Dėl antstolės V. Š. veiksmų

Civilinė byla Nr. 3K-3-71/2015

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07066-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 129.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. U. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. U. skundą dėl antstolės V. Š. veiksmų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl CPK 661 straipsnio, reglamentuojančio atvejus, kada raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui nesiunčiamas, aiškinimo ir taikymo, taip pat dėl vykdymo išlaidų atlyginimo antstoliui, kai skolininkė pati pervedė pinigus į išieškotojo sąskaitą, tačiau jau po to, kai buvo pradėti priverstinio vykdymo veiksmai.

Pareiškėja 2013 m. rugsėjo 12 d. gavo antstolės V. Š. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir vykdymo išlaidų apskaičiavimą. Antstolė informavo, kad 649,57 Eur (2242,83 Lt) skolą ir 167,98 Eur (580 Lt) vykdymo išlaidų pareiškėja turi sumokėti per dešimt dienų nuo procesinių dokumentų gavimo dienos. Pareiškėja visą skolą AB „Šiaulių energija“ sumokėjo 2013 m. rugsėjo 9 d., t. y. trimis dienomis anksčiau, negu gavo antstolės laišką, o 2013 m. rugsėjo 13 d. – antstolės prašomas vykdymo išlaidas. Pareiškėjos teigimu, ji AB „Šiaulių energija“ ir antstolei sumokėjo tas pačias vykdomosios bylos administravimo išlaidas. Antstolė neatsiuntė jai raginimo sumokėti skolą geruoju, priskaičiavo per daug vykdymo išlaidų. Antstolio atlygis turi būti sumokamas tik po to, kai jis išieško skolą.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, kad antstolė, nesiųsdama raginimo pagal Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-4760-394/2013, reikalaudama ir gaudama 167,98 Eur (580 Lt) vykdymo išlaidų, veikė neteisėtai, įpareigoti antstolę grąžinti pareiškėjai neteisėtai išieškotus 134,96 Eur (466 Lt), priteisti visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi pareiškėjos skundo netenkino. Teismas nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. įsakyme civilinėje byloje Nr. L2-4760-394/2013 nurodyta, jog teismo įsakymas įsiteisėja per dvidešimt dienų nuo pranešimo skolininkui įteikimo, jeigu skolininkas raštu nepraneša teismui apie teismo įsakymo įvykdymą ir nepareiškia prieštaravimų dėl kreditoriaus pateikto reikalavimo; jame taip pat pažymėta, kad įsiteisėjęs teismo įsakymas yra vykdomasis dokumentas, kurio pagrindu vykdomas priverstinis skolos išieškojimas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis teismas pripažino, kad antstolė, vykdydama teismo įsakymą, neprivalėjo siųsti raginimo skolininkei, nes teismo įsakyme jau buvo nurodytas jo įvykdymo terminas. Antstolė, priėmusi vykdyti teismo įsakymą, turėjo teisę iš karto atlikti vykdymo veiksmus, tai reiškia, kad ji veikė pagal suteiktus įgalinimus, neišeidama už teisės aktais nustatytos kompetencijos ribų.

Teismas taip pat nurodė, kad antstolė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti priėmė 2013 m. rugsėjo 4 d., skolininkė skolą ir kitas sumas išieškotojui sumokėjo 2013 m. rugsėjo 9 d. Kadangi skolininkė skolą sumokėjo jau po vykdomosios bylos užvedimo, tai antstolė turėjo teisinį pagrindą reikalauti atlyginti vykdymo išlaidas, kurios apskaičiuotos atsižvelgiant į Sprendimų vykdymo instrukcijos reikalavimus. Teismas konstatavo, kad antstolė, atlikdama priverstinio vykdymo veiksmus, nepažeidė teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą, 2014 m. vasario 10 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo nutartį, sumažino antstolės apskaičiuotas vykdymo išlaidas 6,08 Eur (21 Lt) ir įpareigojo antstolę šią sumą grąžinti pareiškėjai; kitą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį paliko nepakeistą. Teismas rėmėsi teismų praktika ir nurodė, kad teismo įsakymui vykdyti nereikia išduoti vykdomojo rašto, nes pats teismo įsakymas yra vykdomasis dokumentas; jis įsiteisėja, jeigu skolininkas per CPK 437 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą dvidešimties dienų terminą nuo šio įsakymo įteikimo jam dienos nepareiškia prieštaravimų dėl kreditoriaus pareiškimo (CPK 436 straipsnio 7 dalis). Taigi skolininkas per įstatymo nustatytą dvidešimties dienų terminą turi arba pareikšti teismui prieštaravimus dėl kreditoriaus pateikto reikalavimo, arba įvykdyti šį įsakymą ir raštu pranešti apie įvykdymą teismui (CPK 437 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Jeigu skolininkas per dvidešimt dienų nepareiškia prieštaravimų ir neįvykdo teismo įsakymo, kreditorius turi teisę kreiptis dėl priverstinio šio įsiteisėjusio teismo įsakymo vykdymo. Priverstinio vykdymo procesas prasideda, kai vykdomasis dokumentas, t. y. teismo įsakymas, pateikiamas antstoliui ir užvedama vykdomoji byla. Teismo įsakymo vykdymo proceso ypatumas yra tas, kad šiuo atveju skolininkui nesiunčiamas raginimas įvykdyti šį teismo priimtą sprendimą. Tai reiškia, kad, pasibaigus įstatymo nustatytam dvidešimties dienų terminui, per kurį skolininkas turi sumokėti kreditoriui priteistas sumas, grąžinti priteistą daiktą ir apie teismo įsakymo įvykdymą pranešti raštu teismui arba pareikšti prieštaravimus dėl kreditoriaus pateikto reikalavimo (CPK 437 straipsnio 2 dalis), ir kreditoriui pateikus įsiteisėjusį teismo įsakymą antstoliui, iš karto pradedami priverstinio vykdymo veiksmai (CPK 661 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad skolininkas, neįvykdęs teismo įsakymo gera valia per įstatyme nustatytą dvidešimties dienų terminą, patirs neigiamų turtinių priverstinio teismo įsakymo įgyvendinimo padarinių – iš jo bus išieškotos priverstinio vykdymo išlaidos (CPK 610 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. S. v. S. M. turistinė įmonė „Vilnis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-1/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-1/2007">3K-7-1/2007</a>). Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėjai per Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. teismo įsakyme nustatytą dvidešimties dienų terminą neįvykdžius prievolės, taip pat nepareiškus prieštaravimų dėl kreditoriaus pateikto reikalavimo, antstolė, gavusi kreditoriaus pateiktą įsiteisėjusį teismo įsakymą, teisėtai pradėjo priverstinį šio įsakymo vykdymą, o skolininkė įvykdė šį teismo įsakymą jau priverstinio šio įsakymo vykdymo metu, t. y. 2013 m. rugsėjo 9 d. Teismas pažymėjo, kad faktas, jog priverstinio vykdymo proceso metu skolininkas pats sumoka skolą ar kitaip atsiskaito su išieškotoju, nėra pagrindas pripažinti, kad skolininkas įvykdė vykdomąjį dokumentą gera valia, nes tą jis padaro jau prasidėjus priverstinio vykdymo procesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. S. v. S. M. turistinė įmonė „Vilnis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-1/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-1/2007">3K-7-1/2007</a>).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas argumentais dėl CPK 655 ir 661 straipsnių pažeidimo. Pareiškėja nurodo, kad nors apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje antstolis A. S. v. S. M. turistinė įmonė „Vilnis“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-1/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-1/2007">3K-7-1/2007</a>, tačiau šios nutarties ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Be to, CPK 661 straipsnio 1 dalies nuostatos niekada nebuvo ir negali būti taikomos vykdant teismo įsakymus, nes CPK 661 straipsnio 1 dalis reglamentuoja visus atvejus, kai teismo sprendimo įvykdymo terminas yra aptariamas įstatyme ar pačiame vykdomajame dokumente. CPK 661 straipsnio redakcija nuo CPK priėmimo buvo keista 2011 m. birželio 21 d. įstatymu Nr. XI-1480. Akivaizdu, kad tiek iki 2011 m. spalio 1 d., tiek po to 661 straipsnio 1 dalis nebuvo keista, joje nurodyta, kad jeigu įstatymuose ar vykdomajame dokumente nurodyti jo įvykdymo terminai, raginimas įvykdyti teismo sprendimą nesiunčiamas ir antstolis, pasibaigus nurodytam sprendimo įvykdymo terminui, iš karto pradeda priverstinio vykdymo veiksmus, tačiau po 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojo nauja CPK 661 straipsnio 2 dalies redakcija, kurioje nurodyta, kad raginimas nesiunčiamas skubaus vykdymo bylose, bylose dėl periodinių išmokų išieškojimo ir turto konfiskavimo, vykdant hipotekos nutartis dėl skolininko turto realizavimo, t. y. įstatymo leidėjas išbraukė preliminarius teismo sprendimus ir teismo įsakymus, kuriuos vykdant iki 2011 m. spalio 1 d. nebuvo reikalaujama siųsti raginimų. Taigi įstatymų leidėjas panaikino CPK 661 straipsnio 2 dalyje aptartą antstolio atleidimą nuo bendrojo pobūdžio pareigos (CPK 655 straipsnio 1 dalis) siųsti skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą ir jos nesuteikė kokiu nors kitu teisiniu pagrindu, t. y. CPK 661 straipsnio 2 dalyje aptartos išimtys, kada raginimas nesiunčiamas, nebuvo perkeltos į kitas CPK normas ar atskirus įstatymus, pvz., CPK 661 straipsnio 1 dalį. Be to, teismo įsakymas neatitinka CPK 661 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų. CPK 587 straipsnyje išvardytas vykdomųjų dokumentų sąrašas, tačiau pagal CPK 18 straipsnį ne bet koks teismo įsakymas gali būti laikomas vykdomuoju dokumentu, t. y. privalomu vykdyti dokumentu teismo sprendimas, nutartis ar teismo įsakymas tampa tik tada, kai įsiteisėja, todėl CPK 661 straipsnio 1 dalyje nurodant vykdomojo dokumento įvykdymo terminą kalbama apie įsiteisėjusį teismo įsakymą. Neįsiteisėjusiame teismo įsakyme nurodytas dvidešimties dienų terminas įvykdyti prievolę arba pareikšti prieštaravimus galėtų būti laikomas tik raginimu arba siūlymu įvykdyti neįsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą. Kasatorės teigimu, CPK 661 straipsnio 1 dalyje minimas terminas yra laiko tarpas, per kurį skolininkas turi pareigą įvykdyti įsiteisėjusi teismo sprendimą ar kitokį procesinį teismo dokumentą, bet ne terminas, per kurį dispozitvviai siūloma įvykdyti piniginę prievolę iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo arba pareikšti prieštaravimus, kaip tai nurodyta teismo įsakymuose. Juolab kad teismo įsakymuose nėra nurodomas vykdomojo dokumento įvykdymo terminas apskritai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą antstolė V. Š. prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Ji atsiliepime nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai argumentavo, jog teismo įsakymo atveju antstolis neprivalo siųsti skolininkui raginimo įvykdyti sprendimą. Iš CPK 661 straipsnio 2 dalies teismo įsakymai ir preliminarūs teismo sprendimai buvo išbraukti ne todėl, kad tapo būtina juos vykdant siųsti raginimą, bet todėl, kad šie dokumentai patenka į kategoriją, nurodytą CPK 661 straipsnio 1 dalyje, t. y. juose yra nustatytas jų įvykdymo terminas, todėl nėra tikslinga juos išskirti CPK 661 straipsnio 2 dalyje. Taigi iki CPK pakeitimų CPK 661 straipsnio 2 dalis buvo perteklinė, todėl ji buvo pakoreguota, taip patikslinant, sukonkretinant visą CPK 661 straipsnį. Tiek įstatyme, tiek pačiame teismo įsakyme, tiek teismo siunčiamame pranešime skolininkui yra aiškiai nurodytas teismo įsakymo įvykdymo terminas – dvidešimt dienų nuo tos dienos, kai skolininkui registruota pašto siunta yra įteikiamas teismo įsakymas. Šis terminas yra konkretus ir aiškus, turintis ir pradžią (kita diena po įteikimo skolininkui), ir pabaigą (dvidešimta diena po įteikimo skolininkui). Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje teisingai nurodė, kad pasibaigus įstatyme nustatytam dvidešimties dienų terminui, per kurį skolininkas turi sumokėti kreditoriui priteistas sumas, grąžinti priteistą daiktą ir apie teismo įsakymo įvykdymą pranešti raštu teismui arba pareikšti prieštaravimus dėl kreditoriaus pateikto reikalavimo, kreditoriui pateikus įsiteisėjusį teismo įsakymą antstoliui, iš karto pradedami priverstinio vykdymo veiksmai (CPK 661 straipsnio 1 dalis). Taigi akivaizdu, kad skolininkas, neįvykdęs teismo įsakymo gera valia per įstatyme nustatytą dvidešimties dienų terminą, patirs neigiamų turtinių priverstinio teismo įsakymo įgyvendinimo padarinių – iš jo bus išieškotos priverstinio vykdymo išlaidos (CPK 610 straipsnis). Be to, supaprastinto proceso, kurio metu priimamas teismo įsakymas, esmė yra užtikrinti kreditoriaus interesus tam, kad skola jam būtų priteista per kuo trumpesnį laiką, t. y. teismas, CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka gavęs kreditoriaus pareiškimą, ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo jo padavimo teismui dienos išsprendžia klausimą dėl pareiškimo priėmimo ir nedelsdamas, bet ne vėliau kaip kitą darbo dieną priima teismo įsakymą ir jį išsiunčia skolininkui. Apie reikalavimą ir priteistą sumą skolininkas neabejotinai yra informuojamas, nes teismo įsakymą būtina įteikti. Praėjus dvidešimčiai dienų nuo teismo įsakymo gavimo, nesumokėjus esamo įsiskolinimo ir nepateikus prieštaravimų, teismo įsakymas įsiteisėja. Taigi pats teismo įsakymas yra ir vykdytinas, ir vykdomasis dokumentas. Kadangi skolininkui įstatyme jau yra nustatytas terminas įvykdyti prievolę, tai netikslinga vilkinti vykdymo proceso nustatant dar vieną papildomą sprendimo vykdymo terminą ir taip pažeisti kreditoriaus, siekiančio kuo greitesniu būdu atgauti skolą, interesus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl antstolio pareigos siusti raginimą įvykdyti sprendimą geruoju

Pagal bendrąją taisyklę vykdymo veiksmai prasideda nuo raginimo įvykdyti sprendimą išsiuntimo skolininkui. Raginimas įvykdyti sprendimą yra procesinis dokumentas, kuriuo antstolis praneša skolininkui apie tai, kad yra pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas ir kad, jeigu šiame dokumente nurodyti veiksmai per antstolio nustatytą terminą nebus įvykdyti, bus pradėta priverstinio vykdymo procedūra (CPK 655 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatyta, kad skolininkas įvykdyti sprendimą raginamas vykdomąjį dokumentą pateikus vykdyti pirmą kartą, išskyrus atvejus, kai procesinis įstatymas numato atvejus, kai raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui nesiunčiamas, ar kitus įstatyme numatytus atvejus (CPK 655 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip skolininkas yra informuojamas apie pradėtą vykdymo procesą, kartu suteikiant jam galimybę per nustatytą terminą įvykdyti reikalavimą ir taip išvengti priverstinio vykdymo priemonių ir jų lemiamų papildomų bylinėjimosi išlaidų.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad konkreti vykdomoji byla pradedama konkretaus vykdomojo dokumento pagrindu, todėl dėl konkretaus pateikto vykdomojo dokumento turi būti atliekami vykdymo procesą reglamentuojančiose teisės normose nustatyti konkretūs veiksmai, tarp jų – raginimo įvykdyti teismo sprendimą skolininkui įteikimas arba išsiuntimas, ir šis CPK 655 straipsnio reikalavimas dėl raginimo sprendimą įvykdyti geruoju yra imperatyvaus pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. antstolis M. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-541/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-541/2012">3K-3-541/2012</a>). Tačiau ši taisyklė turi išimčių, nes CPK 661 straipsnyje nustatyti atvejai, kai raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui nesiunčiamas. Vienas iš tokių įstatyme įvirtintų atvejų –kai įstatymuose ar vykdomajame dokumente nurodyti įvykdymo terminai. Tokiu atveju antstolis, pasibaigus nurodytam sprendimo įvykdymo terminui, iš karto pradeda priverstinio vykdymo veiksmus (CPK 661 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad toks teisinis reguliavimas atitinka šalių interesų pusiausvyros, protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus (CPK 3, 17 straipsniai), nes tuo atveju, jei įvykdymo terminai yra aiškiai įtvirtinti ir skolininkui žinomi, skolininkas turi visas galimybes vykdyti reikalavimą iki įtvirtinto termino pabaigos arba jį ginčyti. Papildomas antstolio raginimas įvykdyti žinomas prievoles būtų perteklinis, nes tokiais atvejais nėra reikalo nei papildomai informuoti skolininko apie prievolę, nei nustatyti naujų vykdymo terminų, tai apsunkintų ir užtęstų vykdymo procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „VSA Vilnius“ v. antstolis G. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-119/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-119/2010">3K-3-119/2010</a>). Be to, CPK 661 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1480, įsigaliojusio nuo 2011 m. spalio 1 d., redakcija), galiojusioje priverstinio vykdymo veiksmų atlikimo metu, buvo nustatyti ir kiti atvejai, kada nesiunčiamas raginimas įvykdyti sprendimą, t. y. skubaus vykdymo bylose, bylose dėl periodinių išmokų išieškojimo ir turto konfiskavimo, vykdant hipotekos teisėjo nutartis dėl turto konfiskavimo. Šiuo metu ši norma yra pakeista (2014 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr. XI-889 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d.) ir nustatyta, kad raginimas nesiunčiamas skubaus vykdymo bylose, bylose dėl turto konfiskavimo ir mažesnių nei dviejų šimtų litų piniginių sumų išieškojimo. Taigi tenka pažymėti, kad procesinis įstatymas tiksliai ir aiškiai nustatė atvejus, kada nėra siunčiamas raginimas skolininkui įvykdyti sprendimą geruoju.

Teisėjų kolegija pažymi, kad po 2011 m. spalio 1 d., kai įsigaliojo minėta CPK 661 straipsnio 2 dalies redakcija, kurioje buvo nurodyta, kad raginimas nesiunčiamas skubaus vykdymo bylose, bylose dėl periodinių išmokų išieškojimo ir turto konfiskavimo, vykdant hipotekos nutartis dėl skolininko turto realizavimo, šiuo įstatymu keičiant CPK 661 straipsnio 2 dalį buvo išbraukti šioje teisės normoje nurodyti atvejai, kai raginimas įvykdyti sprendimą nesiunčiamas vykdant preliminarius teismo sprendimus ir teismo įsakymus, t. y. anksčiau galiojusioje proceso teisės normoje (2002 m. vasario 28 d. įstatymas Nr. IX-743 dėl Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojęs nuo 2003 m. sausio 1 d.) nebuvo nustatyta pareigos siųsti raginimą įvykdyti sprendimą geruoju bylose, išnagrinėtose dokumentinio proceso (CPK XXII skyrius) ar teismo įsakymo tvarka (CPK XXIII skyrius). Taigi, panaikinus CPK 661 straipsnio 2 dalyje aptartą antstolio atleidimą nuo bendrojo pobūdžio pareigos (CPK 655 straipsnio 1 dalis) siųsti skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą, ji nebesuteikta kokiu nors kitu teisiniu pagrindu, t. y. CPK 661 straipsnio 2 dalyje aptartos raginimo nesiuntimo išimtys nebuvo perkeltos į kitas CPK normas ar atskirus įstatymus, pvz., CPK 661 straipsnio 1 dalį ar į CPK normas, reglamentuojančias dokumentinį procesą ar teismo įsakymo procedūrą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tiek iki 2011 m. spalio 1 d., tiek ir šiuo metu galiojanti CPK 661 straipsnio 1 dalies redakcija nebuvo keista ir joje nurodoma, kad tik jeigu įstatymuose ar vykdomajame dokumente nurodyti jo įvykdymo terminai, raginimas įvykdyti teismo sprendimą nesiunčiamas ir antstolis, pasibaigus nurodytam sprendimo įvykdymo terminui, iš karto pradeda priverstinio vykdymo veiksmus, tačiau ši norma nenurodo, kad tai taikoma teismo įsakymo procedūrai.

Teisėjų kolegija, pasinaudodama įstatymo sisteminės analizės aiškinimo metodu, konstatuoja, kad teismo įsakymas neatitinka CPK 661 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų, jog jame yra nustatomas teismo įsakymo įvykdymo terminas, ir pažymi, kad pagal CPK 18 straipsnį ne bet kuris teismo įsakymas gali būti laikomas vykdomuoju, t. y. privalomu vykdyti dokumentu, nes teismo sprendimas, nutartis ar teismo įsakymas tokie tampa tik tada, kai įsiteisėja. Pažymėtina, kad teismo įsakymas apeliacine ar kasacine tvarka neskundžiamas ir įsiteisėja, jeigu per CPK 437 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą dvidešimties dienų terminą skolininkas nepareiškia prieštaravimų dėl kreditoriaus pareiškimo, o šis terminas skaičiuojamas nuo pranešimo įteikimo dienos. Taigi skolininko prieštaravimas yra vienintelis procesinis veiksmas, kuriuo jis gali užkirsti kelią jam pareikšto reikalavimo vykdymui, todėl teismo įsakymo įsiteisėjimo prielaida yra skolininko prieštaravimų nepateikimas (CPK 436 straipsnio 7 dalis). Tik jam įsiteisėjus teismo įsakymas įgyja res judicata galią, tampa privalomu, nenuginčijamu, vykdytinu dokumentu (CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Neįsiteisėjusiame teismo įsakyme nurodytas dvidešimties dienų terminas įvykdyti prievolę arba pareikšti prieštaravimus galėtų būti laikomas tik raginimu arba pasiūlymu įvykdyti neįsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą ir taip užbaigti teismo ginčą, nes, skolininkui įvykdžius įsakymą per nustatytą terminą ir pranešus raštu teismui, teismo įsakymas yra panaikinamas ir byla nutraukiama (CPK 439 straipsnio7 dalis). Tai, kad teismo įsakymui netaikoma CPK 661 straipsnio 1 dalies nuostata, be jau pateikto procesinių teisės normų aiškinimo, patvirtina ir kita proceso teisės norma – CPK 437 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad, nesumokėjus kreditoriui priteistų sumų ir nepranešus teismui apie teismo įsakymo įvykdymą raštu, teismo įsakymas įsiteisėja ir gali būti vykdomas priverstinai. Taigi darytina išvada, kad įsiteisėjus teismo įsakymui turi būti taikomos bendrosios vykdymo proceso taisyklės ir privalo būti vykdomas CPK 655 straipsnio 1 dalyje nustatytas imperatyvus reikalavimas dėl raginimo įvykdyti sprendimą pateikimo skolininkui. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje normoje nurodytas terminas yra laiko tarpas, per kurį skolininkas turi pareigą įvykdyti įsiteisėjusi teismo sprendimą ar kitokį procesinį teismo dokumentą, taip pat įsakymą, bet ne terminas, per kurį dispozityviai siūloma įvykdyti piniginę prievolę iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo arba pareikšti prieštaravimus, kaip tai nurodyta teismo įsakymo procedūroje, ir šis terminas, nustatytas CPK 437 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nelaikytinas terminu teismo įsakymui įvykdyti. Terminą įvykdyti teismo įsakymą nustato antstolis, išsiusdamas raginimą skolininkui procesinio įstatymo nustatyta tvarka (CPK 659 straipsnio 1 dalis) ir taip skolininkas yra informuojamas apie tai, jog kreditorius pateikė vykdyti vykdomąjį dokumentą ir vykdomasis dokumentas buvo priimtas vykdyti ir, jeigu per antstolio nurodytą terminą jo nurodyti veiksmai nebus įvykdyti, bus pradėta priverstinio vykdymo procedūra. Taigi tokiu būdu skolininkui tampa žinoma apie gresiančius proceso teisinius padarinius, taip pat užtikrinama jo teisių ir teisėtų interesų apsauga vykdymo procese. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, šioje byloje suformuoja aktualią proceso teisės normos taikymo taisyklę, kad vykdymo procese vykdant teismo įsakymą taikomas imperatyvus CPK 655 straipsnio 1 dalies reikalavimas dėl raginimo įvykdyti sprendimą pranešimo skolininkui (CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundą dėl antstolės veiksmų nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino CPK normas, reglamentuojančias raginimo įvykdyti sprendimą teismo įsakymo procese įteikimą, todėl teismų procesiniai sprendimai naikinami ir priimamas naujas sprendimas tenkinti pareiškėjos skundą ir pripažinti neteisėtais antstolės V. Š. veiksmus šiai nesiunčiant raginimo pagal Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 24 d. įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-4760-394/2013 ir reikalaujant sumokėti vykdymo išlaidas, įpareigoti antstolę V. Š. grąžinti pareiškėjai J. U. neteisėtai išieškotas 134,96 Eur (466 Lt) vykdymo išlaidas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 8 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus pareiškėjos kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš antstolės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Tenkinus pareiškėjos kasacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antstolės V. Š.. Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ji sumokėjo advokatui 173,77 Eur (600 Lt) už atskirojo skundo (b. l. 31–33) ir 173,77 Eur (600 Lt) (b. l. 68–69) už kasacinio skundo surašymą. Tai neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85, 7, 8.13 ir 8.15 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio, todėl, tenkinus kasacinį skundą, pareiškėjai iš antstolės priteistina 347,54 Eur (1200 Lt) bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. U. skundą dėl antstolės veiksmų tenkinti ir įpareigoti antstolę V. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) grąžinti pareiškėjai J. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 134,96 Eur (vieną šimtą trisdešimt keturis eurus 96 ct) vykdymo išlaidų.

Priteisti pareiškėjai J. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš antstolės V. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 347,54 Eur (tris šimtus keturiasdešimt septynis eurus 54 ct) advokato teisinės pagalbos apeliacinės ir kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei iš antstolės V. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8 (aštuonis) Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė