Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-519/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3.1; 114.11; 125.10.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Juozo Šerkšno ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. G. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. galutinio sprendimo ir Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovui G. G. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl skolos pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Ieškovas turėjo atsakovo išrašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 40 000 Lt sumai, kurio apmokėjimo terminas nurodytas „pagal pareikalavimą“. Ieškovui pareikalavus, atsakovas vekselio neapmokėjo. Atsakovo pareiškimo pagrindu pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl galimo vekselio suklastojimo ir policijos pareigūnams paėmus vekselį iš notaro, ieškovas, negalėdamas vykdyti išieškojimo ne ginčo tvarka, dėl skolos išieškojimo kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka, prašydamas priteisti 40 000 Lt skolos ir 5 proc. metinių palūkanų nuo prievolės neįvykdymo momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Ieškovas rėmėsi tuo, kad pagal CK 6.871 straipsnio 3 dalį bei 6.192 straipsnio 2 dalį vekselis yra pakankamas rašytinis įrodymas paskolos faktui įrodyti. Atsakovas neigė paskolos gavimo ir vekselio išrašymo faktą, vekselį laikė suklastotu arba išrašytu ieškovui galbūt pasinaudojus atsakovo apsvaigimu nuo alkoholio.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 19 d. galutiniu sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas rėmėsi rašytiniu įrodymu, paneigusiu atsakovo nurodytas aplinkybes – baudžiamojoje byloje dėl galimo vekselio suklastojimo Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktos ekspertizės aktu, kurio išvadose nurodyta, kad vekselio rankraštinius įrašus įrašė ir eilutėje „Parašas (ai)“ pasirašė pats atsakovas. Šiam nepateikus jokių įrodymų, kad vekselis suklastotas ar kad vekselyje yra ne jo parašas, teismas priteisė ieškovui iš atsakovo vekselyje nurodytą sumą ir 5 proc. metines palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos.

Kauno apygardos teismas 2008 m. balandžio 24 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovo pateikti prieštaravimai nebuvo motyvuoti ir pagrįsti CPK 177 straipsnyje nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, t.y. kartu su prieštaravimais nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių prieštaravimuose išdėstytus argumentus. Atsakovo atstovo prašymą skirti teismo ekspertizę, siekiant išsiaiškinti rankraščio parašymo sąlygas bei rašiusiojo psichologinę ir fiziologinę būklę, nesant atsakovo konkretaus reikalavimo dėl paskolos sutarties nuginčijimo, teisėjų kolegija vertino kaip siekimą vilkinti bylą. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pagal CK 1.105 straipsnio 1 dalį, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį vekselio turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal vertybinį popierių, dėl to ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007), taigi, gavus specialisto išvadą, jog paprastojo vekselio rankraštinius įrašus įrašė ir vekselį pasirašė pats atsakovas, nebuvo pagrindo aiškintis aplinkybių, susijusių su vekselio ir tariamos skolos atsiradimu, nes tai nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas šiuo atveju turėjo reikšti ieškinį dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu ir įrodinėti, kad buvo priverstas padaryti ir padarė tai ne savo valia, būdamas tokios psichologinės ir(ar) fiziologinės būklės, kad negalėjo atsiminti ir neatsimena vekselio pasirašymo fakto ir nesuprato šio savo poelgio pasekmių, tačiau to nepadarė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

Dėl vekselius reglamentuojančių materialinių teisės normų, teisės į visapusišką, tinkamą ir teisingą bylos išnagrinėjimą pažeidimo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasatoriaus manymu, ieškovas pažeidė imperatyviąsias Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 81 straipsnio nuostatas, nepasinaudojęs reikalavimo patenkinimo ne ginčo tvarka teise, o bylą nagrinėję teismai, nesiaiškinę aplinkybių, susijusių su vekselio ir skolos atsiradimu, ieškinį tenkino ne ginčo tvarka, nors turėjo tokio ieškovo ieškinio nenagrinėti. Be to, apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad kasatorius turėjo reikšti ieškinį dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, prieštarauja CPK 12, 13, 430 straipsniams bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoms 2007 m. spalio 1 d. nutartyje civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007, teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėms, nes nurodytoje nutartyje nenustatyta, kokiu būdu skolininkas pagal vekselį turi įrodinėti vekselio įgijėjo nesąžiningumo faktą, o neturėdamas teisės nagrinėjamoje byloje pareikšti priešieškinio (CPK 430 straipsnio 4 dalis), kasatorius savo argumentus dėl atsakovo nesąžiningumo fakto galėjo pateikti tik atsikirtinėdamas į reikalavimus dėl skolos pagal vekselį priteisimo. Taip bylą nagrinėję teismai nesuteikė kasatoriui galimybės ginčyti paskolos gavimo faktą ir įrodinėti ieškovo nesąžiningumo.

Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. Bylą nagrinėję teismai nevertino ekspertizės metu nustatytų ir teisingam bylos išnagrinėjimui esminę reikšmę turinčių išvadų, kad rankraštiniai įrašai vekselyje parašyti rašančiajam esant neįprastos būsenos (tai kelia pagrįstų abejonių dėl skolos fakto), nepagrįstai rėmėsi vien minėta ekspertize, nes ji laikytina tik rašytiniu įrodymu šioje byloje, netyrė kitų byloje pareikštų įrodymų (ieškovo, liudytojos parodymų), nepaskyrė atsakovo atstovo motyvuotai prašomos ekspertizės, taip pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistus, motyvuodamas tuo, kad kasaciniame skunde keliami fakto, o ne teisės klausimai. Ieškovo manymu, bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė teisės normas ir paskirstė įrodinėjimo pareigą, byloje esminė ginčytina aplinkybė buvo nustatyta rašytiniu įrodymu, taigi teismo ekspertizės skyrimas tapo nebereikalingas. Be to, kasatorius pats nesinaudojo procesinėmis galimybėmis, siekiant, kad pirma būtų išspręstas ginčas dėl vekselio, o ne dėl skolos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl prieštaravimų dokumentiniame procese

Kasacinio skundo argumentai dėl dispozityvumo ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų pažeidimo pagrįsti.

Šalių lygiateisiškumo principas (CPK 17 straipsnis) reikalauja užtikrinti lygias galimybes proceso šalims įgyvendinti savo teises procese. Atsakovas gali gintis nuo ieškinio tiek reikšdamas prieštaravimus (CPK 42 straipsnio 1 dalis), tiek reikšdamas priešieškinį (CPK 143 straipsnis). Prieštaravimai – tai atsakovo paaiškinimai, pagrindžiantys jam pareikšto ieškinio nepagrįstumą. Prieštaravimai gali būti procesinio ir materialinio teisinio pobūdžio. Procesinio pobūdžio prieštaravimais atsakovas nurodo civilinės bylos iškėlimo arba proceso eigos neteisėtumą, pvz., kad ieškovas nesilaikė ieškinio pareiškimo tvarkos, kad yra pagrindų, dėl kurių bylos nagrinėjimas turėtų būti sustabdytas, ieškinys paliktas nenagrinėtas ir kita. Procesiniai prieštaravimai paprastai pareiškiami dėl tokių trūkumų, kuriuos teismas turėtų pašalinti ex officio.

Materialinio pobūdžio prieštaravimai gali būti pareikšti dėl pareikšto reikalavimo esmės, tiek neigiant faktus, kurie sudaro reikalavimo faktinį pagrindą, tiek ieškovo nurodytus teisinius argumentus. Ieškovo nurodytų faktų neigimas gali būti išreikštas atsakovui nurodant faktus, kurie nesuderinami su ieškinio faktiniu pagrindu. Pastarieji gali būti dvejopo pobūdžio: faktai, paneigiantys ieškinio pagrįstumą (pvz., atsakovas teigia, kad ieškovo reikalaujamos grąžinti paskolos nėra gavęs), arba faktai, neneigiantys ieškinio pagrindo, bet prieštaraujantys ieškinio atsiradimui, t.y. teisę panaikinantys faktai (pvz., atsakovas nurodo, kad skolą ieškovui sumokėjo). Atsakovas gali ginčyti ir teisinį ieškinio pagrindą, nurodydamas atitinkamus precedentus, reikšmingus išaiškinimus dėl teisės normų tikslų, normos taikymo sąlygų ir kita.

Prieštaravimai skiriasi nuo priešieškinio, nes prieštaravimu siekiama paneigti ieškovo teisę į ieškinio patenkinimą, o priešieškiniu atsakovas reiškia savarankišką reikalavimą ieškovui, kurį priešpastato ieškovo reikalavimui. Kurį teisių ir teisėtų interesų gynimo būdą pasirinkti, sprendžia atsakovas, bet dokumentiniame procese atsakovas neturi tokios pasirinkimo teisės, nes priešieškinį šiame procese reikšti draudžiama (CPK 430 straipsnio 4 dalis). Tais atvejais, kai įstatymo leidėjas suvaržo šalies procesines gynybos priemones, teismas turi užtikrinti, kad teisių apsauga būtų pasiekta leistinomis priemonėmis. Konkrečios bylos atveju tai reiškia, kad teismas turi išnagrinėti visus atsakovo prieštaravimus – tiek procesinio, tiek materialinio pobūdžio.

Kasatorius (atsakovas nagrinėjamoje byloje) neigia pinigų gavimo faktą ir nurodo vekselio turėtojo (kuris yra ir pirmasis vekselio įgijėjas) nesąžiningumą vekselio turėtojui pasinaudojus neįprasta kasatoriaus būkle.

Tuo tarpu žemesnės instancijos teismai apsiribojo tik parašo ant vekselio autentiškumo nustatymu, bet nesvarstė atsakovo prieštaravimų dėl jo būklės ir ieškovo galimo nesąžiningumo pasinaudojant šia būkle. CPK 430 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teismo pareiga dokumentinio proceso antrajame etape išnagrinėti bylą ir galutiniu sprendimu ginčą išspręsti visiškai. Toks sprendimas priimamas tada, kai ištirti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti pareikštų visų reikalavimų pagrįstumą (CPK 260 straipsnis). Teismas negali atsisakyti svarstyti atsakovo pareikštų prieštaravimų tuo pagrindu, kad ieškinį neigiantys faktai sudarytų kito ieškinio, kurį atsakovas gali pareikšti kaip savarankišką, faktinį pagrindą. Toks atsakovo procesinių teisių aiškinimas siaurintų jo teisę į gynybą ir pažeistų šalių lygiateisiškumą bei dispozityvumą civiliniame procese.

Dėl to nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad nėra nagrinėjamos bylos dalykas ir neturi būti tiriamos aplinkybės, susijusios su vekselio ir(ar), atsakovo nuomone, tariamos skolos atsiradimu. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas atsižvelgti į kasatoriaus pareikštus prieštaravimus, pažeidė proceso šalių lygiateisiškumo ir dispozityvumo principus.

Dėl įrodinėjimo dokumentinio proceso antrajame etape

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad teismai šioje byloje pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai) ir tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui.

Paskola – realinis sandoris, kuriam patvirtinti pakanka pakvitavimo (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Tokiam paskoliniam santykiui įforminiti arba piniginei skolai apmokėti neretai išduodamas ir vekselis. Vekseliu patvirtintos prievolės specifika – jos abstraktumas ir viešas patikimumas – suteikia kreditoriui papildomą garantiją, kad skola bus grąžinta. Tačiau dėl šių savybių vekselis netampa nei skolos grąžinimą užtikrinančia priemone, nei paskolos sutartimi, bet paskolinio santykio dalyviai sukuria kitą prievolę – prievolę pagal vekselį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo santykiai gali būti tikrinami sąžiningumo aspektu, dėl ko toks vekselio turėtojas negali naudotis vekselio viešo patikimumo taisykle visa apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). Tačiau vekselio abstraktumas apsaugo vekselio turėtoją nuo pareigos įrodinėti reikalavimo teisę. Šią jo teisę nuginčyti turi vekselio davėjas, įrodinėdamas, kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo.

Minėta, kad žemesnės instancijos teismai negalėjo ignoruoti kasatoriaus teikiamų prieštaravimų. Nagrinėjamoje byloje kasatorius neigė asmeninius ar kitokius santykius su ieškovu, pinigų gavimo faktą, atkreipė dėmesį į tai, kad byloje tokių faktų nenustatyta, ieškovo pateikti paaiškinimai neišsamūs. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškinyje ieškovas savo reikalavimą kildino iš paskolos, tuo tarpu vėlesnės bylos eigos metu ieškovas ir jo atstovas jau nurodo, kad piniginė prievolė atsirado ne iš paskolos, o iš ikisutartinių buto ar jo dalies pirkimo-pardavimo santykių. Teismai nepašalino šių neaiškumų.

CPK 430 straipsnio 1 dalyje įtvirtina atsakovo teisė pateikti visus CPK 177 straipsnyje išvardytus leistinus įrodymus, tarp jų – prašyti ekspertizės skyrimo. Žemesnės instancijos teismai nustatė atsakovo parašo ant vekselio autententiškumą remdamiesi 2007 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto Nr. 11-2280(07) baudžiamojoje byloje Nr. 24-1-00157-07 išvadomis. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais, toks ekspertizės aktas gali būti laikomas rašytiniu įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta byloje J. V. v. UADB „Baltikums draudimas“; bylos Nr. 3K-3-549/2001). Tačiau ir šio įrodymo teismas išsamiai neištyrė, nes liko neatsakyta į klausimą, kokią neįprastą būklę turėjo omenyje tyrėjai, pasisakydami apie vekselio davėjo pasirašymą ant šio dokumento. Tuo tarpu kasatoriaus prašymą skirti ekspertizę žemesnės instancijos teismai atmetė.

Šios neištirtos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti pagrįstu ir teisėtu galutinį sprendimą dokumentiniame procese. Pirmosios instancijos teismas susiaurino bylos nagrinėjimo dalyką, neišnagrinėjo visa apimtimi atsakovo prieštaravimų ir pažeidė jo teisę į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų nekonstatavo ir jų nepašalino, todėl apeliacinio teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 24 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Stripeikienė

Juozas Šerkšnas

Vincas Verseckas