Dėl teisės normų, reglamentuojančių viešojo intereso gynimą, gynybos būdo - deklaracijų apie statybos užbaigimą ir jų pagrindu atliktos statinių teisinės registracijos panaikinimo - pakankamumą ir (ar) galimumą neprašant neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-287-1120/2023

Teisminio proceso Nr. 2-25-3-00327-2022-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.6.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Agnės Tikniūtės (pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų I. L. ir K. L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams I. L. ir K. L. dėl deklaracijų galiojimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, F. S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių viešojo intereso gynimą, gynybos būdo – deklaracijų apie statybos užbaigimą ir jų pagrindu atliktos statinių teisinės registracijos panaikinimo – pakankamumą ir (ar) galimumą neprašant neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) prašė teismo:

2.1. panaikinti 2021 m. gegužės 19 d. deklaracijos apie statinio, jo dalies (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą, statinio, jo dalies / patalpos paskirties pakeitimą Nr. 1 galiojimą (toliau – ir Deklaracija Nr. 1);

2.2. panaikinti 2021 m. rugsėjo 16 d. deklaracijos apie statinio, jo dalies (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą, statinio, jo dalies / patalpos paskirties pakeitimą Nr. 1-1 galiojimą (toliau – ir Deklaracija Nr. 2);

2.3. panaikinti 2022 m. rugpjūčio 1 d. deklaracijos apie statinio, jo dalies (tik registruojama) statybos užbaigimą, statinio, jo dalies / patalpos paskirties pakeitimą Nr. ARCCR-100-220801-13766 galiojimą (toliau – ir Deklaracija Nr. 3);

2.4. įpareigoti atsakovus per 10 darbo dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos kreiptis į VĮ Registrų centrą su prašymu panaikinti 2021 m. gegužės 19 d. ir 2021 m. rugsėjo 16 d. deklaracijų pagrindu atliktą pagalbinio ūkio paskirties pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre.

3. Ieškovė nurodė, kad 2021 m. rugsėjo 22 d. Inspekcijos specialistas atliko patikrinimą ir 2021 m. rugsėjo 27 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą. Jame nustatė, kad žemės ūkio paskirties žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra statomas medinis karkasinis pastatas – pirtis, jos ilgis – apie 10,35 m, plotis – apie 8,40 m, aukštis – apie 6,43 m. Patikrinus Nekilnojamojo turto registro duomenis, nustatyta, kad šiame žemės sklype yra registruotas II grupės nesudėtingas pagalbinio ūkio paskirties pastatas – pirtis, kurios plotas – 74,13 kv. m, užstatymo plotas – 87 kv. m, statybos pradžios metai – 2021, baigtumo procentas – 85 proc., būklė – nebaigtas statyti. Šis pastatas pagal Deklaraciją Nr. 1 ir Deklaraciją Nr. 2 nuosavybės teise priklauso atsakovams.

4. Ieškovė teigė, kad 2022 m. rugpjūčio 9 d. gavo iš VĮ Registrų centro informaciją, jog statytojai surašė ir Deklaraciją Nr. 3, ja buvo patvirtintas pastato – pirties ir tame pačiame žemės sklype esančio statinio – ūkinio pastato statybos užbaigimas.

5. Ieškovė pažymėjo, kad nurodyti statiniai (pirtis ir ūkinis pastatas) yra žemės sklype, kurio bendras plotas – 8,2 ha, iš jų 3,0264 ha sudaro vandens telkinių plotas. Šiam žemės sklypui yra taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: paviršiniai vandens telkiniai (plotas – 3,0264 ha), paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos (plotas – 2,2396 ha), paviršinių vandens telkinių apsaugos zona (plotas – 2,2396 ha).

6. Ieškovė nurodė, kad atliko Deklaracijų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 teisėtumo patikrinimą ir konstatavo, jog deklaracijos neatitinka teisės aktų reikalavimų. Šiuo atveju buvo pažeistas Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas draudimas paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose statyti pastatus mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, nes pastato – pirties mažiausias atstumas nuo tvenkinio kranto linijos yra 5,03 metro, o mažiausias atstumas nuo tvenkinio kranto linijos iki ūkinio pastato yra 12,9 metro ir jie visa apimtimi patenka į paviršinio vandens telkinio apsaugos zoną. Nurodytame įstatyme įtvirtintos išimtys šiuo atveju netaikomos, todėl pastatų statyba šioje vietoje negalima.

7. Be to, ieškovė atkreipė dėmesį, kad nurodytame žemės ūkio paskirties žemės sklype yra pastatyti tik pagalbinio ūkio paskirties pastatai, t. y. pirtis ir ūkinis pastatas, jokio gyvenamosios paskirties pastato nėra. Pagalbinio ūkio pastatų statyba žemės ūkio paskirties žemėje galima tik ūkininko sodyboje. Pagal teisės aktų reikalavimus, siekiant statyti ūkininko sodybą būtina parengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą. Atsakovai nėra parengę tokio projekto, todėl statinių statyba ir šiuo aspektu nėra galima.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8. Plungės apylinkės teismas 2023 m. sausio 2 d. sprendimu:

8.1. tenkino dalį ieškinio ir:

8.1.1. panaikino 2021 m. gegužės 19 d. deklaracijos apie statinio, jo dalies (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą, statinio, jo dalies / patalpos paskirties pakeitimą Nr. 1 galiojimą;

8.1.2. panaikino 2021 m. rugsėjo 16 d. deklaracijos apie statinio, jo dalies (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą, statinio, jo dalies / patalpos paskirties pakeitimą Nr. 1-1 galiojimą;

8.1.3. panaikino 2022 m. rugpjūčio 1 d. deklaracijos apie statinio, jo dalies (tik registruojama) statybos užbaigimą, statinio, jo dalies / patalpos paskirties pakeitimą Nr. ARCCR-100-220801-13766 galiojimą;

8.2. kitą ieškinio dalį atmetė;

8.3. išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

9. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė:

9.1. Atsakovams I. L., K. L. ir trečiajam asmeniui F. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Šio žemės sklypo plotas – 8,2 ha, iš kurių 3,0264 ha sudaro žemės sklype esančių vandens telkinių plotas.

9.2. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, žemės sklypui yra taikomos šios specialiosios žemės naudojimo sąlygos: paviršiniai vandens telkiniai, plotas – 3,0264 ha, paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos, plotas – 2,2396 ha; paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos, plotas – 2,2396 ha; kultūros paveldo objektų ir vietovių teritorijos, jų apsaugos zonos. Šiuo metu galiojančios specialiosios ginčo žemės sklypo naudojimo sąlygos Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuo 2020 m. sausio 2 d. Iš istorinių Nekilnojamojo turto registro įrašų matyti, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos – paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos – nurodytame žemės sklype galiojo jau nuo 1997 metų.

9.3. 2021 m. rugsėjo 22 d. Inspekcijos pareigūnai atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje ir nustatė, kad ginčo žemės sklype yra statomas medinis karkasinis pastatas – pirtis, jos ilgis – apie 10,35 m, plotis – apie 8,40 m, aukštis – apie 6,43 m. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, žemės sklype įregistruotas II grupės nesudėtingas pagalbinio ūkio paskirties pastatas – pirtis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), jos plotas – 74,13 kv. m, statybos pradžios metai – 2021, baigtumas – 85 proc., būklė – nebaigtas statyti. Šis pastatas pagal Deklaraciją Nr. 1 ir Deklaraciją Nr. 2 nuosavybės teise priklauso atsakovams.

9.4. Deklaracija Nr. 1 statytojai patvirtino pirties pastato 4 proc. baigtumą, o Deklaracija Nr. 2 – 85 proc. baigtumą. Po šios civilinės bylos iškėlimo, 2022 m. rugpjūčio 1 d., atsakovas K. L. surašė Deklaraciją Nr. 3, šiuo dokumentu patvirtino pirties pastato 100 proc. baigtumą, taip pat – tame pačiame žemės sklype pastatyto I grupės nesudėtingo statinio – ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) statybos 100 proc. baigtumą. Šis ūkinis pastatas yra registruotas Nekilnojamojo turto registre, tačiau daiktinės teisės į jį neįregistruotos, nes VĮ Registrų centras 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimu atmetė atsakovų prašymą įregistruoti pirties pastato ir ūkinio pastato kadastro duomenis bei jų pateiktą Deklaraciją Nr. 3.

9.5. Inspekcija atliko Deklaracijų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 teisėtumo patikrinimą ir konstatavo, kad šios deklaracijos neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes statiniai (pirtis ir ūkinis pastatas) yra pastatyti pažeidžiant žemės sklype taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas.

10. Spręsdamas, ar atsakovams priklausantys statiniai patenka į ginčo žemės sklypui taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų galiojimo ribas, teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus duomenis, nurodė, kad šioje byloje susiklostė faktinė situacija, jog, atsakovams priklausančiame žemės sklype galiojančių specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, t. y. paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos ir paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos, galiojimo ribas nustatant pagal Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540, 5.1.1 ir 9.3 punktų reikalavimus, jų plotas (atitinkamai 0,5219 ha ir 4,5656 ha) neatitinka Nekilnojamojo turto registre įregistruotų duomenų apie šių specialiųjų žemės naudojimo sąlygų plotą (po 2,2396 ha). Vis dėlto, teismo nuomone, vien netikslių duomenų apie teritorijos, kuriai taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, plotą įrašymas į Nekilnojamojo turto registrą šiuo atveju negali būti pakankamas pagrindas pripažinti, kad atitinkami veiklos apribojimai šiam žemės sklypui nenustatyti ir negalioja.

11. Teismas pažymėjo, kad, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kurie buvo registruoti ir ginčo statinių statybos metu, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos plotas yra 2,2396 ha. Bendras žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotas yra 8,2 ha, iš jų 3,0264 ha sudaro žemės sklype esančių vandens telkinių plotas; tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotos 2,2396 ha apsaugos zonos plotas iš esmės apima beveik pusę visos žemės sklypo sausumos teritorijos.

12. Įvertinęs tai, kad pirties pastatas nuo kranto linijos pastatytas tik 5,03 metro atstumu, o ūkinio pastato mažiausias atstumas nuo tvenkinio kranto linijos yra 12,90 metro, teismas nurodė, jog jam nekelia abejonių aplinkybė, kad abu ginčo statiniai patenka į Nekilnojamojo turto registre įregistruotos 2,2396 ha ploto vandens telkinių apsaugos zonos galiojimo ribas net ir tuo atveju, jeigu registro duomenys nėra tikslūs.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovai neteikė į bylą papildomų įrodymų dėl jų žemės sklypui taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų išdėstymo bei tikslios jų vietos žemės sklype, todėl padarė išvadą, jog statinių statybos metu atsakovai negalėjo nežinoti apie jų sklypui taikomus apribojimus, net jeigu viešame registre įregistruoti duomenys apie jų sklypui taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų plotą nėra tikslūs.

14. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad šiuo atveju atsakovų žemės sklypui taikomų apribojimų apimtis turi būti nustatyta remiantis ne tik Nekilnojamojo turto registro duomenimis, bet ir Aprašo 5.1.1 ir 9.3 punktų reikalavimais. Šie reikalavimai lemia, kad, pagal šioje byloje pateiktus įrodymus, sklype esančio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos išorinė riba yra 5 metrai nuo kranto linijos (Aprašo 5.1.1 punktas), o vandens telkinių apsaugos zonos išorinė riba yra 100 metrų nuo vandens telkinio kranto linijos ir atitinkamai 95 metrai nuo pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos.

15. Spręsdamas dėl atsakovų argumento, kad šiuo atveju, nustatant paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos plotį, turi būti remiamasi ne Aprašo 9.3, o 11 punktu, nes žemės sklype esantis paviršinio vandens telkinys yra buvusio karjero vietoje ir yra į vandens telkinį rekultivuotas karjeras, todėl pirtis ir ūkinis pastatas pagal Apraše įtvirtintą reglamentavimą nepatenka į paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną, kuri sutampa su pakrantės apsaugos juosta, teismas nurodė, jog šiuo atveju esminė aplinkybė sprendžiant klausimą dėl galimybės taikyti Aprašo 11 punkto nuostatas yra ta, kad per aptariamą vandens telkinį teka B. upelis. Kadangi ginčo žemės sklype esantis paviršinis vandens telkinys turi tiesioginį ryšį su natūraliu paviršiniu vandens telkiniu – B. upe, tai, teismo nuomone, žemės sklype esantis vandens telkinys negali būti laikomas rekultivuotu į vandens telkinį karjeru Aprašo 11 punkto taikymo prasme. Teismas padarė išvadą, kad, nustatant paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos plotį atsakovams priklausančiame žemės sklype, Aprašo 11 punkto nuostatos negali būti taikomos.

16. Teismas konstatavo, kad byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovams priklausantys pagalbinio ūkio paskirties pastatas – pirtis ir ūkinis pastatas patenka į žemės sklypui taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, t. y. paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos, galiojimo ribas.

17. Spręsdamas dėl Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 punkto b papunktyje nustatytos išimties atsakovų statiniams taikymo (netaikymo), teismas pažymėjo, kad, pagal šias nuostatas, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti pastatus mažesniu kaip 50 metrų atstumu iki paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos, išskyrus, be kita ko, atvejį, kai statomi pastatai miestuose, miesteliuose ir kaimų kompaktiškai užstatytose teritorijose, sodybose, savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose nurodytose urbanizuoti kaimo teritorijose.

18. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju žemės sklypas su jame esančiais atsakovams priklausančiais pastatais yra (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovų pastatai ir jų žemės sklypas yra kaimo kompaktiškai užstatytoje teritorijoje.

19. Teismas nurodė, kad šiuo metu žemės sklype nėra pastatyta jokių gyvenamosios paskirties pastatų, tik ginčo pirtis ir ūkio pastatas. Be to, ūkininko sodybai įrengti turi būti išduotas leidimas statyti ūkininko sodybą (Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 2 dalis), teisės aktų nustatyta tvarka parengtas kaimo plėtros žemėtvarkos projektas. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovai nėra parengę kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko sodybai įrengti. Taigi, nėra pagrindo padaryti išvadą, kad atsakovams priklausantys pastatai yra pastatyti sodyboje.

20. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš byloje esančio Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2021 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. T2-178 „Dėl Kretingos rajono savivaldybės teritorijos ir jos dalies – Kretingos miesto bendrojo plano keitimo patvirtinimo“ patvirtinto Kretingos rajono savivaldybės bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas), taip pat Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2021 m. gruodžio 14 d. rašto matyti, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į tris funkcines zonas: 1) vandens telkinių zonos (H); 2) miškų ir miškingų teritorijų zonos (M); 3) rekreacinio naudojimo žemės ūkio zonos (Zr1). Iš Bendrojo plano matyti, kad atsakovams priklausantys statiniai yra pastatyti žemės sklypo dalyje, kuri priskirta rekreacinio naudojimo žemės ūkio zonai (Zr1). Iš Bendrojo plano aiškinamojo rašto 3.1.1 lentelės „Funkcinės zonos bendrajame plane“ matyti, kad rekreacinio naudojimo žemės ūkio zona (Zr1) yra priskirta prie neurbanizuojamų teritorijų. Vadinasi, atsakovų žemės sklype esantys statiniai, kurie pagal Bendrojo plano sprendinius yra rekreacinio naudojimo žemės ūkio zonoje (Zr1), nepatenka į Bendrajame plane nurodytas urbanizuoti kaimo teritorijas.

21. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovams priklausantys statiniai nepatenka į kaimų kompaktiškai užstatytas teritorijas, taip pat į Bendrajame plane nurodytas urbanizuoti teritorijas, o ūkininko ūkio sodyba šiuo metu ginčo sklype nėra įkurta, atsakovai nustatyta tvarka nėra parengę kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, teismas konstatavo, jog šiuo atveju negali būti taikoma Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 punkto b papunktyje nustatyta išimtis.

22. Spręsdamas dėl ginčo statinių statybos galimybės neparengus kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, teismas, remdamasis byloje esančiais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatė, kad ginčo žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai. Tai reiškia, kad, tvarkydami žemės sklypą bei statydami jame pastatus, atsakovai yra saistomi ne tik Bendrajame plane nurodytų sprendinių, bet ir imperatyviųjų Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Žemės naudojimo būdų turinio aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40, Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-476/D1-429, nuostatų.

23. Teismas pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, neurbanizuojamoje teritorijoje, kuriai nėra parengto galiojančio detaliojo plano, statyba galima, tačiau ji turi atitikti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius, žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir būdą, be to, tokia statyba turi būti vykdoma laikantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatų.

24. Teismas nurodė, kad Bendrajame plane, kuriuo remiasi atsakovai, aiškiai nurodyta, jog įgyvendinant jame nustatytus sprendinius turi būti rengiamas kaimo plėtros žemėtvarkos projektas, todėl akivaizdu, kad vien Bendrojo plano sprendiniai šiuo atveju nėra pakankami.

25. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad, nesant teisės aktų nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, atsakovams priklausantys statiniai – pirtis ir ūkinis pastatas – yra pastatyti neteisėtai, pažeidžiant Žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalies reikalavimus, Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių 2 punkto nuostatas, Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies bei Bendrojo plano reikalavimus.

26. Pasisakydamas dėl viešojo intereso egzistavimo (neegzistavimo) šioje byloje, teismas nesutiko su atsakovų argumentais, kad šioje byloje ieškovė tinkamai nepagrindė ieškiniu ginamo viešojo intereso. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, jog Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, nustačiusi viešojo intereso pažeidimų statybos srityje, turi teisę kreiptis į teismą ar prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo.

27. Teismas nurodė, kad pastatų statyba laikantis imperatyvių teisės aktų reikalavimų ir draudimų, žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentų yra ne tik privatus, bet ir visuomenės interesas, todėl teisėtumas statybos teisiniuose santykiuose neabejotinai sudaro viešojo intereso dalį. Nesutikdamas su atsakovais, kad Inspekcijos nustatyti teisės aktų pažeidimai šiuo atveju nelaikytini viešojo intereso pažeidimu, teismas atkreipė dėmesį, jog nesilaikant privalomojo 50 metrų atstumo iki paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos šiuo atveju buvo pastatyti du pastatai, be to, pastatai pastatyti neparengus kaimo plėtros žemėtvarkos projekto. Teismas laikė, kad nustatyti teisės aktų pažeidimai šiuo atveju negali būti vertinami kaip mažareikšmiai ir paneigiantys ieškovės teisę ginti viešąjį interesą.

28. Atsižvelgdamas į konstatuotus atsakovų padarytus imperatyviųjų teisės norminių aktų nuostatų pažeidimus pastatant pirtį ir ūkinį pastatą, teismas pripažino, kad yra pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimus ir panaikinti šioje byloje ginčijamų Deklaracijų Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 galiojimą.

29. Spręsdamas dėl atsakovų įpareigojimo kreiptis į VĮ Registrų centrą su prašymu išregistruoti deklaracijas, teismas, pažymėjęs, kad šiuo atveju pati ieškovė, kaip viešąjį interesą ginantis subjektas ir šios civilinės bylos šalis, gali kreiptis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją dėl deklaracijų pagrindu atliktos teisinės registracijos panaikinimo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 28 punktas), vertino ieškinio reikalavimą, kuriuo ieškovė prašė įpareigoti atsakovus atlikti šiuos veiksmus, kaip perteklinį ir jį atmetė.

30. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2023 m. gegužės 11 d. nutartimi paliko nepakeistą Plungės apylinkės teismo 2023 m. sausio 2 d. sprendimą.

31. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog vien netikslių duomenų apie teritorijos, kuriai taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, plotą įrašymas į Nekilnojamojo turto registrą šiuo atveju negali būti pakankamas pagrindas pripažinti, kad šiam žemės sklypui atitinkami veiklos apribojimai nenustatyti ir negalioja. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad byloje nėra šalių ginčo, jog per atsakovų žemės sklype esantį vandens telkinį teka B. upelis. Šis yra įtrauktas ir į Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastrą, jo ilgis pagal byloje pateiktus duomenis yra 14,2 km. Vadinasi, ginčo žemės sklype esantis paviršinis vandens telkinys turi tiesioginį ryšį su natūraliu paviršiniu vandens telkiniu – B. upe. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad žemės sklype esantis vandens telkinys negali būti laikomas rekultivuotu į vandens telkinį karjeru Aprašo 11 punkto taikymo prasme.

32. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovų žemės sklype esantys statiniai, kurie pagal Bendrojo plano sprendinius yra rekreacinio naudojimo žemės ūkio zonoje (Zr1), nepatenka į Bendrajame plane nurodytas urbanizuoti kaimo teritorijas, todėl atsakovų argumentas dėl Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnio 8 punkto b papunktyje nustatytos išimties, siejamos su pastatų statyba savivaldybių ar jų dalių bendruosiuose planuose nustatytose urbanizuoti kaimo teritorijose, taikymo atmestinas kaip nepagrįstas.

33. Pasisakydamas dėl ginčo pastatų statybos neparengus kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovai nei pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nepateikė duomenų, jog planuoja statyti ūkininko sodybą ginčo sklype. Atsakovai neturi patvirtinto kaimo plėtros žemėtvarkos projekto. Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentavo, kad ūkininko sodybai, pagal galiojančius teisės aktus, yra priskirtinas pastatytas vienas gyvenamosios paskirties pastatas su pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatais, reikalingais ūkininko veiklai vykdyti. Nagrinėjamos bylos atveju Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas II grupės nesudėtingas, pagalbinio ūkio paskirties statinys – pirties pastatas. Joks gyvenamosios paskirties pastatas atsakovams priklausančioje teritorijoje nėra pastatytas.

34. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog, pagal Kretingos rajono savivaldybės tarybos 2021 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. T2-178 patvirtintą Bendrąjį planą, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į rekreacinio naudojimo žemės ūkio zoną (Zr1), kuri yra viena iš Bendrajame plane nurodytų žemės ūkio teritorijų rūšių, o rekreacinio naudojimo žemės ūkio zona (Zr1) yra priskirta prie neurbanizuojamų teritorijų. Bendrojo plano aiškinamajame rašte (2.5.3 dalis) nurodyta, kad Bendrojo plano sprendiniams įgyvendinti žemės ūkio paskirties žemėje reikalinga rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektus (seniūnijų teritorijoms) ir žemės konsolidacijos projektus. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad vien Bendrojo plano sprendiniai šiuo atveju nėra pakankami; nesant teisės aktų nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto kaimo plėtros žemėtvarkos projekto, atsakovams priklausantys statiniai – pirtis bei ūkinis pastatas – pastatyti neteisėtai, pažeidžiant Žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalies, Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo taisyklių 2 punkto nuostatas, Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies ir Bendrojo plano reikalavimus.

35. Pasisakydamas dėl viešojo intereso egzistavimo (neegzistavimo) šioje byloje, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė šiuo atveju yra Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos. Ji atlieka statybos valstybinės priežiūros funkciją, be kita ko, ir statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo tikrinimą (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 2 punktas). Inspekcija statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumą tikrina pagal Inspekcijos metinius veiklos planus, taip pat viešojo administravimo subjektų, fizinių asmenų, juridinių asmenų ir jų padalinių, kitų juridinio asmens statuso neturinčių organizacijų ir jų padalinių pateiktų skundų pagrindu; išsamią statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumo patikrinimų tvarką pagal Inspekcijos darbo planus tikrintinų statybą leidžiančių dokumentų rūšis nustato, su statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumo patikrinimais susijusių dokumentų formas ir statybą leidžiančių dokumentų išdavimo teisėtumui patikrinti pateiktinų dokumentų sąrašą tvirtina Inspekcijos viršininkas (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, 10 straipsnio 8 dalis). Kreiptis į teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo turi teisę asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai pažeidžiami, šių asmenų skundų pagrindu arba savo iniciatyva – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, statinio saugos ir paskirties valstybinės priežiūros institucijos pagal kompetenciją.

36. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad jeigu pažeistas viešasis interesas, šios institucijos dėl viešojo intereso gynimo turi teisę kreiptis į prokuratūrą arba teismą. Jeigu nustatomi pažeidimai tik Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, statinio saugos ir paskirties valstybinės priežiūros institucijos, kitų institucijų kompetencijos srityje, į teismą savo iniciatyva ar kitų asmenų kreipimosi pagrindu kreipiasi ši institucija.

37. Tuo remdamasis, apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovų apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl ieškovės pasirinktų gynybos priemonių tinkamumo. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad Inspekcijos nustatyti teisės aktų pažeidimai atsakovams pastatant ginčo statinius šiuo atveju laikytini viešojo intereso pažeidimu. Nesilaikant privalomojo 50 m atstumo iki paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos pastatyti du pastatai. Be to, jie pastatyti neparengus kaimo plėtros žemėtvarkos projekto. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nustatyti teisės aktų pažeidimai šiuo atveju negali būti vertinami kaip paneigiantys ieškovės teisę ginti viešąjį interesą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

38. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 11 d. nutartį bei Plungės apylinkės teismo 2023 m. sausio 2 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkinta dalis ieškinio, ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus dėl deklaracijų panaikinimo atmesti; priteisti atsakovams jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

38.1. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pareiškė ieškinį atsakovams gindama viešąjį interesą. Šio intereso pažeidimas buvo siejamas su tuo, kad ginčo statiniai pastatyti pažeidžiant teisės aktų ir žemės sklypui taikomos paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos sąlygas, tokiu būdu galbūt darant neigiamą įtaką žemės sklype esančiam tvenkiniui. Nors Inspekcija siejo viešojo intereso pažeidimą su neteisėta pastatų statyba, tačiau šioje byloje nereiškė reikalavimo dėl galbūt neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, o prašė tik statinių statybos užbaigimo deklaracijų ir pagalbinio ūkio pastato – pirties registracijos Nekilnojamojo turto registre panaikinimo. Atsižvelgiant į šioje byloje Inspekcijos ginamo viešojo intereso specifiką, t. y. siekiamą užtikrinti tvenkinio apsaugą nuo galimo neigiamo poveikio dėl esą per arti jo statomų statinių, akivaizdu, kad ginčijamų deklaracijų ir pirties teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre panaikinimas negali sukurti Inspekcijos pasinaudojant teismine gynyba siekiamo rezultato – byloje įrodinėjamo viešojo intereso pažeidimo pašalinimo. Net ir panaikinus ginčijamas deklaracijas bei pirties pastato teisinę registraciją, ginčo statinių padėtis žemės sklypo atžvilgiu iš esmės liktų nepasikeitusi. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, apskritai nevertino ir sprendime nepasisakė dėl Inspekcijos pasirinktų viešojo intereso gynimo būdų tinkamumo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas savo išvados, kad atsakovų argumentai dėl Inspekcijos pasirinkto viešojo intereso gynimo būdo netinkamumo yra nepagrįsti, visiškai nemotyvavo. Taigi byloje liko neatsakyta į teisingam jos išnagrinėjimui esminį teisinį klausimą – ar Inspekcija, kreipdamasi į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo ir juo reikšdama reikalavimus, kurie pagal savo pobūdį gali sukelti tam tikrus materialiuosius teisinius padarinius, tačiau realiai negali apginti siekiamo apginti viešojo intereso, tinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnyje reglamentuojamą teisę į teisminę gynybą. Atsakovų vertinimu, ieškovės šioje byloje pareikštų reikalavimų patenkinimu realiai nesukeliamas jos siekiamas efektas – viešojo intereso apgynimas, todėl tokių reikalavimų pareiškimas pripažintinas nesuderinamu su tinkamo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo sąlygomis ir ieškinys atmestinas CPK 5 straipsnio pagrindu.

38.2. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nemotyvavo savo išvados, kad Inspekcijos šioje byloje pasirinktas viešojo intereso gynimo būdas yra pakankamas ir tinkamas. Laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į esminį šios bylos teisinį aspektą, kurį (be kita ko, ir savo apeliaciniame skunde) kėlė atsakovai, t. y. ar, patenkinus šioje byloje Inspekcijos pareikštus materialiuosius reikalavimus, jos ginamas dėl ginčo statinių statybos esą pažeistas viešasis interesas bus realiai ir efektyviai apgintas. Tai lėmė, kad nebuvo sudaryta prielaida tinkamai ir pagrįstai nuspręsti, ar Inspekcija tinkamai įgyvendino CPK 5 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisminę gynybą ir ar jos ieškinys neturėjo būti atmestas CPK 5 straipsnio pagrindu. Dėl šios priežasties pripažintina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo padarytas esminis proceso teisės normų (CPK 5, 263 straipsnių) pažeidimas pagal CPK 246 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

39. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

39.1. Nagrinėjamu atveju pagal ginčijamas deklaracijas buvo atlikta neteisėtai sukurto nekilnojamojo turto bei statytojų daiktinių teisių į jį registracija. Nuginčijus deklaracijas apie statybos užbaigimą buvo paneigtas nuosavybės teisės sukūrimo ir įregistravimo pagrindas, užkirstas kelias ginčo turtui dalyvauti civilinėje apyvartoje ir atsirado pagrindas administracine tvarka reikalauti nugriauti statinius. Pagal teismų praktiką, kreipimasis į teismą su reikalavimu panaikinti deklaraciją apie statybos užbaigimą, kurios pagrindu yra atlikta naujai sukurto nekilnojamojo turto bei statytojo daiktinių teisių į jį registracija ir nėra sudaryti daiktinių teisių į šį turtą perleidimo, daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, gali būti laikomas tinkamomis viešojo intereso gynimo priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3134-502/2020; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-124-602/2020.; 2021 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2222-415/2021).

39.2. Remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalis, 14 straipsnio 13 dalis), panaikinus neteisėtų deklaracijų pagrindu atliktą statinių registraciją Nekilnojamojo turto registre, Inspekcija įgyja teisę (ir pareigą) pati surašyti administracinius aktus dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo.

39.3. Atkreiptinas dėmesys, kad Inspekcija 2023 m. birželio 2 d. prašymu Nr. 2D-9737 „Dėl teismo sprendimo vykdymo civilinėje byloje Nr. e2-88-1142/2023 ir pastatų išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro ir kadastro“ paprašė VĮ Registrų centro nedelsiant šioje byloje įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu neatlygintinai išregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir kadastre Deklaracijos Nr. 3 pagrindu įregistruotus ginčo statinius. 2023 m. birželio 7 d. Inspekcijoje gauta VĮ Registrų centro tos pačios dienos pažyma Nr. 35717683, kuria pranešta apie ginčo statinių ir daiktinių teisių į juos išregistravimą. Taigi Inspekcija, vadovaudamasi įstatymais jai suteiktomis teisėmis, tinkamai apgynė viešąjį interesą, pasiekė materialųjį teisinį efektą ir CPK 5 straipsnio pagrindu įgyvendino savo teisę kreiptis į teismą nepažeisdama įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio suinteresuotumo kriterijaus aiškinimo

40. Kasaciniame skunde keliamas teisinis klausimas, ar Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, kreipdamasi į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo ir juo reikšdama reikalavimus dėl deklaracijų apie dalinį statybos užbaigimą panaikinimo, tinkamai įgyvendino CPK 5 straipsnyje reglamentuojamą teisę į teisminę gynybą. Atsakovų teigimu, bylos procesinis rezultatas – deklaracijų apie statybos užbaigimą panaikinimas neapgina viešojo intereso, nes nesukuria siekiamo materialinio teisinio rezultato – neteisėtos statybos pasekmių pašalinimo.

41. Pagal CPK 5 straipsnio 3 dalį, teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti. Valstybės ir savivaldybės institucijų materialinis teisinis suinteresuotumas viešojo intereso gynimo bylose nustatomas pagal joms teisės aktais priskirtas funkcijas, ar jos reiškia ieškinį toje viešųjų interesų srityje, kuri pagal kompetenciją priskirta būtent tai institucijai.

42. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu Inspekcijai yra suteiktos statybos valstybinės priežiūros funkcijos. Statybos valstybinė priežiūra, be kita ko, apima statybos vykdymo teisėtumo tikrinimą (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

43. Pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktą, Inspekcija, vykdydama statybos valstybinę priežiūrą, turi teisę, nustačius viešojo intereso pažeidimų statybos srityje, kreiptis į teismą ar prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo (įstatymo redakcija, galiojusi Inspekcijos ieškinio teismui padavimo metu, 2022 m. balandžio 28 d.). Minėto įstatymo 111 straipsnio 8 dalies 2 punkte expressis verbis (aiškiai) įtvirtinta, kad tais atvejais, kai Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į statinį įregistruotos, Inspekcija priima sprendimą kreiptis į teismą dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą galiojimo panaikinimo ir statinio įregistravimo Nekilnojamojo turto registre panaikinimo.

44. Byloje nustatyta, kad atsakovai ir trečiasis asmuo bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo 8,2 ha ploto žemės ūkio paskirties sklypą. Žemės sklype yra tvenkinys, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovams. Į šį tvenkinį įteka B. upelis. Atsakovai nurodytame žemės sklype vykdė pagalbinio ūkio pastato – pirties ir ūkinio pastato statybą. Tiek pirtis, tiek ūkinis pastatas pateko į žemės sklypui taikomą paviršinių vandens telkinių apsaugos zoną.

45. Deklaracijų Nr. 1 ir Nr. 2 pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo atlikta pirties, kaip nebaigtos statybos statinio, teisinė registracija. Atsakovams užbaigus pirties ir ūkinio pastato statybą buvo surašyta 2022 m. rugpjūčio 1 d. deklaracija apie statinio, jo dalies (tik registruojama) statybos užbaigimą / statinio, jo dalies / patalpos paskirties pakeitimą Nr. ARCCR-100-220801-13766 (Deklaracija Nr. 3).

46. Atlikusi Deklaracijų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 teisėtumo patikrinimą Inspekcija konstatavo, kad Deklaracijos Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 neatitinka teisės aktų reikalavimų.

47. Nustačiusi šią aplinkybę ieškovė ieškiniu ginčijo deklaracijų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3, kuriomis buvo deklaruotas pagalbinio ūkio paskirties pastato – pirties bei ūkinio pastato statybos baigtumas ir kurių pagrindu atsakovai siekė tapti šių statinių savininkais bei įregistruoti savo daiktines teises į juos, galiojimą. Teismai nusprendė, kad ginčo deklaracijos neatitinka teisės aktų reikalavimų, ir jas panaikino.

48. Atsakovai kasaciniu skundu neginčija teismų padarytų išvadų, susijusių su ginčo pastatų statybos neteisėtumu, pagrįstumo, nekvestionuoja ir prielaidos kreiptis dėl viešojo intereso gynimo buvimo, tačiau teigia, jog Inspekcija, ieškiniu prašydama tik panaikinti nurodytus administracinius aktus bei statinio teisinę registraciją ir nesiedama šio reikalavimo su materialiųjų teisinių (neteisėtos statybos) padarinių pašalinimu, šiuo ieškiniu neapgina viešojo intereso. Kitaip tariant, Inspekcija siekia vien deklaracijų panaikinimo, o ne iki neteisėtos statybos buvusios padėties atkūrimo, todėl jos teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas negali būti pripažintas atitinkančiu CPK 5 straipsnio sąlygas ir vien šiuo pagrindu ieškinys turėjo būti atmestas.

49. Sutiktina su atsakovais, kad viena iš būtinųjų teisės kreiptis į teismą prielaidų yra ieškovo teisinis suinteresuotumas, nes CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-287-421/2020, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

50. Teismų praktikoje ieškovo suinteresuotumas, kaip teisės kreiptis į teismą prielaida, yra aiškinamas kaip materialinis teisinis suinteresuotumas. Įgyvendinus teisę į teisminę gynybą turi būti pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-969/2019, 41 punktas, 2023 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-1075/2023).

51. Tačiau nei teisinis reguliavimas, nei teismų praktika nenustato masto, kuriuo turi būti pasiektas materialus teisinis rezultatas (sukurtos suinteresuoto asmens subjektinės teisės), tik formuluoja imperatyvą, kad reikalavimo patenkinimas sukeltų materialiųjų teisinių pasekmių.

52. Sutiktina su atsakovais, kad, pagal aktualų teisinį reguliavimą, kitų viešąjį interesą ginančių subjektų reikalavimas panaikinti deklaraciją apie statybos užbaigimą nereiškiant reikalavimo dėl neteisėtos statybos pasekmių pašalinimo nesukurtų pakankamo materialiojo teisinio rezultato, jog būtų pripažintas gintinu teisme CPK 5 straipsnio pagrindu, nes Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad kiti viešojo administravimo subjektai ir prokuratūra, teisme gindami viešąjį interesą neteisėtų statybų srityje, privalo kartu su prašymu pripažinti deklaraciją apie statybos užbaigimą formuluoti reikalavimą dėl savavališkos statybos pasekmių pašalinimo.

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė suformulavo tokį materialųjį teisinį reikalavimą, kurį patenkinus jai sukuriama subjektinė teisė panaikinti neteisėtos statybos pasekmes, todėl toks reikalavimas yra pakankamas, kad būtų atkurta iki neteisėtų statybų buvusi padėtis. Tokia išvada darytina įvertinus aplinkybę apie specifinį ieškovės subjektiškumą, su kuriuo įstatyme įtvirtintas reguliavimas sieja įgaliojimus atlikti administracinio pobūdžio veiksmus neteisėtos statybos padarinių šalinimo srityje ir kuris aptariamas toliau.

54. Tačiau, kitaip nei pirmiau aptartu kitų viešąjį interesą ginančių asmenų atveju, įstatymų leidėjas ieškovei šioje byloje – Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai – suteikė teisę ir pareigą pačiai pašalinti neteisėtos statybos pasekmes, kai deklaracijų negaliojimo aplinkybė bus konstatuota teisme. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta, kad jeigu savavališka statyba nustatoma po statybos užbaigimo procedūrų atlikimo ir statinio įregistravimo ar jo kadastro duomenų pakeitimo Nekilnojamojo turto kadastre, Inspekcija kreipiasi į teismą dėl statybos užbaigimo akto ar deklaracijos patvirtinimo panaikinimo, jeigu nuo statinio ar jo naujų kadastro duomenų įregistravimo praėjo ne daugiau kaip vieni metai. Teismui panaikinus šiuos dokumentus, Inspekcija atlieka savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras šio įstatymo nustatyta tvarka.

55. Taigi, remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 6 dalis, 14 straipsnio 13 dalis), panaikinus neteisėtų deklaracijų pagrindu atliktą statinių registraciją Nekilnojamojo turto registre, Inspekcija įgyja teisę (ir pareigą) pati surašyti administracinius aktus dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo.

56. Apibendrinus pasakytina, kad sisteminė Inspekcijos teises ir pareigas nustatančių teisės aktų analizė sudaro pagrindą padaryti išvadą, jog deklaracijos apie statybos užbaigimą bei jos pagrindu atliktos teisinės registracijos panaikinimas yra būtina teisinė procedūra prieš Inspekcijai atliekant savavališkos statybos padarinių šalinimo veiksmus, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovais, jog šioje byloje Inspekcijos suformuluotas reikalavimas nesukuria pakankamų materialiųjų teisinių pasekmių, kad būtų gintinas teisme.

Dėl bylos procesinės baigties

57. Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog Inspekcijos šioje byloje pasirinktas viešojo intereso gynimo būdas yra pakankamas ir tinkamas, kasaciniame skunde įvardytų proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio kasaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

58. Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į jų esmę, neturi teisinės reikšmės procesiniam rezultatui byloje, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

59. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

60. Prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą kasaciniam teismui pateikė tik atsakovai. Kadangi atsakovų kasacinis skundas netenkinamas, tai jų bylinėjimosi išlaidos, patirtos kasaciniame teisme, neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

61. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 19 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje patirta 11,12 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šių išlaidų atlyginimas, atsižvelgiant į kasacinės bylos išnagrinėjimo rezultatą, valstybei priteistinas iš atsakovų lygiomis dalimis po 5,56 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovų K. L. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir I. L. (a. k. (duomenys neskelbtini)) po 5,56 Eur (penkis Eur 56 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Sigita Rudėnaitė

Agnė Tikniūtė

Dalia Vasarienė