Civilinė byla Nr. e3K-3-42-684/2019 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-42402-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 3.2.4.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Birutės Janavičiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių L. T. ir D. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių L. T. ir D. T. ieškinį atsakovei L. G. dėl patalpų nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo bei atsakovės L. G. priešieškinį dėl nuomos mokesčio ir kitų privalomų mokesčių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovės L. T. ir D. T. prašė teismo pripažinti 2016 m. vasario 26 d. Patalpų nuomos sutartį Nr. 2016-02-26 (toliau – Nuomos sutartis) negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikyti restituciją – grąžinti iš atsakovės L. G. ieškovei L. T. sumokėtą 3040 Eur užstatą; atlyginti 2113,40 Eur patalpų pagerinimo išlaidas; priteisti iš atsakovės L. G. ieškovei L. T. 6000 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. 2016 m. sausio 26 d. Patalpų rezervavimo susitarimu atsakovė L. G. įsipareigojo iki 2016 m. vasario 29 d. rezervuoti patalpas daugiabučiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini). Rezervavimo sutartyje įtvirtinta, kad preliminari galutinai įrengto daugiabučio gyvenamojo namo atidavimo vertinti Valstybinei komisijai data yra 2016 metų birželio mėnuo. 2016 m. vasario 26 d. nuomotoja L. G. bei ieškovės L. T. ir D. T. pasirašė patalpų nuomos 36 mėnesių laikotarpiui, kuris skaičiuojamas nuo Patalpų perdavimo–priėmimo akto tarp šalių pasirašymo dienos arba nuo 2016 m. gegužės 1 d., nuomos mokestis – 1520 Eur per mėnesį.
4. Ieškovės nurodo, kad 2016 m. balandžio 1 d. patalpų perdavimo akto pasirašymo metu nuomotoja privalėjo perduoti visų durų, esančių patalpose, raktus, tačiau šių įsipareigojimų neįvykdė. Ieškovės savo įsipareigojimus pagal Nuomos sutartį įvykdė: sumokėjo 3040 Eur užstatą, savo lėšomis nudažė patalpų sienas, jas padailino fototapetais ir fotokoliažais, įrengė šviestuvus. Dėl nuomotojos vėlavimo atlikti jai priklausančius remonto darbus ieškovės pirmiau paminėtus darbus atliko 2016 m. birželio ir liepos mėn., į patalpas buvo atvežtos užsakytos prekės, atlikti įsirengimo darbai, patalpos bei jose esantis turtas buvo apdrausti, įrengta apsaugos sistema.
5. Pasak ieškovių, nuomotoja nesilaikė nuomos sutarties įsipareigojimų (perduoti patalpas pagal Perdavimo aktą, kuriame turėjo būti užfiksuota patalpų būklė, bei užtikrinti, kad patalpoms nėra taikomi jokie suvaržymai ar dėl jų nėra pradėtų ginčų teisėsaugos institucijose, taip pat ar susitarimas neprieštarauja ir nepažeidžia įstatymo, kito norminio akto nuostatų), t. y. negalėjo užtikrinti ir garantuoti, kad patalpos yra tinkamos naudotis, todėl ieškovės negalėjo pradėti vykdyti veiklos – atidaryti interjero dizaino studijos. Iš viešai skelbiamos informacijos ieškovėms tapo žinoma, kad pastatas, kuriame yra patalpos, yra ne gyvenamosios paskirties daugiabutis namas (kaip buvo nurodyta Rezervavimo sutartyje), o viešbutis, kuris nebaigtas statyti ir dėl kurio statybų teisėtumo pradėti ikiteisminiai tyrimai, ir patalpos iki šiol nebaigtos statyti (baigtumas yra 88 proc.), kas apriboja nuomininkių disponavimą ir naudojimąsi patalpomis. Ieškovės, sužinojusios tokią informaciją, negalėjo pradėti veiklos patalpose, nes šios neatitinka įstatymų reikalavimų, jų negalima naudoti pagal paskirtį, ateityje jos gali būti nugriautos, šių patalpų neatitiktis statybos reikalavimams gali pakenkti jų veiklai. Per kelis mėnesius ieškovės pastebėjo, kad patalpų sienos pradėjo drėkti, nuo sienų luptis dažai ir byrėti tinkas, sienos pradėjo pelyti, todėl ieškovės 2016 m. spalio 26 d. iškvietė antstolį, kad būtų užfiksuota tikroji patalpų būklė. Tam, kad nepatirtų daugiau nuostolių dėl nevykdomos veiklos, ieškovės buvo priverstos nutraukti Nuomos sutartį. Apie Nuomos sutarties nutraukimą žodžiu nuomotoja ir nekilnojamojo turto agentas A. J. buvo įspėti 2016 m. rugsėjo 26 d. Pakartotinai 2016 m. spalio 5 d. atsakovei ir A. J. išsiųstas pranešimas el. paštu su reikalavimu nutraukti Nuomos sutartį, grąžinti depozitą ir atlyginti patirtus nuostolius. 2016 m. spalio 17 d. atsakovei išsiųsta pretenzija dėl patalpų nuomos sutarties netinkamo vykdymo ir pareikalauta atlyginti nuostolius: 3040 Eur sumokėtą užstatą, 7500 Eur už veiklą negautų pajamų, 2600 Eur už remonto išlaidas. Atsakovė nesutiko atlyginti ieškovių prašomų nuostolių. Nuomos sutartį ieškovės prašė pripažinti negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyviosioms įstatymo normoms, nes Lietuvos Respublikos statybos įstatymas imperatyviai įtvirtina, kad naują statinį galima naudoti tik surašius statybos užbaigimo aktą ir užregistravus daiktines teises Nekilnojamojo turto registre. Kadangi neužbaigtos statybos pastatų negalima naudoti pagal paskirtį, kol nėra gautas statybos užbaigimo aktas, nuomos sutartis negalėjo būti sudaryta. Taikant restituciją, ieškovėms turi būti grąžintas 3040 Eur užstatas, 2034,85 Eur remonto ir įsirengimo išlaidų, 78,55 Eur kasmėnesinis mokestis už apsaugos sistemą. Kadangi ieškovė L. T. nuo 2016 m. liepos mėnesio negalėjo vykdyti veiklos, negavo 6000 Eur pajamų (už 4 mėnesius), tokią sumą reikalauja atlyginti kaip netiesioginius nuostolius, patirtus dėl negaliojančio sandorio sudarymo fakto.
6. Atsakovė L. G. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovių 8360 Eur nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., taip pat 279,48 Eur už komunalines paslaugas. Atsakovė nurodė, kad faktą, jog ji perdavė, o ieškovės priėmė nuomos sutartimi išnuomotas patalpas, įrodo pačiame ieškinyje išdėstytos aplinkybės, kad į patalpas buvo atvežtos užsakytos prekės, atlikti visi įsirengimo darbai; patalpos bei jose esantis turtas buvo apdrausti, įrengta apsaugos sistema. Antstoliui bei atsakovei 2016 m. lapkričio 11 d. nuvykus prie patalpų (duomenys neskelbtini), pro stiklą buvo matyti, kad patalpose yra prekiaujama tapetais (stovėjo stendai su tapetų ritiniais), įrengta prekybos salė su baldais, ekspozicijoje išdėstyta produkcija. Tai paneigia ieškovių poziciją, kad atsakovė vengė vykdyti nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, susijusius su patalpų bei jų raktų perdavimu ieškovėms.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies, priteisė solidariai iš ieškovių L. T. ir D. T. atsakovei L. G. 7600 Eur nuomos mokesčio ir 21,61 Eur mokesčių už komunalines paslaugas, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki šio sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Bylos dalį dėl atsakovės reikalavimo įpareigoti ieškoves grąžinti patalpas nutraukė, atsakovei atsisakius šio reikalavimo.
8. Teismas konstatavo, kad šalių sudaryta Nuomos sutartis neprieštarauja Statybos įstatymo nuostatoms, nes Sutartimi išnuomotos patalpos Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos kaip neužbaigtos. Statybos įstatymas ir kiti teisės aktai nedraudžia nebaigto statyti statinio (patalpų) savininkui išnuomoti tokį nekilnojamąjį turtą kaip teisėtą civilinės apyvartos objektą. Teisme apklausti liudytojai nurodė, kad ieškovėms išnuomotos patalpos buvo tinkamos naudoti, tame pačiame pastate savo veiklą sėkmingai vykdė kiti ūkio subjektai.
9. Teismo nuomone, tai, kad ieškovės išsinuomotose patalpose vykdė komercinę veiklą – tapetų prekybą, patvirtina liudytojų N. B., A. J., A. P., V. M., G. E., S. A. parodymai; su priešieškiniu pateikta ieškovių dalyta reklaminė skrajutė apie naujai duris atvėrusią interjero studiją bei tinklalapių, kuriuose skelbiama informacija apie tuo pačiu adresu ieškovės L. T. individualios įmonės vykdomą tapetų, karnizų ir kitų prekių prekybą, išrašai. Iš ieškinio turinio, Rezervavimo susitarimo nuostatos, pagal kurią preliminari įrengto daugiabučio gyvenamojo namo atidavimo Valstybinei komisijai data buvo 2016 m. birželio mėnuo, teismas sprendė, jog ieškovėms apie nevisišką patalpų baigtumą buvo žinoma iki pasirašant Nuomos sutartį.
10. Teismas sprendė, kad ieškovės neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų; ieškovių pateikti dokumentai, ieškinyje nurodyti skaičiavimai nepatvirtina reikalaujamų priteisti negautų pajamų realumo, todėl ieškovių reikalavimą dėl nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo teismas laikė neteisėtu ir atmestinu. Kadangi ieškovės naudojosi išnuomotomis patalpomis, patalpų pagerinimo išlaidos buvo patirtos ieškovių verslo poreikiams tenkinti, teismas padarė išvadą, kad nėra jokio teisinio pagrindo šių išlaidų atlyginimą priteisti ieškovėms. Be to, ieškovės nepateikė įrodymų, kad jos atliko kitokius patalpų pagerinimo darbus, be tų, kurie buvo nurodyti šalių sudarytose sutartyse. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ieškovių reikalavimai yra nepagrįsti.
11. Teismas sprendė, kad atsakovė turi teisę reikalauti nuomos mokesčio už laiką, kurį ieškovės naudojosi išsinuomotomis patalpomis. Nuo 2016 m. gegužės 15 d. (patalpų perdavimo) iki 2016 m. gruodžio mėnesio (paskutinio mėnesio, ėjusio iki to mėnesio, kurį pareiškiamas priešieškinis) mokėtino nuomos mokesčio suma yra 10 640 Eur. Ieškovių įsikraustymo į nuomojamas patalpas datą teismas nustatė vadovaudamasis liudytojo N. B. parodymais. Teismas, įskaitęs ieškovių sumokėtą 3040 Eur užstatą, iš ieškovių priteisė 7600 Eur nuomos mokesčio. Atsakovės reikalavimus dėl ieškovių skolos už komunalines paslaugas teismas patenkino iš dalies, nes atsakovė pagrindė tik ieškovių 21,23 Eur skolą už elektros energiją.
12. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovių L. T. ir D. T. apeliacinį skundą, 2018 m. liepos 12 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, tik patikslino priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
13. Kolegija nustatė, kad, remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, atsakovės nuosavybės teisė į ginčo patalpas įregistruota 2016 m. vasario 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. MK1211 pagrindu. Taigi, atsakovė ginčo sutarties sudarymo metu buvo įgijusi nuosavybės teisę į nebaigtas statyti patalpas. Akcentuodamos Statybos įstatyme nustatytą draudimą naudoti statinį, ieškovės nepagrįstai naudojimo teisę sutapatina su savininko teise disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu. Pažymėtina, kad viena nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių – disponavimo teisė – įgyvendinama savininkui sudarant sandorius ir atliekant juridinius veiksmus. Spręsta, kad ieškovės nurodomuose teisės aktuose (Statybos įstatymo 40 straipsnio 2 dalis, 24 straipsnio 1 dalis, 41 dalis) nėra nustatytas draudimas disponuoti nebaigto statyti negyvenamosios paskirties statinio patalpomis, t. y. sudaryti sandorius (įskaitant nuomos sutartis). Argumentai, susiję su statinių naudojimo ribojimais, yra reikšmingi sprendžiant įsipareigojimų pagal Nuomos sutartį vykdymo (sutarties nuostatas atitinkančių patalpų perdavimo), atsakomybės klausimus ir pan., tačiau nedaro įtakos sutarties galiojimui.
14. Nustatyta, kad pagal Sutarties 5.1 punktą nuomotoja įsipareigojo perduoti nuomininkėms patalpas iki 2016 m. balandžio 1 d. Šalys susitarė, jog patalpos nuomininkėms perduodamos šalims dviem egzemplioriais pasirašant Perdavimo aktą, kuris bus laikomas neatskiriama šios sutarties dalimi. Kartu su Perdavimo akto pasirašymu nuomotoja perduoda nuomininkėms visų durų, esančių patalpose, raktus (Nuomos sutarties 5.2 punktas). Konstatuota, kad išnuomotos patalpos ieškovėms buvo perduotos (2016 m. gegužės 15 d.), ieškovės jose vykdė komercinę veiklą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ieškovės teigia, kad joms nebuvo perduoti visi raktai nuo patalpų, tačiau būtent jų nurodomas patalpų perdavimo–priėmimo aktas, kuriuo vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas, patvirtina, kad ieškovės turėjo tris išnuomotų patalpų raktus. Kaip minėta, Nuomos sutarties 5.2 punkte nurodyta, kad raktai perduodami patalpų perdavimo metu. Taigi byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad patalpos ieškovėms buvo perduotos.
15. Kolegija sprendė, kad byloje pateikti įrodymai nėra pakankami nustatyti, jog pajamų ieškovės negavo būtent dėl nesutvarkytos aplinkos, pastate atliekamų statybos darbų ir juolab dėl prasidėjusių teisminių ginčų. Taip pat, apskaičiuodamos ieškovės L. T. negautas pajamas, ieškovės neatsižvelgė į jos 2015 m. turėtas verslo sąnaudas (išlaidas), o apskaičiuojant negautas pajamas turi būti atimamos išlaidos, kurių būtų turėjęs nukentėjusysis.
16. Ieškovėms neįrodžius sutarties negaliojimo fakto, vadovaujantis jos 3.1, 4.1, 4.2, 12.4 ir 12.5 punktais, bei nustačius, kad išnuomotos patalpos ieškovėms buvo perduotos, kad ieškovės, nors ir pareikalavusios nutraukti nuomos sutartį, patalpomis naudojosi (negrąžino) iki 2017 metų sausio 1 d., teisėjų kolegijos nuomone, priešieškinio dalis pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo tenkinta.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Kasaciniu skundu ieškovės L. T. ir D. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Teismai, konstatuodami, kad šalių sudaryta Nuomos sutartis neprieštarauja Statybos įstatymo nuostatoms, neatsižvelgė į faktą, jog išnuomotos patalpos yra ne gyvenamajame name, o statinyje, kuris Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip negyvenamosios patalpos – Konferencijų centras su viešbučio ir restorano patalpomis. Statybos įstatymo 40 straipsnio 2 dalis nurodo, kad būtent pastatytą naują ypatingą ar neypatingą statinį galima naudoti tik įvykdžius Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 41 dalyse nustatytus reikalavimus, kurie nėra privalomi statant gyvenamuosius namus. Kadangi ginčo patalpos yra komercinės ir yra įrengtos negyvenamosios paskirties pastate, joms šio straipsnio išimtis nėra taikoma, t. y. statinio naudotojui yra nurodyta imperatyvi pareiga atlikti tam tikras procedūras prieš pradedant naudoti pastatą. Remiantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsnio 1 dalies 1, 2 arba 3 punktais, 41 dalimi, naują statinį (išskyrus gyvenamąjį namą) galima naudoti tik surašius statybos užbaigimo aktą ir užregistravus daiktines teises Nekilnojamojo turto registre. Šiuo atveju patalpos yra negyvenamosios paskirties pastate, kuris nebuvo baigtas statyti, t. y. nebuvo gautas kompetentingos valstybės institucijos statybos užbaigimo aktas, todėl Nuomos sutartis negalėjo būti sudaroma. Komercinės paskirties patalpos yra skirtos komercinei veiklai vykdyti, jose lankosi įvairūs asmenys, todėl tam, kad nesukeltų grėsmės šių asmenų sveikatai ir gyvybei, įstatyme ir yra nustatytas reikalavimas tokį statinį naudoti tik gavus statybos užbaigimo aktą. Nuomos sutartį pripažinus negaliojančia turi būti taikoma restitucija.
17.2. Patalpų perdavimo ir naudojimosi jomis pradžios nustatymas yra labai reikšminga bylos aplinkybė, nes teismai, atsakovei priteisdami nuomos mokestį, jo dydį skaičiavo nuo patalpų perdavimo ieškovėms dienos. Nustatydami patalpų perdavimo laiką (datą) teismai turėjo vertinti ne vien liudytojo N. B. parodymus, bet ir kitus byloje esančius reikšmingus įrodymus, kurie akivaizdžiai prieštarauja tokiai teismų padarytai išvadai, t. y. ieškovės tik 2016 m. birželio 8 dieną pirko 15 vnt. įleidžiamų biuro šviestuvų, o birželio 15 pirko dažus, fototapetus ir buvo dažomos sienos, taigi patalpos birželio viduryje dar buvo remontuojamos. Liudytojų A. P., G. E. parodymai, atsakovės liudijimas apie užsitęsusius darbus, kuriuos ji turėjo atlikti pagal susitarimą, taip pat tos aplinkybės, kad prekės buvo apdraustos liepos mėn., elektra tiekta tik nuo liepos mėn. patvirtina patalpų perdavimo ir naudojimosi vėlesnį laiką. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti liudytojų P. S. (P. S.) ir N. Ž. (N. Ž.) notaro patvirtintus parodymus, reikšmingus nustatant Patalpų perdavimo ieškovėms datą, motyvuodamas tuo, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Tačiau toks teismo argumentas yra nepagrįstas – šie liudytojai liudyti pirmosios instancijos 2017 m. birželio 6 d. teismo posėdyje negalėjo, nes buvo komandiruotėje.
17.3. Jeigu teismas ir sutiktų, kad ieškovės turi mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi patalpomis, tai šiuo atveju priteista 7600 Eur nuomos mokesčio suma yra apskaičiuota neteisingai, nes pirmiausia teismo išvada, kad ieškovėms patalpos buvo perduotos būtent 2016 m. gegužės 15 d., yra neteisinga, taip pat teismų neteisingai apskaičiuotas nuomos mokestis, kuris už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. liepos 1 d. turėjo būti skaičiuojamas nuo Nuomos sutarties 4.2 punkte nustatytos 2280 Eur sumos. Pagal teismų skaičiavimą 2016 m. gegužės 15 d. – 2016 m. liepos 1 d. laikotarpiu lieka 1520 Eur nuomos mokesčio suma (10 640 Eur – 9120 Eur, kuriuos sudaro nuomos mokestis už liepos–gruodžio mėnesius, t. y. 6 mėn. x 1520 Eur). Lieka neaišku, kodėl šiam pusantro mėnesio (2016 m. gegužės 15 d. – 2016 m. liepos 1 d.) patalpų nuomos laikotarpiui priskaičiuotas 1520 Eur nuomos mokesčio dydis, kai susitarime nurodytas 2280 Eur nuomos mokesčio dydis.
18. Atsakovė L. G. atsiliepimu į ieškovių kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
18.1. Pastatas, kuriame yra ginčo patalpos, laikantis teisės aktų reikalavimų, buvo užbaigtas statyti dar 1993 m. Tuo tarpu ieškovių akcentuojamas nevisiškas patalpų baigtumas (Nekilnojamojo turto registro išrašai) sietinas ne su naujo pastato statyba, bet su jau pastatyto statinio rekonstravimu, atliktu pagal kompetentingos institucijos tam išduotą leidimą (nevisišku rekonstravimo užbaigimu). Statybos įstatymo 40 straipsnio 3 dalis, iš esmės papildanti to paties straipsnio 2 dalį, nustato, kad įpareigojimas įvykdyti Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 41 dalių reikalavimus, prieš pradedant naudoti rekonstruotą ypatingą ar neypatingą statinį, yra taikomas tik tokio statinio naujoms dalims. Nuomos sutarties pagrindu ieškovėms perduotos patalpos buvo suformuotos padalijant iki tol jau egzistavusią užbaigtą patalpą, t. y. ginčo patalpos nelaikytinos nauja rekonstruoto pastato dalimi, o tai reiškia, kad Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 41 dalių reikalavimai, susiję su patalpų naudojimu, ginčo atveju netaikytini. Pažymėtina, kad atvejai, kai negalima šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį, galimi esant, pavyzdžiui, tęstinio vykdymo sutartims dėl tam tikros paslaugos, naudojimosi tam tikru daiktu ir pan. (darbo, rangos, nuomos ir kt. sutartys), jeigu tokia sutartis pripažįstama negaliojančia praėjus tam tikram laikui po jos sudarymo ir jeigu ji iš dalies arba visiškai įvykdyta. Dėl to darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju net pripažinus sutartį negaliojančia restitucija negali būti taikoma. Šiuo atveju nuomininkės ginčo patalpomis naudojosi ilgą laiką (daugiau kaip pusę metų), todėl restitucijos taikymas ginčo atveju reikštų esminę šalių nelygybę – ieškovių praturtėjimą atsakovės sąskaita.
18.2. Ieškovės kasaciniame skunde detalizuoja tas aplinkybes, kurios susijusios ne su ginčo patalpų perdavimu, bet su ūkinės komercinės veiklos perduotose patalpose vykdymu (tokios veiklos pradžia). Tačiau nuomininkių prievolė mokėti nuomotojai nuomos mokestį atsirado ne nuo ūkinės komercinės veiklos pradžios, o nuo to momento, kai jos priėmė perduodamas patalpas. Dėl to teismai tinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus bei nustatė, kad patalpos buvo perduotos būtent 2016 m. gegužės mėnesio viduryje.
18.3. Pagal ieškovių pateiktus mokėtino nuomos mokesčio skaičiavimus, joms tektų mokėti didesnę sumą, negu priteisė teismai, t. y. už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. liepos 1 d. nuomos mokestis būtų lygus 1710 Eur (570 Eur (nuomos mokestis už pusę 2016 m. gegužės mėnesio, skaičiuojant nuo 2280 Eur sumos) + 1140 (nuomos mokestis už 2016 m. birželio mėnesį, skaičiuojant nuo 2280 Eur sumos)), tuo tarpu už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. – 9120 Eur (1520 Eur x 6 mėn.). Iš bendros nuomos mokesčio sumos – 10 830 Eur (1710 Eur + 9 120 Eur) atimamas ieškovių sumokėtas užstatas (3040 Eur) ir gaunama 7790 Eur suma. Tačiau teismai priteisė 7600 Eur sumą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu
19. Byloje nustatyta, kad ieškovė L. T. ir atsakovė L. G. 2016 m. sausio 26 d. Susitarimu dėl patalpų rezervavimo Nr. 2016-01-26/Patalpų Nr. KP-I ir KP-J susitarė, kad siekia sukurti prielaidas sudaryti patalpų nuomos sutartį. Nuomotoja įsipareigojo iki 2016 m. vasario 29 d. rezervuoti patalpas (Patalpų projektinis Nr. KP-I ir KP-J; paskirtis – komercinė) daugiabučiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), o ieškovė įsipareigojo per tris darbo dienas nuo Rezervavimo sutarties pasirašymo sumokėti 1520 Eur dydžio patalpų rezervavimo mokestį. Šalys susitarė sudaryti nuomos sutartį iki 2016 m. vasario 29 d. Taip pat šioje sutartyje nurodyta, kad preliminari galutinai įrengto daugiabučio gyvenamojo namo atidavimo vertinti Valstybinei komisijai data yra 2016 m. birželio mėnuo, o tiksli data bus nurodyta nuomos sutartyje.
20. 2016 m. vasario 26 d. Patalpų nuomos sutartimi Nr. 2016-02-26 atsakovė L. G. išnuomojo ieškovėms L. T. bei D. T. 36 mėnesių laikotarpiui komercines patalpas, kurių (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini). Nuomos sutarties 3.1 punkte šalys nustatė, kad Patalpos išnuomojamos 36 mėnesių laikotarpiui, kuris skaičiuojamas nuo Patalpų perdavimo–priėmimo akto tarp šalių pasirašymo dienos, arba nuo 2016 m. gegužės 1 d.
21. CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-687/2015). Taigi sutarties laisvės ribos yra imperatyviosios teisės normos, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnis).
22. Kasaciniame skunde ieškovės argumentuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nepripažino Nuomos sutarties negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnį, nes, ieškovių vertinimu, šalių sudarytas nuomos sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, t. y. Statybų įstatymo 40 straipsnio 2 daliai, 24 straipsnio 1 ir 41 dalims.
23. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzIvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-432/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-432/2008">3K-3-432/2008</a>; 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02LTkxNS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-6-915/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-6-915/2015">3K-3-6-915/2015</a>; kt.).
24. Konkrečios teisės nuostatos imperatyvumą, pagal kasacinio teismo praktiką, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-523/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-523/2011">3K-3-523/2011</a>; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTEtOTE2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-191-916/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-191-916/2015">3K-3-191-916/2015</a>; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MjktMzEzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-629-313/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-629-313/2015">3K-3-629-313/2015</a>). Ar reikalavimas yra imperatyvus, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius.
25. Šalys 2016 m. vasario 26 d. sudarė Patalpų nuomos sutartį. Negyvenamųjų patalpų komerciniams nuomos santykiams taikomos bendrosios nuomos santykius nustatančios CK šeštosios knygos XXVIII skyriaus teisės normos. CK 6.477 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Ginčo šalys, sudarydamos nuomos susitarimą, siekė perduoti ginčo patalpas laikinai valdyti ir naudotis komercinėms reikmėms. Nuomotoja perdavė registruotą nuosavybės teise sau priklausantį nekilnojamąjį turtą – negyvenamąsias patalpas, o ieškovės sutiko šį nekilnojamąjį turtą nuomoti savo verslui. Taigi šiam ginčo šalių tarpusavio santykio galiojimui Statybos įstatyme nustatyti pastato statybos užbaigimo procedūrų reikalavimai, ribojimai naudotis pastatu nėra tiesiogiai susiję, nes pastato statybos užbaigimo procedūros ir šalių susitarimas dėl nuomos teisinių santykių yra skirtingos prigimties teisiniai faktai, sukeliantys skirtingus teisinius padarinius. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad argumentai, susiję su statinių naudojimo ribojimais (Statybos įstatymo 40 straipsnio 2 dalies, 24 straipsnio 1 dalies, 41 dalių taikymu), reikšmingi sprendžiant įsipareigojimų pagal Nuomos sutartį vykdymo, atsakomybės klausimus ir pan., tačiau nedaro įtakos pačios sutarties galiojimui. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo, draudžiančio šiuo konkrečiu atveju šalims sudaryti komercinę nuomos sutartį dėl negyvenamųjų patalpų ginčo pastate.
26. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalių sudarytame Susitarime dėl patalpų rezervavimo įtvirtinta, jog namas, kuriame yra nuomos patalpos, yra neatiduotas Valstybinei komisijai vertinti, kad numatomas atidavimas vertinti – tik 2016 m. birželio mėnesį, o tiksli data bus nurodyta šalių sudarytoje nuomos sutartyje. Taigi ieškovės, sudarydamos tiek Susitarimą dėl patalpų rezervavimo, tiek 2016 m. vasario 26 d. Nuomos sutartį, žinojo, kad pastatas, kuriame yra ginčo patalpos, nėra baigtas, t. y. neatlikta statybos užbaigimo procedūra. Nepaisant to ieškovės sudarė Nuomos sutartį ir tuo prisiėmė iš šios sutarties kylančias pareigas, dėl kurių nevykdymo atsirado nuostoliai atsakovei (nesumokėtas nuomos mokestis).
27. Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais nustatyta, kad atsakovės nuosavybės teisė į ginčo patalpas yra įregistruota 2016 m. vasario 22 d. Pirkimo–pardavimo sutarties Nr. MK1211 pagrindu, patalpos yra nebaigtos statyti, jų baigtumas 88 proc. Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovė ginčo sutarties sudarymo metu buvo įgijusi nuosavybės teisę į nebaigtas statyti patalpas ir atitinkamai savininko teisę disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, inter alia (be kita ko), sudaryti nuomos sutartis.
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo šioje byloje
28. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai nustatė patalpų perdavimo, taip pat ir naudojimosi jomis pradžios momentą, kurį nustatyti labai svarbu, nes nuo to momento yra skaičiuojamas nuomos mokestis, rėmėsi tiktai liudytojo parodymais, o ne visais byloje pateiktais įrodymais (pvz., sąskaitomis, kuriose nurodyta, kada ieškovės pirko šviestuvus, dažus, remontavo patalpas).
29. Teisėjų kolegija, iš naujo nenustatydama faktinių bylos aplinkybių, pasisako, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles šioje byloje (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
30. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2015 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-706/2015; kt.).
31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų nekeisdama, sprendžia, kad byloje esančių įrodymų dėl ginčo patalpų perdavimo momento visuma leidžia daryti išvadą, kad nuomojamos patalpos ieškovėms faktiškai buvo perduotos 2016 m. gegužės 15 d. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, bylą nagrinėję teismai vertino šalių sudarytos sutarties sąlygas, šalių faktinį elgesį, visų liudytojų – G. E., S. A., N. B., A. J., A. P., V. M. ir kt., ne tik N. B. – parodymus, kitus byloje esančius įrodymus. Ieškovės nepagrįstai kasaciniame skunde nurodo, kad byloje esantys įrodymai, inter alia, kad ieškovės tik 2016 m. birželio 8 d. pirko įleidžiamus biurų šviestuvus, o birželio 15 d. pirko dažus, fototapetus ir dažė sienas, liepos mėn. apdraudė atvežtas prekes (tapetus), pagrindžia kitokį patalpų perdavimo laiką. Šios bylos aplinkybės pagrįstai apeliacinės instancijos teismo buvo įvertintos priešingai, kaip patvirtinančios, kad tuo momentu, t. y. birželio mėn., patalpos ieškovėms jau buvo perduotos ir ieškovės pradėjo pasirengimo vykdyti komercinę veiklą darbus.
32. Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus ir pasisakydamas dėl ginčo patalpų perdavimo momento, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–178, 185 straipsniai).
Dėl mokėtino nuomos mokesčio dydžio
33. Kaip minėta nutarties 21 punkte, sutarties šalys laisvos susitarti dėl sutarties dalyko ir sąlygų (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Nuomos sutartimi šalys privalo susitarti dėl nuomos objekto ir nuomos kainos (CK 6.477 straipsnio 3 dalis, 6.487 straipsnis). Nuomos mokestis šalių susitarimu, inter alia, gali būti nustatytas konkrečia pinigų suma, kuri turi būti mokama iš karto ar periodiškai (CK 6.487 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad nuomotoja perdavė ginčo patalpas ir ieškovės jomis naudojosi savo verslo tikslais, ieškovėms kyla pareiga pagal šalių susitarimą sumokėti nuomos mokestį už naudojimosi jomis laikotarpį.
34. Atsižvelgiant į nutarties 31 punkte pateiktus išaiškinimus, bylą nagrinėję teismai pagrįstai nustatė, kad bendras laikotarpis, už kurį ieškovėms yra skaičiuotinas nuomos mokestis, – nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. gruodžio mėnesio imtinai. Kasaciniame skunde nurodoma, kad buvo netinkamai skaičiuotas nuomos mokestis už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. liepos 1 d. – vietoj 2280 Eur apskaičiuota 1520 Eur.
35. Šalys Patalpų nuomos sutarties 4.1 punkte susitarė, kad patalpų nuomos mokestis pagal šią Sutartį yra lygus 1520 Eur per vieną mėnesį. Pirmąjį nuomos mokestį nuomininkas sumoka iki 2016 m. gegužės 2 d., jis sudaro 2280 Eur. Už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. nuomos mokestį nuomininkas moka nuomotojui kas mėnesį už kiekvieną einamąjį nuomos termino mėnesį iki to mėnesio 5 dienos (sutarties 4.2 punktas).
36. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nustačius, jog ieškovės įsikraustė į nuomojamas patalpas nuo 2016 m. gegužės 15 d., atitinkamai nuomos mokestis skaičiuotinas ne nuo 2016 m. gegužės 1 d., o nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2016 gruodžio mėnesio imtinai. Teismas apskaičiavo, kad bendra ieškovių mokėtino nuomos mokesčio suma yra 10 640 Eur (už 2016 m. gegužės 15 d. – 2016 m. liepos 1 d. laikotarpį bei po 1520 Eur už 2016 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius).
37. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis Nuomos sutarties 4.2 punktu, už pirmus du mėnesius, t. y. gegužės ir birželio mėn., yra nustatytas 2280 Eur nuomos mokestis. Taigi už vieną mėnesį nuomos mokestis būtų 1140 Eur. Kadangi nuomos mokestis skaičiuojamas nuo gegužės 15 d., tai ieškovių mokestis už gegužės mėnesį yra lygus 570 Eur (1140/2), už birželio mėnesį yra lygus 1140 Eur. Už kitus ginčo patalpų naudojimosi mėnesius nuomos mokestis skaičiuotinas pagal Nuomos sutarties 4.1 punktą, t. y. 1520 Eur už vieną mėnesį. Atsižvelgiant į tai, už liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius ieškovės yra skolingos po 1520 Eur, t. y. 9120 Eur (1520 x 6). Iš viso ieškovės už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. gruodžio mėnesio imtinai yra skolingos 10 830 Eur (9120 + 1140 + 570). Taigi bylą nagrinėję teismai netiksliai nustatė ieškovių mokėtiną nuomos mokesčio dydį, vietoj jų nurodyto 10 640 Eur mokėtino nuomos mokesčio turėjo būti 10 830 Eur. Kadangi ši kasacinė byla nagrinėjama tik pagal vienos iš šalių – ieškovių – kasacinį skundą, o kasacinis teismas tokiu atveju dėl kasacinį skundą padavusių ieškovių negali priimti blogesnio sprendimo, nei yra skundžiamas teismo procesinis sprendimas, tai apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl mokėtino ieškovių nuomos mokesčio dydžio nekeistina, nes tai reikštų blogesnio sprendimo dėl kasatoriaus priėmimą (CPK 353 straipsnio 3 dalis).
38. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir įtakos apskųsto apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
39. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė sandorių negaliojimą negyvenamųjų patalpų nuomos teisinius santykius, statybos užbaigimo procedūrų organizavimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
41. Atsakovė, prašydama priteisti iš ieškovių lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą ji sumokėjo 1149,50 Eur. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, sprendžia, kad atsakovės prašymas pagrįstas, todėl tenkintinas.
42. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 4,68 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas valstybės naudai lygiomis dalimis – po 2,34 Eur – iš ieškovių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis). Kadangi priteistina pašto išlaidų suma nesiekia 3 Eur ir yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.), procesinių dokumentų įteikimo išlaidų dalies atlyginimas valstybės naudai iš ieškovių nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti L. G. (duomenys neskelbtini) iš L. T. (duomenys neskelbtini) ir D. T. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis po 574,75 (penkis šimtus septyniasdešimt keturis Eur 75 ct) Eur išlaidų už advokato pagalbą kasaciniame teisme atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Virgilijus Grabinskas
Birutė Janavičiūtė
