Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo atsakomybę, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-249-686/2017

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00457-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.; 2.6.10.5.2.17

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „CB Logistic“ ieškinį atsakovams R. B., R. B., A. D., R. V., R. K., uždarajai akcinei bendrovei „Šakyna“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „United Transline“ ir V. G.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo atsakomybę, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo R. B. 128 532,21 Eur (443 796,01 Lt) žalos atlyginimo: 16 676,32 Eur (57 580 Lt) solidariai su R. B.; 38 244,81 Eur (132 051,68 Lt) solidariai su R. K.; 10 077,65 Eur (34 796,10 Lt) solidariai su A. D. ir R. V.; 28 652,88 Eur (98 932,67 Lt) solidariai su UAB „Šakyna“ ir A. D.; taip pat priteisti iš atsakovų R. B., R. B. ir R. K., A. D. ir R. V. 5 proc., o iš atsakovės UAB „Šakyna“ 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad atsakovas R. B., būdamas bendrovės vadovas, netinkamai vykdė savo pareigas, neveikė sąžiningai, protingai, atidžiai ir kvalifikuotai, todėl dėl jo ir kitų atsakovų, t. y. sandorių šalių, neteisėtų veiksmų bendrovė patyrė bendrą 443 796,01 Lt žalą. Bendrovės vadovas, būdamas nelojalus bendrovei, veikdamas kartu su atsakovais, sudarė bendrovei nenaudingus sandorius, kurie prieštarauja ne tik kreditorių interesams, bet ir juridinio asmens veiklos tikslams. 2011 m. spalio 3 d. UAB „CB Logistic“, atstovaujama R. B., pardavė atsakovei UAB „Šakyna“ 2002 m. laidos traktorių „Masey Ferguson MF 6260“ už 25 067,33 Lt, nors vidutinė tokio traktoriaus rinkos vertė sudarant sandorį buvo 124 000 Lt. Sandorio šalių neteisėtais veiksmais padaryta žala – 98 932,67 Lt. 2011 m. gegužės 11 d. bendrovė už 2420 Lt pardavė vadovo sutuoktinei R. B. 2010 m. lapkričio 30 d. už 4734,15 Lt įsigytą autobusą „Van Hool Acron T815“, nors vidutinė šio autobuso rinkos vertė sudarant sandorį buvo 60 000 Lt, todėl sandorio šalių neteisėtais veiksmais padaryta žala – 57 580 Lt. 2012 m. sausio 14 d. bendrovė nupirko mikroautobusą „Mercedes Benz 207“ už 20 716,80 Lt, nors šios transporto priemonės kaina pagal turto vertinimo ataskaitą – tik 7900 Lt, todėl bendrovei padaryta 12 816,80 Lt žala, šią žalą privalo atlyginti bendrovės vadovas. 2012 m. kovo 30 d. bendrovė už 8758,36 Lt pirko 1998 m. gamybos mikroautobusą „Land Rover Freelander“, nors šios transporto priemonės kaina pagal turto vertinimo ataskaitą – tik 3290 Lt, todėl bendrovei padaryta 5468,36 Lt žala. 2011 m. rugsėjo 23 d. bendrovė už 68 580,86 Lt pardavė UAB „Altransa“ 2006 m. laidos autovežį „Scania R500“, nors realiai pirkėja už šią transporto priemonę sumokėjo 109 000 Lt, taigi bendrovei padaryta 40 000 Lt žala. 2012 m. sausio 4 d. bendrovė nepagrįstai nurašė 25 933,58 Lt vertės turtą. Vadovas bei nurašymo komisijoje dalyvavę asmenys – pagalbinis darbuotojas R. V. ir buhalteris A. D. – bendrovei padarė 34 796,10 Lt žalą, šią žalą privalo atlyginti solidariai. 2011 m. sausio 7 d. bendrovė suteikė 177 819 Lt paskolą UAB „United Transline“, nustatė 3,5 proc. dydžio palūkanas, nors 2010 m. lapkričio 10 d. ir 2010 m. gruodžio 15 d. UAB „CB Logistic“ pasiskolino iš trečiojo asmens V. G. su 36 proc. metinėmis palūkanomis 50 000 Eur. Dėl sandorio su UAB „United Transline“ bendrovė patyrė 62 150,40 Lt žalą. 2011 m. gegužės 1 d. pagal kasos išlaidų orderius Nr. 8 ir Nr. 9 už automobilius įmonėms SAS TRANSPORT ir BAOBUS buvo išduota iš bendrovės kasos 10 358,40 Lt ir 6905,60 Lt, tačiau UAB „CB Logistic“ turto už tokias sumas neįsigijo, o kasos išlaidų orderiuose nėra gavėjų parašų. Todėl bendrovės finansininkė R. K. ir vadovas, kuris vykdė ir kasininko funkcijas, privalo solidariai atlyginti bendrovei 17 264 Lt žalą. 2011 m. vasario 18 d. R. B. sudarė su V. G. automobilio „Volvo XC90“ pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau už parduotą automobilį pagal kasos pajamų orderį gautų 54 708,96 Lt į bendrovės kasą neįnešė ir, sugadinęs kasos pajamų orderį, pinigus pasisavino. Be to, 2011 m. gegužės 1 d. iš kasos pagal kasos išlaidų orderį buvo išimta 60 078,72 Lt, nurodant, kad grąžinta paskolos dalis, tačiau lėšos V. G. neperduotos, o bendrovei padaryta 114 787,68 Lt žala, šią žalą atlyginti privalo atsakovai R. B. ir R. K.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo R. B. ieškovei 17 400 Eur (60 078,72 Lt), 5 proc. dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitus ieškinio reikalavimus atmetė.

Teismas nustatė, jog atsakovas R. B. 2011 m. gegužės 4 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 12 įformino 60 078,72 Lt paskolos grąžinimą V. G., tačiau kasos išlaidų orderis nebuvo pasirašytas V. G.

Teismas konstatavo, kad į bylą pateiktas sugadintas 2011 m. vasario 18 d. kasos pajamų orderis Nr. 3 ir 2011 m. vasario 18 d. buhalterinė pažyma nėra tinkami įrodymai, kad trečiasis asmuo V. G. sumokėjo bendrovei už įsigytą automobilį. Kadangi V. G. nepateikė teismui tinkamo dokumento, kad už automobilį jis sumokėjo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą kainą – 54 708,96 Lt, teismas atsakovų R. K. ir R. B. paaiškinimus, kad pirkėjas V. G. susitarė su bendrovės vadovu, jog už automobilį bus atsiskaityta atliekant įskaitymą, pripažino pagrįstais. Nesant byloje tinkamų įrodymų, kad V. G. sumokėjo bendrovei už automobilį „Volvo XC90“ 54 708,96 Lt, teismas reikalavimą dėl šios sumos priteisimo atmetė. Teismas, nors ir atkreipė dėmesį į tai, jog liudytoja D. S. nurodė, kad 2011 m. gegužės mėn. du kartus dalyvavo, kai atsakovas grąžino V. G. grynuosius pinigus, tačiau, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis – finansinės apskaitos dokumentais, t. y. sąskaitomis faktūromis, kasos pajamų (išlaidų) orderiais, mokėjimo pavedimais ir kt., neįrodė, kad 60 078,72 Lt buvo perduoti V. G. kaip paskolos grąžinimas, konstatavo, jog 60 078,72 Lt suma yra priteistina iš atsakovo ieškovės naudai. Visus kitus ieškinio reikalavimus pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstais ir juos atmetė.

Atsakovų prašymo taikyti ieškinio senatį teismas netenkino, kadangi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas yra ne ieškinio senaties terminas reikalavimams teisme pareikšti, tačiau procesinis terminas, per kurį įmonės bankroto administratorius nuo dokumentų apie įmonės sandorius gavimo dienos turi patikrinti sandorių teisėtumą už 36 mėnesių laikotarpį. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškinys pareikštas nepraleidus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimams dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovo R. B. apeliacinius skundus, 2016 m. spalio 6 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą iš dalies pakeitė ir ieškovei iš atsakovo R. B. priteisė 33 244,81 Eur ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kolegija nurodė, kad baudžiamojoje byloje, kurioje priimtas išteisinamasis nuosprendis, nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje civilinėje byloje ir negali būti traktuojamos kaip savaime pagrindžiančios pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, susijusias su 60 078,72 Lt paskolos V. G. grąžinimu, pagrįstai atsakovo R. B. veiksmus šiame epizode įvertino kaip aplaidžius ir neteisėtus įmonės akcininko ir vadovo veiksmus. Kolegija nurodė, kad kiekviena įmonės ūkinė operacija turi būti įtraukta į įmonės apskaitą ir užfiksuota atitinkamu finansiniu dokumentu, todėl atmetė kaip nepagrįstą atsakovo R. B. teiginį, jog pinigų perdavimo V. G. faktas gali būti įrodytas ne tik rašytiniais buhalteriniais dokumentais, bet ir kitais leistinais įrodymais. Kolegija padarė išvadą, jog vien aplinkybė, kad baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos sudėtis, nepaneigia civilinės atsakomybės atsakovui taikymo šiame epizode pagrįstumo. Kolegija konstatavo, jog labiau tikėtina išvada ginčo situacijoje išlieka padaryta pirmosios instancijos teisme.

Spręsdama dėl ieškovės reikalavimo priteisti 54 708,96 Lt žalos atlyginimą, kolegija nurodė, jog kasos pajamų orderio (serija CB Nr. 3) su įrašu „Sugadintas“ ir 2011 m. vasario 18 d. buhalterinė pažyma patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog šie dokumentai nėra tinkami įrodymai, ir nepatvirtina, kad V. G. už iš ieškovės įsigytą automobilį sumokėjo atitinkamą sumą ir šie pinigai buvo įnešti į bendrovės kasą. Tačiau kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vien kasos pajamų orderio pripažinimas sugadintu (anuliuotu) vienareikšmiškai patvirtina faktą, kad buvo atliktas automobilio vertės įskaitymas už bendrovės skolos V. G. Kolegijos vertinimu, atsakovas R. B. žinojo, kaip turi būti įforminamas įskaitymas. Kolegija pažymėjo, jog CK 6.131 straipsnyje, reglamentuojančiame įskaitymo tvarką, nurodyta, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, tačiau įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai, o tokių įrodymų byloje nėra, priešingai, V. G. neigia buvus įskaitymą. Todėl kolegija konstatavo, jog perleidus įmonei priklausiusį automobilį, neperdavus į įmonės kasą jo ekvivalento pinigais bei neįrodžius pačios įmonės prievolių sumažėjimo ginčo automobilio verte atsakovui R. B. tenka pareiga atlyginti įmonei padarytą dėl automobilio perleidimo žalą. Kitus ieškovės apeliacinio skundo argumentus kolegija laikė nepagrįstais ir juos atmetė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas R. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovo R. B. apeliacinis skundas, ir dėl šios dalies priimti naują nutartį – R. B. apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo dalį, kuria iš R. B. ieškovės naudai priteista 60 078,72 Lt, ir šią ieškovės ieškinio dalį atmesti; panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutarties dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovės apeliacinis skundas, ir dėl šios dalies priimti naują nutartį – ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovė savo ieškinį dėl abiejų patenkintų reikalavimų grindė tuo argumentu, kad atsakovas atitinkamas ieškinyje nurodytas sumas pasisavino, taip padarydamas ieškovei žalą. Tuo tarpu tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, patenkindami dalį ieškovės reikalavimų, sprendimus grindė visiškai kitu argumentu – jog atsakovas, kaip buvęs ieškovės direktorius, nebuvo pakankamai rūpestingas ir tinkamai neįformino atitinkamų buhalterinių bei priešpriešinių prievolių įskaitymo operacijų, tačiau nekonstatavo pinigų pasisavinimo fakto. Taip abiejų instancijų teismai peržengė bylos nagrinėjimo ribas, pažeidė dispozityvumo principą bei priėmė neteisėtus sprendimus.

Teismas netinkamai taikė įrodinėjimo taisykles bei nepagrįstai nesivadovavo prejudiciniais faktais. Teismas nepagrįstai pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą surašytos ir šiame įstatyme kaip ūkinę operaciją pagrindžiančiu dokumentu vertinamos buhalterinės pažymos nepripažino tinkamu įrodymu byloje bei ja nesivadovavo. Taip pat nepagrįstai sprendė, jog pinigų perdavimo fakto negalima įrodinėti kitais, nei buhalterinės apskaitos dokumentai, įrodymais (šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, kitais rašytiniais (ne buhalterinės apskaitos dokumentais) įrodymais). Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatytų faktų apie pinigų perdavimą teismas nepagrįstai nelaikė prejudiciniais ir jais nesivadovavo.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs kaip neįrodytus visus byloje įrodinėtus skolininko (V. G.) prievolės įvykdymo būdus bankrutuojančiai įmonei (pripažinęs, jog kaina nebuvo sumokėta nei grynaisiais pinigais, nei tarpusavio reikalavimų įskaitymu), nepagrįstai konstatavo, jog bendrovės vadovas turi atlyginti žalą, lygią skolininkui parduoto turto vertei, nors bankrutuojanti įmonė vis dar turi galiojančią reikalavimo teisę į skolininką ir šią reikalavimo teisę bet kada gali įgyvendinti. Ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis priimta pažeidžiant materialiosios teisės normas bei nukrypstant nuo vienodos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, t. y. tam, kad įmonės vadovui būtų taikoma civilinė atsakomybė, turi būti įrodyti bendrovės vadovo neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priimtus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus bei priteisti iš atsakovo R. B. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teisės normų aiškinimas ir taikymas yra teismo prerogatyva, todėl spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes teismas teisinius argumentus nurodo ir taiko tiek ieškovo nurodytas ginčo santykį reguliuojančias teisės normas, tiek tas, kuriomis ieškovas bei kiti proceso dalyviai nesiremia. Atsakovo teiginiai dėl ieškinio ribų peržengimo yra deklaratyvūs, neįrodantys teismų padarytų proceso teisės normų pažeidimų. Be to, atsakovas nepagrįstai nurodo, kad ieškovė savo ieškinį grindė tik tuo argumentu, jog atsakovas, būdamas vadovas, pasisavino pinigus. Ieškovė nurodė, jog atsakovas netinkamai vykdė savo kaip įmonės vadovo pareigas, neveikė sąžiningai, protingai, sudarė bendrovei nenaudingus sandorius, prieštaraujančius ne tik kreditorių interesams, bet ir juridinio asmens veiklos tikslams.

Ieškovės pateiktame 2011 m. gegužės 4 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 12 nėra pinigų gavėjo V. G. parašo, patvirtinančio piniginės operacijos įvykdymą. Ši aplinkybė sudaro pagrindą spręsti, kad nurodyta finansinė operacija nebuvo įvykdyta. Tai patvirtina ir kiti įrodymai: paties atsakovo R. B. duoti paaiškinimai, V. G. paaiškinimai. Todėl teismai pagrįstai nesivadovavo minėta buhalterine pažyma. Atsakovas neįrodė išimtų iš kasos pinigų perdavimo fakto V. G.

Teismai pagrįstai nesivadovavo įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytais faktais kaip prejudiciniais. Baudžiamojoje byloje buvo vertinami visai kiti įrodymai, t. y. D. B. parodymai, o šioje civilinėje byloje – buhalterinės apskaitos dokumentai; skiriasi įrodinėjimo dalykas bei žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai. Nuosprendyje nėra nurodyta, jog atsakovo elgesys neturėtų būti vertinamas kaip netinkamas ar kad atsakovas tinkamai vykdė savo kaip įmonės vadovo pareigas. Nuosprendyje nurodyta, kad žalos atlyginimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo klausimai turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. Nuosprendyje nėra konstatuota, kad atsakovas pinigus perdavė V. G.

Teismai nustatė, kad atsakovas R. B. nevykdė pareigos būti rūpestingam ir apdairiam, atliko neteisėtus veiksmus, sudarinėjo didelės vertės bendrovei nenaudingus sandorius. Todėl teismai pagrįstai konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus ir darė išvadą, jog atsakovo neteisėti veiksmai lėmė žalos įmonei atsiradimą. Teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsakovo kaip bankrutavusios įmonės vadovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

CK 2.87 straipsnio 7 dalis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Juridinio asmens valdymo organo nario civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio nuostatas lemia jo pareiga veikti išimtinai juridinio asmens interesais.

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

Atsakovas kasaciniu skundu ginčija jam taikytą civilinę atsakomybę dėl dviejų epizodų: lėšų, išimtų iš įmonės kasos turint tikslą grąžinti bendrovės paskolą (17 400 Eur (60 078,72 Lt)), ir pinigų, gautų už parduotą įmonės automobilį „Volvo XC90“, neperdavimo bendrovei (15 844,81 Eur (54 708,96 Lt)). Byloje vyko ginčas, ar abiem atvejais tinkamai nustatytas žalos faktas.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino tik dėl pirmojo iš nurodytų epizodų, t. y. dėl 17 400 Eur iš kasos išimtų lėšų praradimo, o apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas R. B. yra atsakingas ir dėl 15 844,81 Eur lėšų, gautų už parduotą įmonės automobilį, neperdavimo bendrovei. Nagrinėjamoje byloje teismai atsakovo R. B. veiksmų neteisėtumą kildino iš aplinkybės, kad jis, kaip įmonės vadovas, netinkamai organizavo bendrovės turto apskaitą ir dėl to negalima nustatyti, kur yra šis turtas. Toliau teisėjų kolegija atskirai pasisako dėl abiejų nurodytų civilinės atsakomybės epizodų.

Dėl 17 400 Eur (60 078,72 Lt) įmonės lėšų praradimo

Bendrovės vadovo pareiga rūpintis įmonės finansine atskaitomybe nustatyta Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 ir 4 punktuose, Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnyje. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį ūkio subjektai turi tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šių įstatymų pažeidimas yra neteisėtas veiksmas, už kurį vadovui taikoma civilinė atsakomybė, jei nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos.

Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis įpareigoja į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija). Atitinkamai šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį, kuris leidžia ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrįsti su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija). Nuo 2013 m. sausio 1 d. įstatymo 12 straipsnio 2 dalis papildyta nurodant, kad minėtas operacijas galima pagrįsti ir (arba) surašant buhalterinę pažymą, kurią pasirašo asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. 179 4 punktu pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį, taip pat ir pagal kitus atitinkamai įformintus dokumentus (mokėjimo žiniaraštį, prašymą išduoti pinigus, sąskaitas ir kitus dokumentus), išrašius kasos išlaidų orderį. To paties nutarimo 19 punkte nurodyta, kad jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti, t. y. specialusis teisės aktas nustato, kad gavėjo parašo trūkumas kasos operacijų apskaitos dokumentuose įrodo priešingą pinigų išmokėjimo faktui aplinkybę – kad pinigai neišmokėti.

Teismai nustatė, kad 2011 m. gegužės 5 d. atsakovas R. B. iš ieškovės kasos išėmė 60 078,72 Lt ir tai įformino kasos išlaidų orderiu Nr. 12 kaip paskolos V. G. grąžinimą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad bet kuri įmonės finansinė operacija turi būti įtraukta į įmonės apskaitą ir pagrįsta atitinkamu finansiniu dokumentu; juridinio asmens atliekamos operacijos negali būti grindžiamos kitokiais, nei finansiniai dokumentai, įrodymais. Todėl teismai sprendė, kad atsakovas R. B. neįrodė, jog išimtus iš kasos 60 078,72 Lt panaudojo paskolai V. G. grąžinti.

Atsakovas R. B. kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog pinigų perdavimo V. G. fakto negalima įrodyti šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, kitais rašytiniais ne buhalterinės apskaitos dokumentais, o baudžiamojoje byloje nustatytų faktų apie pinigų perdavimą nepagrįstai nelaikė prejudiciniais.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo argumentais ir sprendžia, kad teismai tinkamai taikė Buhalterinės apskaitos įstatymo ir nurodyto Vyriausybės nutarimo normas bei teisingai nustatė aplinkybę, kad minėta pinigų suma buvo išimta iš kasos, tačiau pinigai V. G. neperduoti. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojoje byloje buvo nustatyta faktinė aplinkybė, jog atsakovas R. B. iš bendrovės kasos paėmė 60 078,72 Lt, taip pat aplinkybė, kad 2011 m. gegužės 4 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 12 nėra pinigų gavėjo V. G. parašo, tvirtinančio piniginės operacijos įvykdymą. Todėl šie duomenys negali pagrįsti aplinkybės, kad pinigai buvo perduoti V. G.

Atsakovas R. B. įrodinėjo, kad pinigų perdavimo faktą įrodo jo paties surašyta buhalterinė pažyma. Kaip minėta, Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnis nustato, kada buhalterinė pažyma gali būti panaudota kaip apskaitos dokumentas – tik tada, kai ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Tai sudaro pagrindą teigti, kad kasos operacijos negali būti pagrindžiamos buhalterine pažyma, nes jos grindžiamos specialiajame teisės akte nurodytais apskaitos dokumentais. Iš minėto reguliavimo darytina išvada, kad atsakovas R. B. neturėjo teisinio pagrindo surašyti buhalterinės pažymos, nes vienintelis leistinas įvykusios kasos operacijos apskaitos dokumentas yra kasos išlaidų orderis, pasirašytas pinigus gavusio asmens. Todėl 2011 m. gegužės 4 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 12 įformintas 60 078,72 Lt paskolos V. G. grąžinimo faktas, nesant V. G. parašo, galėjo būti vertinamas tik kaip įrodantis pinigų neišmokėjimo aplinkybę. Vertindami minėtą faktą kartu su baudžiamojoje byloje nustatyta aplinkybe, kad R. B. iš bendrovės kasos paėmė 60 078,72 Lt, teismai pagrįstai sprendė, kad pinigai prarasti dėl atsakovo veiksmų.

Nagrinėjamu atveju aplinkybė, ar atsakovas pasisavino minėtus pinigus, nebuvo nustatoma, tačiau ji ir nėra reikšminga, nes atsakovui R. B., kaip buvusiam įmonės vadovui, atsakomybę CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu užtraukia vien faktas, kad dėl jo aplaidumo negalima nustatyti, kur pinigai yra. Dėl to kasacinio skundo argumentai, jog teismai tenkino ieškinį kitu pagrindu ir taip peržengė ieškinio ribas, yra nepagrįsti.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai taikė aktualias teisės normas, ir pagrįstai sprendė, kad atsakovo R. B. veiksmai šiame epizode buvo aplaidūs ir neteisėti, todėl jam taikytina civilinė atsakomybė.

Dėl reikalavimo priteisti 15 844,81 Eur (54 708,96 Lt) žalos atlyginimą dėl automobilio pardavimo

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. 179 3 punkte nurodyta, kad pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį. Priėmus pinigus yra išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas.

Kasaciniu skundu atsakovas R. B. ginčija apeliacinio teismo nustatytą jo civilinę atsakomybę dėl 54 708,96 Lt, gautų už ieškovei priklausiusio automobilio pardavimą trečiajam asmeniui V. G., praradimo.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė tokį reikalavimą patenkinti konstatavęs tinkamų įrodymų, kad V. G. sumokėjo bendrovei už automobilį „Volvo XC90“ 54 708,96 Lt sumą, nebuvimą. Taip pat šis teismas nurodė, kad atsakovas R. B. su V. G. susitarė dėl automobilio kainos įskaitymo už V. G. suteiktą ieškovei paskolą. Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovo paaiškinimus dėl atlikto įskaitymo, kadangi jis nepagrįstas tinkamais buhalteriniais dokumentais. Teismas pridėjo kasos pajamų orderio kvito, serija CB Nr. 3, kopiją, kuri, ieškovės įsitikinimu, įrodo, kad pinigai atsakovui R. B. buvo perduoti, tačiau jis jų į bendrovės kasą neįnešė. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad perleidęs įmonei priklausiusį automobilį ir neperdavęs į kasą jo ekvivalento pinigais bei neįrodęs pačios įmonės prievolių sumažėjimo šio ginčo verte įmonės vadovas privalo atlyginti dėl to padarytą žalą.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas iš esamų įrodymų negalėjo daryti išvados apie prievolių įskaitymą, kadangi į bylą nebuvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys V. G. ar bendrovės sutikimą įskaityti. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas prieštaringai vertino pridėtą kasos pajamų orderį, serija CB Nr. 3, ir tai, kokiu būdu jis įrodo, kad pinigai buvo perduoti. Viena vertus, teismas pasisakė, kad naujai pateiktas kasos pajamų orderio kvitas (serija CB Nr. 3) nėra pakankamas įrodymas pinigų priėmimo į bendrovės kasą faktui konstatuoti, kadangi neatitinka minėto Vyriausybės nutarimo reikalavimų. Kita vertus, atsakovo R. B. argumentus, kad, V. G. atsisakius šį kvitą grąžinti, buvo surašyta 2011 m. vasario 18 d. buhalterinė pažyma, kurioje nurodytos kasos pajamų orderio sugadinimo aplinkybės, traktavo kaip anuliavimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad, anuliavus kasos pajamų orderį, laikytinas anuliuotu ir kasos pajamų orderio kvitas, kuris išduodamas orderio pagrindu, todėl pinigai už ieškovės automobilį faktiškai į ieškovės kasą nebuvo perduoti. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš šios aplinkybės darytina išvada, jog V. G. pinigų į bendrovės kasą neįnešė, tačiau teismas sprendė priešingai, plačiau nepasisakydamas, dėl kokių įrodymų laiko, kad pinigai buvo perduoti atsakovui R. B. Aplaidi turto apskaita yra neteisėtas veiksmas, bet savaime nesukelia žalos atlyginimo prievolės, jei galima nustatyti, kiek ir kur yra bendrovės turto. Jokiais galimais įrodymais nenustačius, kad trečiasis asmuo V. G. sumokėjo 54 708,96 Lt už automobilį „Volvo XC90“, darytina išvada, kad bendrovė tebeturi reikalavimo teisę ir gali ją įgyvendinti, todėl žalos faktas nenustatytas.

Kadangi nėra įrodymų, pagrindžiančių V. G. atsiskaitymą už automobilį, laikytina, kad žala ieškovei nepadaryta, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog civilinės atsakomybės sąlygos šiame epizode neįrodytos.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą dėl 60 078,72 Lt praradimo, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygas. Tuo tarpu šio teismo išvados dėl žalos įmonei praradus 54 708,96 Lt padarytos netinkamai pritaikant materialiosios teisės normas. Šis nustatytas netinkamas teisės normų taikymas yra pagrindas pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kasaciniu skundu ginčijama suma sudaro 33 244,81 Eur (15 844,81 Eur +17 400 Eur). Kasaciniam teismui iš dalies patenkinus atsakovo R. B. kasacinį skundą ir nusprendus, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, naikintina bei paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, laikytina, jog yra patenkinta 47,66 proc. (15 844,81 Eur) skundo reikalavimų. Atitinkamai iš naujo turėtų būti paskirstytos šalių apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria pakeistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pirmosios instancijos teisme. Kadangi pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą tiek ieškovė, tiek atsakovas buvo atleisti nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, šios išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto (CPK 96 straipsnio 4 dalis). Patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų apeliacinės instancijos teisme nebuvo pateikta, todėl jos nepriteisiamos. Dokumentų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, šalys nepateikė ir kasaciniam teismui.

Kasacinis teismas patyrė 33,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės ir atsakovo R. B. proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, t. y. iš ieškovės – 16,17 Eur, iš atsakovo – 17,76 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimas, ir Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „CB Logistic“ (j. a. k. 302444327) 16,17 Eur (šešiolika Eur 17 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą.

Priteisti iš atsakovo R. B. (duomenys neskelbtini) 17,76 Eur (septyniolika Eur 76 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Sigitas Gurevičius

Antanas Simniškis