Dėl daikto, neatitinkančio keliamų reikalavimų, pardavimo ir patirtų išlaidų atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-76/2014

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-02385-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 45.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės (pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. U. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. U. ieškinį atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl daikto, neatitinkančio keliamų reikalavimų, pardavimo ir patirtų išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šioje civilinėje byloje ginčas kilo dėl pardavėjo – valstybinės institucijos – atsakomybės už parduodamo daikto kokybę ir kitus kriterijus, kuriems parduodamas daiktas privalo atitikti, kai aukcione parduodamas valstybei perduotas konfiskuotas turtas.

Ieškovas J. U. ieškinyje nurodė, kad 2010 m. lapkričio 26 d. vykusių varžytynių metu iš atsakovo Muitinės departamento už 5300 Lt nupirko automobilį MAZDA 626 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šį automobilį jis suremontavo, darbai kainavo 3955 Lt. Nupirktą ir suremontuotą automobilį siekė įregistruoti VĮ „Regitra“, tačiau buvo nustatyta, kad šio automobilio kėbulo numeris yra pakeistas pervirinant visą pertvarą, o pirminio numerio nustatyti nėra galimybės. Dėl šios priežasties VĮ „Regitra“ atsisakė registruoti neidentifikuojamą transporto priemonę (Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 14.6 punktas). Ieškovo teigimu, atsakovas jam pardavė įprastų reikalavimų ir kriterijų neatitinkantį daiktą, nes automobiliui, kaip daiktui, yra būtina teisinė registracija (CK 6.327 straipsnis). Nors atsakovo veiksmai neprieštaravo teisės aktams, tačiau, ieškovo manymu, jie buvo neteisėti, nes atsakovo darbuotojai prieš varžytynes nepatikrino, ar jų parduodamas daiktas atitinka jam keliamus reikalavimus, t. y. nesielgė atidžiai ir rūpestingai. Dėl šios priežasties atsakovas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu ta neatitiktis paaiškėja vėliau. Ieškovo teigimu, jei jis būtų žinojęs šią aplinkybę, šio pirkimo–pardavimo sandorio nebūtų sudaręs, t. y. sandoris sudarytas dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis). Dėl šios priežasties yra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu ir taikyti restituciją.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir pripažino 2010 m. lapkričio 26 d. automobilio MAZDA 626 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sandorį, sudarytą ieškovo J. U. ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, negaliojančiu; taikė restituciją – grąžino atsakovui automobilį, ieškovui iš atsakovo – 5300 Lt, ieškovo sumokėtus atsakovui už automobilį; priteisė iš atsakovo ieškovui 3955 Lt patirtų išlaidų pagerinant automobilį ir 1728 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs CK 6.237 straipsnio 1 dalies, 6.333 straipsnio 8 dalies nuostatas, sprendė, kad automobilio trūkumas – jo neidentifikuotumas – negali būti vertinamas kaip kokybės trūkumas, nes automobilis, kaip daiktas, atitiko pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, nepaisant to, automobilio naudojimas pagal paskirtį yra negalimas. Dėl šios priežasties teismas konstatavo, kad atsakovas pardavė ieškovui daiktą, kurio kriterijai neatitinka įprastų automobiliui keliamų reikalavimų.

Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, aplinkybę, kad automobilio identifikavimo numerio suklastojimo fakto nenustatė nei atsakovas, nei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, apžiūrėję automobilį, suklastojimo faktą nustatė tik specialistas, pritaikydamas specialias žinias bei technologijas, taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės SPB 2010 m. birželio 19 d. Transporto priemonės aprašą, kuriame yra nurodytas automobilio identifikavimo (važiuoklės, kėbulo) Nr. JMZGF12R201457866, faktą, kad automobilio pardavimą organizavo ir vykdė valstybinė institucija Kauno teritorinė muitinė, konstatavo, kad ieškovas, sudarydamas sandorį, suklydo dėl sandorio dalyko, automobilio identifikuotinumo bei galimybės naudoti automobilį pagal paskirtį, sprendė, kad analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pat sąlygomis, kaip ir ieškovas, todėl, vadovaudamasis CK 1.90 straipsniu, automobilio 2010 m. lapkričio 26 d. pirkimo–pardavimo sandorį pripažino negaliojančiu ir taikė restituciją.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. liepos 2 d. sprendimu panaikino Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškovo ieškinį.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Daiktinių įrodymų, konfiskuotų, į valstybės pajamas perduotų, pripažintų bešeimininkėmis prekių, neturinčių Bendrijos prekių muitinio statuso, realizavimo taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento prie Finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-1204, Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634, nuostatas, kurių pagrindu vyko varžytynės, sprendė, kad CK 6.333 straipsnio 8 dalies nuostatos, atleidžiančios pardavėją nuo atsakomybės už parduodamų daiktų kokybę, taikomos ne tik vykdant teismo sprendimus, bet ir kitų kompetentingų institucijų nutarimus dėl įpareigojimo realizuoti prekes, kurie buvo teisės pažeidimo įrankiai ar tiesioginiai objektai. Teismo vertinimu, būtų nepagrįsta reikalauti pardavėjo – valstybės institucijos – garantuoti prekių ir konfiskuotų daiktų kokybę, apie kurios savybes institucijai yra žinoma tik iš specialisto išvados. Teismas pažymėjo, kad pardavėjas nebuvo parduodamo daikto savininkas.

Teismas, įvertinęs 2010 m. lapkričio 29 d. ne Bendrijos prekių pardavimo aukcione komisijos aukciono protokolo Nr. FT8-0074 turinį, nustatė, kad aukciono vedėjas supažindino dalyvius, taip pat ieškovą su aukciono tvarka, parduodamų prekių specifika, t. y. kad prekės yra konfiskuotos, be dokumentų ir kad muitinė už parduodamų prekių kokybę neatsako; kad ieškovui buvo suteikta galimybė apžiūrėti aukcione parduodamą prekę (CK 6.328 straipsnis).

Nenustatęs duomenų, kad atsakovui buvo ar turėjo būti žinoma apie kokius nors aukcione parduodamos prekės trūkumus, teismas sprendė, jog CK 6.333 straipsnio 8 dalies pagrindu atsakovas neturėjo garantuoti aukciono metu parduodamo konfiskuoto daikto kokybės, o ieškovas, nepasinaudojęs galimybe apžiūrėti parduodamą prekę, įsitikinti jos kokybe bei sudėtimi, taip prisiėmė riziką įsigyti kitokios kokybės prekę, negu tikėjosi, ir dėl iš to galinčių atsirasti neigiamų padarinių. Teismo vertinimu, nėra pagrindo laikyti, kad jis buvo suklaidintas kitos šalies dėl daikto kokybės ir ginčijamą sandorį sudarė dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis).

Ieškovo lėšų investavimą į automobilio remontą prieš šio įregistravimą teismas vertino kaip nepakankamą rūpestingumą ir neapdairumą. Kadangi ieškovas pirko tris automobilius galbūt komerciniais tikslais, tai teismas netaikė jam vartotojams taikomų sutarčių aiškinimo kriterijų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas J. U. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad automobilio identifikuotinumas vertintinas kaip daikto kokybės trūkumas, už kurį atsakovas neatsako, netinkamai taikė ir aiškino CK 6.327 straipsnio 1 dalies ir 6.333 straipsnio 8 dalies nuostatas. Šis automobilio trūkumas negali būti vertinamas kokybės trūkumu, nes nors automobilis ir atitiko pirkimo–pardavimo sąlygas ir kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, jo naudojimas pagal paskirtį neįmanomas. Automobilio identifikuotinumas turėtų būti priskiriamas prie kriterijų, įprastų automobiliui keliamiems reikalavimams. CK 6.333 straipsnio 8 dalyje nustatyta išlyga, kad pardavėjas neprivalo garantuoti daiktų kokybės dėl daiktų, parduodamų vykdant teismo sprendimus, taikytina tik kokybės reikalavimams, tačiau ne automobilio identifikuotinumui. Kitaip aiškinant šią teisės normą yra nepagrįstai išplečiamos pardavėjo teisės, o pirkėjo nepagrįstai susiaurinamos, kas prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijams.

2. Teismas, neteisingai įvertinęs byloje esančius įrodymus dėl automobilio dokumentų buvimo, neaptardamas ir neįvertindamas visų byloje esančių įrodymų bei ignoruodamas aplinkybę, kad aukciono dalyviai nebuvo informuoti apie tai, kad atsakovas neatsako ne tik už parduodamų daiktų kokybę, bet ir už kitus trūkumus, nesusijusius su daiktų kokybe, pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimo į kasacinį skundą nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta.

Dėl transporto priemonės, kaip pirkimo–pardavimo sutarties dalyko

Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga dėl sutarties dalyko (perleidžiamų daiktų) yra esminė sutarties sąlyga, ji laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnio 4 dalis), šalims nesusitarus dėl šios sąlygos pirkimo–pardavimo sutartis laikoma nesudaryta, tokia sutarties spraga negali būti užpildyta teismo (CK 6.195, 6.306 straipsniai; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Žvalguva“ v. UAB „Rapsoila“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-517/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-517/2010">3K-3-517/2010</a>; 2012 m. liepos 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Metalplast Vilnius“ v. UAB „Sergejus ir kompanija“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-382/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-382/2012">3K-3-382/2012</a>; kt.). Nepriklausomai nuo daikto nuosavybės formos pakeitimo būdo, civilinėje apyvartoje esanti prekė (daiktas) turi atitikti CK 6.306 straipsnio reikalavimus. Be to, reikalavimai prekei (daiktui), kaip pirkimo–pardavimo sutarties objektui, nustatyti CK 6.306 straipsnyje, turi būti sistemiškai aiškinami su reikalavimais daiktams kaip civilinių teisinių santykių objektams, nustatytiems CK pirmosios knygos III dalies V skyriuje ir ketvirtojoje knygoje. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai, skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus (CK 1.98 straipsnio 4 dalis, 4.2 straipsnis); į daiktus, apibūdintus pagal individualius požymius ir pagal rūšinius požymius (CK 1.99 straipsnio 1 dalis, 4.4 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl kilnojamojo daikto – automobilio, kuris, be bendrųjų reikalavimų, keliamų daiktams, taip pat turi atitikti specialiuosius teisės aktų reikalavimus, keliamus transporto priemonėms. Remiantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsniu, transporto priemonė, tai priemonė žmonėms ir (arba) kroviniams, taip pat ant jos sumontuotai stacionariai įrangai vežti. Šio įstatymo 25 straipsnio, reglamentuojančio bendruosius reikalavimus motorinėms transporto priemonėms, 2 dalyje ir 27 straipsnio, reglamentuojančio transporto priemonių registravimą, 1 dalyje nustatyta, kad dalyvauti viešajame eisme Lietuvos Respublikoje leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms. Taigi kiekviena viešajame eisme dalyvaujanti transporto priemonė, taip pat ir automobilis, turi būti privalomai įregistruota, o tam ji turi turėti registracijai reikalingus elementus – individualų požymį, išskiriantį ją iš kitų tokios pat rūšies transporto priemonių. Remiantis Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintų Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimų 1, 2, 8 punktais, motorinės transporto priemonės, be kitų reikalavimų, taip pat turi atitikti šių Techninių reikalavimų „Bendrosiose nuostatose“ ir 1 priede nustatytus reikalavimus. Remiantis šių Techninių reikalavimų 1 priedo 0.2 punktu transporto priemonės identifikavimo numeris yra priskiriamas bendriesiems motorinių transporto priemonių reikalavimams ir jis, išskyrus tuos atvejus, kai transporto priemonės registracijos liudijime ir transporto priemonių registre nurodyta, kad transporto priemonė yra be identifikavimo numerio, turi būti iškaltas, įspaustas ar kitu priimtinu būdu pažymėtas dešinėje transporto priemonės pusėje gerai matomoje ir prieinamoje vietoje ant važiuoklės, rėmo arba kitos panašios konstrukcijos dalies. Pagal vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 1 punkto 3.5 papunktį transporto priemonės identifikavimo žymenys – tai identifikavimo numerio vieta, identifikavimo lentelė, kitos lentelės ir lipdukai su juose įrašytais įvairiais transporto priemonę identifikuojančiais duomenimis. Remiantis Taisyklių 14.6 punktu neidentifikuotos transporto priemonės Lietuvos Respublikoje neregistruojamos. Taigi, sisteminė pirmiau nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad transporto priemonė tampa daiktu – civilinių teisinių santykių objektu ir gali būti pirkimo–pardavimo sutarties dalyku, jeigu atitinka jai keliamus privalomus techninius reikalavimus ir yra identifikuojama, t. y. turi tam tikrą identifikavimo (tapatumo) elementą – paprastai gamintojo suteiktą kodą. Transporto priemonė, neturinti identifikavimo elemento, negali būti registruojama Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka, dalyvauti civilinėje apyvartoje ir saugiame viešajame eisme, t. y. negali būti naudojama pagal tiesioginę paskirtį. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad automobilio identifikuotinumas, priešingai negu sprendė apeliacinės instancijos teismas, priskiriamas prie bendrųjų transporto priemonių kaip daikto, o ne daikto kokybės, reikalavimų. Kadangi transporto priemonės identifikavimas nėra daikto kokybės klausimas, tai apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šalių ginčui spręsti taikė CK 6.333 straipsnio 8 dalies nuostatas, kurios taikomos tik daikto, parduodamo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, kokybei.

Byloje, siekiant tinkamai išspręsti kilusį šalių ginčą, taip pat aktualu nustatyti, ar valstybės institucijos, pripažindamos konfiskuotą turtą – automobilį – preke (daiktu, galinčiu būti civilinių teisinių santykių objektu) ir perduodamos jį į civilinę apyvartą, atliko viską, ko tokiu atveju reikalauja teisės aktai. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktų nustatyta tvarka konfiskuotas turtas tampa valstybės nuosavybė. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti tvarkomas taip, kad tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui; valstybės turtas yra viena iš priemonių viešajam interesui, socialinei darnai užtikrinti; valstybinės valdžios institucijos, kitos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, pačios nėra šio turto savininkės – jis priklauso visai valstybei; todėl visos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų ir principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2008 m. spalio 30 d nutarimai.). Nagrinėjamu atveju atsakovas konfiskuotą automobilį kasatoriui pardavė iš varžytynių, kurias organizavo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintomis Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėmis bei Muitinės departamento prie Finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-1204 patvirtintomis Daiktinių įrodymų, konfiskuotų, į valstybės pajamas perduotų, pripažintų bešeimininkėmis prekių, neturinčių Bendrijos prekių muitinio statuso, realizavimo taisyklėmis. Valstybei perduotiną konfiskuotą turtą apskaito mokesčių inspekcija (Taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634, 1 ir 2 punktai). Tam, kad transporto priemonė būtų apskaitoma mokesčių inspekcijoje kaip valstybės nuosavybė, turi būti atlikti Taisyklių 4.6 punkte nustatyti veiksmai, kuriuos galima tinkamai atlikti tik išsiaiškinus, ar transporto priemonė yra įregistruota ir identifikuota. Jeigu transporto priemonės negalima identifikuoti, tai ji mokesčių inspekcijai neperduodama ir pripažįstama atliekomis. Remiantis Taisyklių 4.11 punktu, mokesčių inspekcija taip pat neapskaito tokio turto, kuris netinkamas panaudoti pagal paskirtį. Savo esme analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento prie Finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu, 58 punkte: teisės aktų nustatyta tvarka įtrauktos į apskaitą ne Bendrijos prekės, kurios negali būti panaudotos pagal paskirtį ir dėl to negali būti parduodamos, <...> pripažįstamos atliekomis ir tvarkomos vadovaujantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymu. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nustatyta, kad visais atvejais valstybei perduotiną turtą tam, kad jis taptų civilinių teisinių santykių objektu (preke), būtina patikrinti. Nagrinėjamo ginčo atveju tai reiškia, kad valstybės institucijos, prieš išleisdamos konfiskuotą automobilį į civilinę apyvartą, privalėjo įsitikinti, kad jis yra įregistruotas, identifikuotas, ar identifikavimo duomenys, nurodyti dokumentuose ir automobilio kėbule, sutampa, ar dokumentuose ir identifikavimo žymenyse nėra klastojimo pažymių, ar automobilis yra pripažintas tinkamu eksploatuoti ir naudoti pagal tiesioginę paskirtį. Tinkamai neatlikus pirmiau nurodytų veiksmų į civilinę apyvartą gali patekti turtas – transporto priemonė – negalintis būti civilinių teisinių santykių, taip pat nuosavybės objektu.

Byloje nustatyta, kad po automobilio pardavimo iš varžytynių paaiškėjo, jog jis neidentifikuotinas, todėl negali būti Lietuvos Respublikoje registruojamas ir dalyvauti viešajame eisme, taigi negali būti naudojamas pagal tiesioginę paskirtį – žmonėms ir (arba) kroviniams vežti (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnis, 25 straipsnio 2 dalis, 27 straipsnio 1 dalis, vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 14.6 punktas). Remiantis pirmiau nurodytomis taisyklėmis, tiek patvirtintomis Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634, tiek Muitinės departamento prie Finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymu, toks automobilis iš esmės turėjo būti pripažintas atliekomis ir negalėjo būti parduodamas. Atsakovas, perduodamas tokį automobilį į civilinę apyvartą ir pardavinėdamas jį iš varžytynių, įvykdė ne visus pirmiau nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl prisiėmė dėl to jam tenkančią riziką.

Byloje taip pat iš 2010 m. lapkričio 29 d. ne Bendrijos prekių pardavimo aukcione komisijos aukciono protokolo Nr. FT8-0074 turinio nustatyta, kad atsakovas pardavinėjo, o kasatorius pirko automobilį MAZDA 626 (valst. Nr. 9048EC-4), t. y. transporto priemonę, kaip atitinkančią jai keliamus bendruosius reikalavimus. Ginčo sandorio sudarymo metu šis automobilis nebuvo identifikuotinas. Nors ši aplinkybė paaiškėjo po sandorio sudarymo, tačiau tai nepaneigia to fakto, kad neideintifikuotina transporto priemonė negali būti civilinių daiktinių teisių objektu ir civilinės apyvartos dalyku, todėl atsakovas, kaip valstybės įgaliota institucija, negalėjo šio automobilio išleisti į civilinę apyvartą perleisdamas kitų asmenų nuosavybėn (CK 1.97, 4.1, 4.37, 4.38 straipsniai). Taigi, atsakovas (pardavėjas), sudarydamas ginčijamą pirkimo–pardavimo sandorį, neatliko pareigos įsitikinti, kad parduoda daiktą, galintį būti civilinių teisinių santykių objektu, o kasatorius (pirkėjas), neturėdamas tam specialių žinių, suklydo dėl šio sandorio dalyko – esminės tokio sandorio sąlygos.

CK 1.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį, o 2 dalyje – kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Kasacinis teismas, formuodamas šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog, pirma, buvo suklysta, antra, suklydimas buvo esminis ir, trečia, buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. A. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-213/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-213/2013">3K-3-213/2013</a>; kt). Pagal CK 1.90 straipsnio 4 dalį suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Kadangi nagrinėjamu atveju buvo suklysta dėl pirkimo–pardavimo sandorio dalyko, tai ginčijamas pirkimo–pardavimo sandoris pripažintinas negaliojančiu ab initio (CK 1.90 straipsnis). Sandorį pripažinus negaliojančiu taikoma restitucija grąžinant sandorio šalis į padėtį buvusią iki pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo, t. y. atsakovui grąžinant automobilį, o ieškovui pagal sutartį sumokėtą kainą – 5300 Lt (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 1.90 straipsnio 3 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis). Kasatorius pirko konfiskuotą automobilį, kuris buvo naudojamas kontrabandai ir kuriame buvo įrengtos slėptuvės, todėl jis, prieš pateikdamas automobilį registruoti, privalėjo jį suremontuoti, kad atitiktų techninius transporto priemonės reikalavimus. Kadangi nagrinėjamu atveju taikoma restitucija grąžinant daiktą (automobilį) atsakovui, o pagerintų dalių negalima atskirti nuo daikto, tai kasatoriaus patirtos automobilio remonto išlaidos – 3955 Lt, kurių dydžio atsakovas neginčijo, priteistinos iš pastarojo (CK 4.34 straipsnio 3 dalis, 6.150 straipsnis).

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias daikto, kaip pirkimo–pardavimo sutarties dalyko, reikalavimus, dėl to neteisingai išsprendė šalių ginčą, todėl skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pagal Lietuvos apeliacinio teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patirta 12,10 Lt bylinėjimosi išlaidų, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 25,65 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tenkinus ieškovo kasacinį skundą šios išlaidos, iš viso 37,75 Lt, priteistinos iš atsakovo (CPK 92, 96 straipsniai).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinį skundą tenkinant, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 278 Lt žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą, 400 Lt atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą ir 600 Lt už kasacinio skundo parengimą, kurios neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.11, 8.12 punktuose nustatytų dydžių, iš viso 1278 Lt – priteistinos iš atsakovo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 2 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188656838) ieškovui J. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1287 (vieną tūkstantį du šimtus aštuoniasdešimt septynis) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188656838) valstybei 37,75 Lt (trisdešimt septynis litus 75 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Sigitas Gurevičius

Janina Stripeikienė

Dalia Vasarienė