Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių susitarimus dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo ribų nustatymą, aiškinimo bei taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-403-611/2017

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01806-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.37

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. D. ir trečiojo asmens R. U. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. D. ieškinį atsakovei I. U. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys – E. D. ir R. U., trečiojo asmens R. U. ieškinį J. D. ir R. D. dėl skolos, palūkanų priteisimo ir pagal pirkimo–pardavimo sutartį gautų lėšų pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, trečiojo asmens E. D. ieškinį I. U. dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių susitarimus dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo ribų nustatymą, aiškinimo bei taikymo.

Ieškovė J. D. prašė teismo priteisti iš atsakovės I. U. 91 542,60 Lt (26 512,57 Eur) skolos, 38 143 Lt (11 046,98 Eur) palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Trečiasis asmuo R. U. prašė teismo priteisti solidariai iš J. D. ir R. D. 144 200 Lt (41 763,21 Eur) ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pripažinti, kad lėšos, gautos pagal 2007 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį (registro Nr. JV-6211) už parduotą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė R. U. ir J. D. nuosavybė.

Trečiasis asmuo E. D. prašė teismo priteisti iš I. U. 70 040 Lt (20 284,99 Eur) be pagrindo įgyto turto ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė J. D. ieškinyje nurodė, kad 2005 m. rugsėjo 27 d. ji „Lloyds Bank“ banko mokėjimo nurodymu pervedė į atsakovės banko sąskaitą 18 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (toliau – svarai sterlingų) (pagal 2005 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos banko skelbiamus oficialius lito ir užsienio valiutų santykių duomenis ši suma atitinka 91 542,60 Lt (26 512,57 Eur), šie pinigai žodiniu šalių susitarimu perduoti atsakovei kaip paskola. Ieškovė teigia, kad ji pasitikėjo atsakove (sugyventinio motina), todėl rašytinės paskolos sutarties nesudarė. Jos vertinimu, 2005 m. rugsėjo 27 d. banko mokėjimo nurodymas laikytinas rašytiniu įrodymu, patvirtinančiu ne tik lėšų pervedimo, bet ir paskolos sutarties sudarymo faktą, o atsakovės veiksmai (pinigų priėmimas ir tolesnis disponavimas jais savo nuožiūra) įrodo, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, reglamentuojami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalyje. Nors ieškovė ne kartą reikalavo, kad atsakovė grąžintų paskolintą pinigų sumą, tai nebuvo padaryta. Ieškovė taip pat nurodė, kad, nesant rašytinės paskolos sutarties ir atsakovei nesutinkant, jog ji gavo paskolą, tačiau neginčijant paties pinigų gavimo fakto, perduota pinigų suma laikytina gauta be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, todėl privalo būti grąžinta ieškovei remiantis CK 6.237 straipsniu.

Trečiasis asmuo R. U. ieškinyje nurodė, kad J. D. 2003 m. atvyko į Angliją ir pradėjo su juo gyventi. Kadangi ji neturėjo nei santaupų, nei didelių pajamų (uždirbdavo minimalias sumas), tai trečiasis asmuo sumokėjo už ieškovės mokslus ir ją išlaikė, finansiškai rėmė jos tėvus. Trečiasis asmuo teigia, kad planavo bendrą ateitį su ieškove, ketino grįžti gyventi į Lietuvą, todėl 2005 m. nutarė įsigyti nekilnojamojo turto Lietuvoje, kurio ieškojo jo ir ieškovės tėvai. Trečiasis asmuo ir ieškovė 2005 m. lapkričio 25 d. sudarė įgaliojimą, kuriuo įgaliojo R. D. (ieškovės seserį) ir E. D. (ieškovės tėvą) bendrosios dalinės nuosavybės teise arba kiekvieno iš įgaliotojų asmenine nuosavybės teise pirkti bet kokį nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvoje.

Trečiasis asmuo nurodo, kad, siekdamas išvengti didelių banko taikomų komisinių mokesčių, 2005 m. liepos 26 d. jis įnešė į ieškovės banko „Lloyds Bank“, taikančio mažesnius komisinius mokesčius, sąskaitą apie 18 000 svarų sterlingų ir paprašė savo sugyventinės atlikti pinigų perlaidą jo motinai. Šiuos pinigus ieškovė 2005 m. rugsėjo 27 d. pervedė į trečiojo asmens motinos sąskaitą, ši pinigus pasiėmė ir laikė namuose.

Trečiojo asmens ieškinyje nurodoma, kad 2005 m. pabaigoje jo ir ieškovės įgaliotiniai rado patrauklų žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini), parduodamą už 160 000 Lt (46 339,20 Eur). Šiam nekilnojamajam turtui įsigyti trečiojo asmens tėvai perdavė įgaliotiniam E. D. jiems pervestus 18 000 svarų sterlingų, o dar 17 000 svarų sterlingų trečiasis asmuo 2006 m. vasario 3 d. pervedė įgaliotinei R. D. Įgaliotiniai, panaudodami jiems trečiojo asmens perduotus 35 000 svarų sterlingų, 2006 m. vasario 8 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi J. D. vardu nupirko žemės sklypą su statiniais. Trečiojo asmens teigimu, turtą įgydami ieškovės asmeninės nuosavybės teise (nors jo kainą sumokėjo trečiasis asmuo), įgaliotiniai pažeidė jiems išduoto įgaliojimo sąlygas, pagal kurias įgydami turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise įgaliotiniai privalo vadovautis nuostata, kad įgyjamo turto dalis, tenkanti kiekvienam iš įgaliotojų, turi būti proporcinga kiekvieno iš jų mokamai turto kainos daliai. J. D. 2007 m. gegužės 10 d. ginčo nekilnojamąjį turtą pardavė už 400 000 Lt (115 848,01 Eur), tačiau trečiasis asmuo nebuvo informuotas apie turto pardavimą, negavo jo kainos dalies. Trečiasis asmuo nurodė, kad, jam pareiškus pretenzijas ieškovei dėl jo pinigų grąžinimo, ši kreipėsi į teismą su ieškiniu jo motinai (šios nutarties 2 punktas). Kadangi ieškovė ir jos sesuo yra viena šeima, veikė vieningai siekdamos išgauti iš trečiojo asmens pinigus, tai trečiasis asmuo pareiškė ieškinį jo perduotus pinigus priteisti solidariai iš J. D. ir R. D.

Trečiasis asmuo E. D. ieškinyje nurodė, kad 2010 m. lapkričio 2 d. iš Vilniaus miesto 32-ojo notaro biuro gavo pranešimą, jog jam ir R. D. išduotas ieškovės ir R. U. įgaliojimas panaikintas, E. D. privalo grąžinti įgaliojimo originalą, pateikti R. U. ataskaitą apie veiklą ir atsiskaityti už viską, ką įgaliotiniai yra gavę, vykdydami pavedimus pagal šį įgaliojimą. Kadangi ieškovė jau negyveno su R. U., E. D. nežinojo jo banko sąskaitos, tai R. U. 2006 m. vasario 8 d. R. D. pervestus ir šios E. D. perduotus 17 000 svarų sterlingų E. D. perdavė R. U. įgaliotai jo motinai I. U., kuri patikino, jog pinigus įneš į banką. Grąžinus pinigus I. U., 2011 m. vasario 24 d. notaro biurui buvo išsiųstas pranešimas, kuriuo E. D. patvirtino, kad jokių veiksmų pagal įgaliojimą neatliko, ir grąžintas jo originalas. Jei I. U. neperdavė savo sūnui R. U. gautų lėšų, tai ji nepagrįstai praturtėjo ir privalo grąžinti be pagrindo įgytą turtą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimu J. D. ir E. D. ieškinius atmetė, R. U. ieškinį patenkino – pripažino, kad lėšos, gautos pagal 2007 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį už parduotą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) yra bendroji jungtinė R. U. ir J. D. nuosavybė; priteisė trečiajam asmeniui iš ieškovės 41 763 Eur ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2014 m. vasario 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad ieškovė ir I. U. nebuvo sudariusios rašytinės paskolos sutarties, ieškovė savo reikalavimą grindė tarptautiniu mokėjimo pavedimu, kuriuo ji pervedė atsakovei 18 000 svarų sterlingų. Šalys neginčijo aplinkybės, kad toks pavedimas buvo. Teismo vertinimu, pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu. Kadangi ieškovė mokėjimo pavedime nenurodė lėšų pervedimo paskirties, tai teismas nekonstatavo pagrindo spręsti, kad buvo pervestas būtent paskolos dalykas, – raštu nebuvo išreikšta paskolos davėjo suderinta valia perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui. Ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kuriuose būtų išreikšta paskolos gavėjo valia, patvirtinama prievolė kreditoriui ir paliudijama apie paskolos davėjo suderintą valią. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus.

Teismas pažymėjo, kad I. U. atsikirtinėjo į ieškinį teigdama, jog ieškovės reikalaujami priteisti pinigai buvo atsakovės sūnaus (R. U.) nuosavybė, kuriuos jis įnešė į ieškovės sąskaitą, kad ši juos persiųstų I. U. ir už juos būtų įsigyjamas nekilnojamasis turtas Lietuvoje; trečiasis asmuo R. U. pinigų persiuntimą aiškino tapačiai, pareiškė savarankišką reikalavimą J. D. ir R. D. priteisti juos ir kitas pasitikint sugyventinės giminėmis jiems pervestas lėšas. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad ji ir R. U. nebuvo sugyventiniai, remdamasis pačios ieškovės pozicija (ieškinio argumentu, kad ji su atsakove nesudarė paskolos sutarties, nes pasitikėjo sugyventinio motina), į bylą pateiktomis nuotraukomis, 2005 m. lapkričio 25 d. išduotu įgaliojimu, didelių sumų lėšų pervedimais, kurie rodo didelį pasitikėjimą, taip pat paskesniais įvykiais – vaikų gimimu, bendromis kelionėmis į užsienį. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad ieškovė 2003 m. vyko į Angliją pas R. U., jie iš karto apsigyveno kartu, puikiai sutarė, pasitikėjo ne tik vienas kitu, bet ir vienas kito artimaisiais.

Spręsdamas dėl trečiojo asmens reikalavimo pripažinti, kad žemės sklypas ir statiniai (duomenys neskelbtini) buvo įgyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise, teismas atkreipė dėmesį į byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytas aplinkybes, kad šalys nuo 2003 m. pabaigos gyveno kartu; R. U. 2005 m. liepos 26 d. iš savo sąskaitos banke „Barclays Bank plc“ paėmė 13 900 svarų sterlingų ir tą pačią dieną į J. D. sąskaitą grynaisiais įnešė 14 000 svarų sterlingų; 2005 m. lapkričio 25 d. R. U. ir J. D. įgaliojo E. D. ir R. D. veikti tiek kartu, tiek atskirai ir įgaliotojų vardu bendrosios dalinės nuosavybės teise arba kiekvieno iš jų asmeninės nuosavybės teise pirkti bet kokį nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikoje; 2006 m. vasario 3 d. R. U. pervedė J. D. seseriai R. D. 17 000 svarų sterlingų (pinigai į jos sąskaitą įskaityti 2006 m. vasario 6 d.); R. D. šią sumą 2006 m. vasario 8 d. pervedė E. D.; veikdamas pagal įgaliojimą E. D. 2006 m. vasario 8 d. J. D. vardu už 160 000 Lt (46 339,20 Eur) nupirko 0,4900 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkio pastatą ir kiemo statinius (duomenys neskelbtini).

Dėl R. U. pateikto kvito, kuriuo jis įrodinėjo 14 000 svarų sterlingų įmoką į J. D. sąskaitą, ir ieškovės argumentų, kad kvite nurodytas ne visas sąskaitos numeris, nenurodytas nei pinigų įnešėjas, nei gavėjas, nėra ženklinimo, teismas nurodė, kad kvite nurodytas visas J. D. sąskaitos numeris, tą patvirtina ir ieškovės atstovės užklausa bankui. „Lloyds Bank“ raštą, kuriame nurodyta, kad vadybininkas negali patvirtinti, jog tai yra „Lloyds Bank“ mokėjimo kvitas (spaudas neįskaitomas ir nėra aiškaus ženklinimo), teismas vertino kaip nepaneigiantį R. U. nurodytos aplinkybės, jog po pinigų įnešimo jam buvo išduotas būtent šis kvitas, pažymėjo, kad toks raštas gautas dėl to, kad bankui buvo pateikta prastos kokybės kvito kopija. Ieškovė neteikė šį įrodymą paneigiančių duomenų, neįrodinėjo, kad jis suklastotas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 184 straipsnis), neprašė skirti ekspertizės. Faktą, kad šis kvitas buvo rastas pas R. U., teismas vertino kaip pagrindžiantį, jog jis patvirtina R. U. pinigų įnešimą į J. D. sąskaitą nurodytą dieną.

Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jos teiginius, kad 2003 m. atvykdama į Angliją ji iš Lietuvos atsivežė didelę sumą pinigų, o jos pateikti dokumentai, liudijantys gautą uždarbį 2003–2005 m., t. y. iki 2005 m. liepos 26 d. atlikto pavedimo I. U., įvertinus pragyvenimo išlaidas toje šalyje, neįrodo galimybės sukaupti pervesto dydžio lėšas, juolab jas skolinti kaip laisvas ir perteklines. Ieškovė neįvykdė teismo įpareigojimo pateikti aktualaus laikotarpio banko sąskaitos išrašą, nurodė, kad bankas atsisakė pateikti tokius duomenis, tačiau iš banko atsisakymo matyti, jog prašymą pateikė ne Anglijoje gyvenanti ieškovė, o jos atstovė; ieškovės bankui teikto prašymo byloje nėra. Šalys turi įrodyti ne tik savo reikalavimus, bet ir atsikirtimus į joms pareikštus reikalavimus (CPK 178 straipsnis); teismas konstatavo, kad ieškovė, kreipusis į teismą dėl paskolos sumos priteisimo vienintelio banko pavedimo pagrindu, neįrodinėjo ne tik savo ieškinio, bet ir aplinkybių, susijusių su atsikirtimais į trečiojo asmens savarankišką reikalavimą, neteikė jai vienai prieinamų įrodymų, o toks jos elgesys negali būti pripažintas sąžiningu (CPK 42 straipsnis). Priešingai, R. U. pateikti banko sąskaitos išrašai patvirtina jo galimybes uždirbti ir sutaupyti tokias lėšas.

Ieškovė savo gerą materialinę padėtį įrodinėjo argumentais, kad jai padėjo tėvas E. D., tačiau, anot teismo, į bylą pateikti įrodymai to nepatvirtina. E. D. į teismo posėdį neatvyko, o jo atstovas negalėjo paaiškinti, kokia buvo jo atstovaujamojo materialinė padėtis ginčui aktualiu laikotarpiu, kuo jis užsiima ir kokias pajamas gauna; teismui pateikti duomenys patvirtino pinigų gavimą ir disponavimą jais jau po nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) įsigijimo, todėl teismas jų nevertino. E. D. nepateikė 2006 m. vasario 8 d. savo banko sąskaitos išrašo, todėl nebuvo galima patikrinti jo teiginio, jog nekilnojamajam turtui (duomenys neskelbtini) pirkti jis nepanaudojo R. U. per R. D. pervestų pinigų.

Teismas konstatavo, kad ištirti byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina I. U. ir R. U. paaiškinimus, kurie yra nuoseklūs ir vieni kitiems neprieštarauja, jų pagrindu teismas padarė išvadą, kad J. D. ir R. U. nuo 2003 m. pabaigos gyvendami kartu ne santuokoje 2005 m. nuosekliai ruošėsi įsigyti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, susitarė su E. D. dėl tokio turto paieškos, R. U. dviem mokėjimo pavedimais iš savo sąskaitos per kitus asmenis pervedė 35 000 svarų sterlingų abiejų tėvams, t.y. kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis bei bendromis pastangomis, o radus tinkamą variantą 2006 m. vasario 8 d. už šias lėšas buvo nupirktas nekilnojamasis turtas J. D. vardu. Ieškovė ir R. U. kūrė bendrą turtą bendrais veiksmais ir tai, teismo nuomone, teikia pagrindą konstatuoti buvus bylos šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, todėl lėšos (400 000 Lt (115 848,01 Eur), gautos 2007 m. gegužės 10 d. pardavus šį turtą, pripažintinos bendrąja jungtine nuosavybe. Kadangi R. U. prašė jam priteisti tik tokią pinigų sumą, kurią jis realiai perdavė turtui įsigyti, tai teismas tenkino tokį jo reikalavimą, nors vėliau pardavus šį turtą ir buvo gauta didesnė suma.

Teismas, pripažinęs, kad ieškovės atsakovei pervesti pinigai buvo ne ieškovės paskola, o R. U. pervedimas motinai, pasinaudojant ieškovės sąskaita, sprendė, jog neturi pagrindo svarstyti nepagrįsto I. U. praturtėjimo J. D. sąskaita. Tai konstatavęs, teismas atmetė ir trečiojo asmens R. U. reikalavimą R. D..

Teismas nustatė, kad savo ieškinyje dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo iš atsakovės E. D. pripažino, jog prašomi priteisti pinigai yra ne jo, o R. U.; jis tik juos perdavė atsakovei. E. D. atstovas negalėjo paaiškinti, kaip esant tokioms aplinkybėms sumažėjo E. D. turtas ir dėl kokių jo veiksmų atsakovė praturtėjo E. D. sąskaita, kokių nuostolių jis patyrė. Atsižvelgdamas į tai teismas E. D. reikalavimą atmetė ne tik kaip nepagrįstą ir neįrodytą, bet ir kaip nelogišką nei teisine, nei kita prasme.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. kovo 10 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas trečiojo asmens R. U. ieškinys, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – R. U. ieškinį J. D. atmetė; perskirstė bylinėjimosi išlaidas; kitą Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Kolegija pažymėjo, kad byloje nesant įstatyme nustatytos formos ir turinio rašytinės paskolos sutarties (CK 6.871 straipsnio 1 dalis), ieškovė paskolos sutarties sudarymą bei jos esminių sąlygų egzistavimą turi įrodyti leistinais ir patikimais įrodymais. Iš byloje surinktų įrodymų visumos kolegija sprendė, kad paskolos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovės nesusiklostė. R. U. banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad jis iš savo sąskaitos banke „Barclays Bank plc“ 2005 m. liepos 26 d. paėmė grynaisiais 13 900 svarų sterlingų ir, pridėjęs 4100 svarų sterlingų, 18 000 svarų sterlingų įnešė į ieškovės banko sąskaitą. Byloje nepaneigta pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad iki 2005 m. liepos 26 d. ieškovė savo banko sąskaitoje neturėjo didesnės sumos pinigų; iki nurodytos datos 18 000 svarų sterlingų į jos sąskaitą grynaisiais pinigais įnešė R. U.

Kolegija nustatė, kad ieškovę, atsakovę, trečiuosius asmenis ir R. D. siejo artimos giminystės santykiai (tėvai, vaikai, bendras gyvenimas nesusituokus, gimusios dvi dukterys gyvenant kartu), tarp jų buvo susiklostę tarpusavio pasitikėjimu grįsti ir notarinių įgaliojimų pagrindu skurti pavedimo teisiniai santykiai, byloje dalyvaujantys asmenys vieni kitiems perdavinėjo, pervedinėjo į banko sąskaitas dideles pinigų sumas, nesudarydami rašytinių sandorių pinigų perdavimo faktui ir jų būsimam panaudojimui pagrįsti. Šių aplinkybių pagrindu kolegija sprendė, kad iš ieškovės sąskaitos atsakovei pervesti 18 000 svarų sterlingų nebuvo suteikti kaip paskola; ieškovė neįrodinėjo, kokiam terminui paskolino atsakovei ieškinyje nurodomą sumą, nepateikė jokių įrodymų, kad prieš reikšdama ieškinį pareikalavo iš I. U. grąžinti jai pervestą pinigų sumą.

Kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad teismas privalėjo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (CPK 13 straipsnis), t. y. suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškovė nurodė faktinį ieškinio pagrindą, kad atsakovei yra suteikusi paskolą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad ieškovės ir atsakovės nesiejo paskolos teisiniai santykiai, byloje dalyvaujančius asmenis siejo pavedimo teisiniai santykiai, pagal kuriuos jie vienas kitam perdavinėjo, pervedinėjo įvairias pinigų sumas, už jas įgalioti asmenys pirko nekilnojamąjį turtą, nepanaudoti pinigai buvo įgaliotinių perduodami (grąžinami). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad nėra pagrindo spręsti dėl nepagrįsto I. U. praturtėjimo fakto, nes tai nebuvo šioje byloje pareikšto ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas, todėl kolegija sprendė, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovė negali kelti naujų reikalavimų (CPK 312 straipsnis).

Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai svarbias faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino, detaliai nurodė, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas ir kuriais įrodymais vadovaudamasis teismas atmeta ieškovės ieškinį. Taip pat kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Spręsdama dėl trečiojo asmens R. U. ieškinio reikalavimo, teisėjų kolegija sistemiškai aiškino CK 6.969 straipsnio 4 dalies ir 1.74 straipsnio nuostatas bei padarė išvadą, kad jungtinės veiklos sutartis turi būti sudaryta notarine forma tais atvejais, kai ją sudarantys partneriai kartu sudaro CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose reglamentuotus, t. y. daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ar daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo, sandorius arba sandorius, kuriems notarinę formą nustato konkrečios CK normos; taip pat jungtinės veiklos sutartis turi būti privalomai įregistruota, jeigu ji vykdoma sudarant sandorius, kuriems įstatymas nustato privalomus rašytinės formos ir teisinės registracijos reikalavimus.

Kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje trečiasis asmuo R. U. įrodinėjo, jog jis ir J. D. 2005 m. sudarė žodinę jungtinės veiklos sutartį siekdami įgyti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje ir, jį pardavę, gauti pelną, o pardavus turtą gautas lėšas prašė pripažinti bendrąja daline jo ir J. D. nuosavybe. Byloje nustatyta, kad R. U. ir J. D. nebuvo sudarę jokios rašytinės jungtinės veiklos sutarties. Kadangi šioje byloje įrodinėjamos jungtinės veiklos dalykas ir objektas buvo nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas siekiant gauti pajamų, tai kolegija konstatavo, kad jungtinės veiklos sutartis dėl šios bendros veiklos privalėjo būti ne tik rašytinės formos, bet ir patvirtinta notaro (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai, 6.393 straipsnio 1 dalis, 6.969 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino R. U. ieškinį, todėl šią sprendimo dalį panaikino, priėmė naują sprendimą ir ieškinį atmetė.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai, prisidėjimas prie kasacinio skundo

Kasaciniu skundu ieškovė J. D. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 10 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškovės ieškinys, ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovė gavo ieškovės pervestus pinigus, ieškovės ir atsakovės nesiejo nei paskolos, nei jokie kiti sutartiniai santykiai, nebuvo sudaryta notaro patvirtintų įgaliojimų. Tačiau teismai nepasisakė, kokiu teisiniu pagrindu atsakovė gavo, naudojasi ir kodėl neprivalo grąžinti ieškovei jos reikalaujamos 26 512,57 Eur sumos (skolos ir palūkanų). Pirmosios instancijos teismui atsisakius svarstyti nepagrįstą atsakovės praturtėjimą ieškovės sąskaita ir (ar) kitus teisinius pagrindus pervesti pinigus, liko nenustatyta, koks įstatymas taikytinas šioje byloje (nors to reikalauja CPK 265 straipsnis).

Byloje buvo pažeista ieškovės teisė į teisminę gynybą, nes pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė spręsti dėl nepagrįsto I. U. praturtėjimo fakto, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad apeliaciniame skunde negali būti keliami nauji reikalavimai. Ieškovas gali pasirinkti vieną ar kelis CK 1.138 straipsnyje įtvirtintus savo pažeistos teisės gynimo būdus ir privalo ieškinyje išdėstyti faktinį jo pagrindą. Teismas nėra saistomas ieškovo nuomonės dėl materialiosios teisės normų, taikytinų ginčo santykiui, priešingai, jis turi pritaikyti konkrečiam ginčo santykiui tinkamą teisės normą, atitinkančią faktinį ieškinio pagrindą, t. y. tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes. Atsakovei nesutinkant, kad ji ieškovės pinigus gavo kaip paskolą, tačiau neginčijant pinigų gavimo fakto, nesant įstatyme ar sutartyje nustatyto pinigų gavimo pagrindo, jie grąžintini ieškovei remiantis CK 6.237 straipsniu. Teismams nesprendus atsakovės nepagrįsto praturtėjimo klausimo, liko neatskleista bylos esmė.

Ieškovė įrodė, kad iš savo asmeninės sąskaitos pervedė pinigus atsakovei, ši jų gavimo fakto neginčijo, pervesdama pinigus turėjo pakankamai asmeninių lėšų tokiam veiksmui atlikti, tačiau pirmosios instancijos teismas, reikalavęs, kad ieškovė įrodytų savo turtinę padėtį, neatliko pateiktų įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnis), dėl šių įrodymų nepasisakė ir apeliacinės instancijos teismas. Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų buvo priimti nepagrįsti ir neteisėti teismų sprendimai.

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo R. U. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 10 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai nustatė faktines aplinkybes (šios nutarties 17, 22 punktai), patvirtinančias, kad tarp R. U. ir ieškovės buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl jungtinės veiklos įgyjant nekilnojamojo turto Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė trečiojo asmens ieškinį vien tuo pagrindu, kad sugyventiniai nebuvo sudarę notaro patvirtintos jungtinės veiklos sutarties. Tokia išvada prieštarauja kasacinio teismo praktikai, pagal kurią pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTQzLTY5NS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-543-695/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-543-695/2016">e3K-3-543-695/2016</a>; kt.). Šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Savo faktinėmis aplinkybėmis panašioje byloje kasacinis teismas yra pripažinęs, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties rašytinės formos sudarymo pagal įstatymą reikalavimas (CK 6.969 straipsnio 4 dalis) gyvenimiškai nevykdomas, bet tai per se (savaime) nedaro šios sutarties negaliojančios, nes tik CK 1.93 straipsnio 1 dalies atveju, t. y. kai toks padarinys įsakmiai nustatytas įstatymuose, sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-410/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-410/2011">3K-3-410/2011</a>).

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad R. U. ir ieškovė gyvendami kartu siekė asmeniniams poreikiams įsigyti nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) ir šis turtas buvo nupirktas ieškovės vardu už trečiojo asmens asmenines lėšas, tačiau, byloje nesant jokių įrodymų, sprendime nurodė, kad šis turtas įgytas siekiant gauti pelną. Tokios aplinkybės (siekio gauti pelno) byloje neįrodinėjo nė viena iš proceso šalių, todėl neaišku, kokių bylos duomenų pagrindu apeliacinės instancijos teismas ją nustatė. Ta aplinkybė, kad ieškovė, veikdama bendrai su savo tėvu E. D. ir seserimi R. D., trečiajam asmeniui nežinant už jo pinigus įgytą turtą pardavė už 400 000 Lt (115 848,01 Eur) ir už gautus pinigus nusipirko butą (duomenys neskelbtini), nereiškia, jog R. U. siekė pelno; savo ieškiniu jis reikalauja atgauti tik 35 000 svarų sterlingų, už kuriuos buvo įsigytas nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini). Nurodydamas, kad savo ieškiniu trečiasis asmuo įrodinėjo, jog jungtinės veiklos sutartimi susitarė įsigyti turto ir jį pardavęs gauti pelno, apeliacinės instancijos teismas pakeitė ieškinio dalyką ir tai vertintina kaip jo šališkumas, suinteresuotumas padėti ieškovei.

Neaišku, iš kokių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad E. D. grynaisiais pinigais grąžino R. U. 18 000 svarų sterlingų sumą per jo motiną I. U. 2011 m. pradžioje, nes ši aplinkybė akivaizdžiai prieštarauja kitoms pirmosios instancijos teismo nustatytoms ir apeliacinės instancijos teismo sprendimu nepaneigtoms faktinėms aplinkybėms bei neatitinka bylos medžiagos. Be subjektyvių E. D. paaiškinimų, šios aplinkybės nepatvirtina jokia bylos medžiaga, priešingai, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nei E. D., nei ieškovė negalėjo turėti pakankamai lėšų nekilnojamajam turtui įsigyti.

Atsakovė I. U. ir trečiasis asmuo R. U. atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 10 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kreipdamasis į teismą dėl savo teisių gynimo, suinteresuotas asmuo ieškinyje privalo suformuluoti materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas); jis apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų teisių gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis). Ieškovė labai aiškiai suformulavo ieškinio dalyką – prašė priteisti iš atsakovės 37 559 Eur skolos, viso proceso metu įrodinėjo, kad atsakovei paskolino pinigus ir siekia atgauti skolą, nei procesiniuose dokumentuose, nei teisme nenurodė, kad pinigai buvo pervesti be jokio pagrindo. Suformulavus tokį faktinį ieškinio pagrindą, pirmosios instancijos teismas ieškinio pagrįstumą vertino taikydamas paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir netaikė nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų. Apeliaciniu skundu ieškovė siekė pakeisti ieškinio faktinį pagrindą, argumentavo, kad teismas turėjo priteisti ieškiniu prašomą paskolą kaip nepagrįstą praturtėjimą, nors CPK 312 straipsnis draudžia apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Byloje nenustatytos sąlygos taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą; teismai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad atsakovei buvo pervesti jos sūnaus asmeniniai pinigai, kurie vėliau atsakovės buvo perduoti ieškovės tėvui E. D., kad šis pagal jam suteiktą įgaliojimą nupirktų nekilnojamąjį turtą R. U. ir ieškovės vardu, tačiau nekilnojamasis turtas buvo nupirktas tik ieškovės vardu. Kadangi ieškovė reikalauja priteisti jai nepriklausiusius pinigus, tai byloje nėra jokio teisinio pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą ir tenkinti ieškovės ieškinį.

Ieškovė proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad paskolino atsakovei 18 000 svarų sterlingų, kuriuos ši tariamai įsipareigojo grąžinti ieškovei, tačiau neįrodė, jog egzistuoja visos būtinosios sąlygos sudaryti paskolos sutartį – nebuvo pasirašyta jokia paskolos sutartis, bylos medžiaga patvirtino, kad atsakovei paskolos nereikėjo, o ieškovė nepagrindė, kad turėjo galimybę suteikti paskolą (sąmoningai neteikė savo banko sąskaitos išrašo). Teismai tinkamai kvalifikavo šalių ginčą, pagristai vadovavosi teismų praktika dėl įsipareigojimo grąžinti lėšas nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDctMzEzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-447-313/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-447-313/2015">3K-3-447-313/2015</a>; kt.).

Prisidėjimu prie trečiojo asmens R. U. kasacinio skundo (dokumentas pavadintas atsiliepimu) atsakovė I. U., palaikydama kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, prašo R. U. kasacinį skundą tenkinti, panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 10 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą.

Ieškovė J. D. atsiliepime į trečiojo asmens R. U. kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 10 d. sprendimo dalį, kuria atmestas trečiojo asmens R. U. ieškinys, palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasaciniame skunde nurodytų kasacinio teismo išnagrinėtų civilinių bylų ir nagrinėjamos bylos teisiškai reikšmingos aplinkybės turi esminių skirtumų – nurodytose bylose kasacinis teismas sprendė klausimus, susijusius su siekiu sukurti jungtinės veiklos objektą asmeninėmis lėšomis ir darbu, ūkio tvarkymu kartu, bet ne su siekiu pirkti ir parduoti nekilnojamąjį turtą bei pasidalyti gautą pelną, todėl nurodytose bylose priimtose nutartyse pateiktais išaiškinimais negali būti remiamasi šioje byloje.

Ne visas sugyventinių bendro gyvenimo laikotarpiu įgytas turtas turi būti savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe; būtina nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Vienašalis trečiojo asmens siekis pasidalyti pelnu, gautu už parduotą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), yra nesąžiningas ir neteisėtas, nes tokių susitarimo sąlygų trečiasis asmuo nenurodė net žodžiu, juolab nesudarė su ieškove rašytinio susitarimo, todėl apeliacinės instancijos teismas tinkamai sprendė, kad šalys nesusitarė dėl jungtinės veiklos; to negali patvirtinti vien bendras gyvenimas poroje ir faktas, kad sugyventiniams gimė vaikai. Be to, teikdamos paaiškinimus šalys nurodė, kad nevedė bendro ūkio, kiekvieno uždirbti pinigai buvo asmeniniai, gyvendami kartu jie įsigijo tik smulkmenas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, iš trečiojo asmens patikslinto ieškinio reikalavimų pagrįstai sprendė, kad prašydamas pripažinti teisę į pusę pardavus turtą gautos sumos (400 000 Lt (115 848,01 Eur) trečiasis asmuo pirkimo ir pardavimo veiksmus sieja su bendro pelno siekimu. Patenkinus tokį trečiojo asmens reikalavimą, jam niekas neuždraudžia ateityje kreiptis į teismą dėl likusios ir ieškiniu nepareikalautos turto kainos dalies priteisimo, todėl teiginys, kad jis prašo priteisti tik 35 000 svarų sterlingų jo asmeninių lėšų, yra nesąžiningas.

Kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nepaisant to, trečiasis asmuo kasaciniame teisme pradėjo įrodinėti naują faktinę aplinkybę, kad kartu su ieškove siekė įsigyti nekilnojamąjį turtą asmeniniams poreikiams tenkinti. Teismų nustatytos aplinkybės patvirtina priešingą išvadą – duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme R. U. patvirtino, kad nesirūpino nei turto įsigijimu, nei pardavimu, turtą valdant J. D. nesirūpino šio objekto valdymu, t. y. jo neprižiūrėjo, neišlaikė, nepagerino, teigė, kad apie turto pardavimą nežinojo, nors dalyvavo notaro biure ieškovei savo vardu 2008 m. balandžio 10 d. perkant butą (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas nevertino bylos įrodymų visumos (CPK 185 straipsnis), todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad turtas (duomenys neskelbtini) įgytas tik iš trečiojo asmens uždirbtų pinigų, – neįvertino pinigų įnešimo į ieškovės sąskaitą kvito trūkumų, likusios sumos (4000 svarų sterlingų) įnešimo aplinkybių, nevertino ieškovės 2005 m. liepos 27 d. banko sąskaitos išrašo, kuriame turėjo matytis įnešti pinigai (tačiau likutis buvo tik 431,49 svaro sterlingų), neatkreipė dėmesio į tai, kad byloje nėra nė vieno tiesioginio įrodymo, jog R. U. įnešė pinigus į ieškovės sąskaitą, atsakovė neįrodė, kad jai pervestus pinigus perdavė E. D. (šis tokio fakto nepripažino). Be to, trečiasis asmuo R. U. niekuomet neginčijo 2006 m. vasario 8 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, jam buvo žinoma, kad šis turtas įgytas ieškovės asmeninės nuosavybės teise, taip pat trečiasis asmuo žinojo, kad ne visi pardavus turtą gauti pinigai panaudoti butui (duomenys neskelbtini) pirkti (dalis jų panaudota E. D. ir V. B. D. kreditui grąžinti). Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino bylos įrodymų (detaliai nurodyti atsiliepime), patvirtinančių nesąžiningą R. U. poziciją ir teismui duotus melagingus parodymus. Nurodyti argumentai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 12, 17, 178, 185, 263, 265 straipsniuose įtvirtintas proceso teisės normas, todėl jo sprendimo dalis pagrįstai buvo panaikinta apeliacinės instancijos teismo.

Kitų atsiliepimų į kasacinius skundus įstatymų nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų, kai pareikštas ieškinys dėl paskolintos pinigų sumos grąžinimo

Atsižvelgiant į civilinio proceso teisėje galiojančius šalių autonomijos, rungimosi principus, bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ieškovas, reikšdamas ieškinį. Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teisinio ieškinio pagrindo nurodymas nėra privalomas, nes tai – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; kt.).

Nagrinėjamoje byloje J. D. ieškinio dalykas suformuluotas kaip prašymas priteisti iš atsakovės jai paskolintą pinigų sumą, kurios ši negrąžino, o kaip ieškinio faktinis pagrindas išdėstytos aplinkybės, patvirtinančios pinigų perdavimo faktą, paaiškinančios pasirinktą sandorio formą, apibūdinančios ginčo šalis siejusius teisinius santykius ir kitas su paskolos sutarties sudarymu susijusias aplinkybes. Ieškovė tokios teisinės pozicijos laikėsi tiek pareikšdama ieškinį, tiek jį nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pabrėžė paskolos sutartinių teisinių santykių su atsakove faktą, iš jo kildino savo reikalavimo teisę ir atsakovės pareigą sumokėti skolą. Bylą sprendę teismai vertino ieškovės nurodytą faktinį ieškinio pagrindą ir iš nustatytų aplinkybių konstatavo, kad ieškovė neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus; byloje surinkti įrodymai nepatvirtino, kad tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė paskolos teisiniai santykiai.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu įvertinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad teismai tinkamai atliko įstatyme nustatytas funkcijas, analizavo ieškovės įrodinėjamų sutartinių santykių aplinkybes, atsakovės atsikirtimuose nurodytas faktines aplinkybes, jas patvirtinančius įrodymus, jų pagrindu konstatavo nustatytus faktus ir priimtuose procesiniuose sprendimuose išdėstė jų teisinį vertinimą bei kvalifikavo šalių ginčo santykius pagal atitinkamas teisės normas. Teismai rėmėsi aktualia kasacinio teismo praktika, taikė su įrodinėjamų paskolos teisinių santykių vertinimu susijusiose bylose kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad, pateikdama apeliacinį skundą, ieškovė jį grindė argumentais, jog nesant rašytinės paskolos sutarties ir atsakovei nesutinkant, kad ji gavo paskolą, tačiau neginčijant paties pinigų gavimo fakto, perduota pinigų suma turėjo būti kvalifikuota kaip gauta be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo (CK 6.237 straipsnis), taip pat kad teismas sprendžia dėl tinkamo ieškinio teisinio pagrindo nustatymo, nekeičia pirmiau padarytų išvadų.

Paskolos sandoris ir kito asmens nepagrįstas praturtėjimas įrodinėjami skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, nes savo esme tai skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, jiems konstatuoti būtina įvertinti konkrečias atitinkamų teisės normų taikymo sąlygas, nustatyti šių sąlygų buvimą patvirtinančias aplinkybes. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme, kuriame ir suformuojamas bylos nagrinėjimo dalykas, teigė, kad ją su atsakove siejo sutartiniai paskolos santykiai, ir teikė šį argumentą patvirtinančius duomenis (konkrečiai apibrėžė ieškinio faktinį pagrindą). Byloje nebuvo pateikta kitų duomenų, kurių pagrindu būtų galima padaryti kitokias (priešingas) išvadas, todėl teismams nekilo pareiga vertinti, ar pinigai galėjo būti perduoti vykdant bet kokį kitą civilinės teisės reguliuojamą sandorį, juolab ar jie perduoti nesant jokio teisinio pagrindo. Toks teismo veikimas neatitiktų ieškovės įrodinėjamo ieškinio faktinio pagrindo, o teismas, minėta, priimdamas sprendimą negali keisti ieškovo nurodyto ieškinio pagrindo.

Kadangi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė neįrodinėjo savo teiginio dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo, nepateikė jį patvirtinančių duomenų (priešingai, laikėsi pozicijos, kad ginčo šalis sieja paskolos teisiniai santykiai, kurių pagrindu perduoti pinigai turėtų būti priteisti ieškovei), tai pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo šalių santykius kvalifikuoti kitu teisiniu pagrindu, o apeliacinis skundas negali būti grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nevertino ieškovės argumentų dėl nepagrįsto praturtėjimo. Dėl šių ir pirmiau nurodytų argumentų ieškovės kasacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl ieškovės kasaciniame skunde keliamų argumentų, susijusių su jos turtinės padėties ir galimybės perduoti paskolos dalyką vertinimu (netinamu CPK 185 straipsnio taikymu), nes jie nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl jungtinės veiklos sutarties tarp kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų, kuria siekiama įsigyti nekilnojamojo turto, formos

Byloje kilo ginčas dėl to, kokia forma turi būti sudaroma kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų jungtinės veiklos sutartis, kai šie siekia įsigyti nekilnojamojo turto. Trečiasis asmuo R. U. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų, siekiančių įsigyti nekilnojamojo turto, jungtinės veiklos sutartis turi būti sudaryta notarine forma. Jo teigimu, teismo išvados, kurių pagrindu atmestas trečiojo asmens ieškinys, padarytos netinkamai aiškinant teisės normas, neatitinka kasacinio teismo praktikos. R. U. kasacinio skundo argumentai pripažintini pagrįstais.

CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos; jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti.

Atvejai, kada sandoris privalo būti sudarytas notarine forma, reglamentuoti CK 1.74 straipsnyje. Pagal jo 1 dalį, notarine forma turi būti sudaromi daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, išskyrus bankroto proceso metu sudaromus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius, vedybų sutartys (ikivedybinė ir povedybinė), uždarųjų akcinių bendrovių akcijų pirkimo–pardavimo sutartys, kai parduodama 25 procentai ar daugiau uždarosios akcinės bendrovės akcijų arba akcijų pardavimo kaina yra didesnė kaip keturiolika tūkstančių penki šimtai eurų, išskyrus atvejus, kai akcininkų asmeninės vertybinių popierių sąskaitos tvarkomos vertybinių popierių rinką reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat kiti sandoriai, kuriems CK nustato privalomą notarinę formą.

Teisėjų kolegija išaiškina, kad CK 1.74 straipsnio 1 dalis ir CK 6.969 straipsnio 4 dalis, aiškinamos kartu, reiškia, kad notarine forma, be kitų nustatytų atvejų, turi būti sudaromos tokios jungtinės veiklos sutartys, kurias sudarant yra perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į konkretų nekilnojamąjį daiktą. Ir priešingai, jeigu jungtinės veiklos sutartimi sudaromas bendro pobūdžio susitarimas kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ir sukurti (ateityje) bendrąją dalinę nekilnojamojo daikto nuosavybę, toks susitarimas neprivalės būti notarinės formos; notarine forma vieno ar abiejų partnerių vardu bus sudaromas konkretus daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ar suvaržymo sandoris.

Šis išaiškinimas koreliuoja su nuosekliai formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru savo pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNTgtMzc4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-58-378/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-58-378/2017">e3K-3-58-378/2017</a> 20 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Dėl tokio susitarimo formos kasacinio teismo buvo atskirai pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, kad nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas visais įstatymų leistinais įrodymais ir teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-51/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-51/2014">3K-3-51/2014</a>).

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė faktines aplinkybes, kad J. D. ir R. U. nuo 2003 m. pabaigos gyveno kartu ne santuokoje, 2005 m. lapkričio 25 d. įgaliojo E. D. ir R. D. veikti tiek kartu, tiek atskirai ir įgaliotojų vardu bendrosios dalinės nuosavybės teise arba kiekvieno iš jų asmeninės nuosavybės teise pirkti bet kokį nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvoje; iki įgaliojimo sudarymo ir po jo ne kartą atliko pervedimus įgaliotiems asmenims ir kitiems giminaičiams; įgaliotasis E. D. 2006 m. vasario 8 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi J. D. vardu nupirko žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės teismų nustatytų aplinkybių, tačiau, kilus tarp šalių ginčui, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja ir, spręsdamas bylą, remiasi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Teismų nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė pirmiau šioje nutartyje aptartas teisės normas ir pagrįstai nusprendė, kad jos teikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog J. D. ir R. U. kryptingai kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis ir bendromis pastangomis, taigi sudarė bendro pobūdžio susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Kadangi konkretaus nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoris 2006 m. vasario 8 d. buvo sudarytas notarine tvarka, tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenukrypstant nuo šios nutarties 44–45 punktuose pateiktų išaiškinimų ir 46–47 punktuose nurodytos kasacinio teismo praktikos, susitarimas dėl jungtinės veiklos neprivalėjo būti sudarytas notarine tvarka. Spręsdamas priešingai, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisę, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

R. U. kasaciniame skunde taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nenurodęs jokių tai pagrindžiančių įrodymų, sprendė, kad turtas (duomenys neskelbtini) įgytas siekiant gauti pelną, nors tokios aplinkybės (siekio gauti pelno) byloje neįrodinėjo nė viena iš proceso šalių, taip pat nepagrįstai sprendė, kad E. D. grynaisiais pinigais grąžino R. U. 18 000 svarų sterlingų sumą per jo motiną I. U. 2011 m. pradžioje.

Minėta, kad kasacinis teismas bylos faktų netiria (šios nutarties 49 punktas). Tačiau kasaciniame skunde trečiajam asmeniui nurodžius argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, kasacinis teismas patikrina, ar šis, priimdamas procesinį sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

Be pirmiau šioje nutartyje nurodytų išaiškinimų apie bylos nagrinėjimo dalyką (33–34 punktai), kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis teismas turi įvertinti byloje esančių įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDIwLTk2OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-420-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-420-969/2015">e3K-3-420-969/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis; ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjEtMzc4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-561-378/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-561-378/2016">3K-3-561-378/2016</a>, 23–24 punktai).

Ginčijamas apeliacinės instancijos teismo išvadas vertindama pagal nurodytas taisykles, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jų nebuvo laikytasi. Nei trečiasis asmuo savo ieškinyje, nei kiti byloje dalyvaujantys asmenys savo procesiniuose dokumentuose, pateiktuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams (išskyrus ieškovės atsiliepimą į trečiojo asmens kasacinį skundą), neteikė argumentų ir neįrodinėjo, kad šalys ketino įsigyti turto siekdamos pelno, taigi ši aplinkybė nesudarė bylos nagrinėjimo faktinio pagrindo, byloje nebuvo pateikta ją paneigiančių ar patvirtinančių duomenų. Motyvų, kodėl padarė tokią išvadą, nenurodė ir pats apeliacinės instancijos teismas, taip pat neaptarė byloje esančių įrodymų, kuriais ji grindžiama, taip pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punktą.

Pažymėtina, kad vien tas faktas, jog ieškovei pardavus nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) už jį buvo gauta gerokai didesnė pinigų suma, nepatvirtina ir neįrodo ginčo šalių tikslo siekti pelno. Kainų skirtumas galėjo susidaryti dėl rinkos svyravimų ir kitų nuo šalių valios nepriklausančių aplinkybių, todėl jis nebuvo pakankamas ginčijamai teismo išvadai padaryti.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. D. grynaisiais pinigais grąžino R. U. 18 000 svarų sterlingų sumą per jo motiną I. U. 2011 m. pradžioje, taip pat padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis).

Šioje nutartyje jau buvo minėta, kad teismų išvados turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas R. U. ginčijamą išvadą padarė remdamasis vien E. D. ieškiniu ir jame nurodytomis aplinkybėmis, kurios nebuvo pagrįstos jokiais konkrečiais įrodymais. Svarbu atkreipti dėmesį į aplinkybes, kad su tokiais E. D. teiginiais kiti byloje dalyvaujantys asmenys (R. U., I. U.) nesutiko, teikė juos paneigiančius (kitaip proceso dalyvius siejusius santykius apibūdinančius) paaiškinimus, o byloje nebuvo pateikta pinigų perdavimą patvirtinančių rašytinių ar kitų įrodymų. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas E. D. ieškinį atmetė ir jis nebuvo skundžiamas apeliacine tvarka, taigi apeliacinės instancijos teismas detaliai netikrino E. D. ieškinyje nurodytų teiginių tikrumo ir pagrįstumo, šios bylos dalies nesprendė iš esmės. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išvadą dėl grynųjų pinigų grąžinimo I. U. apeliacinės instancijos teismas padarė nenustatęs tai patvirtinančių aplinkybių, todėl ji, kaip neatitinkanti byloje surinktų įrodymų, pripažintina nepagrįsta.

Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovės atsiliepimo į R. U. kasacinį skundą argumentai, susiję su faktinėmis bylos aplinkybėmis ir kitokiu, nei tai padarė teismai, jų nustatymu ar vertinimu nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo reikalavimus, keliamus ginčo šalių sudarytų sandorių formai, ir dėl to nepagrįstai atmetė trečiojo asmens R. U. ieškinį. Atsižvelgiant į tai ir remiantis šioje nutartyje išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas R. U. ieškinys bei paskirstytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtos bylinėjimosi išlaidos, taip pat Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 7 d. nutartis, kuria ištaisyti šio teismo 2017 m. kovo 10 d. sprendime padaryti rašymo apsirikimai, naikintina ir dėl šios bylos dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, sprendimo vykdymo atgręžimo ir laikinųjų apsaugos priemonių

Kasaciniam teismui patenkinus trečiojo asmens R. U. kasacinį skundą ir nusprendus, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis dėl R. U. ieškinio atmetimo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo naikintina ir dėl šios bylos dalies paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, atitinkamai iš naujo turėtų būti paskirstytos šalių apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), taip pat atgręžtas apeliacinės instancijos teismo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo įvykdymas (CPK 760 straipsnio 1 dalis, 762 straipsnio 1 dalis).

Iš pateiktų dokumentų matyti, kad I. U. už R. U. įvykdė apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo valstybei iš R. U. priteista 24,42 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo – I. U. 2017 m. kovo 20 d. sumokėjo valstybei šią sumą. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, atgręžtinas jo vykdymas ir iš valstybės I. U. naudai priteistini jos sumokėti 24,42 Eur.

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad, pateikdama apeliacinį skundą, ieškovė sumokėjo 843 Eur žyminio mokesčio. Konstatavus, kad paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, jos prašymas priteisti iš atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkintinas.

Atsiliepimuose į ieškovės apeliacinį skundą R. U. ir I. U. prašė priteisti už jų parengimą turėtų išlaidų advokato pagalbai atlyginimą. Kadangi iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos tokias išlaidas patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti, tai šis jų prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, patirta 8,61 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš ieškovės J. D. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad, pateikdama kasacinį skundą, ieškovė sumokėjo 597 Eur žyminio mokesčio. Konstatavus, kad jos kasacinis skundas atmestinas ir dėl šios bylos dalies paliktini galioti apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų sprendimai, kuriais ieškovės ieškinys atmestas, jos prašymas priteisti iš atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkintinas.

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad, pateikdamas kasacinį skundą, trečiasis asmuo R. U. sumokėjo 843 Eur žyminio mokesčio. Konstatavus, kad jo kasacinis skundas tenkintinas, šių R. U. turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jam priteistinas iš ieškovės J. D. (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Kasaciniame skunde R. U., taip pat atsiliepime į J. D. kasacinį skundą R. U. ir I. U. prašė priteisti už jų parengimą turėtų išlaidų advokato pagalbai atlyginimą. Kadangi iki bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme pabaigos tokias išlaidas patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti, tai šie prašymai netenkintini (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 27,94 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus trečiojo asmens R. U. kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš ieškovės J. D. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Teisėjų kolegijai patenkinus trečiojo asmens kasacinį skundą, konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis naikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria trečiojo asmens ieškinys patenkintas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre dėl J. D. vardu registruoto nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) – paliktinos galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 10 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo dalis dėl R. U. ieškinio patenkinimo ir R. U. ieškinys atmestas bei paskirstytos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtos bylinėjimosi išlaidos, taip pat panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 7 d. nutartį ir dėl šios bylos dalies palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimą.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Paskirstyti šalių apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme turėtas bei valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti R. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš J. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 843 (aštuonis šimtus keturiasdešimt tris) Eur už kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš J. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8,61 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, ir 27,94 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo, iš viso 36,55 Eur (trisdešimt šešis Eur 55 ct) (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Atgręžti panaikintos Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 10 d. sprendimo dalies vykdymą. Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją (j. a. k. 188659752) grąžinti I. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) 24,42 Eur (dvidešimt keturis Eur 42 ct).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Andžej Maciejevski

Rimvydas Norkus