Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-571/2009 Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 30.9.1; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Sigitos Rudėnaitės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovei L. M. dėl naudojimosi žemės sklypu bei statiniais tvarkos pakeitimo, turtinės žalos atlyginimo, leidimo atlikti rekonstrukcijos darbus be atsakovės sutikimo ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė ir atsakovė yra namų valdos, kurią sudaro 475 kv. m ploto žemės sklypas, 139,21 kv. m bendro ploto gyvenamasis namas (1A1/m), 16 kv. m ploto ūkinis pastatas (2I1/p), 8 kv. m ploto katilinė (3I0/b), 37 kv. m ploto šiltnamis 4ŠI/b, 19 kv. m ploto garažas (5G1/p) ir kiemo statiniai, esančios (duomenys neskelbtini), bendraturtės: ieškovei priklauso 119/475 dalys žemės sklypo ir 1/4 dalis pastatų, atsakovei – 356/475 dalys žemės sklypo ir 3/4 dalys pastatų.

Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartis, kuria tuomečiai gyvenamojo namo ir kitų statinių bendraturčiai bei tuo metu valstybei priklausiusio žemės sklypo naudotojai E. K., J. K. (ieškovės tėvai) ir L. M. (atsakovė) susitarė dėl naudojimosi šiuo nekilnojamuoju turtu tvarkos.

E. K. ir J. K. mirus, E. K. priklausiusią namų valdos dalį paveldėjo ieškovė, o J. K. – atsakovė.

Ieškovė prašė:

pakeisti Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988 m. birželio 20 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nustatytą 0,0475 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal UAB „Žemėtvarkos darbai“ 2007 m. gegužės 24 d. parengtą planą, paskiriant ieškovei naudotis 81 kv. m ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta geltona spalva ir raide B, atsakovei – 5 kv. m, 54 kv. m ir 183 kv. m ploto žemės sklypo dalimis, plane pažymėtomis mėlyna spalva ir raidėmis C1, C2 bei C3, o 154 kv. m (iš jų: 114 kv. m – atsakovės, 38 kv. m – ieškovės nuosavybė) ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raudona spalva ir raide A, paskirti šalims naudotis bendrai;

pakeisti Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988 m. birželio 20 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nustatytą naudojimosi garažu tvarką, nustatant, kad mūriniu garažu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtu indeksu 5Gl/p, esančiu (duomenys neskelbtini), ieškovė ir atsakovė naudosis bendrai pagal kiekvienos jų bendrosios nuosavybės teise turimą dalį;

pripažinti ieškovei teisę atlikti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), verandos, plane pažymėtos indeksu la1/m, rekonstrukcijos darbus pagal atsakovei ir teismui pateiktus UAB „Architektūros ir teritorijų planavimo projektai“ parengtus 2007 m. balandžio mėn. brėžinį 12102006-01-TP.SA-1 ir 2008 m. kovo 16 d. fasado eskizą be atsakovės sutikimo;

priteisti iš atsakovės 2300 Lt turtinei žalai, padarytai bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų pastatų savavališku nugriovimu, ir 618 Lt turtinei žalai, padarytai ventiliacijos vamzdžio nupjovimu, atlyginti.

Valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartyse, kuriomis šalys išsipirko iš valstybės joms priklausančias žemės sklypo dalis, naudojimosi žemės sklypu tvarka nebuvo nustatyta, atsakovė be jos (ieškovės) sutikimo nugriovė šiltnamį ir katilinę, taigi – žemės sklypo dalis, buvusi po šiais statiniais, liko laisva, be to, tuomečių bendraturčių taikos sutartis buvo sudaryta neatlikus žemės sklypo geodezinių matavimų, nesudarius sklypo plano, buvo nubraižyta tik schema, kuri šiuo metu neatitinka realios situacijos. Ieškovės teigimu, dėl nurodytų aplinkybių Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka nebeatitinka faktiškai esančios padėties ir yra keistina. Pagal Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį garažas buvo perduotas naudotis bendrai J. K. ir atsakovei. Ieškovės manymu, tai, kad, būdama garažo bendraturtė, neturi teisės naudotis jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu statiniu, pažeidžia jos teises, todėl naudojimosi garažu tvarka taip pat keistina. Pakeitus garažo naudojimosi tvarką, keistina ir žemės sklypo naudojimosi tvarka, nes reikalingi bendro naudojimo takai prieiti prie garažo, taip pat prie bendro naudojimo ūkinio pastato. Ieškovės įsitikinimu, jos pateiktas naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektas optimaliai užtikrina abiejų bendraturčių interesus, visiškai atitinka jų turimas žemės sklypo dalis bei faktiškai esančią padėtį. Pažymėdama, kad jai priklausančioje gyvenamojo namo dalyje yra veranda, plane pažymėta indeksu 1a1/m, kuria ji naudojasi nuosavybės teise pagal paveldėjimo teisės liudijimą ir teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi patvirtintą taikos sutartį, ieškovė nurodė, jog ketina rekonstruoti verandą, ją suremontuodama bei padidindama jos plotą. Tam reikalingas bendraturtės sutikimas (Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas), tačiau atsakovė tokio sutikimo neduoda, todėl ieškovė negali gauti projektavimo sąlygų sąvado, pradėti detalaus projektavimo darbų bei kreiptis dėl leidimo rekonstrukcijai gauti. Ieškovės manymu, atsakovės atsisakymas duoti sutikimą verandos rekonstrukcijai atlikti pažeidžia bendrojo gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, rodo atsakovės nenorą kooperuotis, sprendžiant bendrosios dalinės nuosavybės valdymo klausimus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Reikalavimui dėl nuostolių atlyginimo pagrįsti ieškovė nurodė, kad 2006 m. atsakovė savavališkai, be ieškovės sutikimo, nugriovė pastatą – katilinę, o dar anksčiau – stiklinį šiltnamį, kurių po 1/4 dalį priklausė ieškovei dalinės nuosavybės teise. Šiais atsakovės veiksmais jai padarytą turtinę žalą ieškovė įvertino 2300 Lt. Be to, 2007 m. vasarą atsakovė, nesuderinusi su ieškove, nupjovė skardinį ventiliacijos vamzdį, taip padarydama ieškovei 618 Lt turtinės žalos bei pažeisdama jos, kaip savininkės, teises, nes ieškovei priklausančios patalpos liko be natūralaus vėdinimo.

Atsakovė priešieškiniu prašė iš dalies pakeisti Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi patvirtintą E. K., J. K. ir atsakovės taikos sutartį dėl naudojimosi gyvenamuoju namu, ūkiniais pastatais bei žemės sklypu, esančiais (duomenys neskelbtini), tvarkos, nustatant, kad:

91 kv. m ploto žemės sklypo dalimi, atsakovės užsakymu UAB „Bauprojekt“ 2004 m. rugsėjo 27 d. parengtame plane pažymėta raide A, užstatyta gyvenamuoju namu, šalys naudosis bendrai pagal realiai naudojamą gyvenamojo namo plotą: atsakovė – 65 kv. m, ieškovė – 26 kv. m;

atsakovė naudosis 315 kv. m ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide B1, ir 7 kv. m ploto sklypo dalimi, plane pažymėta raide B2;

ieškovė naudosis 62 kv. m ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide C.

Atsakovė nurodė, kad pagal taikos sutartį ieškovė neturėjo teisės visa apimtimi naudotis jai nuosavybės teise priklausančia 1/4 dalimi šiltnamio, garažo ir ūkinio pastato dalimis (ieškovės turėjo teisę naudotis tik 4,5 kv. m šiltnamio ploto iš 55,8 kv. m, o ūkiniu pastatu ir garažu negalėjo naudotis), tačiau turėjo teisę naudotis 3,75 kv. m didesniu gyvenamojo namo naudingu plotu, negu jai priklausytų pagal turimą 1/4 dalį bendrojoje nuosavybėje. Ginčo žemės sklypo plotas yra 475 kv. m, ir jis nekito nuo pat 1988 m. Nors pagal nuosavybės teisės dalį į žemės sklype stovinčius pastatus ieškovei priklausytų teisė naudotis 118,75 kv. m ploto žemės sklypo dalimi, tačiau pagal taikos sutartį ieškovė turi teisę naudotis 47,68 kv. m ploto laisva žemės sklypo dalimi, taip pat gyvenamuoju namu užstatytu žemės sklypo plotu, kuris pagal ieškovės užimtą gyvenamojo ploto dalį (0,283) yra 26 kv. m. Atsakovės teigimu, E. K., kurios teises perėmė ieškovė, sutiko su tokiomis žemės sklypo naudojimo sąlygomis, jos buvo tinkamos, teisingos ir pagrįstos objektyviomis aplinkybėmis, o šiuo metu neegzistuoja jokių naujų esminių aplinkybių, kurios leistų ieškovei padidinti naudojamo žemės sklypo plotą iki idealiosios nuosavybės teisės dalies (118,75 kv. m ploto); faktas, kad naudojamas žemės sklypas buvo išpirktas iš valstybės, negali turėti įtakos įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintos naudojimosi bendru turtu tvarkos galiojimui. Dėl to, atsakovės įsitikinimu, 1988 m. balandžio 20 d. teismo patvirtinta naudojimosi žemės sklypu ir pastatais tvarka gali būti keičiama tik tiek, kiek objektyviai pasikeitė faktinė padėtis, t. y. aplinkybės, kad šiuo metu nėra šiltnamio ir katilinės, kurių 1/4 dalis priklausė ieškovei, gali būti pagrindas iš dalies pakeisti 1988 m. balandžio 20 d. teismo patvirtintą naudojimosi statiniais ir žemės sklypu tvarką, padidinant ieškovės naudojamo žemės sklypo plotą tiek, kiek ji turėjo teisę naudotis šiltnamiu ir katiline. Pagal taikos sutartį ieškovė turėjo teisę naudotis 4,5 kv. m šiltnamio plotu, o, atsižvelgiant į tai, kad naudojimosi 8,35 kv. m ploto katiline tvarka nebuvo nustatyta, ieškovė galėjo naudotis ja pagal turimą nuosavybės dalį, t. y. 2,09 kv. m plotu. Be to, siekiant užtikrinti tinkamas sąlygas naudotis buvusiais statiniais, buvo nustatyti bendrojo naudojimo takai, kurių plotas – 30 kv. m. Pagal valdomą nuosavybės dalį ieškovei tenka 7,5 kv. m, o atsakovei – 22,5 kv. m ploto bendrųjų takų dalis. Kadangi šiuo metu, nesant dalies statinių, bendrojo naudojimo takai prarado savo paskirtį, tai juos, atsakovės nuomone, tikslinga panaikinti, o ieškovei tenkančią bendrųjų takų ploto dalį, taip pat buvusių šiltnamio 4,5 kv. m ir katilinės 2,09 kv. m plotus pridėti prie ieškovės naudojamos 47,68 kv. m ploto žemės sklypo dalies. Taip ieškovės naudojama žemės sklypo dalis padidėtų iki 62 kv. m ploto. Atsakovės nuomone, įvertinant aplinkybę, kad ieškovė naudojasi 3,75 kv. m atsakovei nuosavybės teise priklausančiu namo gyvenamuoju plotu, jos siūloma naudojimosi žemės sklypu tvarka pripažintina labiausiai užtikrinančia bendraturčių teisių ir interesų pusiausvyrą bei atitinkančia teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nustatytą tvarką – ši pakistų tik tiek, kiek objektyviai pakito faktinės aplinkybės; teismo priimta nutartis yra įsiteisėjusi, o ja patvirtinta taikos sutartis – įgijusi šalims įstatymo galią, todėl negali būti keičiama tik vienos šalies pageidavimu, nesant tam pakankamo objektyvaus pagrindo; priešingu atveju būtų pažeisti teismo sprendimo prejudicialumo ir vykdytinumo principai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino:

pakeitė Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nustatytą 0,0475 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką pagal ieškovės pateiktą UAB „Žemėtvarkos darbai“2007 m. gegužės 24 d. parengtą planą, paskirdamas ieškovei naudotis 81 kv. m ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide B, o atsakovei – 5 kv. m, 54 kv. m ir 183 kv. m ploto žemės sklypo dalimis, plane pažymėtomis raidėmis C1, C2 ir C3; 152 kv. m ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide A, paskyrė naudotis abiem šalims bendrai;

pakeitė Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nustatytą naudojimosi garažu tvarką, nustatydamas, kad mūriniu garažu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtu indeksu 5Gl/p, esančiu (duomenys neskelbtini), ieškovė ir atsakovė naudosis bendrai;

pripažino ieškovei teisę atlikti gyvenamojo namo verandos, plane pažymėtos la1/m, rekonstrukcijos darbus pagal pateiktus UAB „Architektūros ir teritorijų planavimo projektai“ parengtus 2007 m. balandžio mėn. brėžinį 12102006-01-TP.SA-1 ir 2008 m. kovo 16 d. fasado eskizą be atsakovės sutikimo;

priteisė ieškovei iš atsakovės 618 Lt nuostolių už ventiliacijos vamzdžio nupjovimą ir 215,50 Lt nuostolių už katilinės nugriovimą atlyginimo;

kitą ieškinį dalį ir priešieškinį atmetė.

Spręsdamas dėl naudojimosi 475 kv. m ploto žemės sklypu tvarkos pakeitimo, teismas pažymėjo, kad ieškovė, kuriai priklauso 119/475 dalys žemės sklypo bei 1/4 dalis pastatų, ir atsakovė, kuriai priklauso 356/475 dalys žemės sklypo bei 3/4 dalys pastatų, sutinka, jog naudojimosi žemės sklypu tvarka turi būti pakeista, nes, nugriovus šiltnamį ir katilinę, atsirado laisvos žemės, kuri gali būti naudojama, nebėra būtinumo naudotis 1988 m. nustatytais bendrais takais, be to, teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi naudojimosi žemės sklypu tvarka buvo nustatyta, kai šalys nevaldė sklypo nuosavybės teise, ir jo plotas buvo 479 kv. m. Teismo nuomone, atsižvelgtina ir į tai, kad pagal taikos sutartį ieškovei nesuteikta teisės naudotis bei patekti į jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius garažą ir ūkinį pastatą. Teismas sprendė, kad ieškovės siūlomas naudojimosi žemės sklypu variantas yra racionalesnis, labiausiai atitinka abiejų šalių interesus ir išlaiko interesų pusiausvyrą, nes pagal jį abi šalys galės naudotis bendrai priklausančiais daiktais (ūkiniu pastatu ir garažu), prižiūrėti namą, jam funkcionuoti reikalingus įrenginius, be to, šalims atiteks naudotis po tiek žemės, kiek jos yra išsipirkusios. Priešieškinyje išdėstytus argumentus dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo pagal atsakovės pateiktą projektą teismas atmetė kaip neatitinkančius teisingumo, protingumo, racionalumo, patogumo ir nuosavybės valdymo bei naudojimo teisės geresnio įgyvendinimo kriterijų. Teismo vertinimu, patvirtinus atsakovės siūlomą naudojimosi žemės sklypu tvarką ir toliau būtų įtvirtintas ieškovės nuosavybės teisės į daiktą pažeidimas – ieškovė negalėtų naudotis jai nuosavybės teise priklausančiomis garažo bei ūkinio pastato dalimis, be to, ieškovei atitektų naudotis net 31 kv. m mažesnis žemės sklypas, nei jai priklauso nuosavybės teise.

Nustatęs, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 1/4 dalis garažo, teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nustatytos naudojimosi garažu tvarkos pakeitimo ir sprendė, jog garažu šalys naudosis bendrai.

Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti jai teisę atlikti verandos rekonstrukciją be atsakovės sutikimo, teismas pažymėjo, kad atsakovė iš esmės neprieštarauja verandos rekonstrukcijai, kurią atlikdama ieškovė ketina padidinti verandos plotą, praplėsdama ją rytų ir pietų kryptimis, tačiau atsisako duoti sutikimą, motyvuodama tuo, jog rekonstrukcija pažeis jos teises, nes iš ieškovės pateikto pirmojo aukšto perplanavimo schemos ir fasado eskizo nėra galimybės spręsti, koks bus rekonstruojamos verandos aukštis po rekonstrukcijos, ar, rekonstravus verandą, bus išsaugotas balkonas, be to, neaiškūs statinio konstrukcinės dalies techniniai elementai. Teismo nuomone, toks atsakovės atsisakymas duoti sutikimą vertintinas kaip ieškovės teisės į statybą ginčijimas, todėl atsisakymas turi būti protingai motyvuotas. Nustatęs, kad ieškovės ketinama rekonstruoti veranda nesiriboja su atsakovės namo dalimi, teismas konstatavo, jog dėl atsakovės sutikimo spręstina, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, rekonstruodama verandą, ketina padidinti jos plotą, t. y. užstatyti šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalis (Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Atsižvelgęs į tai, kad atsakovės prieštaravimai nesusiję su ieškovės ketinamos rekonstruoti verandos ploto padidinimu, teismas, išnagrinėjęs kitus atsakovės atsisakymo duoti ieškovei sutikimą atlikti verandos rekonstrukciją argumentus, pripažino juos nepagrįstais.

Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovės katilinės nugriovimu ir ventiliacijos vamzdžio nupjovimu jai padarytus nuostolius, teismas nustatė, kad atsakovė neneigia aplinkybių, jog 2006 m. ji be ieškovės sutikimo nugriovė katilinę, kurios 1/4 dalis priklausė ieškovei, ir nupjovė ventiliacijos vamzdį, tačiau šalys nesutaria dėl žalos dydžio. Remdamasis VĮ Registrų centro 2006 m. birželio 1 d. pažymoje nurodyta vidutine rinkos verte, teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 215,50 Lt žalos, padarytos jai priklausančios 1/4 dalies katilinės nugriovimu, atlyginimo. Atmetęs kaip nepagrįstą ir neįrodytą atsakovės argumentą, kad vamzdį ieškovė atgavo, nes nupjautas vamzdis buvo paliktas prie jos durų, teismas patenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 618 Lt nuostoliams, patirtiems dėl ventiliacijos vamzdžio nupjovimo, atlyginti. Nustatęs, kad apie šiltnamio nugriovimo faktą ieškovė žinojo jau 1995 metais, teismas konstatavo, jog ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimui dėl žalos atlyginimo už nugriautą šiltnamį priteisimo pareikšti šio reikalavimo pateikimo dieną jau buvo pasibaigęs. Dėl to, atsakovei prašant taikyti ieškinio senaties terminą, o ieškovei neprašant jo atnaujinti, ieškovės reikalavimą priteisti nuostolių atlyginimą už šiltnamio nugriovimą teismas atmetė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. liepos 1 d. nutartimi tenkino atsakovės apeliacinį skundą ir pakeitė Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą:

teismo sprendimo dalį, kuria pakeista Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi nustatyta 0,0475 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarka pagal ieškovės pateiktą UAB „Žemėtvarkos darbai“ 2007 m. gegužės 24 d. parengtą planą, pakeitė ir naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarką nustatė pagal atsakovės pateiktą UAB „Bauprojekt“ 2004 m. rugsėjo 27 d. parengtą planą: 91 kv. m ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide A, užstatyta gyvenamuoju namu, paskyrė šalims naudotis bendrai pagal jų realiai naudojamą gyvenamojo namo plotą: ieškovei – 65 kv. m, atsakovei – 26 kv. m; atsakovei paskyrė naudotis 315 kv. m ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide B1, ir 7 kv. m ploto dalimi, pažymėta raide B2; ieškovei paskyrė naudotis 62 kv. m ploto žemės sklypo dalimi, plane pažymėta raide C;

teismo sprendimo dalis, kuriomis pakeista Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi nustatyta naudojimosi garažu, plane pažymėtu indeksu 5G1/p, esančiu (duomenys neskelbtini), tvarka, ir pripažinta ieškovės teisė atlikti gyvenamojo namo verandos, plane pažymėtos indeksu 1a1/m, rekonstrukcijos darbus pagal jos pateiktus brėžinį ir fasado eskizą be atsakovės sutikimo, panaikino ir šią ieškinio dalį atmetė;

teismo sprendimo dalis, kuriomis išspręsti ieškovės reikalavimai dėl turtinės žalos atlyginimo, paliko nepakeistas.

Pažymėjusi, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė pakeisti naudojimosi garažu tvarką, remdamasis vien tik faktine aplinkybe, jog ieškovė nuosavybės teise valdo 1/4 dalį šio statinio, teisėjų kolegija nusutiko su tokiu teismo sprendimu, nurodydama, kad teisėtas bendraturčių susitarimas turi šalims įstatymo galią, bendraturčių susitarimai privalomi tretiesiems asmenims, vėliau tapusiems bendrosios nuosavybės teisės perėmėjais, susitarimo pakeitimai galimi tik esant įstatymuose ar susitarime nustatytiems atvejams. Teisėjų kolegija pripažino pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad, nustačius naują naudojimosi garažu, skirto automobiliui laikyti bei saugoti, tvarką ir paskyrus jį šalims, kurios konfliktuoja, naudotis bendrai, taika nebus pasiekta, nes akivaizdu, jog ir ateityje dėl naudojimosi garažu tvarkos kils ginčų. Įvertinusi garažo plotą (16 kv. m), galimybę juo naudotis abiem bendraturtėms, teisėjų kolegija darė išvadą, kad situacija, kai pagal 1988 m. bendraturčių sudarytą taikos sutartį vieno iš jų teisių perėmėjas, turintis bendrajame turte 1/4 dalį šio turto, neturi teisės naudotis garažu, nevertintina kaip ieškovės nuosavybės teisės į visą daiktą pažeidimas. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad, E. K., kurios teises perėmė ieškovė, atsisakius teisės naudotis garažu, jai buvo nustatyta teisė naudotis didesnio ploto gyvenamojo namo dalimi. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad nebeliko bendrai naudojamų statinių – šiltnamio ir katilinės, teisėjų kolegija taip pat nepripažino pagrindu statinių naudojimosi tvarkai pakeisti, tačiau vertino šį faktą kaip pagrindą pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeisti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal ieškovės pateiktą projektą argumentai, kad taip šalys turės galimybę naudotis namų valdoje esančiais statiniais (garažu ir ūkiniu pastatu), prižiūrėti namą bei jam funkcionuoti reikalingus įrenginius, būtų pagristi tik tuo atveju, jeigu egzistuotų teisinis pagrindas keisti namo priklausinių naudojimosi tvarką. Kadangi ieškovė pagal 1988 m. balandžio 20 d. teismo patvirtintą taikos sutartį ūkiniu pastatu ir garažu faktiškai nesinaudojo, teisinio pagrindo keisti garažo naudojimosi tvarką dėl pirmiau išdėstytų argumentų nėra, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pasiūlyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, pagal kurią numatytas bendro naudojimosi žemės plotas po ūkiniu pastatu bei galimybė patekti prie šio pastato, yra netikslinga. Pripažinusi, kad įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka keistina tik dėl nugriautų statinių – šiltnamio ir katilinės – anksčiau užimto ploto (ieškovės naudoto šių statinių bei jiems aptarnauti skirto žemės ploto) dalies, teisėjų kolegija sprendė, jog tokiu atveju tikslinga vadovautis atsakovės pateiktu pasiūlymu, pripažįstant, kad atsakovės siūlomas naudojimosi žemės sklypu tvarkos variantas yra racionalus, užtikrinantis galimybę šalims patekti į namų valdą iš (duomenys neskelbtini) gatvės, prieiti prie jų naudojamų gyvenamojo namo patalpų, atitinkantis šalių naudojamas ir turimas dalis bendrojoje nuosavybėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės siūlomas žemės sklypo naudojimosi tvarkos projektas varžo atsakovės teises, prieštarauja įstatymo laikymosi, bendrojo gyvenimo taisyklių ir geros moralės normų gerbimo, įgyvendinant savo teises, principams (CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys).

Spręsdama dėl ieškovės reikalavimo pripažinti jai teisę atlikti verandos rekonstrukciją be atsakovės sutikimo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčo atveju ieškovė negali inicijuoti statinio projektavimo procedūros, nes atsakovė atsisako duoti sutikimą verandos rekonstrukcijai motyvuodama tuo, jog iš pateiktos projektinės dokumentacijos neaišku, ar, atlikus rekonstrukciją, išliks namo balkonas. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovei pateikta projektinė dokumentacija (pirmojo aukšto perplanavimo schema ir fasado eskizas) yra pakankama išvadai, jog po rekonstrukcijos verandos aukštis ir danga nesikeis. Ginčo objekto viršutinė dalis yra ieškovei priklausančių gyvenamųjų patalpų stogas, o atsakovė, teisėjų kolegijos vertinimu, tą pačią dalį naudoja kaip balkoną, t. y. šis objektas konstrukciškai susijęs su kelių savininkų naudojamomis pastato dalimis. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad siekiama rekonstruoti namo dalis yra naudojama bendrai: ieškovė naudojasi viduje įrengtomis patalpomis, tuo tarpu atsakovė – virš verandos esančia terasa, kuri kartu yra verandos stogas. Išvadą, kad ginčo patalpa, kurią siekiama rekonstruoti, yra naudojama abiejų šalių, teismas grindė byloje esančiais įrodymais: leidimu, kuriuo buvusiam savininkui suteikta teisė įsirengti verandą su balkonu, ginčo namo inventorizacijos duomenis, kuriuose užfiksuotas patekimas (durys) iš atsakovės naudojamos patalpos, plane pažymėtos indeksu II-2, ant verandos stogo, nuotraukose užfiksuota informacija, iš kurios akivaizdu, kad verandos stogas naudojamas kaip terasa (balkonas), taip pat ieškovės prašymu dėl projektavimo sąlygų išdavimo, iš kurio matyti, kad ieškovė, rekonstruodama verandą, ketino įrengti stogo dangą, tinkamą naudoti kaip balkoną. Pripažinusi ieškovės pateiktą projektinę dokumentaciją nesudarančia galimybės spręsti apie ketinamos rekonstruoti verandos stogo dangos pobūdį ir kartu atkreipusi dėmesį į tai, kad ieškovė nurodė, jog ji neketina įrengti verandos stogo, kuriuo atsakovė galėtų naudotis kaip terasa, teisėjų kolegija sprendė, jog tokiomis aplinkybėmis atsakovės nurodyti atsisakymo duoti sutikimą argumentai yra pakankami ir protingai motyvuoti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė R. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 1 d. nutartį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą dėl naudojimosi ginčo garažu tvarkos pakeitimo, pažeidė CPK 185 straipsnį, netinkamai taikė CK 4.75 straipsnio 1 dalį, nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nesilaikė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kad nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės objekto (daikto) naudojimosi tvarka, esant bent vieno iš bendraturčių iniciatyvai, keistina, jeigu toks pakeitimas yra pozityvus, nedaro žalos ir nesuvaržo kitų bendraturčių teisių, taip pat jei toks pakeitimas nedraudžiamas įstatymo. Kasatorės teigimu, garažo naudojimo tvarkos pakeitimas nepažeistų nei atsakovės teisių, nei įstatymo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į atsakovės neteisėtus veiksmus, be ieškovės sutikimo nugriaunant šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusius šiltnamį ir katilinę. Teismo argumentai, kad, pripažinus šalims teisę naudotis garažu bendrai, jos ir toliau konfliktuos, be to, ieškovė, kuriai priklauso 1/4 dalis garažo, juo nesinaudos, nepagrįsti. Kasatorės teigimu, atsakovei savavališkai nugriovus nurodytus statinius, ji laikys garaže dviratį ir kitus daiktus, kurių negali laikyti gyvenamajame name.

2. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal atsakovės pateiktą projektą, netinkamai taikė CK 4.75 straipsnio 1 dalį, 4.81 straipsnį, nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nesilaikė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kad, sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimosi tvarkos nustatymo, priimtinas abiem šalims priimtiniausias sprendimas, atsižvelgtina į jų turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, paisytina visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų. Nurodyti pažeidimai lėmė nepagrįstą teismo išvadą, kad gali būti perdalyta tik žemė, likusi laisva atsakovei nugriovus šiltnamį ir katilinę bei buvusi užimta takų, kuriais buvo patenkama į šiuos statinius. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnio reikalavimus, neįvertino bylos duomenų, reikšmingų sprendžiant dėl teisingo naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo: 1) nustatant naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką 1988 m., jo plotas buvo 396 kv. m; tuo tarpu šalys įsigijo iš valstybės ir šiuo metu bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo 475 kv. m ploto, t. y. 79 kv. m didesnį, žemės sklypą; 2) nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką 1988 m., nebuvo atlikti žemės sklypo kadastriniai matavimai ir parengtas planas, teismui 1988 m. pateikta schema visiškai neatitinka dabartinės situacijos; 3) pagal valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis kasatorė tapo 119/475, o atsakovė – 356/475 dalių žemės sklypo bendraturtėmis; naudojimosi žemės sklypu tvarka turėjo būti pakeista, atsižvelgiant į šalims tenkančias nuosavybės dalis; 4) kasatorė moka žemės mokestį už visą jai priklausantį žemės sklypą; 5) tik pagal kasatorės pateiktą projektą šalims paskirtinos naudotis žemės sklypo dalys atitinka jų turimas dalis bendrojoje nuosavybėje. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal atsakovės pasiūlytą variantą, jai (kasatorei), kuri yra 119 kv. m ploto žemės sklypo dalies savininkė, skundžiama teismo nutartimi paskyrė naudotis 88 kv. m ploto, t. y. 31 kv. m mažesne (atsakovei – atitinkamai didesne) nei priklauso, žemės sklypo dalimi. Kasatorė taip pat teigia, kad skundžiama teismo nutartimi nustatyta naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarka pažeidžia jos teises ir dėl to, jog ji neteko galimybės patekti prie jai ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio ūkinio pastato ir garažo. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad bendraturčiui, atsisakiusiam teisės naudotis garažu, buvo nustatyta teisė naudotis didesnio ploto gyvenamojo namo dalimi. Kasatorės manymu, šią teismo išvadą paneigia byloje esanti Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo teisminės civilinių bylų kolegijos 1988 m. birželio 20 d. nutartis, kurioje nurodyta, kad „nustatytas pagal taikos sutartį patalpų dydis atitinka šalių nuosavybės teisės idealiąsias dalis“ (CPK 182 straipsnis).

3. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimus, netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus. Šis pažeidimas lėmė netinkamą CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 4.82, 4.83, 4.85 straipsnių taikymą ir nepagrįstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą atmesti ieškovės reikalavimą pripažinti jai teisę atlikti gyvenamojo namo verandos rekonstrukciją be atsakovės sutikimo. Kasatorės teigimu, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad virš namo priestato yra balkonas ar terasa, kuria, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, naudojasi atsakovė (CK 4.262 straipsnis). Nuo namo statybos laikų ant verandos stogo išlikę turėklai nepatvirtina, kad virš verandos buvo terasa. Priestato (verandos) stogas šiuo metu nėra ir po rekonstrukcijos nebus pritaikytas vaikščioti. Kasatorės manymu, atsakovei pateiktos projektinės dokumentacijos – pirmojo aukšto perplanavimo schemos ir fasado eskizo – visiškai pakanka nuspręsti, ar ketinama atlikti rekonstrukcija nepažeis atsakovės teisių. Atsakovei neįrodžius savo kaip bendraturtės teisių pažeidimo, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo pripažino atsakovės nesutikimo argumentus motyvuotais ir pagrįstais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė L. M. prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsakovė nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Kasaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad pagal teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi patvirtintą naudojimosi žemės sklypu tvarką kasatorė turi teisę naudotis ūkiniais pastatais. Atsakovės teigimu, pagal šią tvarką E. K., kurios teises vėliau perėmė kasatorė, nebuvo suteikta teisės naudotis ūkiniais pastatais, todėl šios teisės negalėjo perimti ir kasatorė. Ūkiniais pastatais visada naudojosi tik atsakovė, ir kasatorė dėl to niekada nereiškė jokių pretenzijų.

2. Kasatorė nepagrįstai neigia byloje nustatytą faktinę aplinkybę, kad ji realiai naudojasi didesne gyvenamojo namo dalimi, negu jai priklausytų pagal idealiąją nuosavybės dalį. Aplinkybę, kad ieškovė naudojasi 0,2826 dalimis gyvenamojo namo, vietoj jai priklausančių 0,25 dalių, patvirtina byloje esanti inventorizavimo biuro 1990 m. vasario 15 d. pažyma dėl namų valdos dalių apskaičiavimo.

3. Nuo 1988 m., kai teismas patvirtino tuomečių namų valdos bendraturčių taikos sutartimi nustatytą naudojimosi bendru turtu tvarką, nepasikeitė jokios faktinės aplinkybės, buvusios naudojimosi tvarkos nustatymo pagrindu, tik tai, kad buvo nugriauti ginčo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausę šiltnamis ir katilinė. Nugriovus šiuos statinius, atsilaisvino buvęs jais užstatytas žemės plotas ir prarado savo paskirtį prie jų vedę bendrojo naudojimo takai. Dėl to skundžiamoje nutartyje pagrįstai spręsta, kad 1988 m. nustatyta naudojimosi bendru turtu tvarka keistina tik atsilaisvinusios žemės sklypo dalies apimtimi. Kasatorės nurodytos aplinkybės dėl savavališko katilinės ir šiltnamio nugriovimo neturi jokios įtakos ieškovės teisėms naudotis garažu ir ūkio pastatais. E. K., kurios teises perėmė kasatorė, atsisakė teisės naudotis jai dalinės nuosavybės teise priklausiusiais ūkiniais pastatais ir garažu dėl teisės naudotis geresne ir didesne gyvenamojo namo dalimi. Kadangi ieškovė niekada neturėjo teisės naudotis šiais statiniais, tai ir negalėjo jos netekti. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti ieškovės, kaip bendraturtės, teisių pažeidimo.

4. Kasaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad 1998 metais tuomečių bendraturčių naudojamas žemės sklypas buvo 396 kv. m, o šiuo metu yra 475 kv. m ploto, bei tai, kad 1988 m. nebuvo atlikti sklypo kadastriniai matavimai ir neparengtas projektas. Aplinkybę, kad 1988 m. žemės sklypas buvo 479 kv. m ploto, patvirtina bylos duomenys apie 1987 m. atliktus statinių ir žemės sklypo kadastrinius matavimus bei prie teismo patvirtintos naudojimosi tvarkos pridėta žemės sklypo schema.

5. 1988 m. teismo nutartimi patvirtinta naudojimosi bendru turtu tvarka buvo įregistruota Valstybiniame inventorizavimo biure ir tapo privaloma ne tik taikos sutarties šalims, bet ir būsimiems šio turto naudotojams. Dėl to kasatorės nurodyta aplinkybė, kad ji ir atsakovė išsipirko iš valstybės žemės sklypą, kuriame yra joms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantys statiniai, negali būti pagrindas pakeisti 1988 m. nustatytą naudojimosi sklypu tvarką, o faktas, kad ji (kasatorė) moka žemės mokestį už visą jai priklausančią 1/4 dalį žemės sklypo, nereiškia, jog ji turi teisę nevykdyti prisiimtų pareigų ir nepaisyti nustatytų apribojimų.

6. Negalima sutikti su kasatorės argumentu, kad jos pateiktas naudojimosi tvarkos projektas yra geresnis, nes jame nustatytos bendrojo naudojimo zonos prie gyvenamojo namo sienos. Atsakovės teigimu, iš kasatorės pateikto projekto matyti, kad bendrojo naudojimo zonos nustatytos ne aplink visą namą, o tik jos naudojamoje pusėje. Kadangi namo išorinės sienos, pamatai, stogas yra bendri, bendrojo naudojimo zona nustatytina aplink visą namą. Be to, kasatorės pateiktame projekte neteisingai nurodyti žemės sklypo posūkio taškai ir gretimybės, nustatytas bendrojo naudojimo takas iki ūkinių pastatų, kuriais pagal 1988 m. patvirtintą naudojimosi tvarką kasatorė neturi teisės naudotis, bendrai naudojamo gyvenamojo namo užstatytas žemės sklypo plotas padalintas šalims pagal idealiąsias dalis, nepaisant to, kad kasatorė realiai naudojasi didesne gyvenamojo namo naudingojo ploto dalimi, nei turi nuosavybės teise. Dėl išdėstytų trūkumų kasatorės pateiktas naudojimosi žemės sklypu tvarkos projektas negali būti pripažintas atitinkančiu abiejų bendraturčių interesus.

7. Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad gyvenamajame name virš kasatorės ketinamos rekonstruoti verandos yra balkonas. Dėl to atsakovė turi teisę reikalauti, kad, atliekant verandos rekonstrukciją, ši namo dalis būtų išsaugota. Kadangi kasatorė atsisako tai padaryti, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė ginčija ne ieškovės teisę statyti, bet šios teisės įgyvendinimo būdą, kuris pažeidžia atsakovės teises. Be to, iš kasatorės pateiktos projektinės dokumentacijos nėra galimybės nustatyti tokių statinio konstrukcinės dalies elementų, kaip sienų, perdangos ir stogo konstrukcijų, matmenų, naudotinų medžiagų. Dėl to, atsakovės įsitikinimu, ji, negalėdama objektyviai įvertinti kasatorės planuojamos atlikti rekonstrukcijos rezultato ir poveikio jos naudojamai namo daliai, teisėtai atsisakė duoti sutikimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl naudojimosi garažu tvarkos nustatymo

Ginčo garažas šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl jis valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių susitarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Tuomečio Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988m. balandžio 20 d. nutartimi buvo patvirtinta ieškovės tėvų ir atsakovės taikos sutartis, kuria nustatyta ginčo namų valdos žemės sklypo ir jame esančių statinių naudojimosi tvarka. Ieškovės motina, sudarydama taikos sutartį, sutiko, kad garažu naudosis bendrai ieškovės tėvas ir atsakovė. Byloje nenustatyta, kad šis bendraturčių susitarimas, ieškovės motinai esant gyvai, buvo įregistruotas Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete, todėl ieškovei, po motinos mirties 1989 m. sausio 27 d. paveldėjusiai 1/4 dalį gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir garažo, neatsirado teisinių padarinių, nustatytų 1964 m. CK 127 straipsnio 2 dalyje ir 2000 m. CK 4.81 straipsnio 2 dalyje. Šiose teisės normose įtvirtinta taisyklė, kad nekilnojamojo daikto bendraturčiai tarpusavio susitarimu nustato tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis nekilnojamojo daikto konkrečiomis patalpomis, atsižvelgiant į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise; jeigu toks susitarimas patvirtintas notariškai arba tokia naudojimosi tvarka nustatyta teismo ir tai įregistruota viešame registre, jis privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį to namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis. Atsakovė teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartį, kuria ieškovės tėvams ir jai nustatyta naudojimosi garažu tvarka, nekilnojamojo turto registre įregistravo iškėlus bylą teisme, įrašas įsigaliojo nuo 2007 m. spalio 1 d., dėl to ieškovei toks buvusių bendraturčių naudojimosi garažu tvarkos nustatymas nesukūrė CK 4.81 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisinių padarinių.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovės (įpėdinės) teisė naudotis jai su atsakove bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu garažu nėra varžoma ankstesnių bendraturčių susitarimo. Dėl to pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi nustatytą naudojimosi garažu tvarką, teisingai taikė materialiosios teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, nutartį motyvavo tuo, kad ankstesnių bendraturčių susitarimas naudotis garažu galioja ir asmenims, kurie vėliau tapo teisių perėmėjais. Šis argumentas yra teisiškai nepagrįstas, nes, minėta, buvusių bendraturčių nebuvo įregistruotas miesto valdymo institucijoje. Be to, apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad nepaneigti atsakovės argumentai apie tai, jog ieškovės motinai, atsisakiusiai teisės naudotis garažu 1988 metais, buvo nustatyta teisė naudotis didesnio ploto gyvenamojo namo dalimi, nepagrįsta įrodymais ir prieštarauja CPK 178 straipsnio nuostatai, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, bet nepaneiginėti priešingos šalies neįrodytas aplinkybes. Nei taikos sutartyje, nei pirmosios ir kasacinės instancijų teismų nutartyse nėra nė užuominos apie tai, kad ieškovės motinai, atsisakiusiai teisės naudotis garažu, būtų nustatyta teisė naudotis didesnio ploto gyvenamojo namo dalimi. Priešingai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisminė civilinių bylų kolegija 1988 m. birželio 20 d. nutartyje akcentavo, kad pagal taikos sutartį nustatytas patalpų dydis atitinka šalių nuosavybės teisės idealiąsias dalis (T. 1, b. l. 93).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl naudojimosi garažu tvarkos pakeitimo, pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, šis pažeidimas lėmė neteisėtos nutarties dėl nurodyto reikalavimo priėmimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl ši nutarties dalis naikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, minėta, valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Naudojimosi 479 kv. m ploto žemės sklypu tvarka buvo nustatyta ieškovės tėvų ir atsakovės susitarimu bei patvirtinta pirmiau nurodyta teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi. Pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas ankstesnių bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos ir nustatydamas naudojimosi juo tvarką pagal ieškovės pasiūlytą projektą, atsižvelgė į įvykusius svarbius pokyčius, kurie lėmė anksčiau nustatytos naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimą, būtent: 1) pasikeitė žemės sklypo plotas ir šalys įsigijo nuosavybėn atitinkamas sklypo dalis; 2) nugriauta bendra katilinė ir dalis šiltnamio, tai lėmė nereikalingumą naudotis bendrais takais, kuriais šalys prieidavo prie šių statinių; 3) šalims atsirado galimybė naudotis sklypo, kuris joms priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalimis; 4) nustačius, kad šalys garažo patalpa naudosis bendrai, atsirado būtinybė ieškovei patekti į garažą bei prieiti prie ūkinio pastato, kad jį prižiūrėti; 5) abi šalys sutiko, kad naudojimosi žemės sklypu tvarka turėtų būti pakeista, nesutarė tik dėl to, pagal kurios iš jų pateiktą projektą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal ieškovės pateiktą projektą, pagrįstai pripažino, kad ieškovės pasiūlytas naudojimosi žemės sklypu variantas yra racionalesnis negu atsakovės, labiau atitinka abiejų šalių interesus ir išlaiko jų interesų pusiausvyrą, nes šalys galės naudotis jiems priklausančiu namu, garažu ir ūkiniu pastatu bei tokia žemės sklypo dalimi, kurią yra įsigijusios privatinėn nuosavybėn. Tai atitinka CK 4.75 straipsnio 1 dalies, 4.81 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir nustatydamas naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal atsakovės pasiūlytą projektą, neatsižvelgė į šalims nuosavybės teise priklausančias sklypo dalis, taip pat į tai, kad ieškovė turi teisę naudotis garažu bei priežiūros tikslais prieiti prie jai dalinės nuosavybės teise priklausančių garažo, ūkinio pastato, gyvenamojo namo ir taip pažeidė ieškovės nuosavybės teises, todėl šios nutarties dalies negalima pripažinti teisėta. Dėl išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir dėl šios bylos dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl verandos rekonstrukcijos

Bendraturčio teisė būti statytoju įgyvendinama Statybos įstatymo 3 straipsnyje nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose įtvirtinta statytojo pareiga parengti statybos projektą ir gauti statybos leidimą. Statinio projektavimo sąlygų sąvadui gauti statytojas privalo pateikti statinio bendraturčių sutikimus (Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalis). Tam, kad bendraturtis galėtų pareikšti savo poziciją dėl statybos darbus (rekonstrukciją) inicijuojančio kito bendraturčio būsimų veiksmų poveikio jo teisėms, statytojas turi atskleisti jam savo siekius. Pagal įstatymą reikalaujamas pateikti bendraturčių sutikimas reiškia ne abstraktų, o konkretizuotą bendraturčių sutikimą, t. y. sutikimas duodamas ne bendrai teisei į statybą įgyvendinti, bet konkretiems statybos darbams atlikti. Tinkamu bendraturčio – galimo statytojo – būsimos rekonstrukcijos planų atskleidimu kitiems bendraturčiams teismų praktikoje pripažįstamas tinkamo projektinio pasiūlymo (tokio, kaip jis apibūdinamas Statybos įstatymo 2 straipsnio 32 punkte, t. y. eskizinio projekto, kurio tikslas – išreikšti projektuojamo statinio architektūros ir kitų pagrindinių sprendinių idėją ir kuris pateikiamas kaip medžiaga projektuotojo parinkimo konkursui bei gali būti naudojamas projektavimo sąlygoms parengti) pateikimas. Ginant ginčijamą teisės į statybą įgyvendinimo būdą ir sąlygas, būtina nurodyti konkrečius statybos darbus, statybos paskirtį ir netgi jos atlikimo laikotarpį. Savo ruožtu nesutikimas turi būti protingai motyvuotas bei akivaizdžiai atskleidžiantis pateikto projektinio pasiūlymo negatyvų poveikį kito bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto bendraturčio teisėms ir teisėtiems interesams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje R. U. v. E. Ch., bylos Nr. 3K-3-260/2009).

Apeliacinės instancijos teismas, visus įrodymus įvertinęs pagal CPK 185 straipsnio taisykles, nustatė, kad siekiama rekonstruoti veranda šalys naudojasi bendrai: ieškovė naudojasi viduje įrengtomis patalpomis, o atsakovė – virš verandos esama terasa, kuri kartu yra ir verandos stogas. Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovė negali inicijuoti numatomos verandos projektavimo procedūros, nes atsakovė atsisako duoti sutikimą verandos rekonstrukcijai, motyvuodama tuo, kad po atliktos rekonstrukcijos nenumatyta įrengti terasą. Atsakovė apskritai neginčija ieškovės teisės atlikti verandos rekonstrukciją, tik nesutinka su šios teisės įgyvendinimo būdu, teigdama, kad iš jai pateikto eskizinio projekto (horizontalios schemos) ir namo fasado dalies eskizo negalima padaryti išvados, jog po rekonstrukcijos virš verandos stogo bus įrengta terasa, kuria ji visą laiką naudojosi. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktą projektinį pasiūlymą ir jos neketinimą virš verandos įrengti terasą, padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės nesutikimas su ieškovės numatyta verandos rekonstrukcija yra protingai motyvuotas ir atskleidžiantis projektinio pasiūlymo negatyvų poveikį jos teisėtam interesui – naudotis terasa. Dėl išdėstytų argumentų kasacinis teismas sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą pripažinti jai teisę atlikti gyvenamojo namo verandos rekonstrukciją be atsakovės sutikimo, tinkamai aiškino ir taikė CK 4.77 straipsnio nuostatas, nepažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl ši skundžiamos nutarties dalis yra teisėta ir paliktina galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš dalies patenkinus ieškovės kasacinį skundą ir pakeitus apeliacinės instancijos teismo nutartį, atitinkamai paskirstomos proceso šalims jų turėtos išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Šalys pirmosios ir apeliacinės instancijų, taip pat kasaciniame teisme turėjo tokio dydžio išlaidų: ieškovė – 3853 Lt, o atsakovė – 3833 Lt. Patenkinus 62,5 proc. ieškovės reikalavimų, atsakovė turėtų atlyginti ieškovei 2406 Lt bylinėjimosi išlaidų, o atmetus 37,5 proc. ieškinio reikalavimų, ieškovė turėtų atlyginti atsakovei 1437 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys). Atlikus nurodytų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, ieškovės (kasatorės) naudai priteistina iš atsakovės 969 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 4 d. pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, duomenimis, kasaciniame teisme patirta 32,25 Lt šių su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė valstybei jau yra sumokėjusi 10 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų, iš jos valstybės naudai priteistina 39,53 Lt, o iš ieškovės – 29,72 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 1 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas pakeisti Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1988 m. balandžio 20 d. nutartimi nustatytą naudojimosi garažu, plane pažymėtu indeksu 5G1/p, esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką, panaikinti ir dėl šio ieškovės reikalavimo palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 1 d. nutarties dalį, kuria naudojimosi šiuo žemės sklypu tvarka nustatyta pagal atsakovės pateiktą UAB „Bauprojekt“ 2004 m. rugsėjo 27 d. parengtą planą, panaikinti ir dėl šios bylos dalies palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą.

Teismo nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti jai teisę atlikti gyvenamojo namo verandos rekonstrukcijos darbus pagal jos pateiktus brėžinį ir fasado eskizą be atsakovės sutikimo bei paliktos galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys dėl ieškovės reikalavimų atlyginti turtinę žalą, palikti nepakeistas.

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 1 d. nutarties ir Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimo dalis, kuriomis išspręsti bylinėjimosi išlaidų klausimai.

Priteisti ieškovei R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 969 Lt (devyni šimtai šešiasdešimt devyni litai) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovės R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 29,72 Lt (dvidešimt devyni litai 72 ct), o iš atsakovės L. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) – 39,53 Lt (trisdešimt devyni litai 53 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Sigita Rudėnaitė

Pranas Žeimys