D. M. pagal BK 153 str., 309 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-125-788/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02423-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1.1; 1.1.8.10.1; 1.1.8.10.5; 1.2.4.1.1; 1.2.4.6.1; 2.1.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 13 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 26 d. nuosprendžiu D. M. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams;

pagal BK 309 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsniu, šiuo nuosprendžiu paskirta ir subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta laisvės apribojimo vieneriems metams keturiems mėnesiams bausme ir 50 MGL (1883,00 Eur) dydžio bauda ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams trims mėnesiams ir 50 MGL (1883,00 Eur) dydžio bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BPK 140 straipsnio 9 dalimi, BK 66 straipsniu, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas D. M. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2018 m. sausio 13 d. 23.00 val. iki 2018 m. sausio 15 d. 17.10 val.

Iš D. M. nukentėjusiajam M. V. priteista 8000 Eur neturtinei žalai atlyginti, šias lėšas uzufrukto teise pavedant valdyti nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą R. V..

Iš D. M. Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 885,60 Eur nukentėjusiųjų M. V. ir A. V. gydymo išlaidoms atlyginti.

Nukentėjusiojo M. V. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės R. V. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 13 d. nutartimi nuteistojo D. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Šioje byloje:

1.1. D. M. pagal BK 309 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą platinti, pagamino ir platino pornografinio turinio dalykus. Ši nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis: D. M. tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2018 m. sausio 11 d., Kaune, tiksliai nenustatytoje vietoje esančiame mobiliame biotualete, turėdamas tikslą platinti, mobiliojo ryšio telefonu nufilmavo, kaip ranka dirgina savo lytinį organą, ir tokiu būdu pagamino vieną pornografinio turinio vaizdo įrašą; tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2018 m. sausio 11 d., (duomenys neskelbtini), Kaune, turėdamas tikslą platinti, mobiliojo ryšio telefonu nufotografavo ir nufilmavo savo lytinį organą, kaip ranka dirgina savo lytinį organą, kaip šlapinasi, taip pagamino dvi pornografinio turinio nuotraukas ir tris pornografinio turinio vaizdo įrašus; šias nuotraukas ir vaizdo įrašus 2018 m. sausio 11 d. nuo 20.05 val. iki 20.24 val. mobiliojo ryšio telefonu socialiniame tinkle „Facebook“ iš savo paskyros pavadinimu „S. D.“ persiuntė „Facebook“ paskyros vartotojai „E. J.“.

1.2. D. M. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2018 m. sausio 13 d. nuo 16.20 val. iki 17.03 val. prie nenaudojamų geležinkelio bėgių, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, nukentėjusiųjų nepilnamečių M. V. (gim. (duomenys neskelbtini)), A. V. (gim. (duomenys neskelbtini)), R. V. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir E. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) akivaizdoje, apnuoginęs savo lytinį organą, dirgino jį ranka, taip atliko jaunesnių negu šešiolikos metų asmenų tvirkinimo veiksmus.

1.3. D. M. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje tyčia ranka už kaklo sugriebė ir parvertė nukentėjusįjį M. V., dėl to šis galva trenkėsi į geležinkelio bėgį ir patyrė kairio smilkinkaulio ir jo piramidės lūžius, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat lengvą galvos smegenų sukrėtimą, kairės ausies būgnelio plyšimą, odos nubrozdinimus kakle, kairėje plaštakoje.

1.4. D. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje tyčia sugriebė ir per petį ant žemės pagriovė nukentėjusįjį A. V., padarydamas jam dešinės alkūnės sumušimą, vertinamą kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis D. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Šioje byloje nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, galima išskirti į dvi grupes. Nukentėjusieji M. V. ir A. V. nurodė, kad jie nesiėmė jokių provokuojančių ir prieš kasatorių nukreiptų pavojingų veiksmų. Tuo tarpu iš E. J., R. V., G. G. J., G. J. ir M. T. parodymų matyti, kad tarp nukentėjusiųjų ir kasatoriaus kilo konfliktas ir jo metu fizinis smurtas buvo panaudotas ne tik prieš nukentėjusiuosius, bet ir prieš kasatorių. Abiejų instancijų teismai nepašalino šių tarp nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų esančių prieštaravimų ir tai sutrukdė jiems išsamiai atskleisti ir įvertinti įvykio metu susiklosčiusią situaciją, taigi liko nenustatytos BK 28 straipsniui taikyti reikšmingos aplinkybės (konflikto pobūdis, kėsinimosi intensyvumas, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykis, sužalojimų nukentėjusiesiems padarymo aplinkybės ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas atsietai vertino bylos įrodymus, nesusiejo jų į vieną loginę seką, nepatikrino nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsnio nustatyta tvarka. Šis teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, neatsakė nė į vieną kasatoriaus apeliaciniame skunde nurodytą argumentą dėl įrodymų visumos vertinimo klaidų, padarytų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taip teismas esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, keliamus tiek įrodymų vertinimui, tiek apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui, todėl priimta nutartis negali būti pripažįstama teisėta ir pagrįsta.

2.2. Apeliacinio proceso metu nepašalinti esminiai BPK pažeidimai lėmė neteisingą baudžiamojo įstatymo nuostatų dėl būtinosios ginties aiškinimą ir taikymą. Byloje esantys ir teismų sprendimuose neaptarti duomenys rodo, kad nukentėjusiųjų elgesys galėjo lemti kilusią konfliktinę situaciją, kurią kasatorius suprato kaip prasidėjusį akivaizdų pavojingą kėsinimąsi į jo sveikatą ir gyvybę. Nukentėjusieji M. V. ir A. V. konflikto pradžioje artinosi prie kasatoriaus, rankose turėdami lazdas, išsakomais teiginiais aiškiai leido kasatoriui suprasti, kad jis čia nepageidaujamas. Nukentėjusiosios R. V. ir E. J., liudytojos G. G. J. ir G. J. parodė, kad M. V. ir A. V. ketino pagąsdinti kasatorių ir prireikus panaudoti prieš jį fizinį smurtą. Iš teismų pozicijos išplaukia, kad būtinosios ginties situacijos pradžios momentas kyla tik tuomet, kai besiginantysis sulaukia pirmojo smūgio, tačiau kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE2LTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-416-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-416-942/2016">2K-416-942/2016</a> išaiškinta, kad asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis. Vertinant susiklosčiusią situaciją pagal tai, kaip joje elgtųsi normalus, vidutinio išsilavinimo žmogus, darytina išvada, kad kasatorius pagrįstai ir tinkamai ėmė gintis nuo prasidedančio akivaizdžiai pavojingo kėsinimosi. Juo labiau kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, ir neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Dėl esminių BPK pažeidimų netinkamai nustačius visas galimas būtinosios ginties institutui taikyti reikšmės turinčias aplinkybes, teismams buvo apribotos galimybės vertinti ir būtinosios ginties ribų peržengimo situaciją.

2.3. Nurodyti proceso ir materialiosios teisės pažeidimai lėmė ir tai, kad teismai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), taip netinkamai individualizavo kasatoriaus baudžiamąją atsakomybę.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Priešingai nei teigia kasatorius, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo ištirti joje surinkti duomenys: apklausti posėdyje dalyvavę nukentėjusieji ir liudytojai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktais, buvo perskaityti jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, taip pat paskelbti nepilnametės nukentėjusiosios R. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, ištirti paskelbiant kiti rašytiniai bylos įrodymai. Šie duomenys atitiko įrodymams keliamus leistinumo, sąsajumo ir patikimumo reikalavimus, nes jie gauti teisėtais būdais, patikrinti teisiamajame posėdyje baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais proceso veiksmais, palyginti ir vertinti su kitais byloje esančiais įrodymais. Nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai bei kuriais vadovaujantis atmesti kaip nepatikimi kaltinamojo paaiškinimai teismui, pagal kuriuos fizinius veiksmus prieš M. V. ir A. V. jis atliko veikdamas būtinosios ginties situacijoje ir siekdamas apsisaugoti nuo gresiančio tiesioginio pavojaus. Teismas neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, nes šiuos parodymus patvirtina kiti nepriklausomi įrodymų šaltiniai – įrašai medicininiuose dokumentuose, nuotraukos, specialistų išvados apie nukentėjusiesiems padarytus sveikatos sutrikdymus.

3.2. Atmestini ir kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, revizuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, netinkamai atliko savo pareigas išsamiai patikrinti bylą ir atsakyti į visus skunde keliamus klausimus, o baigiamajame akte padarytas išvadas pagrindė remdamasis išsamiai nepatikrintais ir prieštaringais įrodymais. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio, nuteistasis ir jo gynėjas prašymo atlikti byloje įrodymų tyrimą ir pašalinti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymuose neva esančius prieštaravimus nereiškė. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo klausimų, BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų nepažeidė.

3.3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnių instancijų teismai turėjo svarstyti klausimą, ar kasatorius sužalojo nukentėjusiuosius, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tačiau, teismams nenustačius būtinosios ginties situacijos, nebuvo jokio pagrindo baigiamuosiuose aktuose pasisakyti dėl jos ribų peržengimo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo D. M. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo, būtinosios ginties ir padarytų sveikatos sutrikdymų

5. Paduotame kasaciniame skunde ginčijamas D. M. nuteisimas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį. Nesutikimas su šių BK normų taikymu argumentuojamas tuo, kad teismai netinkamai įvertino bylos įrodymus ir dėl to nepagrįstai atmetė gynybos poziciją, kad D. M. sužalojimus nukentėjusiesiems padarė esant būtinajai ginčiai, nes nukentėjusieji agresyviai prie jo artinosi, vienas jų turėjo rankoje lazdą, ir jis tai suprato kaip prasidėjusį akivaizdų pavojingą kėsinimąsi į jo sveikatą ir gyvybę. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų netiria ir faktinių aplinkybių nenustato, bet patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

6. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-59/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-59/2010">2K-59/2010</a>, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-31-788/2015 ir kt.). Jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios ginties situacija. Tariamoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis tik pateisinamos klaidos atveju, t. y. kai susidariusios įvykio aplinkybės leido asmeniui pagrįstai manyti esant pavojingą kėsinimąsi ir kai jis neturėjo ir negalėjo suvokti, jog kėsinimosi iš tikrųjų nėra. Jeigu besiginantysis suklydo vertindamas kito asmens elgesį kaip pavojingą kėsinimąsi, nors galėjo ir turėjo išvengti klaidos, jo veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika. Tačiau tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo ir asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, tokia veika kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEyLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-212/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-212/2009">2K-212/2009</a>, 2K-602/2011, 2K-38-788/2020).

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis pagal kasacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvada, kad D. M. smurto veiksmai prieš nepilnamečius M. V. ir A. V. negali būti pateisinami teise į būtinąją gintį. Kasacinio skundo teiginiai dėl neišsamaus įrodymų tyrimo ir vertinimo, nepašalintų asmenų parodymų prieštaravimų, apeliacinio skundo argumentų neišnagrinėjimo yra deklaratyvūs ir iš esmės pagrįsti vien tik nesutikimu su teismų išvadomis. Iš teismų priimtų procesinių sprendimų matyti, kad teismai išsamiai įvertino visų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymus ir kitus byloje esančius duomenis, skyrė pakankamai daug dėmesio gynybos versijai dėl būtinosios ginties patikrinti, o šios versijos atmetimo argumentai yra logiški ir įtikinami. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, byloje atliktas įrodymų vertinimas atitinka BK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas visais esminiais gynybos keliamais klausimais pasisakė.

8. Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. M., kuriam įvykio metu buvo 24 metai, atvyko į įvykio vietą susitikti su 13–14 metų mergaitėmis ketindamas atlikti tvirkinamuosius veiksmus (rodyti joms savo lytinį organą ir masturbuotis jų akivaizdoje). Sužinojęs, kad su mergaitėmis atėjo ir jų bendraamžiai berniukai, leido ir jiems stebėti, kaip jis masturbuojasi. Nukentėjusiajam M. V. pradėjus klausinėti, kodėl D. M. tai daro, išsakius nepritarimą tokiems veiksmams ir dėl to kilus konfliktui, D. M., pareiškęs, kad šis per daug klausinėja ir jam atsibodo, iš pradžių ranka už kaklo sugriebė ir ant geležinkelio bėgių parvertė M. V., po to sugriebė ir per petį ant žemės pargriovė draugui padėti bandžiusį A. V.. Tokiais veiksmais, nukentėjusiesiems parkritus ir atsitrenkus į geležinkelio bėgius, M. V. padarytas sunkus, o A. V. – nežymus sveikatos sutrikdymas. Jokių sužalojimų pačiam nuteistajam konflikto metu nepadaryta. Taigi teismų nustatyta, kad konfliktą pradėjo pats D. M., užpuldamas jam nepatikusį ir „netinkamus klausimus“ pateikusį M. V.. Atlikęs smurto veiksmus prieš nukentėjusiuosius, D. M. rėkė necenzūrinius žodžius, grasino visiems paaugliams, kad jiems bus blogai ir kad juos išgaudys po vieną.

9. Nuteistojo versija, kad M. V., turėdamas rankoje lazdą, agresyviai artinosi ir kėlė jam realų pavojų, teismų išsamiai patikrinta, tačiau motyvuotai atmesta. Teismai, įvertinę kaltinamojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų visumą, nustatė, kad nukentėjusysis M. V. iš tiesų tam tikrą laiką prieš konfliktą laikė rankoje pagalį, tačiau konflikto metu jokios lazdos nebeturėjo, ją buvo išmetęs gerokai iki konflikto, o nuteistojo buvo užpultas ne dėl agresyvaus elgesio, bet dėl jo klausimų ir išsakyto neigiamo požiūrio į tai, ką mergaičių akivaizdoje daro D. M.. Nustatyta ir tai, kad pagalį turėjo dar vienas paauglys (M. T.), tačiau jis pačiame konflikte iš viso nedalyvavo, stovėjo atokiau nuo įvykio vietos, taigi jokio pavojaus nuteistajam nekėlė.

10. Visos minėtos aplinkybės rodo, kad tiek M. V., tiek A. V. veiksmai vertintini kaip neigiamas reagavimas į D. M. prieš vaikus vykdytą seksualinio pobūdžio nusikaltimą, o ne kaip pavojingas kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis. Nenustatyta ir jokių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad nuteistasis, būdamas daug vyresnis ir stipresnis nei 14-mečiai paaugliai, suklydo įvertinęs jų veiksmus kaip pavojingą kėsinimąsi.

11. Kasatoriaus argumentas, kad susiklosčiusioje situacijoje D. M. paauglių veiksmus įvertino kaip normalus, vidutinio išsilavinimo žmogus, neatitinka bylos duomenų. D. M. veiksmai, tiek socialiniame tinkle „Facebook“ mažametėms mergaitėms siunčiant pornografinę medžiagą, einant su jomis į pasimatymą ir masturbuojantis jų akivaizdoje, tiek smurtu reaguojant į paauglių pastabas dėl to, negali būti lyginami su normaliu suaugusio žmogaus elgesiu.

12. Vertinant įvykio aplinkybes, sutiktina su kasatoriumi, kad jis nenorėjo sužaloti nukentėjusiųjų, tačiau tai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad sužalojimai padaryti neatsargiai. Turint galvoje, kad buvo panaudotas smurtas prieš fiziškai silpnesnius 14-mečius paauglius, taip pat tai, kad smurtiniai veiksmai pasireiškė kaip paauglių parvertimas ant geležinkelio bėgių, D. M. negalėjo nesuprasti, kad įvairaus sunkumo traumų rizika buvo pakankamai didelė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismų išvada dėl to, kad nukentėjusiesiems sužalojimai padaryti tyčia, t. y. kad D. M., nors nenorėjo sunkiai ir nežymiai sužaloti nukentėjusiųjų, sąmoningai leido šiems padariniams atsirasti (netiesioginė tyčia).

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo

13. Atmestinas ir kasatoriaus teiginys, kad jam turėjo būti pripažinta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiųjų elgesys. Byloje nustatyta, kad nukentėjusieji M. V. ir A. V. į įvykio vietą atvyko nerimaudami dėl mergaičių, dalyvavusių susitikime su D. M., saugumo. Matydamas, kad D. M. masturbuojasi mergaičių akivaizdoje, M. V. pokalbio metu leido jam suprasti, kad neigiamai vertina tokius veiksmus, kita vertus, smurto prieš D. M. nenaudojo. Tokie paauglių veiksmai pripažintini natūralia ir sąžininga reakcija į suaugusio asmens vykdytą vaikų tvirkinimą. Provokuojančiai šioje situacijoje elgėsi pats D. M., rodydamas vaikams savo lytinį organą, masturbuodamasis jų akivaizdoje ir aiškindamas, kad jam patinka tai daryti ir ne gėda.

Dėl bausmių bendrinimo

14. Nors toks klausimas nei apeliaciniame, nei kasaciniame skunduose nebuvo keliamas, tačiau teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą, nustatė netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo bendrinant bausmes faktą. Nagrinėjamoje byloje teismas bausmes, paskirtas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, 309 straipsnio 1 dalį, BK 135 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį, bendrino vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, jas iš dalies sudėdamas. Tačiau, remiantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, situacijoje, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius, teismas privalo taikyti bausmių apėmimą. Nagrinėjamoje byloje D. M. nuteistas už vieną sunkų nusikaltimą (BK 135 straipsnio 1 dalis), už vieną apysunkį nusikaltimą (BK 153 straipsnio 1 dalis) ir už du nesunkius nusikaltimus (BK 309 straipsnio 1 dalis ir 140 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bausmių dalinis sudėjimas galėjo būti taikomas bendrinant bausmes, paskirtas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 153 straipsnio 1 dalį, o bausmės, paskirtos pagal BK 309 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, turėjo būti apimamos.

15. Padaryta klaida ir bendrinant šioje byloje paskirtą subendrintą bausmę su Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta laisvės apribojimo bausme. Šios bausmės buvo bendrinamos vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, pagal kurią į galutinės bausmės laiką turi būti įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Tačiau teismas tokio įskaitymo nepadarė. Remiantis Lietuvos probacijos tarnybos Kauno regiono skyriaus pateikta informacija, D. M. pagal Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. baudžiamąjį įsakymą atlikinėjo laisvės apribojimo bausmę iki 2019 m. lapkričio 25 d. ir išbuvo šios tarnybos įskaitoje devynis mėnesius šešias dienas. Šis laikas santykiu 1:2 turėjo būti įskaitytas į galutinės laisvės atėmimo bausmės laiką, tačiau tai nebuvo padaryta.

16. Padaryta klaida ir dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudos bendrinimo su šioje byloje paskirta subendrinta bausme. Pažymėtina, kad bauda D. M. buvo paskirta subendrinus bausmes, paskirtas pagal BK 309 straipsnio 1 dalį (už nesunkių nusikaltimų sutaptį). Tuo tarpu šioje byloje griežčiausia bausmė paskirta pagal BK 135 straipsnio 1 dalį (už sunkų nusikaltimą). Jeigu šios bausmės būtų skiriamos vienu nuosprendžiu, teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bendrintų šias bausmes apėmimo būdu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. gegužės 22 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xOTMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-193/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-193/2007">2K-P-193/2007</a>, aiškindama bausmių bendrinimo BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu taisyklę, nurodė, kad nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrinant su subendrinta bausme, paskirta pirmesniu nuosprendžiu, teismas privalo laikytis BK 63 ir 64 straipsniuose esančių taisyklių dėl bausmių apėmimo, dalinio ar visiško sudėjimo, o subendrintą bausmę paskirti tokią, kokia būtų buvusi priimant vieną nuosprendį. Atkreiptinas dėmesys, kad, taikydamas BK 63 straipsnio 9 dalį, teismas nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę realiai bendrino ne su viena subendrinta bausme, bet su dviem atskiromis bausmėmis (laisvės apribojimu ir bauda). Iš to išplaukia išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 309 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė turėjo būti apimta bausmės, šioje byloje paskirtos pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Tačiau tai nebuvo padaryta. Šios teisės taikymo klaidos taisytinos priimant kasacinę nutartį. Iš naujo iš dalies sudėdama paskirtas bausmes BK 63 straipsnio 4 dalies pagrindu, teisėjų kolegija prie griežčiausios bausmės, paskirtos pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, prideda tokias pat švelnesnių bausmių dalis, kurias buvo pridėjęs pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 26 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį dėl bausmių bendrinimo ir galutinės bausmės paskyrimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, D. M. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę (laisvės atėmimas trejiems metams) subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 153 straipsnio 1 dalį (laisvės atėmimas vieneriems metams), iš dalies jas sudedant (prie griežčiausios bausmės pridedant pusę švelnesnės bausmės), o su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 309 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, – jas apimant, ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimis, 65 straipsniu, šią trijų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti su Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. baudžiamuoju įsakymu D. M. paskirta subendrinta bausme (laisvės apribojimu ir bauda): pridėti prie laisvės atėmimo bausmės dalį paskirtos laisvės apribojimo bausmės, prilyginant šią dalį trims mėnesiams laisvės atėmimo; paskirtą baudą apimti; paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams devyniems mėnesiams.

Įskaityti į galutinę laisvės atėmimo bausmę pagal Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 28 d. baudžiamąjį įsakymą iš dalies atliktą laisvės apribojimo bausmę, prilyginant ją keturiems mėnesiams aštuoniolikai dienų laisvės atėmimo.

Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Arvydas Daugėla

Armanas Abramavičius

Olegas Fedosiukas