Pareiškimo Nr. DOK-1077/2024
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00033-2013-0
Procesinio sprendimo kategorija 2.15.2.3.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
išnagrinėjo nuteistosios L. M. ir jos gynėjos advokatės Kristinos Smaidžiūnaitės-Lankevičienės pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nuosprendžiu L. M. išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo, nurodyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189(1) straipsnio 1 dalyje, požymių.
2. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 2 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: L. M. nuteista pagal BK 189(1) straipsnio 1 dalį 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti L. M. nuosavybės teise priklausantys nurodyti žemės sklypai:
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi atmestas nuteistosios L. M. kasacinis skundas.
4. L. M. nuteista už tai, kad nuo 2011 m. balandžio 26 d. iki 2011 m. birželio 15 d. įgijo ir turi nuosavybės teise 692,10 MGL (89 973,56 Lt, arba 26 058,14 Eur), t. y. didesnės negu 500 MGL vertės, dydžio turtą, žinodama, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis: nuo 2011 m. balandžio 26 d. nuosavybės teise turi miško ūkio paskirties 16,76 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 70 000 Lt (20 273,40 Eur) vertės, įsigytą pagal notariškai patvirtintą 2011 m. balandžio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. JK-1095, sudarytą tarp jos ir pardavėjos UAB „V“, į. k. (duomenys neskelbtini), kurį priėmė pagal sutartį nuo jos pasirašymo momento (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.398 straipsnis), ir, būdama pirkėja, už turtą pardavėjai sutarties patvirtinimo momentu sumokėjo 70 000 Lt (20 273,40 Eur) grynaisiais pinigais, kurie negalėjo būti teisėtos pajamos; nuo 2011 m. birželio 15 d. nuosavybės teise turi žemės ūkio paskirties 1,8747 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 20 000 Lt (5783,69 Eur) vertės, įsigytą pagal notariškai patvirtintą 2011 m. birželio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. JK-1646, sudarytą tarp jos ir pardavėjo A. J., kurį priėmė pagal sutartį nuo jos pasirašymo momento (CK 6.398 straipsnis), ir, būdama pirkėja, už turtą pardavėjui sutarties patvirtinimo momentu sumokėjo 20 000 Lt (5783,69 Eur) grynaisiais pinigais, iš kurių 19 973,56 Lt (5784,74 Eur) negalėjo būti teisėtos pajamos. Taigi L. M. nuosavybės teise turi 2011 m. balandžio 26 d. ir 2011 m. birželio 15 d. įgytą 90 000 Lt (26 065,80 Eur) vertės turtą, iš kurio 89 973,56 Lt (26 058,14 Eur) negalėjo būti teisėtos pajamos, kadangi ji pati neturėjo pakankamai pajamų, gautų iš teisėtų šaltinių, sumokėti už nurodytą turtą.
II. Pareiškimo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo argumentai
5. Pareiškimu nuteistoji L. M. ir jos gynėja prašo: atnaujinti baudžiamąją bylą dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo; panaikinti apkaltinamąjį Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nuosprendį (baudžiamoji byla Nr. 1A-20-497/2020) bei paskesnę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį (baudžiamoji byla Nr. 2K-129-689/2021) ir baudžiamąją bylą nutraukti. Pareiškėjos nurodo:
5.1. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai taikė BK 189(1) straipsnio 1 dalį, kadangi įrodinėjimo naštą baudžiamajame procese taikant šį straipsnį perkėlė nuteistajai. Toks teismo taikytas kaltės pagrindimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai dėl šio straipsnio taikymo.
5.2. Teismų praktikoje aiškinant neteisėto praturtėjimo, kaip nusikalstamos veikos, taikymo ypatumus atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš šios normos turinio išplaukia, jog teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Kartu pabrėžtina, kad įrodinėjant ir pagrindžiant šią aplinkybę negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192-648/2022).
5.3. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga. Atitinkamai Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad tiek teisė į nekaltumo prezumpciją, tiek iš jos kylantis imperatyvas, kad įrodinėjimo našta tenka kaltintojui, nėra absoliutūs. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje savaime nėra draudžiamos fakto ir teisės prezumpcijos, veikiančios kiekvienoje nacionalinėje baudžiamojoje teisėje, tačiau valstybės visais atvejais privalo nustatyti pagrįstas tokių prezumpcijų ribas, atsižvelgdamos į sprendžiamo klausimo svarbą ir veiksmingai užtikrindamos asmens teisę į gynybą (inter alia (be kita ko), 1988 m. spalio 7 d. sprendimo byloje Salabiaku prieš Prancūziją, peticijos Nr. 10519/83, 28 punktas; 2010 m. kovo 18 d. sprendimo byloje Krumpholz prieš Austriją, peticijos Nr. 13201/05, 34 punktas).
5.4. L. M. bylą išnagrinėjęs kasacinės instancijos teismas 2021 m. lapkričio 17 d. nutartyje (23 punkte) nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas išanalizavo specialisto išvadas ir jas sugretino su L. M. nurodytais įvairiais jos pajamų šaltiniais, kaip antai ne banke laikytais 300 000 Lt, iš vandens motociklo nuomos gautais 200 000 Lt ir 92 000 Lt, gautais iš nekilnojamojo turto pardavimo sandorio, ir jų gavimu nors ir suabejojo, tačiau, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu, vertino kaltinamosios naudai, pripažindamas, kad tokias pajamas L. M. galėjo gauti. Taigi šios dalies įrodinėjimo našta nebuvo perkelta nuteistajai. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad L. M. negavo 250 000 Lt pajamų, gautų pardavus paveldėtą turtą (meno kūrinius ir kitą vertingą turtą), ir 3 248 400 Lt, gautų UAB „V“ 2010–2011 m. grąžinus suteiktą paskolą. Iš šio teismo nuosprendžio 22 punkte nurodytų argumentų akivaizdu, kad teismas įrodinėjimo naštą perkėlė nuteistajai ir, jai nepateikus prašomų įrodymų, laikė, kad ji nepagrindė 239 000 Lt sumos pajamų, nepaisydamas to, kad L. M. šį turtą 2005 m. balandžio 20 d. deklaravo, taigi pagrindė šio turto turėjimą teisiniais būdais. L. M. nurodytos aplinkybės apie turėtą turtą bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigtos. Teismas kvestionavo turto deklaraciją, o pripažinti L. M. kalta pakako to, kad ji turėto turto nepagrindė dokumentų originalais. Be to, byloje nebuvo įrodinėjama, kad nuteistoji vykdė kokią nors neteisėtą veiklą ir todėl gavo neteisėtų pajamų BK 190 straipsnio prasme. Tuo tarpu, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, būtina nustatyti, kad toks turtas gautas iš neteisėtos veiklos.
5.5. Dėl L. M. sandorių su UAB „V“ apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo naštą taip pat perkėlė L. M. (ir UAB „V“ atstovui). Teismas, konstatuodamas kaltę, rėmėsi tuo, kad L. M. negali pateikti dokumentų, patvirtinančių skolos grąžinimą. Be to, teismas negalėjo nesivadovauti apskaitos dokumentų kopijomis (nesant originalų) ir konstatuoti, kad L. M. šių pajamų negavo. Dokumentų kopijos taip pat patvirtina pinigų perdavimo faktą, o aplinkybė, kad kopijomis nesivadovauja Valstybinė mokesčių inspekcija, nedaro šio įrodymo negaliojančio BPK prasme. Taip apeliacinės instancijos teismas abejones nepagrįstai vertino nuteistosios nenaudai, perkėlė jai įrodinėjimo naštą ir nesivadovavo jos pateiktomis kasos išlaidų orderių kopijomis. Aplinkybė, kad bankroto bylos nagrinėjimo metu teismas konstatavo, jog įmonė pagal 2008 m. balanso duomenis buvo nemoki, savaime nereiškia, kad ji veiklos de facto (faktiškai) nevykdė. Nei tyrimo, nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatoma, ar UAB „V“ realiai vykdė veiklą. Įmonė, būdama formaliai nemokumo būsenos, realiai gali ilgai vykdyti veiklą, didinti arba mažinti kreditoriaus įsiskolinimus. Taigi nebuvo įrodymų konstatuoti, kad užfiksuota informacija neatitinka tikrojo ūkinės operacijos turinio. Be to, pagal minėtą kasacinės instancijos teismo praktiką, net jei pajamos, kuriomis UAB „V“ atsiskaitė su L. M., nebuvo įtrauktos į įmonės apskaitą, tai neleido teismui daryti išvados, kad su L. M. nebuvo atsiskaityta. Įrodymų, kad L. M. skola nebuvo grąžinta, byloje nėra. L. M. nuteista nesant duomenų apie jokias daromas nusikalstamas, neteisėtas veikas ir nesant duomenų, kad iš tokių veikų ji gavo tam tikrų pajamų.
III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados
6. Nuteistosios L. M. ir jos gynėjos K. Smaidžiūnaitės-Lankevičienės pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo netenkintinas.
7. Pareiškimu dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo nesutinkama su nuteistosios L. M. pripažinimu kalta ir nuteisimu už nusikalstamos veikos, nurodytos BK 189(1) straipsnio 1 dalyje, padarymą ir prašoma baudžiamąją bylą nutraukti, t. y. pareiškimas paduotas BPK 451 straipsnio 1 punkto pagrindu.
8. Baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo yra išimtinė procedūra, kuri galima tik BPK 451 straipsnyje tiksliai nurodytais pagrindais ir sąlygomis. Pagal BPK 451 straipsnio nuostatas, išnagrinėtos baudžiamosios bylos atnaujinamos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia, be kita ko, panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą nutraukti (1 punktas). Taigi baudžiamoji byla BPK 451 straipsnio 1 punkto pagrindu gali būti atnaujinta tik esant dviem sąlygoms: pirma, joje akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; antra, reikia priimti šiame punkte nustatytą sprendimą (nutraukti bylą). Baudžiamoji byla pagal BPK XXXIV skyriaus nuostatas negali būti atnaujinta dėl kitų BPK 451 straipsnyje nenurodytų aplinkybių, pavyzdžiui, dėl esminių BPK pažeidimų.
9. Kaip matyti iš pareiškimo turinio, jame pateikiama pareiškėjų nuomonė apie apeliacinės instancijos teismo netinkamą įrodymų (2005 m. balandžio 20 d. turto deklaracijos, kasos išlaidų orderių kopijų) vertinimą, taip pat teigiama, kad L. M. nurodytos aplinkybės apie turėtą turtą bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigtos, o byloje nebuvo įrodinėjama, kad L. M. darė kokią nors nusikalstamą veiką ir gavo neteisėtų pajamų, kad nebuvo tiriama UAB „V“ veikla ir nebuvo visų apskaitos duomenų. Pareiškėjų manymu, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo perkelta įrodinėjimo našta L. M., pažeistas in dubio pro reo principas ir ji neteisėtai pripažinta kalta pagal BK 189(1) straipsnio 1 dalį vien už tai, kad nepateikė neginčijamų rašytinių įrodymų apie jos parduotas brangenybes ir iš UAB „V“ atgautą skolą.
10. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 451 straipsnyje nurodytas akivaizdžiai netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas yra tada, kai be papildomo tyrimo ir vertinimo nustatoma aiški nuosprendyje ar nutartyje nustatytų faktinių bylos aplinkybių neatitiktis pritaikyto baudžiamojo įstatymo normoje nustatytoms sąlygoms. Sprendžiant bylos atnaujinimo klausimus, nuosprendžiuose ir nutartyse nustatytos bylos aplinkybės nekvestionuojamos, preziumuojama, kad jos nustatytos teisingai, ir svarstomas tik jų atitikties pritaikyto baudžiamojo įstatymo normoje nurodytoms sąlygoms klausimas (išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-3/2011).
11. Taigi šiuo atveju pareiškime nurodyti argumentai, kuriais nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu bei vertinimu ir jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, prašant kitaip vertinti šio teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas dėl L. M. kaltumo padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, nepatvirtina BPK 451 straipsnio 1 punkte nustatytų pagrindų atnaujinti baudžiamąją bylą buvimo. Kiti pareiškime išdėstyti teiginiai dėl nagrinėjant bylą galimai padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų taip pat nėra teisinis pagrindas atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
12. Pažymėtina, kad argumentai dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo L. M., rėmimosi dokumentų kopijomis buvo nurodyti ir nuteistosios kasaciniame skunde, o kasacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo aspektu, šiuos argumentus atmetė, nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas, prašydamas kasatorės pateikti dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nekaltumo prezumpcijos nepažeidė ir įrodinėjimo naštos išteisintajai neperkėlė (kasacinės instancijos teismo nutarties 26 punktas).
13. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad paduotame pareiškime nėra argumentų, kurie leistų daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju pagal apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas akivaizdžiai netinkamai, todėl tenkinti pareiškimą ir atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 451 straipsnio 1 punktas) nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 453 straipsnio 3 dalimi,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios L. M. ir jos gynėjos advokatės Kristinos Smaidžiūnaitės-Lankevičienės pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.
Teisėjai Albinas Antanaitis
Alenas Piesliakas
Alvydas Pikelis
