Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-48-495/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-37107-2021-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.5.1; 2.1.3.8; 2.8.9.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Albino Antanaičio, Rimos Ažubalytės, Olego Fedosiuko, Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, Tomo Šeškausko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
nuteistajai T. S., jos gynėjui advokatui Mariui Monkevičiui,
viešame teismo posėdyje mišriu būdu, naudojant ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą
pagal nuteistosios T. S. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 28 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 5 d. nutarties.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 28 d. nuosprendžiu T. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 straipsnio 3 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 3 dalies 1 punktą, jai paskirta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 5 d. nutartimi nuteistosios T. S. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus apeliacinis skundas atmestas.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. T. S. pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteista už tai, kad, peržengdama būtinosios ginties ribas, tyčia nužudė savo šeimos narį. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis: T. S. 2021 m. spalio 24 d. apie 18.15 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto su sugyventiniu R. P. (R. P.), su kuriuo gyveno neįregistravusi santuokos, metu, gindamasi nuo pavojingo sugyventinio R. P. kėsinimosi, bet peržengdama būtinosios ginties ribas, tyčia peiliu dūrė jam ne mažiau kaip tris kartus į pilvą, šlaunį, klubą, taip padarė durtinę-pjautinę žaizdą pilvo kairėje, plonosios žarnos pasaito pažeidimą, kiaurinį skersinės žarnos pažeidimą su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva, dešinės šlaunies odos įbrėžimą, durtinę-pjautinę žaizdą kairiame klube, dėl to nuo durtinio-pjautinio pilvo sužalojimo su vidaus organų pažeidimu komplikavosi vidinis ir išorinis nukraujavimas, ir R. P. 2021 m. spalio 25 d. 14.25 val. ligoninėje mirė.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistosios T. S. gynėjas advokatas M. Monkevičius prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 28 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 5 d. nutartį panaikinti, taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skundžiamuose sprendimuose netinkamai aiškino ir taikė BK 15 straipsnio, BK 28 straipsnio nuostatas, nes, pripažindami T. S. kalta dėl artimo asmens tyčinio nužudymo peržengiant būtinosios ginties ribas, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgė į kasacinės instancijos teismo praktiką, dėl to padarė faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas ir priėmė neteisėtus bei nepagrįstus sprendimus.
2.2. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad R. P. užpuolė nuteistąją, sudavė jai smūgius į galvos, veido ir nugaros sritį. T. S., siekdama apsiginti ir nutraukti pavojingą, realų, akivaizdų ir vis intensyvėjantį kėsinimąsi, panaudojo peilį prieš R. P. Kasatoriaus nuomone, teismai skundžiamuose sprendimuose netinkamai įvertino jėgų santykį ir T. S. galimybes kitaip atremti pasikėsinimą, adekvačiai pasipriešinti ir apsiginti nuo fiziškai stipresnio (nepaisant ūgio ir kūno sudėjimo skirtumų), buvusio boksininko bei neblaivaus, nekontroliuojamo pavydo apimto R. P. Aplinkybė, kad R. P. neturėjo jokio įrankio, nereiškia, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, o tai, kad T. S. prieš besikėsinantįjį panaudojo rankoje esantį peilį, įvertinus visas bylos aplinkybes, nereiškia, kad jos gynybos priemonės aiškiai neatitiko R. P. kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Gynybai panaudojus peilį, nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, nes T. S. šioje situacijoje neturėjo kitos galimybės gintis, kaip tik panaudodama tuo metu rankoje turėtą peilį. Pažymėtina, kad peilį T. S. turėjo rankose dar iki R. P. pradedant fiziškai smurtauti prieš ją.
2.3. Teismai skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai nustatė, kad T. S. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jos veikimo gali būti nukentėjusiajam sunkiai sutrikdyta sveikata arba jis gali mirti, ir tokių alternatyvių padarinių norėjo. Tai lėmė ir nepagrįstą T. S. veiksmų kvalifikavimą pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes būtinosios ginties ribų peržengimas yra tik tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata.
2.4. Kasatoriaus nuomone, vertinant T. S. nuoseklius parodymus (t. y. kad ji nenorėjo nukentėjusiajam atimti gyvybės ar sunkiai sutrikdyti jam sveikatos), taip pat veiksmus bei jų kryptingumą, akivaizdu, kad ji suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jos veikimo nukentėjusysis gali mirti, ir nors to nenorėjo (nes siekė tik sužaloti), sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. T. S. veikė netiesiogine tyčia. Todėl bylos aplinkybės ir byloje ištirtų įrodymų visuma suteikia pagrindo daryti išvadą, kad, priešingai nei konstatavo žemesnės instancijos teismai, T. S. gyvybę nukentėjusiajam atėmė veikdama būtinosios ginties situacijoje, gindamasi nuo pavojingo kėsinimosi į jos sveikatą ir gyvybę bei neperžengdama būtinosios ginties ribų.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Nuteistosios T. S. gynėjo advokato M. Monkevičiaus kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo
4. Kasaciniame skunde keliamas būtinosios ginties instituto taikymo klausimas. Kartu ginčijama abiejų instancijų teismų skundžiamuose sprendimuose padaryta išvada, kad nuteistoji T. S., gindamasi nuo R. P. pavojingo kėsinimosi į jos sveikatą ir gyvybę, peržengdama būtinosios ginties ribas, tyčia nužudė savo šeimos narį R. P. Kasatorius teigia, kad T. S. veikė būtinosios ginties situacijoje. Teisėjų kolegija sutinka su tokiais kasatoriaus argumentais.
5. BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos.
6. Kasacinės instancijos teismo praktikoje išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-350-222/2015, 2K-31-788/2015, 2K-96-303/2020, 2K-73-495/2022, 2K-128-648/2023 ir kt.). Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568-139/2015, 2K-9-719/2018, 2K-142-303/2021, 2K-73-495/2022, 2K-128-648/2023 ir kt.). Be to, tik nustačius pirmąsias keturias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, reikia nustatyti, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73-654/2024).
7. Būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (BK 28 straipsnio 3 dalis). Būtinosios ginties ribų peržengimo atveju nukentėjusiajam tyčia padaroma aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos vertybės ar interesai, į kuriuos buvo kėsintasi, ir kėsinimuisi atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos.
8. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-96-303-2020, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022 ir kt.). Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą būtinosios ginties situacija gali iškilti nepriklausomai nuo to, ar besikėsinantis asmuo yra ginkluotas ar ne, fiziškai stipresnis ar silpnesnis, aktyvesnis ar pasyvesnis ir pan. Užpuolimo neteisėtumas, netikėtumas, neretai įžūlumas, ciniškumas, tiesioginis kėsinimasis (žalos darymas) ar sudarymas realaus pavojaus sveikatai, gyvybei ir pan. sukelia stresinę būseną, netikėtumo situaciją. Įstatymas nereikalauja proporcijos tarp puolimo ir gynybos priemonių, puolimo ir gynybos intensyvumo, proporcijos tarp būtinąja gintimi išvengtos žalos ir besikėsinančiajam padarytos žalos ir pan.; asmuo, matydamas, kad prieš jį gali būti panaudotas fizinis smurtas, ir pasiėmęs priemonę tam smurtui atremti, turi teisę į būtinąją gintį, kai pavojingas kėsinimasis prasideda realiai. Todėl tai, ar būtinoji gintis atitinka teisėtumo reikalavimus, ar buvo viršytos būtinosios ginties ribos, – tiek fakto, tiek teisinio vertinimo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas vertinant visumą bylos aplinkybių, tarp jų ir nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, besikėsinančiojo asmenybę, jo ankstesnį elgesį bei elgesį įvykio metu ir po jo, santykius su besiginančiuoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012, 2K-7-326/2013, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).
9. Byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje T. S., gamindama virtuvėje maistą, rankoje laikė peilį, kai R. P., būdamas neblaivus (nustatytas 3,79 promilės neblaivumas) kartu su ja virtuvėje, sukėlė konfliktą ir elgdamasis agresyviai bei provokuojamai pradėjo fiziškai pavojingai smurtauti prieš T. S.: sudavė kumščiu jai keletą smūgių į nugarą, po to, paėmęs ją už plaukų, apsuko veidu į save ir sudavė smūgius į veido sritį (lūpas bei smilkinį). T. S., gindamasi nuo tokių aktyvių smurtinių veiksmų, rankoje turimu peiliu dūrė R. P. į pilvą, šlaunį ir klubą. Nuo komplikacijų, kilusių dėl nuteistosios T. S. padaryto durtinio-pjautinio pilvo srities sužalojimo, R. P. mirė. Šio įvykio metu T. S. taip pat buvo sužalota, jai konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, nustačius nubrozdinimus kairiajame smilkinyje bei viršutinės ir apatinės lūpų gleivinėse (specialisto išvada Nr. G 2763/2021 (01)).
10. Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamuose Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 28 d. nuosprendyje bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 5 d. nutartyje visapusiškai ištirtos įvykio aplinkybės ir pagrįstai nustatytos keturios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: R. P. kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, žala buvo padaryta besikėsinančiam asmeniui. Teisėjų kolegija, pritardama tokioms teismų išvadoms, šioje nutartyje plačiau pačios būtinosios ginties situacijos nenagrinėja, tačiau, atsakydama į kasacinio skundo argumentus, sprendžia, ar nagrinėjamu atveju nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.
11. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad nuteistoji T. S. peržengė būtinosios ginties ribas, nes jos gynyba aiškiai viršijo kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Vertindamas kėsinimosi pobūdį, šios instancijos teismas konstatavo, kad buvo kėsinamasi į T. S. sveikatą (padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas), o ginantis pažeista tokia vertybė kaip R. P. gyvybė; dėl kėsinimosi pavojingumo – nuteistąją puolė girtas jos sugyventinis, kuris nenaudojo jokių priemonių, palengvinančių rezultato pasiekimą, išskyrus fizinę jėgą, o T. S. gindamasi panaudojo peilį, juo sudavė R. P. tris kartus į pilvą, šlaunį, klubą. Kartu teismas, vertindamas kėsinimosi ir gynybos proporcingumą, padarė išvadą, kad T. S. galėjo gintis nuo užpuolimo ne tokiu kito žmogaus gyvybei pavojingu būdu, nes ji buvo blaivi, aukštesnė ir stambesnė už R. P., prieš ją naudojamas smurtas nebuvo intensyvus (nuosprendžio 11 lapas).
12. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl būtinosios ginties ribų peržengimo, kartu pažymėjo, kad nors nagrinėjamoje situacijoje besikėsinantis asmuo R. P. padarė žalos besiginančio asmens T. S. sveikatai, tačiau jos gynyba – tyčiniai dūriai peiliu į pilvą, klubą, šlaunį, dėl kurių buvo atimta R. P. gyvybė, – aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tokiai išvadai pagrįsti apeliacinės instancijos teismas kaip teisiškai reikšmingas aplinkybes įvertino tai, kad besikėsinantis asmuo buvo vienas, stipriai neblaivus, nenaudojo kokių nors žalojančių priemonių, jo smurtiniai veiksmai nebuvo tiek intensyvūs, kad keltų pavojų T. S. gyvybei ar grėstų sunkus kūno sužalojimas; praeityje R. P. ne kartą buvo smurtavęs prieš nuteistąją, dėl to ji buvo jį išvariusi iš namų; be kita ko, užpuolimas nebuvo staigus, didelis sumišimas ar išgąstis, kaip jos smurtinių veiksmų priežastis, nenustatytas (nutarties 8–10 punktai).
13. Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei konstatuota skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje, iš bylos aplinkybių išplaukia išvada, kad nuteistosios panaudota gynyba atitiko nukentėjusiojo kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.
14. Byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma nustatyta, kad nuteistoji, gyvendama faktinėje santuokoje su R. P., dažnai patirdavo jo fizinį smurtą, t. y. jis, būdamas neblaivus, prieš ją smurtaudavo, už tai buvo teistas. Tokia T. S. sveikatai ar net gyvybei pavojinga situacija pasikartojo ir nagrinėjamu atveju. Įvykio dieną nukentėjusysis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 3,79 promilės neblaivumas), elgėsi įžūliai, ciniškai, provokuojamai bei agresyviai. Žodiniam konfliktui peraugus į fizinį, T. S. neblaivaus, agresyviai nusiteikusio jos sugyventinio buvo laikoma sugriebta už plaukų, prieš tai jai buvo suduoti smūgiai į nugarą, o apsukus ją veidu į save – ir smūgiai kumščiu į smilkinį ir lūpas. Būtent tuo metu T. S., kad pabėgtų nuo tolesnio neblaivaus ir itin agresyviai nusiteikusio R. P. besitęsiančio fizinio smurto, t. y. gindamasi nuo pavojingo ir jau prasidėjusio kėsinimosi, nesirinkdama, kur pataikys, maistui ruošti rankoje laikomu peiliu smūgiavo, kol pajautė, kad gali išsilaisvinti nuo R. P. fizinio smurto veiksmų. Taip ji rankoje turimu peiliu R. P. sudavė tris smūgius, vienu iš jų pataikė į gyvybiškai pavojingą pilvo sritį, šiuo smūgiu būtent ir buvo padarytas mirtį sukėlęs sužalojimas; kitais dviem smūgiais R. P. buvo padarytas dešinės šlaunies odos įbrėžimas ir žaizda kairiajame klube.
15. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad nuteistosios veikimas, t. y. peilio panaudojimas ginantis nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus neblaivaus bei agresyvaus vyro intensyvaus fizinio smurtavimo (kėsinimosi į jos sveikatą), rodo, kad gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Darant tokią išvadą, kartu svarbu pažymėti ir tai, kad baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą; įstatymas neriboja ir gynybai nuo pavojingo kėsinimosi taikomų priemonių (asmuo gali gintis vien savo fizinėmis jėgomis, gali panaudoti šaunamuosius ir nešaunamuosius ginklus, kitas priemones ar daiktus). Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir tos žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos padarytą išvadą, kad tą aplinkybę, jog kėsinimasis (ar jo grėsmė) yra toks, nuo kurio galima būtinoji gintis, gali patvirtinti ir anksčiau, t. y. iki tokio kėsinimosi, padaryti besikėsinančiojo ar kitų su juo susijusių asmenų nusikalstami veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-313/2012, 2K-7-326/2013). Taigi, ir šiuo atveju vien tai, kad gynybai nuo smūgių ranka buvo panaudotas peilis, dar nereiškia, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos.
16. Apibendrindama tai, kas pirmiau nutartyje pasakyta, išplėstinė septynių teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai, nustatę, kad T. S. nužudė nukentėjusįjį, peržengusi būtinosios ginties ribas, tinkamai neįvertino byloje nustatytų aplinkybių visumos, nes itin akcentavo kėsinimuisi atremti panaudotą priemonę – peilį, kilusius padarinius – R. P. mirtį, tai, kad T. S. per konfliktą, kurio metu jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, buvo blaivi, taip pat jos fizinius duomenis (aukštesnė, stambesnė už nukentėjusįjį), dėl to, kaip pažymėjo teismai, ji galėjo adekvačiai vertinti situaciją ir gintis ne tokiu pavojingu būdu. Kartu nebuvo pakankamai atsižvelgta į susidariusios konfliktinės situacijos pavojingumą, sumenkintas T. S. grėsusio pavojaus pobūdis, nukentėjusiojo besikartojantis smurtinis elgesys su nuteistąja bei jo agresyvumas; be kita ko, padaryta nemotyvuota išvada, kad T. S. turėjo galimybę kitu būdu atremti užpuolimą. Kaip jau minėta, baudžiamasis įstatymas (BK 28 straipsnio 1 dalis) asmeniui suteikia teisę į būtinąją gintį, neatsižvelgiant į tai, ar jis galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.
17. Taigi, nuteistosios T. S. gynyba šiuo atveju atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą ir ji susidariusioje situacijoje būtinosios ginties ribų neperžengė. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad T. S. nužudė R. P. gindamasi nuo pradėto pavojingo ir tiesioginio kėsinimosi į jos sveikatą bei gyvybę, veikdama būtinosios ginties situacijoje (BK 28 straipsnio 2 dalis).
18. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad žemesnės instancijos teismai nepagrįstai konstatavo, jog buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, todėl dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 28 straipsnio 3 dalis) Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 28 d. nuosprendis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartis yra naikinami, o baudžiamoji byla T. S. nutraukiama (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas, BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis, BPK 383 straipsnis).
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 28 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. liepos 5 d. nutartį ir baudžiamąją bylą T. S. nutraukti.
T. S. nedelsiant paleisti iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Panevėžio kalėjimo.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Albinas Antanaitis
Rima Ažubalytė
Olegas Fedosiukas
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Tomas Šeškauskas
Daiva Pranytė-Zalieckienė
