Dėl žemės sklypo hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-41/2014

Teisminio proceso 2-55-3-02224-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 35.6.1; 114.8.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. Ž. (S. Ž.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. Ž. ieškinį atsakovams G. Š. (G. Š.), V. K., akcinei bendrovei „Swedbank“, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“, trečiasis asmuo Vilniaus 32-ojo notarų biuro notarė Asta Kielienė, dėl žemės sklypo hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana senaties termino skaičiavimą, sandorio pripažinimą negaliojančiu actio Pauliana pagrindu (CK 6.6 straipsnio), aiškinimo ir taikymo, proceso teisės normos (CPK 182 straipsnio 2 dalies) pažeidimo.

2003 m. spalio 21 d. ieškovas S. Ž. ir atsakovai G. Š., V. K. sudarė Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo nupirkti, o atsakovai – parduoti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančią ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas). Vykdydamas šią sutartį ieškovas sumokėjo atsakovui G. Š. 347 593,74 JAV dolerių. Sutartis šalių sprendimu buvo nutraukta. Atsakovai G. Š. ir V. K. sutarties nutraukimo momentu negalėjo grąžinti ieškovui šio sumokėtos sumos (347 593,74 JAV dolerių), todėl 2005 m. sausio 18 d. ieškovas ir atsakovas G. Š. (toliau – ir atsakovas) sudarė paskolos sutartį. Pagal ją atsakovas G. Š. įsipareigojo grąžinti ieškovui litais šio sumokėtą sumą – 947 323,43 Lt ne vėliau kaip 2009 m. sausio 1 d. Atsakovas paskolos negrąžino, todėl ieškovas 2009 m. gegužės 31 d. raštu paskolos sutartį nutraukė ir pareikalavo atsakovo grąžinti paskolą, sumokėti palūkanas ir delspinigius, iš viso 1 473 691,60 Lt, arba parduoti ieškovui žemės sklypą, atsakovo negrąžintas sumas įskaitant į jo pirkimo–pardavimo kainą. 2009 m. rugpjūčio 3 d. raštu atsakovas ieškovą informavo, kad kreipsis į atsakovą AB „Swedbank“ (toliau – ir bankas) dėl leidimo sudaryti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį su ieškovu, nes šis sklypas įkeistas bankui. 2006 m. lapkričio 23 d. atsakovas BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ (skolininkas) ir AB „Swedbank“ (kreditorius) bei G. Š. ir V. K. (įkeisto daikto savininkai) sudarė hipotekos sandorį (toliau – ir ginčo sandoris), įformintą 2006 m. lapkričio 23 d. hipotekos lakštu. Šiuo sandoriu atsakovai G. Š. ir V. K., be kita ko, įkeitė bankui jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą atsakovo BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ prievolių pagal 2006 m. spalio 30 d. kredito sutartį (toliau – ir kredito sutartis) tinkamam vykdymui užtikrinti.

Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu atsakovų BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“, AB „Swedbank“, G. Š. ir V. K. sudarytą hipotekos sandorį, įformintą 2006 m. lapkričio 23 d. hipotekos lakštu. Ieškovas nurodė, kad šis sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje nustatytu pagrindu, nes jis pažeidžia ieškovo, kaip atsakovo G. Š. kreditoriaus, interesus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

Dėl senaties termino. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad apie 2006 m. lapkričio 23 d. ginčijamą hipotekos sandorį jis sužinojo tik 2009 m. rugpjūčio 3 d., gavęs atsakovo G. Š. raštą, kuriame šis nurodė, jog ketina kreiptis į atsakovą AB „Swedbank“ dėl leidimo sudaryti su ieškovu ginčijamu sandoriu įkeisto žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, ir laikytina, kad ieškovas nepraleido sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino actio Pauliana pareikšti, nustatyto CK 6.66 straipsnio 3 dalyje. Teismas, vadovaudamasis CK 4.185 straipsnio 5 dalimi, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 1, 2 dalimis, nurodė, kad hipotekos ir nekilnojamojo turto registrų duomenys yra vieši, ginčijamas hipotekos sandoris viešajame registre įregistruotas nuo 2006 m. lapkričio 28 d., ir padarė išvadą, kad, kilus ginčui dėl hipotekos registre įregistruotų nekilnojamojo daikto suvaržymų, tarp jų – įkeitimo, ginčo šalys negali teisintis nežinojusios hipotekos registro duomenų; žemės sklypo, įkeisto ginčijamu sandoriu, registro duomenys prieinami kiekvienam asmeniui pagal šio sklypo unikalų numerį; susipažinimas su šiais duomenimis nevaržomas norminio reglamentavimo. Žemės sklypo duomenys, jo unikalus numeris, ieškovui tapo žinomi 2003 m. spalio 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovas jau nuo 2006 m. lapkričio 28 d., t. y. nuo ginčijamo hipotekos sandorio įregistravimo viešame hipotekos registre dienos, turėjo objektyvią galimybę apie jį sužinoti. Net jei tuo metu ieškovas dar neturėjo tokios informacijos, teismo vertinimu, 2009 m. sausio 1 d., suėjus paskolos grąžinimo terminui ir atsakovui G. Š. negrąžinus paskolos, ieškovas, būdamas rūpestingu ir apdairiu kreditoriumi, privalėjo kreiptis į viešuosius registrus dėl informacijos apie atsakovo turimą nekilnojamąjį turtą ir galimus jo suvaržymus pateikimo, juolab kad ieškovas dar 2009 m. gegužės 31 d. turėjo ketinimą įsigyti atsakovui G. Š. priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), negrąžintas atsakovo sumas įskaitant į šio sklypo pirkimo–pardavimo kainą. Teismas padarė išvadą, kad vėliausia data, kada ieškovas galėjo ir turėjo sužinoti apie ginčijamo hipotekos sandorio sudarymą, yra 2009 m. gegužės 31 d., t. y. nuo tada, kai pasiūlė atsakovui G. Š. derėtis dėl žemės sklypo, kuris buvo įkeistas ginčijamu sandoriu, perleidimo ieškovo nuosavybėn. Ieškinys teismui pateiktas tik 2010 m. birželio 15 d., t. y. praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo pirmiau nurodyto momento. Ieškovo nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis teismas laikė nesvarbiomis ir nesudarančiomis pagrindo jį atnaujinti; sprendė, kad visa tai leidžia teismui atmesti ieškovo ieškinį, nevertinant kitų jame nurodomų argumentų.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNy8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-17/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-17/2006">3K-3-17/2006</a>, pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad, sprendžiant dėl to, kada atsirado skolininko prievolė kreditoriui, būtina įvertinti tai, kad pagal Civiliniame kodekse įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą; paskolos sutartis sudaryta 2005 m. sausio 18 d., o ginčijamas hipotekos sandoris – 2006 m. lapkričio 23 d., todėl ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovui G. Š. actio Pauliana instituto prasme.

Teismas laikė pagrįstais ir motyvuotais atsakovų G. Š. ir V. K. paaiškinimus, kad, sudarydami ginčijamą hipotekos sandorį, jie siekė padėti plėtoti verslą atsakovo G. Š. sūnui, kartu gauti finansinę naudą (vėliau sūnaus bendrovei įkeistą žemės sklypą parduoti). Teismo vertinimu, tokie atsakovų veiksmai atitiko įprastą verslo praktiką. Tuo atveju, jei atsakovo BUAB,,Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ nekilnojamojo turto projektas būtų buvęs įgyvendintas, atsakovai G. Š. ir V. K. būtų uždirbę lėšų, kurias panaudoję, būtų galėję grąžinti paskolą ieškovui. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas G. Š., sudarydamas ginčijamą hipotekos sandorį, nepažeidė ieškovo, kaip kreditoriaus, teisių ir veikė savo bei jo interesais, o sandorį, siekdamas grąžinti skolą ieškovui, sudaryti turėjo, nes siekė uždirbti lėšų, skirtų atsiskaityti. Teismas sprendė, kad ieškovo argumentai dėl paskolos sutartyje įtvirtinto draudimo – be išankstinio ieškovo sutikimo nesudaryti ginčijamo hipotekos sandorio – pažeidimo, negali būti pakankamas ieškinio patenkinimo pagrindas. Teismas nurodė, kad tai, jog ginčijamas hipotekos sandoris nepažeidžia ieškovo interesų, patvirtina ir byloje esantis atsakovų G. Š. ir BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ 2006 m. spalio 10 d. susitarimas. Vykdydamas šį susitarimą, 2006 m. lapkričio 23 d. atsakovas BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ išdavė atsakovui G. Š. 13 500 000 Lt paprastąjį neprotestuotiną vekselį. 2010 m. birželio 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismui iškėlus atsakovui BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ bankroto bylą, 2010 m. rugpjūčio 16 d. atsakovas G. Š. pateikė prašymą įtraukti jį į kreditorių sąrašą ir patvirtinti 17 024 776 Lt reikalavimą. Teismas sprendė, kad šios faktinės aplinkybės rodo, jog atsakovas G. Š., sudarydamas ginčijamą hipotekos sandorį, nesiekė pažeisti ieškovo, kaip kreditoriaus, interesų, sumažindamas savo mokumą, priešingai – veikė atidžiai ir rūpestingai.

Nurodęs, kad žemės sklypo, kuris ginčijamu hipotekos sandoriu buvo įkeistas atsakovo AB „Swedbank” naudai, vertė – 13 495 000 Lt; atsakovo AB „Swedbank” galimas reikalavimas į šį žemės sklypą – 8 837 085,93 Lt, šis atsakovo reikalavimas gali būti patenkintas nukreipiant išieškojimą ir į žemės sklypo užstatymo teisę bei šiame sklype esantį statinį, kurie atsakovui taip pat įkeisti pagal hipotekos sandorius; atsakovo G. Š. skola ieškovui sprendimo priėmimo dieną buvo 1 473 691,60 Lt, teismas sprendė, kad žemės sklypo, kuris buvo įkeistas ginčijamu hipotekos sandoriu, vertės šio sandorio sudarymo metu visiškai pakako visų kreditorių reikalavimams patenkinti. Be to, kaip nurodė ieškovas, atsakovai G. Š. ir V. K., be ginčijamu hipotekos sandoriu įkeisto žemės sklypo, turi ir kito nekilnojamojo turto, kuriuo iš dalies gali būti padengtas ieškovo reikalavimas.

Teismas pažymėjo, kad, nenustačius, jog ginčijamu hipotekos sandoriu buvo pažeisti ieškovo, kaip kreditoriaus, interesai, nėra pagrindo pripažinti, kad sudarydami šį sandorį atsakovai buvo nesąžiningi ar neprivalėjo jo sudaryti, nes ginčijamu sandoriu atsakovai siekė naudos tiek sau, tiek kreditoriui. Ieškovo ir atsakovo G. Š. sudaryta paskolos sutartis prieš trečiuosius asmenis, tarp jų – ginčijamo sandorio šalis, gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešajame registre. Byloje tokių aplinkybių nenustatyta, todėl teismas sprendė, kad pagrindo pripažinti, jog sudarydami ginčijamą hipotekos sandorį atsakovai pažeidė paskolos sutarties draudimą sudaryti tokį sandorį, nėra. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovas iki šiol nėra inicijavęs pagal 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutartį atsakovui G. Š. suteiktos 1 473 691,60 Lt paskolos išieškojimo priverstine tvarka, nors paskolos grąžinimo terminas suėjo 2009 m. sausio 1 d. Savo kaip kreditoriaus teises ieškovas gina tik reikšdamas reikalavimus dėl atsakovo sudarytų sandorių, susijusių su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, nors įstatymas ieškovui suteikia ir daugiau priemonių susigrąžinti skolą, pvz., prisiteisus ją, nukreipti išieškojimą į skolininko turtą, kuriuo šis disponuoja, ir taip apginti savo teises.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo S. Ž. apeliacinį skundą, 2013 m. gegužės 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, remdamasi CK 6.66 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-105/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-105/2009">3K-3-105/2009</a>, 2008 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-587/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-587/2008">3K-3-587/2008</a>, pateiktais išaiškinimais, vertino, ar egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos. Spręsdama dėl senaties termino teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ginčijamas hipotekos sandoris Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2006 m. lapkričio 28 d., remdamasi CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 4.185 straipsnio 5 dalimi, 4.253 straipsnio 2 dalimi, sprendė, kad ieškovas, sudaręs paskolos sandorį, turėjo įvertinti aplinkybę, jog jam tenka rizika, susijusi su atsakovo G. Š. turtinės padėties pablogėjimu, nes šalys nebuvo susitarusios dėl prievolės pagal šį sandorį užtikrinimo. Teisėjų kolegija laikė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog, net jei minėtu momentu tokios informacijos ieškovas dar neturėjo, jis privalėjo, suėjus prievolės įvykdymo terminui, kreiptis į viešuosius registrus dėl informacijos suteikimo apie atsakovo turimą turtą; būdamas apdairus ir rūpestingas, taip pat turėjo įvertinti G. Š. 2009 m. kovo 2 d. pranešime dėl skolos grąžinimo nurodytas aplinkybes, kad jis pagal paskolos sutartį gautų sumų grąžinti neturi galimybės dėl finansinių sunkumų. Teismų praktikoje taikoma taisyklė, kad vien viešojo registro duomenų buvimas ir jų prieinamumas turtą be trukdžių valdančiam asmeniui savaime nėra pagrindas domėtis registro duomenimis, ar pagal juos turtas nėra įregistruotas kitų asmenų vardu, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje netaikytina.

Nurodžiusi, kad kreditorius turėjo pareigą būti rūpestingas ir atidus, rūpintis savo teisių apsauga ir, suėjus prievolės vykdymo terminui (2009 m. sausio 1 d.), patikrinti informaciją apie skolininko turtą bei įvertinti jo galimybes įvykdyti prievolę, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties termino pradžią, priešingai nei teigia ieškovas, nustatė teisingai; vėliausiai sužinoti apie savo teisių pažeidimą ieškovas turėjo galimybę 2009 m. gegužės 31 d., kada jis jau turėjo akivaizdžią pareigą pasidomėti skolininko finansine padėtimi, nes pats ieškovas tą dieną pateikė skolininkui pasiūlymą už suteiktą paskolą atsiskaityti turtu (žemės sklypu); kaip potencialus žemės sklypo pirkėjas, jis turėjo elgtis rūpestingai ir apdairiai bei kreiptis į Nekilnojamojo turto registrą dėl duomenų apie ketinamą įsigyti žemės sklypą pateikimo. Teisėjų kolegijos, atsižvelgusios į šalių santykius, vertinimu, ieškovas ir atsakovas bendradarbiavo, todėl, ieškovui elgiantis atidžiai ir rūpestingai, jis turėjo galimybę sužinoti apie ginčijamą įkeitimo sandorį ne tik iš viešo registro duomenų, bet ir gauti šią informaciją iš skolininko. Ieškovui praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 6.66 straipsnyje, atsakovui AB „Swedbank“ prašius jį taikyti ir ieškinį atmesti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senatį.

Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės, kaip actio Pauliana sąlygos, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos faktines aplinkybes (ieškovo ir atsakovo G. Š. paskolos sutartis sudaryta 2005 m. sausio 18 d., o ginčijamas įkeitimo sandoris (hipotekos lakštas) – 2006 m. lapkričio 23 d.), nurodė, kad pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą ieškinio pateikimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. neturi būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą, ir padarė išvadą, kad ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą G. Š..

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo. Nurodžiusi, kad tam, jog sandoris būtų pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, jis turi pažeisti kreditoriaus teises; kreditoriaus interesų pažeidimas gali būti konstatuojamas tik tuo atveju, jei dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui ar kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės; atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, kad 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutartyje nustatytas galutinis paskolos grąžinimo terminas 2009 m. sausio 1 d., ginčijamas hipotekos lakštas pasirašytas 2006 m. lapkričio 23 d., dar nesuėjus galutiniam paskolos kreditoriui S. Ž. grąžinimo terminui, G. Š. ir V. K. žemės sklypą įkeitė sūnaus (vienintelio akcininko ir direktoriaus) vadovaujamos bendrovės įsipareigojimų AB „Swedbank“ įvykdymui užtikrinti, AB „Swedbank“ suteikta paskola buvo skirta nekilnojamojo turto projekto plėtojimui ginčo žemės sklype, teisėjų kolegija, sutikdama su ieškovo argumentais, sprendė, kad dėl sudaryto ginčo hipotekos lakšto yra grėsmė, jog ieškovo, kaip kreditoriaus, reikalavimai nebus patenkinti. Vadovaudamasi CK 6.66 straipsnio 1 dalimi, remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. liepos 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-360/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-360/2012">3K-3-360/2012</a>, teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovo G. Š. galimybės atsiskaityti su ieškovu pasunkėjo; tačiau konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš kito atsakovo G. Š. turto; padarė išvadą, jog pirmiau nurodytos actio Pauliana taikymui būtinos sąlygos nėra.

Dėl sandorio sudarymo neprivalomumo. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010, pateiktais išaiškinimais, teisėjų kolegija sprendė, kad ginčijamas įkeitimo sandoris buvo sudarytas atsakovo G. Š. laisva valia, jo nesaistė privalomi įsipareigojimai užtikrinti svetimo turto hipoteka BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ įsipareigojimų vykdymą kreditoriui AB „Swedbank“.

Dėl ginčijamo sandorio šalių sąžiningumo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, sprendžiant dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo, kaip actio Pauliana sąlygos, nustatytina, ar sandoris yra (ne)atlygintinis; remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sprendė, kad 2006 m. spalio 10 d. susitarimas ir 2006 m. lapkričio 23 d. paprastasis vekselis patvirtina, jog atsakovai buvo saistomi įvairių tarpusavio susitarimų ir kitokių santykių, piniginių prievolių vienas kitam, vienas kito prievolių užtikrinimų; padarė išvadą, kad ginčijamas sandoris yra atlygintinis. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovo apeliacinis skundas negali būti tenkinamas dar ir dėl to, kad AB „Swedbank“ yra sąžiningas daiktinės teisės turėtojas – hipotekos kreditorius; pažymėjo, kad 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutartis, ir jos 4.2 punkte nustatyti apribojimai nebuvo ir nėra jokia forma įregistruoti viešame registre; sutiko su ieškovo argumentu, kad tokio sandorio registracija pagal galiojančius teisės aktus neprivaloma, tačiau nurodė, kad atidus ir rūpestingas kreditorius, nustatęs tokio pobūdžio apribojimą, imtųsi priemonių savo interesų apsaugai; be to, ieškovas turėjo pakankamai verslo praktikos, kad galėtų prisiimti ir įvertinti riziką. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad atsakovo pareiga atsiskaityti su ieškovu kildinta iš 2003 m. spalio 21 d. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, kurios šalys dėl nežinomų priežasčių anuliavo ją 2005 m. sausio 18 d. susitarimu; jo 2 punkte šalys pareiškė ir patvirtino, kad grąžino viena kitai tai, ką yra gavusios pagal sutartį, ir neturi viena kitai materialinių ar kitokio pobūdžio pretenzijų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas, būdamas atsargus ir rūpestingas, galėjo pasirūpinti tuo, kad, nutraukiant žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, susitarime dėl jos nutraukimo būtų įtvirtinta sąlyga, jog pardavėjas negrąžino pirkėjui pagal sutartį sumokėto avanso; tokia pastaba būtų galėjusi būti ir Nekilnojamojo turto registre (Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 50 punktas); atsakovas AB „Swedbank“, sudarydamas ginčijamą įkeitimo sandorį, buvo atidus ir rūpestingas, įsitikino, kad įkeičiamam daiktui nėra taikomi jokie apribojimai; apie ribojimus, įtvirtintus ieškovo ir atsakovo G. Š. sudarytos paskolos sutarties 4.2 punkte, jam nebuvo žinoma ir jis neturėjo galimybės jų sužinoti, taikydamas įprastines skolininko patikimumo vertinimo procedūras. Teisėjų kolegija laikė, kad tokio pobūdžio ribojimas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, ir konstatavo, kad šiuo atveju turi būti ginamos sąžiningo trečiojo asmens – AB „Swedbank“ teisės, o pirmiau nurodyta actio Pauliana (dėl sąžiningumo) sąlyga neegzistuoja.

Dėl restitucijos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.153 straipsnio 3 dalimi, sprendė, kad ieškovas nepagrįstai teigia, jog AB „Swedbank“ nevertino ir nesidomėjo, ar sudarant sandorį nepažeidžiami įsipareigojimai pagal su kitais asmenimis sudarytas sutartis; paskolos sutartis ir iš jos kylantys apribojimai nebuvo niekur registruoti, todėl bankas neturėjo galimybės sužinoti apie apribojimus, nustatytus 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutartyje; ieškovas, teigdamas, kad AB „Swedbank“ elgėsi nerūpestingai ir neatidžiai, sudarydamas hipotekos sandorį, nenurodo, kokius papildomus veiksmus bankas galėjo ir privalėjo atlikti. Iš faktinių bylos aplinkybių teisėjų kolegija sprendė, kad bankas yra sąžiningas daiktinės teisės – ginčo turto hipotekos – turėtojas ir jo interesai ginami, remiantis CK nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2004).

Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovo pareikšto actio Pauliana tikslas nagrinėjamoje byloje yra ginčo sandorio pripažinimas negaliojančiu; remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo, atsižvelgusi į tai, kad buvo konstatuotos ne visos actio Pauliana sąlygos, sprendė, kad ieškovo skundas netenkintinas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

1. Dėl ieškinio senaties institutą reglamentuojančių materialiosios teisės normų (CK 1.126–1.127 straipsnių, 1.131 straipsnio 2 dalies) netinkamo aiškinimo ir taikymo.

1.1 Pagal apeliacinės instancijos teismo skundžiamoje nutartyje pateiktą išaiškinimą asmuo turi ne teisę, o pareigą net iki prievolės įvykdymo termino pabaigos, neturint objektyvių duomenų, kad skolininkas prievolę pažeis, vykdyti aktyvų jo turto ir įsipareigojimų stebėjimą bei teisinį auditą, o to neatlikus, kreditoriaus elgesys traktuotinas nepagrįstu neveikimu (nesąžiningu elgesiu). Taigi skolininko sąžiningumo pareigos kontrolė ir teisės bei prievolinių įsipareigojimų laikymosi prevencija perkeliama išimtinai kreditoriui, kuriam, per vienerių metų laikotarpį nesužinojus apie jo teises pažeidžiantį (skolininko sudarytą) sandorį, tenka neigiami padariniai. Nustatant actio Pauliana senaties termino pradžią, taikytinas subjektyvusis – asmens suvokimo momento – kriterijus (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Šią bylą nagrinėję teismai kreditoriaus turėjimą suvokti savo teisių pažeidimo momentą siejo su sąžiningo kreditoriaus pareigų sąvoka, kuri CK 1.127 straipsnio kontekste buvo nepagrįstai plečiamai aiškinama. Ieškovas apie ginčo sandorio egzistavimą sužinojo pasibaigus paskolos sutartyje nustatytam prievolės įvykdymo terminui (2009 m. sausio 1 d.), kai, šalims derybų būdu jį pratęsus skolininkui ir kreditoriui susirašinėjant dėl prievolės įvykdymo galimybių, jos įvykdymo būdo pakeitimo, skolininkas 2009 m. rugpjūčio 3 d. raštu informavo kreditorių, kad prievolės negalės įvykdyti nei sutartyje nustatytu, nei kitu būdu; pranešė, kad pažeidė paskolos sutartyje nustatytą draudimą neįkeisti savo turto, užtikrinant savo ar trečiųjų asmenų prievoles. Pirmiau nurodytas momentas laikytinas atitinkančiu CK 6.209 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą situaciją, kai konstatuotinas prievolės neįvykdymas ir kreditorius įgyja teisę imtis kitų būdų savo pažeistoms teisėms ginti bei jam kyla pareiga veikti aktyviai, surinkti duomenis apie skolininko turtinę būklę ir, nustačius esant sudarytų jo teises pažeidžiančių sandorių, įgyvendinti CK 6.66 straipsnyje nustatytas priemones. Apeliacinės instancijos teismo šioje byloje suformuotas teisės aiškinimas iškreipia skolininko ir kreditoriaus pareigų pusiausvyrą. Skolininkui paskolos sutartyje įsipareigojus nesudaryti kreditoriaus teises pažeidžiančių sandorių, nepasibaigus prievolės grąžinti skolą įvykdymo terminui, ir kreditoriui neturint duomenų apie galimą skolininko įsipareigojimų nevykdymą – kreditoriaus elgesys neinicijuojant duomenų apie skolininko turtą rinkimo, nepagrįstai traktuotas kaip kreditoriaus sąžiningumo pareigos pažeidimas; nepagrįsta teismų išvada, kad kreditorius turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiančio sandorio egzistavimą dar iki paaiškėjimo apie prievolės neįvykdymą momento (2009 m. gegužės 31 d.). Teismas CK 1.127 straipsnio 1 dalį aiškino ir taikė netinkamai, nes ieškovui pritaikė sąžiningam pirkėjui (trečiajam asmeniui, įgyjančiam iš skolininko ginčo objektu esantį turtą) teismų praktikoje priskiriamas pareigas prieš įsigyjant turtą iš skolininko atlikti išsamią teisinę analizę, įvertinant, ar nebus pažeisti turtui taikomi suvaržymai ir pardavėjo kreditorių teisės. Bylą nagrinėję teismai, taikydami šią sąžiningo įgijėjo pareigų sampratą, neatsižvelgė į tai, kad ieškovas veikė ne kaip pirkėjas (turtą įgyjantis trečiasis asmuo), o kaip skolininko kreditorius. Pasiūlymo apsvarstyti prievolės įvykdymo būdo pakeitimą pateikimas skolininkui nepagrįstai traktuotas kaip lėmęs teisinę pareigą kreditoriui įvykdyti sąžiningam įgijėjui taikytinas pareigas – atlikti išsamų jo turto teisinį patikrinimą. Teismai pažeidė ir CPK 183–185 straipsnių nuostatas, nes ieškovo pateiktų įrodymų nepagrįstai nevertino kaip patvirtinančių ieškinio senaties eigos pradžią nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. (2009 m. rugpjūčio 3 d. rašto gavimo).

1.2 Teismai taip pat pažeidė CK 1.131 straipsnio 2 dalį, nes laikė, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas keturiolika dienų ir, esant ieškovo prašymui šį terminą atnaujinti, pirmosios instancijos teismas jį atmetė nemotyvuodamas, o apeliacinės instancijos teismas dėl nutarties neteisėtumo šiuo aspektu nepasisakė. Egzistavo visos sąlygos ieškinio senaties terminui atnaujinti (laikant jį praleistu), todėl teismai, nepagrįstai netaikydami CK 1.131 straipsnio 2 dalies, neteisingai išnagrinėjo bylą.

2. Dėl netinkamo materialiosios ir proceso teisės normų (CK 6.66 straipsnio, CPK 177, 183, 185 straipsnių) taikymo, teismams sprendžiant dėl privalomųjų actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimo, nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

2.1 Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo. Pagal apeliacinės instancijos teismo išaiškinimą, skolininkams turint kito turto, kreditoriaus teisių pažeidimo įrodymu galėtų būti tik faktinis išieškojimas iš jo, kurį atlikus kreditoriaus reikalavimas liktų nepadengtas. Teismas konstatavo, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo egzistuoja grėsmė, jog kreditoriaus reikalavimas nebus patenkintas, tačiau kreditoriaus teisių pažeidimą pripažino neegzistuojančiu, remdamasis byloje nustatyta aplinkybe, kad skolininkai turi kito turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, o kasatorius neįrodė, jog negali iš jo gauti savo reikalavimo patenkinimo. Teismas, vertindamas byloje esančius rašytinius įrodymus apie kitą skolininkų turimą turtą, nepagrįstai neatsižvelgė į jų vertę ir jos neanalizavo skolininko prievolių ieškovui dydžio kontekste (iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovų G. Š. ir V. K. viso turimo turto vertė – 839 598 Lt, dalis jo, turinčio didžiausią (663 836 Lt) vertę, įkeista hipoteka, užtikrinant 2 231 061, 11 Lt prievolės įvykdymą; nesuvaržyto atsakovų turto masės vertė – 175 762 Lt, taigi jo nepakanka 1 473 691,60 Lt įsipareigojimams ieškovui padengti); nepagrįstai susiaurino kreditoriaus teisių pažeidimo sąvoką ir konstatavo, kad ginčo sandoris atitiko ieškovo teises. Pirmiau nurodytas aiškinimas nesuderinamas su kasacinio teismo suformuotais išaiškinimais, kad kreditoriaus teisių pažeidimu laikomi sandoriai, kuriais skolininkai įkeičia savo turtą kitam kreditoriui arba prisiima naujus prievolių užtikrinimo įsipareigojimus, kurių prisiimti neprivalėjo; taip pat tokie, kuriais realiai pasunkinama kreditoriaus reikalavimo ieškojimo galimybė; sandoriai, nelėmę visiško skolininko nemokumo, tačiau sumažinę jo turto vertę, po ko kreditoriaus reikalavimas negali būti visiškai patenkintas; sandoriai, lemiantys ilgesnę atsiskaitymo su kreditoriumi trukmę.

2.2 Dėl trečiojo asmens nesąžiningumo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ieškinio atmetimą motyvavo neįrodyta AB „Swedbank“ nesąžiningumo aplinkybe, grįsdamas tokią išvadą iš esmės tik paskolos sutarties neįregistravimu viešajame registre. Ši teismo išvada padaryta pažeidus CK 4.195 straipsnio 2 dalį, CPK 182 straipsnio 2 dalį, 185 straipsnio nuostatas, netinkamai taikant CK 6.193 straipsnį. Teismas taikė skirtingus standartus, spręsdamas dėl ieškovo ir banko pareigos gauti informaciją, konstatavęs, kad bankui pakako patikrinti, ar atsakovai nebuvo prisiėmę įsipareigojimų dėl įkeičiamo turto pagal viešajame registre registruotinus sandorius. Su privalomu trečiojo asmens elgesio sąžiningumo nustatymu tiesiogiai susijusi sandorio atlygintinumo aplinkybė. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamas hipotekos sandoris yra atlygintinis, motyvuodamas tuo, kad pagal įkeisto turto savininkų ir BUAB „Innovative Technologieentvvicklung und Konstruktionen“, kurio prievolių AB „Swedbank“ įvykdymui užtikrinti įkeistas turtas, susitarimą ši bendrovė įsipareigojo turto savininkams, jiems įgijus atgręžtinio reikalavimo teisę, jei bankas įvykdytų išieškojimą iš jų turto, sumokėti žemės sklypo vertę atitinkančią pinigų sumą. Tačiau tokia įkaito davėjo atgręžtinio reikalavimo teisė nustatyta įstatyme (šiuo metu galiojančios CK redakcijos 4.195 straipsnio 4 dalyje). Taigi atgręžtinio reikalavimo atlyginti nuostolius teisė nelemia naudos (dėl savo turto suvaržymo daiktine hipotekos teise) turto savininkams gavimo, jeigu skolininkas tinkamai įvykdo savo prievolę ir hipoteka baigiasi. Realizavus įkeistą turtą, jo vertės atlyginimas yra tik nuostolių padengimas, o ne atlyginimas. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, pateiktą 2006 m. sausio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNy8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-17/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-17/2006">3K-3-17/2006</a>, svetimo daikto hipoteka ar įkeitimas yra neatlygintinis sandoris, nes tokiu atveju įkaito davėjas užtikrina svetimą prievolę, o pats jokios naudos iš tokio sandorio negauna. Jei BUAB „Innovative Technologieeentwlcklung und Konstruktionen“ iki kredito sutarties termino pabaigos būtų grąžinusi kreditą, hipoteka būtų pasibaigusi, o G. Š. jokių piniginių sumų už tai, kad jo sklypas daugelį metų buvo suvaržytas daiktine teise, ribojančia galimybes jį realizuoti, negautų, nes išieškojimo AB „Swedbank“ iš įkeisto sklypo nevykdytų. Taigi teismas neteisingai atskleidė pirmiau nurodyto susitarimo turinį.

2.3 Dėl restitucijos taikymo. Apeliacinės instancijos teismas vienu iš pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir ieškinio netenkinimo pagrindą įvardijo restitucijos taikymo negalimumą. Ši išvada padaryta pažeidus materialiosios teisės normas (CK 6.66 straipsnio 4–5 dalis, 6.145, 6.153 straipsnius), jas neteisingai aiškinant ir taikant.

3. Dėl CPK 182 straipsnio 2 dalies, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Analogiškomis šiai bylai aplinkybėmis ieškovas sužinojo ir apie tai, kad skolininkai dėl to paties žemės sklypo sudarė ne tik ginčijamą hipotekos sandorį, bet ir žemės sklypo užstatymo teisės suteikimo BUAB „Innovative Technologieentvvicklung und Konstruktionen“ sandorį. Pastarasis buvo ginčijamas savarankiškoje byloje, kuri išnagrinėta anksčiau – Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDYyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-462/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-462/2012">2A-462/2012</a> priimta 2012 m. gruodžio 11 d. Tačiau, nagrinėdamas šią bylą (Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDIwLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-420/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-420/2013">2A-420/2013</a>), apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į savo ankstesnėje nutartyje suformuotus išaiškinimus dėl tų pačių, įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu nustatytų, aplinkybių, reikalaudamas jas įrodinėti iš naujo ir konstatuodamas jas esant priešingas (pvz., dėl ieškinio senaties terminų skaičiavimo, atsakovų sąžiningumo, kreditoriaus teisių pažeidimo, restitucijos klausimų ir kt.). Dėl to priimti skirtingi procesiniai sprendimai. 2012 m. gruodžio 11 d. nutartyje nustatytos aplinkybės laikytinos turinčiomis prejudicinę galią. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ginčijamą 2013 m. gegužės 24 d. nutartį, nepagrįstai nukrypo nuo kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-214/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-214/2008">3K-3-214/2008</a>; 2009 m. balandžio 2 d nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTQvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-554/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-554/2009">3K-3-554/2009</a>; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-155/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-155/2010">3K-3-155/2010</a>; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNzMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-173/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-173/2010">3K-7-173/2010</a>), pažeidė CPK 182 straipsnio nuostatas, kartu Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą normą, įpareigojančią teismus laikytis savo sukurtų precedentų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB „Swedbank“ prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 5 d. sprendimą; nurodo nesutikimo su ieškovo kasaciniu skundu argumentus, kurie iš esmės atitinka pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose išdėstytus motyvus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl senaties termino actio Pauliana pareikšti skaičiavimo

Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį actio Pauliana kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į tai, jog tokia šio termino pradžios apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB Nord v. A. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zMTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-311/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-311/2012">3K-P-311/2012</a>). Šios taisyklės išimtis nustato CK ar kiti įstatymai. CK 6.66 straipsnio 3 dalies nuostata reglamentuojamos aplinkybės, susijusios su informacijos gavimo laiku ir informacijos apimtimi. Informacijos gavimo laikas apibrėžiamas sužinojimo arba turėjimo sužinoti aplinkybėmis. Iš jų yra taikoma ta, kuri laiko atžvilgiu atsirado anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Ž. v. G. Š. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-455/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-455/2013">3K-3-455/2013</a>). Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB bankas v. G. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-297/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-297/2013">3K-3-297/2013</a>).

Šią bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčijamas hipotekos sandoris viešajame registre įregistruotas 2006 m. lapkričio 28 d.; žemės sklypo duomenys, jo unikalusis numeris ieškovui tapo žinomi 2003 m. spalio 21 d. sudarius pirkimo–pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas sprendė, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritarė tokiai išvadai, kad vėliausia data, kada ieškovas galėjo ir turėjo sužinoti apie ginčijamo hipotekos sandorio sudarymą – 2009 m. gegužės 31 d. – kada ieškovas atsakovui G. Š. pasiūlė derėtis dėl ginčo žemės sklypo perleidimo ieškovo nuosavybėn. Kasatorius, nesutikdamas su tokia teismų išvada, nurodo, kad apie ginčo sandorio egzistavimą sužinojo pasibaigus 2005 m. sausio 18 d. paskolos sutartyje nustatytam prievolės įvykdymo terminui ir atsakovui G. Š. 2009 m. rugpjūčio 3 d. raštu informavus kasatorių, jog prievolės įvykdyti jis negalės, o ginčo žemės sklypas yra įkeistas bankui; būtent nuo šio momento kasatorius įgijo teisę (CK 6.209 straipsnio 2 dalis) imtis kitų būdų siekiant apginti savo pažeistas teises, jam kilo pareiga veikti aktyviai, surinkti duomenis apie skolininko turtinę būklę ir, nustačius esant sudarytų jo teises pažeidžiančių sandorių, įgyvendinti CK 6.66 straipsnyje nustatytas priemones. Teisėjų kolegija laiko šiuos kasatoriaus argumentus pagrįstais. Šią bylą nagrinėję teismai kasatoriaus galimybės turėjimą sužinoti apie ginčijamo sandorio sudarymo faktą be pagrindo laikė pakankamu suvokimui apie kreditoriaus teises pažeidžiantį sandorį konstatuoti. Kasatoriui net ir domintis atsakovo G. Š. turtu viešajame registre, vien įrašas Nekilnojamojo turto registre apie ginčo žemės sklypo įkeitimą bankui negalėjo jam suteikti pakankamos informacijos, leidžiančios spręsti apie savo teisių galimą pažeidimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai nustatė ieškinio dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį senaties termino pradžią pažeisdami pirmiau nurodytas CK nuostatas, nukrypdami nuo kasacinio teismo išaiškinimų. Byloje nustatyta, kad apie ginčo sandorio sudarymo faktą atsakovas kasatorių informavo 2009 m. rugpjūčio 3 d. raštu. Teismai nenustatinėjo, kada kasatorius sužinojo ar turėjo sužinoti, kad šis sandoris pažeidžia jo teises. Kasatorius teigia, kad actio Pauliana

senaties terminas skaičiuotinas nuo pirmiau nurodyto rašto gavimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esant nustatytai aplinkybei, jog kasatoriaus ieškinys teismui pateiktas 2010 m. birželio 15 d., kasatoriui iš esmės teigiant, kad informacija apie sandorį visa apimtimi (sandorio sudarymo faktas ir kreditoriaus teises pažeidžiantis pobūdis) jam tapo žinoma 2009 m. rugpjūčio mėn., laikytina, jog vienerių metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

Dėl būtinųjų sąlygų sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB Nord v. A. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zMTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-311/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-311/2012">3K-P-311/2012</a>); būtinos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-362/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-362/2011">3K-3-362/2011</a>; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; kt.). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DNB Nord v. A. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zMTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-311/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-311/2012">3K-P-311/2012</a>; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Neto“ v. S. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-365/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-365/2013">3K-3-365/2013</a>).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, darydami išvadas dėl kiekvienos actio Pauliana sąlygos, netinkamai taikė šį institutą reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6.66 straipsnį), nes, konstatavę, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo egzistuoja grėsmė, jog kasatoriaus reikalavimas nebus patenkintas, padarė išvadą, kad sandoris atitiko kasatoriaus interesus, taip nepagrįstai susiaurindami kreditoriaus teisių pažeidimo sąvoką; be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamas sandoris yra atlygintinis ir ieškinio atmetimą motyvavo neįrodyta AB „Swedbank“ nesąžiningumo aplinkybe. Teisėjų kolegija laiko šiuos kasatoriaus argumentus pagrįstais. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus interesus. Šis sąrašas nėra baigtinis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmiau nurodytoje normoje įtvirtinta formuluotė – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNy8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-17/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-17/2006">3K-3-17/2006</a>; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB,,Artrio-2“ v. UAB DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB,,Baltijos parkingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-423/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi IĮ G. V. vaistinė v. G. V. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-360/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-360/2012">3K-3-360/2012</a>). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. C. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-535/2007). Skolininkas gali pažeisti kreditoriaus interesus, pavyzdžiui, įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai (CK 4.192 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad dėl sudaryto ginčo hipotekos sandorio yra grėsmė, jog ieškovo, kaip kreditoriaus, reikalavimai nebus patenkinti, atsakovo G. Š. galimybės atsiskaityti su kasatoriumi pasunkėjusios. Taigi teismas iš esmės nustatė vieną iš atvejų, kuris, remiantis kasacinio teismo jurisprudencija, laikytinas pažeidžiančiu kreditoriaus interesus, t. y. patenkančiu į CK 6.66 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Dėl to sutiktina su kasatoriumi, kad, padaręs pirmiau nurodytą išvadą, teismas tuo pat metu negalėjo konstatuoti, jog aptariamos actio Pauliana sąlygos egzistavimas nenustatytas; tokios apeliacinės instancijos teismo išvados yra dviprasmiškos ir viena kitai prieštaraujančios.

Kasacinio skundo argumentas dėl nepagrįsto ginčijamo sandorio kvalifikavimo atlygintiniu taip pat laikytinas teisingu. Kasatorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išaiškinimu, pateiktu 2006 m. sausio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNy8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-17/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-17/2006">3K-3-17/2006</a>, kad svetimo daikto hipoteka ar įkeitimas laikytinas neatlygintiniu sandoriu, nes tokiu atveju įkaito davėjas užtikrina svetimą prievolę, o pats jokios naudos iš tokio sandorio negauna. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sprendė, kad 2006 m. spalio 10 d. susitarimas ir 2006 m. lapkričio 23 d. paprastasis vekselis patvirtina, jog ginčo sandoris yra atlygintinis. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esanti medžiaga, teismų nustatytos aplinkybės, priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, suponuoja išvadą, kad ginčo sandoris kvalifikuotinas neatlygintiniu. Atlygintinumas sietinas su naudos gavimu. Iš 2006 m. spalio 10 d. susitarimo turinio (1.1, 2.2.1, 2.2.2 punktai) matyti, kad atsakovas BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ įsipareigojo ginčo žemės sklypo įkeitimo bankui sandorio sudarymo dieną išduoti atsakovui G. Š. 13 500 000 Lt paprastąjį neprotestuotiną vekselį; jame nurodyta suma mokėtina tik esant sąlygai – banko pradėtam išieškojimui iš įkeisto turto (ginčo žemės sklypo). Ši sutarties nuostata – galimų atsakovo G. Š. nuostolių atlyginimo garantas, susidėjus konkrečioms pirmiau nurodytoms sąlygoms. Nėra pagrindo laikyti, kad 2006 m. spalio 10 d. susitarimas bei 2006 m. lapkričio 23 d. išduotas paprastasis vekselis pagrindžia ginčijamo sandorio atlygintinį pobūdį, nes atlyginimo mokėjimas ir naudos gavimas už nuosavybės teise priklausančio turto įkeitimą, kaip tokį, atsakovui G. Š. jais nereglamentuojami. Nustatytas tik nuostolių atlyginimo mechanizmas tam tikromis sąlygomis, dėl kurių atsakovas, nesant įtvirtinto aptariamo garanto, patirtų nuostolių. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad dėl pirmiau nurodytų priežasčių aptariamo pobūdžio susitarimas ir vekselio jo pagrindu išdavimas šiuo konkrečiu atveju negali būti traktuojami kaip pagrindžiantys sandorio atlygintinumą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad trečiasis asmuo – bankas, sudaręs sandorį su kasatoriaus skolininkais, buvo sąžiningas šių teisinių santykių dalyvis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su šia byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma paremta teismų išvada, tačiau pažymi, jog banko sąžiningumo konstatavimas, ginčo sandorį kvalifikavus neatlygintiniu, tampa teisiškai nereikšmingas. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Imperatyvioji nuostata dėl trečiojo asmens nesąžiningumo CK įtvirtinta, siekiant išlaikyti kreditoriaus ir skolininko interesų balansą, nesuabsoliutinant kreditoriaus teisių, nesuteikiant jam privilegijų skolininko ir trečiojo asmens naudai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors kasatoriaus argumentai dėl pirmiau aptartų actio Pauliana sąlygų yra pagrįsti, kitų nustatytų sąlygų egzistavimo kasatorius nekvestionuoja, tačiau, esant pirmosios instancijos teismo nustatytam skolininko (atsakovo G. Š.) sąžiningumo faktui, iš actio Pauliana būtinųjų sąlygų visumos eliminuojama viena sąlyga, kad skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, jog sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau teisės taikymo aspektu patikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai aiškino sąžiningumą konkrečių teisinių santykių kontekste. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Tačiau CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta siekiant paneigti atsakovų nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio tenka jiems patiems. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovas G. Š. pagal 2006 m. spalio 10 d. susitarimą su BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“, kurios vadovu ir akcininku buvo jo sūnus, įsipareigojo ir 2006 m. lapkričio 23 d. įkeitė jam ir atsakovei V. K. priklausantį ginčo turtą banko naudai, užtikrinant sūnaus vadovaujamos įmonės įsipareigojimų pagal 2006 m. spalio 30 d. kredito sutartį įvykdymą. Taigi atsakovas G. Š. (2005 m. sausio 18 d. paskolos sutarties šalis) turėjo pareigą paneigti jo nesąžiningumą, preziumuojamą, remiantis CK 6.67 straipsnio 2 punktu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo sąžiningumas byloje įrodytas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl aptariamos sąlygos nepasisakė, nemotyvavo atsakovo sąžiningumo nustatymo pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas laikė pagrįstais ir motyvuotais atsakovų G. Š. ir V. K. paaiškinimus, kad, sudarydami ginčijamą hipotekos sandorį, jie siekė padėti plėtoti verslą atsakovo G. Š. sūnui. Teismo vertinimu, tokie atsakovo veiksmai atitiko įprastą verslo praktiką. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pritaria pirmiau nurodytai teismo išvadai, kad nėra pagrindo pripažinti, jog skolininkas (atsakovas G. Š.) buvo nesąžiningas. Iš atsakovų G. Š. ir BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ santykių turinio matyti, kad ginčo sandorio sudarymas buvo, nors ir neprivalomas, kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, tačiau logiškas, ne pavienis, išplaukiantis iš ankstesnių veiksmų, derantis prie jų. Pirmiau nurodyti subjektai anksčiau (iki ginčo sandorio sudarymo) buvo sudarę keletą sutarčių: 2005 m. rugsėjo 1 d. atsakovo G. Š. ir BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ susitarimas dėl atlygintinio naudojimosi ginčo žemės sklypu; 2005 m. spalio 26 d. atsakovų G. Š. ir V. K. sutartis su BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“ dėl ginčo žemės sklypo užstatymo (komercinės–gyvenamosios paskirties daugiaaukščiu pastatu) teisės. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovai galiausiai turėjo tikslą gauti finansinę naudą. Atsakovų santykiai rodo, kad pirmiau nurodytos sutartys sudarytos siekiant ginčo žemės sklype pastatyti statinius ir iš jų pardavimo gauti naudos, ateityje – bankui įkeistą žemės sklypą perleisti sūnaus vadovaujamai bendrovei (BUAB „Innovative Technologieentwicklung und Konstruktionen“). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ginčo sandoris derėjo prie jau susiklosčiusių atsakovų santykių, kurie buvo formuojami turint galutinį tikslą gauti naudos, atsakovui G. Š., įgyvendinus pirmiau aptartą projektą, būtų tekusi šios naudos dalis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas G. Š. buvo nesąžiningas, sudarė ginčo sandorį žinodamas, jog jis pažeidžia kasatoriaus teises.

Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad, nors šią bylą nagrinėję teismai ne visiškai tiksliai sprendė dėl pirmiau aptartų kitų actio Pauliana sąlygų egzistavimo, byloje esant pagrįstai nustatytam atsakovo G. Š. sąžiningumui, taigi nesant vienos iš būtinų tam sąlygų, ginčo sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje nustatytu pagrindu negalimas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą nepagrįstai nesirėmė Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, priimtoje 2012 m. gruodžio 11 d., išnagrinėjus civilinę bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDYyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-462/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-462/2012">2A-462/2012</a>, pateiktais išaiškinimais; iš naujo reikalavo įrodinėti aplinkybes, nustatytas įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu; konstatavo jas esant priešingas.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; šios aplinkybės – tai prejudiciniai faktai. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos) galia – nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-203/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-203/2007">3K-3-203/2007</a>; 2008 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNy8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-37/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-37/2008">3K-3-37/2008</a>). Taigi, vadovaujantis pirmiau nurodytomis CPK nuostatomis, dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, o teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis, jam draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti toje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ir civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDYyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-462/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-462/2012">2A-462/2012</a> ieškovo reikalavimai kildinti iš skirtingų santykių: šiuo atveju ginčijamas žemės sklypo įkeitimo sandoris, pirmiau nurodytoje kitoje civilinėje byloje – 2005 m. spalio 26 d. užstatymo teisės suteikimo sutartis. Taigi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNDYyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-462/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-462/2012">2A-462/2012</a> buvo nagrinėjamos ir nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, susijusios su užstatymo teisės suteikimo sutartimi. Teisėjų kolegija sutinka, kad galbūt tam tikros šių dviejų bylų aplinkybės ir sutampa, tačiau pažymėtina, jog pagrindo remtis 2012 m. gruodžio 11 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas neturėjo, nes nagrinėjamoje byloje reikėjo nustatyti reikšmingas aplinkybes šios bylos dalyko – hipotekos sandorio – kontekste. Dėl nurodytų priežasčių kasatoriaus argumentai dėl CPK 182 straipsnio 2 dalies ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies pažeidimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad, nors iš dalies grįsti netinkamais motyvais, jie yra iš esmės teisingi, todėl pagrindo juos naikinti arba pakeisti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Kasaciniame teisme patirta 59,16 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus S. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 59,16 Lt (penkiasdešimt devynis litus ir šešiolika centų) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Antanas Simniškis