Dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-82/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-17880-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3.1; 114.11

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Stripeikienės ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. K. ieškinį atsakovui G. J., tretiesiems asmenims notarui M. V., notarei J. V. dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl paprastojo vekselio galiojimo, apmokėjimo, CK 1.91 straipsnio taikymo, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą nustatančių civilinio proceso taisyklių laikymosi.

Ieškovas I. K. kreipėsi į teismą prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiu I. K. 2010 m. birželio 5 d. išduotą 17 000 Lt vekselį G. J. nuo jo apmokėjimo dienos – 2010 m. rugpjūčio 7-osios; 2) pripažinti negaliojančiu I. K. 2010 m. birželio 7 d. išduotą 8000 Lt vekselį G. J. nuo jo apmokėjimo dienos – 2010 m. rugpjūčio 7-osios; 3) pripažinti negaliojančiu I. K. 2011 m. birželio 13 d. išduotą 10 000 Lt vekselį G. J. nuo jo apmokėjimo dienos – 2011 m. liepos 13-osios; 4) pripažinti negaliojančiu I. K. 2010 m. gruodžio 3 d. išrašytą 14 250 Lt vekselį G. J. nuo jo išrašymo dienos.

Ieškovas reikalavimus pripažinti vekselius negaliojančiais reiškė CK 1.91 straipsnio pagrindu dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų, nes šis negrąžino ieškovui trijų apmokėtų vekselių, t. y. 2010 m. birželio 5 d., 2010 m. birželio 7 d. ir 2011 m. birželio 13 d., pasiliko juos savo žinioje, gavo pagal juos vykdomuosius įrašus ir pateikė vykdyti, siekdamas nepagrįstai praturtėti ieškovo sąskaita. Taip pat ieškovas prašo 2010 m. gruodžio 3 d. vekselį pripažinti negaliojančiu dėl to, kad vekselis buvo išduotas atsakovui naudojant psichologinį spaudimą, nesuteikiant jam paskolos, atsakovui tyčia veikiant ieškovo nenaudai ir priverčiant vekselį pasirašyti. Šis vekselis, ieškovo manymu, turi būti laikomas garantija, užtikrinusia 2010 m. birželio 3 d. paskolos sutarties vykdymą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui 3630 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Pirmosios instancijos teismas iš šalių paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad ieškovą ir atsakovą siejo paskolos ir vekselių teisiniai santykiai. 2010 m. birželio 3 d. šalys sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas paskolino ieškovui 16 350 Lt, o ieškovas įsipareigojo skolą grąžinti iki 2010 m. rugsėjo 3 d. Suteiktos paskolos grąžinimui užtikrinti ieškovas 2010 m. birželio 3 d. įkeitė 39 000 Lt vertės jam priklausantį žemės sklypą, esantį adresu: duomenys neskelbtini, Vilkaviškio r. sav., ir jame esančius gyvenamąjį namą su kiemo statiniais. Iš šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad, ieškovui sutartu laiku negrąžinus paskolos, žodiniu susitarimu paskolos grąžinimo terminas keletą kartų buvo pratęstas. 2011 m. lapkričio 16 d. ieškovas visiškai atsiskaitė su atsakovu pagal paskolos sutartį ir atsakovas notarui pateikė pareiškimą dėl hipotekos išregistravimo. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo šalys yra ir tiesioginiai vekselių teisinių santykių dalyviai: ieškovas – ginčo objektu esančių paprastųjų neprotestuotinų vekselių davėjas, atsakovas – nurodytų vekselių pirmasis įgijėjas ir turėtojas. Praėjus dviem dienoms po 2010 m. birželio 3 d. paskolos sutarties sudarymo ir sutartinės hipotekos lakšto išdavimo, ieškovas vėl kreipėsi į atsakovą dėl paskolos ir pasiskolino iš atsakovo 17 000 Lt. Gavęs paskolą, 2010 m. birželio 5 d. ieškovas išrašė atsakovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo 2010 m. rugpjūčio 7 d. sumokėti 17 000 Lt. Šias aplinkybes įrodo šalių paaiškinimai, paprastojo vekselio rekvizitai, atitinkamas įrašas ant vekselio. Dėl šio vekselio 2011 m. sausio 20 d. atsakovas kreipėsi į Kauno rajono 4-ąjį notaro biurą ir gavo vykdomąjį įrašą dėl nesumokėtos vekselio sumos 17 000 Lt ir 6 procentų palūkanų išieškojimo iš ieškovo. 2010 m. birželio 7 d. ieškovas vėl paėmė paskolą iš atsakovo ir išrašė atsakovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo 2010 m. rugpjūčio 7 d. sumokėti 8000 Lt. Dėl šio vekselio 2011 m. balandžio 26 d. atsakovas kreipėsi į Kauno miesto 28-ąjį notaro biurą ir gavo vykdomąjį įrašą dėl 8000 Lt ir 6 procentų palūkanų išieškojimo vekselio turėtojo G. J. naudai. 2010 m. gruodžio 3 d. ieškovas išdavė atsakovui 14 250 Lt paprastąjį neprotestuotiną vekselį, įsipareigodamas atsakovui šią pinigų sumą sumokėti 2011 m. balandžio 3 d. Kauno miesto 28-ajame notaro biure 2011 m. balandžio 26 d. atsakovo prašymu šio vekselio pagrindu jam buvo išduotas vykdomasis įrašas dėl 14 250 Lt ir 6 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš ieškovo. 2011 m. birželio 13 d. ieškovas dar kartą skolinosi iš atsakovo pinigų ir dėl to išdavė jam 10 000 Lt paprastąjį neprotestuotiną vekselį, įsipareigodamas pinigus sumokėti 2011 m. liepos 13 d. Dėl šio vekselio 2011 m. spalio 18 d. atsakovas kreipėsi į Kauno miesto 28-ąjį notaro biurą ir gavo vykdomąjį įrašą dėl 10 000 Lt ir 6 procentų palūkanų išieškojimo iš ieškovo. 2011 m. lapkričio 17 d. atsakovas pateikė antstolio A. M. kontorai visus keturis vykdomuosius įrašus dėl skolų pagal vekselius išieškojimo iš ieškovo ir antstolis priėmė vykdyti šiuos vykdomuosius dokumentus, 2011 m. lapkričio 28 d. priėmė patvarkymus vykdomosiose bylose.

Ieškovo teigimu, tris iš ginčytinų vekselių, t. y. 2010 m. birželio 3 d., 2010 m. birželio 5 d. ir 2011 m. birželio 13 d., jis yra apmokėjęs, nors vekseliai jam nebuvo pateikti apmokėti, po apmokėjimo nebuvo jam atiduoti, nebuvo raštu pakvituotas jo atsiskaitymas pagal vekselius, o jis to nereikalavo, nes pasitikėjo atsakovu. Atsakovas nepripažino, kad ieškovas jam grąžino skolas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos faktines aplinkybes ir šalių bei liudytojų paaiškinimus, sprendė, kad ieškovo neveikimas, nereikalavimas atiduoti pakvituotus jau apmokėtus vekselius ar išduoti apmokamų vekselio sumų pakvitavimus, neginčijant vekselių teisėtumo iki priverstinio išieškojimo veiksmų pradžios, kelia pagrįstų abejonių dėl nurodytų vekselių apmokėjimo aplinkybių, o byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad ieškovas atsakovui apmokėjo ginčijamus vekselius. Teismo nuomone, ieškovas nepateikė patikimų įrodymų, kad 2010 m. rugpjūčio 4 d. sumokėjo pagal 2010 m. birželio 3 d., 2010 m. birželio 5 d. vekselius 25 000 Lt ir 2011 m. liepos 13 d. sumokėjo 10 000 Lt pagal 2011 m. birželio 13 d. vekselį. Ieškovas nenuosekliai nurodė aplinkybes dėl pirmojo bei antrojo vekselio apmokėjimo datos: ieškinyje ir patikslintame ieškinyje nurodė, kad 25 000 Lt sumokėjo atsakovui 2010 m. rugpjūčio 7 d., o teisme paaiškino, kad 2010 m. rugpjūčio 4 d. Banko sąskaitos išrašas patvirtino, kad S. L., ieškovo draugė, 2010 m. rugpjūčio 2, 3 ir 4 dienomis iš savo sąskaitos „Swedbank“ banke išsiėmė kasdien po 7000 Lt, iš viso 21 000 Lt, tačiau šie duomenys neatskleidžia, kam buvo panaudoti pinigai. Teismas paties ieškovo paaiškinimus ir jo draugės S. L. paliudijimą, kad 21 000 Lt kartu su ieškovo turėtais 4000 Lt buvo perduoti atsakovui, laikė nepatikimais įrodymais, nes liudytoja S. L. tiesiogiai pati pinigų perdavimo fakto nematė, be to, ji yra susijusi artimu asmeniniu ryšiu su ieškovu, todėl abu yra suinteresuoti bylos baigtimi. Ieškovas nepateikė teismui visiškai jokių įrodymų savo paaiškinimams pagrįsti ir dėl 10 000 Lt apmokėjimo pagal 2011 m. birželio 13 d. vekselį. Teismas nustatė, kad, ieškovui neapmokėjus vekselių nustatytu terminu, atsakovas išsiųsdavo jam paštu Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 47 straipsnyje numatytus pranešimus apie tai, kad vekselis neapmokėtas. Ieškovas pripažino, kad gavo iš atsakovo registruotus laiškus: 2010 m. rugpjūčio 11 d. du laiškus, dėl kurių ieškovas išsiaiškino telefonu su atsakovu, kad buvo siunčiami priminimai apie negrąžintas skolas, o 2011 m. balandžio 9 d. ir 2011 m. liepos 15 d. gavo iš atsakovo po vieną laišką. Ieškovas paaiškino, kad atsiųstuose laiškuose buvo tušti popieriaus lapai, tokias aplinkybes paliudijo ir jo motina V. K., tačiau teismas vertino, kad tokie įrodymai nepakankami tam, kad būtų galima nustatyti, jog atsakovas nebuvo informuojamas dėl neapmokėtų vekselių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog jam buvo atsiųsti ne pranešimai dėl neapmokėtų vekselių, o tušti popieriaus lapai, jis teismui nepateikė atsiųstų laiškų kaip įrodymų.

Dėl 2010 m. gruodžio 3 d. vekselio pripažinimo negaliojančiu teismas nustatė, kad tarp šalių yra esminis prieštaravimas aiškinant faktines aplinkybes, kokie prievoliniai santykiai nulėmė šio vekselio atsiradimą. Ieškovui negrąžinus paskolos pagal 2010 m. birželio 3 d. paskolos sutartį, šalims susitarus žodžiu, paskolos grąžinimo terminas, kuris paskolos sutartimi buvo nustatytas 2010 m. rugsėjo 3 d., buvo pratęstas trim mėnesiams, t. y. iki 2010 m. gruodžio 3 d. Ieškovo teigimu, atsakovas, 2010 m. gruodžio 3 d. įgydamas vekselį, panaudojo psichologinį spaudimą, tyčia veikė jo nenaudai, privertė jį pasirašyti ir dėl to jis išdavė šį paprastąjį neprotestuotiną vekselį likusiai negrąžintai paskolos daliai 14 250 Lt kaip paskolos pagal 2010 m. birželio 3 d. sutartį grąžinimo garantą. Atsakovas nurodė, kad 2010 m. gruodžio 3 d. ieškovas iš jo vėl skolinosi pinigų ir dėl to išrašė vekselį. Atsakovas nepripažino, kad 2010 m. gruodžio 3 d. 14 250 Lt vekselis buvo išduotas kaip garantas paskolos sutarties, sudarytos 2010 m. birželio 3 d., vykdymui užtikrinti. Atsakovas nepripažino, kad šalys paskolos sutartimi buvo susitarusios dėl palūkanų mokėjimo ir kad ieškovas šias palūkanas mokėjo, taip pat nepripažino, kad ieškovas buvo dalį paskolos grąžinęs iki visiškai atsiskaitė 2011 m. lapkričio 16 d. pagal paskolos sutartį sumokėdamas 16 350 Lt. Ištyręs byloje šalių paaiškinimus ir rašytinius įrodymus, teismas sprendė, kad abejotinas 2010 m. gruodžio 3 d. vekselio ryšys su 2010 m. birželio 3 d. paskolos sutartimi, nes pinigų suma, kurią vekseliu įsipareigojo sumokėti ieškovas (14 250 Lt), neatitinka 2010 m. birželio 3 d. paskolos sutartyje nurodytos sumos (16 350 Lt), o šių sumų skirtumą, kaip dalies skolos ir palūkanų grąžinimą, patvirtinantys įrodymai teismui nėra pateikti. Nei šalių sudarytoje paskolos sutartyje, nei kituose dokumentuose nėra užsiminta, kad vekselis išduotas dėl negrąžintos paskolos. Ieškovas tikrosios valios išduodant ginčijamą vekselį nebuvimą grindė atsakovo grasinimu išieškoti delspinigius pagal paskolos sutartį ir pareikalavimu pasirašyti vekselį. Teismo nuomone, 2010 m. gruodžio 3 d. vekselio išrašymo dieną ieškovas buvo dar negrąžinęs atsakovui paskolos pagal 2010 m. birželio 3 d. paskolos sutartį, todėl atsakovas, turėdamas tam teisinį pagrindą, reikalavo ieškovą vykdyti paskolos sutarties sąlygas ir nustatė naują terminą skolai grąžinti, tačiau atsakovo ieškovui reiškiamas reikalavimas atsiskaityti pagal paskolos sutartį bei informavimas, kad bus išieškomi delspinigiai, negali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai. Ieškovo motyvai išduodant vekselį neturi teisinės reikšmės. Ieškovui prieš pasirašant vekselį nebuvo jokių kliūčių visapusiškai įvertinti prisiimamos prievolės pobūdį. Jokių įrodymų, patvirtinančių, jog vekselį ieškovas išdavė dėl negrąžintos paskolos, privertus atsakovui, tyčia veikus jo nenaudai, ieškovas teismui nepateikė. Dėl šio vekselio nuginčijimo ieškovas į teismą nesikreipė nei iki vekselyje nurodytos jo apmokėjimo dienos, nei vėliau. Vekselio teisėtumą jis pradėjo ginčyti tik pradėjus priverstinio išieškojimo veiksmus. Ieškovo atlikti teisiškai reikšmingi veiksmai (vekselio išrašymas, pasirašymas) lemia jo pareigą atsakyti už šių veiksmų teisinius padarinius. Išanalizavęs ieškovo valios pasirašyti vekselį procesą, ieškovo ir atsakovo teisinius santykius, jų sudarytus sandorius, ieškovo elgesį ir patirtį, tai, kad pats ieškovas užpildė vekselį, kad jis vekselį ginčijo ne iš karto, o prasidėjus vykdymo procesui, teismas padarė išvadą, kad ieškinys atmestinas kaip neįrodytas.

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo I. K. apeliacinį skundą, 2013 m. birželio 27 d. sprendimu panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino, pripažino negaliojančiu I. K. 2010 m. birželio 5 d. išduotą 17 000 Lt vekselį G. J. nuo jo apmokėjimo dienos – 2010 m. rugpjūčio 4-osios; pripažino negaliojančiu I. K. 2010 m. birželio 7 d. išduotą 8000 Lt vekselį G. J. nuo jo apmokėjimo dienos – 2010 m. rugpjūčio 4-osios; pripažino negaliojančiu I. K. 2011 m. birželio 13 d. išduotą 10 000 Lt vekselį G. J. nuo jo apmokėjimo dienos – 2011 m. liepos 13osios; pripažino negaliojančiu I. K. 2010 m. gruodžio 3 d. išrašytą 14 250 Lt vekselį G. J. nuo jo išrašymo dienos.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad iš dalies sutinka su ieškovo apeliaciniame skunde pareikšta nuomone, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, liudytojų S. L. ir V. K. parodymus, visiškai nekreipė dėmesio į ieškovo išdėstytas faktines aplinkybes bei žodinio nagrinėjimo metu pateiktus ieškovo ir atsakovo paaiškinimus, dėl ko priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo paaiškinimus įvertino labai formaliai ir visiškai nepagrįstai pripažino, jog ieškovo neveikimas, nereikalavimas atiduoti pakvituotus jau apmokėtus vekselius ar išduoti pakvitavimus dėl apmokamų vekselių sumų, kelia pagrįstų abejonių dėl vekselių apmokėjimo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas ieškovo paaiškinimus, kad, apmokėjęs 2010 m. birželio 5 d, 2010 m. birželio 7 d. ir 2011 m. birželio 13 d. vekselius, jis reikalavo, tačiau atsakovas atsisakė grąžinti jam vekselius, atsisakė ir parašyti raštu pakvitavimus apie pinigų gavimą, tokį atsisakymą motyvuodamas tuo, kad ieškovas ne pagal visas sutartis yra atsiskaitęs, o 2011 m. lapkričio 16 d. jam grąžinus paskolą pagal 2010 m. birželio 3 d. sutartį ir vėl reikalavus grąžinti jam vekselius, atsakovas atsakęs, kad jų jau nebeturi, nes išmetė, pripažino tikrai gyvenimiškais, kad taip galėjo nutikti ir netikėti jais nėra pagrindo. Perdavęs atsakovui pinigus, ieškovas jau neturėjo galimybės priversti atsakovą, kad šis grąžintų vekselius ar parašytų pakvitavimus, nebegalėjo ir sustabdyti savo prievolės sumokėti pinigus įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovas 2010 m. rugpjūčio 4 d. apmokėjo atsakovui du vekselius didžiąja dalimi pinigais, gautais iš I. J., pervedus juos iš Didžiosios Britanijos į S. L. sąskaitą ir pastarajai juos iš sąskaitos paėmus grynaisiais, ką patvirtina ne tik ieškovo paaiškinimai, bet ir liudytojos S. L. parodymai bei jos sąskaitos banke išrašas. Ieškovo paaiškinimus dėl 2011 m. birželio 13 d. vekselio apmokėjimo patvirtina liudytoja S. L. bei ieškovo pateiktos telefono abonento išklotinės, iš kurių matyti, kad ieškovas 2011 m. liepos 13 d. 23 val. 27 min. skambino į atsakovo mobilųjį telefoną, pokalbis truko penkias su puse minutės, todėl akivaizdu, kad tokiu paros metu ieškovas negalėjo skambinti šiaip sau, tokiu metu ieškovas buvo atvykęs į Kauną ir atvežė atsakovui skolą su palūkanomis pagal 2011 m. liepos 13 d. vekselį. Be to, atsakovas nepaneigė, kad ieškovas galėjo jo namuose apsilankyti ir tokiu paros metu. Atsakovo nepateikimas antstoliui priverstiniam skolų iš ieškovo išieškojimo vykdymui notarų išduotų vykdomųjų įrašų iš karto po jų išdavimo, apie kuriuos ieškovui nebuvo žinoma, liudija apie atsakovo nesąžiningą elgesį, kad jis, priešingai nei tokioje situacijoje elgtųsi siekiantis susigrąžinti skolas normalus kreditorius, nesiekė susigrąžinti paskolintų pinigų. Tai leidžia vertinti, kad labai tikėtina, jog skolos pagal vekselius jam jau buvo sugrąžintos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad neturi pagrindo netikėti ieškovo ir liudytojos V. K. paaiškinimais, kad atsakovas vietoj reikalavimų apmokėti vekselius atsiųsdavo ieškovui tuščius, t. y. be jokio teksto, popieriaus lapus. Tokius veiksmus atsakovas tikrai galėjo atlikti, nes tai jam buvo naudinga, leido klaidinti atsakovu pasitikintį ieškovą. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi teisėjų vidiniu įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertino, kad labiau tikėtina buvus aplinkybes, kurias nurodė ieškovas, nei teigia atsakovas, ir nusprendė, kad ieškovas apmokėjo 2010 m. birželio 5 d, 2010 m. birželio 7 d. ir 2011 m. birželio 13 d. vekselius.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad neturi pagrindo abejoti ieškovo paaiškinimais apie 2010 m. gruodžio 3 d. vekselio surašymo aplinkybes, nes atsakovas iš viso teismų posėdžiuose negalėjo paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis jis gavo šį vekselį. Ieškovo paaiškinimai tikroviški, todėl galima vertinti, kad vekselis buvo surašytas būtent tokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis, kaip paaiškino ieškovas, t. y. kad 2010 m. gruodžio 3 d. ieškovas nebuvo grąžinęs didžiosios 2010 m. birželio 3 d. paskolos dalies – 14 250 Lt, prašė atsakovo pratęsti paskolos grąžinimo terminą ir vekselį pasirašė tik dėl to, kad to reikalavo atsakovas, grasindamas, jog priešingu atveju išsiieškos negrąžintą paskolą su delspinigiais, kas ieškovui būtų itin neparanku. Taigi ieškovas vekselį surašė, vertindamas, kad tai yra dar vienas atsakovo reikalaujamas paskolos grąžinimo garantas. Atsakovo paaiškinimu, kad jis 2010 m. gruodžio 3 d. paskolino ieškovui dar 14 250 Lt, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija netikėjo, nes atsakovas nepateikė įrodymų, jog jis 2010 m. gruodžio 3 d. perdavė ieškovui skolintus pinigus, be to, net nepaaiškino aplinkybių, kur ir kaip buvo ieškovui skolinami šie pinigai. Liudytoja S. L. patvirtino, kad ieškovas pasirašė vekselį, tačiau pinigų iš atsakovo negavo, po to buvo susinervinęs. Teismas nurodė, kad nors ši liudytoja ir yra ieškovo draugė, netikėti jos paaiškinimu, kuris yra visiškai tikroviškas, pagrindo nėra. Ieškovo teiginius, kad jis vekselį surašė tik kaip paskolos grąžinimo garantiją, patvirtina ir atsakovo veiksmai, būtent tai, kad atsakovas nesikreipė dėl skolos išieškojimo iš ieškovo iki pastarasis negrąžino visos paskolos pagal 2010 m. birželio 3 d. sutartį. Protingai, sąžiningai besielgiantis asmuo, siekiantis susigrąžinti skolintus pinigus pagal vekselį, kreiptųsi dėl skolos išieškojimo iš karto tik gavęs vykdomąjį įrašą, tačiau atsakovas tokį vykdomąjį įrašą gavo 2011 m. balandžio 26 d., o į antstolį kreipėsi tik 2011 m. lapkričio 17 d. taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad 2010 m. gruodžio 3 d. vekselį reikalavo surašyti atsakovas, jis grasino ieškovui ekonominiais padariniais, kurie atsirastų nepasirašius vekselio, vekselio pasirašymas buvo itin nenaudingas jį davusiam asmeniui ir nesant ekonominio spaudimo toks sandoris nebūtų sudarytas, pripažino, jog 2010 m. gruodžio 3 d. vekselį ieškovas surašė dėl ekonominio spaudimo, todėl yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento, nes buvo įgytas be teisinio pagrindo. Ieškovo elgesys, kad jis kreipėsi į teismą iš karto tik sužinojęs apie skolos pagal 2010 m. gruodžio 3 d. vekselį išieškojimo pradžią, teismo nuomone, laikytinas visiškai protingu ir racionaliu.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas G. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl vekselių apmokėjimo ir įrodymų tyrimo

Kasatorius nurodo, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovas yra tikrai gavęs iš atsakovo pinigines sumas pagal tris vekselius, tačiau yra ginčijama aplinkybė, kad ieškovas pagal šiuos vekselius su atsakovu yra visiškai atsiskaitęs. Kasatoriaus teigimu, ne jo pareiga yra įrodyti, kad pinigus pagal vekselius gavo, o ieškovo pareiga įrodyti, kad vekselius visiškai apmokėjo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovas įvykdė prievolę pagal vekselius, iš ieškovo ir liudytojų, kurios yra artimos ieškovui (draugė ir mama), taigi ir suinteresuotos palankių parodymų davimu, parodymų, kurie, kasatoriaus nuomone, nepatvirtina ieškovo faktinių aplinkybių. Ieškovas, nepaisant to, kad atsakovas jam neatiduodavo, anot jo, apmokėtų vekselių ir darydavo spaudimą, toliau skolinosi iš atsakovo pinigus, o ieškinį dėl vekselių nuginčijimo pateikė tik pradėjus priverstinę skolos išieškojimo procedūrą. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl gyvenimiškų ir tikroviškų ieškovo ir liudytojų parodymų, kuriais nėra pagrindo netikėti, kasatoriaus teigimu, yra nelogiškos ir nesuprantamos. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, labai išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, kuriuos apeliacinės instancijos teismas vertino priešingai, pažeisdamas įrodymų pakankamumo ir vertinimo taisykles.

Dėl vekselio negaliojimo jį išdavus dėl ekonominio spaudimo

Kasatoriaus teigimu, vekselio davėjas turi ribotą galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui, o tokiu atveju, kai vekselio išrašymas neatitinka vidinės asmens, t. y. vekselio davėjo, valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį. Tačiau ieškovas vekselius ginčija praėjus daugiau kaip 12–18 mėnesių nuo jų išdavimo, pradėjus priverstinę skolos išieškojimo procedūrą per antstolį. Jokių aplinkybių, kad 2010 m. gruodžio 3 d. vekselio išrašymas neatitiko tikrosios vekselio davėjo, t. y. ieškovo, valios, byloje nėra, todėl ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šis vekselis buvo išduotas kaip papildoma paskolos sutarties garantija yra teisiškai nepagrįsta. Ieškovas yra išsilavinęs, suaugęs žmogus, ne kartą turėjęs paskolinių santykių su atsakovu, įkeitinėjo savo turtą kaip garantą atsakovui, todėl neaišku, kokiu pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas šį vekselį išdavė suklydęs, nes šis jokių suklydimo ir ekonominio spaudimo aplinkybių neįrodinėjo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimas, kad atsakovas, pateikdamas antstoliui vykdomuosius įrašus ne iš karto po jų gavimo, o po pusės metų, elgėsi nesąžiningai, yra teisiškai nepagrįstas, nes įstatymas suteikia teisę pateikti vykdomąjį dokumentą vykdyti per penkerius metus.

Dėl sprendimo atgręžimo

Kasatorius nurodo įvykdęs apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl 5350 Lt pervedimo antstoliui už ieškovo pateiktą vykdomąjį dokumentą (jo patirtas bylinėjimosi išlaidas 5155,50 Lt ir 194,61 Lt antstoliui), todėl jei būtų tenkintas kasatoriaus kasacinis skundas, turėtų būti išspręstas ir įvykdyto teismo sprendimo atgręžimo klausimas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas I. K. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas apmokėjo 2010 m. birželio 5 d, 2010 m. birželio 7 d. ir 2011 m. birželio 13 d. vekselius ir aplinkybė, kad ieškovas ginčija juos praėjus daugiau kaip 12–18 mėnesių nuo išdavimo, nepaneigia šios teismo išvados. Byloje nustatyta, kad ieškovas ne kartą reikalavo atsakovą grąžinti jo apmokėtus vekselius, CK 6.65 straipsnis tokią pareigą atsakovui ir numato, todėl ieškovas turi pagrįstą reikalavimo teisę grąžinti apmokėtus vekselius. Pats atsakovas teikdamas byloje paaiškinimus nurodė, kad ieškovo draugė S. L. nedalyvavo pasirašant vekselius ir grąžinant pinigus, taigi pats pripažino vekselių apmokėjimo faktą. Tai, kad atsakovas kreipėsi į antstolius tik po to, kai buvo įvykdyta 2010 m. birželio 3 d. sutartis ir išregistruota hipoteka, leidžia daryti išvadą, kad labai tikėtina, jog skolos pagal vekselius jau buvo sugrąžintos, kaip kad nustatė apeliacinės instancijos teismas.

Ieškovo teigimu, atsakovas byloje nepateikė jokių įrodymų, kad 2010 m. gruodžio 3 d., gavęs ieškovo vekselį, jis perdavė jam skolintus pinigus. Vekselio išrašymas pats savaime negali būti laikomas įrodymu, kad pinigai pagal vekselį buvo perduoti. Šiuo atveju vekselis neatitiko tikrosios šalių valios ir buvo pasirašytas kaip garantija paskolos sutarčiai užtikrinti. Ieškovas teismui išsamiai paaiškino aplinkybes, dėl kurių jis veikiamas ekonominio spaudimo surašė vekselį. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle ir savo vidiniu įsitikinimu, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl šio vekselio negaliojimo nuo jo sudarymo datos. Kasatorius nenurodo apeliacinės instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tik pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio lygiai taip pat, kaip nenurodo nuo kokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos buvo nukrypta sprendžiant ginčijamą klausimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, reiškiant prieštaravimus dėl prievolės pagal vekselį įvykdymo

Pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnis), dokumentas, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnis). Vekselis, kaip ir kiti vertybiniai popieriai, turi viešo patikimumo savybę, kuri reiškia tai, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Šio vertybinio popieriaus turėtojas laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių, tol, kol neįrodyta priešingai.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas I. K. išdavė atsakovui G. J. 2010 m. birželio 5 d. 17 000 Lt vekselį, 2010 m. birželio 7 d. 8000 Lt vekselį ir 2011 m. birželio 13 d. 10 000 Lt vekselį, tačiau ieškovas teigia įvykdęs prievolę pagal vekselius ir juos apmokėjęs, o atsakovas teigia pinigų negavęs, dėl to pagal vekselius gautus vykdomuosius įrašus pateikęs vykdyti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės, jo neveikimas, nereikalavimas atiduoti pakvituotus jau apmokėtus vekselius ar išduoti pakvitavimus dėl apmokėtų vekselių sumų kelia pagrįstų abejonių dėl nurodytų vekselių apmokėjimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo priešingai, nurodęs, kad ieškovo pateikti paaiškinimai dėl vekselių apmokėjimo yra tikrai gyvenimiški ir liudija apie atsakovo nesąžiningą elgesį, pirma, kad jis neatidavė ieškovui apmokėtų vekselių, antra, kad jis nesikreipė į antstolį iš karto po vykdomųjų įrašų išdavimo, todėl labai tikėtina, kad skolos pagal vekselius atsakovui jau buvo grąžintos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Teismas įvertina, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. V. L., D. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-494/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-494/2013">3K-3-494/2013</a>).

Šiuo atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, ieškovas įrodinėjo vekselių apmokėjimo faktą savo bei liudytojų, gyvenimo draugės ir motinos, parodymais ir paaiškinimais. Teisėjų kolegija, remdamasi bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrindė, dėl kokių priežasčių jam susiformavo priešingas nei pirmosios instancijos teismui įsitikinimas dėl prievolės įvykdymo, nes rėmimasis parodymais ir paaiškinimais tik kaip „tikrai gyvenimiškais ir galėjusiais nutikti“ nėra pakankamas pagrindas ieškovo reikalavimams ir atsakovo nesąžiningumui pagrįsti. Pirma, byloje nustatyta, kad ieškovo gyvenimo draugė S. L. 2010 m. rugpjūčio 2, 3 ir 4 dienomis iš savo sąskaitos banke „Swedbank“ išsiėmė kasdien po 7000 Lt, iš viso 21 000 Lt, tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šie duomenys neatskleidžia, kam buvo panaudoti pinigai. Be to, pati S. L. nematė pinigų perdavimo fakto, o tik numano, kad jie buvo perduoti atsakovui, kaip kad teigia ieškovas. Antra, ieškovas teigia pasitikėjęs atsakovu, todėl, pasak jo, net ir negavęs patvirtinimų dėl apmokėtų 2010 m. birželio 5, 7 d. vekselių, patyręs neva atsakovo daromą ekonominį spaudimą išduodant 2010 m. gruodžio 3 d. vekselį, 2011 m. birželio 13 d. vėl skolinosi iš atsakovo pinigus ir išdavė jam dar vieną vekselį. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovas apmokėjo ir šį 2011 m. birželio 13 d. vekselį, nurodė, kad akivaizdu, jog tokiu paros metu (23 val. 27 min.) ieškovas negalėjo skambinti atsakovui šiaip sau, o buvo atvykęs į Kauną ir atvežęs atsakovui skolą su palūkanomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog atsakovas nepaneigė fakto, jog ieškovas galėjo jo namuose lankytis vėliu paros metu, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad ieškovas buvo atvykęs grąžinti skolą, o ne, pavyzdžiui, susitarti dėl dar vienos paskolos. Aplinkybė, kad atsakovas ne iš karto pateikė antstoliui priverstiniam skolų iš ieškovo išieškojimui vykdyti notarų išduotus vykdomuosius įrašus, taip pat nėra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovo nesąžiningą elgesį, kad jis, priešingai nei tokioje situacijoje elgtųsi siekiantis susigrąžinti skolas normalus kreditorius, nesiekė susigrąžinti paskolintų pinigų. Apeliacinės instancijos teismas pateikdamas „normalaus kreditoriaus“ sąvoką sprendžia, kad tokiu atveju svarbi ne reikalavimo teisė ir ją liudijantis dokumentas, ieškovo išduotas vekselis, o laiko tarpas, per kurį kreditorius pareiškia savo reikalavimą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu aplinkybių vertinimu ir nurodo, kad vekselis suponuoja išvadą dėl prievolinių teisinių santykių egzistavimo, jo buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). Toks teisės normų aiškinimas atitinka ir civiliniuose teisiniuose taikytiną protingo žmogaus standartą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių buvo susiklostę neatsitiktiniai piniginiai santykiai. Ieškovas turėjo veikti pakankamai atsargiai ir atsakingai, rūpintis savo teisėmis. Motyvai, dėl kurių civilinių teisinių santykių subjektai atlieka vienokius ar kitokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus, savaime neturi teisinės reikšmės, tačiau pažymėtina, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį ar grąžindamas pinigus be jokio rašytinio pakvitavimo ar vekselio atsiėmimo, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ieškovo ir liudytojų parodymai yra netiesioginiai, šalutiniai duomenys, prieštaraujantys paties ieškovo veiksmams ir yra nepakankami paneigti atsakovo sąžiningumą ir jo teisę reikalauti įvykdyti prievolę pagal vekselius, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas apmokėjo vekselius.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovas, įrodinėdamas vekselių apmokėjimo faktą, prašė juos pripažinti negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu, kas prieštarauja šios teisės normos tikslui ir turiniui. Byloje nustatyta, kad ieškovas išdavė 2010 m. birželio 5 d., 2010 m. birželio 7 d. ir 2011 m. birželio 13 d. vekselius ir skolinosi iš atsakovo pinigus ir šie sandoriai buvo sudaryti be jokios apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, todėl nėra pagrindo jų pripažinti negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, asmuo, įvykdęs prievolę pagal vekselį ir neturėdamas skolinių įsipareigojimų, neigtų mokėjimų prievolės egzistavimą, o ne ieškiniu ginčytų vekselio galiojimą, kaip nagrinėjamoje byloje ieškovas, taigi vekselio ginčijimo faktas prieštarauja protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. G. v. J. Ž., bylos Nr. 3K-3-716/2013).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. Danijos AB Danske Bank A/S, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-258/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-258/2011">3K-3-258/2011</a>; 2013 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir kt. v. Danske Bank A/S, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-169/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-169/2013">3K-3-169/2013</a>; kt.). Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigia, kad 2010 m. gruodžio 3 d. jis, patyręs atsakovo psichologinį spaudimą ir grasinimus, išdavė atsakovui vekselį 14 250 Lt kaip garantiją, kad grąžins atsakovui iš jo 2010 m. birželio 3 d. sutartimi pasiskolintus pinigus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad abejotinas šio vekselio ryšys su paskolos sutartimi, nes nei šalių sudarytoje paskolos sutartyje, nei kituose dokumentuose nėra užsiminta, kad vekselis išduotas dėl negrąžintos paskolos, be to, ieškovas šį vekselį pradėjo ginčyti tik pradėjus priverstinio išieškojimo veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo priešingai, kad teismas neturi pagrindo abejoti ieškovo paaiškinimais, nes atsakovas negalėjo paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis jis gavo vekselį, nepateikė įrodymų, kad perdavė ieškovui skolintus pinigus, vekselio pasirašymas buvo itin nenaudingas jį davusiam asmeniui ir nesant ekonominio spaudimo toks sandoris nebūtų buvęs sudarytas.

Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jo abstraktumas ir besąlygiškumas, suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Tačiau, atlikdamas nurodytą užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Teisėjų kolegija, vertindama bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktines aplinkybes, pažymi, kad 2010 m. birželio 3 d. ieškovo ir atsakovo sudaryta paskolos sutartis buvo užtikrinta hipoteka, todėl atsakovo interesai pagal šią sutartį buvo pakankamai apsaugoti. Vertimas kitą asmenį sudaryti sutartį, nesant tam teisinio pagrindo, reiškia to asmens laisvos valios ribojimą ir sudaro pagrindą kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, todėl tokiu atveju, kai vekselio išrašymas neatitinka vidinės asmens, t. y. vekselio davėjo, valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį, nelaukdamas, kada šis bus perduotas vykdyti. Nagrinėjamoje byloje ieškovas ne tik neginčijo 2010 m. gruodžio 3 d. vekselio, bet ir 2011 m. birželio 13 d. išdavė atsakovui dar vieną vekselį, pagal kurį, kaip pats pripažįsta, pasiskolino iš atsakovo pinigų. Teisėjų kolegija pažymi, kad ne atsakovo pareiga yra įrodinėti, jog pagal vekselį jis perdavė ieškovui pinigus, o ieškovo pareiga įrodyti, kad išduodamas vekselį ir besąlygiškai įsipareigodamas sumokėti vekselį nurodytą sumą jis buvo neteisėtai veikiamas atsakovo ir vekselio išdavimo pagrindas – paskoliniai santykiai iš esmės neegzistuoja. Nagrinėjamoje byloje atsakovo reikalavimas grąžinti paskolą pagal 2010 m. birželio 3 d. sutartį negali būti suprantamas kaip jo nesąžiningas veiksmas ar ekonominis spaudimas ieškovui, nes jis turėjo tokią reikalavimo teisę, kurios neneigia ir pats ieškovas. 2010 m. gruodžio 3 d. išduotas vekselis sudarytas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir prieš tai bei po to ieškovo išduoti vekseliai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jis buvo išduotas akivaizdžiai ieškovui nenaudingomis sąlygomis ir ieškovas nebūtų jo išdavęs, jei nebūtų patyręs atsakovo ekonominio spaudimo. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl šio vekselio negaliojimo padarė remdamasis ne visų bylos faktinių aplinkybių visuma, ieškovo ir atsakovo elgsena, o tik ieškovo ir jo gyvenimo draugės paaiškinimais, kurie nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad vekselis buvo išduotas dėl ekonominio spaudimo.

Aptartų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė vekselius, sandorių negaliojimą ir įrodinėjimo taisykles reglamentuojančias teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos teisme, kurios sudaro 1478 Lt sumokėto žyminio mokesčio, taip pat įpareigoti ieškovą grąžinti (sumokėti) atsakovui 5350,11 Lt išmokėtų bylinėjimosi išlaidų. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas įvykdė Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimą ir sumokėjo ieškovui 5155,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, 194,61 Lt antstoliui, taip pat 86,57 Lt į valstybės biudžetą. Kasaciniam teismui palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, spręstinas sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimas (CPK 762 straipsnio 1 dalis) ir atsakovui grąžinama visa tai, kas buvo iš jo išieškotą pagal panaikintą teismo sprendimą ieškovo naudai, t. y. 5436,57 Lt. Kartu su žyminiu mokesčiu, sumokėtu kasaciniame procese, atsakovo naudai iš ieškovo priteistina 6914,57 Lt.

Kasacinis teismas patyrė 51,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus atsakovo kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą.

Priteisti G. J. (asmens kodas duomenys neskelbtini) naudai iš I. K. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 6914,57 Lt (šešis tūkstančius devynis šimtus keturiolika litų 57 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš I. K. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 51,45 Lt (penkiasdešimt vieną litą 45 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Stripeikienė

Dalia Vasarienė