Dėl 2008 m. sausio 10 d. priėmimo-perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-13/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-13202-2010-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 50.10; 114.8.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Autoerdvė“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Autoerdvė“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „SM 7“ dėl 2008 m. sausio 10 d. priėmimo–perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Šviesos technologijos“ ir A. A. (A. A.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių pirkimo–pardavimo ir lizingo sutarčių esmę ir šalių įsipareigojimus pagal šias sutartis, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas UAB „Autoerdvė“ kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiu 2008 m. sausio 10 d. priėmimo–perdavimo aktą, solidariai iš atsakovų UAB „SM 7“ ir UAB „Swedbank lizingas“ ieškovo UAB „Autoerdvė“ naudai priteisti 36 049,06 Lt (10 449 Eur) nuostolių atlyginimą. Ieškovo nuomone, atsakovai turi pareigą grąžinti ieškovui pinigus, kuriuos gavo be jokio pagrindo – ieškovui pardavė daiktą, kuris atsakovams nepriklausė. Vogtas automobilis buvo registruotas UAB „Swedbank lizingas“ vardu. Ieškovo sumokėti pinigai buvo įskaityti kaip atsakovo UAB „SM 7“ skolos UAB „Swedbank lizingas“ padengimas. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas iš ieškovo automobilio pirkėjui priteisė 34 836,76 Lt (10 097,61 Eur) (pirkėjo sumokėti už automobilį 33 900 Lt (9826,08 Eur) ir 936,76 Lt (279,35 Eur) patirtų bylinėjimosi išlaidų), o ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti – 1212,30 Lt (351,39 Eur) liko neatlygintos.

Atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ prašė ieškinį atmesti, nes ieškovas neginčijo turto įsigijimo sandorio (pirkimo–pardavimo sutarties), o prašė panaikinti tik šio sandorio pagrindu sudarytą turto priėmimo–perdavimo aktą. Atsakovas nurodė, kad automobilis priklausė UAB „SM 7“, kuri mokėjo lizingo įmokas UAB „Swedbank lizingas“. Trišalio susitarimo pagrindu UAB „SM 7“ išpirko už ieškovo UAB „Autoerdvė“ pinigus iš UAB „Swedbank lizingas“ automobilį ir jį perdavė ieškovui UAB „Autoerdvė“. UAB „Swedbank lizingas“ neprivalo atlyginti ieškovui nuostolių, nes nebuvo daikto pardavėjas. Be to, ieškovas neįrodė, kokiais UAB „Swedbank lizingas“ veiksmais jam buvo padaryta žala.

Atsakovas UAB „SM 7“ prašė ieškinį atmesti, nes jis yra netinkamas atsakovas. Atsakovas nurodė, kad automobilio nuosavybės teisinė registracija buvo UAB „Swedbank lizingas“ vardu, pinigus už automobilį gavo UAB „Swedbank lizingas“, todėl nuostolius atlyginti turi UAB „Swedbank lizingas“.

Teismo posėdžio metu ieškovas ieškinio reikalavimų UAB „SM 7“ atžvilgiu atsisakė (ieškovo žodinis pareiškimas įrašytas į teismo posėdžio protokolą).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad UAB „Autoerdvė“ (ieškovas nagrinėjamoje byloje), išnagrinėjus kitą civilinę bylą pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui UAB „Autoerdvė“, Vilniaus m. 3-iojo apylinkės teismo sprendimu buvo įpareigotas grąžinti Aleksejui Blistivui 33 900 Lt (9826,08 Eur), sumokėtus už automobilį „Renault Espace“, nes teismas pripažino negaliojančia tarp šalių sudarytą 2008 m. vasario 19 d. automobilio „Renault Espace“ pirkimo–pardavimo sutartį, kuri buvo sudaryta dėl vogto automobilio „Renault Espace“ nuosavybės teisių perleidimo.

UAB „Autoerdvė“ šį automobilį įsigijo tarp UAB „Autoerdvė“, UAB „SM 7“ ir UAB „Swedbank lizingas“ (tuo metu UAB „Hansa lizingas“) 2008 m. sausio 9 d. sudaryto susitarimo dėl tarpusavio įskaitymo pagrindu. 2008 m. sausio 10 d. UAB „SM 7“ ir UAB „Autoerdvė“ pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu UAB „SM 7“ automobilį perdavė UAB „Autoerdvė“, o UAB „Autoerdvė“ šį automobilį priėmė. Iš 2008 m. sausio 9 d. susitarimo, kuris turi būti aiškinamas ir vertinamas kartu su šiame susitarime nurodyta UAB „SM 7“ ir UAB „Swedbank lizingas“ sudaryta lizingo sutartimi dėl automobilio „Renault Espace“ ir UAB „SM 7“ ir UAB „Swedbank lizingas“ sudaryta lizingo sutartimi dėl automobilio „Subaru Forester“, 1 punkto matyti, kad UAB „Autoerdvė“ privalo sumokėti UAB „SM 7“ 30 000 Lt (8695,65 Eur) už vieną naudotą automobilį „Renault Espace“. Pagal susitarimo 4 punktą UAB „SM 7“ perleidžia UAB „Hanza lizingas“ reikalavimą į dalį UAB „Autoerdvė“ mokėtinos sumos, kuri lygi 30 000 Lt (8695,65 Eur), už naudotą automobilį „Renault Espace“. To paties susitarimo 4.3 punkte įtvirtinta, kad 30 000 Lt (8695,65 Eur) mažinamas UAB „Hansa lizingas“ mokėtina UAB „Autoerdvė“ suma pagal pirkimo–pardavimo sutartį, kuria įgytas automobilis „Subaru Forester“.

2007 m. birželio 29 d. lizingo sutartimi buvo susitarta, kad UAB „Swedbank lizingas“ finansuoja UAB „SM 7“ pageidaujamą nuosavybės teise įsigyti turtą – šio ginčo automobilį „Renault Espace“, kurį UAB „Swedbank lizingas“ 2007 m. birželio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo iš trečiojo asmens UAB „Šviesos technologijos“. UAB „SM 7“ ir UAB „Swedbank lizingas“ lizingo sutartyje dėl automobilio „Renault Espace“ nurodyta turto išpirkimo laikotarpio pabaiga: 2011 m. liepos 30 d. 2008 m. sausio 9 d. lizingo sutartimi susitarta, kad UAB „Swedbank lizingas“ finansuoja UAB „SM 7“ pageidaujamą nuosavybės teise įsigyti turtą – automobilį „Subaru Forester“, kurį UAB „Swedbank lizingas“ įsipareigojo įsigyti iš UAB „Autoerdvė“. Teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Swedbank lizingas“ iš UAB „Autoerdvė“ įsigijo automobilį „Subaru Forester“ ir už jį ieškovui UAB „Autoerdvė“ sumokėjo 69 240 Lt (20 069,56 Eur), t. y. 30 000 Lt (8695,65 Eur) sumažino mokėtiną sumą dėl ieškovui UAB „Autoerdvė“ perleidžiamo automobilio „Renault Espace“ (susitarimo 4.3 punktas), likusią 39 240 Lt (11 373,91 Eur) sumą sumokėjo per 5 darbo dienas nuo turto priėmimo–perdavimo akto ir PVM sąskaitos faktūros pateikimo UAB „Swedbank lizingas“ (susitarimo 4.4 punktas).

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iki 2008 m. sausio 9 d. susitarimo sudarymo ginčo automobilis „Renault Espac“ nuosavybės teise priklausė UAB „Swedbank lizingas“, nes šią teisę atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ perleido trečiasis asmuo UAB „Šviesos technologijos“ pirkimo–pardavimo sutartimi. Šios nuosavybės teisės UAB „Swedbank lizingas“ iki 2008 m. sausio 9 d. niekam nebuvo perleidęs, tai patvirtina VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo 2012 m. rugpjūčio 23 d. raštas, kuriame nurodyta automobilio „Renault Espace“ registravimo istorija ir registracijai pateiktų dokumentų kopijos. Nors UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „SM 7“ 2008 m. vasario 4 d. pasirašytame pabaigos akte nurodyta, kad UAB „Hansa lizingas“ šiuo aktu perleidžia nuosavybės teisę į ginčo automobilį UAB „SM 7“, tačiau jau 2008 m. sausio 29 d. UAB „Swedbank lizingas“ įgaliojo Vidmantą Paukštį išregistruoti UAB „Hansa lizingas“ priklausantį šio ginčo automobilį „Renault Espace“, o UAB „Autoerdvė“ dar 2007 m. kovo 1 d. įgaliojo tą patį asmenį (Vidmantą Paukštį) atstovauti UAB „Autoerdvė“ VĮ „Regitra“. 2008 m. vasario 6 d. Vidmantas Paukštys VĮ „Regitra“ pateikė bendrą prašymą įregistruoti transporto priemonę (šio ginčo automobilį „Renault Espace“) naujo valdytojo vardu. Ta aplinkybė, kad atsakovas UAB „SM 7“ iki 2008 m. sausio 9 d. valdė ginčo automobilį ir 2008 m. sausio 10 d. priėmimo–perdavimo aktu šį automobilį perdavė UAB „Autoerdvė“, nesudaro pagrindo teigti, kad UAB „SM 7“ automobilis „Renault Espace“ priklausė nuosavybės teise.

Teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Swedbank lizingas“, įsigijęs nuosavybės teise ginčo automobilį iš UAB „Šviesos technologijos“, 2007 m. birželio 29 d. turto priėmimo–perdavimo aktu perdavė jį naudoti ir valdyti lizingo gavėjui, t. y. UAB „SM 7“. Pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. CK 4.22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą, o pagal to paties straipsnio 2 dalį daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ar savininku pripažįsta kitą asmenį. Remdamasis šiomis nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad 2008 m. sausio 9 d. susitarimu ieškovui UAB „Autoerdvė“ nuosavybės teisę į automobilį „Renault Espace“ perleido atsakovas UAB „Swedbank lizingas“. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek ieškovas UAB „Autoerdvė“, tiek atsakovas UAB „SM 7“ 2008 m. sausio 9 d. susitarimą pripažino ginčo automobilio „Renault Espace“ pirkimo–pardavimo sutartimi. Su šia pozicija nesutiko tik atsakovas UAB „Swedbank lizingas“. Vertindamas minėto susitarimo turinį jį pasirašiusių UAB „Autoerdvė“, UAB „SM 7“ ir UAB „Swedbank lizingas“ poreikių ir interesų kontekste (UAB „Autoerdvė“ noras parduoti automobilį „Subaru Forester“ ir įsigyti automobilį „Renault Espace“; UAB „SM 7“ noras, kad UAB „Swedbank lizingas“ finansuotų automobilio „Subaru Espace“ įsigijimą; UAB „Swedbank lizingas“ noras įsigyti automobilį „Subaru Espace“ (sumažinant už šį automobilį mokėtiną sumą automobilio „Renault Espace“ nuosavybės teisės perleidimu UAB „Autoerdvė“), kad po lizingo sutarties įsipareigojimų įvykdymo nuosavybės teisė į automobilį „Subaru Forester“ perleista UAB „SM 7“, atsižvelgęs į minėtų asmenų elgesį po šio susitarimo pasirašymo (2008 m. sausio 10 d. pasirašytas priėmimo–perdavimo aktas), pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalys vienareikšmiškai susitarė, kad perleidžiamas automobilis „Renault Espace“ kainuoja 30 000 Lt (8695,65 Eur) ir kad nuosavybės teisė į šį automobilį buvo perleista ieškovui UAB „Autoerdvė“. Nors susitarime nebuvo aiškiai nurodyta UAB „Swedbank lizingas“ (tuo metu UAB „Hansa lizingas“) pareiga perduoti UAB „Autoerdvė“ ginčo automobilį, kaip ir UAB „Autoerdvė“ pareiga UAB „Swedbank lizingas“ sumokėti 30 000 Lt (8695,65 Eur) už perduotą automobilį „Renault Espace“, tačiau šios sąlygos, atsižvelgiant į susitarimo esmę ir tikslą, susitarimo šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, yra numanomos (CK 6.196 straipsnis). Tokiu būdu 2008 m. sausio 9 d. susitarimas buvo pripažintas ginčo automobilio „Renault Espace“ pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta pardavėjo UAB „Swedbank lizingas“ ir pirkėjo UAB „Autoerdvė“.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovui buvo perleista nuosavybės teisė į vogtą automobilį. Nuosavybės teisė buvo perleista 2008 m. sausio 9 d. susitarimu. Nė viena iš 2008 m. sausio 9 d. susitarimo šalių nežinojo, kad automobilis yra vogtas. Todėl buvo pagrindas 2008 m. sausio 9 d. susitarimą (pardavėjo UAB „Swedbank lizingas“ (tuo metu UAB „Hansa lizingas“) ir pirkėjo UAB „Autoerdvė“ sudarytą ginčo automobilio „Renault Espace“ pirkimo–pardavimo sutartį) pripažinti negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Teismas pažymėjo, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio, t. y. niekinio sandorio, teisines pasekmes ir tokio niekinio sandorio faktą teismas konstatavo ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Pripažinęs 2008 m. sausio 9 d. susitarimą negaliojančiu, teismas konstatavo kad, vadovaujantis CK 6.307 straipsnio 1, 3 dalimis, 6.323 straipsnio 1 dalimi, atsakovas UAB „Swedbank lizingas“, kaip vogto automobilio pardavėjas, turi grąžinti UAB „Autoerdvė“ 30 000 Lt (8695,65 Eur), kuriais buvo sumažinta UAB „Swedbank lizingas“ ieškovui UAB „Autoerdvė“ už automobilį „Subaru Forester“ mokėtina suma (vietoj 69 240 Lt (20 069,56 Eur) UAB „Swedbank lizingas“ įsipareigojo sumokėti tik 39 240 Lt (11 373,91 Eur)). Teismas konstatavo atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ pareigą ieškovui UAB „Autoerdvė“ grąžinti 30 000 Lt (8695,65 Eur), t. y. vogto automobilio „Renault Espace“ kainą. Pagal CK 6.323 straipsnio 1 dalį pardavėjas privalo pirkėjui ne tik grąžinti sumokėtą kainą bet ir atlyginti šio turėtus nuostolius (6.307 straipsnio 1, 3 dalys). CK 4.48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. 2008 m. sausio 10 d. priėmimo–perdavimo aktu atsakovas UAB „SM 7“ neperdavė nuosavybės teisės ieškovui UAB „Autoerdvė“, nes tokios teisės UAB „SM 7“ neturėjo (VĮ „Regitra“ 2012 m. rugpjūčio 3 d. raštas). 2008 m. sausio 10 d. priėmimo–perdavimo aktu buvo perduotas tik pats ginčo automobilis, kuris faktiškai buvo pas atsakovą UAB „SM 7“, nes šio turto savininkas UAB „Swedbank lizingas“ suteikė atsakovui UAB „SM 7“ teisę valdyti ir naudotis šiuo automobiliu iki bus įvykdyti visi įsipareigojimai pagal lizingo sutartį ir UAB „SM 7“ bus perleista nuosavybės teisė į minėtą automobilį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo UAB „Autoerdvė“ apeliacinį skundą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą, 2014 m. sausio 30 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad UAB „Swedbank lizingas“ savo įsipareigojimus vykdė tinkamai – 2007 m. birželio 29 d. sudarė turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria įgijo ginčo automobilį nuosavybės teise, o vėliau turto perdavimo–priėmimo aktu perdavė jį naudotis ir valdyti lizingo gavėjui UAB „SM 7“. Lizingo gavėjas UAB „SM 7“ išreiškė pageidavimą UAB „Swedbank lizingas“ įvykdyti lizingo sutartyje nustatytus įsipareigojimus prieš terminą ir įsigyti turtą (ginčo automobilį) nuosavybės teise. Taip pat UAB „SM 7“ išreiškė pageidavimą sudaryti naują lizingo sutartį dėl automobilio „Subaru Forester“ įsigijimo ir šis UAB „SM 7“ prašymas buvo patenkintas, sudaryta kita lizingo sutartis, kurios pagrindu UAB „Swedbank lizingas“ iš atsakovo UAB „SM 7“ nurodyto pardavėjo (ieškovo – UAB „Autoerdvė“) įsigijo automobilį „Subaru Forester“ ir perdavė jį UAB „SM 7“ valdyti ir naudotis. 2008 m. sausio 9 d. susitarimo dėl tarpusavio įskaitymo 5 punkte nurodyta, kad atlikus jame nurodytus įskaitymus laikoma, jog UAB „SM 7“ tinkamai įvykdė visus įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, ir dėl to ginčo automobilio nuosavybės teisė buvo perleista UAB „SM 7“. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „SM 7“ lizingo sutartimi susitarė dėl nuosavybės teisių į ginčo automobilį perleidimo sąlygų ir tvarkos. Atsakovas UAB „SM 7“ sudarydamas lizingo sutartį siekė įsigyti turtą (ginčo automobilį) nuosavybės teise. Vadinasi, pagrindinė UAB „Swedbank lizingas“ prievolė, kildinama iš lizingo sutarties, buvo perleisti UAB „SM 7“ turto nuosavybės teises, o pagrindinė UAB „SM 7“ prievolė buvo lizingo sutartyje nustatyta tvarka sumokėti visą turto kainą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas UAB „SM 7“ tiek lizingo sutartimi dėl ginčo automobilio įsigijimo, tiek lizingo sutartimi dėl „Subaru Forester“ įsipareigojo sumokėti visą sutartyse nurodytą kainą ir šalys susitarė, jog įvykdžius sutartyse nurodytas sąlygas abiejų automobilių nuosavybės teisės bus perleistos UAB „SM 7“. 2008 m. sausio 9 d. susitarimą atsakovai UAB „SM 7“ ir UAB „Swedbank lizingas“ bei ieškovas UAB „Autoerdvė“ sudarė turėdami tikslą išspręsti šalių tarpusavio atsiskaitymo klausimus.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, 2008 m. sausio 9 d. susitarimo teksto analizė teismui nesudaro pagrindo teigti, kad turto pardavėjas buvo atsakovas UAB „Swedbank lizingas“. Šiame susitarime aiškiai įvardijama, kad pareigą sumokėti 30 000 Lt (8695,65 Eur) turi UAB „Autoerdvė“, t. y. ieškovas, kuris šioje prievolėje yra skolininkas, o teisę reikalauti apmokėjimo turi UAB „SM 7“, kuris šioje prievolėje yra kreditorius. Susitarimo 4 punkte buvo numatyta, kad UAB „SM 7“ perleidžia UAB „Swedbank lizingas“ šią reikalavimo teisę, o reikalavimo teises gali perleisti tik asmuo, kuriam tos reikalavimo teisės priklauso (kreditorius). Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad reikalavimo teisę ieškovui atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ įgijo ne pirkimo–pardavimo (CK 6.305 straipsnis), o reikalavimo perleidimo (CK 6.101 straipsnis) teisinių santykių pagrindu. Atsakovas UAB „SM 7“ turėjo turtą nuosavybės teise įgyti ateityje, todėl, remiantis CK 6.306 straipsnio 1 dalimi, UAB „SM 7“ galėjo būti turto pardavėju ir sudaryti turto pirkimo–pardavimo sutartį. Faktas, kad susitarimas buvo sudarytas tuo metu, kai turtas nuosavybės teise priklausė UAB „Swedbank lizingas“, nereiškia, kad UAB „Swedbank lizingas“ galėjo būti turto pardavėjas.

Apeliacinės instancijos teismas atmetė UAB „Swedbank lizingas“ argumentus, kad pirmos instancijos teismas negalėjo 2008 m. sausio 9 d. susitarimo dėl tarpusavio įskaitymo pripažinti negaliojančiu savo iniciatyva (ex officio), ir nurodė, kad pardavėjas, net būdamas sąžiningas, negali gintis CK 6.253 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, nes jam yra taikoma ne civilinė atsakomybė, bet įpareigojimas grąžinti be pagrindo įgytą turtą, kai pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Nagrinėjamu atveju, ieškovas UAB „Autoerdvė“, kaip ginčo automobilio pirkėjas, pagal pripažintą negaliojančiu 2008 m. sausio 9 d. susitarimą dėl tarpusavio įskaitymo turi teisę tik iš pardavėjo, atsakovo UAB „SM 7“, reikalauti grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti turėtus nuostolius, nes pagal CK 6.571 straipsnį ir lizingo sutartį UAB „Swedbank lizingas“ kaip lizingo davėjas neatsako lizingo gavėjui UAB „SM 7“ už tai, kad pardavėjas UAB „Šviesos technologijos“ netinkamai vykdė savo prievoles parduodamas jam nepriklausantį daiktą – vogtą automobilį. Kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas ieškinio reikalavimų atsakovo UAB „SM 7“ atžvilgiu atsisakė, teismas negali tenkinti ieškovo reikalavimo dėl nuostolių priteisimo ir priteisti patirtų nuostolių iš atsakovo UAB „SM 7“ ieškovo naudai.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Autoerdvė“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino kiekvienos 2008 m. sausio 9 d. susitarimo dėl tarpusavio įskaitymo šalies faktinių veiksmų ir jais šaliai sukurtų prievolių turinio. Pirkimo–pardavimo sandoris lizingo santykiuose yra „lydimasis“ sandoris, sudaromas vykdant lizingo sutartį, ir dėl tokios savo paskirties turi specifinių bruožų, palyginti su atskira pirkimo–pardavimo sutartimi. Būtent, kad lizingo davėjo įgytas turtas perduodamas ne pirkėjui, o tiesiogiai lizingo gavėjui. Kasatorius pažymi, kad UAB „Autoerdvė“ yra specializuota „Subaru“ automobiliais prekiaujanti įmonė, iš kurios atsakovės UAB „SM 7“ (lizingo gavėjo) pasirinkimu UAB „Swedbank lizingas“ (lizingo davėjas) įgijo nuosavybes teises į automobilį „Subaru Forester“. Dėl iš UAB „Autoerdvė“ įsigyto automobilio „Subaru Forester“ tarp UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „SM 7“ susiklostė finansinės nuomos (lizingo) santykiai, o tarp UAB „Autoerdvė“ ir UAB „Swedbank lizingas“ – pirkimo–pardavimo santykiai. Kasatoriaus teigimu, UAB „SM 7“ (lizingo gavėjas) negalėjo turėti ir neturėjo prievolės savo sąskaita tiesiogiai atsiskaityti su pardavėju UAB „Autoerdvė“ už lizingo davėjo UAB „Swedbank lizingas“ nuosavybėn perkamą automobilį „Subaru Forester“.

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 8 d. nutarties prejudicinės galios 2014 m. sausio 30 d. sprendimo atžvilgiu

Kasatoriaus nurodo, kad pirmiausia šią bylą išnagrinėjęs Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. sausio 24 d. sprendimu iš UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „SM 7“ solidariai priteisė ieškovo naudai 36 049,06 Lt (10 449 Eur) nuostolių atlyginimą. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinius skundus, 2012 m. kovo 8 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo, nes byloje nebuvo įtrauktas dalyvauti vogtą automobilį UAB „Swedbank lizingas“ pardavęs asmuo. Kasatoriaus teigimu, šioje Vilniaus apygardos teismo nutartyje buvo išaiškintos 2008 m. sausio 9 d. trišalio susitarimo dėl tarpusavio įskaitymo nuostatos, pripažįstant šį susitarimą UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Autoerdvė“ ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartimi. Kasatoriaus nuomone, šie išaiškinimai turi būti vertinami kaip prejudiciniai faktai ir kitose bylose, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendime padarė visiškai priešingas išvadas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „SM 7“ prisideda prie kasacinio skundo ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Atsakovas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė kardinaliai priešingas išvadas ir nepateikė jokių motyvų, kodėl būtina nukrypti nuo to paties teismo jau suformuoto precedento toje pačioje byloje.

Atsakovas nurodo, kad lizingo davėjui, kaip ir daikto pirkėjui ir jo savininkui, išlieka pareiga užtikrinti, kad įgytas turtas bus tinkamai perduotas valdyti ir naudoti verslo tikslais (CK 6.567 straipsnio 1 dalis). Vogto daikto perdavimas lizingo gavėjui negali būti laikomas tinkamu nurodytos pareigos įvykdymu. Atsakovo teigimu, tikrasis ginčo automobilio pirkėjas buvo UAB „Swedbank lizingas“, o UAB „SM 7“ buvo tik jo valdytojas ir naudotojas. Jeigu UAB „SM 7“ iš tikrųjų būtų buvęs automobilio „Renault Espace“ pardavėjas, jis nebūtų sutikęs, kad už automobilį pinigai būtų mokami UAB „Swedbank lizingas“ (30 000 Lt (8695,65 Eur), ir nebūtų prisiėmęs visų finansinių įsipareigojimų UAB „Swedbank lizingas“ už automobilio „Subaru Forester“ įsigijimą (69 240 Lt (20 069,56 Eur). Už ginčo automobilio pardavimą ieškovo sumokėti pinigai atiteko ne UAB „SM 7“, bet UAB „Swedbank lizingas“. Taigi UAB „Swedbank lizingas“ buvo pirkimo–pardavimo santykių šalis, su ieškovu jį siejo tiesioginiai civiliniai santykiai. UAB „Swedbank lizingas“ ieškovui pardavė automobilį „Renault Espace“ ir kartu iš jo nupirko automobilį „Subaru Forester“. Ieškovas vogtą automobilį gavo iš UAB „Swedbank lizingas“ kaip dalį apmokėjimo už parduodamą naują automobilį „Subaru Forester“. Už automobilio „Renault Espace“ pardavimą ieškovui naudą gavo UAB „Swedbank lizingas“, todėl įpareigojimas UAB „SM 7“ grąžinti ieškovui 30 000 Lt (8695,65 Eur), kurių UAB „SM 7“ negavo, taip pat toliau tęsti įmokų, kurių bendra suma siekia visą automobilio „Subaru Forester“ kainą, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl bylos nagrinėjimo ribų, kai byla grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo

Atsakovo teigimu, apeliacinė instancija negali pakeisti pirmosios instancijos teismo, todėl reikia konstatuoti, kad, neįvykus tinkamam procesui pirmosios instancijos teisme, tinkamu negali būti laikomas ir procesas apeliacinės instancijos teisme. Akivaizdu, kad atsižvelgiant į papildytą bylos medžiagą ir papildomai pateiktus šalių paaiškinimus gali susiformuoti kitoks teismo įsitikinimas dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir tai gali nulemti kitokio sprendimo, nei buvo priimtas pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose, priėmimą. Atsakovas nurodo, kad bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo priežastys aiškiai suponavo tai, kad bylos medžiaga turės būti pildoma ir turės būti nustatomos papildomos aplinkybės. Bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme įvyko visiškai naujas procesas. Vilniaus apygardos teismas, patikrinęs, ar byloje surinkta medžiaga patvirtina Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendime pateiktas išvadas, pagrįstai nusprendė, kad šis pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartis grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui negali būti laikoma turinčia prejudicinę galią, nes prejudicinę galią turi tik toks teismo sprendimas, kuriuo šalių ginčas yra išsprendžiamas iš esmės. Grąžinant bylą nagrinėti iš naujo, ginčas šioje byloje galutinai nebuvo išspręstas, vadinasi, nebuvo priimtas ir res judicata galią turintis sprendimas. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartyje pateikti išaiškinimai negali būti laikomi prejudiciniais ir dėl to, kad ši nutartis priimta nedalyvaujant A. Artiomenkai, t. y. nėra reikalaujamos asmenų sutapties abiejose bylose.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių

Atsakovas nurodo, kad lizingo sutarties vykdymo metu UAB „SM 7“ negalėjo vienašališkai atsisakyti sumokėti visos sutarties kainos, grąžinti turto UAB „Swedbank lizingas“ ir taip įvykdyti savo įsipareigojimų. Iš 2008 m. sausio 9 d. trišalio susitarimo matyti, kad ieškovas šioje prievolėje yra skolininkas, o teisę reikalauti apmokėjimo turi UAB „SM 7“. UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimo teises į ieškovą įgijo ne pirkimo–pardavimo (CK 6.305 straipsnis), o reikalavimo perleidimo (CK 6.101 straipsnis) teisinių santykių pagrindu. UAB „Swedbank lizingas“ turto nuosavybės teisę lizingo sutarties pagrindu perleido UAB „SM 7“, todėl UAB „Swedbank lizingas“ objektyviai negalėjo parduoti turto ieškovui, nes neturėjo šio turto nuosavybės teisės.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl prejudicinių faktų nagrinėjamoje byloje

Kasatorius UAB „Autoerdvė“ ir prie kasacinio skundo prisidėjęs atsakovas UAB „SM 7“ nurodo, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. sausio 24 d. sprendimu iš UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „SM 7“ solidariai priteisė ieškovo naudai 36 049,06 Lt (10 449 Eur) nuostolių atlyginimą. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinius skundus, 2012 m. kovo 8 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo, dėl to, kad į byloje nebuvo įtrauktas vogtą automobilį UAB „Swedbank lizingas“ pardavęs asmuo. Šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad UAB „Swedbank lizingas“ turi pareigą ieškovui grąžinti 30 000 Lt (8695,65 Eur), nes iki 2008 m. sausio 9 d. susitarimo sudarymo ginčo automobilis „Renault Espace“ nuosavybės teise priklausė UAB „Swedbank lizingas“. Bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui 30 000 Lt (8695,65 Eur) iš UAB „Swedbank lizingas“, ieškovas ieškinio reikalavimų UAB „SM 7“ atžvilgiu atsisakė, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, nustatė priešingai, nurodydamas, kad UAB „Swedbak lizingas“ nebuvo ginčo automobilio pardavėjas. Kasatoriaus ir UAB „SM 7“ teigimu, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartimi nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais, kuriais turi būti remiamasi ir kitose bylose, todėl Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu nusprendęs priešingai pažeidė civilinio proceso normas.

Pagrindinės teismo sprendimo prejudicialumo vertinimo taisyklės suformuluotos ir nuosekliai plėtojamos kasacinio teismo praktikoje. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias teismo sprendimo prejudicialumo galią patvirtinančias nuostatas (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-134/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-134/2011">3K-3-134/2011</a>).

Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartis ir 2014 m. sausio 30 d. sprendimas buvo priimti toje pačioje byloje, 2012 m. kovo 8 d. nutartimi klausimas nebuvo iš esmės išspręstas, nes byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tai neatitinka vieno esminių prejudicialumo nustatymo kriterijų – kad aplinkybės turi būti nustatytos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartyje nurodyta, kad byla grąžinama nagrinėti iš naujo vadovaujantis CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu (neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme) ir CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu (pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų). Taigi apeliacinės instancijos teismas tik pagal tuo metu byloje buvusius duomenis galėjo daryti tam tikras išvadas dėl ginčo santykių, tačiau šios apeliacinės instancijos teismo išvados pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bylą iš naujo, neturi privalomojo pobūdžio, jei teismas, tirdamas byloje surinktus įrodymus, turi pagrindo spręsti priešingai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sutarties sąlygų turinys ir jų prasmė yra faktinio pobūdžio aplinkybė, galinti kisti priklausomai nuo byloje naujai pateiktų duomenų, šalių paaiškinimų ir pan., todėl kol ji nėra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ji negali būti laikoma prejudiciniu faktu.

Dėl pirkimo–pardavimo ir lizingo sutarčių tarpusavio santykio

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kas pagal UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „SM 7“ sudarytą lizingo sutartį buvo ginčijamo turto, automobilio „Renault Espace“, savininkas, pardavęs šį automobilį ieškovui UAB „Autoerdvė“ ir dabar turintis pareigą atlyginti UAB „Autoerdvė“ patirtus nuostolius.

Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Civilinių santykių subjektų elgesio dipozityvumas, be kita ko, pasireiškia ir per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Taigi sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, t. y. dviejų ar daugiau ją sudarančių asmenų suderintos valios, nukreiptos sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas, išraiška. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį, todėl aiškinant sutartį visų pirma turi būti siekiama nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. S. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-378/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-378/2008">3K-3-378/2008</a>). Teismas turi kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Tikrasis sutarties (jos sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.), todėl įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2013 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ v. UAB „Norfos mažmena“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-120/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-120/2013">3K-3-120/2013</a>).

Lizingo sutarties samprata įtvirtinta CK 6.567 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Pagal kasacinio teismo praktiką, lizingo sutarties esmė – lizingo davėjo lizingo gavėjui teikiamas finansavimas, kurio forma yra ne piniginė, bet suteikta galimybė lizingo gavėjui valdyti ir naudotis jo verslui reikalingu daiktu (gaunant iš to naudos), specialiai tam įsigytu lizingo davėjo, ir lizingo davėjui mokant už tai periodines įmokas, kurių dydis priklauso nuo konkrečios sutarties sąlygų, bet kurios visais atvejais skirtos kompensuoti lizingo davėjo praradimus įsigyjant daiktą (įvertinami sutarties administravimo kaštai, daikto amortizacija jo naudojimo procese ir kt.) bei atlyginti jam už suteiktas finansavimo paslaugas (mokant palūkanas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. AB „Vingriai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-277/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-277/2013">3K-3-277/2013</a>; 2013 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių banko lizingas“ v. K. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-464/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-464/2013">3K-3-464/2013</a>; kt.). Lizingo davėjas, kuris lizingo sutarties sudarymo momentu, nėra daikto (šios sutarties dalyko) savininkas, turi šį daiktą įsigyti iš trečiojo asmens. Šis įsigijimas privalomas, todėl ir tokio turto pirkimo–pardavimo sutartis lizingo davėjui privaloma. Pirkimo–pardavimo sandoris lizingo santykiuose yra „lydimasis“ sandoris, sudaromas vykdant lizingo sutartį, ir dėl tokios savo paskirties turi tam tikrų specifinių bruožų, palyginti su atskira pirkimo–pardavimo sutartimi. Tokios pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo specifika yra ta, kad lizingo davėjo įgytas turtas perduodamas ne pirkėjui, o tiesiogiai lizingo gavėjui. Nors pirkimo–pardavimo sutartis ir lizingo sutartis yra dvi teisiniu požiūriu savarankiškos dvišalės sutartys, jų pagrindu atsiradę trišaliai santykiai lemia specifinį jų dalyvių teisių, pareigų ir atsakomybės pasiskirstymą. Esant lizingo santykiams, lizingo davėjas, atliekantis finansavimo funkciją, paprastai turi tik finansinį interesą, o daiktas, į kurį jis turi nuosavybės teisę lizingo sutarties laikotarpiu, yra tik tinkamo lizingo gavė­jo prievolių pagal sutartį vykdymo užtikrinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. V. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-413/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-413/2012">3K-3-413/2012</a>). Taigi nors lizingo davėjas išlieka turto savininku teisine prasme, tačiau jo „ekonominiu“ savininku tampa lizingo gavėjas, nes lizingo davėjo pagrindinis tikslas – ne įgyti daiktą nuosavybėn, o gauti pelną iš lizingo gavėjo finansavimo. Nuosavybės teisės palikimas lizingo davėjui, iki bus sumokėta visa lizingo sutartimi sulygta kaina, atlieka tik tam tikrą prievolės vykdymo užtikrinimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos geležinkeliai“ v. AB „DNB lizingas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-191/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-191/2014">3K-3-191/2014</a>).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo automobilis „Renault Espace“ buvo įgytas pagal 2007 m. birželio 29 d. UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „SM 7“ sudarytą lizingo sutartį ir ją lydinčią 2007 m. birželio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurias UAB „Swedbank lizingas“ už šį automobilį pardavėjui UAB „Šviesos technologijos“ sumokėjo šio automobilio kainą, t. y. 33 500 Lt (9 702,27 Eur), o lizingo gavėjas, UAB „SM 7“, įsipareigojo šią skolą grąžinti UAB „Swedbank lizingas“. Iš byloje pateiktos UAB „Hanza lizingas“ (dabar UAB „Swedbank lizingas“) lizingo sutarties Bendrųjų sąlygų matyti, kad turtas yra ilgalaikis daiktas, kurį kliento nurodymu ir jo naudai lizingo bendrovė įsigyja iš pardavėjo pagal pirkimo–pardavimo sutartį ar kitais pagrindais, kuris vėliau perduodamas klientui valdyti ir naudotis (Bendrųjų sąlygų 1 straipsnio 22 punktas). Vykdant turto pirkimo–pardavimo sutartį klientas atlieka visas pirkėjo funkcijas (teises ir pareigas), išskyrus apmokėjimą ir pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų keitimą bei sutarties nutraukimą, kurį atlieka pats pirkėjas – lizingo bendrovė (CK 6.573 straipsnio 1 dalis, Bendrųjų sąlygų 3 straipsnio 3.2 punktas, 2007 m. birželio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties 1.2 punktas). Lizingo bendrovė pardavėją ir turtą renkasi pagal kliento nurodymus ir neatsako už pardavėjo ir turto pasirinkimą (CK 6.567 straipsnio 2 dalis, Bendrųjų sąlygų 3 straipsnio 3.4 punktas). Taigi riziką už pagal lizingo sutartį ir ją lydinčia daikto pirkimo–pardavimo sutartimi įgyjamą turtą prisiima lizingo gavėjas, kuris išrenka daiktą ir jo pardavėją. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad lizingo davėjo atsakomybė už lizingo sutarties dalyko trūkumus ir pardavėjo prievolių netinkamą vykdymą įstatyme nustatyta tais atvejais, kai: dėl to šalys sutaria sutartimi; lizingo gavėjas pasikliovė lizingo davėjo patyrimu ir žiniomis; lizingo davėjas darė įtaką lizingo gavėjui, šiam renkantis pardavėją ir sutarties dalyką; pasirinkti pardavėją buvo lizingo davėjo pareiga (CK 6.567 straipsnio 2 dalis, 6.571 straipsnio 3 dalis, 6.573 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. V. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-413/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-413/2012">3K-3-413/2012</a>). Nė viena iš nurodytų sąlygų lizingo davėjo, UAB „Swedbank lizingas“, atsakomybei kilti byloje nebuvo įrodinėjama. Taigi dėl to, kad buvo sudaryta UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Šviesos technologijos“ 2007 m. birželio 29 d. „Renault Espace“ pirkimo–pardavimo sutartis lizingo gavėjo UAB „SM 7“ naudai, atsakingas yra lizingo gavėjas, t. y. UAB „SM 7“.

2007 m. birželio 29 d. UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „SM 7“ lizingo sutarties mokėjimo pabaigos terminas buvo 2011 m. liepos 30 d., tačiau šalys 2008 m. sausio 9 d. susitarimu, sudarytu kartu su ieškovu UAB „Autoerdvė“, nusprendė, kad šis turtas bus išpirktas prieš nustatytą terminą (susitarimo 4.1 punktas). UAB „SM 7“ turi sumokėti UAB „Swedbank lizingas“ pagal lizingo sutartį likusią skolos dalį 26 165,79 Lt (7584,29 Eur) (susitarimo 2 punktas). Taip pat šalys sutarė, kad UAB „SM 7“ sumoka UAB „Swedbank lizingas“ avansinį mokėjimą 3834,21 Lt (1111,36 Eur) už „Subaru Forester“ pagal 2008 m. sausio 9 d. lizingo sutartį. Šių dviejų UAB „SM 7“ privalomų mokėjimų UAB „Swedbank lizingas“ naudai suma lygi 30 000 Lt (8695,65 Eur). Ieškovas UAB „Autoerdvė“ įsipareigojo sumokėti UAB „SM 7“ 30 000 Lt (8695,65 Eur) už perkamą automobilį „Renault Espace“ (susitarimo 1 punktas), tačiau šią reikalavimo teisę UAB „SM 7“ perleido savo kreditoriui UAB Swedbank lizingas“ (susitarimo 4 punktas). Iš to seka, kad pagal 2008 m. sausio 9 d. susitarimą UAB „SM 7“ grąžino UAB „Swedbank lizingas“ skolą už „Renault Espace“ automobilį, t. y. jų lizingo santykiai dėl šio automobilio įsigijimo baigėsi. Tokia išankstinio turto išpirkimo galimybė buvo numatyta ir šalių sudarytoje lizingo sutartyje, nustatant, kad lizingo sutartis pasibaigia klientui visiškai ir laiku apmokėjus įsiskolinimą lizingo bendrovei, taip pat anksčiau termino išpirkus turtą (Bendrųjų sąlygų 10 straipsnio 10.1.2 punktas). Lizingo gavėjui atsiskaičius su lizingo davėju, turtas perduodamas kliento nuosavybėn (CK 6.567 straipsnio 1 dalis, Bendrųjų sąlygų 10 straipsnio 10.2 punktas). Tai, kad ginčo automobilio pardavimo metu kaip jo teisinis savininkas buvo registruota lizingo bendrovė, nereiškia, kad UAB „Swedbank lizingas“ buvo „Renault Espace“ savininkas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme numatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejama civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės nuosavybės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D., D. M. v. P. V. Š., E. Š., bylos Nr. 3K-3-1158/2003). Automobilio registravimas ir jo pirkimo–pardavimo sutartis yra skirtingi dalykai. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis), o automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė „Automera“ v. G. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-309/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-309/2010">3K-7-309/2010</a>). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atlyginti ieškovo UAB „Autoerdvė“ nuostolius už pagal 2008 m. sausio 9 d. susitarimą iš UAB „SM 7“ įgytą automobilį „Renault Espace“ turėtų šio daikto pardavėjas, t. y. UAB „SM 7“. Kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas ieškinio reikalavimų atsakovo UAB „SM 7“ atžvilgiu atsisakė, teismas negali tenkinti ieškovo reikalavimo ir priteisti patirtų nuostolių iš atsakovo UAB „SM 7“ ieškovo naudai.

Aptartų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė tiek materialiosios, tiek proceso teisės normas ir kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus ir atsakovo UAB „SM 7“, prisidėjusio prie kasacinio skundo, turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas patyrė 15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Autoerdvė“ (juridinio asmens kodas 123068627) 15 (penkiolika) Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė