E. B. pagal BK 260 str. 2 d., 147 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-214-976/2023 Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00481-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.6.2.1; 1.2.23.2.2.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.5; 2.4.2.1; 2.4.5.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. B. ir gynėjo advokato Dariaus Karabino kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal BK 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, subendrinus paskirtas bausmes dalinio sudėjimo būdu, E. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendis pakeistas ir E. B. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė padidinta iki šešerių metų laisvės atėmimo, pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė padidinta iki devynerių metų laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, E. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš E. B. valstybės naudai nuspręsta išieškoti 1784,57 Eur ir 21 JAV dolerį kaip konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

Taip pat Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu, J. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį. Kasacinių skundų dėl nuteistojo J. P. nėra gauta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. E. B. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį už tai, kad, siekdamas nusikalstamos veikos rezultato – turtinės naudos sau iš prekybos žmonėmis, turėdamas tikslą išnaudoti nukentėjusįjį nusikalstamoms veikoms – vagystėms Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse daryti, ne vėliau nei nuo 2015 m. lapkričio 24 d. žinodamas ir pasinaudodamas nukentėjusiosios V. K. pažeidžiamumu, t. y. priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, sunkia materialine padėtimi, darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjimu, pasiūlydamas nukentėjusiajai piniginį atlygį, gyvenamąjį plotą bei lėšų narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms įsigyti jos pačios vartojimui, taip ją paskatindamas ir nulemdamas jos apsisprendimą, turėdamas tikslą pasipelnyti, išnaudojo ją nusikalstamoms veikoms daryti, būtent:

1.1. Ne vėliau nei nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. birželio 19 d. siekė išnaudoti ir išnaudojo nukentėjusiąją V. K. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – daryti, siuntė pinigų būtiniesiems poreikiams patenkinti, nukentėjusiosios V. K. gyvenamojo būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomai, narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms įsigyti jos pačios vartojimui, nukreipdamas į gydymo įstaigą nukentėjusiąją V. K. pablogėjus jos išvaizdai dėl pernelyg dažnai vartojamų narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kad įtartinai atrodanti V. K. nebūtų pastebėta ir sekama vagystės metu, taip padarė nukentėjusiąją materialiai priklausomą nuo jo (E. B.). Jungtinėje Karalystėje registruotu automobiliu „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kitomis tyrimo nenustatytomis transporto priemonėmis bei lėktuvu gabendamas V. K. iš Lietuvos Respublikos į įvairius Vokietijos miestus ir jų apylinkes bei kitas Europos Sąjungos valstybes, užtikrino jos nuvykimą į nusikaltimo – vagystės – padarymo vietą ir grįžimą iš jos, apgyvendindavo jo (E. B.) rezervuotuose viešbučiuose, kur planavo ir organizavo vagysčių vykdymą iš Vokietijoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse veikiančių „Apple“ produkcija prekiaujančių parduotuvių, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį jų kiekį vogti, instruktavo dėl elgesio galimo sulaikymo metu, išnaudojimo tikslais susitarė su nukentėjusiąja dėl nusikalstamų veikų – vagysčių darymo ir įgijo jos kontrolę.

1.2. E. B. Jungtinėje Karalystėje registruotu automobiliu „Volskwagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitomis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis transporto priemonėmis atvykdavo prie parduotuvių bei, vadovaudamas ir koordinuodamas V. K. veiksmus, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laikotarpiu, tačiau ne vėliau nei nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. birželio 19 d., siekė išnaudoti ir išnaudojo nukentėjusiąją V. K. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Vokietijos miestuose ir jų apylinkėse bei kitose Europos Sąjungos valstybėse veikiančių „Apple“ produkcija prekiaujančių parduotuvių, tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais grobiant „Apple“ produkciją jo (E. B.) naudai. Po to pagrobtas prekes surinkdavo ir tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose realizuodavo žinomai nusikalstamu būdu įgytus daiktus bei taip iš to pelnėsi, o V. K. kaip atlygį už nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. birželio 18 d. vykdytas vagystes pervedė 48 168,70 Eur. Taip E. B., siekdamas pelnytis iš prekybos žmonėmis, pasinaudodamas nukentėjusiosios V. K. pažeidžiamumu, išnaudojo ją nusikalstamoms veikoms – vagystėms – daryti ir gavo ne mažesnes nei 48 168,70 Eur dydžio pajamas.

2. Taip pat E. B. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su V. K., turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno didelį narkotinių medžiagų kiekį, būtent:

2.1. Ne vėliau nei 2018 m. birželio 19 d., pasinaudodamas nukentėjusiosios V. K. pažeidžiamumu dėl priklausomybės nuo narkotinių medžiagų, nurodė V. K. (kuri Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 212 straipsnio 8 punktu ir BK 147 straipsnio 3 dalimi, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 260 straipsnio 2 dalį) už E. B. duotas lėšas įgyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų, reikalingų V. K. kontrolei kelionėje į Vokietiją, kurios tikslas buvo daryti nusikaltimus – vagystes. Šiai paklusus, 2018 m. birželio 19 d. apie 9 val. E. B. automobiliu „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nugabeno V. K. į romų bendriją, esančią (duomenys neskelbtini), ir ten ši, vykdydama E. B. nurodymą, netoli namo, pažymėto Nr. 51, iš R. D. (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu nuteisto pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už narkotinių medžiagų platinimą V. K.) neteisėtai įgijo ne mažiau nei 46 folijos lankstinukus su 0,034 g narkotinės medžiagos metadono ir didelį kiekį – 0,00197 g narkotinės medžiagos karfentanilio bei tą pačią dieną apie 13.06 val. šias narkotines medžiagas perdavė automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), automobilyje „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jos laukiančiam E. B.. 2018 m. birželio 19 d. apie 13.40 val., E. B. ir V. K. važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve, E. B., pastebėjęs policijos pareigūnus ir siekdamas išvengti atsakomybės, minėtas narkotines medžiagas perdavė V. K. ir nurodė jas paslėpti, o ši, vykdydama E. B. nurodymą, apatinėse kelnaitėse paslėpė pirmiau nurodytą narkotinių medžiagų kiekį ir laikė su savimi iki 2018 m. birželio 19 d. 13.40 val., kol adresu (duomenys neskelbtini), kartu su E. B. buvo sulaikyta policijos pareigūnų, šie, 2018 m. birželio 19 d. nuo 13.50 iki 14.00 val. (duomenys neskelbtini), atlikę V. K. asmens kratą, rado ir paėmė neteisėtai laikomas narkotines medžiagas – 0,034 g metadono ir didelį kiekį – 0,00197 g karfentanilio.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs E. B. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir E. B. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę padidino iki šešerių metų laisvės atėmimo, pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę padidino iki devynerių metų laisvės atėmimo. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu ir E. B. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai metų. Vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš E. B. valstybės naudai nusprendė išieškoti 1784,57 Eur ir 21 JAV dolerį kaip konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas E. B. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nepadarė esminių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismo išvados, kad E. B., veikdamas tiesiogine tyčia, pasinaudodamas V. K. pažeidžiamumu dėl jos priklausomybės nuo narkotikų, sunkios materialinės padėties, pragyvenimo šaltinio ir gyvenamosios vietos neturėjimo bei siekdamas neteisėtos asmeninės turtinės naudos, ją išnaudojo nusikalstamoms veikoms – vagystėms užsienyje daryti, yra pagrįstos ne tik V. K. parodymais, kurių patikimumu abejoti nėra pagrindo, bet ir kitų bylos duomenų (kito nuteistojo J. P., liudytojų parodymai, taikant elektroninių ryšių kontrolę slapta užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, kita bylos medžiaga), kurie jungiasi į nuoseklią ir nepertraukiamą grandinę, išsamia bei nešališka analize. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nors pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. B. teisėtai ir pagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl inkriminuotų veikų padarymo, veikos buvo kvalifikuotos tinkamai, tačiau E. B. paskirtos bausmės nėra teisingos – E. B. nubaustas aiškiai per švelnia laisvės atėmimo bausme. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. kad E. B., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė du baigtus sunkius nusikaltimus, nenustatyta E. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad BK 260 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), praeityje Lietuvos Respublikoje teistas du kartus, nors teistumai yra išnykę, jie neigiamai apibūdina nuteistojo asmenybę, nepaisant parodyto pasitikėjimo taikant lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, E. B. vėliau net 15 kartų teistas už Jungtinėje Karalystėje padarytas nusikalstamas veikas, taip pat E. B. baustas ir už Lietuvos Respublikoje padarytus administracinius nusižengimus, nagrinėjamoje byloje nuteistas už tai, kad pakankamai ilgą laiką, t. y. nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. birželio 19 d., vagystėms išnaudojo kitą asmenį, pripažino, kad E. B. iš ankstesnių teistumų reikiamų išvadų nepadarė, nusikalstamo elgesio nenutraukė, todėl nagrinėjamu atveju bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą užtikrintų tik laisvės atėmimas, kurio dydis atitinka sankcijoje nurodytą vidurkį.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, kad nors neįrodyta, jog pas E. B. rasti 1784,57 Eur ir 21 JAV doleris yra susiję su jo padarytomis veikomis, tačiau byloje nustatyta, kad E. B. nuo 2015 m. lapkričio 14 d. iki 2018 m. birželio 18 d. kaip atlygį už vagystes V. K. pervedė 48 168,70 Eur, kartu pats gaudamas ne mažesnio dydžio turtinę naudą. Taigi, iš BK 147 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos E. B. turėjo neteisėtos turtinės naudos, o tai atitinka konfiskuotino turto požymius. Pinigų sumos, kurios negalima paimti dėl jos sunaudojimo, konfiskavimas yra galimas iš nuteistojo išieškant šio turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Atitinkamai, neperžengdamas prokuroro apeliacinio skundo ribų, apeliacinės instancijos teismas nusprendė iš E. B. kaip jo nusikalstamos veikos rezultatą išieškoti pinigų sumą – 1784,57 Eur ir 21 JAV dolerį, atitinkančius konfiskuotino turto vertę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis E. B. ir jo gynėjas advokatas D. Karabinas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 2 d. nuosprendį bei baudžiamąją bylą E. B. nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasatoriai skunde nurodo:

4.1. Žemesnės instancijos teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių pažeidimus. Teismai rėmėsi nepatikimais nukentėjusiosios V. K., kuriai nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai, parodymais, nepatikrino kriminalinės žvalgybos veiksmų faktinio ir teisinio pagrindo, ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumo, neatsižvelgė į procesinius pažeidimus, susijusius su ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimu ir ikiteisminio tyrimo kontrole. Taip pat teismai vadovavosi neteisėtais įrodymais, nes, išskyrus nagrinėjamą bylą iš Vilniaus apylinkės teisme nagrinėtos baudžiamosios bylos, nebuvo gautas teisėjo leidimas naudotis pagrindinėje baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Be to, klausantis telefoninių pokalbių buvo nesilaikyta teismų nutartyse nustatytų šios priemonės taikymo ribų. Apeliacinės instancijos teismas neužtikrino tinkamo nuteistojo teisės į apeliaciją įgyvendinimo, neatlikęs įrodymų tyrimo nepatikrino pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Dėl padarytų pažeidimų buvo paneigta nuteistojo E. B. teisė į teisingą teismą, rungtynišką procesą, pažeista nekaltumo prezumpcija.

4.2. Kasatoriaus teigimu, E. B. nepadarė jam inkriminuoto BK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo. Pagal BK 147 straipsnyje įtvirtintą prekybos žmonėmis nusikaltimo sampratą nusikaltimo auka yra parduodama kitam asmeniui ar bandoma tai padaryti. Nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyta, kad V. K. buvo parduota kitam asmeniui ar kad buvo bandoma tai padaryti. Neįrodyta ir tai, kad V. K. buvo išnaudojama vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis. Priešingai, iki susipažindama su E. B. V. K. neturėjo gyvenamosios vietos, lėšų pragyventi, buvo įnikusi į narkotikų vartojimą, o E. B. surado ir išnuomojo būstą, duodavo pinigų, padėjo gydytis nuo narkotikų priklausomybės. Byloje nebuvo patikimai įrodytas ir V. K. pažeidžiamumas, siejamas su priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, taip pat tai, kad E. B. tuo pasinaudojo. Siekiant nustatyti tikrąjį V. K. priklausomybės nuo narkotinių medžiagų laipsnį, galimybę pasipriešinti kitų asmenų įtakai, buvo būtina kreiptis į teismo medicinos ekspertus (psichologus ir psichiatrus), nagrinėjamu atveju teismai, vertindami V. K. psichikos sveikatos būseną, viršijo savo kompetencijos ribas. Nenustatyta ir tai, kad E. B. būtų suvaržęs V. K. laisvę, nukentėjusioji turėjo pasirinkimo laisvę ir galėjo vykdyti E. B. prašymus ar reikalavimus arba jų nevykdyti. Be to, iš byloje esančių užfiksuotų telefoninių pokalbių matyti, kad V. K., bendraudama su kitais asmenimis, vartoja necenzūrinius žodžius, todėl analogiškais E. B. žodžiais nukentėjusiosios valia negalėjo būti palaužta. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyti būtinieji prekybos žmonėmis nusikaltimo požymiai, nagrinėjamu atveju turėjo būti sprendžiama dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį arba 148 straipsnio 1 dalį, tačiau teismai šio klausimo nenagrinėjo.

4.3. Taip pat E. B. nepagrįstai nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Kaltinimai E. B. tuo, kad davė V. K. pinigų narkotinėms medžiagoms įsigyti, o šios medžiagos buvo reikalingos kelionei į Vokietiją ir jas E. B. būtų išplatinęs, yra pagrįsti išimtinai tik nukentėjusiosios V. K. parodymais. Šios nukentėjusiosios parodymų dalies patikimumas ginčijamas tuo, kad sulaikymo metu V. K. buvo suvartojusi 14 dozių narkotinių medžiagų, todėl nėra pagrindo besąlygiškai tikėti nukentėjusiosios parodymais, kai jų nepatvirtina kiti duomenys. V. K. nurodė, jog narkotines medžiagas slėpė liemenėlėje, nors, pagal pareigūnų surašytą tarnybinį pranešimą, narkotinės medžiagos buvo slepiamos kelnaitėse. Nėra pagrindo tikėti V. K. parodymais, kad ji buvo perdavusi narkotikus E. B., kadangi E. B. rankų nuoplovose narkotinių medžiagų pėdsakų nebuvo rasta. Nagrinėjamu atveju turėjo būti vadovaujamasi in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu ir priimtas išteisinamasis nuosprendis.

4.4. Iš vyriausiojo tyrėjo A. R. 2018 m. gegužės 23 d. tarnybinio pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nėra aišku, kokiomis aplinkybėmis buvo nustatyti nusikalstamos veikos požymiai. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad nusikalstamas veikas darė būtent V. K., kuri pirko narkotines medžiagas dideliais kiekiais ir, kaip buvo įtariama, galimai platino kitiems narkomanams. Taip pat ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK) Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato viršininko E. J. (E. J.) 2018 m. gegužės 23 d. pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą nenurodyta, nei iš ko ir kokiais kiekiais V. K. perka narkotines medžiagas, nei kam jas platina. Anot kasatoriaus, tokia pirminė informacija galėjo būti gauta tik atliekant tam tikrus procesinius, tikėtina, kriminalinės žvalgybos, veiksmus. Priešingu atveju, jei jokie veiksmai nebuvo atliekami, tai turi būti vertinama kaip baudžiamosios bylos falsifikavimas, siekiant susidoroti su E. B.. Teismai privalėjo nustatyti, iš kur ir kokiu pagrindu buvo gauti pirminiai duomenys kriminalinės žvalgybos veiksmams sankcionuoti, patikrinti kriminalinės žvalgybos veiksmų teisinį ir faktinį pagrindus, o kartu nustatyti, ar buvo teisėtas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Šito nepadarius, darytina išvada, kad duomenys, reikalingi ikiteisminiam tyrimui pradėti, buvo gauti įstatyme nenustatytu būdu, todėl visas baudžiamasis persekiojimas buvo atliktas neteisėtai, paneigiant E. B. teisę į teisingą procesą.

4.5. Pagal BPK 18 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, ikiteisminio tyrimo veiksmus gali atlikti ne bet kuris ikiteisminio tyrimo institucijos pareigūnas, o tik tas, kuris yra įstaigos vadovo ar padalinio vadovo paskirtas atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus konkrečioje byloje. Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo veiksmus atliko pareigūnai, kurie nebuvo įstaigos vadovo ar padalinio vadovo paskirti atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus būtent konkrečioje byloje. Pareigūnai patys save paskyrė atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus, tokius sprendimus priėmė vyriausioji tyrėja F. R. ar prokuroras Š. Šimonis, nors tokios teisės jie neturėjo. Dėl to byloje duomenys buvo gauti ne įstatymo nustatyta tvarka ir negalėjo būti pripažinti įrodymais bei naudojami nuosprendžiui pagrįsti. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato viršininko E. J. rezoliucija ikiteisminio tyrimo grupė buvo sudaryta tik 2018 m. liepos 18 d. jau po narkotinių medžiagų pirkimo, įtariamųjų sulaikymo ir kt., todėl baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas ir vykdomas nesant teisėto pagrindo, o tai daro visą procesą neteisėtą, dėl to buvo pažeista nuteistojo teisė į teisingą procesą. Be to, kai baudžiamoji byla buvo grąžinta prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, ikiteisminis tyrimas gavo Nr. 02-2-00481-19, tačiau nė vienas ikiteisminio tyrimo pareigūnas nebuvo paskirtas atlikti tyrimo veiksmų būtent šiame ikiteisminiame tyrime. Todėl grąžinus bylą prokurorui visi ikiteisminio tyrimo veiksmai, tarp jų ir tokie kaip supažindinimas su byla prieš surašant kaltinamąjį aktą, buvo atlikti pareigūnų, neturėjusių teisės šiuos veiksmus atlikti.

4.6. Remiantis BPK 4 straipsnio 3 dalies nuostata ir cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barberà, Messegué ir Jabaro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83), E. B. apie ikiteisminį tyrimą turėjo būti informuotas jau tada, kai prieš jį buvo atlikti pirmieji procesiniai veiksmai, dėl kurių buvo suvaržytos pagrindinės teisės ir laisvės. Tačiau nagrinėjamu atveju E. B. apie ikiteisminį tyrimą sužinojo 2018 m. birželio 19 d., kai buvo suimtas, nors neteisėti tyrimo veiksmai prieš jį, kontroliuojant susirašinėjimą, judėjimą ir kt., buvo atliekami jau seniai. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, taikytina Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/13/ES, kuri įtvirtina E. B. teisę gauti informaciją apie visą tyrimo eigą. Taip pat ir pagal BPK 45 straipsnio nuostatas ne tik pateikus asmeniui įtarimus, bet jau ir pradėjus ikiteisminį tyrimą privaloma išaiškinti procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Neinformuotas apie atliekamus ikiteisminio tyrimo veiksmus ir priimamus sprendimus (dėl ikiteisminio tyrimo terminų pratęsimo, prokurorų paskyrimo, ikiteisminio tyrimo pareigūnų paskyrimo, atitinkamo statuso suteikimo liudytojui, įtariamajam, nukentėjusiajam, kaltinamajam, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo ir kt.) E. B. negalėjo pasinaudoti teise į gynybą, apskųsti taikomų procesinių prievartos priemonių, teikti nušalinimų, reikšti prašymų. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, bet nepateikus E. B. įtarimų, buvo skatinamos naujos nusikalstamos veikos, ignoruojami visuomenės interesai, o E. B. nebuvo prevenciškai atgrasytas nuo nusikaltimų. Dėl to buvo pažeista nuteistojo teisė į teisingą procesą, valstybė, paneigdama visuomenės interesą būti apsaugotai nuo nusikaltimų, sukūrė prielaidas padaryti nusikaltimus.

4.7. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. Rauličkio 2019 m. lapkričio 25 d. raštu prokurorui Š. Šimoniui pavesta organizuoti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00481-19 ir jam vadovauti, palaikyti valstybinį kaltinimą ir dalyvauti nagrinėjant skundus, kai byla nagrinėjama apylinkės ar apygardos teisme. Tokiu pavedimu buvo pažeisti teisingumo ir nešališkumo principai, nes aukštesnysis prokuroras, net nežinodamas, kokį sprendimą priims bylą tiriantis prokuroras, bet paskirdamas jį palaikyti valstybinį kaltinimą teisme, iš anksto suformulavo poziciją, kad byla turi būti perduota teismui. Taip pat nagrinėjamoje byloje kaltinimą palaikė prokurorai S. Barsulas (S. Barsul) ir R. Betingis, kurių aukštesnysis prokuroras nepaskyrė palaikyti kaltinimo byloje. Be to, byloje nebuvo paskirtas joks prokuroras palaikyti valstybinio kaltinimo apeliacinės instancijos teisme. Nors pagal BPK 42 straipsnį valstybinis kaltinimas yra prokuroro veikla, kuria įrodinėjama, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas, tačiau iš teismo posėdžio protokolų matyti, kad prokuroras neįrodinėjo E. B. kaltės, todėl darytina išvada, kad E. B. kaltę įrodinėjo bylą nagrinėjantis teismas, tuo paneigdamas teisingo ir nešališko teismo sampratą.

4.8. Anot kasatoriaus, byloje buvo nesilaikyta BPK 162 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių informacijos, gautos viename baudžiamajame procese, panaudojimo kitoje baudžiamojoje byloje tvarką ir sąlygas. Nagrinėjamu atveju 2018 m. gegužės 23 d. ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas byloje Nr. 01-1-24211-18, o 2019 m. lapkričio 25 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 02-2-00481-19. Aukštesniojo prokuroro ar teismo sprendimas leisti naujoje byloje naudoti dokumentus iš ankstesnės bylos nebuvo priimtas. Atitinkamai visi dokumentai, kurie buvo gauti ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-24211-18, nagrinėjamoje byloje buvo naudojami neteisėtai ir negalėjo būti pripažinti įrodymais.

4.9. Taip pat buvo pažeistos ir BPK 154 straipsnio nuostatos. Pirma, jokių įgaliojimų konkrečiame ikiteisminiame tyrime neturintis vyresnysis tyrėjas A. A. (A. A.) 2018 m. gegužės 24 d. tarnybiniu pranešimu kreipėsi į prokurorą dėl tikslingumo sankcionuoti V. K. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę. Tiek pirmiau nurodytas tarnybinis pranešimas, tiek prokuroro prašymas teismui surašyti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartis priimta dėl leidimo kontroliuoti V. K. naudojamais įrenginiais elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuojant ir kaupiant. Taigi, nors byloje buvo leista kontroliuoti tik perduodamą informaciją, bet visa reikšminga informacija apie E. B. buvo gauta kontroliuojant gaunamą informaciją (E. B. pokalbius), todėl šie duomenys laikytini gautais neteisėtu būdu ir jais negali būti remiamasi įrodinėjant E. B. kaltę. Pirmiau minėtoje teismo nutartyje nenurodyta, kad sankcionuoti veiksmai turi būti atlikti slapta, todėl tokie veiksmai turėjo būti atliekami viešai, su nutartimi supažindinant visus proceso dalyvius, taip pat ir E. B.. Teismo nutartis iš esmės yra nemotyvuota, nenurodyta jokių įtikinamų argumentų, kodėl nagrinėjamu atveju yra būtina suvaržyti E. B. teises. Taip pat nutartis yra nekonkreti, nenurodyta, kam leidžiama atlikti privataus susižinojimo kontrolę, be V. K. naudojamo mobiliojo ryšio telefono numerio, nenurodyti jokie kiti konkretūs įrenginiai, kuriais perduodamą informaciją leidžiama kontroliuoti. Toks abstraktumas, leidžiantis iš esmės neribotą kontrolę, yra nesuderinamas su asmens teise į teisingą procesą.

4.10. Kasatoriaus vertinimu, 2018 m. gegužės 25 d. vyresniojo tyrėjo D. R. tarnybiniame pranešime dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės atspausdinta prokuroro Š. Šimonio rezoliucija dėl didelės apimties negalėjo būti užrašyta po tarnybinio pranešimo atspausdinimo. Tai galėjo būti padaryta tik iš karto rengiant dokumentą, kas patvirtina gynybos teiginius apie bylos falsifikavimą. Be to, nors teismas leido kontroliuoti tik elektroninėmis ryšio priemonėmis perduodamą informaciją, prokuroro rezoliucija įpareigoja papildomai klausytis pokalbių, t. y. perimti ne tik perduodamą, bet ir gaunamą informaciją, taip viršijant teismo nustatytas procesinės prievartos priemonės taikymo ribas. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad, pagal D. R. parodymus teisme, E. B. telefonas buvo kontroliuojamas, nors byloje nėra teismo leidimo kontroliuoti E. B. telefonu perduodamos ir (ar) gaunamos informacijos.

4.11. Nepagrįstai tinkamu įrodymu buvo pripažinta ir telefoninių pokalbių išklotinė. BPK tokio pobūdžio procesinio dokumento iš viso nėra nustatyta. Išklotinė neatitinka ir apžiūros protokolui keliamų reikalavimų, nenurodyta, kokia laikmena su telefono pokalbiais yra gauta, garso įrašų failų pavadinimai, jų dydis, garso įrašų trukmė, kas dalyvavo apžiūrint garso įrašus, kokia buvo naudojama techninė ir programinė įranga, ar pateiktas visas pokalbio turinys, ar tik ištraukos. Vertinant ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymus, darytina išvada, kad išklotinėje pateiktos tik pokalbių atskiros dalys. Dėl nurodytų aplinkybių telefoninių pokalbių išklotinė laikytina nepatikimu įrodymu.

4.12. Skunde remiamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) Didžiosios kolegijos 2021 m. kovo 2 d. sprendime byloje Nr. C-746/18 pateiktais išaiškinimais dėl 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje, iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB, 15 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. ESTT išaiškino, kad: 1) draudžiamos nacionalinės teisės normos, leidžiančios valdžios institucijų prieigą prie visų srauto duomenų ar vietos nustatymo duomenų, galinčių suteikti informaciją apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo pranešimus arba jo naudojamų galinių įrenginių vietą ir leisti padaryti tikslias išvadas apie jo privatų gyvenimą nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas tikslais, neribojant šios prieigos taikymo vien procedūroms, kuriomis siekiama kovoti su sunkiais nusikaltimais arba užkirsti kelią didelėms grėsmėms visuomenės saugumui, neatsižvelgiant į laikotarpio, už kurį prašoma prieigos prie minėtų duomenų, trukmę ir turimų tokio laikotarpio duomenų kiekį ar pobūdį; 2) draudžiamos nacionalinės teisės normos, suteikiančios prokuratūrai, kurios uždavinys – vadovauti ikiteisminio tyrimo procedūrai ir prireikus palaikyti valstybinį kaltinimą per vėlesnį procesą, įgaliojimus leisti valdžios institucijoms prieigą prie srauto duomenų ir vietos nustatymo duomenų ikiteisminio tyrimo tikslais. Pagal ESTT išaiškinimus, siekiant praktiškai užtikrinti visišką tokių sąlygų laikymąsi, būtina, kad, prieš suteikdamas kompetentingoms nacionalinėms institucijoms prieigą prie saugomų duomenų, teismas arba nepriklausomas administracinis subjektas, turintis trečiojo asmens statusą institucijos, prašančios leisti susipažinti su duomenimis, atžvilgiu, atliktų išankstinę kontrolę. Kasatoriaus vertinimu, pagal tokius išaiškinimus privataus susižinojimo kontrolę galėjo vykdyti ne policija ir prokuratūra, o tik trečia nepriklausoma institucija. Nagrinėjamu atveju prokuratūra įpareigojo ikiteisminio tyrimo institucijas atlikti neteisėtus veiksmus – kontroliuoti E. B. privatų susižinojimą, be to, E. B. buvo slapta sekamas naudojant telefonus ir mieste įrengtas vaizdo kameras, nors dėl to teismo leidimas nebuvo gautas. Taigi, nagrinėjamoje byloje nesilaikyta ESTT išaiškinimų ir dėl to buvo pažeistos teisės į privataus susižinojimo paslaptį bei į teisingą procesą, atitinkamai neteisėtu būdu gauti duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais.

4.13. Byloje padarytas esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas pirmiausia grindžiamas tuo, kad teismai nepagrįstai rėmėsi atskirų liudytojų parodymais. J. P. ir I. P. parodymai nelaikytini patikimais įrodymais, nes šie liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi – J. P. gyveno kartu su nukentėjusiąja pas savo motiną I. P.. Minėti liudytojai daugumą nurodytų aplinkybių tiesiog perpasakojo iš V. K. pasakojimų arba sužinojo iš kitų pokalbių nuogirdų. Liudytojos L. J. nurodytos aplinkybės, kad E. B. nuomojo butą, kuriame gyveno V. K., savaime E. B. kaltės dėl prekybos žmonėmis ir neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis neįrodo. Kitas aplinkybes L. J. sužinojo iš V. K. pasakojimų, pati bylai reikšmingų aplinkybių nematė ir negirdėjo, todėl nelaikytina liudytoja BPK 78 straipsnio prasme. Kaip liudytojas apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnas A. A., kaip ir kiti apklausti pareigūnai A. R., M. J., R. K., S. V., A. Č., S. S., D. R., kaip atlikę ikiteisminio tyrimo veiksmus byloje taip pat yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi.

4.14. Dėl nukentėjusiosios V. K. parodymų vertinimo pirmiausia skunde akcentuojama tai, kad nukentėjusiosios statusas V. K. suteiktas pažeidžiant BPK 28 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nukentėjusiąja V. K. pripažinta nepagrįstai, nes byloje nenustatyta jokios jai padarytos fizinės, turtinės ir neturtinės žalos. Byloje nėra specialistų ir ekspertų, kompetentingų spręsti apie asmeniui padarytą fizinę ar neturtinę žalą, išvadų dėl V. K. padarytos fizinės ar neturtinės žalos, pati V. K. nepateikė ieškinio dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat V. K. parodymai laikytini nepatikimu įrodymu, nes buvo nenuoseklūs, keitėsi kiekvieną kartą ją apklausiant. Skunde keliamos abejonės V. K. parodymų patikimumu grindžiamos ir tuo, kad: 1) V. K. daugiau nei dešimt metų, taip pat ir bylai aktualiu laikotarpiu, intensyviai vartojo narkotines medžiagas, ikiteisminio tyrimo metu dalyvavo metadono, sukeliančio analogišką poveikį kaip ir narkotinės medžiagos, programoje; 2) tiek sulaikymo metu, tiek vėliau V. K. buvo narkotinio apsvaigimo arba abstinencijos būsenos; 3) su V. K. nuolatos bendravo pareigūnai, kurie savo veiksmų neprotokolavo, neleido tokiuose pokalbiuose dalyvauti kitiems proceso dalyviams. Tokių pokalbių metu, naudojantis nukentėjusiosios psichikos būkle, grasinant jai susidorojimu, buvo formuojami vėlesnių apklausų metu duoti V. K. parodymai (tai patvirtina prokuratūroje gauti 2018 m. rugpjūčio 3 d. ir 2018 m. rugpjūčio 17 d. V. K. rašyti pranešimai). Siekiant patikrinti V. K. parodymų patikimumą, nustatyti, ar V. K. nelinkusi fantazuoti ar iškraipyti realybės, byloje turėjo būti paskirta teismo psichiatrinė ir psichologinė ekspertizė. Nors bylą nagrinėjant apeliacine tvarka E. B. neprašė paskirti ekspertizės, tačiau, norėdami remtis nukentėjusiosios parodymais kaip patikimais, teismai tai turėjo padaryti savo iniciatyva.

4.15. Be to, nukentėjusiosios V. K. parodymus paneigia liudytojų L. R., D. P., A. Ar., D. Ž. parodymai. Teismai be jokio objektyvaus pagrindo nesivadovavo išsamiais ir nuosekliais jokio suinteresuotumo bylos baigtimi neturinčių liudytojų, prisiekusių ir įspėtų dėl gresiančios atsakomybės, parodymais, kurių taip pat nepripažino melagingais.

4.16. Taip pat kasaciniame skunde detaliai aptariamas kitų įrodymais pripažintų rašytinių bylos dokumentų (pavyzdžiui, tarnybinis pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, tarnybiniai pranešimai dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, teismo nutartys dėl leidimo kontroliuoti elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuojant ir kaupiant, dėl bylos išskyrimo, parodymų patikrinimo vietoje protokolas, informacija iš įvairių registrų apie E. B. socialinį draustumą, gyvenamąją vietą, iš kitų valstybių gauti duomenys apie E. B. padarytus teisės pažeidimus ir kt.) turinys – šie dokumentai, kaip nurodo kasatorius, nei patvirtina, nei paneigia E. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių ir jo kaltės.

4.17. Skunde atkreipiamas dėmesys į ikiteisminio tyrimo metu atliktą automobilio „Mercedes Benz“ apžiūrą ir 2018 m. birželio 19 d. atliktą V. K. asmens kratą, kurios metu rasti ir paimti kelnaitėse slėpti 46 folijos lankstinukai. Automobilio apžiūra buvo atlikta ne įvykio vietoje, o policijos komisariato teritorijoje, byloje nėra duomenų, kokiomis aplinkybėmis ten atsidūrė automobilis. Be to, apžiūra ir krata yra skirtingi procesiniai veiksmai pagal savo pobūdį ir taikymo sąlygas. Atliekant apžiūrą galima tik apžiūrėti automobilį, konstatuoti jo būseną, požymius ir pan., tačiau nagrinėjamu atveju automobilyje buvo ieškoma daiktų, jame buvo surasti ir paimti mobiliojo ryšio telefonai. Toks procesinis veiksmas pagal savo esmę laikytinas krata, kuri gali būti atlikta tik turint teismo leidimą. Pagal BPK 146 straipsnio 1 dalį asmens krata daroma pagal tas pačias taisykles kaip ir buto, namo ar kitų patalpų krata. Nepriėmus atskiros nutarties, asmens krata gali būti daroma sulaikant ar suimant asmenį (BPK 146 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pagal bylos aplinkybes, važiuodami automobiliu E. B. ir V. K. buvo sekami, nors tokio teismo leidimo nebuvo gauta, todėl neteisėto slapto sekimo pasekmė – sulaikymas taip pat buvo neteisėtas. Atitinkamai asmens kratai atlikti turėjo būti gauta teismo motyvuota nutartis. Kadangi nagrinėjamu atveju teismo leidimo atlikti aptartus procesinius veiksmus nebuvo gauta, laikytina, kad šie procesiniai veiksmai buvo neteisėti ir negalima vadovautis šių veiksmų metu gautais duomenimis.

4.18. Kasaciniame skunde detalizuojama, kuriais kitais ikiteisminio tyrimo veiksmais ir priimtais procesiniais veiksmais buvo pažeista nuteistojo E. B. teisė į teisingą procesą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartis dėl bylos išskyrimo buvo priimta nesant prokuroro motyvuoto prašymo grąžinti bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, be to, kai byla buvo grąžinta prokurorui, prokuroras ne papildė ikiteisminį tyrimą, o pateikė visiškai naujus kaltinimus, inkriminuodamas E. B. sunkesnius nusikaltimus nei iki tol. Asmens parodymo atpažinti metu V. K. ir J. P. atpažinus D. P., L. R., A. B. kaip asmenis, su kuriais V. K. vykdydavo vagystes, L. J. atpažinus E. B. kaip asmenį, kuris prisistatydavo V. K. dėde, užtikrinant rungtynišką, teisingą ir nešališką tyrimą, siekiant išvengti abejonių dėl duomenų falsifikavimo, turėjo būti sudarytos sąlygos dalyvauti ir kitiems proceso dalyviams. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio nuostatas, duomenys apie privatų asmenų gyvenimą gali būti renkami tik motyvuotu teismo sprendimu, todėl bylos duomenys apie pinigines perlaidas, taip pat ir iš įkalinimo įstaigų gauti duomenys apie E. B. atlikus mokėjimo pavedimus kitiems asmenims, duomenys apie E. B. valstybinės sienos kirtimą, vykimą į kitas valstybes galėjo būti gauti tik esant motyvuotai teismo nutarčiai. Tačiau nagrinėjamu atveju visi duomenys, susiję su privačiu E. B. gyvenimu, buvo gauti be teismo leidimo, todėl laikytina, kad atitinkami duomenys buvo gauti neteisėtai. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi patvirtinus prokuroro 2020 m. spalio 16 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą įtariamajai V. K. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, atleidžiant V. K. nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, kurią ji buvo priversta tiesiogiai padaryti dėl jai padarytos BK 147 straipsnyje nustatytos veikos, buvo paneigta nekaltumo prezumpcija, nes tokiu sprendimu iš esmės jau buvo konstatuota, kad E. B. padarė BK 147 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką.

4.19. Proceso šališkumą patvirtina ir tai, kad kai nukentėjusioji V. K. 2020 m. spalio 8 d. informavo prokurorą Š. Šimonį apie narkotinių medžiagų įsigijimą kartu su J. P., prokuroras, būdamas akivaizdžiai šališkas ir suinteresuotas bylos baigtimi, nesiaiškino V. K. nurodytų aplinkybių, neapklausė nei V. K., nei J. P., atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, kaip tai jį įpareigoja BPK 166 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Taip pat ir 2021 m. gegužės 21 d. teismo posėdyje teismui atsižvelgus į nukentėjusiosios atstovo advokato D. Poviliaus paaiškinimus ir nutarus neįspėti apklausiamos V. K. dėl atsakomybės pagal BPK 277 straipsnio 1 dalį, 283 straipsnio 2 dalį bei neprisaikdinti jos, kaip tai nustatyta BPK 28 straipsnio 3 dalyje, buvo parodytas išimtinis palankumas būtent nukentėjusiajai ir jos parodymams. Kaip proceso šališkumą patvirtinanti aplinkybė nurodoma ir tai, kad, 2021 m. birželio 2 d. teismo posėdžio metu pastebėjus galimą nukentėjusiosios V. K. apsvaigimą, E. B. ir jo gynėjo replikos net nebuvo įtrauktos į posėdžio protokolą, pats teismas nesiėmė jokių priemonių galimam apsvaigimui nustatyti, toliau tęsė apklausą, o vėliau rėmėsi šiais parodymais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

4.20. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 19 d. posėdžio protokole nurodyta, jog teismo posėdis yra baigtas, teismas nepaskelbė pertraukos, neatidėjo bylos nagrinėjimo, todėl daugiau jokių veiksmų byloje negalėjo būti atlikta. Analogiškai ir su 2019 m. gegužės 22 d., 2019 m. gegužės 27 d. teismo posėdžiais. 2019 m. rugpjūčio 30 d. teismo posėdžio protokole nurodyta, kad teismas, išnagrinėjęs bylos grąžinimo prokurorui klausimą, nutarė priimti sprendimą 2019 m. rugsėjo 11 d. 9.15 val. Vėlgi teismo posėdžio pertrauka nebuvo paskelbta, nenurodyta, kad teismas išėjo į pasitarimų kambarį priimti sprendimo, todėl nutartis buvo priimta pertraukos metu, galimai neužtikrinant pasitarimo kambario paslapties. 2022 m. balandžio 1 d. teismo posėdžio protokole nurodyta, kad teismas išeina į pasitarimų kambarį, bet nenurodyta, kokiu tikslu. 2022 m. gegužės 16 d. teismo posėdžio protokole nurodyta, kad teismas grįžta iš pasitarimų kambario skelbti procesinio sprendimo. Apeliacinės instancijos teismo 2022 m. spalio 19 d. teismo posėdžio protokole nurodyta, kad teisėjų kolegija išeina priimti sprendimo, bet nenurodyta, kad išeina į pasitarimų kambarį, todėl laikytina, kad teismo sprendimas buvo priimtas pažeidžiant pasitarimų kambario paslaptį. Šie pažeidimai laikytini esminiais procesiniais pažeidimais.

4.21. Skundžiamuose nuosprendžiuose nurodyta ir tai, kad E. B. teistumai yra išnykę, kad jis anksčiau buvo teistas. Į šias aplinkybes atsižvelgta skiriant bausmę. Tačiau, pagal BK 97 straipsnio 6 dalį, kai sueina šio straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Todėl laikytina, kad E. B. laikytinas neteistu.

5. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Stanislavas Barsulas (Stanislav Barsul) atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. B. ir jo gynėjo advokato D. Karabino kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai E. B. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, šios veikos buvo kvalifikuotos tinkamai, o apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino bylą ir atsakė į visus apeliaciniame skunde keltus klausimus. Žemesnės instancijos teismų išvados yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtais ir išsamiai patikrintais įrodymais. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde iš esmės nesutinkama su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau bylą nagrinėjant kasacine tvarka žemesnės instancijos teismų priimti procesiniai sprendimai tikrinami tik teisės taikymo aspektu, remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant. Tai, kad teismai kitaip vertino byloje ištirtus įrodymus, nei norėtų kasatoriai, nelaikytina baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

5.2. Kasacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su nuteistojo E. B. veikų kvalifikavimu, iš esmės yra analogiški argumentams, nurodytiems apeliaciniame skunde, ir į šiuos argumentus motyvuotai atsakė apeliacinės instancijos teismas, o kasatoriai aplinkybių, paneigiančių apeliacinės instancijos teismo išvadas, nenurodo. Bylą nagrinėję teismai nustatė V. K. pažeidžiamumą, priklausomybę nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, sunkią materialinę padėtį, darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjimą, taip pat E. B. pasinaudojimą tokia nukentėjusiosios padėtimi, t. y. pasiūlymą nukentėjusiajai piniginio atlygio, gyvenamojo ploto, lėšų narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms įsigyti jos pačios vartojimui. Tokie E. B. veiksmai, akivaizdu, buvo atliekami turint tikslą pasipelnyti, išnaudoti nukentėjusiąją nusikalstamoms veikoms – vagystėms Europos Sąjungos valstybėse daryti.

5.3. Priešingai nei nurodo kasatoriai, teismai vertino visus įrodymus – tiek kaip liudytojų apklaustų asmenų parodymus, tiek kitą bylos medžiagą, įrodymų vertinimo pažeidimų byloje nenustatyta. Nėra pagrindo nukentėjusiosios V. K. parodymus vertinti kaip nenuoseklius, prieštaringus ir nepatikimus. Į kasatorių argumentus, susijusius su V. K. priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė. Nukentėjusiosios V. K. parodymus dėl esminių bylos aplinkybių patvirtina kitų asmenų parodymai ir kiti pirmosios instancijos teismo ištirti bei tinkamai įvertinti ir apeliacinės instancijos teismo patikrinti įrodymai.

5.4. Skunde nepagrįstai keliamos abejonės dėl neteisėtai vykdytų kriminalinės žvalgybos veiksmų, kadangi visi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, nagrinėjamoje byloje buvo surinkti atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus. Nepagrįstas ir kasacinio skundo argumentas dėl E. B. informavimo apie prieš jį pradėtus atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus. BPK 177 straipsnyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini ir iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Būtent ikiteisminio tyrimo veiksmų neviešas atlikimas užtikrina ir ikiteisminio tyrimo sėkmę, tam tikrais atvejais užkerta kelią paslėpti ar sunaikinti įkalčius, paveikti liudytojus, ypač pažeidžiamus ir priklausomus nuo įtariamųjų. Pažymima, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl V. K., kurią sulaikant kartu buvo sulaikytas ir E. B., veiksmų. Taigi, ikiteisminis tyrimas dėl E. B. veiksmų buvo atliekamas jau po sulaikymo, įteikus jam pranešimą apie įtarimą, t. y. jam jau žinant apie ikiteisminį tyrimą, iki tol jokie slapti tyrimo veiksmai prieš E. B. nebuvo atliekami.

5.5. Kasatorių teiginiai dėl BPK 154 straipsnio pažeidimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Pagal BPK 154 straipsnio 4 dalį asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, klausymas, įrašų darymas yra vienas iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės būdų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi buvo leista atlikti V. K. perduodamos informacijos kontrolę, todėl prokuroras, savo viza pavesdamas atlikti V. K. naudojamo konkretaus mobiliojo ryšio telefono numerio kontrolę, nustatytų procesinės prievartos priemonės taikymo ribų nepažeidė. Be to, prokuroro rezoliucija yra surašoma Informacinėje baudžiamojo persekiojimo sistemoje (toliau – IBPS), ji automatiškai išdėstoma dokumente, tokios rezoliucijos laiką, vietą bei autorių patvirtina dokumento metaduomenyse esanti informacija.

5.6. Prokuroras nesutinka su skundo teiginiais dėl BPK 162 straipsnio nuostatų pažeidimo. Ikiteisminis tyrimas medžiagoje Nr. 01-1-24211-18 buvo pradėtas ir atliekamas dėl V. K. veiksmų – didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimo, tyrimo metu buvo nustatyta daugiau įtariamųjų, taip pat ir E. B., šioje byloje buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota teismui. Teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjus naujoms aplinkybėms, prokuroro prašymu byla dėl R. D. buvo išskirta ir išnagrinėta, o dėl V. K., J. P. ir E. B. veikų buvo grąžinta tyrimui papildyti. Grąžintai bylai buvo suteiktas naujas ikiteisminio tyrimo medžiagos numeris – 02-2-00481-19. Kadangi nagrinėjamu atveju bylos buvo išskirtos būtent teismo sprendimu, ikiteisminiai tyrimai medžiagose Nr. 01-1-24211-18 ir 02-2-00481-19 buvo atliekami dėl tų pačių asmenų padarytų veikų, todėl BPK 162 straipsnyje nustatytas reikalavimas gauti aukštesniojo prokuroro leidimą duomenims perkelti netaikytinas.

5.7. Jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad ikiteisminiam tyrimui vadovavo ir ikiteisminį tyrimą organizavo šališkas ir bylos baigtimi suinteresuotas prokuroras. Prokuroro tiesioginių pareigų atlikimas – ikiteisminio tyrimo organizavimas ir kontrolė bei valstybinio kaltinimo palaikymas teisme – pats savaime negali būti laikomas prokuroro šališkumu BPK 58 straipsnio prasme.

6. Nukentėjusiosios V. K. atstovas advokatas D. Povilius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo E. B. ir jo gynėjo advokato D. Karabino kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

6.1. Nukentėjusiosios V. K. parodymais abejoti nėra jokio pagrindo. Nuteistasis ir jo gynėjas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka neprašė skirti teismo psichologinės ir psichiatrinės ekspertizės, kad būtų išsiaiškinta, ar V. K. nėra linkusi fantazuoti ir iškraipyti realybės. V. K. buvo apklausta ne kartą, taip pat ir apklausiama teisme, vėlesnių apklausų metu gydėsi nuo priklausomybės ir narkotinių medžiagų nebevartojo. Nukentėjusioji logiškai paaiškino savo pirminių parodymų pakeitimo aplinkybes, vėlesnėse apklausose buvo nuosekli, jos parodymai dėl esminių bylos aplinkybių yra neprieštaringi, juos patvirtina kita bylos medžiaga (liudytojų parodymai, vaizdo ir garso įrašai, kiti rašytiniai įrodymai). Duomenų apie tai, kad duodama parodymus V. K. buvo neadekvati, nesuvokė, ką sako, ar sakė savo pačios sukurtas (įsivaizduojamas) aplinkybes, nėra. Priešingai, nuteistasis E. B. negalėjo paaiškinti, kodėl nuomojo V. K. butą, nuveždavo į taborą, kokiu tikslu ne vienerius metus sistemingai pervesdavo nukentėjusiajai pinigus, nuteistojo parodymų apie pervedamą teisėtai gauto uždarbio dalį nepatvirtina kiti bylos duomenys.

6.2. Nors byloje ir nėra teismo medicinos ekspertų išvados apie V. K. pažeidžiamumą dėl ilgalaikės priklausomybės nuo narkotinių medžiagų, tačiau apie tai galima spręsti iš kitų bylos duomenų – kaip liudytojų apklaustų R. D., R. E. R., L. R., A. A., D. P., I. P., nukentėjusiosios V. K. parodymų, informacijos apie nukentėjusiosios teistumus ir baustumus. Taigi, byloje pakanka ir kitų duomenų, leidžiančių spręsti apie sistemingai narkotines medžiagas vartojančio asmens elgesį ir kasdienio gyvenimo tikslą – nesvarbu kokiu būdu gauti narkotinių medžiagų. Nuteistasis neneigė, kad žinojo apie V. K. priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. E. B., galėjęs užtikrinti nuolatinį narkotinių medžiagų gavimą, turėjo didelę įtaką nuo narkotinių medžiagų priklausomai V. K.. Tokia įtaka E. B. naudojosi, nuspręsdavo, kaip gyvens V. K., – išnuomodavo jai butą, duodavo tam tikrą sumą pinigų kasdienėms išlaidoms, nurodydavo, kada turi gultis į ligoninę detoksikacijai, kada išvažiuoti į užsienį vogti prekių ir kt. Be to, V. K. buvo pažeidžiama ir kitomis prasmėmis, nes neturėjo nuolatinio darbo, negaudavo nuolatinių pajamų, neturėjo ir jokio kito turto, buvo visiškai socialiai neadaptuota ir neintegruota į visuomenę.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo E. B. ir jo gynėjo advokato D. Karabino kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

8. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-82-699/2018). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus ir nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

9. Dalimi nuteistojo E. B. ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentų yra ginčijamas žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų (nukentėjusiosios V. K., kito nuteistojo J. P., liudytojų I. P., L. J., taip pat kaip liudytojų apklaustų tyrimo veiksmus atlikusių pareigūnų parodymų, rašytinės bylos medžiagos (byloje esančių telefoninių pokalbių turinio, iš įvairių registrų ir užsienio valstybių gautos informacijos)) vertinimas įrodymų patikimumo ir pakankamumo aspektais, taip pat teismų nustatytos faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinio skundo 18–24 lapuose išdėstyti argumentai yra skirti išimtinai rašytinės bylos medžiagos (apžiūros, kratos, parodymų patikrinimo vietoje ir kitų tyrimo veiksmų protokolų, tarnybinių pranešimų, iš atskirų registrų, užsienio valstybių gautos informacijos) vertinimui, pateikiant savą bylos duomenų interpretaciją dėl to, kurias bylos aplinkybes šie duomenys patvirtina ar paneigia. Kaip jau minėta, kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir siūlant padaryti priešingas išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių, nei tai padarė žemesnės instancijos teismai, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, nustatanti naujus faktus, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019, 2K-7-38-1073/2023 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, tokio pobūdžio kasatorių teiginiai (argumentai), kuriais neigiamos bylos faktinės aplinkybės, pateikiamas savas įrodymų vertinimas ir siūloma daryti kitokias išvadas, nei tai darė teismai, paliktini nenagrinėti. Skundo argumentai, susiję su įrodinėjimo procesu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

10. Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka neskundžiami ir nenagrinėjami apeliacine tvarka neskųsti ir nenagrinėti nuosprendžiai ar nutartys; kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo E. B. ir jo gynėjo kasaciniame skunde keliami klausimai dėl padarytų esminių BPK pažeidimų (dėl V. K. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės sankcionavimo ir vykdymo teisėtumo, dėl duomenų apie pinigų perlaidas, valstybinės sienos kirtimą, vykimą į užsienio valstybes neteisėto gavimo, dėl automobilio apžiūros ir V. K. asmens kratos teisėtumo, dėl atlikto asmens parodymo atpažinti nesilaikant BPK reikalavimų, dėl baudžiamosios bylos grąžinimo prokurorui, kai byla buvo perduota nagrinėti apylinkės teismui pagal pirminį kaltinimą, vėlesnio bylos išskyrimo ir galimybės išskirtoje byloje remtis duomenimis, surinktais pagrindinėje byloje, dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo V. K., atleidžiant ją nuo baudžiamosios atsakomybės), baudžiamojo įstatymo taikymo, susiję su teistumo vertinimu skiriant E. B. bausmes, apeliaciniame skunde nebuvo keliami ir atitinkamai apeliacine tvarka nebuvo nagrinėjami, todėl šie kasatorių argumentai taip pat paliktini nenagrinėti.

11. Be to, pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nustatytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Nagrinėjamu atveju dalis kasaciniame skunde minimų procesinių pažeidimų nurodyti deklaratyviai, neatitinka bylos medžiagos ir yra nepagrįsti teisiniais argumentais, kaip to reikalaujama BPK 368 straipsnio 2 dalyje (dėl nepagrįstai pradėto ikiteisminio tyrimo V. K., neteisėto kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo, nors pagal bylos medžiagą tokie veiksmai nebuvo atliekami ir jų metu surinktais duomenimis byloje nesiremiama, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro įgaliojimų, asmenų, prieš kuriuos atliekami slapto pobūdžio tyrimo veiksmai, informavimo apie tokius veiksmus, teisiamojo posėdžio protokolų surašymo), todėl šie kasatorių teiginiai taip pat nenagrinėjami.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi

12. Kasaciniame skunde teigiama, kad žemesnės instancijos teismai selektyviai ir išimtinai nuteistojo E. B. nenaudai įvertino byloje surinktus įrodymus, be objektyvaus pagrindo nesirėmė E. B. parodymais, nepatikrino nukentėjusiosios V. K. parodymų patikimumo ir nepašalino prieštaravimų tarp jos parodymų, ignoravo nuteistojo E. B. parodymus patvirtinančius ir nukentėjusiosios V. K. parodymus paneigiančius įrodymus. Taip pat kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus ir nepatikrino baudžiamosios bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Šie argumentai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų yra nepagrįsti.

13. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmiau minėta, kad įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik patikrina, ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

14. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-246-689/2019, 2K-98-489/2020, 2K-34-648/2021 ir kt.).

15. Pagal BPK 304–307 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus, nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Tačiau šio reikalavimo nereikia suprasti kaip reikalavimo detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-10-976/2016, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018, 2K-77-489/2022 ir kt.).

16. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus žemesnės instancijos teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo konstatuoti, kad tirdami, vertindami įrodymus, nustatydami faktines bylos aplinkybes teismai esmingai pažeidė pirmiau nurodytus BPK reikalavimus.

17. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo E. B. kaltės klausimą dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, tyrė ir analizavo paties E. B., liudytojų L. R., D. P., A. Ar., D. Ž., kurių parodymai, anot kasatorių, patvirtina nuteistojo parodymus, kito nuteistojo J. P., nukentėjusiosios V. K., liudytojų I. P., L. J., kaip liudytojo apklausto pareigūno A. A. parodymus, tiek duotus teisiamajame posėdyje, tiek, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitytus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu užfiksuotų telefoninių pokalbių turinį, kitus rašytinius įrodymus (kratos, apžiūros protokolus, tarnybinius pranešimus, informaciją iš įvairių registrų apie teistumus, valstybinės sienos kirtimą, duomenis apie pinigų perlaidas ir kt.). Iš apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo visus, tiek E. B. kaltinančius, tiek ir jį teisinančius, įrodymus, klaidų dėl jų turinio nepadarė, įvertino juos laikydamasis įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje – ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, kartu patikrindamas byloje apklaustų asmenų parodymų patikimumą. Nuosprendyje išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia E. B. kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, aptarta ir motyvuotai atmesta gynybos versija, kad E. B. nepasinaudojo V. K. pažeidžiamumu, nesiūlė jai vykti ir nevežė jos į užsienį vykdyti vagysčių, apie vykdomas vagystes nieko nežinojo, pinigų kaip atlygio už vagystes nepervesdavo, pinigų narkotinėms medžiagoms įsigyti nedavė, sulaikymo dieną tik pavežė iki taboro įsigyti narkotinių medžiagų.

18. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išsamiai išanalizavo visus byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos byloje surinktais ir ištirtais įrodymais bei atitinka faktines bylos aplinkybes.

18.1. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į esminius nuteistojo E. B. apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu (dėl nukentėjusiosios V. K. parodymų nuoseklumo ir patikimumo, galimybės jais remtis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, dėl nukentėjusiosios parodymų atitikties kito nuteistojo J. P., liudytojos I. P., L. J. parodymams, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu užfiksuotų telefoninių pokalbių turiniui, informacijai apie pinigų perlaidas, valstybinės sienos kirtimą ir teistumus užsienio valstybėse, taip pat dėl nuteistojo E. B. parodymus patvirtinančių ir nukentėjusiosios V. K. parodymus paneigiančių liudytojų L. R., A. Ar., D. P., D. Ž. parodymų apie neva iš E. B. pasiskolintas lėšas, kurias E. B. persiųsdavo pinigų perlaidomis), faktinių aplinkybių nustatymu ir veikų teisiniu kvalifikavimu.

18.2. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byla apeliacine tvarka buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo E. B. apeliaciniame skunde buvo keliami klausimai, susiję išimtinai su įrodymų vertinimu, o dėl kitų kasaciniame skunde išdėstytų BPK reikalavimų pažeidimų, kasatorių įvardijamų esminiais, apeliaciniame skunde argumentų nebuvo nurodyta.

19. Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakęs atlikti papildomą įrodymų tyrimą, nepažeidė proceso įstatymo. Todėl kasatorių teiginiai, kad, neatlikus įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme, baudžiamoji byla nebuvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepagrįsti.

19.1. Pirma, pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali, bet neprivalo atlikti įrodymų tyrimo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka įrodymų tyrimas atliekamas tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, ir ištiriamos pirmosios instancijos teismo netirtos aplinkybės, taip pat pakartotinai ištiriami esminę reikšmę teismo išvadoms turintys įrodymai, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tais atvejais, kai reikia pašalinti tokius pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK pažeidimus, kurių neįmanoma pašalinti be įrodymų tyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-141-303/2020, 2K-178-976/2021, 2K-169-976/2022 ir kt.). Tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta. Antra, šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-365-699/2017).

19.2. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistasis E. B. ir jo gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimą (išsiaiškinti, koks kriminalinės žvalgybos tyrimas buvo atliekamas dėl V. K.; išsireikalauti ir posėdyje ištirti ne tik telefoninių pokalbių suvestinėje aprašytus V. K. telefoninius pokalbius, bet ir kitus telefoninius pokalbius, užfiksuotus kontroliuojant V. K. elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją; apklausti tyrėją A. R., asmenis, kuriems E. B. siuntė pinigų perlaidas; išsiaiškinti, kam priklausto butas, kuriame gyveno V. K.). Apeliacinės instancijos 2022 m. rugsėjo 8 d. teismo posėdyje, išklausius proceso dalyvių nuomonių, prašymas dėl papildomo įrodymų tyrimo atlikimo buvo motyvuotai atmestas, nurodant išsamius tokio sprendimo argumentus: pagal bylos medžiagą, kriminalinės žvalgybos veiksmai prieš V. K. nebuvo atliekami, šios aplinkybės išsiaiškintos apklausus ikiteisminio tyrimo pareigūną A. A., tyrėjas A. R. buvo apklaustas dar bylą nagrinėjant apylinkės teisme iki bylos perdavimo prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti; visi užfiksuoti V. K. telefoniniai pokalbiai yra byloje esančioje laikmenoje, papildomas garso įrašų (tiek aprašytų, tiek neaprašytų telefoninių pokalbių išklotinėje) perklausymas teismo posėdyje netikslingas; bylai reikšminga aplinkybė, su kuo gyveno V. K., yra nustatyta kitais bylos duomenimis, taip pat netikslinga apklausti kitus asmenis, gavusius pinigų perlaidas iš E. B., nes parodymus dėl pinigų perlaidų davė ne tik V. K., bet ir liudytojai L. R., A. Ar., D. P., D. Ž..

19.3. Kasaciniame skunde nurodoma, kad BPK reikalavimai buvo pažeisti ir nepaskyrus nukentėjusiosios teismo psichiatrinės ir psichologinės ekspertizės, siekiant nustatyti, ar V. K. nėra linkusi fantazuoti ir ar galima remtis jos parodymais, koks buvo V. K. priklausomybės nuo narkotikų laipsnis sprendžiant dėl jos pažeidžiamumo ir galimybės pasipriešinti kitų asmenų įtakai. Pažymėtina, kad, visų pirma, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, tokios ekspertizės nebuvo prašoma paskirti. Kita vertus, bylą nagrinėjantis teismas dėl ekspertizės bylos paskyrimo sprendžia prieš tai įvertinęs, ar bylai reikšmingoms aplinkybės nustatyti yra būtinos specialiosios žinios. Nagrinėjamu atveju kasatorių akcentuojamos aplinkybės, kurioms nustatyti neva turėjo būti paskirta teismo psichiatrinė ir psichologinė ekspertizė, byloje buvo nustatytos kitais bylos įrodymais, todėl būtinybės panaudoti specialiąsias žinias atliekant specialisto tyrimą ar ekspertizę nebuvo. Žemesnės instancijos teismai apie nukentėjusiosios V. K. priklausomybę nuo narkotinių medžiagų ir atitinkamai nuteistojo E. B. galimybę pasinaudoti šia priklausomybe siekiant išnaudoti nukentėjusiąją sprendė įvertinę ne tik V. K., bet ir kito nuteistojo J. P., jo motinos I. P. parodymus, užfiksuotų telefoninių pokalbių turinį. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad šios bylai reikšmingos aplinkybės byloje nustatytos tinkamai. Nukentėjusiosios V. K. parodymus patikimumo aspektu teismai patikrino įvertinę juos kartu su kitais bylos įrodymais. Be subjektyvių ir deklaratyvių kasatorių teiginių, byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių apie V. K. polinkį fantazuoti, galimybę iškraipyti aplinkybes dėl ilgalaikio narkotinių medžiagų vartojimo pasekmių, kurios sudarytų pagrindą abejoti nukentėjusiosios parodymų teisingumu ar netgi galimybe duoti parodymus ir kurias galima būtų patikrinti tik atlikus teismo psichiatrinę ir psichologinę ekspertizę.

20. Kasatoriai, nurodydami skirtingus argumentus, taip pat ginčija nukentėjusiosios parodymų patikimumą. Kaip matyti iš teismų sprendimų, nukentėjusiosios V. K. parodymai byloje yra vienas iš pagrindinių įrodymų, kuriais grindžiama nuteistojo E. B. kaltė; be to, V. K. procesinis statusas byloje kito, todėl, vertinant nukentėjusiosios V. K. parodymus, svarbu vertinti ir šią aplinkybę. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu išnagrinėjusi bylą pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus, daro išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai atitinka įrodymams keliamus reikalavimus ir teismai juos tinkamai ištyrė ir įvertino.

20.1. Ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas būtent V. K., gavus informacijos, kad ji tabore perka narkotines medžiagas ir jas vėliau galimai platina kitiems narkomanams. Tiek pagal ikiteisminio tyrimo metu pareikštus įtarimus, tiek vėliau Vilniaus miesto apylinkės teismui perduotoje nagrinėti baudžiamojoje byloje V. K. buvo kaltinama pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartimi baudžiamosios bylos dalis dėl V. K., kaltintos pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, ir E. B., toje pačioje byloje kaltinto pagal BK 264 straipsnio 1 dalį, perduota prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Jau grąžinus bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi patvirtinus prokuroro 2020 m. spalio 16 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, V. K. pagal BPK 212 straipsnio 8 punktą, BK 147 straipsnio 3 dalį atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje. Vėliau V. K. pripažinta nukentėjusiąja ir apklausta kaip liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

20.2. Baudžiamojo proceso metu keitėsi ir V. K. parodymai. Pirmosiose savo kaip įtariamosios apklausose, vykusiose 2018 m. birželio 20 d. ir birželio 29 d., V. K. nurodė, kad prieš jos sulaikymą narkotines medžiagas tabore įsigijo savo reikmėms. Dėl E. B. nurodė tik tiek, kad jis ją pavežė iki taboro, santykių su E. B. nedetalizavo, nenurodė, kad E. B. ją išnaudojo vagystėms daryti ir kad būtent jis duodavo pinigų narkotikams įsigyti. Per vėlesnes apklausas ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip įtariamoji ir kaip kaltinamoji Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, o kai buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės – ir kaip liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, V. K. parodymus iš dalies pakeitė ir papildė naujomis aplinkybėmis, iš kurių matyti, kad ji su E. B. vykdavo į užsienio valstybes, kur E. B. nurodymu vykdydavo vagystes iš parduotuvių, E. B. pervesdavo (perduodavo) jai atitinkamas pinigų sumas kaip atlygį už įvykdytas vagystes, taip pat skirtas gyvenimo išlaidoms (buto nuomai, maistui) ir narkotinėms medžiagoms įsigyti. Taip pat nurodė, kad jos ir E. B. sulaikymo dieną tabore narkotines medžiagas pirko už iš E. B. gautus pinigus, narkotinės medžiagos buvo skirtos jai asmeniškai vartoti būsimos kelionės į Vokietiją metu.

20.3. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina teismų praktika dėl atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, 147 straipsnio 3 dalį asmenų parodymų vertinimo kurioje, be kita ko, vadovaujamasi ir EŽTT sprendimais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-230-489/2019, 2K-72-489/2020, 2K-35-489/2021). Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės faktas nėra pagrindas tokio asmens parodymus laikyti nepatikimais ar neturinčiais įrodomosios galios. Egzistavusi baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, kad teisėsaugos pareigūnai tokioje situacijoje paprastai gali išgauti neteisingus parodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). BPK nenustatyta papildomų ar specialių reikalavimų asmenų, kurie atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymams ir jų vertinimui, tokių asmenų parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Vis dėlto vertinant parodymus liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, taip pat turi būti skiriamas didesnis dėmesys jų parodymų patikimumo aspektu vertinimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2-699/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-171-1073/2018); teismas turi atsargiau vertinti tokio asmens parodymus apie jo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikalstamas veikas ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-9-976/2020). Šios teismų praktikoje suformuluotos taisyklės, reikalaujančios didesnio atidumo tikrinant parodymų objektyvumą, taikytinos ir nagrinėjamoje situacijoje vertinant nukentėjusiosios V. K., kuri anksčiau byloje buvo įtariamoji (kaltinamoji) ir kuri, jai nutraukus ikiteisminį tyrimą, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 147 straipsnio 3 dalį, parodymus.

20.4. Kaip matyti iš skundžiamų nuosprendžių turinio, žemesnės instancijos teismai laikėsi pirmiau nurodytų reikalavimų ir tinkamai patikrino nukentėjusiosios V. K. parodymų patikimumą. Nors pirmosiose apklausose V. K. nieko nenurodė apie E. B. galimai nusikalstamus prieš ją veiksmus, bet vėlesnėse apklausose, apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teisme, duodama parodymus ir kaip įtariamoji, kaltinamoji, ir kaip liudytoja, ji buvo nuosekli, jos parodymai dėl esminių bylos aplinkybių (jos santykių su E. B., jo apmokamų gyvenimo išlaidų, pinigų davimo narkotinėms medžiagoms įsigyti, E. B. nurodymu vykdytų vagysčių užsienio valstybėse) nekito. Nukentėjusioji V. K. logiškai paaiškino, kodėl pirmųjų apklausų metu nedavė parodymų apie E. B.: dėl išankstinio susitarimo prisiimti atsakomybę už sulaikymo metu rastas narkotines medžiagas ar pavogtus daiktus, taip pat ilgalaikės priklausomybės nuo E. B. šiam apmokant nukentėjusiosios pragyvenimo išlaidas, sudarant galimybę nuolatos gauti narkotinių medžiagų, nukentėjusioji negalėjo duoti parodymų apie tikrąjį jų santykių su nuteistuoju turinį. Vertindami nukentėjusiosios V. K. parodymus, teismai atsižvelgė ir į tai, kad atskiros nukentėjusiosios V. K. nurodytos aplinkybės atitinka kitus bylos įrodymus – kito nuteistojo J. P. parodymus (apie V. K. gautas pinigų perlaidas iš E. B., nevienkartinį važiavimą į užsienio valstybes vykdyti vagysčių), liudytojų I. P. ir L. J. parodymus (apie tai, kad V. K. pragyvenimo išlaidas dengdavo E. B. (įvardytas kaip „dėdė“)), telefoninius pokalbius (iš kurių matyti E. B. ir V. K. tarpusavio bendravimo pobūdis), duomenis apie pinigų perlaidas, vykimą į užsienio valstybes, sulaikymus ir teistumus užsienio valstybėse. Be to, V. K. atpažino ir kitus asmenis, vykusius kartu su E. B. vykdyti vagysčių.

20.5. Kasaciniame skunde, ginčijant nukentėjusiosios parodymų patikimumą, akcentuojami V. K. dar ikiteisminio tyrimo pradžioje jai esant suimtai rašyti 2018 m. rugpjūčio 3 d. ir 2018 m. rugpjūčio 17 d. laiškai (pranešimai) prokurorui. Pažymėtina, kad šiuose laiškuose V. K. neneigia disponavusi narkotinėmis medžiagomis, bet bando išsiaiškinti, koks bus jos procesinis statusas, kokios kardomosios priemonės jai bus taikomos, jei duodama parodymus atskleis visas aplinkybes, kurias žino. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, 2018 m. rugpjūčio 1 d. vykusios apklausos metu, tai yra dar iki kreipimosi į prokurorą laišku, V. K. pakeitė savo pirminius parodymus ir nurodė, kad narkotines medžiagas pirko už E. B. duotus pinigus, taip pat pagal E. B. nurodymus važiuodavo į užsienį vykdyti vagysčių iš parduotuvių. Taigi, E. B. nepalankius parodymus V. K. davė dar prieš parašydama minėtus laiškus, atitinkamai nėra pagrindo daryti išvadą, kad V. K., siekdama gauti procesinių lengvatų, apkalbėjo E. B..

20.6. Kartu pažymėtina, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, vien tai, jog, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, V. K. apklausta kaip liudytoja, neįspėjus dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą bei jos neprisaikdinus, savaime nesudaro pagrindo tokių parodymų nepripažinti įrodymu ar dėl to juos vertinti kaip neobjektyvius ir nepatikimus. Tokio liudytojo parodymai vis vien vertintini kartu su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, tai nagrinėjimu atveju ir buvo padaryta, nusprendus nukentėjusiosios V. K. parodymus pripažinti įrodymais ir jais remtis nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad, kaip jau minėta, V. K. pirmesnėje proceso stadijoje buvo įtariama ir kaltinama pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, ir tik nustačius specialų jos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą, nustatytą BK 147 straipsnio 3 dalyje, baudžiamoji byla jai buvo nutraukta. Įvertinusi tokią procesinę situaciją, taip pat liudytojos parodymų gavimo, tyrimo, tikrinimo, gretinimo su kita bylos medžiaga procesą, teisėjų kolegija nusprendžia, kad šiuo aspektu aptariami liudytojos parodymai taip pat atitinka įrodymams keliamus reikalavimus.

20.7. Taigi, teismai išsamiai išanalizavo viso baudžiamojo proceso metu duotus V. K. parodymus, atsižvelgė į jos procesinio statuso ir jo kaitos byloje specifiką, patikrino parodymų patikimumą, lygindami juos su kitais byloje ištirtais įrodymais, ir padarė pagrįstą išvadą, kad yra pagrindas remtis nukentėjusiosios V. K. parodymais, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Be to, kaip jau minėta, nukentėjusiosios V. K. parodymai, nors ir labai svarbūs byloje, yra ne vieninteliai, patvirtinantys bylos aplinkybes.

21. Kasaciniame skunde teikiami argumentai dėl nepagrįstai įrodymais pripažintų kito nuteistojo J. P., liudytojų I. P. ir L. J. parodymų netinkamo vertinimo; pareigūnų parodymų leistinumo, kai kurių liudytojų parodymų neįvertinimo. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

21.1. Kasatoriai kito nuteistojo ir liudytojų parodymus ginčija vien tuo aspektu, kad nuteistasis J. P. ir jo motina I. P., su kuriais kartu gyveno V. K., yra suinteresuoti bylos baigtimi, taip pat jie, kaip ir liudytoja L. J., jokių bylai reikšmingų aplinkybių tiesiogiai nematė. Pirma, pažymėtina tai, kad nuteistasis J. P., liudytojos I. P. ir L. J. davė parodymus ne tik apie tas aplinkybes, kurias sužinojo iš nukentėjusiosios V. K.. Nuteistasis J. P. vyko kartu su V. K. pirkti narkotinių medžiagų, lydėdavo atsiimti pinigų perlaidų, kartu gyvendamas girdėdavo V. K. telefoninius pokalbius su E. B.. Liudytojos I. P. ir L. J. buvo susitikusios su E. B. (įvardydamos jį „dėde“), I. P., pas kurią kurį laiką gyveno V. K., davė parodymus apie tai, kokie, jos manymu, buvo tikrieji V. K. ir E. B. santykiai. Antra, vien tai, kad dalį aplinkybių nurodyti asmenys sužinojo iš V. K. ir šia dalimi jų parodymai laikytini netiesioginiais įrodymais (išvestiniais iš V. K. parodymų), savaime nesudaro pagrindo šiais parodymais nesiremti. Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019). Kaip matyti iš skundžiamų žemesnės instancijos teismų nuosprendžių, nuteistojo J. P., liudytojų I. P. ir L. J. parodymai buvo vertinami kartu su kitais bylos duomenimis, nenukrypstant nuo teismų praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo reikalavimų.

21.2. Kasaciniame skunde keliamos abejonės ir dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymų patikimumo. Tačiau šis argumentas grindžiamas vien deklaratyviu teiginiu, kad pareigūnai dėl savo pareigų yra suinteresuoti bylos baigtimi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaip liudytojai taip pat gali būti apklausiami asmenys, kuriems įrodinėtinos bylos aplinkybės žinomos dėl tarnybinių ar kitų pareigų. Jie gali paliudyti apie nusikalstamos veikos rengimo, padarymo aplinkybes, kurias patys stebėjo ir suvokė eidami tarnybines pareigas, jų parodymai yra svarbūs teismui tikrinant byloje esančių duomenų rinkimo būdus, šių duomenų procesinio įtvirtinimo aplinkybes. Tokie liudytojai prisiekia, yra įspėjami dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį, BK 235 straipsnį ir teismas, priimdamas nuosprendį, jų parodymais gali remtis. Taigi vien tai, kad liudytojas yra pareigūnas, atlikęs operatyvinio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) ar ikiteisminio tyrimo veiksmus, nėra pagrindas jo parodymus, svarbius ir kitiems įrodymams patikrinti bei jiems vertinti, laikyti neturinčiais įrodomosios vertės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52-699/2015, 2K-51-648/2019). Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo pareigūnų parodymai (pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tik A. A., apeliacinės instancijos teismo taip pat ir A. R., R. K.) buvo vertinami kartu su V. K. parodymais apie parodymų pakeitimo priežastis, J. P. ir V. K. parodymais apie 2018 m. birželio 19 d. vykusį narkotinių medžiagų pirkimą, gabenimą E. B. automobiliu ir sulaikymą.

21.3. Žemesnės instancijos teismai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, išsamiai aptarė liudytojų L. R., A. Ar., D. P. ir D. Ž. parodymus apie tai, kad E. B., siųsdamas pinigų perlaidas, šiems liudytojams neva teikė paskolas. Nesivadovaudami minėtais liudytojų parodymais apie gautas paskolas, teismai atsižvelgė į tai, kad jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių susitarimus dėl paskolų suteikimo ir (ar) jų grąžinimo, byloje nėra. Teismai taip pat įvertino, kad pats savaime paskolų teikimo šiems liudytojams faktas niekaip nėra susijęs su V. K. situacija, kuriai, kaip tvirtino pats E. B., jis pervesdavo ne skolinamas, o pačios V. K. duotas pasaugoti jos užsidirbtas lėšas. Taigi, liudytojų L. R., A. Ar., D. P. ir D. Ž. parodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

22. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad nepagrįstai įrodymu buvo pripažinta byloje esanti telefoninių pokalbių išklotinė. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi leista kontroliuoti V. K. naudojamais įrenginiais, nurodant ir konkretų abonento numerį, elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuojant ir kaupiant. Šios procesinės prievartos priemonės taikymo metu buvo užfiksuoti bylai reikšmingi V. K. telefoniniai pokalbiai su J. P. ir E. B.. Baudžiamajame procese procesinių veiksmų atlikimas įprastai fiksuojamas protokole (BPK 36 straipsnis). BPK 154 straipsnio 8 dalyje taip pat nustatyta, kad dėl pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, ar kitos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės fakto ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytame protokole išdėstomas tik tyrimui reikšmingas duomenų bei garso įrašo turinys. BPK 179 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nuotraukos, negatyvai, skaitmeninės informacijos laikmenos, garso, vaizdo įrašai ir kiti techninių priemonių panaudojimo atliekant tyrimo veiksmus rezultatai yra tyrimo veiksmo protokolo priedai. Nagrinėjamoje byloje užfiksuoti pokalbiai aprašyti dokumente, kuris pavadintas suvestine. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo ištirta laikmena su užfiksuotais telefoniniais pokalbiais – pokalbių garso įrašai buvo perklausyti, dėl jų paaiškinimus davė V. K.. Abejonių dėl telefoninių pokalbių garso įrašų ir aprašytų suvestinėje tapatumo nėra. Todėl teisėjų kolegija nusprendžia, kad vien teisėtai, pagrįstai ir tinkamai atlikto proceso veiksmo fiksavimo formos nesilaikymas, teismui ėmusis priemonių tikriesiems proceso veiksmo rezultatams nustatyti, negali būti pripažintas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu ir nulemti informacijos nepripažinimą įrodymu. Taigi, nurodytų BPK reikalavimų, skirtų proceso veiksmų fiksavimui, pažeidimas nagrinėjamu atveju nelaikytinas esminiu, todėl teismai pagrįstai rėmėsi užfiksuotų telefoninių pokalbių turiniu.

23. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neprieštarauja nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principams ir nuosekliai pagrįstas faktiniais ir teisiniais argumentais. Teisėjų kolegija pagal byloje nustatytas aplinkybes neturi pagrindo daryti kitokias išvadas. Vien tai, kad teismai kitaip nei nuteistasis ar jo gynėjas įvertino bylos duomenis ir padarė kitokias išvadas, nereiškia minėtų ar kitų BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Dėl BK 147 straipsnio 1 dalies taikymo

24. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 147 straipsnio 1 dalį.

25. Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais.

26. BK 147 straipsnyje nustatyta prekybos žmonėmis veika – tai įvairūs sandoriai (pardavimas, pirkimas, kitoks perleidimas ar įgijimas, verbavimas, gabenimas ar laikymas nelaisvėje žmogaus), kurių objektas yra žmogus ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Prekybos žmonėmis atveju svarbu, kad su asmeniu yra elgiamasi lyg su daiktu, juo disponuojama kaip preke, varžoma jo laisvė ir valia. Teismų praktikoje yra nurodyta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-104-719/2021):

26.1. Prekybos žmonėmis tikslas yra žmogaus išnaudojimas, kuris gali pasireikšti šiomis formomis: 1) išnaudojimas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, 2) prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, 3) priverstinei, fiktyviai santuokai, 4) priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, 5) nusikalstamai veikai daryti, 6) kitais išnaudojimo tikslais.

26.2. Prekyba žmonėmis yra priskiriama nusikaltimams asmens laisvei. Todėl būtinas prekybos žmonėmis požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, leidžiančiu palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Šis poveikis gali būti padaromas tokiais alternatyviais būdais: 1) panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus arba 2) kitaip atimant galimybę priešintis, arba 3) pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba 4) panaudojant apgaulę, arba 5) priimant ar sumokant pinigus, arba 6) gaunant ar suteikiant kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas.

26.3. Objektyvieji prekybos žmonėmis požymiai BK 147 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padarytas bent vienas nurodytų veiksmų (sandoris), atliktų bent vienu iš jame nurodytų alternatyvių būdų, žinant arba siekiant, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas bet kuria nurodyta išnaudojimo forma.

26.4. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas smurtas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiaujama jo priklausomumu ar pažeidžiamumu arba sumokama jį kontroliuojančiam asmeniui, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas prostitucijai, pornografijai, priverstiniam darbui, nusikalstamoms veikoms daryti ar išnaudojamas kitaip, arba nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, 2K-156-699/2018, 2K-281-489/2019 ir kt.).

27. Nagrinėjamoje byloje kasatoriai teigia, kad nukentėjusiosios laisvė nebuvo apribota, taip pat teigiama, kad nuteistasis neišnaudojo jos nusikalstamoms veikoms (vagystėms) daryti, pasinaudodamas jos pažeidžiamumu. Tokie kasatorių teiginiai ir juos grindžiantys argumentai neatitinka nei teismų praktikos, nei byloje nustatytų faktinių aplinkybių, todėl yra atmetami.

28. Teismų praktikoje nuosekliai aiškinamas ginčijamų kasaciniame skunde nusikalstamos veikos požymių turinys:

28.1. Asmens laisvė kaip saugoma vertybė suprantama ne tik kaip galimybė daryti kūno judesius, judėti erdvėje, pasirinkti buvimo vietą (fizinė laisvė), bet ir kaip asmens gebėjimas nuspręsti ir veikti savarankiškai, pasirinkti savo elgesio variantą, rinktis iš keleto apsisprendimo ir veikimo alternatyvų (valios laisvė). Pažeisti kito žmogaus valios laisvę reiškia atimti galimybę pačiam pasirinkti elgesio variantą, priversti jį elgtis taip, kaip nori kaltininkas, palenkti jo valią, įgyti jo laisvę varžančią kontrolę ir pan. Pagal teismų praktiką asmens laisvės suvaržymas prekybos žmonėmis bylose gali būti susijęs tiek su visiška, tiek su daline kito žmogaus sprendimų ir veiksmų kontrole. Pvz., asmens laisvės suvaržymo pasinaudojant jo pažeidžiamumu ar priklausomumu atvejais pirmiausia pažeidžiama asmens valios laisvė, o prievartinė tokios veikos esmė užmaskuota tam tikru kaltininko ir aukos susitarimu, kai dėl susiklosčiusių aplinkybių auka sutinka būti kontroliuojama ir išnaudojama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-73-511/2021, 2K-258-788/2022).

28.2. Išnaudojimo nusikalstamoms veikoms daryti tikslas aiškintinas kaip siekis pasinaudoti kitu asmeniu, kad šis nusikalstamą veiklą organizuojančių asmenų (asmens) naudai atliktų nusikalstamus veiksmus (darytų vagystes, platintų ar gabentų narkotikus, vežtų nusikalstamos kilmės grynuosius pinigus, rinktų iš apgautų žmonių pinigus ir pan.). Paprastai tokių asmenų panaudojimas nusikalstamoms veikoms daryti leidžia sumažinti nusikalstamos veiklos organizatorių rizikas ir išlaidas. Kita vertus, vien tai, kad asmuo sutiko su pasiūlymu įsitraukti į nusikalstamą veiklą, savaime nereiškia, kad tokį asmenį siekiama išnaudoti. Išnaudojimo tikslas kaip prekybos žmonėmis sudedamasis elementas siejamas su tokiomis nesąžiningo naudojimosi kitu žmogumi formomis, kurios pasižymi pakankamu pavojingumu, šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises bei orumą ir nedera su civilizuotos visuomenės taisyklėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-551-788/2015, 2K-258-788/2022). Todėl išvada dėl tikslo išnaudoti nusikalstamoms veikoms vykdyti daroma tais atvejais, kai nustatytų aplinkybių visuma leidžia konstatuoti, kad užverbuoti asmenys, nors ir rizikuoja būti patraukti atsakomybėn, nėra pagrindiniai nusikalstamos veiklos naudos gavėjai, t. y. jie veikia ne savo iniciatyva, o pagal juos kontroliuojančių asmenų nurodymus, kaip beteisiai kitų asmenų valios vykdytojai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-788/2022).

28.3. Pasinaudojimas asmens pažeidžiamumu kaip prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos sudėties požymis – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Piktnaudžiavimas pažeidžiamumu gali būti konstatuojamas, kai asmuo tokį pasiūlymą priima ir kaip būdą ištrūkti iš skurdo ar kitos sudėtingos ekonominės ar socialinės situacijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290/2014, 2K-432/2014, 2K-173-693/2018, 2K-288-648/2018). Aukos pažeidžiamumas gali būti bet kokios rūšies: fizinis, psichologinis, emocinis, socialinis ar ekonominis. Piktnaudžiavimas aukos pažeidžiamumu turi būti pakankamai rimto pobūdžio ir masto, kad būtų paneigta nukentėjusio asmens sutikimo reikšmė, ypač tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo neidentifikuoja savęs kaip aukos; kai jis ir toliau lieka priklausomas ar kitaip prisirišęs prie to, kuris piktnaudžiavo jo pažeidžiamumu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-788/2022). Pasinaudojimo asmens pažeidžiamumu atveju kaltininkas turi žinoti apie nukentėjusiojo pažeidžiamumą, t. y. turi būti nustatyta, kad jis, įgyvendindamas tam tikrus nusikalstamus veiksmus, suvokė ar numanė sunkią nukentėjusiojo padėtį ir tuo naudojosi. Ar tai būtų nukentėjusiojo psichinis ir psichologinis pažeidžiamumas, priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų, materialinė padėtis, šios aplinkybės turi lemti suvaržytą nukentėjusiojo galimybę rinktis ir sudaryti kaltininkui akivaizdžią galimybę manipuliuoti nukentėjusiuoju. Nukentėjusiojo pažeidžiamumą gali nulemti tiek viena, tiek kelios susidėjusios aplinkybės, reikšmingai apsunkinančios galimybę atsisakyti priimti kaltininko pasiūlymą būti išnaudojamam (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-73-511/2021).

29. Byloje nustatyta, kad nuteistasis E. B. kelerius metus (nuo 2015 m. lapkričio mėn. pabaigos iki 2018 m. birželio mėn. vidurio) išnaudojo pažeidžiamą nukentėjusiąją V. K., kuri buvo priklausoma nuo narkotinių medžiagų ir kurios materialinė padėtis buvo sunki, nes ji neturėjo nei darbo, nei gyvenamosios vietos, nusikalstamoms veikoms – vagystėms – daryti. Teismai tokią išvadą grindė visuma įrodymų, kurie patvirtino, kad nuteistasis, žinodamas apie nukentėjusiosios pažeidžiamumą, padarė ją materialiai priklausomą nuo jo, t. y. siuntė (davė) pinigų būtiniesiems poreikiams patenkinti, nukentėjusiosios gyvenamojo būsto nuomai, narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms įsigyti jos pačios vartojimui, taip pat, kai jos išvaizda dėl pernelyg dažnai vartojamų narkotinių ar psichotropinių medžiagų pablogėdavo, nukreipdavo nukentėjusiąją į gydymo įstaigą, kad įtartinai atrodanti V. K. nebūtų pastebėta ir sekama vagysčių metu. Po to nuteistasis susitarė su nukentėjusiąja dėl nusikalstamų veikų – vagysčių darymo ir įgijo jos kontrolę, taip ją išnaudodamas, būtent: 1) nuteistasis automobiliais ir lėktuvu gabeno V. K. iš Lietuvos Respublikos į įvairius Vokietijos miestus ir jų apylinkes, kitas Europos Sąjungos valstybes, taip užtikrindamas jos nuvykimą į nusikaltimo – vagystės – padarymo vietą ir grįžimą iš jos; 2) apgyvendino jo (nuteistojo) rezervuotuose viešbučiuose, kur planavo ir organizavo vagysčių vykdymą iš šiose valstybėse „Apple“ produkcija prekiaujančių parduotuvių; 3) davė nurodymus, kokias prekes ir kokį jų kiekį vogti, instruktavo dėl elgesio galimo sulaikymo metu. Po to pagrobtas prekes surinkdavo ir realizuodavo, taip pelnėsi iš šios veiklos, o V. K. kaip atlygį už vykdytas vagystes pervedė 48 168,70 Eur.

30. Kasaciniame skunde, kaip ir apeliaciniame skunde, neneigiant nukentėjusiosios ilgametės ir nuteistajam žinomos priklausomybės nuo narkotinių medžiagų, yra neigiama, kad nuteistasis, pasinaudojęs tokia priklausomybe, išnaudojo nukentėjusiąją nusikalstamoms veikoms daryti. Kaip jau buvo konstatuota pirmiau šioje nutartyje, faktinės bylos aplinkybės, kurios leido teismams padaryti išvadas dėl nusikalstamų veikų padarymo, yra nustatytos tinkamai įvertinus visus byloje ištirtus įrodymus. Gynybos teiginiai, kuriais buvo bandoma atsietai vertinti atskiras bylos aplinkybes, buvo ištirti ir paneigti.

30.1. Kaip matyti iš teismų sprendimų, faktinės aplinkybės, lemiančios nukentėjusiosios V. K. pažeidžiamumą, buvo išsamiai ištirtos ir įvertintos. Teisėjų kolegija pritaria teismų motyvuotai ir pagrįstai išvadai, kad nukentėjusiosios pažeidžiamumą lėmė sudėtinga jos padėtis dėl priklausomybės nuo narkotinių, psichotropinių medžiagų, šios priklausomybės nulemtas negebėjimas dirbti, pačiai pasirūpinti savo gyvenimu, būstu, pragyvenimo lėšomis. Kompleksinis nukentėjusiosios pažeidžiamumas (fizinis, emocinis, socialinis, ekonominis), kuris buvo ilgalaikis ir vis stiprėjantis, nulėmė tai, kad, viena vertus, ji pati ilgą laiką nesugebėjo įvertinti nuteistojo elgesio su ja; kita vertus, tai leido nuteistajam, žinojusiam nukentėjusiosios pažeidžiamumą, išnaudoti ją nusikalstamoms veikoms užsienyje daryti – siūlant nukentėjusiajai gyvenamąjį plotą bei lėšas narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms įsigyti jos pačios vartojimui, piniginį atlygį už vagystes. Išsamūs motyvai, kokios faktinės aplinkybės leido teismams padaryti tokias išvadas, yra nurodyti žemesnės instancijos teismų sprendimuose (pirmosios instancijos teismo 72–77 lapai, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 15–28 punktai).

30.2. Tai, kad, pasak kasatorių, nukentėjusiosios laisvė fiziškai nebuvo varžoma, tai, kad narkotines medžiagas ji įsigydavo pati, tai, kad ji pati su kasatoriumi vykdavo į užsienį, savaime nepaneigia prekybos žmonėmis nusikalstamos veikos. Kaip jau buvo aptarta, prekybos žmonėmis nepaneigia aukos sutikimas (neprieštaravimas) būti išnaudojamai, priešingai – išnaudojimas pasinaudojant aukos pažeidžiamumu ir (ar) priklausomumu nuo kaltininko paprastai vyksta aukai nesipriešinant. Taigi, tai, kad nukentėjusioji pirminėje tyrimo stadijoje nedavė parodymų apie jos išnaudojimą, proceso metu nepateikė civilinio ieškinio dėl patirtos žalos, ne tik kad nepaneigia nusikalstamos veikos, tačiau kartu su kitais bylos įrodymais patvirtina, kad nuteistasis naudojosi aukos pažeidžiamumu, t. y. jos priklausomybe nuo narkotinių medžiagų ir sunkia materialine padėtimi. Nuteistojo versija, kad jis kartu su nukentėjusiąja periodiškai vykdavo į užsienį ir ten gyvendavo, taip pat kad jis pervesdavo jai pinigų, nes buvo siejami intymių santykių, buvo pagrįstai paneigta žemesnės instancijos teismų.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, jog žemesnės instancijos teismai nuteistojo veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį. Teismų nuosprendžiuose tinkamai nustatyta ir pagrįsta prekybai žmonėmis būdinga pažeidžiamų asmenų gabenimo į užsienio valstybę išnaudoti nusikalstamai veiklai schema. Teismai, tinkamai įvertinę byloje surinktų ir patikrintų įrodymų visumą, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, jog E. B., veikdamas tiesiogine tyčia, pasinaudodamas V. K. pažeidžiamumu dėl jos priklausomybės nuo narkotikų, sunkios materialinės padėties, pragyvenimo šaltinio ir gyvenamosios vietos neturėjimo bei siekdamas neteisėtos asmeninės turtinės naudos, ją išnaudojo nusikalstamoms veikoms – vagystėms užsienyje daryti.

Dėl BK 260 straipsnio 2 dalies taikymo

32. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis E. B. nepagrįstai nuteistas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Kaip matyti iš kasacinio skundo, kasatorių argumentai yra susiję išimtinai su įrodymų pakankamumu, inkriminuojant šią nusikalstamą veiką. Kasatoriai nurodo, kad teismai, grįsdami savo išvadas dėl kaltinimų, taip pat ir dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos inkriminavimo, negalėjo remtis nukentėjusiosios parodymais, nes jie yra nepatikimi dėl nukentėjusiosios priklausomybės nuo narkotinių medžiagų ir dėl jų nesutapimo su kitais bylos duomenimis, o kitų duomenų, pagrindžiančių nuteistojo įvykdytą nusikaltimą, nenustatyta.

33. Byloje nustatytos ir kasaciniame skunde neginčijamos tokios faktinės aplinkybės: E. B. 2018 m. birželio 19 d. į taborą atvežė nukentėjusiąją V. K., palaukė su narkotikais sugrįžtančios V. K. ir jie abu važiavo nuteistojo vairuojamu automobiliu, iki buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Nuteistasis pats pripažino, kad žinojo, kokiu tikslu jie ten vyksta, ir kad tokiu būdu V. K. padėjo įsigyti narkotikų. Tačiau kasatoriai, kaip ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teigia, kad V. K. savarankiškai, už savo pinigus sau įgijo 46 lankstinukus narkotinių medžiagų, todėl nuteistajam nepagrįstai inkriminuota nusikalstama veika, nustatyta BK 260 straipsnio 2 dalyje. Tokie argumentai nepagrįsti.

34. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą teisės aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, daro išvadą, jog žemesnės instancijos teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

34.1. Teismai, spręsdami dėl kaltinimų pagal BK 260 straipsnio 2 dalį pagrįstumo, motyvuotai nurodė glaudų ryšį tarp šioje byloje nuteistajam inkriminuotos prekybos žmonėmis, kurios auka yra priklausoma nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, ir narkotinių medžiagų platinimo tam pačiam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagrįstai pažymėjo, kad nuteistasis, siekdamas išnaudoti nukentėjusiąją vagystėms, naudojosi jos pažeidžiamumu, kuris pasireiškė ir jos priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, – byloje, vadovaujantis įrodymų visuma, o ne tik nukentėjusiosios parodymais, nustatyta, kad nuteistasis suteikdavo nukentėjusiajai lėšų narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms įgyti, kelionių į užsienį metu medžiagos buvo vartojamos ir nuteistojo automobilyje, nuteistajam dozuojant nukentėjusiosios vartojamas medžiagas.

34.2. Byloje, kaip jau minėta, taip pat nustatytas susitarimas tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios, kad pažeidžiama nukentėjusioji sulaikymo atveju prisiimtų kaltę (dėl vagysčių ir kitų teisės pažeidimų), taigi pirminiai V. K. parodymai, kad narkotikus 2018 m. birželio 19 d. ji įgijo už savo pinigus, teismų pagrįstai buvo atmesti, nurodžius objektyvias priežastis, kodėl ne jie, o būtent vėlesni V. K. parodymai, be kita ko, ir apie jai nuteistojo duotus pinigus 2018 m. birželio 19 d. narkotinėms medžiagoms įsigyti, laikytini patikimais.

34.3. Nukentėjusiosios parodymai nėra vieninteliai įrodymai, inkriminuojant nuteistajam nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Byloje ištirti ir įvertinti 2018 m. birželio 18–19 d. telefoniniai pokalbiai tarp nuteistojo ir V. K., vertinant kartu su nukentėjusiosios ir J. P. parodymais, leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis ne tik nuvežė V. K. iki taboro, bet ir davė jai pinigų, nurodė už juos įgyti narkotinių medžiagų, laukdamas jos automobilyje, domėjosi jų įgijimo procesu ir siekė jį paspartinti (telefonu tarpininkaudamas tarp V. K. ir J. P.), vėliau narkotines medžiagas gabeno savo automobiliu.

34.4. Byloje nustatyta ir aplinkybė, kad nuteistasis tam tikrą laiką narkotines medžiagas iš nukentėjusiosios buvo perėmęs. Tai, kad, kaip nurodo kasatoriai, nuteistojo rankų nuoplovose nebuvo rasta draudžiamų medžiagų, nepaneigia nustatytos įvykių eigos. Pažymėtina, kad, kaip nurodė ir teismai, tokių medžiagų nebuvo rasta ir V. K. rankų nuoplovose, nors nėra jokių abejonių, kad ji šias medžiagas nupirko ir jomis disponavo. Ši faktinė aplinkybė iš tiesų nustatyta tik nukentėjusiosios parodymais, tačiau nustačius, kad jos parodymai atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, toks įrodinėjimo būdas pripažintinas tinkamu.

34.5. Kasatorių nurodomi prieštaravimai tarp nukentėjusiosios ir pareigūnų parodymų dėl to, kuriuose apatiniuose nukentėjusiosios drabužiuose buvo rastos narkotinės medžiagos, nelaikytini tokiais, dėl kurių teismai turėtų taikyti principą in dubio pro reo ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad faktinės aplinkybės, o būtent tai, kad nuteistasis nuvežė V. K. į taborą, davė pinigų narkotinėms medžiagoms įgyti, laukdamas jos automobilyje, domėjosi ir rūpinosi, kad šios V. K. kelionėje reikalingos medžiagos būtų įgytos, V. K. grįžus į jo automobilį ir jam perdavus narkotines medžiagas, jas automobiliu gabeno Vilniuje tol, kol pastebėjo pareigūnus, tada šias medžiagas grąžino V. K. ir nurodė jas paslėpti, nustatytos laikantis įrodinėjimo taisyklių. Teismai, nustatę tokias aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistasis nukentėjusiajai nurodė įgyti narkotinių medžiagų, turėdamas tikslą išplatinti pačiai V. K. (vartoti kelionės į užsienį metu), suteikė jai lėšų medžiagoms įgyti, nukentėjusiosios įgytas medžiagas perėmė ir gabeno automobiliu. Tokia nuteistojo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, konstatavus, kad E. B. įgijo, laikė ir gabeno didelį narkotinių medžiagų kiekį (dėl nustatyto narkotikų kiekio ginčo byloje nėra), turėdamas tikslą jas platinti.

36. Nenustačius, kad teismai padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus ar netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, remiantis kasacinio skundo argumentais, naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo E. B. ir jo gynėjo advokato Dariaus Karabino kasacinį skundą.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Artūras Pažarskis

Rima Ažubalytė