus, teisiškai nepagrįstas. Kadangi atsakovė nelaikytina už padarytą žalą atsakingu asmeniu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Pasisakydama dėl kasaciniame skunde keliamo klausimo dėl ekspertizės nagrinėjamoje byloje skyrimo būtinumo ir inicijavimo praktikos, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje praktika ekspertizės skyrimo klausimu yra nuosekliai išplėtota.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus, ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Ekspertizę skirti tikslinga tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Teismas gali skirti ekspertizę savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva, jeigu jam iškyla neaiškūs, specialiųjų žinių reikalaujantys klausimai. Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 ir kt. straipsniai). Ekspertizės skyrimo klausimą teismas sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-611/2016 34, 35 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, taip pat į tai, kad byloje esminis ginčas kilo dėl to, ar atsakovė, kaip daugiabučio gyvenamojo namo administratorė, yra atsakinga už padarytą žalą, nepripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumento, jog bylą nagrinėję teismai privalėjo savo iniciatyva spręsti ekspertizės skyrimo klausimą arba pasiūlyti šalims prašyti paskirti ekspertizę.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismai, nustatę, kad galimai už padarytą žalą yra atsakingi kiti asmenys, privalėjo pasiūlyti ieškovei pakeisti atsakovę arba įtraukti šiuos asmenis į bylą trečiaisiais asmenimis. Pasisakydama dėl šio kasacinio skundo argumento teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal CK 45 straipsnio 1 dalį, nagrinėjančiam bylą teismui suteikta teisė, nustačius, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris pagal ieškinį turi atsakyti, ar ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, nenutraukiant bylos vienos iš šalių motyvuotu prašymu, pakeisti pradinį ieškovą ar atsakovą tinkamu ieškovu ar atsakovu. Tačiau sprendimo teisė dėl tinkamo ieškovo ar tinkamo atsakovo įtraukimo byloje priklauso išimtinai ieškovui (CPK 45 straipsnio 3 dalis), išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (pvz., CPK 414 straipsnio 2 dalis). Tačiau teismas, nustatęs, kad reikalavimas pareikštas ne tam atsakovui, kuris turėtų atsakyti, ar nustatęs materialųjį asmenų bendrininkavimą, bet kuriuo atveju turi pasiūlyti ieškovui netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu ar įtraukti į procesą ir kitą (naują) atsakovą, taip pat išaiškinti procesinius padarinius, jeigu ieškovas nesutinka to padaryti.
Nagrinėjamu atveju klausimas dėl kitų asmenų (butų savininkų) įtraukimo į nagrinėjamą bylą atsakovais ar trečiaisiais asmenimis nebuvo sprendžiamas, tačiau šis procesinis pažeidimas neturėjo įtakos teisėtų teismų procesinių sprendimų priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal CPK 266 straipsnį yra draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Šioje byloje teismai nesprendė dėl butų savininkų materialiųjų teisių ir pareigų, priimti procesiniai sprendimai neturi įtakos jų teisinei padėčiai ar padariniams, todėl šių asmenų neįtraukimas į nagrinėjamą bylą nesudaro teisinio pagrindo panaikinti teismų procesinius sprendimus pagal CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punktą.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą nutartį, ją naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Andžej Maciejevski
Rimvydas Norkus
