L. F. pagal BK 222 str., 183 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-307-1073/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-62501-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.6.1; 1.2.18.10

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Masioko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei

išteisintajai L. F., jos gynėjui advokatui Vitalijui Vitkovskiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Arūno Stankevičiaus kasacinį skundą L. F. baudžiamojoje byloje dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 26 d. nuosprendis ir L. F. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BUAB „T. G.“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 26 d. nuosprendžiu L. F. nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 183 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, atlyginti turtinę žalą. Civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo netenkintas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios L. F. ir jos gynėjo advokato Vitalijaus Vitkovskio, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. L. F. pirmosios instancijos teismo nuteista, o apeliacinės instancijos teismo išteisinta dėl to, kad ji paslėpė UAB „T. G.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, apgaulingai organizavo UAB „T. G.“ buhalterinę apskaitą:

1.1. nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d. būdama UAB „T. G.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), Vilnius, direktorė ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 punkto nuostatą „Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ ir 21 straipsnio 2 punkto nuostatą,,Už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“ (2012 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. IX-1988 redakcija), pagal 12 straipsnio 1 dalį „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą bei dokumentų išsaugojimą, privalėdama organizuoti ir kontroliuoti UAB „T. G.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, pateikiama laiku bei išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, neorganizavo UAB „T. G.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo taip, kad į apskaitą būtų įrašytos visos ūkinės operacijos, susijusios su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, paslėpė ir prie ikiteisminio tyrimo nepateikė UAB „T. G.“ 2011–2013 m. kasos ir joje esančių grynųjų pinigų inventorizavimo aprašų, UAB „T. G.“ banko sąskaitų apyvartos žiniaraščių, atskaitingų asmenų L. A. avanso apyskaitų ir atskaitingų asmenų atsiskaitymų apyvartos žiniaraščių (mėnesiais), tiekėjų apyvartos žiniaraščių (mėnesiais), kuriuose užfiksuotos atliktos ūkinės finansinės operacijos, atsiskaitymai, pirkėjų apyvartos žiniaraščių (mėnesiais), kuriuose užfiksuotos atliktos ūkinės finansinės operacijos, atsiskaitymų laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d., 2013 m. finansinių ataskaitų (balanso, pelno (nuostolio) ataskaitos), atsiskaitymų su įmonės kortele Nr. ***** 1994 pagrindžiančių dokumentų – 225,77 Lt (65,39 Eur) už 2011 m., 14 990,90 Lt (4341,66 Eur) už 2012 m., taip pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 1 dalį („Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“) ir 19 straipsnio 2 dalį („Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis“);

1.2. 2012 metų gruodžio mėnesį apskaitos dokumentais nepagrindė 108 334,72 Lt (31 375,90 Eur) kasos išlaidų, jų neužregistravo apskaitos registre – kasos knygoje, taip pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalį („Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų taisyklių „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 4 punktą („Pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį“), 16 punktą („Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą. Jeigu kasos knyga pildoma kompiuteriu, turi būti išsaugoti visi būtinieji kasos knygos rekvizitai: <...> kam išmokėta pinigų suma pagal kiekvieną kasos išlaidų orderį, ir bendra išmokėtų per dieną pinigų suma, pinigų likutis kasoje darbo dienos pabaigoje, kasininko ir vyriausiojo buhalterio (buhalterio) parašai“), 17 punktą („Kasos knygoje kasininkas įrašo kiekvieną kasos išlaidų orderį“);

1.3. pateikė buhalterei apskaityti iš viso 76 167,89 Lt (22 059,75 Eur) kasos išlaidų pagal kasos išlaidų orderius, kuriuose nėra gavėjo parašų, (40 174,70 Lt (11 635,40 Eur) L. A., 23 557,19 Lt (6822,63 Eur) darbo užmokesčiui išmokėti, 12 436,00 Lt (3601,71 Eur) atsiskaityti su tiekėjais), vieno iš privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, taip pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą („Asmens, kuris turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas arba pirmoji vardo raidė, pavardė, parašas ir pareigos“), pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų taisyklių „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 19 punktą („Jeigu kasos išlaidų orderyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti“);

1.4. UAB „T. G.“ (didžiojoje knygoje nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) apskaitoje „sąskaita 2722“ nepateikė buhalterei apskaityti 16 712,21 Lt (4840,19 Eur) gautų įplaukų iš kasos aparatų, buhalterinėse sąskaitose Nr. 5001 „Pardavimo pajamos“, Nr. 4484 „Mokėtinas PVM mokestis“ ir 241 „Pirkėjų įsiskolinimas“ neapskaitė 15 703,11 Lt (4547,93 Eur), iš jų: 12 926,73 Lt (3743,84 Eur) pardavimo pajamų, 2776,38 Lt (804,09 Eur) PVM, taip pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostatą („Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“). Dėl pirmiau minėtų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „T. G.“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d.

2. Be to, L. F. pirmosios instancijos teismo nuteista, o apeliacinės instancijos teismo išteisinta ir pagal kaltinimą, kad pasisavino jai patikėtą svetimą turtą: laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d., būdama UAB „T. G.“ direktorė ir būdama atsakingas asmuo už tinkamą bendrovės veiklos organizavimą, einamų pareigų pagrindu atsakinga už jai patikėtą UAB „T. G.“ turtą – lėšas, naudotinas atsiskaitytinai įmonės reikmėms, siekdama asmeninės turtinės naudos, tęstiniais tyčiniais veiksmais 2012 m. lapkričio 5 d. pagal UAB „T. G.“ kasos išlaidų orderį Nr. 32 iš UAB „T. G.“ kasos grynaisiais paėmė 242,66 Lt (70,28 Eur) ir jų nesumokėjo UAB „T. G.“ buvusiai darbuotojai V. N.. Taip pat ji 2013 m. gegužės 2 d. pagal UAB „T. G.“ kasos išlaidų orderį Nr. 6 iš UAB „T. G.“ kasos grynaisiais paėmė 11 616 Lt (3364,23 Eur) ir jų nesumokėjo UAB „K.“. Taip L. F. pasisavino jai patikėtą svetimą – UAB „T. G.“ priklausantį turtą, iš viso 11 858,66 Lt (3434,51 Eur), taip padarydama UAB „T. G.“ 11 858,66 Lt (3434,51 Eur) žalą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, jog L. F. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 6 iš UAB „T. G.“ kasos grynaisiais paėmė 11 616 Lt (3364,23 Eur) ir jų nesumokėjo UAB „K.“, taip padarė žalą bendrovei, taigi nesant jos veiksmuose būtino nusikalstamos veikos požymio (turtinės žalos padarymo) ji dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį turi būti išteisinta. Dėl 70,28 Eur pinigų sumos pasisavinimo teismas šią veiką vertino kaip atskirą, tačiau, pinigų sumai nesiekiant nedidelės vertės masto, konstatuota, kad už tai negali kilti baudžiamoji atsakomybė. Apeliacinės instancijos teismas, L. F. išteisindamas dėl kaltinimo ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad iš bylos duomenų nėra galimybės nustatyti, kokius dokumentus L. F. perdavė naujam akcininkui D. K., todėl nepakanka duomenų teigti, kad ji paslėpė dalį dokumentų ir kad ji yra atsakinga dėl dokumentų neišsaugojimo, todėl ir atsiradusios pasekmės – negalėjimas nustatyti turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, negali būti siejamos su L. F. veiksmais, byloje kilusios abejonės dėl įmonės dokumentų perdavimo aiškintinos L. F. naudai.

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras A. Stankevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, nes įrodymai vertinti atskirai, nesusiejant ir neanalizuojant įrodymų visumos, nepakankamai atsižvelgiant į jų tarpusavio santykį, nepateikti motyvai, kodėl teisinantys įrodymai priimti, o kaltinantys atmesti, iškraipyta kai kurių įrodymų visuma. Be to, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes tęstinė veika be pagrindo išskaidyta į atskiras veikas, ši nuosprendžio dalis nemotyvuota.

4.2. Išvada, kad įmonei nebuvo padaryta turtinė žala, padaryta neįvertinus aplinkybės, kad UAB „T. G.“ nėra skolinga L. F.. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad L. F. UAB „T. G.“ skolą asmeniškai pardavė trečiajam asmeniui ir jai už tai buvo sumokėta sutartyje nustatyta pirkimo kaina. Tai patvirtina 2013 m. birželio 28 d. skolos pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau ši aplinkybė liko neįvertinta apeliacinės instancijos teisme.

4.3. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad bylos duomenys nepatvirtina L. F. tyčinės kaltės dėl turto pasisavinimo, prieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje iškreiptas 2016 m. lapkričio 10 d. specialisto išvados Nr. 5-1/88 turinys ir prasmė. UAB „T. G.“ ūkinės ir finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad L. F. inkriminuota pinigų suma buvo realiai ir pagal dokumentus išimta iš bendrovės kasos ir į ją negrąžinta. Specialistė K. L. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu ne kartą pažymėjo, kad tyrimo metu surinkti duomenys patvirtina, kad pagal UAB „T. G.“ buhalterinės apskaitos dokumentus matosi pinigų išėmimo iš kasos faktas. Nustatyta, kad pinigų suma buvo kasoje pagal dokumentus, bet vėliau išimta iš kasos pagal visus registrus, o kasos likutis buvo sumažintas atitinkama pinigų suma. Tai paneigia L. F. versiją, kad orderis buvo anuliuotas ir pagal jį pinigai neišmokėti. Liudytoja T. M. parodė, kad ji kasos išlaidų orderį išrašė L. F. nurodymu ir ji jos neinformavo, kad pinigai grąžinti į kasą. Tyrimo metu nustatyta ir tai, kad pinigai nebuvo sumokėti nei UAB „K.“, nei V. N.. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nepaneigė.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas pirmenybę teikė L. F. parodymams, kuriuose ji neigia padariusi nusikaltimus. L. F. parodymai dėl kasos išlaidų orderio panaudojimo keitėsi, vieną kartą ji teigė nedavusi pasirašyti orderio V. Š., nes jo neturėjusi, kitą kartą – kad buvo sutarta žodžiu dėl nuomos mokėjimo aplinkybių ir orderis liko nepanaudotas. Bet byloje nustatyta, kad lėšos buvo išimtos iš kasos ir į ją negrąžintos. L. F. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, nepatikimi.

4.5. Bylos duomenys patvirtina, kad įmonės dokumentai negalėjo dingti jų perdavimo metu. Liudytojas D. K. nuosekliai ir detaliai papasakojo visas UAB „T. G.“ pirkimo aplinkybes, kaip pasirašyti perdavimo–priėmimo aktai bei kaip buvo perduoti, išvežti daiktai ir dokumentai. Jis nurodė, kad visi dokumentai, paimti iš L. F., buvo perduoti bankroto administratoriui, niekas iš dėžių jų negalėjo išimti. Abejoti jo parodymais nėra pagrindo, jis neturėjo suinteresuotumo paslėpti bendrovės dokumentus. Bankroto administratorius V. G. parodė, kad jam nepritrūko dokumentų pagal perdavimo–priėmimo aktą. Taigi L. F. teiginiai apie dokumentų dingimą jau pardavus įmonę laikytini tik gynybos versija, kurią paneigia bylos įrodymai.

4.6. Specialisto išvadoje matyti, kad tyrimą atlikusi specialistė tiksliai nurodo, iš kokių jai pateiktų dokumentų matosi konkretūs pažeidimai, kurie buvo nurodyti kaltinime. Apklausta teisme ji patvirtino savo išvadas.

4.7. Apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad UAB „T. G.“ buhalterinė apskaita buvo vedama popieriniu būdu, o iki 2013 m. vasario mėn. ją tvarkė buhalterinė įmonė, taigi dokumentai negalėjo būti kompiuteriuose.

4.8. Apeliacinės instancijos teismas nevertino UAB „T. G.“ darbuotojų parodymų, kurie turi esminę reikšmę, nes patvirtina, jog įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma nesilaikant įstatymų reikalavimų. Šie parodymai patvirtina, kad įmonėje direktorė imdavo pinigus iš kasos, tai leisdavo daryti darbuotojams, pinigų paėmimas ne visada buvo įforminamas raštiškai.

4.9. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad L. F. veiksmai nesudaro vienos tęstinės veikos, yra nepagrįsta. Teismo motyvai šiai išvadai pagrįsti nepakankami. Sprendžiant, ar padaryta veika buvo tęstinė, reikšmės turi ne tiek laiko tarpas tarp mokėjimų, jų paskirtis ir subjektai, kuriems jie turėjo būti sumokėti, kiek bendras L. F. sumanymas dėl to paties dalyko, t. y. bendras sumanymas neteisėtai ir neatlygintinai naudotis bendrovės, kuriai ji vadovavo ir kurios turtas jai buvo patikėtas einamų pareigų pagrindu, lėšomis. Tai atitinka pirmosios instancijos teismo išvadą, kad išteisintoji veikė bendra tyčia. Abiem atvejais iš kasos buvo paimtos UAB „T. G.“ lėšos, kurios buvo skirtos įmonės atsiskaitymams, nebuvo tinkamai užpildyti buhalterinės apskaitos dokumentai, iš kasos išimta suma nebuvo sumokėta tam subjektui, kuriam ji buvo skirta. Padarytos veikos turi esminių pasikartojančių savybių, nusikalstama veika padaryta tapačiais veiksmais, tomis pačiomis sąlygomis ir dėl to paties dalyko, lėšos pasisavintos iš to paties šaltinio, žala padaryta tam pačiam asmeniui. Šešių mėnesių laiko tarpas nėra kliūtis veiką vertinti kaip atitinkančią tęstinės veikos požymius, įvertinus veikos specifiškumą.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro A. Stankevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK pažeidimų

6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato, o tik patikrina, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas.

7. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažįsta įrodymais tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal jas teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kartu tai reiškia, kad įstatymas nurodo išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Be to, teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Kaip matyti iš prokuroro kasacinio skundo turinio, kasatorius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus grindžia teiginiais, kurie iš esmės nukreipti apeliacinės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui paneigti, ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes bei skundžiamame teismo sprendime padarytas išvadas. Dėl to tokie kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos atskiros apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nesutinkama su šio teismo atliktu įrodymų vertinimu, prašoma, atsižvelgiant į kai kurias aplinkybes, atskirų įrodymų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvadų atitikties bylos aplinkybėms, nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

9. Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje iškreipė 2016 m. lapkričio 10 d. specialisto išvados Nr. 5-1/88 turinį ir prasmę, nes, anot kasatoriaus, UAB „T. G.“ ūkinės ir finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad L. F. inkriminuota pinigų suma buvo realiai ir pagal dokumentus išimta iš bendrovės kasos ir į ją negrąžinta. Specialistė K. L. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu ne kartą pažymėjo, kad tyrimo metu surinkti duomenys patvirtina, kad pagal UAB „T. G.“ buhalterinės apskaitos dokumentus matosi pinigų išėmimo iš kasos faktas. Tačiau šie kasatoriaus teiginiai prieštarauja bylos medžiagai. Iš bylos duomenų matyti, kad specialistė K. L., apklausta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. teisiamajame posėdyje, parodė, kad: „Dėl „K.“ buvo pateikti papildomi dokumentai, kasos išlaidų orderis Nr. 6 išrašytas UAB „T. G.“ 2013 m. gegužės 2 d. už nuomą 11 tūkst. be gavėjo parašo, <...> jei kasos išlaidų orderyje nėra gavėjo parašo, pinigai laikomi neišmokėtais, negalima nustatyti, gavo ar ne, atlikus priešpriešinį patikrinimą nustatyta, kad „K.“ nebuvo gavusi pinigų.“ Tas pats teiginys buvo pakartotas ir atsakant į patikslinamąjį teisėjo klausimą: „<...> nevartojau tokio žodžio „pasisavinimas“, orderis buvo be gavėjo parašo, kas prilyginama pažeistoms taisyklėms, jei nėra gavėjo parašo, laikoma, jog neišmokėti pinigai.“ Taigi, specialistė, priešingai nei nurodo prokuroras, teigė, kad pinigų išmokėjimo fakto nebuvo galima nustatyti. Todėl apeliacinės instancijos teismas įvertino šią aplinkybę visų bylos įrodymų kontekste, būtent atsižvelgė į apeliacinės instancijos teisme D. K. (kuris 2013 m. gruodžio 13 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo 100 proc. UAB „T. G.“ akcijų) patvirtinimą, kad įmonė turėjo skolų ir didžiausia skola buvo savininkei L. F., į Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartį (9 t., b. l. 63–65), kuria paliktas galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimas, kuriuo atmestas BUAB „T. G.“ bankroto administratorės UAB „Administravimas LT“ ieškinys dėl žalos (108 334,71 Lt) (31 375,9 Eur) atlyginimo. Nutartyje nurodyta, kad jeigu UAB „T. G.“ būtų nustatytas 108 334,17 Lt (31 375,9 Eur) pinigų trūkumas, bendrovė vis tiek liktų skolinga atsakovei (L. F.) daugiau nei 100 000 Lt (28 962 Eur). Taip pat apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad L. F. nuolat pervedinėdavo pinigus į įmonės sąskaitą. Šių aplinkybių visumos vertinimas leido teismui pagrįstai konstatuoti, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, jog L. F. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 6 iš UAB „T. G.“ kasos grynaisiais paėmė 11 616 Lt (3364,23 Eur) ir jų nesumokėjo UAB „K.“, ir taip padarė žalą bendrovei. Todėl pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad šioje byloje nustatytas tik pinigų nesumokėjimo faktas UAB „K.“, o įmonei „T. G.“ reali žala nepadaryta. Todėl L. F. pagrįstai dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį buvo išteisinta.

10. Kasatorius ginčija ir apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad iš bylos duomenų nėra galimybės nustatyti, kokius dokumentus L. F. perdavė naujam akcininkui D. K., todėl nepakanka duomenų teigti, kad ji paslėpė dalį dokumentų ir kad ji yra atsakinga dėl dokumentų neišsaugojimo. Dokumentų paslėpimo faktą kasatorius grindžia teigdamas, kad „įmonės dokumentai negalėjo dingti jų perdavimo metu. Liudytojas D. K. nuosekliai ir detaliai papasakojo visas UAB „T. G.“ pirkimo aplinkybes, kaip pasirašyti perdavimo–priėmimo aktai bei kaip buvo perduoti, išvežti daiktai ir dokumentai“. Teisėjų kolegija nustatė, kad D. K. parodymus šiuo klausimu nuosekliai patvirtina ir pati L. F., tačiau ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, ar L. F. D. K. perduoti dokumentai savo turiniu, struktūra ir kiekiu atitiko tuos dokumentus, kurie buvo perduoti bankroto administratoriui. Išsamiam bylos tyrimui ypač nepalanki buvo perduotų kompiuterių pardavimo aplinkybė, kuri lėmė, kad objektyviais duomenimis nebuvo galimybės patvirtinti ar paneigti teiginio, kad kompiuteriuose buvo vedama visa įmonės apskaita, ką nuosekliai savo parodymuose teigė tiek L. F., tiek liudytoja T. M., tiek ir įmonės buhalterinę apskaitą pagal buhalterinių paslaugų sutartį iki 2013 spalio mėn. tvarkiusi liudytoja S. V.. Todėl apeliacinės instancijos teismas visas aplinkybes, įskaitant specialisto išvados teiginius, kad iš dalies nustatyti įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nebuvo galima ne dėl nustatytų pažeidimų, susijusių su parašų trūkumu dokumentuose, bet dėl pačių dokumentų trūkumo, liudytojų parodymus, L. F. parašų klastojimo faktą iškeliant bankroto bylą ir kitus byloje surinktus duomenis tiek atsietai, tiek visų įrodymų kontekste įvertino tinkamai ir pagrįstai jais rėmėsi priimdamas sprendimą.

11. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad iš bylos duomenų nėra galimybės nustatyti, kokius dokumentus L. F. perdavė naujam akcininkui D. K., todėl nepakanka duomenų teigti, kad ji paslėpė dalį dokumentų ir kad ji yra atsakinga dėl dokumentų neišsaugojimo, todėl ir atsiradusios pasekmės – negalėjimas nustatyti turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, negali būti siejamos su L. F. veiksmais, byloje kilusios abejonės dėl įmonės dokumentų perdavimo aiškintinos L. F. naudai. Todėl L. F. pagrįstai apeliacinės instancijos teismo buvo išteisinta ir dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

12. Teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad prokuroro kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai bei apeliacinės instancijos teismo sprendimo turiniui.

13. Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija pripažįsta, jog apeliacinės instancijos teismo išvados dėl neįrodytos aplinkybės, jog L. F. pasisavino 11 616 Lt (3364,23 Eur) padarydama žalą įmonei, yra pagrįstos, nėra teisinio pagrindo atsakyti į prokuroro kasacinio skundo teiginius, kuriais siekiama, kad turto pasisavinimas dėl 11 616 Lt (3364,23 Eur) ir 242,66 Lt (70,28 Eur) sumų būtų pripažinta kaip tęstinė nusikalstama veika. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad neįrodžius pasisavinimo dėl 11 616 Lt (3364,23 Eur) likusi suma – 242,66 Lt (70,28 Eur) nesudaro minimalaus įstatyme įtvirtinto dydžio, nuo kurio gali kilti baudžiamoji atsakomybė dėl turto pasisavinimo. Tokia teismo išvada atitinka BK nuostatas ir padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso taisyklių.

14. Patikrinusi nagrinėjamą bylą kasaciniame skunde nurodytais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo sprendime atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams bei motyvų trūkumo yra nepagrįstos. Atsižvelgdama į tai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų bei baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Arūno Stankevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Vytautas Masiokas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė