V. J. pagal BK 202 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-91-976/2023

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01017-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.6.1; 1.1.9.8;

2.1.6.2.2; 2.1.4.5.5; 2.3.2.2.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Algimanto Valantino ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. ir jo gynėjos advokatės Karinos Račkauskienės kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžio dalies, kuria V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda; iš V. J. konfiskuota 105 760,64 Eur suma. Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 31 d. nutartis, kuria nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. J. nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2013 m. birželio 30 d. vertėsi neteisėta finansine veikla, t. y. pažeisdamas 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7, 14 punktų, 35 straipsnio nuostatas, kad „individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius“; „pajamos – pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra“; „nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka“, pažeisdamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakyme Nr. VA-29 „Dėl nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro“ nustatytą tvarką, kad fiziniai asmenys, kurie pradeda vykdyti individualią veiklą arba kai jiems atsiranda prievolė mokėti ir (ar) išskaičiuoti mokestį jį reglamentuojančio įstatymo pagrindu, yra registruojami į registrą, pažeisdamas 2002 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, kad skolinimas yra priskiriamas prie finansinių paslaugų ir kad teikti licencines finansines paslaugas be licencijos yra draudžiama, pažeisdamas 2010 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai tarnyba įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys, taip siekdamas ekonominės naudos, neteisėtai, versliškai kaip fizinis asmuo vykdė individualią daugkartinio pinigų skolinimo fiziniams asmenims finansinę veiklą, šiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.59 straipsnio reikalavimus – neįsteigęs juridinio asmens nustatyta tvarka, CK 2.62 straipsnio reikalavimus – neįregistravęs juridinio asmens į registrą nustatyta tvarka, CK 2.77 straipsnio reikalavimus – negavęs nustatyta tvarka licencijos teikti finansines paslaugas, t. y. paskolų gavėjams kaip nurodymą surašant paprastuosius neprotestuotinus vekselius arba notariškai patvirtintas paskolų sutartis įvairiomis sumomis Kauno mieste sudarė ne mažiau kaip 107 paskolos sandorius, pagal kuriuos fiziniams asmenims skolino pinigus, būtent pagal 75 paskolos sutartis, sutartyse fiksuotos sumos, iš viso 1 145 942,26 Eur, ne mažiau kaip pagal 25 vekselius, vekseliuose fiksuotos sumos, iš viso 80 334,03 Eur, taip pat sudarė su fiziniais asmenimis ne mažiau nei septynias paskolos sutartis savo motinos J. G. vardu, sutartyse fiksuotos sumos, iš viso 74 449,72 Eur, ir taip iš individualios paskolų teikimo veiklos gavo ne mažiau nei 105 760,67 Eur pajamų, jų nedeklaravo (pažeisdamas GPMĮ 27 straipsnio 1 dalies nuostatas), neapskaičiavo (pažeisdamas GPMĮ 6 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas) ir nesumokėjo (pažeisdamas 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 4 straipsnio 3 dalies, 1996 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. I-1343 17 straipsnio, 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 6, 7, 8, 10, 40, 81 straipsnių nuostatas) mokesčių į valstybės biudžetą.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

2. Nuteistasis V. J. ir jo gynėja advokatė K. Račkauskienė kasaciniais skundais, kurių esminiai teisiniai argumentai yra analogiški, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą V. J. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. V. J. taip pat prašo grąžinti 2022 m. rugpjūčio 18 d. iš jo išieškotą 331,56 Eur sumą už suteiktą antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pervedant šią sumą į jo sąskaitą Kauno kredito unijoje. Kasatoriai skunduose nurodo:

2.1. Teismai neteisingai kvalifikavo V. J. veiką kaip nusikalstamą pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai netaikė BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalių, BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų.

2.2. V. J. nepažeidė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai tarnyba įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, o teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys, nes toks reglamentavimas įsigaliojo nuo 2011 m. balandžio 1 d. Teismų sprendimuose nustatyta, kad paskolos sutartis su R. A. sudaryta ir A. G. vekselis išduotas iki 2011 m. balandžio 1 d., t. y. iki šio įstatymo pakeitimo. Be to, minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, kurių įvykdymas užtikrinamas nekilnojamojo turto hipoteka arba su nekilnojamuoju turtu susijusia teise. Byloje nustatyta, kad daugelis paskolos sutarčių su fiziniais asmenimis buvo užtikrintos hipoteka, todėl nebuvo pagrindo taikyti minėto įstatymo nuostatas ir dėl šios priežasties.

2.3. Teismai nepagrįstai nusprendė, kad V. J. veiksmuose yra BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtis. Nenustačius stambaus veiklos masto ar versliškumo požymių, neteisėta ekonominė veikla tuo metu užtraukė atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173 straipsnį (šiuo metu – pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 127 straipsnį). Pagal teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303-507/2016 ir kt.), šiame baudžiamajame įstatyme nurodyto versliškumo kriterijaus negalima tapatinti su veiklos ir iš jos gaunamų pajamų sistemiškumu ir pastovumu. Sistemiškumo ir pastovumo požymis paprastai būdingas bet kuriai ekonominei veiklai, todėl tai nėra vienintelis požymis, atribojantis baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už neteisėtą ekonominę veiklą. Nustatydami versliškumo požymį teismai rėmėsi tik sudarytų paskolų sutarčių skaičiumi bei ta aplinkybe, kad iš paskolų teikimo gautos pajamos palūkanų forma buvo reikšmingas V. J. pajamų šaltinis. Šio požymio buvimą galėtų rodyti parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį. Tačiau byloje nėra nustatyta, kad nuteistasis būtų išvystęs neteisėto tariamo verslo infrastruktūrą, turėjęs plačius ryšius su tiekėjais ar paskolų prašytojais, samdomus darbuotojus ir kt. Bylos medžiaga patvirtina, kad pinigų skolinimas nuteistajam nebuvo nuolatinis, pagrindinis ar reikšmingas papildomas pajamų ar pragyvenimo šaltinis, nes jis dirbo mokytoju, vertėjavo pagal verslo liudijimą, turėjo reikšmingų pajamų iš nekilnojamojo turto nuomos. Be to, teismai nurodė, kad nėra galimybių tiksliai nustatyti, ar ir kuriuo konkrečiai metu, ir kokias konkrečias pasiskolintas pinigų sumas, priskaičiuotas palūkanas skolininkai V. J. grąžindavo. Nesant galimybių to padaryti, nėra pagrindo V. J. veiką vertinti kaip neteisėtą vertimąsi ekonomine veikla ar neteisėtą vertimąsi ekonomine veikla versliškai.

2.4. Objektyvūs duomenys – notariškai patvirtintos paskolų sutartys, hipotekos sutartys – patvirtina, kad paskolų gavėjai prašė gauti paskolas be palūkanų, daugeliu atvejų notaro akivaizdoje savo ranka patvirtino visos paskolos sutartyje nurodytos paskolos sumos gavimą. Visi paskolų gavėjai patys sprendė su paskolos paieška, sutarties sąlygų siūlymu ir paskolos grąžinimu susijusius klausimus. Veikos versliškumą paneigia ir nuteistojo sveikatos būklė (tokiu elgesiu jis siekė apsaugoti savo lėšas, padėti tautiečiams įveikti pasaulinės ekonominės krizės pasekmes ir neišvykti iš Lietuvos, kompensuoti savo psichinius ir asmenybinius (duomenys neskelbtini) trūkumus, susimažinti psichologinę naštą bei įtampą) ir faktai (sistemingas nuteistojo automobilių grobimas, būsto neliečiamumo pažeidimai, turto niokojimas ir prievartavimas). Šių apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas netyrė ir dėl jų nepasisakė. Be to, nuteistojo motina J. G. (kuri byloje neapklausta) galėjo paliudyti, kad ji pati savo valia notarų kontorose paskolų gavėjams skolino savo pinigus, su paskolų gavėjais aptardavo ir sudarydavo notarų patvirtintus paskolų ir hipotekos sandorius, kad V. J. neskolino pinigų J. G. vardu ir kad ji V. J. išdavė įgaliojimą atstovauti jos interesams užtikrinant jos suteiktų paskolų grąžinimą. Aplinkybė, kad paskolos gavėjai paskolos sutartyse nustatytais terminais negrąžino paskolų, kasacinio teismo praktikoje nėra vertinama kaip didesnio pavojingumo požymis.

2.5. Teismai netyrė ir neįvertino teisės normų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 19 punkte, galiojusių iki 2013 m. liepos 13 d. Pagal tuometinį teisinį reglamentavimą, gyventojo neapmokestinamomis pajamomis buvo laikomos palūkanos, gautos už suteiktas paskolas, jeigu paskolos pradedamos grąžinti ne anksčiau kaip po 366 dienų nuo paskolos suteikimo dienos. Nagrinėjamu atveju didelė dalis paskolų buvo pradėta grąžinti, praėjus šiam terminui, todėl net jeigu ir būtų nustatytas palūkanų mokėjimo faktas, tokios palūkanos būtų priskirtos neapmokestinamoms pajamoms ir nekiltų pareiga mokėti pajamų mokesčio. Todėl jokia žala valstybės biudžetui dėl tokio palūkanų gavimo nebūtų padaryta. Teismai netyrė, kiek konkrečiai palūkanų V. J. gavo, kai paskolos buvo pradėtos grąžinti po 366 dienų, ir kiek anksčiau. Nenustatyta, kokio dydžio žala galėjo būti padaryta visuomenės ir valstybės interesams, kai nuteistasis pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą neturėjo pareigos mokėti pajamų mokesčio nuo menamų palūkanų gavimo. Tik nustačius, kad tokia žala buvo didelė, būtų galima spręsti dėl V. J. baudžiamosios atsakomybės.

2.6. Pagal Lietuvos banko Priežiūros tarnybos ir VMI atsakymuose nurodytą teisinį reglamentavimą, nesant veiklos ir versliškumo požymių, asmuo gali skolinti lėšas, neįregistravęs veiklos ir neturėdamas licencijos. Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad V. J. paskolų suteikimas fiziniams asmenims yra neteisėta finansinė veikla. Be to, teismai nepagrįstai vertino santykius, kurie buvo pagrįsti V. J. išduotais vekseliais, kaip paskolos santykius bei pagrindžiančius V. J. finansinę veiklą.

2.7. Bylos medžiaga, nuteistojo prašymai Lietuvos bankui ir VMI, 2020 m. gegužės 18 d. teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad V. J. iš tiesų nesuvokė, jog, sudarydamas paskolos sutartis su fiziniais asmenimis, vykdė ekonominę veiklą, ir nesuprato, kad tai yra įstatymo draudžiama ekonominė veikla, kuri turi būti vykdoma tik įstatymo nustatytomis sąlygoms, juolab kad teisės aktai nedraudžia asmenims sudaryti paskolos sutarčių, iš jų ir užtikrintų hipoteka. Byloje nenustatyta, kad V. J. žinojo ir suprato, jog jo įstatymų nedraudžiami sudaryti paskolos sandoriai jau įgavo ekonominės veiklos požymius. Aplinkybę, kad V. J. laikosi įstatymų ir kad tikrai nesuprato juos pažeidžiantis, patvirtina 2013 m. rugsėjo 2–19 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, kurio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad V. J. perdėtai laikosi visuomenėje priimtinų normų. V. J. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ne kartą siūlė tapti policijos rėmėju.

2.8. Teismų išvadų, kad V. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nepatvirtina jokie bylos įrodymai, jos grindžiamos prielaidomis. Pajamų gavimas nustatytas remiantis tik subjektyviais liudytojų parodymais. Pagal juos buvo nustatyta ir palūkanų forma gautų pajamų suma. Teismai bylos įrodymus vertino, būdami iš anksto nusistatę prieš V. J., įrodymais laikė negautus duomenis arba duomenis, kurių negalima patikrinti BPK nustatyta tvarka. Tiriant ir vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 2, 7, 10, 20, 21 straipsnių, 22 straipsnio 3 dalies, 178, 179, 183, 238 straipsnių reikalavimai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies, 6 straipsnio, 7 straipsnio 1 dalies, 23, 25, 28–31 straipsnių, 109 straipsnio 3 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5–7, 13, 14, 20 straipsnių, Protokolo Nr. 1 1 straipsnio, Protokolo Nr. 11 1, 2 dalių, 3 dalies c ir d punktų, 5–7 straipsnių, 13, 14, 20 straipsnių nuostatos, protingumo, teisingumo, nešališkumo principai.

2.9. Liudytojų A. K., G. B., L. B., L. M., R. J. S., S. T., N. J., R. J., R. V., A. A., A. D. J. (A. D. J.), E. L., A. Ka., R. K., B. M., A. U., K. P., D. M., N. M., G. G., G. R., A. V., E. Ž., I. V., R. A. parodymai vertinti netinkamai.

2.10. Paskolų gavėjų parodymai teisiamojo posėdžio metu ir specialisto išvadoje nurodyti duomenys apie už paskolų suteikimą gautas pajamas sumokant palūkanas prieštarauja sutarčių turiniui, teismai išsamiai bei nešališkai kiekvieno atvejo atskirai netyrė. Šių parodymų melagingumą gali patvirtinti sutartis patvirtinę notarai ir vykdomąsias bylas vykdantys antstoliai. Be to, minėtų liudytojų parodymai nepagrįstai nebuvo vertinami teisinio reglamentavimo, nustatyto Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje, 9 straipsnyje ir Pajamų, gautų natūra, įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1K-162, 7 punkte, kontekste, iš kurio matyti, kad jie galėjo sąmoningai apšmeižti V. J., tikėdamiesi konkrečios asmeninės naudos. Apeliacinės instancijos teismas, be to, objektyviai ir nešališkai neištyrė V. J. baigiamojoje kalboje išdėstytų argumentų bei įrodymų ir nepagrįstai atsisakė atnaujinti įrodymų tyrimą BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka.

2.11. Teismai netyrė ir nevertino, kiek paskolų liudytojai grąžino laiku, todėl nepagrįstai nustatė, kad paskolos sutartis sudarę ir grąžinimo terminus pradelsę asmenys V. J. po sutarčių termino pasibaigimo mokėjo palūkanas, savo sprendimuose nurodydami konkrečias jų sumokėtas sumas. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje atsisakė rinkti V. J. teisinančius įrodymus (apklausti notarus, antstolius, skirti ekspertizes ir kt.), netyrė liudytojų parodymų prieštaringumo, nenuoseklumo, nuosprendyje to neaptarė. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šių aplinkybių ir V. J. teisės į teisingą teismo procesą pažeidimo netyrė bei nenustatė. Taip buvo siekiama V. J. be pagrindo nuteisti ir neteisėtai nusavinti (konfiskuoti) jo turtą. Dirbtinį V. J. veikų kriminalizavimą patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo atsisakymas skundžiamoje nutartyje atsakyti į kiekvieną nuteistojo apeliacinio ir kasacinio skundų argumentą, turintį reikšmės bylai teisingai išspręsti, taip pat atsisakymas 2022 m. kovo 1 d. nutartimi tenkinti nuteistojo 2021 m. gruodžio 14 d. prašymą Nr. DOK-29273 ir ištirti, ar nuo tariamai mokėtų palūkanų liudytojai, kurių parodymais išimtinai grindžiamas kaltinimas, turėjo pareigą tokias (tariamai mokėtas) palūkanas deklaruoti, nuo jų išskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį ir jį sumokėti.

2.12. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas šališkas, nepagrįstai nustatė V. J. tiesioginę tyčią ir nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. T. y. teismas netyrė, kad tiriamuoju laikotarpiu V. J. patyrė automobilių grobimus, niokojimą, turto prievartavimą, policijos pareigūnais įdarbintų asmenų įvykdytus užpuolimus gatvėje, sužalojimus, persekiojimą, buto neliečiamumo pažeidimą, perdėtą įstatymų ir visuomenėje priimtų normų laikymąsi, atsakomybės prisiėmimą už savo neįgalius vaikus, (duomenys neskelbtini), gydymąsi klinikose nuo šio sutrikimo. Tai įrodo, kad V. J. kritiškai vertina savo elgesį ir siekia išmokti gyventi sau, savo pinigus naudoti ne kitiems, o sau. Be to, gydymo įstaigos 2022 m. rugsėjo 1 d. pažyma patvirtina blogą ir blogėjančią V. J. sveikatos būklę: (duomenys neskelbtini).Teismai kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės nevertino V. J. žmogaus ir pilietinių teisių gynimo kitose bylose. Be to, teismai netinkamai vertino veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, jos motyvus bei tikslus, V. J. asmenybę. Teismai nepagrįstai nevertino, kad nei valstybei, nei asmenims jokia žala nepadaryta. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. J. asmenims paskolintos lėšos nuvertėjo dėl infliacijos, tačiau to nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Todėl nuteistajam paskirta bausmė (200 MGL bauda) yra neadekvati, aiškiai per griežta ir per didelė, prieštarauja teisingumo principui, BK 41, 54 straipsnių nuostatoms.

2.13. Teismai, konfiskuodami visas tariamas V. J. pajamas, gautas palūkanų forma, netinkamai taikė BK 72 straipsnį ir nukrypo nuo teismų praktikos. Sprendžiant, koks turtas yra konfiskuotinas bylose dėl BK 202 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos, be kita ko, svarbu išsiaiškinti, ar apskaičiuota mokestinė prievolė, ar ją galima išieškoti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka, ar valstybei padaryta žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-83/2010). Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kiek, versdamasis neteisėta finansine veikla, V. J. nesumokėjo privalomų mokėti įmokų. VMI byloje nereiškė civilinio ieškinio, tačiau tai nekliudo jai pradėti mokestinės procedūros. Be to, kaip minėta, daugelis paskolų buvo pradėtos grąžinti vėliau nei po 366 dienų (Pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 19 punkto redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 13 d.), todėl, net jei ir būtų nustatytas palūkanų mokėjimo faktas, tokios palūkanos būtų priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms. Taigi jokia žala valstybės biudžetui dėl tokio palūkanų gavimo nebūtų padaryta. Todėl tariamų palūkanų, nuo kurių netgi nebuvo privalu mokėti pajamų mokesčio, konfiskavimas aiškiai pažeidžia proporcingumo principą.

2.14. Nors pirmosios instancijos teismas pats pripažino, kad nėra galimybių tiksliai suskaičiuoti tariamai mokėtų palūkanų dydžio, tačiau pats sau prieštaraudamas nusprendė konfiskuoti iš V. J. pagal prieštaringus liudytojų parodymus suskaičiuotas palūkanų sumas – iš viso net 105 760,64 Eur sumą, į ją įeina net tos (tariamos) palūkanos, kurios ir iki šios dienos nėra išieškotos ar realiai sumokėtos. Taip be jokio teisėto pagrindo buvo apribotos V. J. nuosavybės teisės. Teismui nebuvo pagrindo vadovautis specialisto išvada, nes joje tik atlikta liudytojų parodymų analizė, kuriai jokios specialios žinios nėra reikalingos (BPK 89 straipsnis), įrodymus byloje vertina tik teismas. Be to, specialisto išvadoje nurodytos sumos nesutampa su teismo konfiskuotomis sumomis, teismas nedetalizavo, kaip konkrečiai jas nustatė. Taip pat teismas nesiaiškino, ar palūkanos buvo mokamos kaip pelno, t. y. iki prievolės įvykdymo termino pasibaigimo, ar kaip kompensuojamosios.

2.15. Bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo šališkas Kauno apygardos teismas. 2021 m. vasario 26 d. V. J. prašė perduoti bylą nagrinėti kitam apygardos teismui, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas tai daryti nepagrįstai atsisakė. Taip pat V. J. reiškė nušalinimus ir bylą nagrinėjančiai Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijai, tačiau nušalinimai buvo atmesti. Visi Kauno apygardos teismo teisėjai turi išankstinę neigiamą nuomonę apie V. J., tikėtina, dėl jo turimo asmenybės sutrikimo, kuris turi įtakos jo elgesiui, nes jis teikia daug skundų, didelės apimties prašymus, paaiškinimus, nušalinimus, naudojasi elektroniniu parašu, kurio teismas nepripažįsta. Dėl to jam dažnai skiriamos baudos.

2.16. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjusio teismo šališkumą patvirtina tai, kad buvo suvaržyta V. J. teisė teikti prašymus, paaiškinimus, pasakyti baigiamąją kalbą. Teismas nurodė, kad jis protokoline nutartimi neva nušalino prokurorę A. Markvaldienę nuo bylos nagrinėjimo, tačiau 2021 m. birželio 9 d. nutartimi toks V. J. prašymas buvo atmestas ir, tik primygtinai teikiant prašymą dėl nušalinimo tais pačiais pagrindais, teismas 2021 m. birželio 30 d. protokoline nutartimi ją nušalino. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad V. J. buvo tinkamai išklausytas, stengiamasi įvertinti jo pateiktus prašymus ir dokumentus, yra deklaratyvūs, neatitinka tikrovės, pakartoti iš panaikintos 2020 m. birželio 25 d. nutarties 14–16, 26, 54, 55 punktų. Bylą nagrinėjantis teisėjas G. Endriukaitis V. J. pasisakymų metu skaitė kitos bylos medžiagą ir atidžiai jo nesiklausė, be to, jo pasisakymai buvo nutraukiami. Baigiamųjų kalbų metu V. J. buvo nurodyta, kad jo baigiamoji kalba turi trukti ne ilgiau kaip vieną valandą. Tai BPK 293 straipsnio 6 dalies, 294 straipsnio 3 dalies pažeidimai.

2.17. Apeliacine tvarka iš naujo nagrinėdamas bylą, Kauno apygardos teismas nevykdė privalomų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 2 d. nutarties nurodymų, taip pažeisdamas BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Nors kasacinės instancijos teismas nurodė, kad tokie kasatoriaus prašymai, kaip prašymas apklausti notarus tam, kad būtų paneigtos liudytojų nurodytos aplinkybės dėl palūkanų mokėjimo notarų akivaizdoje, prašymas apklausti specialistus dėl kasatoriaus psichikos būklės, negali būti vertinami kaip nesusiję su byla, apeliacinės instancijos teismas 2022 m. kovo 1 d. nutartimi juos atmetė, iškraipydamas prašymo motyvus.

2.18. Esant prieštaringiems liudytojų parodymams, V. J. teikė prašymus iškviesti notarus, tvirtinusius notarines paskolos sutartis, apklausti papildomus liudytojus, kai kuriuos liudytojus pakartotinai, išreikalauti civilinių bylų medžiagą, iš kurios matyti, kad tam tikri liudytojai nurodė priešingas aplinkybes nei baudžiamojoje byloje, išreikalauti vykdomųjų bylų medžiagą, kuri paneigia teismų nustatytas aplinkybes, kurių pagrindu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas dalies prašymų neišsprendė, kitus 2022 m. kovo 1 d. nutartimi atmetė nelogiškais, nesuprantamais motyvais, tendencingai iškraipydamas V. J. argumentus dėl teikiamų prašymų, arba iš viso atmetė be motyvų. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prašymus apklausti kaip liudytojus notarus, 2022 m. kovo 1 d. nutartyje preziumavo, kad jie nieko neatsimins. Teismas atmetė nuteistojo V. J. apeliacinį skundą vien dėl to, kad pats už prašomus liudytojus nusprendė, jog šie po dešimties ir daugiau metų nesugebės prisiminti konkretaus sandorio tvirtinimo aplinkybių, taip atvirai išreikšdamas savo šališkumą, išankstinį nusistatymą. Taigi V. J. yra nuteistas vien todėl, kad notarai kaip gynybos liudytojai nebuvo apklausti laiku (t. y. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme). Taip buvo iš esmės suvaržyta V. J. teisė į gynybą.

2.19. Pasisakydamas dėl prašymo apklausti specialistą S. Simanauską, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teismui neaktuali kaltinamojo būklė ne kaltinime nurodytu laikotarpiu, nors šį ekspertą buvo prašoma apklausti dėl šioje byloje jo paties pateiktos išvados apie V. J. psichikos būklę kaltinime nurodytu laikotarpiu.

2.20. Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 21 d. nutartyje buvo nurodyta, kad V. J. kasacinio skundo argumentai turės būti nagrinėjami iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, į V. J. skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo ir teisės taikymo nebuvo atsižvelgta. Ankstesniame kasaciniame skunde V. J. nurodė argumentus, susijusius su netinkamu Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 19 punkto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnio nuostatų taikymu, tačiau nė vienas iš jų nebuvo išnagrinėtas. Taip pat nebuvo išnagrinėti argumentai dėl V. J. teisės į gynybą pažeidimo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, skundžiamoje nutartyje pasisakyta tik dėl teisės į gynybą ikiteisminio tyrimo metu.

2.21. V. J. yra diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Nuo 2022 m. sausio 3 d. V. J. gydymo įstaigoje teikiamas sistemingas psichoterapinis gydymas, be kita ko, ir dėl negalėjimo gyventi ir pinigus panaudoti sau, išskolinant juos kitiems. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. J. norėjo ekspertui užduoti klausimų dėl jo pateiktos 2016 m. rugsėjo 8 d. specialisto išvados, taip pat prašyti skirti ekspertizę, kad būtų nustatyta ne tik tai, ar V. J. kaltinime nurodytais laikotarpiais buvo nepakaltinamas, bet ir tai, kiek V. J. asmenybės sutrikimas galėjo lemti jo elgesį inkriminuotos veikos padarymo metu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimas, kad V. J. išoriškai pasirodė racionalus, nepaneigia fakto, kad TLK-10-AM sisteminiame ligų sąraše įrašytas turimas psichikos sutrikimas lemia kitokį jo elgesį, nei priimtinas sveikai logikai ir sveikai mąstančiam žmogui. Esant duomenų apie V. J. psichikos sutrikimus (prie apeliacinio skundo pridėtas 2013 m. rugsėjo 2–19 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 75U-II-91/2013), apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino V. J. prašymo skirti jam ekspertizę.

2.22. Taigi apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į nuteistojo kasacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo ir teisės taikymo, neišnagrinėjo ankstesnio kasacinio skundo argumentų dėl netinkamo Vartojimo kredito įstatymo, Pajamų mokesčio įstatymo, CK 6.210 straipsnio nuostatų taikymo. Taip pat nebuvo išnagrinėti V. J. argumentai dėl jo teisės į gynybą pažeidimo, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl teisės į gynybą ikiteisminio tyrimo metu).

2.23. Ikiteisminio tyrimo metu V. J. nebuvo užtikrinta teisė turėti gynėją – nors V. J. prašė ir reikalavo, gynėjas jam nebuvo paskirtas, taip pažeidžiant BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Byloje yra pakankamai duomenų apie tai, kad V. J. turi psichinių trūkumų. Pirmosios instancijos teisme V. J. bandė įrodyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista jo teisė turėti gynėją ikiteisminio tyrimo metu, ir prašė teismo išreikalauti tai patvirtinančius duomenis (vaizdo įrašus iš Kauno apygardos teismo ir telefono pokalbio su prokuroru įrašą), tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai minėtą prašymą pripažino kaip nesusijusį su byla. Teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-462-697/2015) tokie nuteistojo teisių pažeidimai vertinami kaip esminiai, kurie nebuvo ir negalėjo būti pašalinti ir nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose.

2.24. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, taip pat buvo suvaržytos V. J. teisės į gynybą. Pirmosios instancijos teisme V. J. paskirtas gynėjas D. Karabinas pats prašė jį nušalinti nuo bylos, nes 2011 metais, dirbdamas policijos komisariate, vykdė V. J. baudžiamąjį persekiojimą ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini). Nors advokatas negalėjo būti lojalus V. J. ir tinkamai užtikrinti jo teisių į gynybą dėl asmeninio nusistatymo prieš V. J., jo prašymą teismas atmetė. Vėliau D. Karabinas netinkamai vykdė savo, kaip gynėjo, pareigas, nes dėl jo veiksmų buvo suvaržyta V. J. teisė į tinkamą apeliaciją.

2.25. BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą normą sistemiškai aiškinant su BPK 52 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad asmens, kuris dėl fizinių ir psichinių trūkumų bei kitų įstatyme nurodytų priežasčių negali tinkamai pasinaudoti teise į gynybą, pareikštas atsisakymas gynėjo nėra privalomas ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui, laikytina, kad esant BPK 51 straipsnio 2 punkte nurodytoms sąlygoms atsisakymas gynėjo, dėl kurio asmuo, negalintis pasinaudoti savo teise į gynybą, liktų nepadedamas gynėjo ir jo teisės bei teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami, neturi būti priimamas. Taigi turinčiam TLK-10-AM sisteminiame ligų sąraše išvardytų psichinių ir elgesio sutrikimų V. J. privalėjo būti paskirtas gynėjas, tačiau toks, kad gynyba būtų reali, o ne tik sukurta tokios gynybos regimybė.

2.26. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė iš V. J. išieškoti 331,56 Eur išlaidų atlyginimo valstybės garantuojamai teisinei pagalbai apmokėti. Nuteistąjį gynė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatas A. Danielius, kuris buvo paskirtas, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kaip asmeniui, dėl psichinių trūkumų negalinčiam pasinaudoti teise į gynybą. Taip buvo pažeista nuteistojo teisė į nemokamą teisinę pagalbą. Be to, nebuvo atsižvelgta į tai, kad tokio dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas sukėlė neteisėti paties apeliacinės instancijos teismo veiksmai – šališkumas, kurį nustatė kasacinės instancijos teismas 2021 m. vasario 2 d. nutartimi, panaikindamas 2020 m. birželio 25 d. nutartį. Nuteistasis nedavė sutikimo apmokėti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas.

3. Atsiliepimu į nuteistojo V. J. ir jo gynėjos advokatės K. Račkauskienės kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo kasacinius skundus atmesti. Atsiliepime prokuroras nurodo:

3.1. Kasacinių skundų argumentai dėl neva padarytų esminių BPK pažeidimų nagrinėjant V. J. baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme vertintini kaip deklaratyvūs ir prieštaraujantys bylos faktiniams duomenims, todėl atmestini. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių V. J. paduoto apeliacinio skundo argumentų.

3.2. V. J. savo kasaciniame skunde itin plačiai yra išdėstęs savo poziciją, kodėl nesutinka su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu ir prašo kasacinės instancijos teismo kitaip vertinti ištirtus įrodymus (liudytojų parodymus ir specialistų išvadas, jų duotus paaiškinimus). Kasacinių skundų teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas ir pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas, prašoma atskirus įrodymus vertinti kitaip, taip pat jų pagrindu daryti kitokias išvadas ir priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atsižvelgiant į BPK 376 straipsnio nuostatas, nelaikytini kasacinės bylos nagrinėjimo dalyku.

3.3. V. J. aktyviai naudojosi jam suteiktomis procesinėmis teisėmis ir teikė teismui įvairiausius prašymus, tiek dėl valstybinių kaltintojų nušalinimo, tiek dėl teismo sudėties nušalinimo, tiek dėl įrodymų tyrimo atlikimo ir kt. klausimais. Nuteistasis iš esmės prašė pakartoti pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo procesą, o ne tirti neištirtas, tačiau su pareikštu kaltinimu susijusias aplinkybes. Tai galėtų būti vertinama kaip proceso vilkinimas ir piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Dalis nuteistojo prašymų (dėl prokurorės A. Markvaldienės nušalinimo) buvo tenkinta, tačiau prašymai dėl įrodymų tyrimo atlikimo buvo apygardos teismo motyvuota 2022 m. kovo 1 d. nutartimi atmesti kaip neturintys reikšmės bylai išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti, o kiti prašymai buvo išspręsti teismo protokolinėmis nutartimis. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo V. J. apeliacinį skundą, išdėstė išsamius motyvus beveik pagal kiekvieną jo padarytai veikai tirti ir vertinti inkriminuotą veikos epizodą ir pritarė pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad V. J. už paskolų suteikimą gaudavo pajamas, nes paskolą sudarę asmenys jam mokėjo palūkanas. Tai, kad teismai kitaip vertino byloje ištirtus įrodymus, nei priimtina kasatoriams, nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes įrodymų vertinimas pagal BPK 20 straipsnio nuostatas yra teismo prerogatyva.

3.4. Taip pat objektyvių ir įtikinamų duomenų apie tai, kad Kauno apygardos teismo teisėjai tiek objektyviąja, tiek subjektyviąja prasme buvo šališki, nėra. Taip pat tai, kad posėdžių metu baudžiamąją bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos nariai reiškė pastabas nuteistajam baigiamųjų kalbų metu ar prašymo atlikti įrodymų tyrimą teikimo metu, kuriomis ragino V. J. pasisakyti tik dėl tų aplinkybių, kurios susijusios tiesiogiai su baudžiamojoje byloje nagrinėjamais faktais, negali būti vertinama kaip aplinkybės, rodančios teismo išankstinį nusistatymą ar šališkumą. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. J. apeliacinio proceso metu baigiamąsias kalbas sakė tris posėdžius; tai rodo, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog buvo nuteistajam nepagrįstai ribojamas baigiamosios kalbos sakymo laikas.

3.5. Pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje pakankamai aiškiai ir motyvuotai atskleidė BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, pagrįsdamas juos ne tik baudžiamosios teisės teorija, bet ir suformuota teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismas savo priimtoje nutartyje ne tik pritarė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentams dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo, tačiau taip pat išsamiai ir motyvuotai nurodė ir kitus argumentus dėl versliškumo požymio, pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis sukūrė paskolų teikimo sistemą, t. y. iš anksto apgalvotos ir parengtos paskolų sutartys ir vekseliai, beveik visais atvejais reikalauta paskolų užtikrinimo priemonių (V. J. reikalavo, jog paskolos gavėjai įkeistų jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurio važiuodavo apžiūrėti, spręsdavo, ar jis yra tinkamas įkeisti), pasirūpinta paskolų ir netesybų prisiteisimu bei priverstiniu jų išieškojimu.

3.6. Nustačius bent vieną iš dviejų BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties alternatyvių požymių – versliškumą, kuris savaime nereikalauja nustatyti iš neteisėtos veikos gauto pajamų tikslaus dydžio, kasacinių skundų argumentai, susiję su gautomis neteisėtomis pajamomis, tiksliau, jų dydžiu, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, lemiamos reikšmės neturi, nes pats neteisėtų pajamų (palūkanų pavidalu, nors nuteistasis tai ir neigia) gavimo faktas yra įrodytas byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Gautų neteisėtų pajamų dydis nagrinėjamu atveju yra aktualus tik taikant baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą. Versliškumas pasireiškia nuteistojo V. J. vykdytos veikos sistemingumu ir nuolatiniu jos pobūdžiu, nes jis, neturėdamas leidimo, versliškai ėmėsi finansinės veiklos, kurią vykdė daugiau nei ketverius metus, pažeisdamas teisės aktais nustatytą tokios veiklos reglamentavimą, neteisėtai sudarė ne mažiau kaip 107 paskolų sandorius, pagal kuriuos fiziniams asmenims skolino pinigus, iš individualios paskolų teikimo (finansinės) veiklos gavo ne mažiau nei 105 760,67 Eur pajamų, jų nedeklaravo, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčių į valstybės biudžetą.

3.7. V. J. teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 202 straipsnio 1 dalyje, ir iš vykdytos neteisėtos veiklos gavo turtinės naudos. Vadinasi, V. J. gautos pajamos (palūkanų pavidalu) pagrįstai laikomos BK 202 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos rezultatu. Teismas, išnagrinėjęs V. J. baudžiamąją bylą, vadovaudamasis BK 72 straipsniu, pagrįstai nusprendė konfiskuoti iš nuteistojo gautas pajamas. Visi neaiškumai, kilę dėl V. J. gautų pajamų, kurias nuspręsta konfiskuoti, dydžio, buvo vertinami nuteistojo naudai.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo V. J. ir jo gynėjos advokatės K. Račkauskienės kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

5. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-7-82-699/2018). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-82-699/2018). Taigi bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo ir jo gynėjos kasacinių skundų argumentai nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.‏‏‎

6. Kasaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl liudytojų (A. K., G. B., L. B., L. M., R. J. S., S. T., N. J., R. J., R. V., A. A., A. D. J. (A. D. J.), E. L., A. Ka., R. K., B. M., A. U., K. P., D. M., N. M., G. G., G. R., A. V., E. Ž., I. V., R. A. ir kitų) parodymų vertinimo, dėl kitokių faktinių aplinkybių, nei yra nustatę teismai, dėl teismo psichiatrinės ekspertizės ir kitų tyrimo veiksmų poreikio paliekami nenagrinėti.

7. Deklaratyviai nurodyti tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų pažeidimai (BPK 2, 7, 10, 20, 21 straipsnių, 22 straipsnio 3 dalies, 178, 179, 183, 238 straipsnių, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies, 6 straipsnio, 7 straipsnio 1 dalies, 23, 25, 28–31 straipsnių, 109 straipsnio 3 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5–7, 13, 14, 20 straipsnių, Protokolo Nr. 1 1 straipsnio, Protokolo Nr. 11 1, 2 dalių, 3 dalies c ir d punktų, 5–7 straipsnių, 13, 14, 20 straipsnių, protingumo, teisingumo, nešališkumo principų pažeidimai), kasatorių manymu, padaryti nagrinėjant bylą teismuose, tačiau niekaip nepagrįsti teisiniais argumentais, nenagrinėtini.

8. Kasacinių skundų argumentai, kuriais ginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės – sutarčių sudarymo aplinkybės, palūkanų mokėjimo aplinkybės ir kitos, nenurodant, kokie esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai buvo padaryti jas nustatant, paliekami nenagrinėti. Taip pat paliekami nenagrinėti su byla nesusiję argumentai (dėl nuteistojo asmeninių savybių, fizinės sveikatos būklės ir panašūs).

Dėl apeliacinės instancijos teismo nešališkumo

9. Kasaciniuose skunduose nurodoma apeliacinės instancijos teismą, nagrinėjusį V. J. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, buvus šališką. Kasatoriai apeliacinės instancijos teismo šališkumą įžvelgia dėl jo atlikto įrodymų vertinimo, prašymų proceso metu išsprendimo rezultatų, taip pat išankstinio teismo nusistatymo dėl nuteistojo V. J. aktyvumo procese. Šie argumentai nepagrįsti.

10. Nušalinimo instituto esmė yra ta, kad procese turi būti akivaizdu, jog nagrinėjant bylą įtakos sprendimo priėmimui negalės daryti suinteresuoti bylos baigtimi proceso dalyviai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2005, 2K-446/2009, 2K-106/2010, 2K-165-648/2015 ir kt.).‏‏‎ Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017 ir kt.).‏‏‎ ‏‏Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog, nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014, 2K-45-303/2018 ir kt.).‏‏‎ ‏‏‎

11. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinės instancijos teismas šioje byloje priimtoje 2021 m. vasario 2 d. nutartyje konstatavo, jog Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, nagrinėjusi V. J. bylą apeliacine tvarka pirmą kartą, buvo šališka BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme. Kasacinės instancijos teismas nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nei tiesiogiai, nei užuominomis neišsakė jokios nuomonės dėl nagrinėjamos bylos baigties. Tačiau teisėjų kolegijos šališkumas buvo nustatytas dėl to, kad kolegija 2019 m. spalio 3 d. nutartyje, priimtoje dėl nuteistojo V. J. procesinio prašymo, pateikė nuteistojo elgesio vertinimą, nurodydama, jog nuteistojo pasisakymai apie teisėjus laikytini įžeidžiančiais arba šmeižiančiais, todėl ateityje galėtų būti atskirai teisiškai įvertinti. Tai buvo įvertinta kaip teisėjų kolegijos objektyviojo nešališkumo stoka, ir byla buvo perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kaip papildomas argumentas perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka buvo ir nemotyvuotas nuteistojo prašymų atmetimas.

12. Bylą nagrinėjant Kauno apygardos teisme apeliacine tvarka antrą kartą, jokių BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto aspektu teismo šališkumą pagrindžiančių aplinkybių nenustatyta, tokių aplinkybių nenurodo ir kasatoriai. Kasaciniuose skunduose dėstomi motyvai, kurie, kasatorių nuomone, rodo teismo kolegijos šališkumą, nepagrindžia nei subjektyviojo, nei objektyviojo apeliacinės instancijos teismo kolegijos šališkumo.

12.1. Teisėjų kolegija, spręsdama jai pareikštą nuteistojo V. J. nušalinimą, 2021 m. balandžio 15 d. nutartimi nusprendė nenusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Kaip pažymėjo pati apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byla pirmininkaujančiai teisėjai buvo paskirta naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos bylų skirstymo moduliu automatizuotu būdu, kiti du teisėjai buvo paskirti vadovaujantis Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklėmis. Nuteistojo V. J. pateiktas Lietuvos apeliaciniam teismui prašymas perduoti jo baudžiamąją bylą nagrinėti kitos apygardos teismui buvo išnagrinėtas ir netenkintas (skundžiamos nutarties 23 punktas).

12.2. Kasacinių skundų argumentas, kad visi Kauno apygardos teismo teisėjai yra šališki nuteistojo atžvilgiu, nes jis aktyviai naudojasi procesinėmis teisėmis, teikia daug didelės apimties prašymų ir skundų, yra deklaratyvus, nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis.

12.3. Tai, kad, kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas netenkino daugumos prašymų ir, jų nuomone, netinkamai vertino įrodymus ir atitinkamai nuteistojo veiką kaip nusikalstamą, taip pat nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teisėjų kolegija buvo šališka. Dėl šių argumentų plačiau pasisakoma toliau nutartyje.

13. Teisėjų kolegija, nenustačiusi nei subjektyviojo, nei objektyviojo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos šališkumo pagrindų, daro išvadą, kad nuteistojo teisė į nešališką teismą nebuvo pažeista.

Dėl teisės į gynybą užtikrinimo

14. Kasatoriai skunduose teigia, kad V. J. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo užtikrinta teisė turėti gynėją, gynėjas nebuvo paskirtas, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktu; teisė į gynybą nebuvo užtikrinta ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Analogiški argumentai buvo teikiami ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

15. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, atsakant į iš esmės tapačius argumentus dėl teisės į gynybą pažeidimo ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, buvo padaryta motyvuota išvada, kad nuteistojo V. J. teisė į gynybą nebuvo pažeista (nutarties 14–16 punktai). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo daryti kitokią išvadą. Kasacinių skundų argumentai, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teismo proceso metu teisė į gynybą nuteistajam V. J. nebuvo užtikrinta, nepagrįsti.

16. BPK 44 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi teisę nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Taigi, įtariamojo išreikštas pageidavimas turėti gynėją savaime nereiškia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Gynėją V. J. galėjo pasirinkti ir pats.

16.1. Iš baudžiamojoje byloje esančio 2016 m. rugsėjo 1 d. teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolo matyti, kad V. J. pageidavo turėti gynėją, tačiau V. J. šaukiamas į apklausas neatvykdavo, 2016 m. spalio 20 d. atvesdinus jį į apklausą pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, atsisakė duoti parodymus, pasirašyti protokolus, iš jų ir teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolą, taigi buvo pripažinta, kad V. J. gynėjo atsisakė.

16.2. Kasaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad gynėjo atsisakymas ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui nėra privalomas, be kita ko, tada, kai kyla abejonių dėl įtariamojo ar kaltinamojo galimybės pasinaudoti teise į gynybą. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos, V. J. pozicija dėl gynėjo, taip pat ir būtinojo jo dalyvavimo, procese, gynėjo atsisakymo, gynėjo nušalinimo ir kitais su gynėjų dalyvavimu procese susijusiais klausimais buvo reiškiama ne kartą. Pagal BPK nuostatas, gynėjo atsisakymas neužkerta kelio vėliau pasinaudoti šia teise, tai ir buvo padaryta šioje byloje. Šiuo atveju nustatyta, kad nuteistasis V. J. viso proceso metu aktyviai gynėsi nuo jam pareikšto kaltinimo tiek pats, tiek pirmosios, tiek abu kartus apeliacinės instancijos teisme ir dviejuose procesuose kasacinės instancijos teisme naudodamasis gynėjų paslaugomis (gynėjas D. Karabinas atstovavo nuteistojo interesams pirmosios instancijos teisme, gynėjas A. Danielius atstovavo apeliacinės instancijos teismuose, kasacinės instancijos teismo procesuose nuteistąjį gina advokatė K. Račkauskienė). Iš bylos medžiagos matyti, kad gynyba viso proceso metu yra labai aktyvi, teikiami prašymai, nušalinimai, apeliaciniai ir kasaciniai skundai, iš kurių kai kurie buvo rezultatyvūs.

16.3. Darytina bendra išvada, kad, išaiškinant teisę turėti gynėją, vėliau nuteistajam naudojantis kelių gynėjų teikiama teisine pagalba nagrinėjamoje byloje, nuteistojo V. J. teisė į gynybą nebuvo pažeista.

17. Kasatorių teigimu, V. J. turėjo būti paskirtas būtinasis gynėjas BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, t. y. kai nustatoma, kad tiriama ar nagrinėjama asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, byla. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis BPK reikalavimas yra aiškinamas taip, kad ne įtariamojo (kaltinamojo) psichikos trūkumai ar sutrikimai patys savaime yra pagrindas skirti būtinąjį gynėją, o tokie, dėl kurių asmuo negali pasinaudoti savo teise į gynybą. BPK nustatyti ir kiti atvejai, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas.

17.1. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu buvo imtasi priemonių išsiaiškinti, ar įtariamajam V. J. nebuvo būtinosios gynybos poreikio. Iš bylos duomenų matyti, kad, atsakydama į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) viršininko kreipimąsi, VšĮ Kauno apskrities ligoninės padalinys Kauno psichiatrijos ligoninė 2013 m. gegužės 9 d. rašte nurodė, kad V. J. 2012 m. kovo 13 d. buvo konsultuotas ir jam nustatytas (duomenys neskelbtini), taip pat iš 2016 m. birželio 28 d. VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriaus pranešimo matyti, kad V. J. buvo konsultuotas 2012 m. kovo 13 d., jam nustatyta ta pati diagnozė – (duomenys neskelbtini). Iš 2016 m. birželio 27 d. VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centro (toliau – PSPC) poliklinikos Psichikos sveikatos priežiūros skyriaus rašto matyti, kad (duomenys neskelbtini). FNTT Kauno apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyrius inicijavo specialisto tyrimą, kad būtų išsiaiškinta, ar V. J. reikia skirti teismo psichiatrijos ekspertizę. 2016 m. rugsėjo 8 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad V. J. nefiksuojama tokio lygio psichopatologija, dėl kurios jis negalėtų suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; be to, V. J. 2014 m. gruodžio 1 d. – 2014 m. gruodžio 1 d. atlikta kompleksinė teismo psichologijos-teismo psichiatrijos ekspertizė kitoje byloje, jam buvo nustatytas (duomenys neskelbtini), dėl kurio jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

17.2. Įvertinus tai, kad ikiteisminio tyrimo institucijos ėmėsi veiksmų, nustatydamos būtinojo gynėjo poreikį, išaiškino teisę įtariamajam turėti gynėją, taip pat įtariamojo pasirinktą gynybos taktiką (viena vertus, atsisakyti dalyvauti ikiteisminio tyrimo pareigūnų inicijuojamuose veiksmuose – neatvykti į apklausas, neduoti parodymų, atsisakyti pasirašyti procesinius dokumentus, kita vertus, pačiam savo iniciatyva aktyviai dalyvauti procese – teikti prašymus, skundus, papildomus dokumentus), darytina išvada, kad, ikiteisminio tyrimo metu nepaskyrus būtinojo gynėjo įtariamajam, jo teisė į gynybą nebuvo esmingai apribota. Nagrinėjant baudžiamąją bylą teismuose, V. J. interesams atstovavo gynėjai (advokatai).

17.3. Kartu, nekartojant jau aptartų bylos aplinkybių, atmestini nuteistojo V. J. argumentai, kad bylą nagrinėjant teisme jam nepavyko įrodyti, jog buvo pažeista jo teisė į gynybą ikiteisminio tyrimo metu, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo išreikalauti tai patvirtinančius įrodymus. Byloje esanti ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų apimtis leido teismui daryti išvadą apie tai, kad teisė į gynybą ikiteisminio tyrimo metu pažeista nebuvo. Atsakydama į analogiškus argumentus dėl galimo teisės į gynybą ikiteisminio tyrimo metu pažeidimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pateikė motyvuotus atsakymus. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teismai tinkamai aptarė argumentus dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo ikiteisminio tyrimo metu neužtikrinimo ir atmetė juos.

17.4. Be kita ko, pažymėtina, kad esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu pripažįstamas toks pažeidimas, kuris esmingai suvaržė kaltinamojo teises arba sutrukdė teismui priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Argumentų, kurie pagrįstų, kodėl gynėjo nepaskyrimas ikiteisminio tyrimo metu pripažintinas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, kasatoriai neteikia; tokių pagrindų nenustatė ir teisėjų kolegija.

17.5. Bylą nagrinėjant teismuose, kaip jau buvo minėta, abiejų instancijų teismai paskyrė V. J. gynėjus. Pirmosios instancijos teisme 2017 m. vasario 23 d. nutartimi buvo kreiptasi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kaltinamajam V. J. teikimo BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, ir jam buvo paskirtas gynėjas V. Gustas, vėliau, dar iki bylos nagrinėjimo pradžios, kaltinamojo prašymu buvo paskirtas kitas gynėjas – advokatas D. Karabinas ir bylos nagrinėjimas atidėtas, kad gynėjas galėtų pasirengti posėdžiui. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pirmąjį kartą, paskyrė advokatą V. J. remdamasis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje būtinas gynėjo dalyvavimas. Analogišku pagrindu V. J. buvo paskirtas gynėjas ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka antrą kartą.

17.6. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nors gynėjų (advokatų) paskyrimo teisiniai pagrindai buvo skirtingi, visais atvejais teismuose buvo užtikrintas būtinas gynėjo dalyvavimas, ir nuteistojo V. J. interesai nagrinėjant bylą teismuose buvo atstovaujami advokatų.

18. Kasaciniuose skunduose taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino advokato D. Karabino prašymo nušalinti jį. Advokato negalimumas dalyvauti byloje buvo grindžiamas tuo, kad jis anksčiau vadovavo ikiteisminio tyrimo institucijos padaliniui, kurio atliekamame ikiteisminiame tyrime dėl pareigūnų įžeidimo V. J. buvo įtariamasis. Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 28 d. nutartyje motyvuotai nurodė, kad advokato D. Karabino ankstesnės pareigos yra nesusijusios su šia konkrečia byla, teismui nekilo abejonių dėl advokato kompetencijos, nešališkumo, gebėjimo tinkamai atstovauti kaltinamajam. Pagrindai nušalinti advokatą arba advokato padėjėją nustatyti BPK 61 straipsnio 2 dalyje. Taip pat teismui yra galimybė nušalinti gynėją ir paskirti kitą gynėją, jei yra nustatoma, kad gynėjas naudoja neteisėtas gynybos priemones (BPK 49 straipsnio 1 dalis). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė advokato nušalinimo pagrindų: gynėjas nevykdė ikiteisminio tyrimo kaip tyrėjas, jis buvo ikiteisminio tyrimo institucijos padalinio vadovas; tyrimas niekaip nesusijęs su nagrinėjama byla, ši aplinkybė išaiškėjo tik gynėjui susipažinus su byla, pats kaltinamasis nurodė, kad gynėju šiuo metu pasitiki. Be to, kaip jau minėta pirmiau, nuteistojo interesams kituose baudžiamosios bylos nagrinėjimo etapuose atstovavo kiti gynėjai.

19. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, t. y. pažeidimų, kurie būtų esmingai pažeidę kaltinamojo teises ar sutrukdę teismams priimti teisėtus ir pagrįstus teismų sprendimus, susijusių su nuteistojo V. J. teise į gynybą, nenustatyta.

20. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė išieškoti iš nuteistojo V. J. 331,56 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidoms apmokėti, nes advokatas A. Danielius buvo paskirtas V. J. kaip asmeniui, dėl psichikos trūkumų negalinčiam pasinaudoti savo teise į gynybą.

21. Iš Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 23 d. nutarties matyti, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinktas gynėjas A. Danielius buvo paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą nuteistajam V. J., vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi; nuteistajam išaiškinta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, atlyginimas gali būti išieškotas iš jo BPK nustatyta tvarka. Todėl, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad advokatas A. Danielius teikė nuteistajam V. J. antrinę teisinę pagalbą, kurios išlaidų suma – 331,56 Eur, nusprendė išieškoti ją iš nuteistojo.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi būtinojo gynėjo dalyvavimo pagrindus viso proceso metu, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė išieškoti iš nuteistojo V. J. valstybės naudai išlaidų, patirtų dėl jam suteiktos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos, kurių suma – 331,56 Eur, atlyginimą.

22.1 Kaip jau minėta pirmiau, nagrinėjant šią bylą teisme nuteistajam buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, taigi teisė į gynybą buvo užtikrinta, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu buvo paskirtas gynėjas. Tačiau būtinojo gynėjo paskyrimo pagrindas yra svarbus sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

22.2 Apeliacinės instancijos teismas, paskyręs valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu užtikrino nuteistojo teisę į gynybą. Tačiau, priimdamas sprendimą iš nuteistojo priteisti išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, atlyginimą, neįvertino pirmiau minėto reguliavimo, kuris užtikrina, kad tam tikrais būtinojo gynėjo dalyvavimo atvejais tokių išlaidų atlyginimas iš asmens nepriteisiamas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teisme gynėjas buvo paskirtas BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, į tai, kad viso proceso metu nuteistasis kėlė būtinojo gynėjo dalyvavimo būtent šiuo pagrindu klausimą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtinojo gynėjo dalyvavimo išlaidų atlyginimas nepriteistinas iš nuteistojo.

22.3 Taigi apeliacinės instancijos teismo sprendimas iš nuteistojo V. J. išieškoti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų atlyginimą dėl jo gynybos apeliacinės instancijos teisme naikintinas.

Dėl prašymų išsprendimo ir teisės pasakyti baigiamąją kalbą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme

23. Kasaciniuose skunduose nurodoma ir plačiai argumentuojama tai, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties, kuria byla buvo perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodymų. Pagrindiniai argumentai yra susiję su tuo, kad teismas netinkamai išnagrinėjo nuteistojo prašymus.

24. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2021 m. vasario 2 d. nutartimi panaikinus Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 25 d. nutartį. Kasacinės instancijos teismas šioje nutartyje pažymėjo, kad nuteistojo V. J. prašymai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo tinkamai įvertinti, į juos motyvuotai neatsakyta, teismui deklaratyviai teigiant, jog prašymai nesusiję su byla.

25. Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Kaip matyti iš kasacinės instancijos teismo nutarties, teismas nenurodė apeliacinės instancijos teismui atlikti liudytojų, taip pat ir notarų, antstolių ar kitų, apklausų, nenurodė, jog būtina paskirti ekspertizę ar tenkinti kitus nuteistojo prašymus. Kasacinės instancijos teismas nustatė, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pirmą kartą, padarė BPK 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nes neužtikrino tinkamo kaltinamojo teisės pareikšti prašymus realizavimo, nemotyvuotai atmesdamas jo prašymus.

26. BPK 270 straipsnyje nustatyta, kad teismas, spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau turi teisę ir atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Taigi tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2011, 2K-430/2012, 2K-109/2014, 2K-17-976/2020). Proceso dalyvių prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-17-976/2020). Pažymėtina, kad, spręsdamas prašymus dėl įrodymų rinkimo, teismas vertina prašymų pagrįstumą įrodinėjimo dalyko ir ribų kontekste. Baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-463/2011, 2K-339/2011, 2K-157/2012, 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-71-976/2017). Teisingą teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014).

27. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo, Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas nuteistojo V. J. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka antrą kartą, tinkamai atsižvelgė į kasacinės instancijos teismo nutartyje suformuluotus nurodymus.

27.1. Pirma, paaiškėjus, jog prokurorės A. Markvaldienės interesai civilinėje byloje yra priešingi apelianto interesams, protokoline nutartimi V. J. prašymas tenkintas ir prokurorė nušalinta nuo šios bylos nagrinėjimo. Prašymai nušalinti kitas prokurores atmesti kaip nepagrįsti. Kai kurie prašymai (pvz., pridėti prie bylos tam tikrą medžiagą) buvo tenkinti.

27.2. Antra, teismas nuteistojo V. J. prašymus dėl įrodymų tyrimo atlikimo sugrupavo, juos išanalizavo ir 2022 m. kovo 1 d. nutartimi atmetė, nurodydamas priimtų sprendimų motyvus. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai ir išsamiai nurodė, kodėl pareikšti prašymai neturi reikšmės bylai išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti (56 t., b. l. 84–104). Kiti prašymai buvo išspręsti teismo protokolinėmis nutartimis. Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, dauguma nuteistojo prašymų (apklausti konkrečius liudytojus, sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą bei teismines Europos Sąjungos institucijas, sudaryti mišrią Civilinių ir Baudžiamųjų bylų skyrių teisėjų kolegiją ir kt.) buvo atmesti kaip neturintys reikšmės bylai išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti (nutarties 23 punktas).

27.3. Trečia, teismas išsamiai atsakė į nuteistojo V. J. prašymus, susijusius su jo sveikatos būkle, kurią nustatyti jis prašė apklausiant daug asmenų (prokurorus, pareigūnus, gydytojus, advokatus, specialistą ir kitus), išreikalaujant medicininius dokumentus, garso įrašus, taip pat skiriant psichiatrijos-psichologijos ekspertizę. Teismas pagrįstai nurodė, kad psichinė kaltinamojo būklė yra vertinama pasitelkiant specialiąsias žinias. Teismas, remdamasis specialisto išvada, kurioje buvo konstatuota, kad dėl V. J. diagnozuotos ligos netikslinga skirti teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę, motyvuotai atmetė tokį prašymą. Prašymai tirti fizinę V. J. sveikatą atmesti pagrįstai nurodžius, kad fizinė nuteistojo būklė gali būti svarbi sprendžiant dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo, tačiau nagrinėjamu atveju tokia bausmė nepaskirta.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo prašymų sprendimo procesą, daro išvadą, jog nuteistojo V. J. teisė pareikšti prašymus procese (kaip teigė pats V. J., iš viso jis buvo surašęs 196 prašymus) ir jos įgyvendinimas buvo užtikrinti. Apeliacinės instancijos teismo požiūris į nuteistojo V. J. prašymų išsprendimą nebuvo formalus, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą antrą kartą apeliacine tvarka, paisė kasacinės instancijos teismo pirmiau minėtoje nutartyje išdėstytų nurodymų.

29. Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo V. J. apeliacinį skundą, taip pat išdėstė išsamius motyvus dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, susijusių su byloje nagrinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis ir taikytina teise. Argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nepagrįstas, nes teismo šališkumas nebuvo grindžiamas konkrečiais argumentais. Teisėjų kolegija pažymi, kad į kitus apeliacinio skundo argumentus – dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir proceso pažeidimų – apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė. Teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į kasacinio skundo argumentus, atmestinas kaip neatitinkantis apeliacinio proceso paskirties.

30. Kasaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad nuteistajam V. J. apeliacinės instancijos teisme buvo suvaržyta teisė pasakyti baigiamąją kalbą.

31. BPK 293 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas negali apriboti baigiamųjų kalbų trukmės, bet teisiamojo posėdžio pirmininkas turi teisę nutraukti baigiamąją kalbą, jeigu ši aiškiai nesusijusi su nagrinėjama byla. BPK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimui teisme vadovauja teisiamojo posėdžio pirmininkas, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teisiamojo posėdžio pirmininkas imasi visų įstatymo nustatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės. Jis šalina iš nagrinėjimo teisme visa, kas nesusiję su byla ir kas nepagrįstai užtęsia bylos nagrinėjimą. Taigi įgyvendinant šį tikslą teismo posėdžio pirmininkui suteikta teisė nutraukti proceso dalyvio baigiamąją kalbą, jeigu ši aiškiai nesusijusi su nagrinėjama byla.

32. Įvertinusi išdėstytą teisinį reguliavimą ir teisės taikymo aspektu patikrinusi kasacinių skundų argumentus dėl teisės į baigiamąją kalbą pažeidimo, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistojo V. J. teisė į pagrįstos trukmės baigiamosios kalbos sakymą nebuvo pažeista.

32.1. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistajam V. J. teisė pasakyti baigiamąją kalbą suteikta 2022 m. balandžio 6 d. teismo posėdžio metu, baigiamosios kalbos sakymas tęstas 2022 m. balandžio 13 d., balandžio 20 d. posėdžiuose. Pastarajame teismo posėdyje nuteistasis V. J. išreiškė prašymą prie baudžiamosios bylos medžiagos pridėti dalį jo parengtos baigiamosios kalbos raštu, šį prašymą teisėjų kolegija tenkino ir dalį baigiamosios kalbos prie bylos medžiagos pridėjo. Taigi, nuteistajam buvo užtikrinta teisė pasakyti pagrįstos trukmės baigiamąją kalbą.

32.2. Kasaciniuose skunduose taip pat nepagrįstai teigiama, kad nuteistojo V. J. teisė pasakyti baigiamąją kalbą taip pat buvo apribota ir turinio prasme. Kaip matyti iš bylos medžiagos, visų pirmiau nurodytų teismo posėdžių metu teisėjų kolegijos pirmininkė keletą kartų paragino nuteistąjį V. J. nenukrypti nuo apeliacinio skundo esmės, nekartoti ankstesniuose posėdžiuose jau nurodytų sakant baigiamąją kalbą duomenų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkė šiuo atveju įgyvendino baudžiamojo proceso įstatymo jai suteiktą teisę užtikrinti baudžiamojo proceso operatyvumą ir koncentruotumą (BPK 1 straipsnio 1 dalis, BPK 241 straipsnis), kartu niekaip nesuvaržydama nuteistojo V. J. teisės pasakyti baigiamąją kalbą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog posėdžių metu baudžiamąją bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos narių reiškiamos pastabos nuteistajam baigiamųjų kalbų metu ar prašymo atlikti įrodymų tyrimą teikimo metu, kuriomis nuteistasis V. J. buvo raginamas pasisakyti tik dėl tų aplinkybių, kurios susijusios tiesiogiai su baudžiamojoje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, negali būti vertinamos kaip aplinkybės, rodančios teismo išankstinį nusistatymą ar šališkumą.

Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo

33. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 202 straipsnio 1 dalį, nes nuteistojo veika, t. y. lėšų skolinimas fiziniams asmenims, neįregistravus tokios veiklos, yra teisėta. Pripažinus neteisėta, ši veika negali būti laikoma nusikalstama, nes veikoje nenustatytas versliškumo požymis. Už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė, dėl to teismai turėjo išspręsti šių skirtingų atsakomybių atribojimo klausimą.

34. Pagal BK 202 straipsnį ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumas pirmiausia siejamas su vertimusi licencijuojama veikla neturint galiojančios licencijos (leidimo) tokiai veiklai. Kitokie neteisėtos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos būdai įstatymo dispozicijoje neatskleisti, tačiau kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 202 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, yra nurodęs, kad šiuo atveju neteisėtumas sietinas ne su atskirais pažeidimais, pasitaikančiais ekonominės veiklos vykdymo metu, bet su nelegaliu šios veiklos pobūdžiu. Kitokiais neteisėtais veiklos būdais gali būti pripažįstami tokie atvejai, kai: neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo (faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus); akivaizdžiai peržengiamos licencijoje (leidime) apibrėžtos veiklos ribos; licencija (leidimas) gauta pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-388/2009, 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-199/2011, 2K-48/2011, 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-37-689/2018, 2K-130-976/2018, 2K-143-976/2019, 2K-218-1073/2020,‏‏‎ ‏‏2K-263-788/2022).

35. Taigi, taikant BK 202 straipsnio 1 dalį nepakanka išsiaiškinti, kad kaltininkas pažeidė teisės aktus vykdydamas kokią nors veiklą, bet būtina nustatyti ir kitus požymius, kurie atskleistų jo veiklos sąsajumą su baudžiamojo įstatymo saugoma vertybe, t. y. tai, kad tokia neteisėta veikla pažeidžiama nustatyta vertimosi veikla (verslu) tvarka, ji prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-455-693/2016, 2K-7-358-303/2015, 2K-7-102-222/2018, 2K-218-1073/2020).

36. BK 202 straipsnio 1 dalyje minima ūkinė, komercinė, finansinė ir profesinė veikla suprantama kaip ekonominė veikla, kuria įstatymo įtvirtintomis sąlygomis turi teisę verstis fiziniai ar juridiniai asmenys ir kuriai būdingas siekimas gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, savarankiškumas, tęstinumas, o iš tokios veiklos gaunamos pajamos ir kita ekonominė nauda yra apmokestinimo objektas (‎‏kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263-788/2022).

37. Baudžiamoji atsakomybė už šį nusikaltimą siejama su tokiais objektyviaisiais požymiais kaip versliškumas arba stambus mastas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad versliškumas šioje nusikaltimo sudėtyje reiškia, kad ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla užsiimama sistemingai ar nuolat (paprastai ne mažiau kaip tris kartus) ir tokia veikla yra nuolatinis pagrindinis ar reikšmingas papildomas kaltininko pajamų ar pragyvenimo šaltinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-539/2013).

38. Kartu pažymėtina, kad objektyvieji požymiai (versliškumas arba stambus mastas), rodantys didesnį neteisėtos veiklos pavojingumą, yra ir baudžiamosios bei administracinės atsakomybių atribojimo kriterijai, todėl jų nustatymas, kartu ir tinkamas motyvavimas yra būtini tokio pobūdžio bylose. Nenustačius nė vieno iš šių požymių, neteisėta veikla užtraukia ne baudžiamąją, o administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 127 straipsnį (kuris atitinka iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173 straipsnį)‏‏‎ (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-976/2018, 2K-202-303/2020)‏‏‎.

39. Administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimas pagal veikos versliškumo požymį (skirtingai nei pagal stambaus masto požymį) sudėtingesnis, nes administracinę atsakomybę nustatančiose normose vartojamas terminas „vertimasis veikla“ ir BK 202 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „ėmimasis veiklos versliškai“ reiškia ne ką kita, kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Teismų praktikoje versliškumas kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymis suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą nei analogiško pažeidimo, užtraukiančio administracinę atsakomybę, todėl jis negali būti identifikuojamas vien pagal padarytų pažeidimų skaičių, veikos pastovumą, pajamų dydį ar sistemingumą. Todėl versliškumas vertinamas ir pagal kitus požymius – tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį. Versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ekonominės veiklos mastą, kiek tai nesutampa su stambaus masto (500 MGL) kriterijumi. Didesnį veiklos mastą (ir pavojingumą) taip pat galėtų rodyti išplėtota neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai su tiekėjais, aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. Kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-240-696/2015, 2K-262-697/2016, 2K-165-976/2018). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pabrėžiama, kad, įvertinus versliškumo kriterijaus neapibrėžtumą, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą ekonominę veiklą pagal šį kriterijų visada turi būti pagrįsta teismo vidiniu įsitikinimu dėl tokios neteisėtos veiklos didesnio pavojingumo ir administracinės atsakomybės nepakankamumo bei neproporcingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-515/2014, 2K-165-976/2018).

40. V. J. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2013 m. birželio 30 d., siekdamas ekonominės naudos, neteisėtai, versliškai kaip fizinis asmuo vykdė individualią daugkartinio pinigų skolinimo fiziniams asmenims finansinę veiklą – paskolų gavėjams surašant ir (ar) pasirašant paprastuosius neprotestuotinus vekselius arba notariškai patvirtintas paskolų sutartis, įvairiomis sumomis sudarė ne mažiau kaip 107 paskolos sandorius, pagal kuriuos fiziniams asmenims skolino pinigus, t. y.: 75 paskolos sutartis, pagal kurias fiziniams asmenims paskolino iš viso 1 145 942,26 Eur, taip pat fiziniams asmenims suteikė paskolų ne mažiau kaip pagal 25 vekselius, kur paskolinta pinigų suma sudarė iš viso 80 334,03 Eur, be to, sudarė su fiziniais asmenimis ne mažiau nei 7 paskolos sutartis savo motinos J. G. vardu (pagal kurias paskolino iš viso 74 449,72 Eur), taip iš individualios paskolų teikimo veiklos gavo ne mažiau nei 105 760,67 Eur pajamų, jų nedeklaravo. Tokiais veiksmais V. J. pažeidė: 1) Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7, 14 punktų, 35 straipsnio nuostatas; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakyme „Dėl nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro“ nustatytą tvarką; 3) Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas; 4) Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatas; 5) CK 2.59, 2.62 ir 2.77 straipsnių reikalavimus; 6) GPMĮ 27 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas; 7) Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 6, 7, 8, 10, 40, 81 straipsnių nuostatas.

41. Kasaciniuose skunduose visų pirma teigiama, kad teismai netinkamai nustatė faktines V. J. veiklos aplinkybes, t. y. aplinkybę, kad pinigai buvo skolinami su palūkanomis. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

42. Teismai, tinkamai įvertinę įrodymų visumą, pagrįstai nustatė, kad nuteistasis V. J. pinigus fiziniams asmenims skolino sudarydamas su jais paskolos sutartis arba išrašydamas neprotestuotinus paprastuosius vekselius, kuriuose sąmoningai, siekiant išvengti mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą, nebuvo nurodoma, jog už naudojimąsi paskolos suma paskolos gavėjas turės mokėti palūkanas. Kaip matyti iš teismų sprendimais nustatytų aplinkybių, palūkanos būdavo įtraukiamos į paskolos sumą (paskolos sutarčių sudarymo atvejais) arba, kai paskolos būdavo suteikiamos pasirašant neprotestuotinus paprastuosius vekselius, asmenys iš karto gaudavo mažesnę pinigų sumą, nei nurodyta vekselyje. Byloje nustatytais atvejais palūkanos V. J. buvo sumokamos ne tik iš karto sudarius sandorius, bet ir jų vykdymo metu. Susitarimai dėl palūkanų mokėjimo tvarkos, jų dydžio buvo sudaromi žodžiu dar iki paskolos sandorio sudarymo.

43. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, įvertinę daugiau nei septyniasdešimties liudytojų parodymus, specialisčių paaiškinimus, taip pat įvertinę byloje esančius rašytinius įrodymus – paskolos sutartis, papildomus susitarimus dėl paskolos sutarčių pratęsimo, neprotestuotinus paprastuosius vekselius, antstolių pateiktą informaciją, specialisto išvadas ir kitus, padarė įrodymų visuma grįstą išvadą, kad nuteistasis, ne mažiau kaip 107 paskolos sandoriais paskolinęs fiziniams asmenims daugiau kaip milijoną eurų, iš tokios niekaip neįteisintos individualios paskolų teikimo veiklos gavo ne mažiau nei 105 760,67 Eur pajamų (palūkanų), jų nedeklaravo. Gynybos argumentai, kad nuteistojo veikla turėtų būti vertinama kaip nesavanaudiška finansinė pagalba žmonėms, teismuose buvo vertinami ir labai išsamiai motyvuojant atmesti. Teisėjų kolegija, detaliai nekartodama labai išsamių apeliacinės instancijos teismo argumentų, nurodytų apeliacinės instancijos teismo nutarties 29–33 punktuose, atmeta kasaciniuose skunduose pateikiamus iš esmės analogiškus argumentus tokiais motyvais:

43.1. Pirma, paskolų gavėjai patvirtino iš esmės vienodą susitarimą dėl palūkanų mokėjimo ir palūkanų mokėjimo būdą: tais atvejais, kai būdavo pasirašomos notarinės paskolų sutartys, paskolos gavėjams būdavo perduodama visa sutartyje nurodoma pinigų suma, tačiau iš karto po to (t. y. išėjus iš notaro kontoros) už kelis mėnesius į priekį apskaičiuota palūkanų suma būdavo grąžinama nuteistajam. Kai paskolos buvo suteikiamos pasirašant neprotestuotinus paprastuosius vekselius, asmenys iš karto gaudavo mažesnę (kartais net kelis kartus) pinigų sumą, nei nurodyta vekselyje. Kai kuriais atvejais palūkanos buvo sumokamos ne tik iš karto sudarius sandorius, bet ir jų vykdymo metu.

43.2. Antra, gynybos argumentai, kad pats savaime tinkamas sandorių formos laikymasis tiek juos sudarant, tiek vykdant (notarinė arba rašytinė sandorių forma; tinkamas hipotekų įforminimas, civilinėse bylose sprendžiami šių sandorių nevykdymo klausimai ir kita) lemia nuteistojo veikos teisėtumą, t. y. įrodo, kad pinigai buvo skolinami be palūkanų, yra nepagrįsti. Kaip nustatyta byloje, susitarimai dėl palūkanų dydžio ir mokėjimo tvarkos tarp nuteistojo ir skolininkų buvo sudaromi žodžiu dar iki paskolos sandorio sudarymo, ir palūkanos niekaip nebuvo fiksuojamos dokumentuose, taigi nei notarai (kuriuos apklausti apie skolinimą be palūkanų prašė gynyba, ir tokie prašymai teismų pagrįstai buvo atmesti), nei antstoliai, nei kiti sandorių sudarymo ir vykdymo procesuose dalyvaujantys asmenys, išskyrus nuteistąjį ir skolininkus, negali patvirtinti faktinio palūkanų mokėjimo.

43.3. Trečia, visos gynybos keltos abejonės dėl liudytojų (skolininkų) parodymų patikimumo ir galimo jų suinteresuotumo buvo patikrintos, parodymai išsamiai išanalizuoti, neatitikimai pašalinti, bet kokios abejonės dėl sumokėtų nuteistajam palūkanų dydžio aiškintos jo naudai, mažinant gautų palūkanų sumas.

43.4. Ketvirta, teismai tinkamai vertino ir bendrą visos skolinimo veiklos kontekstą, kuris netiesiogiai pagrindžia išvadą, kad paskolos nebuvo beprocentės: nuteistasis per daugiau nei ketverius metus nepažįstamiems ar menkai pažįstamiems asmenims paskolino ne mažiau kaip 1 300 726,01 Eur.

44. Byloje nėra ginčo, jog nuteistasis neturėjo veiklai vykdyti reikiamos licencijos, nebuvo įrašytas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, nebuvo įsteigęs ir įregistravęs juridinio asmens, gautų pajamų neapskaičiavo, nedeklaravo, nesumokėjo mokesčių į valstybės biudžetą. Tačiau kasatoriai skunduose daug dėmesio skiria argumentams, kad fizinis asmuo pagal Civilinio kodekso nuostatas ir kitus įstatymus turi teisę paskolinti savo turimas santaupas kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, įkeičiant nekilnojamąjį turtą, todėl tokia veika yra teisėta. Taip pat kaip vieną esminių proceso pažeidimų nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas neatsakė į šį argumentą.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš tiesų fizinis asmuo gali skolinti lėšas, įkeičiant nekilnojamąjį turtą, tačiau negali tuo verstis (faktiškai užsiimti kreditavimo veikla), gaudamas palūkanas. Atsakydamas į analogišką apeliacinio skundo argumentą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 3 punktą, šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išskyrus tuos, kuriais padengiamos tiesiogiai su kredito užtikrinimu susijusios išlaidos. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos ir VMI raštuose, kuriais savo teisę teikti paskolas fiziniams asmenims grindžia nuteistasis, taip pat nurodyta analogiška taisyklė: 1) fiziniam asmeniui, nesiverčiančiam skolinimo veikla, o sudarančiam pavienes paskolos sutartis (tarp jų ir užtikrintas hipoteka ar įkeitimu) su kitais fiziniais asmenimis, įstatymai nenustato pareigos gauti licenciją ar būti įrašytam į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą; 2) mokesčius reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai nedraudė ir nedraudžia fiziniam asmeniui be palūkanų paskolinti santaupų kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, įkeičiant nekilnojamąjį turtą, skolinti pinigines lėšas, kurios nėra gautos priimant indėlius, ar kitas grąžintinas lėšas iš neprofesionalių rinkos dalyvių gali ir fiziniai asmenys. Taigi, nustačius, kad nuteistasis pinigus versliškai (apie tai bus pasisakyta vėliau) skolino už palūkanas, detalesnė norminių aktų, reguliuojančių fizinio asmens veiklą skolinant santaupas be palūkanų (kaip nurodo patys kasatoriai), analizė neturi teisinės reikšmės. Atitinkamai kasatorių nurodomas teisinis reguliavimas dėl neapmokestinamų palūkanų (Lietuvos Respublikos pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 19 punktas, galiojęs iki 2013 m. liepos 13 d.) netaikytinas faktinei skolinimo už palūkanas (kreditavimo) veiklai, kuri yra licencijuojama ir kuria gali užsiimti tik juridinis asmuo.

46. Kasatoriai nurodo, kad nuteistojo veikoje nenustatytas būtinasis nusikalstamos veikos požymis – versliškumas, taip pat teigia, kad tokiu atveju ši veika gali būti vertinama kaip administracinis teisės nusižengimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir teismų sprendimus, daro išvadą, kad teismai motyvuotai, remdamiesi pirmiau nutartyje nurodyta teismų praktika, nusprendė, jog nagrinėjamu atveju, įvertinus vertimosi neteisėta skolinimo už palūkanas veikla pobūdį, sistemiškumą, laikotarpį, skolininkų skaičių, skolintas sumas, gautų palūkanų dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, taikytina baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė (apeliacinės instancijos teismo nutarties 34–41 punktai).

46.1. Pirma, neteisėtos veiklos versliškumą pagrindžia ilgas (daugiau kaip ketverių metų) paskolų teikimo laikotarpis; didelis sudarytų sandorių skaičius (ne mažiau nei 75 paskolos sutartys ir ne mažiau nei 25 vekseliai), tai, kad sutartis sudarydavo ne tik savo, tačiau ir savo atstovaujamosios (motinos) vardu.

46.2. Antra, versliškumas grindžiamas iš neteisėto skolinimo veiklos gautomis 105 760,64 Eur pajamomis, kurias sudaro palūkanos. Tokios pajamos pagrįstai buvo pripažintos kaip ženklios nuteistojo pajamos, neneigiant, kad nuteistasis gaudavo pajamų ir iš kitų veiklų (vertimo paslaugų, nekilnojamojo turto nuomos).

46.3. Trečia, neteisėtos veiklos versliškumą rodo skolinimo veiklos sistemingumas ir organizuotumas: informacija apie suteikiamas paskolas buvo teikiama interneto svetainėse ir laikraščiuose ne paties nuteistojo, o UAB,,Aujama“ vardu; ši bendrovė (kartais ir už tarpininkavimo mokestį) interesantus nukreipdavo pas nuteistąjį V. J. kaip kreditorių; buvo naudojami formalius reikalavimus atitinkantys tokio pobūdžio sandoriams įtvirtinti dokumentai (paskolų sutartys ir vekseliai); asmenims siūloma palūkanų mokėjimo tvarka ir dydis, netesybų dydis, o kai kuriais atvejais – skolinamos pinigų sumos dydis, nurodant, jog asmuo turi skolintis didesnę pinigų sumą; palūkanos neįtraukiamos į dokumentus, o paimamos iš karto po sandorio sudarymo ar kitais byloje nustatytais būdais; beveik visais atvejais reikalaujama paskolų užtikrinimo priemonių, rūpinamasi paskolų ir netesybų prisiteisimu bei priverstiniu jų išieškojimu. Teismai tokius veiksmus pagrįstai vertino kaip tam tikros verslui reikalingos infrastruktūros vystymą.

46.4. Penkta, skolinimo už palūkanas veiklos mastas ir pobūdis, taip pat užmaskuotas veikimo būdas (tiek platinant skelbimus prisidengiant bendrovės vardu, tiek nenurodant mokėtinų palūkanų) ne tik atskleidžia nuteistojo V. J. tyčią bei suvokimą, kad veikia neteisėtai, bet ir rodo didesnį veikos pavojingumą. Todėl tai, kad tarp paskolų gavėjų ir nuteistojo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, nepaneigia išvados, kad nuteistojo vykdoma skolinimo veikla tinkamai kvalifikuota kaip nusikalstama veika ekonomikai ir verslo tvarkai. Nuteistasis šioje byloje nekaltinamas jokia nusikalstama veika, nukreipta prieš paskolos gavėjus, kurią reikėtų atriboti nuo civilinių santykių.

46.5. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistasis, versdamasis skolinimo veikla, neįvykdęs įstatymuose keliamų reikalavimų, kurie yra būtini pinigų skolinimo rinkoje norintiems veikti subjektams, pažeidė baudžiamojo įstatymo saugomą valstybės nustatytą ekonomikos ir verslo tvarką, kuri savo ruožtu svarbi užtikrinant sąžiningų rinkos dalyvių teises.

47. Įvertinus pirmiau išdėstytus kasacinės instancijos teismo praktikoje formuojamus kriterijus dėl versliškumo kaip požymio, lemiančio didesnį vertimosi neteisėta ekonomine veikla pavojingumą, ir teismų sprendimais nustatytas bylos aplinkybes, darytina išvada, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes V. J. veikai tinkamai pritaikyta BK 202 straipsnio 1 dalis.

Dėl bausmės ir BK 72 straipsnio taikymo

48. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį, kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės griežtumo klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Tačiau tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar būtų padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-345-507/2015, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018, 2K-132-976/2023 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų kriminalinių bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kasacinės instancijos teismas pagal BPK neturi galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, kad teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, 2K-230-489/2019, 2K-88-788/2019, 2K-276-1073/2020, 2K-132-976/2023 ir kt.).

49. Už BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą nurodytos alternatyvios viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmės. Nusikaltimo padarymo metu galiojusi BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkto redakcija nustatė, jog už apysunkį nusikaltimą skiriama iki 1000 MGL dydžio bauda. V. J., nuteistam už BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytą apysunkį nusikaltimą, paskirta 200 MGL dydžio bauda. Kasaciniuose skunduose nurodyta, kad teismai nepagrįstai nenustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių (nenurodyta, kokių), taip pat nevertino kitų, kasatorių manymu, reikšmingų aplinkybių (pvz., nuteistojo sveikatos, jo požiūrio į visuomeninę, ekonominę valstybės situaciją, infliacijos, žalos valstybei ir kitų), todėl nuteistajam paskyrė neadekvačią, aiškiai per griežtą bausmę.

50. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo keisti teismų sprendimus dėl bausmės. Kasaciniuose skunduose nenurodoma, kokių BK nuostatų teismai nesilaikė parinkdami bausmės rūšį ir nustatydami jos dydį, netinkamo BK nuostatų taikymo nenustatė ir teisėjų kolegija.

51. Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, paskirta byloje bausmė nepripažintina per griežta ar neproporcinga, taip pat šis teismas nurodė gana išsamius motyvus, kodėl griežtesnė už viešuosius darbus, kurių prašė nuteistasis apeliaciniu skundu, tačiau gerokai mažesnė už baudos bausmės vidurkį – 200 MGL dydžio – bauda yra adekvati padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, nuteistojo asmenybei, atitinka įstatymų reikalavimus ir neprieštarauja teisingumo principui. Teismai tinkamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų visumą ir nustatę, kad V. J. padarė vieną apysunkį nusikaltimą, anksčiau neteistas, įvertinę, kad padaryta nusikalstama veika kėsinamasi į valstybėje nustatytą ekonomikos ir verslo tvarką, kad asmuo siekė materialinės naudos ir ją gavo, padarė motyvuotą išvadą, jog proporcinga, teisinga ir, siekiant įgyvendinti BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus, efektyvi bausmė bus bauda, kurios dydis yra gerokai mažesnis nei baudos bausmės vidurkis.

52. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam paskirta bausmė parinkta ir jos dydis nustatytas individualizuotai, laikantis BK 41 ir 54 straipsnių nuostatų.

53. Kasatoriai taip pat nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 72 straipsnį. Ginčas byloje kyla dėl nuteistojo gautų už suteiktas paskolas palūkanų kvalifikavimo kaip nusikalstamos veikos rezultato, dėl jų dydžio ir jų konfiskavimo proporcingumo.

54. BK 72 straipsnyje nurodyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas.

55. Turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-315-303/2018, 2K-143-976/2019).

56. Nusikalstamos veikos rezultatu laikoma turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna padaręs veiką, jo pasipelnymas iš šios veikos. BK 72 straipsnio imperatyvas konfiskuoti nusikalstamos veikos rezultatą (nusikalstamu būdu gautą turtą ar iš šio turto naujai įgytą ekonominę vertę turintį turtą) suponuoja teismo pareigą baigiamajame akte išdėstyti motyvus, pagrindžiančius nusikalstamą konfiskuojamo turto kilmę. Nusikalstama turto kilmė turi būti nustatyta, o ne preziumuota (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-330/2011, 2K-7-96/2012, 2K-196-788/2017, 2K-65-648/2021).

57. Vienas pagrindinių turto konfiskavimo tikslų taip pat yra ir principo ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė nekyla) užtikrinimas. Nors šis bendrasis teisės principas labiau plėtojamas civilinėje teisėje, tačiau savo turiniu aktualus ir baudžiamojoje teisėje. Su baudžiamosios teisės paskirtimi ir funkcija nebūtų suderinami atvejai, kai asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, iš to dar galėtų gauti naudos. Nusikalstamos veikos padarymas, kaip minėta pirmiau, negali būti ekonomiškai naudingas kaltininkui, todėl nusikalstamos veikos rezultato (pajamų) konfiskavimo pagrįstumas nekelia abejonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189-387/2021).

58. Teismų praktikoje formuojamos taisyklės, pagal kurias sprendžiama dėl turto konfiskavimo, taip pat ir dėl nusikalstamos veikos rezultato konfiskavimo. Pirma, nusikalstamos veikos rezultato konfiskavimo klausimas negali būti vienodai sprendžiamas tose situacijose, kai pinigai gaunami iš veiklos, kuri jokiais atvejais negali būti laikoma teisėta (pavyzdžiui, narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas, prekyba žmonėmis, kyšininkavimas ir pan.), kai visos iš tokios veiklos gautos lėšos be jokių išimčių turi būti konfiskuojamos, ir tose situacijose, kai pajamos gaunamos vykdant veiklą, kuria teisės aktų nustatyta tvarka gali būti verčiamasi teisėtai, nors konkrečiu atveju padaryti nustatytos tvarkos pažeidimai suponuoja tokios veiklos nusikalstamumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-304-976/2016, 2K-143-976/2019). Antra, nusikalstamos veikos rezultato konfiskavimo paskirtis yra panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos. Sprendžiant, koks turtas yra konfiskuotinas bylose dėl BK 202 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos, be kita ko, svarbu išsiaiškinti, ar apskaičiuota mokestinė prievolė, ar ją galima išieškoti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo tvarka, ar valstybei padaryta žala (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-143-976/2019). Trečia, kaltininko iš nusikalstamos veikos gauta turtinė nauda (taip pat ir iš nusikalstamos veikos gauti pinigai) bei jos dydis visais atvejais yra baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės, kurios nustatomos pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles. BPK nenustatyta specialių, būtent turto konfiskavimui taikomų, įrodinėjimo būdų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-210-942/2015, 2K-7-304-976/2016, 2K-143-976/2019).

59. Turto konfiskavimo proporcingumo vertinimas yra svarbus, tačiau jis yra reikšmingiausias tais atvejais, kai teismas turi diskreciją, o ne pareigą, kaip nagrinėjamoje byloje, konfiskuoti turtą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, 2K-195-788/2019, 2K-50-303/2020, 2K-91-303/2021). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad paskirtos bausmės rūšis ir dydis taip pat yra viena iš aplinkybių vertinant turto konfiskavimo ar konfiskuotino turto vertės išieškojimo proporcingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-53-1073/2019, 2K-143-976/2019). Bausmė ir kartu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė turi būti vertinamos kaip visuma, kurios paskirtis yra ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, t. y. paskirta bausmė kartu su baudžiamojo poveikio priemone turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-53-1073/2019, 2K-143-976/2019). Tačiau paskirtosios bausmės rūšies dydis taip pat paprastai yra reikšminga aplinkybė sprendžiant konfiskuotino turto vertės išieškojimo proporcingumo klausimą.

60. Kasatorių teigimu, palūkanos negali būti konfiskuotos, nes toks konfiskavimas yra nepagrįstas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis V. J. kaip fizinis asmuo vertėsi skolinimu už palūkanas, t. y. finansinių paslaugų, kurias gali teikti tik juridiniai asmenys, turintys atitinkamą licenciją, teikimu; fizinis asmuo teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi (Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 1 dalis). Taigi, pajamos, gautos neteisėtai verčiantis veika, kuria verstis fizinis asmuo neturi teisės, o būtent palūkanos už versliškai suteiktas paskolas, pagrįstai buvo pripažintos nusikalstamos veikos rezultatu. Kaip jau minėta, nustačius, kad asmuo iš nusikalstamos veikos tiesiogiai ar netiesiogiai gavo bet kokios naudos, ji turi būti pripažinta tokios veikos rezultatu ir konfiskuota (BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalys). Teismai konfiskuotinu turtu pripažino tik palūkanas, o ne kitas sumas, t. y. ne paskolų vertę atitinkančias sumas ar netesybas. Konfiskuotinu turtu pripažintos tik pajamos, gautos kaltinime nurodytu laikotarpiu, t. y. pajamos, gautos vėliau nei 2013 m. birželio 30 d., neįskaitytos į konfiskuotino turto dydį.

61. Kasatoriai taip pat kritikuoja liudytojų parodymus kaip įrodymų šaltinį, teigdami, kad asmenų, kurie skolinosi lėšas iš nuteistojo, parodymai neobjektyvūs ir nesutampa su dokumentuose nurodyta informacija, todėl konfiskuotinų lėšų suma nustatyta netinkamai.

62. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad, nustatydami nuteistojo gautų palūkanų dydį ir jas konfiskuodami, teismai teisės taikymo klaidų nepadarė, konfiskuotino nusikalstamos veikos rezultato (pajamų) dydis nustatytas iš esmės laikantis BPK reikalavimų. Kaip matyti iš abiejų teismų sprendimų, konfiskuotino turto dydis iš tiesų nustatytas iš esmės remiantis specialisto išvada, kuri buvo grįsta visų liudytojų (apklaustų ikiteisminio tyrimo metu ir apklaustų teisme) parodymais, ir liudytojų, kurie buvo apklausti teisme, parodymais. Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad šių įrodymų analizė leido teismams patikimai nustatyti konfiskuotino turto vertę:

62.1. Pirma, įvertinus nusikalstamos veikos mechanizmą, darytina išvada, kad būtent asmenys, kurie skolinosi lėšas, be paties nuteistojo, yra tie proceso dalyviai, kurie gali nurodyti jų mokėtų (ar išieškotų atliekant priverstinio išieškojimo veiksmus) palūkanų sumas. Kaip jau nurodyta šioje nutartyje, notarai, sudarę sutartis, ar kiti asmenys negali nurodyti jokios informacijos apie palūkanas, nes jos nebuvo fiksuojamos raštu. Todėl teismai pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, nustatydami konfiskuotino turto dydį.

62.2. Antra, teismai rėmėsi tik liudytojų, apklaustų teisme, parodymais.

62.3. Trečia, nagrinėdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas dar kartą kruopščiai tikrino liudytojų, kurių parodymai buvo ginčijami, parodymus, gretino juos tarpusavyje (apeliacinės instancijos teismo nutarties 46–81 punktai) ir nustatė, kad 37 asmenys kaip palūkanas nuteistajam sumokėjo (ar kurios buvo išieškotos atliekant priverstinio išieškojimo veiksmus) 105 760,64 Eur.

62.4. Ketvirta, visais atvejais duomenys, susiję su mokėtų sumų dydžiais, buvo vertinami nuteistojo naudai.

63. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad, vadovaujantis kasacinio skundo argumentais, nėra pagrindo pripažinti, kad skiriant bausmę ir baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą – buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 31 d. nutartį.

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 31 d. nutarties dalį, kuria buvo priteistas valstybės naudai iš nuteistojo V. J. antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas – 331,56 Eur (trys šimtai trisdešimt vienas Eur 56 ct).

Kitą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gegužės 31 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Algimantas Valantinas

Rima Ažubalytė