Dėl teisės normų, reglamentuojančių nuotekų tvarkymo paslaugas ir mokėjimą už nuotekų, viršijančių teršiančių medžiagų užterštumo koncentraciją, tvarkymo paslaugas, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-406-219/2016

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00347-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1.5.; 3.2.4.11.; 3.2.6.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Odos gaminiai“ ir Ko dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Odos gaminiai“ ir Ko priešieškinį dėl įmokos įskaitymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nuotekų tvarkymo paslaugas ir mokėjimą už nuotekų, viršijančių teršiančių medžiagų užterštumo koncentraciją, tvarkymo paslaugas, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė UAB „Šiaulių vandenys“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovės UAB „Odos gaminiai“ ir Ko 27 743,27 Eur skolą už suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad 2012 m. spalio 18 d. tarp šalių sudaryta Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartis Nr. J82143 (toliau – ir Sutartis). Sutartimi ieškovė įsipareigojo nenutrūkstamai teikti nuotekų tvarkymo paslaugą, o atsakovė įsipareigojo išleisdama nuotekas neišleisti į vandens tiekėjo eksploatuojamų nuotekų tvarkymo infrastruktūrą medžiagų ar jų mišinių, galinčių užkimšti tinklus ar kitaip sutrikdyti infrastruktūros darbą, taip pat įsipareigojo už suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. 2014 m. lapkričio 17 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą prie Sutarties, kuriuo iš esmės keičiama mokėjimo už nuotekų tvarkymo paslaugas tvarka. Kadangi 2014 m. lapkričio 19 d. paėmus mėginį buvo nustatytos teršiančių medžiagų užterštumo koncentracijos, viršijančios 10 ir daugiau kartų sutartyje deklaruotas teršiančių medžiagų koncentracijas, 2014 m. lapkričio 30 d. atsakovei buvo pateikta PVM sąskaita faktūra Nr. HRSF377306, kurioje atliktų skaičiavimų už visą ataskaitinį laikotarpį suma – 8769,93 Eur. 2015 m. vasario 25 d. atsakovė sumokėjo ieškovei 1419,84 Eur: iš šios sumos buvo padengta PVM sąskaita faktūra Nr. HRSF344306 (524,69 Eur sumai), taip pat iš dalies padengta PVM sąskaita faktūra Nr. HRSF377306 (895,15 Eur sumai).

2014 m. gruodžio 31 d. atsakovei už suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas, įvertinus faktiškai išleistų nuotekų kiekį bei atsižvelgiant į jų užterštumo koncentracijų vertes, išrašyta ir pateikta PVM sąskaita faktūra Nr. HRSF429106 19 889,82 Eur sumai. Nuotekų užterštumo koncentracijoms įvertinti buvo naudojami trijų nuotekų laboratorinių tyrimų rezultatai: 2014 m. lapkričio 19 d. mėginių paėmimo metu nustatytos teršiančių medžiagų koncentracijos buvo vertinamos nuo 2014 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d., nuo 2014 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. skaičiavimai buvo atliekami atsižvelgiant į sutartyje deklaruotas taršas. Ieškovė tą pačią dieną (2014 m. gruodžio 31 d.) atsakovei išrašė dar vieną kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. HRSF429130 21,33 Eur sumai, todėl atliko įskaitymą iš PVM sąskaitoje faktūroje Nr. HRSF429106 nurodytos mokėtinos sumos (19 889,82 Eur).

Priešieškiniu atsakovė UAB „Odos gaminiai“ ir Ko prašė pripažinti ieškovės UAB „Šiaulių vandenys“ 2015 m. kovo 9 d. raštu Nr. S-917 atliktą atsakovės UAB „Odos gaminiai“ ir Ko 2015 m. vasario 25 d. sumokėtos įmokos paskirstymą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio (nuo pat pradžios) ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad atsakovė, nors ir nesutikdama su jai išrašytomis sąskaitomis, tačiau pripažindama, jog tam tikra apimtimi naudojosi ieškovės teikiamomis paslaugomis, kurių tikslios apimties nurodyti negali dėl pažeidimų, lėmusių neteisingų sąskaitų išrašymą, nesiekdama piktnaudžiauti tarp šalių susiklosčiusia konfliktine situacija, atsižvelgdama į ankstesnių metų lapkričio ir gruodžio mėnesių sąskaitų vidurkius, sumokėjo ieškovei 1419,84 Eur. Sumokėdama šią sumą atsakovė nesiekė padengti jokios konkrečios sąskaitos, sąmoningai neįvardijo sąskaitos, kurią norėjo apmokėti, todėl sumokėta suma galėjo būti fiksuota ieškovės buhalterijoje, tačiau negalėjo būti panaudota sąskaitoms, dėl kurių pagrįstumo vyksta ginčai, apmokėti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė. Priteisė ieškovei UAB „Šiaulių vandenys“ iš atsakovės UAB „Odos gaminiai“ ir Ko 5788,83 Eur skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. sausio 13 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

Teismo vertinimu, kaina turi būti nustatoma ne tik vadovaujantis principu „teršėjas moka“, bet ir nediskriminavimo principu, juo labiau kad nuotekų valymo paslaugas Šiauliuose teikia tik ieškovė ir paslaugų teikimo kainų konkurencingumo nėra. Teismas sprendė, kad: 2014 m. lapkričio 4 d. mėginys paimtas ne iš tos vietos, kurią nustatė šalių sudaryta Sutartis; 2014 m. lapkričio 19 d. mėginys paimtas ne eilinio patikrinimo tvarka atliekant nuotekų kontrolę, bet susidarius ekstremaliai situacijai, pasemiant po atkimšimo ištekėjusias nuotekas, ir tai buvo vienkartinis mėginys, atspindintis momentinį taršos lygį, todėl šių mėginių rezultatais neturėjo būti remiamasi apskaičiuojant atsakovės mokėtinas sumas už nuotekų tvarkymo paslaugas.

Teismas atsakovės argumentus dėl netikslaus išleistų nuotekų kiekio atmetė kaip nepagrįstus, nes ji nepateikė įrodymų, kad Sutarties vykdymo metu nesutiko su debitomačiu nustatytais nuotekų kiekiais, ir nepateikė kitų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti kategorišką išvadą, kad sąskaitose užfiksuoti duomenys neatitiko buvusios faktinės padėties.

Atmesdamas priešieškinį teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju teisminis ginčas vyksta dėl PVM sąskaitos faktūros Nr. HRSF377306, kuri yra iš dalies apmokėta 895,15 Eur suma. Nors atsakovė nurodė, kad jai nekyla pareiga apmokėti PVM sąskaitos faktūros Nr. HRSF377306, tačiau ginčija tik tą dalį, kuri neva apskaičiuota remiantis neteisingais debitomačio parodymais ir nesilaikant reglamentavimo paimtų mėginių rezultatais. Todėl teismas, atmetęs atsakovės argumentus dėl debitomačio parodymų neteisingumo, pripažino, kad dalis PVM sąskaitos faktūros Nr. HRSF377306 išrašyta pagrįstai, ir dėl to laikė, jog ieškovės 2015 m. vasario 25 d. atliktas įmokos paskirstymas, 895,15 Eur paskiriant PVM sąskaitai faktūrai Nr. HRSF377306 apmokėti, atsakovės teisių nepažeidė.

Konstatavęs, kad ieškovė, skaičiuodama nuotekų valymo kainą, nepagrįstai rėmėsi 2014 m. lapkričio 4 d. ir 2014 m. lapkričio 19 d. mėginių tyrimo rezultatais, teismas sprendė, kad pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. HRSF377306 ir Nr. HRSF429106 ieškovei iš atsakovės priteistina 5788,83 Eur.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės UAB „Šiaulių vandenys“ apeliacinį skundą, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl 2014 m. lapkričio 4 d. atliktų tyrimų rezultatų ir dėl to, kad jais buvo remiamasi išrašant 2014 m. lapkričio 30 d. ir 2014 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitas faktūras, nurodė, kad ieškovė nepaneigė byloje nustatytų aplinkybių, jog mėginiai buvo imti 2014 m. lapkričio 4 d., o jų rezultatai užfiksuoti 2014 m. lapkričio 11 d. protokole Nr. 182. Kolegija pažymėjo, kad momentinio mėginio paėmimas šiuo atveju, kai mėginys buvo imtas atkimšus nuotekų vamzdį, neatspindėjo realaus vidutinio taršos lygio per tam tikrą laikotarpį ir atsakovei buvo nepagrįstai apskaičiuota mokėtina suma už išleidžiamas nuotekas.

Kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo skaičiavimo, kuriuo vadovaujantis buvo priteista suma, neargumentavimo nurodė, kad teismas iš ieškovės 2014 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. HRSF377306 apskaičiuotos atsakovei mokėtinos sumos be PVM atėmė sumą, ieškovės apskaičiuotą pagal 2014 m. lapkričio 4 d. (2014 m. lapkričio 11 d. tyrimo protokolas) ir 2014 m. lapkričio 19 d. mėginių duomenis, nes šių mėginių paėmimą pripažino netinkamu kainai už nuotekas atitinkamu laikotarpiu apskaičiuoti. Kolegijos vertinimu, aiški ir pirmosios instancijos teismo motyvacija dėl galutinės sumos pagal minėtą PVM sąskaitą faktūrą, nes teismas pridėjo nuo šios sumos mokėtiną PVM ir atėmė atsakovės ieškovei jau sumokėtą sumą. Toks pat principas taikytas apskaičiuojant atsakovės mokėtiną sumą ir pagal 2014 m. gruodžio 31 d. sąskaitą faktūrą Nr. HRSF429106, atėmus sumą, apskaičiuotą už nuotekas pagal 2014 m. lapkričio 19 d. mėginio duomenis. Nors ieškovė taip pat teigia, kad teismas, pašalindamas iš PVM sąskaitų faktūrų mokėtiną sumą už nuotekas, visiškai atleido atsakovę nuo pareigos mokėti už nuotekų tvarkymą ir nuo pareigos sumokėti pardavimo kainą, kuri patvirtinta teisės aktų nustatyta tvarka, ieškovė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių savo nurodomos pardavimo kainos dydžių, nors pati teigė, kad ši kaina yra fiksuota. Atsižvelgdama į tai, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui duomenų apie pardavimo kainos dydį ir jos įtraukimą į PVM sąskaitose faktūrose apskaičiuotą mokestį už nuotekas nebuvo pateikta, teisėjų kolegija keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo remdamasi šiais argumentais neturėjo pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Šiaulių vandenys“ prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovės UAB „Odos gaminiai“ ir Ko: 27 743,27 Eur skolą už suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas; 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas ignoravo Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 17 straipsnyje įtvirtintą nuostatą „teršėjas moka“ ir šalių Sutartyje įtvirtintas nuostatas, susijusias su nuotekų tvarkymo paslaugos apmokėjimu. Teismas, iš dalies taikydamas nuostatą „teršėjas moka“ ir tenkindamas ieškinį iš dalies, pagal 2014 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HRSF377306 iš atsakovės priteisė tik už specifinių medžiagų sutvarkymą, atsakovę visiškai atleisdamas nuo pareigos atsiskaityti už ieškovės suteiktas likusias nuotekų tvarkymo paslaugas ir pardavimo kainą. Ta pati nuostata, kad išleistos didesnės taršos koncentracijos nuotekos turi būti apmokestinamos didesne kaina, netaikoma 2014 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitai faktūrai Nr. HRSF429106. Teismas šiuo atveju atsakovę visiškai atleido nuo pareigos mokėti ne tik už didesnės taršos koncentracijos atsakovės išleistas nuotekas, bet ir visiškai neapmokestino 253,33 kub. m nuotekų. Teismas ignoravo Papildomą šalių susitarimą, kuriame nustatyta, kad nuotekų mėginiai gali būti imami ne tik automatiniu nuotekų semtuvu, bet ir rankiniu būdu, todėl nepagrįstai sprendė, jog toks mėginio paėmimas yra netinkamas ir juo vadovaujantis negali būti apskaičiuojama už nuotekų tvarkymą.

Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Nei ginčijamose PVM sąskaitose faktūrose, nei kituose byloje pateiktuose rašytiniuose įrodymuose, nei ieškovės žodiniuose paaiškinimuose nėra duomenų, kad ginčijamos PVM sąskaitos faktūros yra išrašytos vadovaujantis 2014 m. lapkričio 4 d. paimto mėginio tyrimo rezultatais. Priešingai, išrašant ginčijamas PVM sąskaitas faktūras buvo vadovautasi 2014 m. lapkričio 19 d. mėginių tyrimų rezultatais. Teismas, teigdamas, kad ieškovė nepateikė duomenų apie pardavimo kainos dydį ir jos įtraukimą į PVM sąskaitose faktūrose apskaičiuotą mokestį už nuotekas, pažeidė rašytinių įrodymų vertinimą, nes ieškovės pateiktose dviejose PVM sąskaitose faktūrose aiškiai nurodyta pardavimo kaina – 71,86 Lt (20,81 Eur). Be to, teismai pagal 2014 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HRSF429106 atsakovei mokėtinas sumas apskaičiavo visiškai kitu principu (nurodė, kad atsakovė turi mokėti pardavimo kainą, mokestį už specifinių medžiagų (bendras chromas) sutvarkymą ir už dalį sutvarkytų nuotekų) nei pagal 2014 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HRSF377306.

Teismas netinkamai taikė CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas. Nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, susijęs su ieškovei priteistomis iš atsakovės mokėtinomis sumomis, yra motyvuotas, jo papildomai nemotyvavo, o tik dar sykį pakartojo kokie aritmetiniai veiksmai buvo atlikti priteistai sumai gauti. Teismų procesiniuose sprendimuose nėra nurodyta motyvų, kodėl atmesti ieškovės teikti įrodymai, kokiu pagrindu teismas priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino iš dalies.

Atsakovė UAB „Odos gaminiai“ ir Ko atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundo netenkinti, palikti skundžiamą teismo nutartį nepakeistą; priteisti iš kasatorės atsakovės naudai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovė nebuvo visiškai atleista nuo pareigos sumokėti už jai suteiktas paslaugas, o priteistas dydis, atsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaitose faktūrose kai kurios mokėtinos sumos buvo apskaičiuotos vadovaujantis netinkamai paimtais mėginiais (pažeidžiant teisės aktuose nustatytas normas), kurių rezultatais negali būti remiamasi, sumažintas pagrįstai.

Teismai byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai ir visapusiškai, todėl teigtina, kad kasatorės nurodytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nebuvo, nes: 2014 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaita faktūra išrašyta remiantis 2014 m. lapkričio 4 d. (2014 m. lapkričio 11 d. tyrimų protokolo) ir 2014 m. lapkričio 19 d. imtų mėginių duomenimis, o 2014 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra išrašyta remiantis 2014 m. lapkričio 19 d., 2014 m. gruodžio 9 d. ir 2014 m. gruodžio 16 d. imtų mėginių duomenimis; atsakovė nesutiko su 2014 m. lapkričio 4 d. ir 2014 m. lapkričio 19 d. imtais mėginiais, todėl teismas, nustatęs akivaizdžius šių dviejų mėginių ėmimo pažeidimus (2014 m. lapkričio 4 d. mėginys imtas ne toje vietoje, kuri nurodyta Sutartyje, ten, kur nuotekos yra ne pratekančios, o stovinčios; 2014 m. lapkričio 19 d. mėginys imtas po vamzdžio atkimšimo, paėmus vienkartinį mėginį, susikaupusias daleles nuo tinklo, netinkamoje vietoje ir pan.), pagrįstai konstatavo, kad ieškovė 2014 m. lapkričio 4 d. (2014 m. lapkričio 11 d. tyrimų protokolo) ir 2014 m. lapkričio 19 d. imtų mėginių tyrimo rezultatais negalėjo vadovautis.

Net ir esant tam tikrų formalių netikslumų (apskaičiuodamas atsakovei mokėti priklausančias sumas teismas galėjo pasirinkti ir kitokią skaičiavimo metodiką, tačiau, atsakovės skaičiavimais, galutinė priteistina suma skirtųsi nežymiai – tikslumo dėlei prie 2014 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitos faktūros sumos galėtų būti pridėta 20,81 Eur pardavimo kaina), teismo sprendimas iš esmės atitinka įstatymo jam keliamus formos ir turinio reikalavimus, tiek jis, tiek atlikti skaičiavimai yra motyvuoti ir pagrįsti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Tarptautinės standartizacijos organizacijos rekomenduojamos nuotekų mėginių ėmimo tvarkos ir jos nesilaikymo teisinių padarinių

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis).

Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Tai reiškia, kad sutarties šalis negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-208/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-208/2013">3K-3-208/2013</a>; kt.).

Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl atsakovės UAB „Odos gaminiai“ ir Ko neįvykdytos sutartinės prievolės atsiskaityti už ieškovės suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas, kai atsakovė pagal kasatorės pateiktų nuotekų mėginių tyrimo išvadas išleido į nuotakyną didesnio (viršijančios 10 kartų nustatytą normą) užterštumo nuotekas.

Kaip nurodyta šios nutarties 3 punkte, bylos šalys 2012 m. spalio 18 d. sudarė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo nenutrūkstamai teikti nuotekų tvarkymo paslaugą, o atsakovė įsipareigojo išleisdama nuotekas neišleisti į vandens tiekėjo eksploatuojamų nuotekų tvarkymo infrastruktūrą medžiagų ar jų mišinių, galinčių užkimšti tinklus ar kitaip sutrikdyti infrastruktūros darbą, taip pat įsipareigojo už suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais.

2014 m. lapkričio 17 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą prie Sutarties, kurios 1.8 punkte nustatytos deklaruotos išleidžiamų nuotekų užterštumo koncentracijos, o 271, 272, 273, 274 punktai įtvirtino pasekmes, kylančias atsakovei (abonentei) išleidus nuotekas, kuriose teršiančių medžiagų koncentracijos viršija sutarties 1.8 punkte deklaruotas išleidžiamų nuotekų užterštumo koncentracijas.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė, nurodžiusi ieškinyje faktines aplinkybes (kad 2014 m. lapkričio mėnesį paėmus mėginius buvo nustatytos teršiančių medžiagų užterštumo koncentracijos, viršijančios 10 ir daugiau kartų Sutartyje deklaruotas teršiančių medžiagų koncentracijas), pagrindžiančias jos reiškiamą reikalavimą (ieškinio pagrindą) (atsakovė privalo už išleistos padidėjusios taršos valymą sumokėti įstatymo nustatytą padidintą mokestį), suformulavo reikalavimą (ieškinio dalyką) – priteisti iš atsakovės skolą už suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas.

Atsakovė nurodė, kad ieškovė nesilaikė nuotekų mėginių ėmimo tvarkos, todėl nesutinka su nuotekų mėginių tyrimais ir pateikta mokėti nuotekų valymo kaina.

Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo ir reguliavimo pagrindus ir vandens tiekėjų bei abonentų (vartotojų) teisinius santykius, – Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas (2006 m. liepos 13 d. įstatymas Nr. X-764). Šio įstatymo tikslas – užtikrinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo ūkio nenutrūkstamą funkcionavimą, taip pat visuomenės poreikius atitinkančią plėtrą sudarant sąlygas fiziniams ir juridiniams asmenims priimtinomis sąlygomis apsirūpinti tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu ir gauti geros kokybės nuotekų tvarkymo paslaugas.

Nuotekų tvarkymo reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236, nustato pagrindinius aplinkosaugos reikalavimus nuotekų surinkimui, valymui ir išleidimui siekiant apsaugoti aplinką nuo taršos.

Tarptautinė standartizacijos organizacija, kurianti tarptautinius standartus, yra parengusi rekomendacijas LST EN ISO 5667-10:2011 „Vandens kokybė. Mėginių ėmimas. 10 dalis. Nurodymai, kaip imti nuotekų mėginius“ (toliau – ISO 5667, Rekomendacijos), kuriose nurodyta buitinių ir pramoninių nuotekų mėginių ėmimo įranga (ISO 5667 4 dalis) ir pateikta nuotekų mėginių ėmimo tvarka (ISO 5667 5 dalis).

Šių rekomendacijų 4 dalies 4.2. punkte nurodyta, kad nuotekų mėginiai gali būti imami rankine ir automatine įranga.

Rekomendacijos taip pat nurodo pavyzdinį nuotakyno vietų sąrašą, iš kurių siūloma imti mėginius. Pažymi, kad visais atvejais svarbu, jog būtų pasirinkta vieta, kuri atstos tiriamą nuotekų srovę; mėginių ėmimui turėtų būti parinkta tokia vieta, kur nuotekų srovė turi didžiausią turbulentinį srautą, užtikrinantį gerą nuotekų susimaišymą (Rekomendacijų 5.1.1., 5.1.2. punktai).

Prieš imant nuotekų mėginius, pasirinkta mėginių ėmimo vieta turėtų būti išvalyta, kad nuo jos sienų būtų panaikintas (užterštas) paviršius, nuosėdos, bakterinė plėvelė ir pan. (Rekomendacijų 5.1.2. punktas). Tiriant nuotekas turėtų būti paimta nemažai mėginių, nustatyta mėginių ėmimo trukmė ir ėmimo laikas, mėginiai turėtų būti sudėtiniai (Rekomendacijų 5.2.1., 5.2.2. punktai).

Remdamasi aptartomis nuostatomis teisėjų kolegija nurodo, kad siekiant nustatyti objektyvų nuotekų srove pernešamą teršalų kiekį ir teršalų koncentraciją nuotekų vandens srovėje itin svarbu laikytis tyrimo tikslo, kad informacija, gauta iš tyrimo, glaudžiai sutaptų su reikalinga informacija (ISO 5667 1.1. punktas). Dėl to svarbu nustatyti nuotekų mėginių ėmimo vietą, kur vyksta nuotekų sūkuringas judėjimas, kur jos susimaišo ir nuteka; nuotekų ėmimo vieta turi būti valoma, kad susidariusios nuosėdos nepadarytų įtakos mėginių kokybei; mėginiai turėtų būti sudėtiniai, imami tam tikrais intervalais per tam tikrą laiką.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad 2014 m. lapkričio 4 d. nuotekų mėginys paimtas ne iš tos vietos, kuri nurodyta šalių sudarytoje Sutartyje; 2014 m. lapkričio 19 d. mėginys paimtas ne eilinio patikrinimo tvarka atliekant nuotekų kontrolę, bet susidarius ekstremaliai situacijai, pasemiant po atkimšimo ištekėjusias nuotekas, ir tai buvo vienkartinis mėginys, atspindintis momentinį taršos lygį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė užsiima nuotekų tvarkymo veikla ir yra šios veiklos profesionalė (teismai nurodė, kad nuotekų valymo paslaugas Šiaulių mieste teikia tik ieškovė ir paslaugų teikimo konkurencingumo nėra). Jai yra žinomos aptartos rekomendacijos dėl nuotekų mėginių ėmimo tvarkos. Dėl to teismai, nustatę, kad ieškovė nesilaikė nuotekų mėginių ėmimo tvarkos, spręsdami šalių ginčą, turėjo teisinį pagrindą nesivadovauti nuotekų mėginių, kurie buvo paimti pažeidžiant rekomenduotą tvaką, tyrimo rezultatais ir pripažinti, jog šiais mėginių rezultatais neturėjo būti remiamasi apskaičiuojant atsakovės mokėtinas didesnes sumas už nuotekų tvarkymo paslaugas.

Teisėjų kolegija, remdamasi prieš tai nurodytų argumentų ir teisinių išvadų visuma, nurodo, kad teismai iš esmės tinkamai aiškino šalių sutartinius teisinius santykius ir aptartas nuotekų tvarkymą reglamentuojančias teisės normas.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2011">3K-3-340/2011</a>; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

Teismai, spręsdami šalių ginčą, tyrė ir vertino nuotekų mėginių ėmimo aplinkybes. Teismų padarytas išvadas patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma (mėginių ėmimo dokumentai, liudytojų parodymai), todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad teismai, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, pažeidė įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisykles ir jas aiškino nukrypdami nuo suformuotos teismų praktikos.

Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (2006 m. liepos 13 d. Nr. X-764) redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. (kai 2014 m. lapkričio 17 d. pasirašytas Papildomas susitarimas prie Sutarties) 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuotekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad nuotekų (įskaitant paviršines nuotekas) tvarkymo išlaidas turi apmokėti asmenys, kuriems tiekiamas geriamasis vanduo ir (arba) teikiamos nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugos.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad pažeidžiant rekomenduojamą tvarką (kaip nurodyta nutarties 27–28 punktuose) paimti nuotekų mėginiai, jų tyrimo rezutatai galėjo parodyti iškreiptą (neteisingą) teršalų kiekį nuotekose. Kilusios abejonės dėl teršalų kiekio nuotekų mėginiuose vertintinos atsakovės naudai, todėl teismai pagrįstai pripažino, kad, sprendžiant dėl atsakovės išleistų nuotekų užterštumo ir jos pareigos mokėti indeksuotą mokestį už didesnį išleidžiamų nuotekų užterštumą, negali ir neturi būti remiamasi ieškovės pateiktais nuotekų mėginių tyrimo rezultatais.

Nesutiktina su kasatorės teiginiais, kad teismas, iš dalies taikydamas nuostatą „teršėjas moka“ ir tenkindamas ieškinį iš dalies, pagal 2014 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. HRSF377306 iš atsakovės priteisė tik už specifinių medžiagų sutvarkymą, atsakovę visiškai atleisdamas nuo pareigos atsiskaityti už ieškovės suteiktas likusias nuotekų tvarkymo paslaugas ir pardavimo kainą. Kasatorės teigimu, teismas šiuo atveju atsakovę visiškai atleido nuo pareigos mokėti ne tik už didesnės taršos koncentracijos atsakovės išleistas nuotekas, bet ir visiškai neapmokestino 253,33 kub. m. nuotekų.

Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).

Ieškovė nepateikė tikslių skaičiavimų, kas sudaro reikalaujamą priteisti skolą. Sąskaitoje turi būti tiksli, aiški ir išsami informacija. Kilus ginčui dėl atsakovės pareigos mokėti ginčo sąskaitoje nurodytą sumą būtent ieškovei tenka procesinė pareiga aiškiai pagrįsti, kokiu būdu buvo apskaičiuota sąskaitoje nurodyta suma, pateikiant detalų kainos sudėtinių dalių pagrindimą. Ieškovė nepateikė kiekvienos sudėtinės dalies – suvartoto vandens ir suteiktų nuotekų tvarkymo paslaugų, įskaitant pardavimo kainą, bei išleistos didesnės taršos koncentracijos nuotekų tvarkymo paslaugų – įkainių.

Teismas negali savo iniciatyva atlikti sąskaitos detalizavimo (išskaidyti ieškovės suteiktų paslaugų kainos). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovės pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo) ar faktinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra).

Teisėjų kolegija, teismų nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas įvertinusi pagal kasacinio teismo praktikoje išplėtotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, konstatuoja, kad kasatorė neįrodė, jog teismas atsakovę visiškai atleido nuo pareigos mokėti ne tik už didesnės taršos koncentracijos jos išleistas nuotekas, bet ir visiškai neapmokestino 253,33 kub. m nuotekų.

Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą (nutartį)

Kasatorė nurodo, kad teismas netinkamai taikė CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, susijęs su ieškovei priteistomis iš atsakovės mokėtinomis sumomis, yra motyvuotas, jo papildomai nemotyvavo, o tik dar sykį pakartojo kokie aritmetiniai veiksmai buvo atlikti priteistai sumai gauti. Teisėjų kolegija nurodytus kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Vienas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, kai apeliacinės instancijos teismas CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu naikina apskųstą sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nustatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte – kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte.

Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 4968/99), par. 30). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, serija A. Nr. 288, p. 20, par. 61).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-344/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-344/2011">3K-3-344/2011</a>; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015).

Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-107/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-107/2010">3K-3-107/2010</a>; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-252/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-252/2010">3K-3-252/2010</a>; kt.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas atitinka nurodytus Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, nes teismas nutartyje aiškiai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Toks teismo sprendimas neprieštarauja CPK 331 straipsnio 4 daliai, nurodytai Europos Žmogaus Teisių Teismo, kasacinio teismo formuojamai praktikai, todėl kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties nemotyvavimo yra nepagrįsti. Tai, kad ieškovė nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, nėra pagrindas pripažinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimą nemotyvuotu ir konstatuoti bylą nagrinėjusio teismo procesinio sprendimo absoliutų negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė nuotekų tvarkymą ir mokėjimą už nuotekų, viršijančių teršiančių medžiagų užterštumo koncentraciją, tvarkymo paslaugas reglamentuojančias teisės normas, todėl naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).

Kasacinį skundą atmetus, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, tačiau neprideda jas patvirtinančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija šio prašymo netenkina (CPK 93 straipsnis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 6 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 5,15 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorės (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“ (j. a. k. 144133366) 5,51 Eur (penkis Eur 51 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas