Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į pirmesnį darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-7-308/2008 Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.10.10;

19.2; 19.4 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Egidijaus Laužiko, Algio Norkūno ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. N. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į pirmesnį darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje, kurioje kilęs ginčas dėl biudžetinės įstaigos vadovo atleidimo iš darbo teisėtumo, ieškovė A. N. prašė panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. rugsėjo 10 d. įsakymą dėl jos atleidimo iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės pareigų, išmokant jai išeitinę išmoką ir piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, grąžinti ją į pirmesnį darbą ir priteisti jai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kultūros ministras 2005 m. lapkričio 16 d. įsakymu priėmė ieškovę, laimėjusią konkursą, į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės pareigas, su ja sudaryta terminuota darbo sutartis penkerių metų laikotarpiui iki 2010 m. lapkričio 17 d. Kultūros ministras 2007 m. rugsėjo 10 d. įsakymu, vadovaudamasis DK 124 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 2 dalimi, Biudžetinių įstaigų įstatymo 6 straipsniu, atleido ją iš pareigų. Ieškovės nuomone, šis įsakymas yra neteisėtas, nes jame nenurodytas nė vienas DK 125–129 straipsniuose įtvirtintas darbo santykių pasibaigimo pagrindas, o nurodytos bendrosios teisės normos negali būti laikomos darbuotojo atleidimo iš darbo teisiniu pagrindu. Be to, kultūros ministro, t. y. viešojo administravimo subjekto, priimtas ginčijamas įsakymas, kuris yra individualaus pobūdžio administracinis aktas, nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nenurodyta akto apskundimo tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalys).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 29 d. sprendimu ieškovės apeliacinį skundą patenkino ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikino bei priėmė naują sprendimą, kuriuo panaikino Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. rugsėjo 10 d. įsakymą Nr. PĮ-160 „Dėl Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės A. N. atleidimo iš užimamų pareigų“, pripažino ieškovės atleidimą iš pareigų neteisėtu, grąžino ieškovę į pirmesnį darbą – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės pareigas ir priteisė ieškovei iš atsakovo 13 877,51 Lt vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Biudžetinių įstaigų įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, jog biudžetinei įstaigai vadovauja vadovas, kurį skiria pareigoms ir atleidžia iš jų steigėjas, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Teismas laikė, kad teisė atleisti biudžetinės įstaigos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovą yra absoliuti jos steigėjos Kultūros ministerijos teisė, nesaistoma jokių aplinkybių ir nesusijusi su vadovo kaltais veiksmais. Teismas konstatavo, kad kultūros ministras, vadovaudamasis DK 124 straipsnio 1 punktu ir specialiuoju – Biudžetinių įstaigų – įstatymu, turėjo absoliučią teisę nutraukti darbo sutartį, sudarytą su ieškove. Nurodydamas, kad šioje byloje atsižvelgia į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. v. Radviliškio rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-760/2001, 2004 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-640/2004, 2006 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. S. v. Vilniaus verslo teisės akademija, bylos Nr. 3K-3-418/2006, teismas pažymėjo, kad biudžetinė įstaiga yra viena iš juridinio asmens rūšių, kurios vadovo funkcijos iš esmės tapačios kitų juridinių asmenų (viešųjų įstaigų ir pan.) vadovų funkcijoms. Dėl to, teismo nuomone, biudžetinės įstaigos vadovo skyrimo procedūra, teisinė padėtis, šios įstaigos ir jos steigėjo teisiniai santykiai iš esmės tokie patys, kaip ir viešosios įstaigos vadovo. Vadovaudamasis teismų praktika, suformuota pirmiau nurodytose nutartyse dėl viešųjų įstaigų vadovų atleidimo iš einamų pareigų, teismas sprendė, kad šioje byloje susiklostė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro steigėjo (atsakovo) ir teatro vadovės (ieškovės) pavedimo teisiniai santykiai, kuriems esant, atsakovas turėjo absoliučią teisę atleisti ieškovę iš einamų pareigų. Steigėjui (atsakovui) įgyvendinus šią teisę, su teatro vadove (ieškove) sudaryta darbo sutartis pasibaigė, nes baigėsi steigėjo vadovei duotas pavedimas.

Įvertinusi tas pačias pirmiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laikė, kad Biudžetinių įstaigų įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tik steigėjo kompetencija, o ne darbo sutarties nutraukimo pagrindai. Kultūros ministerijai suteikta teisė skirti ir atleisti įstaigos vadovą ribojama Darbo kodekso, kaip darbo santykius reglamentuojančio teisės akto, nuostatų, taip pat Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo, kaip specialiojo teisės akto. Kultūros ministerija teisę atleisti iš pareigų teatro vadovą turi įgyvendinti remdamasi darbo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje išskirtas teatrų vadovų darbo santykių reglamentavimas, priklausomai nuo jo steigėjo. Teatrų, kurių steigėjai yra valstybės ar savivaldybės įstaigos, vadovai į pareigas skiriami tik konkurso būdu. Su konkursą laimėjusiu asmeniu privalomai sudaroma terminuota darbo sutartis penkeriems metams. Byloje pateiktą šalių darbo sutartį, kurioje nurodytos visos būtinosios sąlygos (darbo vieta, darbo funkcijos) ir nustatyta darbo apmokėjimo tvarka, teisėjų kolegija laikė įrodymu, patvirtinančiu, kad tarp ieškovės (darbuotojos) ir atsakovo (darbdavio) buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai. Darbo sutarties 17 punkte nurodyta, kad darbo sutartis gali būti nutraukta Darbo kodekse nustatytais pagrindais. Pagal DK 129 straipsnio 5 dalį darbdavys turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos tik ypatingais atvejais, jei darbuotojo negalima perkelti jo sutikimu į kitą darbą, arba sumokėjus darbuotojui už likusį darbo sutarties galiojimo laiką vidutinį darbo užmokestį, laikantis atleidimo iš darbo tvarkos pagal DK 129, 130 straipsnius. Atsakovas, pagal DK 140 straipsnio 2 dalį išmokėdamas ieškovei išeitinę kompensaciją, patvirtino, kad jos kaltės dėl atleidimo iš darbo nebuvo. Teisėjų kolegija padarė išvadą, jog ginčijamas įsakymas nenurodžius ieškovės atleidimo iš darbo pagrindo, nesant jos kaltės, nesuėjus terminuotos darbo sutarties terminui, yra priimtas suabsoliutinus ministro teisę bet kada atšaukti įstaigos vadovą, todėl yra neteisėtas. Teisėjų kolegija laikė, kad netikslinga spręsti šią bylą pagal precedentą, suformuluotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. P. v. Radviliškio rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-760/2001, ir 2005 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. K. v. UAB “Kivija”, bylos Nr. 3K-3-191/2005, nes šiose bylose buvo pasisakyta dėl uždarosios akcinės bendrovės ir bendrovės administracijos vadovo teisinių santykių ir uždarosios akcinės bendrovės, kaip juridinio asmens, vadovo teisinio statuso. Atsakovo nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-640/2004, ir 2006 m. birželio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. S. v. Vilniaus verslo teisės akademija, bylos Nr. 3K-3-418/2006, suformuota praktika dėl viešųjų įstaigų vadovų atleidimo iš darbo. Šioje byloje sprendimą atleisti biudžetinės įstaigos vadovę iš pareigų vienvaldiškai priėmė viešojo administravimo subjektas kultūros ministras individualiu administraciniu aktu, kuris pagal individualiam aktui keliamus bendruosius reikalavimus turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis; be to, akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta akto apskundimo tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 punktai). Teisėjų kolegijos vertinimu, atribojant akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių veiklos specifiką nuo biudžetinės įmonės veiklos specifikos, reikšminga aplinkybė yra ta, kad privačių juridinių asmenų tikslas yra tenkinti privačius jų steigėjų interesus, privataus juridinio asmens veikla susijusi su juridinio asmens dalyvių, steigėjų bei valdymo organų narių materialinės naudos (pelno dalies, turto prieaugio gavimo) siekimu. Šių juridinių asmenų valdymo organų teisiniai santykiai, kurių pagrindinis tikslas – veikti bendrovės naudai, yra specifiniai, o tų santykių ypatumai lemia kitokius bendrovės vadovo darbo sutarties pasibaigimo pagrindus, negu nustatyta Darbo kodekse. Tuo tarpu biudžetinės įstaigos veikla susijusi su viešųjų interesų tenkinimu. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje B. R. v. Daugų vidurinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-1010/2002, atribojo biudžetines ir viešąsias įstaigas dėl skirtingo finansavimo, turto įgijimo, veiklos reglamentavimo specialiuoju įstatymu. Teisėjų kolegija nurodė, jog įstatymo nuostata, kad su vadovu penkerių metų laikotarpiui sudaroma terminuota darbo sutartis, reiškia, jog steigėjas kas penkerius metus gali pasirinkti vadovą, galintį efektyviai vadovauti įstaigai, o asmuo, konkurso keliu paskirtas vadovu, turi teisėtų lūkesčių, kad nurodytu laikotarpiu valstybė saugos jo, kaip ekonominiu ir socialiniu požiūriu silpnesnės darbo santykių šalies, įgytas teises. Pripažinusi ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu bei konstatavusi, kad nėra aplinkybių, nustatytų DK 297 straipsnio 4 dalyje, dėl kurių nebūtų galima grąžinti jos į darbą, teisėjų kolegija darė išvadą, kad, vadovaujantis DK 297 straipsnio 3 dalimi, yra pagrindas grąžinti ieškovę į pirmesnį darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovės, kaip teatro vadovės, atleidimo iš darbo teisėtumą, ginčo šalių santykius vertino tik darbo teisės aspektu ir visiškai neatsižvelgė į vadovo ir juridinio asmens teisinių santykių specifiką, kurios esmė – ne juridinio asmens teisinė forma (akcinė bendrovė, viešoji ar biudžetinė įstaiga), o įstaigos vadovo funkcijų ir jo santykių su steigėjais, akcininkais, savininkais ypatumai, ir kuri lemia kitokį nei kitų įstaigos darbuotojų įstaigos vadovo veiksmų, lemiančių jo atleidimą iš darbo, vertinimą ir kitokį Darbo kodekse nustatytų atleidimo iš darbo pagrindų aiškinimą. Kasatoriaus teigimu, įstaigos vadovo funkcijų ypatumai, o ne tarpusavio santykių forma (darbo sutartis) nulemia šių santykių tikrąjį pobūdį ir esmę, t. y. tai, kad vadovo ir juridinio asmens santykiai savo esme yra pavedimo teisiniai santykiai, kuriems esant steigėjo teisė priimti ir atleisti šiuo atveju biudžetinės įstaigos vadovą yra absoliuti. Dėl to kultūros ministras, praradęs pasitikėjimą ieškovės, kaip teatro vadovės, tinkamumu veikti kuo naudingiau įstaigos naudai, turėjo teisę bet kada atleisti ieškovę, neįrodinėdamas jos kaltės ir netaikydamas drausminės nuobaudos paskyrimo procedūros. Darbo sutarties su ieškove, biudžetinės įstaigos vadove, sudarymas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, ribojanti steigėjo absoliučią teisę atleisti įstaigos vadovą. Kadangi DK 124 straipsnyje įtvirtinta galimybė įstatymuose nustatyti kitokius, negu nurodyta Darbo kodekse, darbo sutarties nutraukimo pagrindus, tai nepagrįstu laikytinas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad, nutraukiant sutartį su ieškove, turėjo būti įrodinėjami būtent Darbo kodekse nustatyti darbo sutarties nutraukimo pagrindai.

2. Nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo argumentai ir jų pagrindu padaryta išvada, kad, atleidžiant teatro (biudžetinės įstaigos) vadovą, netikslinga taikyti analogiją pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. v. Radviliškio rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-760/2001, 2005 m. kovo 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. K. v. UAB “Kivija”, bylos Nr. 3K-3-191/2005, 2004 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-640/2004 ir 2006 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. S. v. Vilniaus verslo teisės akademija, bylos Nr. 3K-3-418/2006. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad visų nurodytų bylų atveju buvo nagrinėjama ne juridinio asmens teisinės formos įtaka vadovo atleidimui, o juridinio asmens steigėjo (savininko, akcininko, dalininko) absoliuti teisė atleisti juridinio asmens vadovą remiantis esminiais – fiduciariniais – juridinio asmens vadovo ir juridinio asmens steigėjo santykiais, taip pat į tai, kad reikšminga aplinkybė yra įstaigos vadovo funkcijų ir jo santykių su steigėjais ypatumai, o ne tarpusavio santykių forma (darbo sutartis) ir kad Darbo kodekso normos taikomos tik siekiant užtikrinti paskirto vadovo socialines garantijas. Pagal CK 2.34 straipsnio 2 dalį biudžetinė įstaiga, kaip ir viešoji įstaiga, yra viena iš viešųjų juridinių asmenų rūšių. Atsižvelgdamas į tai ir nepaisydamas to, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje B. R. v. Daugų vidurinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-1010/2002, pasisakoma dėl viešosios ir biudžetinės įstaigų (kaip dviejų skirtingų teisinių formų juridinių asmenų) atribojimo, tačiau ne dėl šių juridinių asmenų vadovų atleidimui iš darbo taikytinos tvarkos, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad, atleidžiant biudžetinės įstaigos vadovą, negali būti taikoma kasacinio teismo suformuota praktika dėl juridinių asmenų (viešųjų įstaigų, bendrovių) vadovų atleidimo iš darbo.

3. Nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo argumentai ir jų pagrindu padaryta išvada, kad konkurso laimėjimas suteikia pagrindą teisėtiems lūkesčiams, jog asmuo eis tas pareigas penkerius metus, o valstybė tuo laikotarpiu saugos jo, kaip ekonominiu ir socialiniu požiūriu silpnesnės darbo santykių šalies, įgytas teises. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, akcentuodamas atleistos vadovės teisėtus lūkesčius, privalėjo įvertinti ir Kultūros ministerijos lūkesčius, kad vadovė veiks sąžiningai ir protingai, vengs situacijų, kuriose jos asmeniniai interesai gali prieštarauti juridinio asmens interesams, nepainios juridinio asmens turto su savo turtu, t. y. pateisins jai suteiktą darbdavio pasitikėjimą. Skiriant vadovą konkurso būdu, patikrinamos jo formalios žinios. Tik praktikoje atsiskleidžianti vadovavimo kolektyvui kokybė didžiąja dalimi lemia vadovą skyrusio subjekto pasitikėjimą juo bei sprendimą dėl tolesnio vadovo darbo. Darbo sutarties terminuotas pobūdis negali būti vertinamas kaip aplinkybė, ribojanti absoliučią steigėjo teisę atleisti įstaigos vadovą.

4. Apeliacinės instancijos teismas, tik konstatuodamas, tačiau neargumentuodamas išvados dėl DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių negalima būtų grąžinti ieškovės į pirmesnį darbą, nebuvimo, priėmė nemotyvuotą sprendimą, ir tai, kasatoriaus nuomone, yra absoliutus pagrindas naikinti skundžiamą teismo sprendimą kasacine tvarka.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė A. N. prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime ieškovė nurodo, kad atsakovas kasaciniame skunde dėsto aplinkybes dėl jos nesugebėjimo vadovauti kolektyvui, kurios, jo manymu, leidžia teigti, jog jos profesinė kvalifikacija netinkama teatro vadovės pareigoms eiti, tačiau nei atleidžiant ją iš darbo, nei nagrinėjant bylą pirmosios ar apeliacinės instancijų teismuose šių teiginių nenurodė ir jais savo atsikirtimų negrindė. Tuo tarpu bylose dėl atleidimo iš darbo darbuotojų, atleistų iš darbo darbdavio iniciatyva, pripažinimo neteisėtu darbdavys (atsakovas) privalo įrodyti įstatyme nustatyto atleidimo iš darbo pagrindo (DK 129 straipsnis) teisėtumą (CPK 178 straipsnis). Fiduciarinėmis pareigomis apibrėžiamos ne ministro teisės, teatro vadovo kompetencija ar kitos atitikties kvalifikacijai sąvokos, o principai, kuriais remiantis turėtų veikti įstaigos (šiuo atveju – teatro) vadovas. Tik teatro veikla – muzikinių projektų įgyvendinimas, profesionalių teatro kritikų ir žiūrovų įvertinimas – yra pagrindinis teatro vadovo darbo įvertinimo kriterijus. Ieškovės teigimu, atsakovas, atleisdamas ją iš teatro vadovės pareigų, nepateikė nė vieno argumento, kuris leistų manyti, jog dėl jos veiksmų teatro veikla nebegalima ar įstaigai daroma žala. Ieškovės manymu, tik konstatavus faktą, kad ji, kaip teatro vadovė, elgėsi kitaip, negu elgtųsi apdairus asmuo tomis pačiomis aplinkybėmis, galima būtų teigti, jog ji pažeidė savo fiduciarines pareigas ir pareigą veikti rūpestingai.

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

k o n s t a t u o j a :

Dėl teisės normų, reglamentuojančių teatro vadovo atleidimą iš darbo, aiškinimo ir taikymo

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl teatro, kurio teisinė forma – biudžetinė įstaiga, vadovės atleidimo iš darbo teisėtumo. Šiam klausimui išspręsti svarbu išsiaiškinti teatro vadovo teisinį statusą, jo teisinių santykių su teatro steigėju, sudarančių pagrindą vadovauti teatrui, pobūdį. Dėl to būtina išanalizuoti teisės normų, reglamentuojančių teatro vadovo teisinę padėtį, sistemą.

Teatrų veiklą reglamentuoja specialieji teisės aktai - Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas bei poįstatyminiai aktai, kuriais nustatomi šių įstaigų, jų darbuotojų, vadovų teisinio statuso, darbo sąlygų ir kiti ypatumai. Kadangi Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras yra biudžetinė įstaiga, tai taikytinos ir Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatos, aktualios konkrečiam klausimui, tačiau atsižvelgiant į tai, kad minėto įstatymo atžvilgiu Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas yra specialusis, visų pirma būtina vadovautis specialiojo teisės akto normomis (lex specialis derogat lex generalis).

Teatrų veiklos valstybinis valdymas reglamentuojamas Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo šeštajame skirsnyje. Šio skirsnio 19 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad Kultūros ministerija, Vyriausybės įgaliota pagal savo kompetenciją įgyvendinti valstybės politiką teatrų ir koncertinių įstaigų veiklos valdymo srityje, atlikdama teatro ar koncertinės įstaigos steigėjo funkcijas, konkurso būdu skiria šios įstaigos vadovą ir jį atleidžia. Ši teisės norma iš esmės atitinka Biudžetinių įstaigų įstatymo 6 straipsnį, kuriuo, atleisdamas iš darbo ieškovę, rėmėsi kasatorius. Akivaizdu, kad Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta tik steigėjo kompetencija, o ne teatro vadovo atleidimo iš darbo pagrindai ir tvarka, nes teatro vadovo darbo santykiai detaliau reglamentuojami šio įstatymo ketvirtajame skirsnyje. Šio įstatymo 8 straipsnyje nurodyta, kad teatrų darbuotojų darbo santykius reglamentuoja Darbo kodeksas, šis įstatymas ir kiti norminiai aktai. Atskiruose įstatymo straipsniuose išskirti kūrybinių darbuotojų (aktorių, dainininkų, muzikantų, šokėjų, kitų atlikėjų, režisierių, dailininkų, kitų meno kūrėjų) (9 straipsnis) ir įstaigų vadovų (10 straipsnis) darbo santykių reglamentavimo ypatumai. Pagal 10 straipsnio 1 dalį nacionalinių, valstybės ir savivaldybės teatrų vadovai skiriami į pareigas konkurso būdu, su konkursą laimėjusiu asmeniu sudaroma terminuota darbo sutartis penkeriems metams. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kituose teatruose konkursinių pareigų sąrašą ir konkursų tvarką nustato darbdavys arba jo įgaliotas asmuo, atsižvelgdami į darbuotojų atstovų nuomonę. Šios 10 straipsnio nuostatos reikšmingos aiškinant nagrinėjamos bylos išsprendimui aktualias teisės normas. Nurodytame straipsnyje skirtingai reglamentuojama teatro vadovų skyrimo tvarka priklausomai nuo to, turi teatras nacionalinio, valstybės ir savivaldybės teatro statusą ar ne. Nacionalinių, valstybės ir savivaldybės teatrų steigėjai yra valstybės ir savivaldybės institucijos (Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 4 straipsnis), įstatyme įtvirtintas jų finansavimas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų (Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 7 straipsnis). Kiti teatrai, kurių steigėjai nėra valstybės ar savivaldybės institucijos, turi tik įstatyme nustatytą galimybę, bet ne garantiją gauti valstybės ar savivaldybių biudžeto asignavimų (Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 3 straipsnio 5 dalis, 7 straipsnio 3 dalis).

Šios teisės normos atskleidžia logišką įstatymų leidėjo valią griežčiau reglamentuoti tik valstybės ir savivaldybių finansuojamų teatrų vadovų skyrimą ir darbo santykius (nustatant privalomą konkurso būdu teatro vadovo skyrimo tvarką, terminuotos darbo sutarties sudarymą), o kitų teatrų steigėjams palikti didesnę apsisprendimo laisvę šiais klausimais. Toks reglamentavimas suprantamas, atsižvelgiant į tai, kad valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų tinkamas panaudojimas ir šiomis lėšomis finansuojamų teatrų veiklos kokybė yra viešasis interesas, todėl tokių teatrų veiklai būtina griežtesnė kontrolė, nei finansuojamų privačiomis lėšomis. Siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir užkirsti kelią valstybės ar savivaldybės institucijų atstovų piktnaudžiavimui suteikta teise spręsti teatro vadovo parinkimą, šios teisės įgyvendinimas apribotas Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatų, formalizuotas konkursų teatro vadovo pareigoms eiti tvarkos reikalavimais (Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2004 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. ĮV-426). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad viešosios įstaigos teisinę formą gali turėti tiek valstybės ar savivaldybės, tiek kitų steigėjų įsteigti teatrai (Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 3 straipsnio 3-5 dalys), tačiau, nepaisant teisinės formos vienodumo, įstaigos vadovo skyrimo ir darbo santykių įstatyminis reglamentavimas skiriasi. Išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad, aiškinant įmonės ar įstaigos vadovo atleidimo iš darbo teisinį reglamentavimą, turi būti atsižvelgiama ne tik į įstaigos teisinę formą, bet ir į įstaigos teisinį statusą sudarančių ypatumų visumą. Su kasatoriaus teiginiu, kad vadovo ir juridinio asmens teisinių santykių specifiką lemia ne juridinio asmens teisinė forma (akcinė bendrovė, viešoji ar biudžetinė įstaiga), o įstaigos vadovo funkcijų ir jo santykių su steigėjais, akcininkais, savininkais ypatumai, galima sutikti tik iš dalies. Juridinio asmens vadovo teisinei padėčiai reikšmingi jo santykių su steigėjais, akcininkais ar savininkais ypatumai, tačiau šiuos lemia ir juridinio asmens teisinė forma, ir steigėjo, akcininko ar savininko teisinis statusas, ir kitų juridinio asmens teisinį statusą apibūdinančių elementų visuma – tai akivaizdžiai atskleidžia Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 10 straipsnio ir kitų pirmiau nurodytų šio įstatymo normų analizė. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant dėl konkrečios įmonės ar įstaigos vadovo atleidimo iš darbo tvarkos, būtina įvertinti įstaigos, taip pat jos steigėjo ar savininko teisinį statusą sudarančių ypatumų visumą, bendrųjų ir specialiųjų teisės aktų nuostatas, susijusias su šio klausimo reglamentavimu.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad biudžetinės įstaigos – teatro – veikla yra viešųjų paslaugų teikimas, todėl šios veiklos efektyvumas yra viešasis interesas. Biudžetinių įstaigų steigėjų – valstybės ar savivaldybės institucijų, kurių funkcija – užtikrinti viešojo intereso tenkinimą, sprendimai dėl įstaigos vadovo priėmimo į darbą ar atleidimo taip pat turi atitikti viešąjį interesą. Įvertinus biudžetinės įstaigos teisinio statuso ypatumus, jos veiklą kaip viešąjį interesą, darytina išvada, kad sprendimai, susiję su biudžetinės įstaigos veiklos organizavimu, turi būti objektyviai pagrįsti viešuoju interesu, o ne absoliutaus pobūdžio teise atleisti darbuotoją, suteikiančia nekontroliuojamą galimybę priimti bet kokių motyvų nulemtą sprendimą. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimams valdžia, vienų asmenų diskriminavimui ir privilegijų teikimui kitiems, valstybės ar savivaldybės institucijų sprendimai dėl biudžetinės įstaigos vadovo atleidimo turi būti aiškūs, racionaliai motyvuoti, pagrįsti atitinkamomis teisės normomis bei faktinėmis aplinkybėmis. Aiškindamas įstatymo nuostatas, aktualias sprendžiant klausimą dėl biudžetinės įstaigos steigėjo teisių atleisti šios įstaigos vadovą apimties, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis šiais principais, atsižvelgiant į tai, kad minėto klausimo tinkamas, skaidrus ir pagrįstas sprendimas yra viešasis interesas, tokios steigėjo teisės negali būti aiškinamos kaip absoliučios, jei tai tiesiogiai nenurodyta įstatyme.

Pažymėtina, kad Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatyme bei kultūros ministro įsakyme dėl konkursų teatro vadovo pareigoms eiti tvarkos įtvirtinti reikalavimai, kurių privaloma laikytis sprendžiant dėl valstybės teatro vadovo paskyrimo, todėl vien steigėjo pasitikėjimas nėra pakankamas pagrindas konkretų asmenį paskirti teatro vadovu. Taigi, valstybės teatro vadovo priėmimas į darbą negali būti grindžiamas fiduciarinių pavedimo teisinių santykių atsiradimu, o atleidimas – jų pasibaigimu, todėl steigėjo nepasitikėjimas vadovu gali būti pagrindas nutraukti su juo sudarytą darbo sutartį tik tada, kai toks pagrindas ir jo konstatavimo kriterijai nustatyti įstatyme ir konkrečiu atveju nustatyti faktai šiuos kriterijus atitinka.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 8 straipsnio nuostatą, kad teatrų darbuotojų darbo santykius reglamentuoja Darbo kodeksas, šis įstatymas ir kiti norminiai aktai, taip pat į Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. ĮV-447 patvirtintų Klaipėdos valstybinio muzikinio tetaro nuostatų 11 punkto nuostatą, kad teatro vadovą skiria į pareigas ir atleidžia iš jų kultūros ministras Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog biudžetinės įstaigos - teatro vadovą ir steigėją sieja darbo teisiniai santykiai, atsirandantys terminuotos darbo sutarties pagrindu. Ši sutartis gali būti nutraukiama tik vadovaujantis Darbo kodekse įtvirtintu darbo sutarties nutraukimo reglamentavimu. Tokią išvadą patvirtina DK 1 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, kad šis kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius ne tik su šiame kodekse, bet ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu bei gynyba. Taigi sistemiškai taikomos Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo bei Darbo kodekso normos sudaro bendrą teisės normų sistemą, reglamentuojančią teatro vadovų priėmimą į darbą ir atleidimą iš jo.

Kasatorius atkreipė dėmesį į DK 124 straipsnyje įtvirtintą galimybę darbo sutartį nutraukti įstatymuose nustatytais kitokiais, negu nurodyta Darbo kodekse, darbo sutarties nutraukimo pagrindais, ir nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, nutraukiant sutartį su ieškove, turėjo būti įrodinėjami būtent Darbo kodekse nustatyti darbo sutarties nutraukimo pagrindai. Su šiuo kasacinio skundo argumentu išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka, nes jis grindžiamas tik viena teisės norma iš visos taikytinų normų sistemos. DK 124 straipsnio 1 punktas nukreipia į specialiuosius įstatymus, kuriuose gali būti nustatyti kitokie nei Darbo kodekse įtvirtinti darbo sutarties nutraukimo pagrindai. Biudžetinių įstaigų įstatymo 6 straipsnis nelaikytinas nustatančiu darbo sutarties nutraukimo pagrindą, nes nurodo tik subjektą, kompetentingą spręsti darbo sutarties nutraukimo klausimą, be to, ši norma, sprendžiant teatro vadovo atleidimo klausimą, netaikytina kaip bendroji specialiosios normos - Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 5 punkto - atžvilgiu. Tuo tarpu specialiosios teatro vadovo darbo santykius reglamentuojančios normos - Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo 8 straipsnis, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuostatų 11 punktas nukreipia į Darbo kodekso ir kitus norminius teisės aktus. Be išvardytų, kiti teisės aktai biudžetinės įstaigos – teatro – vadovo atleidimo iš darbo klausimo nereglamentuoja, o iš nurodytų teisės aktų darbo sutarties nutraukimo pagrindai įtvirtinti Darbo kodekse, todėl būtent jais ir būtina vadovautis sprendžiant šį klausimą.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad aiškinant įstatymą teleologiniu metodu, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo siektą tikslą, priimant tam tikrą teisės normą, išvadą, kad kasatorius, atleisdamas ieškovę iš darbo, privalėjo laikytis Darbo kodekso nustatytos tvarkos ir pagrindų, patvirtina ir įstatymų leidėjo pozicija reglamentuojant viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų vadovų (jie, kaip ir teatro vadovai, skiriami konkurso tvarka, penkerių metų laikotarpiui) atleidimą iš darbo. 2007 m. birželio 26 d. įstatymu buvo pakeista Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio 6 dalies redakcija, aiškiai įtvirtinant nuostatą, kad įstaigos vadovas atleidžiamas Darbo kodekse nurodytais pagrindais. Šio įstatymo projekto Nr. XP-2162 2007 m. balandžio 12 d. aiškinamajame rašte įvardyta iniciatyvos keisti įstatymą priežastis - teismų praktika, kai laikoma, kad sveikatos priežiūros viešosios įstaigos steigėjas turi absoliučią teisę atleisti jos vadovą, komplikuoja sveikatos priežiūros viešųjų įstaigų vadovų teisinę padėtį.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs taikytinų teisės aktų nuostatas ir nustatęs reikšmingas bylos aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad ieškovę ir kasatorių siejo darbo santykiai, kurie galėjo baigtis Darbo kodekse nustatytais pagrindais. Pažymėtina, kad toks vadovo teisinis statusas neužkerta kelio steigėjui kontroliuoti teatro vadovo veiklą, atsižvelgiant į įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose jam nustatytas pareigas bei už jų nevykdymą taikyti Darbo kodekse ir kituose įstatymuose atsakomybę nustatančias teisės normas. Kadangi kasatorius ieškovę atleido iš darbo be teisėto pagrindo, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai darbo sutarties su ja nutraukimą pripažino neteisėtu.

Kadangi biudžetinės įstaigos, kurios veikla nukreipta viešajam interesui tenkinti ir akcinių bendrovių, kurių veiklos tikslas – siekti pelno, teisinį statusą lemiantys ypatumai iš esmės skiriasi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika sprendžiant ginčus dėl akcinių bendrovių administracijos vadovų atleidimo iš darbo. Biudžetinės įstaigos – valstybės teatro vadovui specialiajame – Teatrų ir koncertinių įstaigų – įstatyme suteiktas specifinis teisinis statusas, kuris gali iš esmės skirtis nuo viešosios įstaigos vadovo teisinės padėties, priklausomai nuo konkrečios viešosios įstaigos teisinio statuso. Dėl šios priežasties šioje byloje nesiremiama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriomis nagrinėtas viešųjų įstaigų vadovų atleidimo iš darbo teisėtumo klausimas.

Kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog nėra kliūčių grąžinti ieškovę į pirmesnį darbą, neargumentavo šios išvados, iš esmės kvestionuojamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Bylos faktų nustatymas nėra kasacijos dalykas, todėl dėl šio argumento išplėstinė teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas ieškovei priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tik iki teismo sprendimo priėmimo dienos, nors sprendimo motyvuojamojoje dalyje pažymėjo, kad pagal DK 297 straipsnio 3 dalį jis turi būti priteisiamas iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nepriteisęs vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 297 straipsnio 3 dalį, silpnesnės darbo santykių šalies teisę į turtinę kompensaciją už priklausančių gauti pajamų negavimą ne dėl jos kaltės, kai kasatorius nevykdo sprendimo. Ši teisė ieškovei reikšminga, nes, be atliekamos kompensavimo funkcijos, skatina kasatorių kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą. Kasacinis teismas, vadovaudamasis CPK 353 straipsnio 2 dalimi, turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas. Tokiu atveju, net ir nustačius kasatoriui papildomas pareigas kitos bylos šalies naudai, sprendimas nelaikytinas kasatoriaus atžvilgiu blogesniu (CPK 353 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas, įvertinęs minėtų pažeistų ieškovės teisių svarbą jai kaip silpnesnei ginčo šaliai, sprendžia, kad šioje byloje viešasis interesas – silpnesnės darbo santykių šalies, t. y. darbuotojo, teisių apsauga – reikalauja peržengti kasacinio skundo ribas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, todėl vadovaujantis DK 297 straipsnio 3 dalimi ieškovei papildomai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos iki šio teismo sprendimo įvykdymo dienos.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, nei yra nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsižvelgdama į bylos sudėtingumą ir į tai, kad prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija rekomenduojamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą, teisėjų kolegija atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusios ieškovės prašomas priteisti 800 Lt išlaidas laiko pagrįstomis ir priteistinomis iš kasatoriaus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. sprendimą pakeisti, šeštąją sprendimo rezoliucinės dalies pastraipą išdėstant taip:

Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (į. k. 188683671) ieškovės A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos 13 877,51 Lt (trylika tūkstančių aštuonis šimtus septyniasdešimt septynis litus, 51 ct), o nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos – po 204,08 Lt (du šimtus keturis litus, 8 ct) už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ieškovei A. N. 800 Lt (aštuonis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis