Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. 3K-3-504/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.6; 49 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. G. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovei S. M. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė ir atsakovė yra senelė ir vaikaitė. Ieškovė 2003 m. gegužės 21 d. dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovei žemės sklypą ir jame esantį gyvenamąjį namą su priklausiniais Alytaus rajone (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad, sudarydama dovanojimo sutartį, ji esmingai suklydo – pasirašydama šią sutartį, buvo įsitikinusi, kad ginčo turtą palieka vaikaitei testamentu ir kad šis turtas pereis jai tik po ieškovės mirties; tai patvirtina ir aplinkybės, kad ieškovė po sutarties sudarymo liko gyventi dovanotame name, rūpinosi jo priežiūra, mokėjo mokesčius; be to, joks protingas asmuo nedovanotų senatvėje vienintelio savo gyvenamojo būsto. Ieškovė taip pat nurodė, kad ji dėl amžiaus ir silpnos sveikatos norėjo sutvarkyti paveldėjimo reikalus, tikėjosi, kad atsakovė ją prižiūrės ir slaugys, padės buityje, ir už tai ieškovė paliks jai savo turtą. Ieškovės teigimu, jos suklydimui turėjo įtakos senyvas amžius, išsilavinimo stoka, taip pat susidėjusios aplinkybės, nes prieš ginčo sandorio sudarymą ji savaitę gulėjo ligoninėje, o išrašymo dieną buvo skubiai nuvežta pas notarą. Dėl to, kad ieškovė, sudarydama dovanojimo sutartį, suklydo dėl sandorio esmės, ši sutartis turi būti pripažinta negaliojančia pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį ir taikyta restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Be to, ieškovės teigimu, ginčijama dovanojimo sutartis pripažintina negaliojančia ir pagal CK 6.472 straipsnį, nes apdovanotoji atliko prieš dovanotoją veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu: po nurodytos sutarties sudarymo vaikaitė ėmė šiurkščiai elgtis su ieškove, namuose buvo nuolat girtaujama, rinkdavosi abejotinos reputacijos asmenys; ne vaikaitė, o seniūnijos darbuotojai teikė ieškovei visokeriopą priežiūrą: tvarkė gyvenamąsias patalpas, kūreno krosnį, pristatydavo vaistus, mokėdavo už komunalines paslaugas.

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2003 m. gegužės 21 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią ji padovanojo atsakovei žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo priklausinius: viralinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinius pastatus (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) Alytaus rajone (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją; įpareigoti VĮ Registrų centro Alytaus filialą pakeisti įrašus nekilnojamojo turto registre, nurodant ginčo turto savininke ieškovę.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad atsakovės, notarės paaiškinimai, apklausto kaip liudytojo ieškovę gydžiusio gydytojo, kitų liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, jog ieškovė sandorio sudarymo metu normaliai mąstė, byloje nėra jokių duomenų, kad ji sirgo ligomis, dėl kurių galėjo nesuprasti savo veiksmų. Nors ieškovė yra senyvo amžiaus (g. 1926 m.), tačiau baigusi 4 klases, skaito ir rašo, žiūri politines laidas, skaito laikraščius, noriai diskutuoja su žmonėmis apie politiką; liudytojai patvirtino, kad ieškovė logiškai mąsto, yra labai apdairi, gudri ir protinga, pasirašo dokumentus tik atidžiai juos perskaičiuosi ir viską išsiaiškinusi. Teismas, remdamasis epikrize ir ieškovę gydžiusių gydytojų parodymais, nustatė, kad ieškovei nebuvo duota jokių raminamųjų ar mąstymą slopinančių vaistų; be to, ieškovė ir iki ginčijamo sandorio sudarymo sirgo panašiomis ligomis, tačiau tai nebuvo kliūtis jai 2001 m. liepos 27 d. sudaryti daug sudėtingesnį – turto pasidalijimo – sandorį, kuriam reikėjo atlikti matavimus, pasirašyti pasidalijimo sutartį, iš naujo įregistruoti turtą. Ginčijamą sutartį tvirtinusi notarė paaiškino, kad ieškovė norėjo sudaryti būtent dovanojimo sutartį, o ne testamentą; jai buvo išaiškinta dėl dovanojimo sutarties ir testamento skirtumo; tai nurodyta ir dovanojimo sutarties 11 punkte; be to, notarė siūlė sudaryti ieškovei kitokį sandorį, pvz., išlaikymo iki gyvos galvos, tačiau ji buvo tvirtai nusprendusi būtent dovanoti vaikaitei ginčo turtą. Teismas, įvertinęs įrodymus, konstatavo, kad ieškovė siekė sudaryti besąlyginę ir neatlygintinę ginčo turto perleidimo sutartį, nes teigė norinti perduoti vaikaitei turtą taip, kad šio iš jos niekas neatimtų; artimi ieškovės giminaičiai, kuriems geriausiai žinomi šalių tarpusavio santykiai, apklausti kaip liudytojai, parodė kad ieškovė iš anksto planavo dovanoti turtą vaikaitei ir apie tai nuolat sakydavo savo giminaičiams. Teismo nuomone, ieškovės teiginį, kad ji tikėjo pasirašanti testamentą, paneigia tai, kad ieškovė 2006 m. birželio 12 d. sudarė testamentą dėl kito turimo turto palikimo vaikaitei, tačiau šį testamentą 2007 m. balandžio 17 d. panaikino. Be to, faktą, kad ieškovė žinojo, jog sudarė dovanojimo sutartį, patvirtina ir šalių elgesys po ginčo sandorio: atsakovė jai padovanotą namą pradėjo remontuoti, įvedė vandentiekį, pastatė lauko pavėsinę, apdraudė namą, mokėjo kitus mokesčius, gamino valgį ieškovei ir kartu gyvenusiam neįgaliam dėdei; socialiniai darbuotojai ieškovę pradėjo prižiūrėti tik tada, kai atsakovė dėl kilusių nesutarimų išsikėlė gyventi kitur. Teismas nesirėmė liudytojo – Daugų seniūno – parodymus dėl to, kad jis yra artimas ieškovės giminaitis ir turi interesą dėl bylos baigties, be to, jo parodymai prieštarauja tiesiogiai ieškovės šeimoje dirbusių liudytojų parodymams. Nurodyto liudytojo sutuoktinės parodymus teismas taip pat atmetė kaip nepatvirtintus arba prieštaraujančius kitiems bylos įrodymams. Liudytojų R. G. ir G. S. parodymais teismas nesirėmė, nes jos pateikė duomenų apie laikotarpį, kai atsakovė kaime negyveno ir laukėsi kūdikio. Be to, teismas nustatė, kad ieškovės atstovė bandė paveikti liudytojus, mokydama šiuos, ką jie turėtų kalbėti apklausiami teisme; tai patvirtino penki liudytojai. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamą sutartį pažeidžiančia CK 6.472 straipsnio 2 dalies nuostatas; priešingai, byloje yra daug rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė tinkamai rūpinosi ieškove ir jai padovanotu turtu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 30 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu nesuklydo dėl sandorio esmės, nes siekė sudaryti besąlyginę ir neatlygintinę turto perleidimo sutartį, yra visiškai pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Aplinkybę, kad ieškovė ketino ir siekė perleisti vaikaitei (atsakovei) ginčo turtą nuo sandorio sudarymo, o ne po mirties, patvirtina teismo nustatytos aplinkybės apie šalių santykius iki ginčijamo sandorio sudarymo momento ir jį sudarius, atsakovės elgesys tvarkant ginčo turtą kaip savo. Be to, ginčijamame sandoryje įrašyta sąlyga, kad notarė išaiškino dovanotojai, jog ši sutartis nėra patvarkymas mirties atveju ir, įregistravus šią sutartį VĮ Registrų cente, padovanoto turto savininke taps atsakovė. Kolegijos nuomone, tokia ginčijamo sandorio sąlyga, kuri, notarės tvirtinimu, per jos notarinės praktikos 29 metus buvo įrašyta vienintelį kartą, paneigia ieškovės suklydimą dėl sandorio esmės ir nuosavybės teisių į perleistą turtą įgijimo momento. Notarė parodė, kad sandorio sudarymo metu ieškovei buvo pasiūlyta sudaryti testamentą arba turto perleidimo su išlaikymo sąlyga sutartį, buvo paaiškintos skirtingos šių sandorių teisinės pasekmės, tačiau ieškovė reiškė aiškią valią dovanoti ginčo turtą. Kai yra nustatytos tokios aplinkybės, apeliacinio skundo argumentas, kad notarė žinojo apie šalių susitarimą, jog ieškovė ir toliau liks gyventi savo namuose, o vaikaitė ją prižiūrės, jokiu būdu nereiškia ieškovės valios ydingumo, t. y. jos suklydimo dėl sandorio esmės. Notarė, išaiškinusi ieškovei sandorių skirtumus ir jų pasekmes, pasiūliusi sudaryti kitą sandorį, neturėjo jokios teisės atsisakyti patvirtinti prašomą dovanojimo sandorį, kai ieškovė aiškiai išreiškė savo apsisprendimą būtent dovanoti ginčo turtą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovės valia buvo aiški; jos valią dovanoti, o ne palikti testamentu ginčo turtą, patvirtina ir artimų giminaičių, kaimynų, ligoninės palatos kaimynės, laiškininkių parodymai apie tai, jog atsakovė buvo mylimiausia vaikaitė, kurią ieškovė faktiškai užaugino, nuolat rėmė, taip pat apie tai, kad atsakovė nuoširdžiai rūpinosi senele ir neįgaliu dėde. Nors ieškovė teigia, kad apie ginčijamą sandorį sužinojo tik 2007 m. sausio mėn., kai gavo šio nuorašą, tačiau daugelis liudytojų patvirtino, jog ji daug anksčiau yra kalbėjusi, kad vaikaitei padovanojo turtą. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovės pradėjo neigti savo valią dovanoti ginčo turtą vėliau dėl trečiųjų asmenų, konkrečiai – dukters, su kuria ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu buvo nutraukusi ryšius, įtakos, kai ši grįžo pas motiną. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad atsakovė po ginčo sandorio sudarymo, rūpinosi turtu (remontavo namą, įrengė vonią, tualetą, pastatė pavėsinę); notarė, tvirtinusi sandorį, taip pat paaiškino, kad ieškovė, sudarydama dovanojimo sutartį, siekė apsaugoti vaikaitės interesus, kad ji, investavusi savo lėšas, vėliau jų neprarastų ir kad namas neatitektų kitiems. Kolegija taip pat pažymėjo, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog ieškovė sandorio sudarymo metu normaliai ir logiškai mąstė, nors atvyko sandorio sudaryti iš karto po gydymosi ligoninėje; ieškovės palatos kaimynė parodė, kad ieškovė ketino sudaryti dovanojimo sutartį grįždama iš ligoninės; iš gydytojo parodymų apie ieškovės sveikatos būklę, kitų liudytojų parodymų galima spręsti, kad ieškovė visada buvo nuovoki, sąmoninga, logiškai mąstanti, atsargi ir netgi gudri, niekada nepasirašydavo dokumentų, neišsiaiškinusi ir nepasitikrinusi. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog ieškovė, sudarydama ginčijamą dovanojimo sutartį, suklydo, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti šią sutartį negaliojančia. Kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nurodyto pagrindo panaikinti dovanojimą, nes atsakovė neatliko jokių moralės požiūriu smerktinų veiksmų dėl dovanotojos, nuoširdžiai rūpinosi senele ir ją prižiūrėjo; tai patvirtino dauguma apklaustų liudytojų; socialiniai darbuotojai paramą ieškovei pradėjo teikti tik tada, kai atsakovė buvo priversta išsikelti iš ginčo namų valdos ir dėl to nustojo globoti senelę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai, atmetę reikalavimą pripažinti ginčijamą dovanojimo sutartį negaliojančia, neteisingai aiškino ir taikė CK 1.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sandorio negaliojimo pagrindą.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį; tam, kad teismas galėtų konstatuoti, buvo esmingai suklysta ar ne, reikia nustatyti, kokia buvo sandorį sudariusios, o dabar jį ginčijančios šalies valia sandorio sudarymo metu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartį civilinėje byloje J. Z. v. S. V., bylos Nr. 3K-3-745/2001; 2002 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje L. S. v. S. D., bylos Nr. 3K-3-674/2002; A. L. v. UAB „Šiaulių dujotiekio statyba“, bylos Nr. 3K-3-881/2002; 2002 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje E. V. ir kt. v. AB „Turto bankas“, bylos Nr. 3K-3-1155/2002). Teismai nesiaiškino ir nenustatinėjo, kokia buvo ieškovės valia, tik tyrė, ar sandorį tvirtinusi notarė išaiškino ieškovei sudaromo sandorio pasekmes. Be to, faktą, kad ieškovei buvo išaiškintos ginčo sandorio sudarymo pasekmės, teismai nustatė remdamiesi vien šios sutarties tekstu ir vertindami tik dalį notarės parodymų. Ginčijamos sutarties tekstas negali būti įrodymas, kurio pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad šios sutarties šalis suprato sutarties esmę. Kita vertus, jeigu ir būtų daroma prielaida, kad kasatorė norėjo padovanoti ginčo turtą, tai dovanojimas turėjo būti sąlyginis, nes sąlygos, kaip vieno iš ieškovės valios elemento, buvimą teismo posėdyje patvirtino ir notarė.

Teismai nepagrįstai atmetė kasatorės argumentus, kad ji suklydo dėl esminių sutarties sąlygų – sutarties dalyko, daikto perdavimo momento ir atlygintinumo. Kasatorė, gimusi 1926 m., neturinti ne tik teisinio, bet ir vidurinio išsilavinimo, be to, tik išleista iš ligoninės po patirto mikroinsulto, galėjo nesuprasti, kuo skiriasi sudarytas dovanojimo sandoris nuo testamento, t. y. sandorio, kurį ji ketino sudaryti. Be to, kasatorė, išsakiusi notarei savo mintis apie išlaikymą iki mirties, pasitikėjo notare ir nesuprato, kad jos valia neišreikšta sutartyje taip, kaip ji norėjo. Kasatorės teismo posėdžiuose vartotos buitinės sąvokos „perrašyti“, „užrašyti“ vaikaitei namą, kurį ji vėliau panorėjusi galėtų „atrašyti“, patvirtina, jog ji ketino sudaryti testamentą. Nurodytos aplinkybės įrodo, kad kasatorė klydo dėl sudaromo sandorio esmės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. gruodžio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Revis“ v. UAB „Garantas“, bylos Nr. 3K-3-1068/2003, nurodė, kad sandorio šalys, jų tikroji teisinė padėtis, sandorio dalyko kaina, tikslai, kurių siekiama sandoriu, yra esminės ginčijamo sandorio sąlygos, todėl būtina įvertinti iš esmės, ar ieškovas galėjo sąžiningai suklysti arba būti suklaidintas dėl sudaromo sandorio sąlygų ir ar dėl to galėjo neatitikti ieškovo išreikšta išorinė valia jo vidinės valios sudarant sandorį. Teismai neteisingai nustatė įrodinėjimo dalyką, todėl nenustatė tikrosios kasatorės valios bei tikslo, kurio ji siekė. Bylos duomenimis, notarė žinojo tikrąją kasatorės valią, kuri tinkamai galėjo būti įforminta rentos, dovanojimo su sąlyga sutartimi arba testamentu, kurį kasatorė, matydama, kad vaikaitė netinkamai ja rūpinasi, būtų galėjusi pakeisti. Visi nurodyti sandoriai yra panašūs savo esme, taigi, atsižvelgiant į protingumo kriterijų (CK 1.5 straipsnis), aišku, kad kasatorė, sudarydama ginčijamą sandorį, labai panašų savo esme į tokį, kurį ji iš tikrųjų siekė sudaryti, suklydo. Akivaizdu, kad kasatorė suklydo dėl esminės sandorio sąlygos – turinio ir tikslo: sudarė pagal turinį neatlygintinį sandorį, nors turėjo tikslą, kad už perleidžiamą turtą atsakovė ją išlaikytų ir rūpintųsi.

2. Teismai, aiškindami ir taikydami CK 1.90 straipsnį, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šio sandorio negaliojimo pagrindo taikymo praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje E. M. ir kt. v. AB „Senamiesčio bankas“, bylos Nr. 3K-3-62/2001; 2002 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje E. V. ir kt. v. AB „Turto bankas“, bylos Nr. 3K-3-1155/2002; 2003 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje A. K. v. J. D., bylos Nr. 3K-3-670/2003; 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartį civilinėje byloje L. U. v. O. U., bylos Nr. 3K-3-803/2003). Kasacinis teismas 2002 m. spalio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. V. ir kt. v. AB „Turto bankas“, bylos Nr. 3K-3-1155/2002, nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovas, sudarydamas sandorį, suteikia teises tik kitai šaliai, o pats negauna jokio priešpriešinio patenkinimo iš sudaryto sandorio, teikia pagrindą daryti prielaidą, kad, sudarydamas tokį sandorį, ieškovas klysta – neteisingai suvokia sudaromos sandorio aplinkybes.

3. Teismai turėjo ex officio įvertinti ginčijamą sandorį CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo požiūriu. Notaras, kaip valstybės įgaliotas asmuo, turi pareigą užtikrinti, kad jo tvirtinamuose sandoriuose būtų įtvirtinta tikroji šalių valia; jeigu notaras mato, kad yra aplinkybių, dėl kurių vidinė šalies valia nesutampa su sutarties turiniu, privalo ne tik išaiškinti sandorio pasekmes, bet ir sutarties tekstą parengti taip, kad jame būtų įtvirtinta tikroji šalių valia. Ginčijamą dovanojimo sutartį tvirtinusi notarė įžvelgė, kad kasatorės tikslas yra ne besąlygiškai perleisti savo turtą, o užsitikrinti, jog turtas pereis atsakovei, jeigu ši tinkamai rūpinsis ir išlaikys kasatorę. Taigi teismai turėjo konstatuoti absoliutų sandorio negaliojimo pagrindą, nes notarė neapgynė silpnesnės šalies, kuri senatvėje prarado vienintelį gyvenamąjį būstą, interesų.

4. Teismai netinkamai aiškino „griežtai smerktino geros moralės požiūriu elgesio“ sąvoką ir nepagrįstai netaikė CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nurodyto dovanojimo panaikinimo pagrindo. Atsakovės (apdovanotosios) veiksmų, kai ši stumdė jai vienintelį savo būstą perleidusią senelę, nepagarbiai su ja elgėsi, nesirūpino, dėl ko jai prireikė socialinių darbuotojų pagalbos, teismai nepagrįstai nepripažino „griežtai smerktinais geros moralės požiūriu“. Byloje nustatyta pakankamai aplinkybių, kurios yra pagrindas taikyti CK 6.472 straipsnio 1 dalį ir panaikinti dovanojimą.

5. Teismai nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais, nors to reikalavo kasatorės – silpnesnės ir sąžiningos ginčijamo sandorio šalies – interesai, o gynė nesąžiningą asmenį – atsakovę. Byloje yra pakankamai duomenų, kad atsakovės elgesys po ginčijamo sandorio sudarymo labai pasikeitė. Nors teismai laikė, kad nurodytų duomenų nepakanka pripažinti dovanojimo sandorį negaliojančiu pagal CK 6.427 straipsnio 1 dalį, tačiau nustatytos aplinkybės itin reikšmingos taikant CK 1.5 straipsnį. Šios teisės normos taikymas ginčo atveju atitiktų kasacinio teismo praktiką, sprendžiant tokio pobūdžio bylas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje V. K. v. AB „Lietuvos žemės ūkio bankas“, bylos Nr. 3K-3-367/2003).

6. Teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Teismas įvertino tik dalį notarės, patvirtinusios ginčijamą sandorį, parodymų ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatorė nesuklydo dėl šio sandorio esmės, nes siekė sudaryti besąlyginę ir neatlygintinę ginčo turto perleidimo sutartį (CPK 185 straipsnis). Notarė pripažino, kad ji žinojo apie kasatorės ir atsakovės susitarimą, jog atsakovė išlaikys ir rūpinsis kasatore iki jos mirties ir dėl to atsakovei atiteks ginčo turtas.

Teismai, vertindami, ar kasatorė, sudarydama ginčijamą sandorį, nesuklydo, netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su kasatorės asmeniu: jos amžių (g. 1926 m.), būseną po ligos, tik pradinį išsilavinimą, taip pat netinkamai taikė protingumo kriterijų.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų sąsajumo taisyklę, nes išvadą apie kasatorės valią sudaryti besąlyginį ir neatlygintinį ginčo turto perleidimo sandorį padarė remdamasis aplinkybėmis, kad po ginčijamo sandorio sudarymo atsakovė tvarkė ginčo turtą kaip savo. Akivaizdu, kad atsakovės, kurios interesas buvo gauti ginčo turtą pagal besąlyginę dovanojimo sutartį, elgesys ir valia nėra pagrindas konstatuoti, kad tokia pati buvo ir kasatorės, kuri perleido vienintelį savo būstą, valia. Kita vertus, nustatant kasatorės valią, turėjo būti remiamasi tuo pačiu kriterijumi ir vertinama, koks gi buvo ir jos elgesys. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kasatorė po ginčijamo sandorio sudarymo taip pat elgėsi su turtu kaip savu, t. y. gyveno ginčo name, mokėjo mokesčius.

Pirmosios instancijos teismas įvertino ne visų liudytojų parodymus, tai lėmė nepagrįstą išvadą, kad kasatorė neįrodė savo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas bylos aplinkybes nustatė remdamasis visiškai svetimų ir labai retai besilankančių pas kasatorę ir ieškovę liudytojų parodymais, o artimų kaimynų ir nešališkų asmenų parodymus atmetė.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Teismas teisingai aiškino ir taikė CK 1.90 straipsnį. Kasatorė, sudarydama ginčijamą dovanojimo sutartį, suprato, kokią sutartį sudaro ir neklydo dėl sudaromo sandorio esmės. Byloje nustatyta, kad, nepraėjus nė mėnesiui po ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo, kasatorė atvyko į tą patį notarų biurą ir sudarė testamentą bei nurodė turtą, kurį po mirties palieka atsakovei; šį testamentą kasatorė 2007 m. balandžio 17 d. panaikino. Šios aplinkybės patvirtina, kad kasatorė, vieną po kito sudariusi du skirtingus tiek savo turiniu, tiek forma sandorius, suprato ir žinojo, kokius sandorius sudaro. Ginčijamos dovanojimo sutarties 11 punktas patvirtina notarės paaiškinimus, kad sandoris visiškai atitiko kasatorės valią, ji atsisakė sudaryti kitus jai siūlomus sandorius ir išreiškė aiškų norą sudaryti dovanojimo sutartį, o ne testamentą. Kasatorės nurodyti argumentai dėl jos amžiaus, išsilavinimo įtakos, įrodinėjant esminį suklydimą sudarant dovanojimo sutartį, yra nepagrįsti, nes tiek iki, tiek po ginčo sandorio sudarymo ji sudarė ne vieną ir ne vienos rūšies sandorį, taigi nei amžius, nei išsilavinimo stoka nebuvo kliūtis ginčijamo sandorio esmei ir pasekmėms suvokti.

2. Teismas nepažeidė CPK 185 straipsnio, nes visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė visas šalių ginčo aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus. Teismas pagrįstai rėmėsi tiek notarės parodymais, tiek ir ginčijamos sutarties tekstu: teismas, siekdamas nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, turi aiškintis sutarties sąlygas (CK 6.193 straipsnis); dovanojimo sutartis yra patvirtinta notaro, todėl yra prima facie įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Notarės parodymai ir ginčijamos sutarties turinys pagrindžia teismų padarytas išvadas. Teismas visapusiškai įvertino aplinkybes tiek iki, tiek po ginčijamos sutarties sudarymo, be to, vertino tiek vienos, tiek kitos šalių elgesį. Teismas teisingai nustatė įrodinėjimo dalyką ir, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorė, sudarydama ginčijamą dovanojimo sutartį, nesuklydo, o tik vėliau, atsiradus nesutarimų, kuriuos sukėlė artimieji giminaičiai, sumanė susigrąžinti padovanotą daiktą. Tai, suklydo asmuo ar ne, turi būti nustatoma pagal sandorio sudarymo metu buvusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri susiklostė praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo. Teismas, vertindamas šalių elgesį po ginčo sandorio sudarymo, nepažeidė įrodymų sąsajumo taisyklės, nes, aiškindamasis tikruosius sutarties šalių ketinimus ir tikslus, teismas turi atsižvelgti į šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis).

3. Kasatorės argumentai dėl teismo pareigos aiškintis dėl sandorio negaliojimo pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti. Teismui nekilo abejonių, kad notarė, tvirtindama ginčo sandorį, tinkamai atliko savo pareigas, nes jai buvo visiškai aišku, kokios rūšies sandorį nori sudaryti kasatorė.

4. Ginčo atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.472 straipsnio 1 dalį, nes nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai nenustatė tokių aplinkybių, kurios įrodytų, kad atsakovė elgėsi pažeisdama geros moralės reikalavimus. Priešingai, byloje yra pakankamai įrodymų, kad atsakovė tinkamai rūpinosi tiek senele, tiek su ja gyvenusiu neįgaliu dėde, taip pat prižiūrėjo ir tvarkė namus.

5. Argumentai dėl CK 1.5 straipsnio pažeidimo nepagrįsti. Kasatorė nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių teigia, kad atsakovė yra nesąžininga. Nėra pagrindo sutikti, kad kasatorė yra silpnesnioji ginčo santykio šalis. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė 2005 m., būdama nėščia, buvo priversta išsikelti iš ginčo namo, kurį rekonstravo savo darbu, tiek nuosavomis, tiek skolintomis lėšomis, taip pat supirko visą buitinę techniką, tačiau iki šiol negali jame gyventi; neturėdama kito gyvenamojo būsto, atsakovė su mažamečiu vaiku gyvena su savo motina ir seserimi vieno kambario bute. Tuo tarpu kasatorės interesai, socialiniai poreikiai yra visiškai patenkinti, materialinė padėtis – stabili; tai įrodo faktai, kad ji didelės vertė turtą (mišką ir žemės sklypus) perleido pagal neatlygintinius (dovanojimo) sandorius savo dukteriai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Šios kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas – teisės normų, reglamentuojančių dėl suklydimo sudaryto sandorio negaliojimą (CK 1.90 straipsnis), taip pat dovanojimo panaikinimą, kai apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu (CK 6.472 straipsnio 1 dalis), aiškinimas ir taikymas byloje nustatytoms aplinkybėms.

Dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu

Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu nustatomos dvi sąlygos: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas; antra, turi būti nustatyta, kad suklydimas buvo esminis. Be to, tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, nepakanka konstatuoti, jog buvo iš esmės suklysta – teismas kiekvienu atveju turi patikrinti, ar nėra CK 1.90 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių sandoris neturi būti pripažintas negaliojančiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Tauragės rajono vartotojų kooperatyvas „Žemaitijos žiedas“ v. B. L., bylos Nr. 3K-3-107/2004, kt.).

Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Be to, suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio sudarymo faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata įtvirtinta ir Tarptautinių komercinių sutarčių principų (toliau – UNIDROIT principai) 3.4 straipsnyje, kuriame suklydimas apibūdinamas kaip klaidingas faktų ar teisės normų, esančių sutarties sudarymo metu, suvokimas. Taigi suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje A. B. v. T. P., bylos Nr. 3K-3-150/2007, kt.). Šis laiko elemento fiksavimas būtinas tam, kad būtų atskirti atvejai, kai suklydimas ir jo pasekmės atsiranda dėl sutarties nevykdymo. Jeigu šalis sudarė sutartį klaidingai suprasdama faktines ar teisines aplinkybes, taikytinos taisyklės, reglamentuojančios dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu. Tačiau jeigu šalis teisingai suvokė sandorio sudarymo metu esančias aplinkybes, bet klydo dėl šio sandorio perspektyvų, šios taisyklės netaikomos.

Suklydimo sąlygos, nors ir nulemtos įvairių sandorio aplinkybių, turi būti susijusios su sandorio turiniu. Jeigu suklystama dėl to, kas neįeina į sandorio turinį, pavyzdžiui, dėl sandorio motyvų, tai nėra pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu. Suklysta gali būti dėl sandorio esmės, jo dalyko, kitų esminių sandorio sąlygų ar kitokių aplinkybių. Tačiau suklydimo faktas dėl minėtų aplinkybių savaime dar nėra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu. Suklydimas turi būti esminis, t. y. toks, kai normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Tokia esminio suklydimo samprata pateikta CK 1.90 straipsnio 4 dalyje ir UNIDROIT principų 3.5 straipsnyje. Aplinkybė, ar būtų sudarytas sandoris kitomis sąlygomis, nustatoma taikant protingo asmens taisyklę, t. y. taikomas ne tik objektyvusis kriterijus (normaliai atidus ir protingas asmuo), bet ir subjektyvusis (žinodamas tikrąją reikalų padėtį). Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į teigiančio, kad jis suklydo, asmens amžių, sveikatos būklę, išsimokslinimą, sandorio sudarymo ir kitas bylai svarbias aplinkybes.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai, remdamiesi byloje surinktais duomenimis, priėjo prie vienodos išvados, t. y. kad ieškovė (kasatorė), sudarydama ginčijamą dovanojimo sandorį, nesuklydo dėl sudaromo sandorio esmės, nes liudytojų parodymai, sandorį patvirtinusios notarės paaiškinimai, kitos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog ieškovė (kasatorė) aiškiai išreiškė savo valią padovanoti ginčo turtą vaikaitei.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai ypač detaliai ir nuodugniai ištyrė visas ieškovės (kasatorės) reikalavimo pripažinti ginčijamą dovanojimo sutartį negaliojančia pagrindu nurodytas aplinkybes; apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą; teismai aptarė ne tik tuos įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, bet ir nurodė argumentus, dėl kurių atmetė kai kurių liudytojų parodymus, kitus ieškovės (kasatorės) pateiktus įrodymus. Spręsdami dėl ieškovės (kasatorės) valios, sudarant ginčijamą dovanojimo sutartį, teismai pagrįstai nustatinėjo ir tyrė šios sutarties sudarymo metu buvusias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovės (kasatorės) valia dovanoti ginčo turtą pasikeitė po sandorio sudarymo, ir tai lėmė trečiųjų asmenų įtaka. Pažymėtina, kad kasatorė į teismą dėl 2003 m. gegužės 21 d. sudarytos dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi tik 2007 m. vasario 14 d., t. y. praėjus beveik ketveriems metams.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytais ir išsamiai ištirtais bylos duomenimis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad teismų išvada, jog kasatorė, sudarydama ginčijamą sandorį, nesuklydo, padaryta tinkamai taikant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl yra teisėta ir pagrįsta (CPK 185 straipsnis).

Dėl to, kad kasatorė neįrodė suklydimo fakto, t. y. vienos iš būtinųjų sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį sąlygų, teismai pagrįstai atmetė ieškinį, pareikštą nurodytu pagrindu.

Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos

Teisėjų kolegija atmeta kasatorės argumentus, kad nagrinėjamoje byloje teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Revis“ v UAB „Garantas, bylos Nr. 3K-3-1068/2003, išdėstytų išaiškinimų. Kasacinio teismo išnagrinėtos bylos ratio decidendi ir nagrinėjamos bylos faktinė fabula skiriasi. Kasatorės įvardytoje nutartyje kasacinis teismas sprendė šalių ginčą dėl pirkimo–pardavimo sutarties, kuri yra atlygintinė ir kurios esminės sąlygos bei siekiamas tikslas visiškai kiti, negu neatlygintinės dovanojimo sutarties. Nagrinėjamoje byloje teismai pagrįstai aiškinosi ginčijamos dovanojimo sutarties sąlygas, šios sutarties tikslą, tikrąją jos šalių valią.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasatorės argumentus dėl nukrypimo nuo 2002 m. spalio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. V. ir kt. v. AB Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-1155/2002, išdėstytų išaiškinimų. Nurodytoje byloje kasacinis teismas pasisakė dėl įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia kaip sudarytos dėl suklydimo, taigi kasatorės įvardytoje nutartyje kasacinio teismo padarytos išvados negali būti taikomos nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dovanojimo sutarties šalies suklydimo klausimą.

Dėl dovanojimo panaikinimo CK 6.472 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu

Pagal CK 6.472 straipsnio 1 dalį dovanotojas gali kreiptis į teismą dėl dovanojimo panaikinimo, kai, atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, apdovanotasis atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu. Reikalauti panaikinti dovanojimą nurodytu pagrindu dovanotojas gali per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kurią jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie tokio pagrindo atsiradimą (CK 6.472 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje teisės normoje įtvirtinto dovanojimo panaikinimo pagrindo taikymą kiekvienu atveju lemia konkrečios situacijos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai, nustatę ir visapusiškai ištyrę bylos duomenis dėl ginčo objektu esančio turto, dovanojimo sutarties šalių tarpusavio santykių raidos ir šalių elgesio kilus ginčui, priėjo prie vienodos išvados, kad ieškovė (kasatorė) neįrodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas taikyti CK 6.472 straipsnį. Kasacinis teismas, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytais bylos faktais (CPK 353 straipsnio 1 dalis), sprendžia, kad teismai ginčo atveju teisėtai netaikė CK 6.472 straipsnio 1 dalies.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinę bylą, konstatuoja, kad dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti ar keisti teisėtus teismų sprendimą ir nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 275 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą

Nutarties nuorašą nusiųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Dangutė Ambrasienė

Antanas Simniškis